BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS

2010 m. kovo 23 d.

Byla T‑16/09 P

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas — Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Protingas prašymo dėl žalos atlyginimo pateikimo terminas — Vėlavimas — Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstas apeliacinis skundas“

Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2008 m. lapkričio 4 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) nutarties Marcuccio prieš Komisiją (F‑87/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑351 ir II‑A‑1‑1915) panaikinimo.

Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. L. Marcuccio padengia savo ir Europos Komisijos šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Apeliacinis skundas — Pagrindai — Nepakankama motyvacija

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir 53 straipsnio pirma pastraipa)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį

(EB 236 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai — Ieškinys — Terminai — Prašymas institucijai dėl nuostolių atlyginimo

(EB 236 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis)

4.      Pareigūnai — Ieškinys — Terminai — Prašymas institucijai dėl nuostolių atlyginimo — Protingo termino laikymasis — Vertinimo kriterijai

(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis)

5.      Procesas — Procesinių dokumentų priimtinumas — Dokumento vertinimas jį pateikiant

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 121 straipsnis)

6.      Procesas — Terminas ieškiniui pareikšti — Ieškinio įteikimas registruotu laišku — Įteikimo data, nuo kurios pradedami skaičiuoti terminai

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 39 straipsnio 1 dalis ir 100 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, 2 dalies trečia pastraipa ir 3 dalis)

1.      Pareiga motyvuoti nereiškia, kad Tarnautojų teismas turi išsamiai vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus, todėl motyvavimas gali būti implicitinis su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Tarnautojų teismas nepritarė jų argumentams, ir suteikia Bendrajam Teismui pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę.

(žr. 21 ir 38 punktus)

Nuoroda: 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑294/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 372 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komninou ir kt. prieš Komisiją, C‑167/06 P, 22 punktas; 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją, C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155, 114 punktas.

2.      Ginčas tarp pareigūno ir institucijos, kurioje jis dirba ar dirbo, dėl žalos, atsiradusios dėl santykių tarp suinteresuotojo asmens ir institucijos, atlyginimo reglamentuojamas EB 236 straipsniu ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniais.

Tai, kad EB 236 straipsnyje ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje nenustatytas terminas prašymui atlyginti žalą pateikti, nereiškia, kad reikalavimas pateikti tokį prašymą per protingą terminą yra neteisėtas. Iš tiesų, ypač prašymo dėl žalos atlyginimo atveju šios nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į bendruosius Bendrijos teisės principus, t. y. į teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Taigi, jei teisės aktuose nieko nenumatyta, pagal šiuos bendruosius principus neleidžiama institucijoms ir fiziniams bei juridiniams asmenims veikti be jokių laiko apribojimų, taip sukeliant pavojų įgytos teisinės padėties stabilumui, ir reikalaujama laikytis protingo termino.

Bendrijos padarytos žalos klostantis santykiams su tarnautojais pagrindo ginčijimas praėjus protingam terminui turi įtakos Bendrijos ir jos tarnautojų teisinių santykių saugumui ir Bendrijos biudžetas patiria išlaidų, susijusių su labai seniai padarytais veiksmais. Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad tarnautojai per protingą terminą pateiktų prašymus atlyginti žalą, Bendrijos padarytą klostantis santykiams su tarnautojais.

(žr. 32–35 punktus)

Nuoroda: 2004 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 47 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 59 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 57 ir 62 punktai; 2009 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑53 ir II‑B‑1‑313, 12 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

3.      Ginčas tarp pareigūno ir institucijos, kurioje jis dirba ar dirbo, dėl žalos, atsiradusios dėl santykių tarp suinteresuotojo asmens ir institucijos, atlyginimo reglamentuojamas EB 236 straipsniu, o ne Teisingumo Teismo statuto 46 straipsniu. Taigi penkerių metų senaties terminas, numatytas minėtoje nuostatoje, yra ne ieškinio pareiškimo termino protingumo vertinimo kriterijus, o tik tinkamas palyginimo objektas atliekant šį vertinimą, nes šiuo senaties terminu taip pat siekiama užtikrinti teisinį saugumą pareiškiant ieškinius dėl žalos atlyginimo Bendrijai. Todėl aplinkybės, kad prašymas buvo pateiktas nepraėjus penkerių metų laikotarpiui po to, kai suinteresuotieji asmenys sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundėsi, neužtenka, kad minėtas prašymas būtų laikomas paduotu per protingą terminą.

(žr. 37 punktą)

Nuoroda: minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją 68 punktas; minėtos Pirmosios instancijos teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją 12 punktas.

4.      Ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo termino nustatymas yra teisės klausimas. Kadangi taikytinose nuostatose nėra nustatytas terminas pareikšti prašymą dėl žalos, atsiradusios dėl darbo santykių tarp pareigūno ir institucijos, kurioje jis dirba, atlyginimo, šis prašymas turi būti pareikštas per protingą terminą, kuris nustatomas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Šiuo atveju, nors Tarnautojų teismas savarankiškai nustato ir vertina svarbias faktines aplinkybes, išskyrus jų iškraipymą, vėliau jis juos teisiškai kvalifikuoja atsižvelgdamas į protingo termino laikymosi principą, prižiūrimas Bendrojo Teismo.

(žr. 39 punktą)

Nuoroda: minėtos Pirmosios instancijos teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją 27 punktas.

5.      Procesinės normos iš esmės taikomos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems ginčams. Be to, ieškinio priimtinumas vertinamas, kai jis pareiškiamas, ir kitų procesinių aktų priimtinumas turi būti vertinamas, kai jie pateikiami. Todėl, būtent atsižvelgiant į Tarnautojų teismo procedūros reglamentą, kuris, remiantis jo 121 straipsniu, įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d., reikia vertinti vėliau Tarnautojų teismo kanceliarijai pateikto atsiliepimo į ieškinį priimtinumą.

(žr. 59 punktą)

Nuoroda: 1981 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meridionale Industria Salumi ir kt., 212/80–217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas; 1984 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bensider ir kt. prieš Komisiją, 50/84, Rink. p. 3991, 8 punktas; 1998 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eyckeler & Malt prieš Komisiją, T‑42/96, Rink. p. II‑401, 55 punktas; 2001 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Stauner ir kt. prieš Parlamentą ir Komisiją, T‑236/00 R II, Rink. p. II‑2943, 49 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo González y Díez prieš Komisiją, T‑25/04, Rink. p. II‑3121, 58 punktas; 2008 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo PKK prieš Tarybą, T‑229/02, neskelbiamo Rinkinyje, 30 punktas.

6.      Tuo atveju, kai Tarnautojų teismo kanceliarija įteikia ieškinį atsakovui registruotu laišku, įteikimo data, nuo kurios pradedami skaičiuoti terminai, laikytina data, kai minėta šalis patvirtino jai adresuoto registruoto laiško gavimą.

(žr. 63 ir 64 punktus)

Nuoroda: 2006 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, C‑442/03 P ir C‑471/03 P, Rink. p. I‑4845, 26 punktas.