BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. rugsėjo 15 d.(*)
„Valstybės pagalba – Savivaldybių nekilnojamojo turto mokestis – Specifinę veiklą vykdančių nekomercinių subjektų atleidimas nuo mokesčio – Suvestinės redakcijos Pajamų mokesčio įstatymas – Atleidimas nuo bendro savivaldybės mokesčio – Sprendimas, kuriuo iš dalies konstatuojamas valstybės pagalbos nebuvimas ir kuriuo pagalba pripažįstama iš dalies nesuderinama su vidaus rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių – Tiesioginė sąsaja – Priimtinumas – Visiškas negalėjimas susigrąžinti pagalbos – Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalis – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑219/13
Pietro Ferracci, gyvenantis San Cesareo (Italija), iš pradžių atstovaujamas advokatų A. Nucara ir E. Gambaro, vėliau – E. Gambaro,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą V. Di Bucci, G. Conte ir D. Grespan, vėliau – G. Conte, D. Grespan ir F. Tomat,
atsakovę,
palaikomą
Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri ir G. De Bellis,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo, pateikto pagal SESV 263 straipsnį, panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimą 2013/284/ES dėl valstybės pagalbos SA.20829 (C 26/2010, ex NN 43/2010 (ex CP 71/2006)) Italijos įgyvendinta atleidimo nuo savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčio schema, taikyta nekomercinių įstaigų konkretiems tikslams naudojamam nekilnojamajam turtui (OL L 166, 2013, p. 24),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir C. Wetter,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. gruodžio 17 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovas Pietro Ferracci yra netoli Romos (Italija) esančioje San Cesareo savivaldybėje įsikūrusių nakvynės ir pusryčių paslaugą turistams teikiančių apgyvendinimo namų „Bed & Breakfast“, kuriuose yra du kambariai, savininkas.
2 Jis yra vienas iš daugelio skundo pateikėjų, kurie 2006 m. kreipėsi į Europos Bendrijų Komisiją teigdami, kad Italijos Respublikos padarytos pataisos, susijusios visų pirma su nacionalinės Imposta comunale sugli immobili (savivaldybių nekilnojamojo turto mokestis, toliau – ICI) schemos taikymo sritimi, yra pagal EB 87 straipsnį su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.
3 Iš esmės šiomis pataisomis buvo siekiama nustatyti, kad atleidimas nuo ICI, kuris nuo 1992 m. taikomas nekomerciniams subjektams, vykdantiems atitinkamuose savo nekilnojamojo turto objektuose tik socialinės paramos ir gerovės, sveikatos priežiūros, švietimo, apgyvendinimo, kultūrinę, laisvalaikio organizavimo, sporto, religinę ir kulto veiklą, turi būti suprantamas taip, kad jis taikomas ir minėtoms veiklos rūšims, „neatsižvelgiant į galimą jų komercinį pobūdį“.
4 2006 m. gegužės 5 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms išsiuntė prašymą suteikti informacijos apie atleidimą nuo ICI. 2006 m. birželio 6 d. šios institucijos įvykdė šį prašymą ir paaiškino, kad ICI schemos taikymo sritis buvo iš naujo apibrėžta siekiant nuo šio mokesčio atleisti tik subjektus, vykdančius specifinę veiklą, „kuri nėra tik komercinio pobūdžio“.
5 2006 m. rugpjūčio 8 d. Komisija pranešė skundo pateikėjams, kad, atsižvelgiant į iš Italijos valdžios institucijų gautą informaciją, ir, priėmus naujus Italijos teisės aktų pakeitimus, nebereikia tęsti tyrimo.
6 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. sausio 8 ir 16 d. ir 2007 m. rugsėjo 12 d. skundo pateikėjai iš naujo kreipėsi į Komisiją iš esmės tvirtindami, kad nekomercinių subjektų atleidimas nuo ICI neatitinka EB 87 straipsnio net ir po Italijos valdžios institucijų padarytų pataisų. Be to, jie atkreipė Komisijos dėmesį į Testo unico delle imposte sui redditi (suvestinės redakcijos Pajamų mokesčio įstatymas, toliau – TUIR), kurio 149 straipsnio 4 dalyje iš esmės nustatyta, kad, kitaip nei visiems kitiems subjektams, bažnytinėms organizacijoms, pripažintoms juridiniais asmenimis pagal civilinę teisę, ir mėgėjų sporto asociacijoms netaikomi šioje dalyje numatyti nekomercinio subjekto statuso netekimo kriterijai. Skundo pateikėjų teigimu, ši nuostata lėmė mokesčių požiūriu palankesnes sąlygas šių dviejų rūšių subjektams, nes ja buvo suteikta galimybė jiems išlaikyti nekomercinio subjekto statusą, nors pagal kitiems subjektams taikytinus kriterijus jie šio statuso būtų netekę.
7 2007 m. lapkričio 5 d. Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų ir skundo pateikėjų suteikti papildomos informacijos apie visas tariamai palankesnes nuostatas, kurias nurodė skundo pateikėjai. Italijos valdžios institucijos prašomą informaciją pateikė 2007 m. gruodžio 3 d. ir 2008 m. balandžio 30 d. raštais.
8 Remdamiesi EB 232 straipsniu, 2008 m. spalio 20 d. skundo pateikėjai išsiuntė Komisijai oficialų pranešimą, jame paprašė jos pradėti formalią tyrimo procedūrą ir priimti sprendimą dėl jų skundų.
9 2008 m. lapkričio 24 d. Komisija išsiuntė Italijos valdžios institucijoms dar vieną prašymą suteikti informacijos, į jį jos atsakė 2008 m. gruodžio 8 d. raštu.
10 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Komisija informavo skundo pateikėjus, kad, remiantis pirmine analize, jai neatrodo, jog ginčijamos priemonės yra valstybės pagalba, todėl nėra būtina tęsti tyrimo.
11 2009 m. sausio 26 d. Italijos valdžios institucijos išleido aplinkraštį, kad patikslintų atleidimo nuo ICI taikymo nekomerciniams subjektams sritį. Kalbant konkrečiai, šiame aplinkraštyje buvo nustatyta, kurie subjektai galėjo būti laikomi nekomerciniais ir kokių požymių turėjo turėti šių subjektų vykdoma veikla, kad galėtų būti taikomas nagrinėjamas atleidimas nuo mokesčio.
12 2009 m. kovo 2 d. ir 2010 m. sausio 11 d. skundo pateikėjai kreipėsi į Komisiją, norėdami išreikšti nepasitenkinimą dėl Italijos teisės aktų, susijusių su ICI, ir sukritikuoti minėtą aplinkraštį. Komisija jiems atsakė 2010 m. vasario 15 d., iš esmės primindama motyvus, kuriuos nurodė savo 2008 m. gruodžio 19 d. rašte.
13 2010 m. balandžio 26 d. ieškovas Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl 2010 m. vasario 15 d. Komisijos rašte išdėstyto jos sprendimo panaikinimo. Šis ieškinys buvo įregistruotas ir jam suteiktas bylos numeris T‑192/10.
14 2010 m. spalio 12 d. Komisija nusprendė pradėti formalią tyrimo procedūrą, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, dėl, pirma, specifinių tikslų siekiančių nekomercinių subjektų atleidimo nuo ICI ir, antra, TUIR 149 straipsnio 4 dalies. Sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą, kuriame Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2010 m. gruodžio 21 d.
15 Ieškovo prašymu Bendrasis Teismas 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi išbraukė bylą T‑192/10 iš registro.
16 2011 m. sausio 21 d.–balandžio 4 d. Komisija gavo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą iš 80 suinteresuotųjų šalių.
17 2012 m. vasario 15 d. Italijos valdžios institucijos nurodė Komisijai, kad ketina priimti naujus teisės aktus savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčio srityje, ir pranešė, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. atleidimas nuo ICI bus pakeistas numačius atleidimą nuo mokesčio pagal naują Imposta municipale unica (bendras savivaldybės mokestis, toliau – IMU) schemą. Kalbant konkrečiai, naujais teisės aktais buvo siekiama, be kita ko, atleidimą nuo IMU taikyti tik nekomercinių subjektų „nekomerciniais būdais“ vykdomai specifinei veiklai. Minėtuose teisės aktuose taip pat buvo numatytos taisyklės, pagal kurias leidžiama IMU mokėti proporcingai, kai tas pats nekilnojamasis turtas naudojamas komercinei ir nekomercinei veiklai. Galiausiai juose buvo numatyta, kad vėliau priimtame įgyvendinimo reglamente bus nustatyti atvejai, kai bus laikoma, kad specifinė veikla, kuriai taikomas atleidimas nuo IMU, vykdoma nekomerciniais būdais. Šis reglamentas buvo priimtas 2012 m. lapkričio 19 d.
