2023 m. rugpjūčio 17 d. Sąd Rejonowy we Włocławku (Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš K. P.
(Byla C-530/23, Barało1 )
Proceso kalba: lenkų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Sąd Rejonowy we Włocławku
Šalis pagrindinėje byloje
K. P.
Prejudiciniai klausimai
1. Ar 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms1 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 18, 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu2 3 straipsnio 2 dalies a ir c punktais ir 3 straipsnio 3 dalies a punktu, aiškinami pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose3 , 6, 7, 11 ir 13 punktus, turi būti aiškinami taip, kad jais nustatoma tiesiogiai veikianti ir privaloma norma, pagal kurią draudžiama atlikti veiksmus, tokius kaip pažeidžiamo asmens ar didelio pažeidžiamumo situacijoje esančio asmens apklausa be gynėjo dalyvavimo, kai yra objektyvių faktinių prielaidų skirti teisinę pagalbą, o ikiteisminio tyrimo institucija nepagrįstai nedelsdama nesuteikia teisinės pagalbos (įskaitant ad hoc ar laikinąją) prieš šio asmens (pažeidžiamo asmens in concreto) apklausą policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisminėje institucijoje arba prieš atliekant konkrečius tiriamuosius ar įrodymų rinkimo veiksmus?
2. Ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 18, 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, aiškinami pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 6, 7, 11 ir 13 punktus, nepaisant faktinių prielaidų nedelsiant atlikti nustatymą, turi būti aiškinami taip, kad galimo pažeidžiamumo procesinio nustatymo ar asmens pripažinimo pažeidžiamu nebuvimas, taip pat galimybės užginčyti galimo pažeidžiamumo įvertinimą ir suteikti tokiam asmeniui valstybinį gynėją be nepagrįsto delsimo nebuvimas neleidžiamas jokiais atvejais bylose dėl nusikalstamų veikų, už kurias baudžiama laisvės atėmimo bausme, o aplinkybės, kad nebuvo atliktas nustatymas ir suteiktas valstybinis gynėjas, turi būti aiškiai nurodytos sprendime dėl apklausos nedalyvaujant advokatui, kurį iš esmės galima skųsti?
3. Ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 18, 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, aiškinami pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 3 skirsnio 7 punktą, turi būti aiškinami taip, kad jei valstybė narė baudžiamajame procese nenustatė didelio pažeidžiamumo situacijos prezumpcijos, įtariamasis netenka galimybės pasinaudoti Direktyvos (ES) 2016/1919 9 straipsnio, aiškinamo pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 11 punktą, garantiniu pobūdžiu, todėl teisminės institucijos tokioje situacijoje privalo tiesiogiai taikyti šios direktyvos nuostatas?
4. Jei bent į vieną iš pirmojo–trečiojo klausimų būtų atsakyta teigiamai – ar šiuose klausimuose nurodytų abiejų direktyvų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai:
a) Baudžiamojo proceso kodekso (KPK) 301 straipsnio antras sakinys, pagal kurį įtariamasis apklausiamas dalyvaujant paskirtam gynėjui tik paties prašymu, o dėl gynėjo neatvykimo į įtariamojo apklausą nedraudžiama atlikti apklausos;
b) KPK 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, pagal kuriuos baudžiamojoje byloje kaltinamasis (įtariamasis) privalo turėti gynėją, jeigu kyla pagrįstų abejonių, ar jis sugebėjo suvokti veikos reikšmę ar valdyti savo elgesį veikos padarymo metu arba tas gebėjimas buvo labai ribotas, taip pat jeigu kyla pagrįstų abejonių, ar jo psichikos sveikatos būklė leidžia jam savarankiškai ir tinkamai dalyvauti procese arba gintis?