18 Priėmus naujas nuostatas, susijusias su atleidimu nuo IMU, 2012 m. gegužės 16 d. Komisija išsiuntė Italijos valdžios institucijoms prašymą suteikti informacijos. Jos šį prašymą įvykdė 2012 m. liepos 6 d. 2012 m. birželio 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. Komisija taip pat gavo papildomos informacijos iš skundo pateikėjų.
19 2012 m. gruodžio 19 d. Komisija priėmė Sprendimą 2013/284/ES dėl valstybės pagalbos SA.20829 (C 26/2010, ex NN 43/2010 (ex CP 71/2006)) Italijos įgyvendinta atleidimo nuo savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčio schema, taikyta nekomercinių įstaigų konkretiems tikslams naudojamam nekilnojamajam turtui (OL L 166, 2013, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas), kuris skirtas tik Italijos Respublikai.
20 Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma nustatė, kad nekomercinių subjektų, vykdančių specifinę veiklą atitinkamuose nekilnojamojo turto objektuose, atleidimas nuo mokesčio pagal ICI schemą yra su vidaus rinka nesuderinama ir Italijos Respublikos neteisėtai įgyvendinta valstybės pagalba, pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį. Be to, Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į šios bylos ypatybes, Italijos Respublika visiškai negali susigrąžinti galimos neteisėtos pagalbos, todėl Komisija ginčijamame sprendime nenurodė jos susigrąžinti. Galiausiai Komisija nustatė, kad nei TUIR 149 straipsnio 4 dalis, nei pagal naują IMU schemą numatytas atleidimas nuo mokesčio nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
Procesas ir šalių reikalavimai
21 Ieškovas pareiškė šį ieškinį, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. balandžio 16 dieną.
22 Tą pačią dieną Scuola Elementare Maria Montessori Srl taip pat pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir jam suteiktas bylos numeris T‑220/13.
23 Dokumentu, užregistruotu Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2013 m. liepos 17 d., Komisija, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
24 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškovas pateikė pastabas dėl Komisijos pareikšto prieštaravimo. Jis Bendrojo Teismo, be kita ko, prašė atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, išspręsti šį prieštaravimo klausimą nagrinėjant bylą iš esmės.
25 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėja pranešėja buvo paskirta į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla paskirta tai kolegijai.
26 2014 m. kovo 18 d. Bendrasis Teismas, remdamasis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsniu, paprašė šalių atsakyti į klausimą, ar ginčijamas sprendimas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris tiesiogiai susijęs su ieškovu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
27 2014 m. spalio 29 d. nutartimi Bendrasis Teismas nutarė Komisijos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo klausimą išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės.
28 2015 m. balandžio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Italijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2015 m. birželio 1 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.
29 2015 m. lapkričio 3 d. Bendrasis Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 89 straipsniu, paprašė Komisijos, be kita ko, patikslinti kai kuriuos aspektus, susijusius su bylos esme, ir pateikti tam tikras ginčijamame sprendime nurodytas Italijos teisės aktų nuostatas. Komisija Bendrojo Teismo prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
30 Tą pačią dieną Bendrasis Teismas šalių paklausė dėl galimo bylų T‑219/13 ir T‑220/13 sujungimo pagal Procedūros reglamento 68 straipsnio 1 dalį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. 2015 m. lapkričio 13 d. ieškovas ir Komisija pateikė savo pastabas ir abi šalys nurodė, kad neprieštarauja šiam sujungimui.
31 2015 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas nusprendė sujungti bylas T‑219/13 ir T‑220/13, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
32 Teisėjos pranešėjos pasiūlymu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
33 Per 2015 m. gruodžio 17 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
34 Ieškiniu ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
35 Komisija, palaikoma Italijos Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
36 Kaip matyti iš ieškinio, pirmąją ieškovo reikalavimų dalį reikia suprasti kaip pateiktą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek Komisija jame konstatavo, kad, pirma, Italijos valdžios institucijoms neįmanoma susigrąžinti neteisėta ir su bendrąja rinka nesuderinama pripažintos pagalbos (ginčijamojo sprendimo pirma dalis) ir, antra, nei TUIR 149 straipsnio 4 dalis, nei pagal naują IMU schemą numatytas atleidimas nuo mokesčio nėra valstybės pagalba (atitinkamai ginčijamo sprendimo antra ir trečia dalys).
Dėl priimtinumo
37 Komisija teigia, kad šis ieškinys yra nepriimtinas, nes, pirma, ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovu. Antra, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris tiesiogiai susijęs su ieškovu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį. Šiuo klausimu pirmiausia Komisija nurodo, kad valstybei narei skirtas sprendimas, susijęs su pagalbos schema, nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas. Antra, ji pažymi, kad dėl ginčijamo sprendimo reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, visų pirma dėl jo dalies, susijusios su TUIR 149 straipsnio 4 dalimi, ir dalies, susijusios su numatytu atleidimu nuo IMU. Trečia, ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime numatytos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su ieškovu.
38 Ieškovas ginčija Komisijos argumentus. Pirma, jis teigia, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su juo susijęs. Antra, jis nurodo, jog šioje byloje neprivalo įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra konkrečiai su juo susijęs, nes šis sprendimas turi būti laikomas reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, dėl kurio nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris tiesiogiai su juo susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.
39 Bendrasis Teismas mano, kad nagrinėjant šio ieškinio priimtinumo klausimą pirma tikslinga išnagrinėti, ar ieškinys yra priimtinas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį. Pagal šią nuostatą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, kurie tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių. Taigi privatus asmuo gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir neprivalo pateikti įrodymų, kad nagrinėjamas aktas yra konkrečiai su juo susijęs, tačiau tik jeigu šis aktas visų pirma yra tiesiogiai su juo susijęs, be to, jis yra reglamentuojamojo pobūdžio ir galiausiai dėl jo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių.
Dėl tiesioginės sąsajos sąlygos
40 Dėl klausimo, ar ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovu, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad teisės aktas būtų tiesiogiai susijęs su privačiu asmeniu, reikia, kad, pirma, ginčijamas aktas tiesiogiai veiktų šio asmens teisinę padėtį ir, antra, nepaliktų jokios diskrecijos asmenims, kuriems šis aktas skirtas ir kurie atsakingi už jo įgyvendinimą; tas įgyvendinimas turi būti vien automatinio pobūdžio ir kilti tik iš Europos Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dreyfus / Komisija, C‑386/96 P, EU:C:1998:193, 43 punktas ir 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Ente per le Ville Vesuviane ir Ente per le Ville Vesuviane / Komisija, C‑445/07 P ir C‑455/07 P, EU:C:2009:529, 45 punktas).
41 Pirmiausia reikia atmesti Komisijos teiginį, nurodytą tiek jos procesiniuose dokumentuose, tiek per posėdį, kad ieškovo pateikti įrodymai neleidžia patvirtinti jo, kaip rinkoje veikiančio ūkio subjekto, statuso.
42 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo veiklą reglamentuoja laisvo įrodymų vertinimo principas ir kad vienintelis kriterijus vertinant pateiktų įrodymų vertę yra jų patikimumas. Be to, vertinant dokumento įrodomąją galią reikia patikrinti jame nurodytos informacijos tikrumą ir atsižvelgti, be kita ko, į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą, taip pat atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum ir kt. / Komisija, T‑343/06, EU:T:2012:478, 161 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
43 Ieškovas Bendrajam Teismui pateikė Italijos valdžios institucijų išduotą dokumentą, kuriuo pripažįstama, kad jam nuosavybės teise priklausanti įstaiga yra tinkama apgyvendinimo ir pusryčių paslaugos teikimo veiklai vykdyti. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad šio dokumento patikimumas yra pakankamai įrodytas, nes juo patvirtinamas ieškovo, kaip ūkio subjekto, veikiančio nakvynės ir pusryčių paslaugą turistams teikiančių apgyvendinimo įstaigų rinkoje, statusas. Be to, nors Komisija apskritai ginčija tokio dokumento tikrumą ir galiojimą, ji nepateikia jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovo pateiktame dokumente esanti tiksli informacija yra klaidinga arba kad tokia informacija šiuo metu negalioja.
44 Dėl klausimo, ar ginčijamame sprendime numatytos priemonės gali paveikti ieškovo teisinę padėtį, primintina, kad pagalbą gavusio subjekto konkurentas yra tiesiogiai susijęs su Komisijos sprendimu, leidžiančiu valstybei narei ją pervesti, jei tos valstybės valia tai padaryti nekelia jokių abejonių (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Cofaz ir kt. / Komisija, 169/84, EU:C:1986:42, 30 punktą; 1995 m. liepos 6 d. Sprendimo AITEC ir kt. / Komisija, T‑447/93–T‑449/93, EU:T:1995:130, 41 punktą ir 1996 m. spalio 22 d. Sprendimo Skibsværftsforeningen ir kt. / Komisija, T‑266/94, EU:T:1996:153, 49 punktą).
45 Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad dėl tam tikrų subjektų, kuriems taikomos ginčijamame sprendime numatytos priemonės ir kurie, ieškovo teigimu, yra tariamos pagalbos gavėjai, teikiamų apgyvendinimo paslaugų galėtų konkuruoti kitos apgyvendinimo įstaigos. Iš tiesų, kaip matyti iš interneto svetainių ištraukų, pridėtų prie ieškovo procesinių dokumentų, šie subjektai, t. y. pirmiausia bažnytinės ir religinės organizacijos, atrodo, siūlo turizmo požiūriu tokį patį apgyvendinimą kaip ir savo gyvenamojoje vietoje nakvynės ir pusryčių paslaugą teikiantys gyventojai, apstatytas gyvenamąsias patalpas nuomojantys asmenys ar stovyklavietės, nes jie siūlo apgyvendinimo paslaugas atostogų tikslais ir priėmimo infrastruktūrą, panašią į tą, kuri yra kitose nakvynės ir pusryčių paslaugą teikiančiose įstaigose. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad ieškovas, kaip apgyvendinimo įstaigos „Bed & Breakfast“ savininkas, galėtų konkuruoti su minėtais subjektais, todėl ginčijamame sprendime numatytos atitinkamos priemonės gali būti su juo susijusios.
46 Be to, dėl Komisijos per posėdį nurodyto argumento, jog pagal 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimą T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija (C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Confederazione Cooperative Italiane ir kt. / Anicav ir kt. (C‑455/13 P, C‑457/13 P ir C‑460/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:616, 47–50 punktai) aplinkybė, kad tam tikros pagalbos priemonės daro poveikį konkurento padėčiai rinkoje, yra susijusi ne su jo teisine, o faktine padėtimi, pakanka pažymėti, kad, kitaip nei šioje byloje, ieškovai tose abiejose bylose neveikė ginčijamomis nuostatomis reglamentuojamose rinkose. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad pagal minėtas nuostatas ieškovų konkurencinė padėtis yra nepalankesnė, savaime nereiškia, kad jos daro poveikį jų teisinei padėčiai, todėl yra tiesiogiai su jais susijusios.
47 Vadinasi, ginčijamame sprendime numatytos priemonės daro poveikį ieškovo teisinei padėčiai.
48 Dėl antros sąlygos, lemiančios tiesioginę sąsają, remiantis šio sprendimo 40 punkte nurodyta teismo praktika konstatuotina, kad, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo, kuriuo Italijos Respublikai leidžiama, pirma, nesusigrąžinti neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka pripažintos pagalbos ir, antra, taikyti atleidimo nuo mokesčio tvarką, kuri, Komisijos teigimu, neturi pagalbos požymių, pobūdį, šio sprendimo teisiniai padariniai yra vien automatinio pobūdžio, kyla tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų, ir taip Italijos Respublikai leidžia nesusigrąžinti minėtos neteisėtos pagalbos ir taikyti atleidimo nuo mokesčio tvarką.
49 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovu.
Dėl ginčijamo sprendimo kvalifikavimo kaip reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto
50 Dėl klausimo, ar ginčijamas sprendimas turi būti laikomas reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, primintina, kad pagal teismų praktiką reglamentuojamojo pobūdžio aktai, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, yra visuotinio taikymo teisės aktai, išskyrus pagal teisėkūros procedūrą priimtus teisės aktus (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 60 punktas ir 2011 m. rugsėjo 6 d. Nutarties Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑18/10, EU:T:2011:419, 56 punktas).
51 Pagal ESV sutartį pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas atskiriami atsižvelgiant į atitinkamo akto priėmimo procedūrą (teisėkūros ar ne) (2011 m. rugsėjo 6 d. Nutarties Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑18/10, EU:T:2011:419, 65 punktas). Kadangi šioje byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne per teisėkūros procedūrą, jis nėra pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 297 straipsnį. Todėl reikia išnagrinėti, ar ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas.
52 Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje, kuris taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai, yra visuotinai taikomas aktas (1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Kwekerij van der Kooy ir kt. / Komisija, 67/85, 68/85 ir 70/85, EU:C:1988:38, 15 punktas; 2000 m. spalio 19 d. Sprendimo Italija ir Sardegna Lines / Komisija, C‑15/98 ir C‑105/99, EU:C:2000:570, 33 punktas; 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 31 punktas ir 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / Koninklijke FrieslandCampina, C‑519/07 P, EU:C:2009:556, 53 punktas).
53 Kalbant konkrečiai, ginčijamu sprendimu siekiama, atsižvelgiant į SESV 107 straipsnį, išnagrinėti, ar nacionalinės teisės nuostata, taikoma bendrai ir abstrakčiai neapibrėžtam numatytų asmenų skaičiui, turi valstybės pagalbos požymių, ir, jei taip, ar nagrinėjama pagalba suderinama su vidaus rinka ir gali būti susigrąžinta. Atsižvelgiant į pagal Sutarties nuostatas, susijusias su valstybės pagalba, Komisijai suteiktos kompetencijos pobūdį, toks sprendimas, net jei skirtas tik vienam adresatui, atspindi nacionalinių priemonių, kurios yra šios institucijos atlikto tyrimo dalykas, taikymo sritį, nesvarbu, ar tai sprendimas, kuriuo suteikiamas leidimas, būtinas siekiant taikyti pagalbos priemonę, ar sprendimas, kuriame numatomos pasekmės, kylančios iš galimo jos neteisėtumo arba nesuderinamumo su vidaus rinka. Nagrinėjamos priemonės būtent yra visuotinai taikomos, nes į jų taikymo sritį patenkantys ūkio subjektai apibrėžiami bendrai ir abstrakčiai.
54 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas, kiek tai susiję su trimis jo dalimis, kurių teisėtumas yra ginčijamas šiame ieškinyje, t. y. pirma, kiek Komisija nenurodė susigrąžinti valstybės pagalbos, kurią pripažino neteisėta ir nesuderinama, kiek tai susiję su atleidimu nuo ICI, ir, antra, kiek ji pripažino, kad nei TUIR 149 straipsnio 4 dalis, nei pagal IMU numatytas atleidimas nuo mokesčio nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį (žr. šio sprendimo 36 punktą).
55 Todėl ginčijamas aktas, kuris visuotinai taikomas, tačiau nėra pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
Dėl įgyvendinamųjų priemonių buvimo
56 Dėl ginčijamo sprendimo įgyvendinamųjų priemonių buvimo pažymėtina, kad Teisingumo Teismas turėjo galimybę patikslinti, kad sąvoka „reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, <...> dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnį, aiškintina atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, t. y. kaip matyti iš jos priėmimo aplinkybių, išvengti situacijų, kai asmuo turi pažeisti teisę, kad galėtų kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai reglamentuojamojo pobūdžio aktas daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai ir dėl jo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, kyla rizika, kad toks asmuo neteks veiksmingos teisminės apsaugos, jei negalės tiesiogiai pareikšti ieškinio Sąjungos teisme, siekdamas užginčyti tokio reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto teisėtumą. Iš tiesų, nesant įgyvendinamųjų priemonių, fizinis ar juridinis asmuo, net jei atitinkamas aktas tiesiogiai su juo susijęs, galėtų kreiptis dėl šio akto teisminės kontrolės tik pažeidęs šio akto nuostatas; tokiu atveju jis turėtų remtis jų neteisėtumu bylose, kurios jam buvo iškeltos nacionaliniuose teismuose (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 27 punktas).
57 Tačiau jei dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, Sąjungos teisės sistemos paisymo teisminė kontrolė užtikrinama neatsižvelgiant į tai, ar šias priemones priima Sąjunga, ar valstybės narės. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų priimtinumo reikalavimų negali tiesiogiai Sąjungos teisme ginčyti Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, yra apsaugoti nuo tokio akto taikymo, nes jiems suteikta galimybė ginčyti dėl šio akto priimtas įgyvendinamąsias priemones (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 28 punktas).
58 Be to, jei tokį aktą turi įgyvendinti valstybės narės, šie asmenys gali nacionaliniuose teismuose remtis atitinkamo pagrindinio akto negaliojimu ir taip priversti juos pagal SESV 267 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 29 punktas).
59 Norint įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, būtina remtis asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį, pozicija. Taigi nesvarbu, ar dėl nagrinėjamo akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones kitiems asmenims (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 30 punktas).
60 Siekiant patikrinti, ar dėl ginčijamo teisės akto turi būti priimtos įgyvendinamosios priemonės, reikia atsižvelgti tik į ieškinio dalyką, ir tuo atveju, kai ieškovas prašo tik iš dalies panaikinti aktą, prireikus būtina atsižvelgti tik į įgyvendinamąsias priemones, kurias galbūt reikia priimti dėl tos akto dalies (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 31 punktas).