5. Ar Direktyvos 2013/48/ES 3 straipsnio 2 dalies a punktas kartu su 3 straipsnio 3 dalies b punktu, siejami su direktyvų viršenybės ir tiesioginio veikimo principu, įpareigoja ikiteisminio tyrimo institucijas, teismus ir visas valstybės institucijas nepaisyti su direktyvomis nesuderinamų nacionalinės teisės aktų nuostatų, kaip antai nurodytų ketvirtajame klausime, ir dėl to, atsižvelgiant į tai, kad suėjo perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, pakeisti nacionalinės teisės normą pirma minėtomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis?
6. Ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis, siejami su 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, turi būti aiškinami taip, kad nesant sprendimo suteikti teisinę pagalbą arba nesiėmus veiksmų dėl teisinės pagalbos suteikimo pažeidžiamam asmeniui arba asmeniui, kurio padėtis, kaip preziumuojama, yra pažeidžiama pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 3 skirsnio 7 punktą, ir po to policijai ar kitai teisėsaugos institucijai atlikus dalyvaujant tokiam asmeniui tiriamuosius veiksmus, įskaitant veiksmą, kurio negalima pakartoti teisme, baudžiamąją bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, taip pat bet kurios kitos valstybės teisminės institucijos (ikiteisminio tyrimo institucijos) baudžiamojoje byloje privalo netaikyti su direktyva nesuderinamų nacionalinės teisės aktų nuostatų, kaip antai nurodytų ketvirtajame klausime, ir todėl, atsižvelgiant į tai, kad suėjo perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, pakeisti nacionalinę normą pirma nurodytomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis net ir tuo atveju, kai toks asmuo paskyrė gynėją po to, kai tyrimas buvo baigtas ir prokuroras pateikė teismui kaltinamąjį aktą?
7. Ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, aiškinami pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 6, 7, 11 ir 13 punktus, turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė privalo užtikrinti skubų įtariamojo pažeidžiamumo nustatymą ir pripažinimą, taip pat suteikti teisinę pagalbą įtariamiesiems ar kaltinamiesiems baudžiamojoje byloje, jeigu preziumuojama, kad jie yra didelio pažeidžiamumo situacijoje ar pažeidžiami, ir ši pagalba yra privaloma net ir tuo atveju, kai kompetentinga institucija neprašo nepriklausomo eksperto įvertinti pažeidžiamumo laipsnio, pažeidžiamo asmens poreikių ir bet kokių pažeidžiamam asmeniui taikomų ar numatomų priemonių tinkamumo, kol nepriklausomas ekspertas neatliko tinkamo vertinimo?
8. Jei į septintąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai – ar pirma nurodytos direktyvos ir Komisijos rekomendacijos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai KPK 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, pagal kuriuos baudžiamajame procese kaltinamasis privalo turėti gynėją tik tuo atveju, jei kyla pagrįstų abejonių, kad veikos padarymo metu jis sugebėjo suvokti veikos reikšmę ar valdyti savo elgesį arba tas gebėjimas buvo labai ribotas, taip pat jeigu kyla pagrįstų abejonių, ar jo psichikos sveikatos būklė leidžia jam savarankiškai ir tinkamai dalyvauti procese arba gintis?
9. Ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, aiškinami pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 6, 7, 11 ir 13 punktus, ir pažeidžiamumo prezumpcija turi būti aiškinami taip, kad kompetentingos institucijos (prokuratūra, policija) ne vėliau kaip prieš pirmąją įtariamojo apklausą policijoje ar kitoje kompetentingoje institucijoje privalo nedelsdamos atlikti procesinį įtariamojo pažeidžiamumo nustatymą ir pripažinimą baudžiamojoje byloje ir užtikrinti jam teisinės pagalbos ar ad hoc (laikinosios) pagalbos suteikimą ir susilaikyti nuo įtariamojo apklausos, kol jam nebus suteikta teisinė pagalba ar ad hoc (laikinoji) pagalba?