61 Nagrinėjamu atveju visų pirma dėl ginčijamo sprendimo pirmos dalies konstatuotina: kadangi Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į šios bylos ypatybes, visiškai neįmanoma susigrąžinti neteisėtos pagalbos, suteiktos pagal ICI schemą, ir todėl neįpareigojo Italijos Respublikos iš kiekvieno gavėjo susigrąžinti pagal minėtą schemą išmokėtas sumas, nacionalinės valdžios institucijos neturės imtis jokių priemonių, konkrečiai dėl ieškovo, kad įgyvendintų ginčijamą sprendimą.
62 Be to, dėl ginčijamos antros dalies, pirma, pažymėtina, kad, remiantis ginčijamame sprendime padaryta Komisijos išvada, TUIR 149 straipsnio 4 dalyje numatytas atleidimas nuo mokesčio nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tokiomis aplinkybėmis pagal ginčijamą sprendimą, kuriame nėra nustatyta pareigų valstybei narei, nereikia priimti jokios įgyvendinamosios priemonės, ir nacionalinės valdžios institucijos šiuo klausimu taiko tik nacionalinės teisės aktus. Antra, bet kuriuo atveju konstatuotina, kad TUIR 149 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos susijusios tik su nekomercinių subjektų statuso netekimu. Tokiomis aplinkybėmis Italijos valdžios institucijos negali priimti jokios įgyvendinamosios priemonės dėl ieškovo, kaip komercinio subjekto.
63 Galiausiai dėl ginčijamos trečios dalies pažymėtina, kad pagal IMU schemą numatyto atleidimo nuo mokesčio Komisija taip pat nepripažino pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Todėl, kadangi ginčijamame sprendime nėra nustatyta pareigų valstybei narei, įgyvendinant šį sprendimą nereikės priimti jokių nacionalinio lygmens priemonių, konkrečiai dėl ieškovo.
64 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nė dėl vienos ginčijamo sprendimo dalies nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, susijusių su ieškovu, todėl pagal šio sprendimo 58 punkte nurodytą teismo praktiką ieškovas neturės galimybės pareikšti ieškinio Italijos teisme ir savo ieškinyje remtis minėtų ginčijamo sprendimo dalių negaliojimu.
65 Kitaip, nei teigiama šioje išvadoje, Komisija, remdamasi visų pirma 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendimu Dansk Automat Brancheforening / Komisija (T‑601/11, EU:T:2014:839) ir Sprendimu Royal Scandinavian Casino Århus / Komisija (T‑615/11, EU:T:2014:838) bei juose nurodyta teismo praktika, tvirtina, kad specifinių ir konkrečių ginčijamo sprendimo padarinių realiai atsiras dėl teisės aktų, kuriuose nustatomos mokesčių mokėtojų mokėtinų mokesčių sumos ir kurie yra įgyvendinamosios priemonės, priimtos dėl ginčijamo sprendimo. Be to, ji priduria, kad ieškovas galės nacionaliniame teisme ginčyti minėtus tariamai diskriminuojamojo pobūdžio apmokestinimo aktus ir reikalauti tokių pačių lengvatų kaip ir jų gavėjai, arba, jų nesuteikus, ginčyti lengvatų, kuriomis jie, kaip konkurentai, naudojasi, teisėtumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę.
66 Vis dėlto tokiam argumentui negali būti pritarta.
67 Pirma, apmokestinimo aktai, kuriuos Italijos valdžios institucijos gali priimti pagal IMU schemą, nebus ginčijamo sprendimo pasekmė, o kils tik iš Italijos mokesčių teisės nuostatų, nes, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamosios dalies, jame tik nurodoma, kad pagal IMU schemą numatytas atleidimas nuo mokesčio nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
68 Antra, dėl apmokestinimo aktų, kurie ieškovui bus skirti kaip asmeniui, kuriam netaikomas ginčijamas atleidimas nuo mokesčio, pažymėtina, jog jis neturės galimybės prašyti, kad atleidimas nuo mokesčio, kurio teisėtumą jis ginčija, būtų taikomas ir jo situacijai (žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Banks, C‑390/98, EU:C:2001:456, 80, 92–94 punktus ir nurodytą teismo praktiką). Dėl tų pačių motyvų taip pat reikia atmesti Komisijos argumentą, kad ieškovas visada gali prašyti Italijos mokesčių institucijų suteikti tokias pačias mokesčių lengvatas, kaip suteiktosios subjektams, kuriems taikomos ginčijamos priemonės, o kai priimamas sprendimas jų nesuteikti, jį ginčyti. Be to, konstatuotina, kad Komisijos nurodytomis aplinkybėmis Italijos viešojo administravimo institucijų sprendimas nesuteikti lengvatų gali būti laikomas, tiesą sakant, ne įgyvendinamąja priemone, kylančia iš ginčijamo sprendimo, bet vidaus priemone, savarankiškai priimta kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų ieškovui pateikus individualų prašymą.
69 Galiausiai pažymėtina, kad, kitaip nei šioje byloje, 2014 m. rugsėjo 26 d. Sprendime Dansk Automat Brancheforening / Komisija (T‑601/11, EU:T:2014:839) ir Sprendime Royal Scandinavian Casino Århus / Komisija (T‑615/11, EU:T:2014:838), ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje buvo aiškiai numatyta priimti priemonės, apie kurią pranešta, įgyvendinimo nuostatas, o tai yra priežastis, dėl kurios Bendrasis Teismas konstatavo, kad dėl tokio sprendimo reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį. Kalbant konkrečiai, šių abiejų sprendimų atitinkamai 59 ir 51 punktuose Bendrasis Teismas pripažino, kad Danijoje galiojo įstatymas ir šį įstatymą įgyvendinantys aktai, kurie turėjo būti priimti priėmus ginčijamą sprendimą tam, kad nagrinėjama pagalbos schema turėtų poveikį ieškovėms, o taip negali būti šioje byloje. Šiuo klausimu pažymėtina, kad šioje byloje vienintelis įgyvendinimo aktas, kuris nurodytas ginčijamame sprendime, susijęs su atleidimu nuo mokesčio pagal naują IMU schemą ir, kaip pažymėta šio sprendimo 17 punkte, šis aktas buvo priimtas anksčiau nei pats minėtas sprendimas.
70 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl ginčijamo sprendimo nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių, susijusių su ieškovu, todėl ieškinį reikia pripažinti priimtinu pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.
Dėl esmės
71 Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 14 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Antrasis ir trečiasis pagrindai susiję su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalies pažeidimu
72 Pirmuoju pagrindu ieškovas kaltina Komisiją, kad ši, pažeisdama Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, nenurodė Italijos Respublikai susigrąžinti mokesčių lengvatų, kurios pagal ICI schemą buvo suteiktos specifinių tikslų siekiantiems nekomerciniams subjektams ir kurias ji pripažino neteisėtomis ir nesuderinamomis su bendrąja rinka.
73 Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios atitinkamai su teisės ir vertinimo klaidomis.
– Dėl pirmos dalies, susijusios su teisės klaida
74 Ieškovas teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, nes neįvykdė reikalavimų, kuriais remdamasi būtų galėjusi daryti išvadą, kad visiškai neįmanoma susigrąžinti neteisėtos pagalbos tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje byloje. Iš tiesų jis mano, kad galimybę susigrąžinti pagalbą buvo galima atmesti tik Komisijai priėmus sprendimą, kuriuo būtų nurodyta susigrąžinti neteisėtą pagalbą, ir tik po to, kai Italijos Respublika būtų faktiškai nustačiusi, kad neįmanoma įvykdyti šio reikalavimo. Jis taip pat mano, kad prieš konstatuodama, kad visiškai neįmanoma susigrąžinti pagalbos, Komisija turėjo įrodyti, kad neteisėtos pagalbos neįmanoma susigrąžinti iš visų jos gavėjų ir kad taip pat neįmanoma susigrąžinti bent jos dalies.