10. Jei į devintąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai – ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, aiškinami pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 6, 7, 11 ir 13 punktus, turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms nustatyta pareiga savo nacionalinėje teisėje aiškiai įtvirtinti pagrindus ir kriterijus, kuriais remiantis galima netaikyti įtariamojo baudžiamojoje byloje pažeidžiamumo nustatymo ir pripažinimo nedelsiant ir nesuteikti jam teisinės pagalbos arba ad hoc (laikinosios) pagalbos, ir kad galimi nukrypimai turi būti proporcingi, riboti laiko atžvilgiu ir nepažeisti teisingo bylos nagrinėjimo principo, be to, jie turi būti procesinio sprendimo dėl leidimo laikinai nukrypti formos ir dėl šio sprendimo šalis iš esmės turi turėti teisę reikalauti, kad tokį sprendimą peržiūrėtų teismas?
11. Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis kartu su Direktyvos 2013/48/ES 3 straipsnio 2 dalies a punktu ir 3 straipsnio 3 dalies a ir b punktais, siejami su Direktyvos (ES) 2016/1919 1 straipsnio 2 dalimi, 27 konstatuojamąja dalimi ir 8 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai procesinė institucija nesuteikė teisinės pagalbos ir nenustatė sprendimo nesuteikti teisinės pagalbos asmeniui, kuris, kaip preziumuojama, yra didelio pažeidžiamumo situacijoje arba pažeidžiamas (kaip nustatyta 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 7 ir 11 punktuose) nepriėmimo priežasčių, toks asmuo turi teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, o tokia priemone turi būti laikomas nacionalinės procesinės teisės institutas, nustatytas KPK 344a straipsnyje, kuriame nurodyta, jog byla turi būti grąžinama prokurorui tam, kad:
a) ikiteisminio tyrimo institucija atliktų įtariamojo baudžiamojoje byloje pažeidžiamumo nustatymą ir pripažinimą;
b) įtariamajam būtų suteikta galimybė prieš apklausą pasikonsultuoti su gynėju;
c) įtariamasis būtų apklaustas dalyvaujant gynėjui ir būtų padarytas apklausos garso ir vaizdo įrašas;
d) gynėjas galėtų susipažinti su bylos medžiaga, pažeidžiamas asmuo ir valstybinis advokatas ar įtariamojo pasirinktas advokatas galėtų pateikti galimus įrodymus?
12. Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis kartu su ESS 6 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsniu ir 6 straipsnio 3 dalimi, siejami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje 1950 m. lapkričio 4 d., iš dalies pakeistos protokolais Nr. 3, Nr. 5 ir Nr. 8 ir papildytos Protokolu Nr. 2, 3 straipsniu, atsižvelgiant į pažeidžiamumo prezumpciją pagal 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 7 punktą, turi būti aiškinami taip, kad policijos pareigūno ar kito asmens, įgalioto atlikti tiriamąjį veiksmą, vykdoma įtariamojo apklausa psichiatrijos ligoninės sąlygomis, neatsižvelgiant į nesaugumą, esant ypač ribotai saviraiškos laisvei ir specifiniam psichiniam pažeidžiamumui ir nedalyvaujant advokatui, yra nežmoniškas elgesys, todėl toks procesinis apklausos veiksmas apskritai diskvalifikuotinas kaip prieštaraujantis Sąjungos pagrindinėms teisėms?
13. Jei į dvyliktąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai – ar dvyliktajame klausime nurodytos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą, kuri patenka į Direktyvos (ES) 2016/1919, siejamos su 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos rekomendacijos dėl procesinių garantijų pažeidžiamiems asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems baudžiamosiose bylose, 7 punktu, taikymo sritį ir Direktyvos 2013/48/ES taikymo sritį, taip pat bet kurioms kitoms baudžiamojo proceso institucijoms, kurios byloje atlieka procesinius veiksmus, suteikiama teisė (arba nustatoma pareiga) netaikyti su direktyva nesuderinamų nacionalinės teisės aktų nuostatų, įskaitant visų pirma KPK 168a straipsnį, ir atitinkamai – atsižvelgiant į tai, kad suėjo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas – pakeisti nacionalinę normą pirma nurodytomis tiesiogiai veikiančiomis direktyvos normomis net ir tais atvejais, kai toks asmuo, baigus tyrimą ir prokurorui pateikus teismui kaltinamąjį aktą, paskiria savo gynėją?