75 Komisija ginčija šiuos argumentus.
76 Pirmiausia pažymėtina, kad Reglamento Nr. 659/1999 13 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„[K]adangi suteikiant bendrajai rinkai prieštaraujančią neteisėtą pagalbą turėtų būti atkurta veiksminga konkurencija; kadangi dėl to būtina, kad pagalba, įskaitant palūkanas, būtų išieškota [susigrąžinta] iš karto; kadangi pagalbą derėtų išieškoti [susigrąžinti] pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras; kadangi minėtųjų procedūrų taikymas, neleidžiantis iš karto ir veiksmingai įgyvendinti Komisijos sprendimą, neturėtų trukdyti atkurti veiksmingą konkurenciją; kadangi, norėdamos pasiekti šį rezultatą, valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų Komisijos sprendimo įgyvendinimą.“
77 Šio reglamento 14 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas [susigrąžinimas]“ nustatyta:
„1. Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota [susigrąžinta] iš gavėjo <...>. Komisija nereikalauja išieškoti [susigrąžinti] pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui.“
78 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos neteisėtumo konstatavimo pasekmė (žr. 2015 m. liepos 9 d. Sprendimo Komisija /Prancūzija, C‑63/14, EU:C:2015:458, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tiesų Sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje tikslas yra atkurti veiksmingą konkurenciją, todėl iš principo Komisijos sprendimuose nustatoma pareiga atitinkamai valstybei narei veiksmingai ir nedelsiant susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / MTU Friedrichshafen, C‑520/07 P, EU:C:2009:557, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau neteisėtos valstybės pagalbos nesusigrąžinimą pateisina visiškas negalėjimas jos susigrąžinti (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Komisija /Graikija, C‑419/06, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:89, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
79 Ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad, atsižvelgiant į šios bylos ypatybes, Italijos Respublika visiškai negalėjo susigrąžinti pagal ICI nuostatas suteiktos galimos neteisėtos pagalbos. Iš esmės ji paaiškino, kad pagal mokesčių ir kadastro duomenų bazes neįmanoma nustatyti, nei kokio pobūdžio (ekonominio ar ne) veikla vykdyta nekilnojamojo turto objektuose, priklausančiuose nekomerciniams subjektams, nei objektyviai apskaičiuoti susigrąžintino mokesčio sumų.
80 Pirma, pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su visišku negalėjimu susigrąžinti neteisėtą pagalbą, dažniausiai nurodomi atvejai, kai nagrinėjama valstybė narė po sprendimo susigrąžinti pagalbą, jį vykdydama, teigia, kad toks susigrąžinimas neįmanomas (1995 m. balandžio 4 d. Sprendimas Komisija / Italija, C‑348/93, EU:C:1995:95; 2001 m. kovo 22 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija, C‑261/99, EU:C:2001:179; 2003 m. birželio 26 d. Sprendimas Komisija / Ispanija, C‑404/00, EU:C:2003:373; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimas Komisija / Italija, C‑99/02, EU:C:2004:207; 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimas Komisija / Graikija, C‑415/03, EU:C:2005:287; 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Komisija / Ispanija, C‑485/03–C‑490/03, EU:C:2006:777 ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija, C‑214/07, EU:C:2008:619).
81 Antra, pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybė narė, kuri vykdydama Komisijos sprendimą dėl valstybės pagalbos susiduria su nenumatytais ir negalimais numatyti sunkumais arba sužino apie Komisijos nenumatytas pasekmes, turi pateikti šias problemas vertinti Komisijai ir pasiūlyti atitinkamus nagrinėjamo sprendimo pakeitimus. Tokiu atveju, remdamosi nuostata, kurioje numatytos valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms abipusės lojalaus bendradarbiavimo pareigos ir kuria grindžiama SES 4 straipsnio 3 dalis, Komisija ir atitinkama valstybė narė turi sąžiningai bendradarbiauti tam, kad įveiktų kliūtis, visiškai laikydamosi Sutarties nuostatų, visų pirma susijusių su pagalba (žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑304/09, EU:C:2010:812, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
82 Remdamasis iš esmės minėta teismo praktika, ieškovas teigia, kad galimybę susigrąžinti pagalbą galima atmesti tik Komisijai priėmus sprendimą, kuriame nurodama susigrąžinti neteisėtą pagalbą, ir tik po to, kai atitinkama valstybė narė faktiškai nustato, kad neįmanoma įvykdyti šio reikalavimo.
83 Tačiau šiam ieškovo argumentui negali būti pritarta.
84 Kaip pažymi Komisija, nors tiesa, kad iki šiol visiško negalėjimo klausimą valstybės narės keldavo visų pirma sprendimo vykdymo stadijoje iš principo tam, kad atsikirstų į pagal SESV 258 straipsnį pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nei šioje byloje taikytinuose teisės aktuose, nei Teisingumo Teismo praktikoje nenustatyta, kad visiškas negalėjimas negali būti konstatuotas per administracinę procedūrą, po kurios priimamas Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos.
85 Be to, remiantis šio sprendimo 81 punkte nurodyta teismo praktika, valstybė narė ir Komisija tuo atveju, kai galbūt visiškai neįmanoma susigrąžinti pagalbos, turi vienintelę pareigą – lojaliai bendradarbiauti, pagal kurią valstybė narė turi pateikti tokį negalėjimą pagrindžiančias priežastis vertinti Komisijai, o Komisija privalo nuodugniai jas išnagrinėti. Tačiau, priešingai, nei nurodo ieškovas, valstybė narė ir Komisija gali bendradarbiauti prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą, jei visiškas negalėjimas gali būti konstatuotas jau per formalią tyrimo procedūrą. Be to, jei per šį tyrimą Komisija konstatuoja, kad nėra alternatyvių būdų neteisėtai pagalbai susigrąžinti arba kad taip pat neįmanoma susigrąžinti dalies pagalbos, niekas nedraudžia Komisijai pripažinti visišką negalėjimą dar prieš jai nurodant susigrąžinti minėtą pagalbą.
86 Šiuo atveju, atsižvelgiant į išdėstytas pastabas, pirma, konstatuotina, jog ieškovas neginčija to, kad visišku negalėjimu būtų galima remtis kaip motyvu, pateisinančiu neteisėtos pagalbos nesusigrąžinimą. Bet kuriuo atveju, remiantis šio sprendimo 78 punkte nurodyta teismo praktika, reikia pripažinti, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, kai ginčijamame sprendime nurodė, kad iš Italijos valdžios institucijų negalima reikalauti susigrąžinti neteisėtos pagalbos dėl to, kad visiškai neįmanoma jos susigrąžinti. Šiuo klausimu primintina, kad Komisija valstybės pagalbos srityje negali nustatyti pareigų, kurių nuo pat jų nustatymo visiškai ir objektyviai neįmanoma įvykdyti (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑75/97, EU:C:1999:311, 86 punktą).
87 Antra, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 192–197 konstatuojamųjų dalių, tiek Italijos Respublika, tiek Komisija įvykdė savo pareigą lojaliai bendradarbiauti pagal šio sprendimo 81 punkte nurodytą teismo praktiką.
88 Iš tiesų, pirma, prieš priimant ginčijamą sprendimą Italijos Respublika kreipėsi į Komisiją teigdama, kad visiškai negalės įvykdyti pareigos susigrąžinti pagalbą. Todėl ji pateikė Komisijai vertinti problemas, susijusias su ginčijamos pagalbos susigrąžinimu. Be to, kadangi Italijos valdžios institucijos šį klausimą kėlė per formalią tyrimo procedūrą, Komisija galėjo nuspręsti, kad jį būtina nagrinėti prieš priimant galutinį sprendimą. Maža to, pažymėtina, jog Italijos Respublika paaiškino, kad dėl kadastro struktūros ir dėl to, kad nebuvo reikšmingos su mokesčiais susijusios informacijos, neįmanoma atgaline data remiantis kadastro ir mokesčių duomenų bazėmis ekstrapoliuoti duomenų, būtinų norint imtis veiksmų tariamai pagalbai susigrąžinti, rūšies. Atsižvelgdama į šiuos paaiškinimus Komisija nusprendė, kad iš tiesų neįmanoma nustatyti nagrinėjamos pagalbos gavėjų ir kad šios pagalbos negalima objektyviai apskaičiuoti, nesant reikalingų duomenų, kaip ji paaiškino ginčijamame sprendime.
89 Trečia, kadangi ieškovas nurodo, kad Komisija bet kuriuo atveju turėjo konstatuoti, jog nėra alternatyvių pareigos susigrąžinti pagalbą įgyvendinimo būdų, šioje byloje bent iš dalies tokią analizę reikia atlikti nagrinėjant šio pagrindo antrą dalį, susijusią su vertinimo klaida.
90 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, kai vykstant formaliai tyrimo procedūrai ir prieš nustatant susigrąžinimo tvarką konstatavo, kad Italijos Respublika visiškai negali susigrąžinti ginčijamame sprendime neteisėta pripažintos pagalbos.
91 Taigi šio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
– Dėl antros dalies, susijusios su vertinimo klaida
92 Ieškovas tvirtina, kad nebuvo jokios ypatingos aplinkybės, kuria remdamasi Komisija galėjo daryti išvadą, kad visiškai neįmanoma susigrąžinti neteisėtos pagalbos. Jis visų pirma ginčija argumentą, kad nebuvo galima nustatyti šios pagalbos gavėjų ir kad Italijos valdžios institucijos, norėdamos susigrąžinti šią pagalbą, bet kuriuo atveju negalėjo jos apskaičiuoti. Šiuo klausimu jis pabrėžia, kad Teisingumo Teismas atmetė argumentus, grindžiamus tariamu negalėjimu susigrąžinti pagalbos dėl to, kad buvo daug įmonių gavėjų arba nebuvo susigrąžintinoms sumoms apskaičiuoti būtinos informacijos. Be to, ieškovo teigimu, buvo tinkamų alternatyvių būdų, kuriuos taikydamos Italijos valdžios institucijos būtų galėjusios nustatyti neteisėtos pagalbos gavėjus ir šią pagalbą ar bent dalį jos susigrąžinti.