14. Ar Direktyvos (ES) 2016/1919 2 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 straipsnio 5 dalis ir 9 straipsnis kartu su 19, 24 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, siejami su Direktyvos 2013/48/ES 3 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktais ir 3 straipsnio 3 dalies b punktu kartu su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Europos Sąjungos teisės veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje stadijoje privalo veikti visapusiškai laikydamasis Direktyvos (ES) 2016/1919 reikalavimų, kurie turi tiesioginį poveikį, taigi – užtikrinti, kad įtariamajam ar kaltinamajam, saugomam pagal šią direktyvą, byloje būtų suteikta veiksminga teisminė apsauga pradedant nuo anksčiausio iš šių terminų:
a) prieš jo apklausą policijoje ar kitoje teisėsaugos ar teisminėje institucijoje;
b) kai teisėsaugos ar kitos kompetentingos institucijos atlieka tiriamuosius ar kitus įrodymų rinkimo veiksmus pagal Direktyvos 2013/48/ES 3 straipsnio 3 dalies c punktą;
c) iš karto po laisvės atėmimo (turimas omenyje ir buvimas psichiatrijos ligoninėje), o prireikus jis privalo nevykdyti aukštesnio rango prokurorų nurodymų, jei yra įsitikinęs, kad jų vykdymas pakenktų veiksmingai įtariamojo (kuris, kaip preziumuojama, yra pažeidžiamas) apsaugai, įskaitant jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ar bet kurią kitą teisę, kuri jam suteikiama pagal Direktyvą (ES) 2016/1919, siejamą su Direktyva 2013/48/ES?
15. Jei į 14 punkte pateiktą klausimą būtų atsakyta teigiamai – ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, kurioje nustatomas veiksmingos teisminės apsaugos principas, siejama su ESS 2 straipsniu, remiantis teisinės valstybės principu pagal jo aiškinimą, pateiktą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr. 2019 m. gegužės 27 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-508/18), taip pat ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatytas teisėjų nepriklausomumo principas pagal aiškinimą, pateiktą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associaęao Sindical dos Juizes Portugueses, C-64/16, EU:C:2018:117), turi būti aiškinami taip, kad pagal šiuos principus dėl galimybės generaliniam prokurorui ar prokuratūrų vadovams duoti žemesnio rango prokurorams privalomus nurodymus, įpareigojančius žemesnio rango prokurorus netaikyti tiesiogiai veikiančių Sąjungos teisės nuostatų arba apsunkinančius jų taikymą, draudžiamos nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriose nustatoma prokuratūros priklausomybė nuo vykdomosios valdžios institucijos, kaip antai teisingumo ministro, ir nacionalinės teisės aktai, kuriais ribojamas prokurorų nepriklausomumas taikant Sąjungos teisę, visų pirma:
a) 2016 m. sausio 28 d. Prokuratūros įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, 7 straipsnio 1–6 punktai, 8 straipsnis ir 13 straipsnio 1 ir 2 dalys, iš kurių turinio matyti, kad teisingumo ministras, kuris taip pat yra generalinis prokuroras ir aukščiausias prokuratūros organas, turi įgaliojimus duoti privalomus nurodymus žemesnio rango prokurorams, taip pat tiek, kiek tai riboja ar trukdo tiesiogiai taikyti Sąjungos teisę?
____________
1 Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
1 OL L 91, 2017, p. 40.
1 OL L 294, 2013, p. 1.
1 OL C 378, 2013, p. 8.