93 Komisija ginčija šiuos argumentus.
94 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką visiško negalėjimo įvykdyti sąlyga nėra tenkinama, kai atsakovė valstybė narė tik praneša Komisijai apie teisines, politines ar praktines kliūtis, susijusias su sprendimo vykdymu (žr. 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑214/07, EU:C:2008:619, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
95 Be to, primintina, kad Teisingumo Teismas tais atvejais, kai pagalbos sumos turi būti grąžintos dideliam skaičiui įmonių taikant daug individualių apskaičiavimo veiksnių, yra nusprendęs, kad tokie atitinkamų sprendimų vykdymo sunkumai nelaikytini visišku negalėjimu (žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑496/09, EU:C:2011:740, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
96 Galiausiai visiško negalėjimo įvykdyti sąlyga yra tenkinama tik jei aplinkybės lemia objektyvų visišką negalėjimą (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje Komisija / Prancūzija, C‑214/07, EU:C:2008:343, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
97 Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 102 ir 106 konstatuojamųjų dalių, Komisija pripažino nesuderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, tik atleidimą nuo ICI, taikytą specifinių tikslų siekiantiems nekomerciniams subjektams, vykdžiusiems ekonominio pobūdžio veiklą. Iš tiesų ji iš esmės nusprendė, kad tokiais atvejais šie subjektai turėjo būti laikomi įmonėmis, todėl jiems turėjo būti taikoma ši Sutarties nuostata. Tačiau kai tie subjektai vykdė tik nekomercinę veiklą, valstybės pagalbos schema neturėjo būti taikoma, todėl atleidimas nuo ICI nebuvo laikomas neteisėtu.
98 Be to, ginčijamame sprendime Komisija iš esmės konstatavo, kad Italijos valdžios institucijos visiškai ir objektyviai negali susigrąžinti neteisėtos pagalbos, nes negalima nustatyti, ar pagalbą gavusių subjektų veikla, vykdyta nekilnojamojo turto objektuose, kuriems taikytos teisės nuostatos, susijusios su ICI, buvo ekonominio pobūdžio, ar ne. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 194–198 konstatuojamosiose dalyse ji pritarė Italijos Respublikos aiškinimams, kad pagal kadastro ir mokesčių duomenų bazes neįmanoma nustatyti, nei kokio pobūdžio veikla vykdyta minėtiems subjektams priklausančiuose nekilnojamojo turto objektuose, nei objektyviai apskaičiuoti susigrąžintino mokesčio sumų.
99 Pirma, ieškovas ginčija Komisijos vertinimą ir nurodo, kad jis klaidingas, kiek tai susiję tiek su kadastro, tiek su mokesčių duomenų bazėmis.
100 Šiuo klausimu visų pirma konstatuotina, kad, išskyrus ieškovo procesiniuose dokumentuose pateiktą bendrą nuorodą į šio sprendimo 94–96 punktuose minėtą teismo praktiką, jis, ginčydamas Komisijos vertinimą, nepateikia jokių konkrečių argumentų.
101 Bet kuriuo atveju, pirma, dėl kadastro duomenų bazių reikia pripažinti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 195 konstatuojamojoje dalyje iš esmės paaiškino Komisija, kadastro sistemoje nekilnojamojo turto objektai nurodomi remiantis objektyviais jų požymiais, visų pirma fizinėmis savybėmis ir struktūra. Tokiomis aplinkybėmis Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad neįmanoma išsiaiškinti, kokio pobūdžio veiklą – ekonominio ar ne – savo nekilnojamojo turto objektuose vykdė nekomerciniai subjektai, siekiant nustatyti, ar šiems subjektams atleidimas nuo ICI buvo taikomas teisėtai, ar ne, ir, jei taip, Italijos valdžios institucijoms apskaičiuoti susigrąžintiną sumą.
102 Antra, dėl mokesčių duomenų bazių Komisija ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamojoje dalyje patvirtino, kad jose taip pat nepateikta pakankamai informacijos pagalbai susigrąžinti.
103 Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į Italijos teisės aktų nuostatas, kurias Komisija pateikė įgyvendindama pagal Procedūros reglamento 89 straipsnį priimtą proceso organizavimo priemonę, konstatuoja, kad iš mokesčių duomenų bazių neįmanoma nustatyti, ar nekomercinių subjektų veikla, vykdyta jų nekilnojamojo turto objektuose, buvo ekonominio pobūdžio, ar ne.
104 Iš tiesų, pirma, pažymėtina, kad pagal „Modello „Unico – Enti non commerciali ed equiparati“ („Bendra forma – nekomerciniai ir jiems prilyginti subjektai“) ir nekomercinių subjektų pajamų deklaravimo instrukciją nekilnojamasis turtas, už kurį šie subjektai gavo pajamų, turėjo būti nurodytas formos langelyje „RB“. Šiame langelyje, sudarytame iš vienuolikos stulpelių, reikėjo nurodyti, be kita ko, savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčio, mokėtino už nagrinėjamą veiklą pagal kiekvieną nekilnojamojo turto vienetą, sumą. Tačiau pagal deklaravimo instrukciją stulpelio, susijusio su savivaldybių nekilnojamojo turto mokesčiu, nereikėjo užpildyti atleidimo nuo šio mokesčio atveju. Todėl, kaip teisingai teigia Komisija, iš langelyje „RB“ pateikiamos informacijos nebuvo galima sužinoti, kokiame nekilnojamojo turto objekte buvo vykdoma veikla, iš kurios gauta komercinės veiklos pajamų, galėjusių būti nurodytų kituose deklaracijos langeliuose.
105 Antra, konstatuotina, kad bendroje formoje taip pat buvo langelis „RS“, susijęs su išlaidų atskaitymu ir įvairiomis sąnaudomis. Pagal deklaravimo instrukciją šiame langelyje turėjo būti įrašomi duomenys, reikalingi siekiant apskaičiuoti atskaitomų išlaidų sumas ir įvertinti kitas sąnaudas, susijusias su prekėmis ir paslaugomis, naudotomis kartu vykdant komercinę ir kitų rūšių veiklą. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamosios dalies, langelis „RS“ apima suvestinius duomenis apie komerciniais ir nekomerciniais būdais naudotas prekes ir paslaugas. Tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė Komisija, jeigu langelyje „RB“ buvo deklaruojami keli pastatai, nebuvo įmanoma nustatyti, kokiame nekilnojamojo turto objekte buvo vykdoma veikla, iš kurios gauta deklaruotų pajamų. Taip pat tais atvejais, kai langelyje „RB“ buvo nurodomas vienas nekilnojamojo turto objektas, nebuvo įmanoma, atsižvelgiant į kadastro sistemos struktūrines ypatybes, nustatyti, kokioje nekilnojamojo turto dalyje buvo vykdoma ekonominė veikla, iš kurios gauta deklaruotų pajamų.
106 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovui nepavyko paneigti Komisijos išvados, jog, viena vertus, iš kadastro duomenų bazių objektyviai nebuvo galima gauti informacijos, būtinos norint nustatyti atitinkamus gavėjus, ir apskaičiuoti galimą susigrąžintiną atleidimo nuo mokesčio sumą ir, kita vertus, iš mokesčių duomenų bazių taip pat nebuvo įmanoma atgaline data nustatyti, kokio pobūdžio veiklą savo nekilnojamojo turto objektuose vykdė subjektai, kuriems buvo taikomas atleidimas nuo ICI, ir apskaičiuoti neteisėtai taikyto atleidimo nuo mokesčio sumą.
107 Antra, ieškovas tvirtina, kad bet kuriuo atveju yra alternatyvių būdų, leidžiančių nustatyti, ar subjektai, kuriems buvo taikomas atleidimas nuo ICI, savo nekilnojamojo turto objektuose vykdė komercinio pobūdžio veiklą, ar ne, ir šiuo tikslu, be kita ko, nurodo keturis būdus. Iš esmės jis mano, kad šiais būdais galėjo būti įrodyta, kad buvo galima susigrąžinti bent dalį pagalbos.
108 Pirma, ieškovas teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, naujuoju IMU reglamentavimu (žr. šio sprendimo 17 punktą) nustatoma pareiga nekomerciniams subjektams deklaruoti šiuo mokesčiu apmokestinamą nekilnojamąjį turtą ir nekilnojamąjį turtą, kuris neapmokestinamas, ir, kita vertus, daugelio nagrinėjamų nekilnojamojo turto objektų paskirtis nekinta, Italijos valdžios institucijos, siekdamos nustatyti, ar nekilnojamasis turtas anksčiau buvo naudojamas komerciniais tikslais, ar ne, galėtų panaudoti pagal IMU nuostatas pateiktas deklaracijas.
109 Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad, kaip pažymi Komisija, ieškovas nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų preziumuoti, kad nekomercinių subjektų nekilnojamojo turto objektų paskirtis paprastai nekinta. Tokiomis aplinkybėmis pagal IMU schemą pateiktos deklaracijos nebūtų tinkamas būdas ieškomai informacijai gauti. Be to, jei šį ieškovo argumentą reikėtų aiškinti taip, kad Komisijos prašoma nurodyti susigrąžinti pagalbą, nebent pagalbą gavęs subjektas negalėtų įrodyti, kad jis anksčiau vykdė neekonominę veiklą, primintina, kad pagal teismo praktiką Komisija negali daryti prielaidos, kad įmonė įgijo pranašumą valstybės pagalbos forma, remdamasi tik neigiama prielaida, pagrįsta tuo, kad nėra informacijos, kurios pagrindu būtų galima padaryti priešingą išvadą, kai nėra kitų tokio pranašumo egzistavimo įrodymų (2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / MTU Friedrichshafen, C‑520/07 P, EU:C:2009:557, 58 punktas).
110 Antra, ieškovas nurodo, kad patvirtinimo pareiga būtų tinkama priemonė ieškomai informacijai gauti. Vis dėlto reikia pritarti Komisijai ir konstatuoti, kad šis būdas negali būti laikomas veiksmingu, nes nėra informacijos apie ankstesnę nekilnojamojo turto padėtį. Jei būtų tokios informacijos, būtų galima patikrinti patvirtinimo teisingumą.
111 Trečia, ieškovo teigimu, pasitelkdamos inspekcijas Italijos valdžios institucijos galėtų atlikti patikrinimus vietoje, kaip tai jau padarė kai kurios Italijos komunos. Šiuo klausimu taip pat reikia pripažinti, kad toks būdas, nors ir gali suteikti informacijos apie subjektų, kuriems taikomas atleidimas nuo IMU, šiuo metu vykdomą veiklą, jis vis dėlto netinkamas siekiant nustatyti ankstesnę jų nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį.
112 Ketvirta, nors ieškovas tvirtina, kad Komisija galėjo remtis informacija, kurią jis pateikė jai per formalią tyrimo procedūrą, bent jau siekiant susigrąžinti dalį pagalbos, konstatuotina, jog iš bylos medžiagos nematyti, kad joje būtų tokios informacijos, todėl neįmanoma išnagrinėti, ar ji tinkama minėtam tikslui pasiekti.
113 Darytina išvada, kad ieškovui nepavyko įrodyti, kad subjektų, kuriems buvo taikomas atleidimas nuo ICI, vykdytos veiklos pobūdį buvo galima nustatyti alternatyviais būdais. Todėl Komisija negali būti kaltinama tuo, kad padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad Italijos valdžios institucijos neturi jokių priemonių, leidžiančių joms susigrąžinti neteisėta pripažintą pagalbą, net ir jos dalį.
114 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šio pagrindo antra dalis turi būti atmesta, o kartu – ir visas pirmasis ieškinio pagrindas.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, susijusiu su TUIR 149 straipsnio 4 dalies nekvalifikavimu kaip valstybės pagalbos
115 Antrajame ieškinio pagrinde ieškovas nurodo, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nusprendė, kad TUIR 149 straipsnio 4 dalis nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal Sutartį. Iš esmės jis teigia, kad pagal šią nuostatą leidžiama, be kita ko, bažnytinėms organizacijoms bet kuriuo atveju išlaikyti nekomercinio subjekto statusą, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla yra komercinio pobūdžio, ar ne. Tokiomis aplinkybėmis bažnytinėms organizacijoms nuolat taikomas mokesčių teisės aktuose numatytas atleidimas nuo mokesčių, tarp jų nuo ICI ir IMU.
116 Komisija ginčija šiuos argumentus.
117 Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip ginčijamo sprendimo 31–34 konstatuojamosiose dalyse paaiškino Komisija, visų pirma TUIR 149 straipsnis įtvirtintas TUIR II antraštinės dalies III skyriuje. II antraštinėje dalyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su bendrovių pajamų mokesčiu, o III skyriuje numatytos nekomerciniams subjektams taikytinos apmokestinimo nuostatos, kaip antai apmokestinamosios vertės apskaičiavimo ir mokesčių tarifų taisyklės.
118 Be to, TUIR 149 straipsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis galima netekti „nekomercinio subjekto statuso“. Kalbant konkrečiai, jame nustatyta, kad nekomercinis subjektas netenka šio statuso, jei komercinę veiklą vykdo kaip pagrindinę per visą apmokestinimo laikotarpį. TUIR 149 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad subjektas turi „komercinį statusą“, jei, pavyzdžiui, didesnė dalis pajamų gaunama iš komercinės veiklos, palyginti su institucinėmis pajamomis, arba iš su nekilnojamuoju turtu susijusios komercinės veiklos, palyginti su kitomis veiklos rūšimis. Atitinkamų subjektų pasirinkta teisinė forma neturi jokios įtakos „nekomercinio subjekto statuso“ netekimui. TUIR 149 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad minėtos nuostatos, t. y. 149 straipsnio 1 ir 2 dalys, netaikomos bažnytinėms organizacijoms, pripažintoms juridiniais asmenimis pagal civilinę teisę, ir mėgėjų sporto asociacijoms.
119 Galiausiai primintina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamosios dalies, Komisija pateisino sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, kiek tai susiję su TUIR 149 straipsnio 4 dalimi, teigdama, kad ši nuostata iš pradžių galėjo atrodyti atrankinio pobūdžio. Šiuo klausimu ji nurodė, kad TUIR 149 straipsnio 4 dalis, atrodo, suteikė galimybę, be kita ko, bažnytinėms organizacijoms išlaikyti nekomercinio subjekto statusą, nors pagal kitiems subjektams taikytinus kriterijus jos šio statuso būtų netekusios.
120 Ieškovas iš esmės teigia, kad Komisija savo pirminį vertinimą dėl TUIR 149 straipsnio 4 dalies turėjo patvirtinti po formalios tyrimo procedūros, o ne pripažinti, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamosios dalies, kad šia priemone nesuteiktas joks atrankinis pranašumas bažnytinėms organizacijoms.
121 Vis dėlto nė vienas ieškovo argumentų negali paneigti Komisijos galutinio vertinimo.
122 Iš tiesų, pirma, tai, kad TUIR 149 straipsnio 4 dalyje numatyti subjektams taikytini „nekomercinio subjekto“ statuso netekimo kriterijai netaikomi bažnytinėms organizacijoms, nereiškia, kaip aiškina Komisija, kad jos negali netekti minėto statuso pagal kitus Italijos teisės aktuose numatytus kriterijus. Kalbant konkrečiai, pažymėtina, jog circolare del 12 maggio 1998, nº 124/E (1998 m. gegužės 12 d. Aplinkraštis Nr. 124/E) nurodoma, kad nekomerciniams subjektams skirtas mokestinis vertinimas gali būti taikomas bažnytinėms organizacijoms tik jeigu jų pagrindinė veikla nėra komercinio pobūdžio.
123 Antra, pažymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamosios dalies, legge del 20 maggio 1985, n. 222 (1985 m. gegužės 20 d. Įstatymas Nr. 222), kuriuo įgyvendinami Italijos Respublikos ir Šventojo Sosto tarptautiniai susitarimai, numatyta, kad Vidaus reikalų ministerija turi įgaliojimus pripažinti bažnytinėms organizacijoms juridinio asmens statusą pagal civilinę teisę ir jį panaikinti pagal šiame įstatyme nustatytus tikslius kriterijus. Netekdamas juridinio asmens statuso subjektas netenka nekomercinio subjekto statuso, taigi ir mokestinio pranašumo.
124 Ieškovas ginčija tokius argumentus ir iš esmės tvirtina, kad 1985 m. gegužės 20 d. Įstatyme Nr. 222 numatytos nuostatos neleidžia Italijos vidaus reikalų ministerijai užtikrinti nuolatinės bažnytinių organizacijų nekomercinio subjekto statuso netekimo kontrolės.
125 Šiuo klausimu pažymėtina, jog visų pirma 1985 m. gegužės 20 d. Įstatymo Nr. 222 1 straipsnyje nustatyta, kad religiniais ar kulto tikslais įsteigtos Italijos bažnytinės organizacijos gali būti pripažintos juridiniais asmenimis pagal civilinę teisę. Toliau šio įstatymo 2 straipsnio trečioje pastraipoje nustatyta, kad religiniai ar kulto tikslai subjektui turi būti esminiai. Be to, šio įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad komercinė ar pelno siekianti veikla jokiu būdu negali būti laikoma religine ar kulto veikla. Galiausiai minėto įstatymo 19 straipsnyje, atsižvelgiant į decreto del Presidente della Repubblica del 13 febbraio 1987, n. 33 (1987 m. vasario 13 d. Respublikos Prezidento dekretas Nr. 33/1987) 13 straipsnį, nustatyta, kad pakeitus turto paskirtį ir pagal civilinę teisę pripažintos bažnytinės organizacijos formą netenkinama viena iš jos pripažinimo sąlygų ir vidaus reikalų ministro pasiūlymu Respublikos Prezidentas, išklausęs bažnytinės valdžios institucijos nuomonę ir gavęs Consiglio di Stato (Italijos valstybės taryba) išvadą, dekretu panaikina šį pripažinimą. Reikia pridurti, kad po to, kai buvo priimtas legge del 12 gennaio 1991, n. 13 (1991 m. sausio 12 d. Įstatymas Nr. 13), nebereikia 1985 m. gegužės 20 d. Įstatymo Nr. 222 19 straipsnyje numatyto Respublikos Prezidento dekreto, kad būtų panaikintas bažnytinių organizacijų civilinis teisinis statusas, nuo šiol jo panaikinimas priklauso vidaus reikalų ministro kompetencijai.
126 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, priešingai, nei teigia ieškovas, Italijos Respublikos vidaus reikalų ministerija tikrai turi įgaliojimus vykdyti bažnytinių organizacijų juridinio asmens statuso netekimo kontrolę, taigi ir jų nekomercinio subjekto statuso netekimo kontrolę. Be to, kadangi pagal 1985 m. gegužės 20 d. Įstatymo Nr. 222 16 straipsnį bažnytinės organizacijos juridinio asmens statusą gali išlaikyti tik jei nevykdo komercinės ar pelno siekiančios veiklos, reikia atmesti ieškovo argumentą, kad civilinio teisinio statuso netekimas neturi jokios įtakos jų mokestiniam statusui.
127 Trečia, pažymėtina, kad pagal decreto del Presidente della Repubblica del 10 febbraio 2000, n. 361 (2000 m. vasario 10 d. Respublikos Prezidento dekretas Nr. 361) Vidaus reikalų ministerija tikrina, ar bažnytinės organizacijos atitinka kriterijus, leidžiančius joms išlaikyti juridinio asmens statusą pagal civilinę teisę, todėl, kaip ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, bažnytinėms organizacijoms taikomos nuostatos ir kontrolės priemonės, kuriomis užtikrinama, kad komercinės ar pelno siekiančios veiklos vykdymo atveju nebebūtų taikomas palankus mokestinis vertinimas, skirtas nekomerciniams subjektams.
128 Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovas, bažnytinėms organizacijoms negali būti pripažintas joks nuolatinis nekomercinio subjekto statusas. Taigi Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad TUIR 149 straipsnio 4 dalyje numatyta priemone nesuteiktas joks atrankinis pranašumas bažnytinėms organizacijoms, todėl ši nuostata nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
129 Dėl ieškovo procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų, susijusių su SESV 351 straipsnio taikymu šioje byloje, pakanka pažymėti, kad Komisija savo vertinimo negrindė tuo, jog egzistuoja tarptautinis susitarimas, patenkantis į to straipsnio taikymo sritį, ir kad tokiomis aplinkybėmis ieškovo argumentai neturi jokios įtakos Komisijos vertinimo, pagal kurį TUIR 149 straipsnio 4 dalis nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal Sutartį, teisėtumui. Todėl juos reikia atmesti kaip netinkamus.
130 Taigi antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, grindžiamo SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, susijusiu su atleidimo nuo IMU nekvalifikavimu kaip valstybės pagalbos
131 Ieškovas teigia, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes nusprendė, kad atleidimas nuo IMU nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
132 Visų pirma jis nurodo, kad, priešingai, nei ginčijamame sprendime nustatė Komisija, tai, jog pagal teisės aktus, susijusius su IMU, atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio taikomas tik subjektams, vykdantiems ekonominę veiklą „nekomerciniais būdais“, nereiškia, kad šie subjektai negali būti laikomi įmonėmis, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę. Jis pabrėžia, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką įmonės sąvoka apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į šio subjekto teisinį statusą ar finansavimo būdus. Be to, ieškovas teigia, kad numatyti veiklos, kuriai gali būti taikomas atleidimas nuo IMU, nustatymo kriterijai yra neaiškūs ir prieštarauja valstybės pagalbos taisyklėms. Kalbant konkrečiai, jis kritikuoja tai, kad apgyvendinimo veikla laikoma nekomerciniais būdais vykdoma veikla, jei vykdoma nemokamai arba už simbolinį užmokestį. Maža to, ieškovas pažymi, kad ši kritika taikoma kriterijams švietimo ir sveikatos veiklos srityje. Galiausiai jis tvirtina, kad atleidimas nuo IMU atitinka visas sąlygas, kurioms esant galima daryti išvadą, kad teikiama valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir kad ji neatitinka suderinamumo reikalavimų, numatytų to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse.
133 Komisija ginčija šiuos argumentus.
134 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr. 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo AOK Bundesverband ir kt., C‑264/01, C‑306/01, C‑354/01 ir C‑355/01, EU:C:2004:150, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
135 Ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (žr. 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Pavlov ir kt., C‑180/98–C‑184/98, EU:C:2000:428, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
136 Tai, kad prekės tiekiamos ir paslaugos teikiamos nesiekiant pelno, nėra kliūtis šiuos sandorius rinkoje atliekantį subjektą laikyti įmone, nes teikdamas tokius pasiūlymus jis konkuruoja su kitais ūkio subjektais, kurie siekia pelno (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376, 27 punktas).
137 Nagrinėjamu atveju visų pirma konstatuotina, kad pagal decreto-legge del 24 gennaio 2012, n. 1 (2012 m. sausio 24 d. Dekretas įstatymas Nr. 1) nustatytas atleidimas nuo IMU, aprašytas ginčijamo sprendimo 82–86 konstatuojamosiose dalyse, skiriasi nuo ICI schemos konkrečiai tuo, kad jis taikomas tik nekomercinių subjektų, tarp jų bažnytinių organizacijų, „nekomerciniais būdais“ vykdomai veiklai.
138 Be to, teisės aktuose, susijusiuose su IMU, numatytos specialios taisyklės, pagal kurias leidžiama IMU mokėti proporcingai, kai tas pats nekilnojamasis turtas naudojamas komercinei ir nekomercinei veiklai. Kalbant konkrečiai, juose numatyta, kad tuo atveju, kai nekilnojamojo turto vienetas yra mišrios paskirties, atleidimas nuo mokesčio taikomas tik tai vieneto daliai, kurioje vykdoma nekomercinio pobūdžio veikla, jeigu įmanoma nustatyti nekilnojamojo turto vieneto dalį, naudojamą tik tai veiklai. Tais atvejais, kai neįmanoma nustatyti savarankiškų nekilnojamojo turto vieneto dalių, atleidimas nuo mokesčio taikomas proporcingai nekomercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris turi būti nurodytas deklaracijoje ad hoc.
139 Galiausiai teisės aktuose, susijusiuose su IMU, siekiant apibrėžti tam tikrus aspektus daroma nuoroda į įgyvendinimo reglamentą, būtent decreto ministeriale del 19 novembre 2012, n. 200 (2012 m. lapkričio 19 d. Ministro įsakymas Nr. 200), kuriame reglamentuojami minėtos deklaracijos pateikimo terminai ir sąlygos, nekilnojamojo turto proporcingam naudojimui nustatyti reikšmingos aplinkybės ir bendrieji bei specialieji reikalavimai, kuriuos tam tikra veikla turi atitikti, kad būtų priskirta prie veiklos, vykdomos nekomerciniais būdais. Šiuo paskutiniu klausimu, siekiant taikyti atleidimą nuo IMU, įgyvendinimo reglamente numatyta:
– pirma, bendrieji reikalavimai: atitinkamų subjektų vykdoma veikla neturi būti siekiama pelno; be to, dėl savo pobūdžio ji neturi sudaryti konkurencijos kitiems rinkos dalyviams, kurie siekia pelno, ir turi atspindėti solidarumo ir subsidiarumo principus,
– antra, subjektyvieji reikalavimai neekonominę veiklą vykdantiems subjektams: subjekto steigimo akte ar įstatuose konkrečiai turi būti numatytas bendras draudimas paskirstyti bet kokios rūšies pelną, likutinį perteklių, fondus ir rezervus; be to, galimas pelnas turi būti reinvestuojamas tik į veiklos, kuri padeda siekti steigimo dokumentuose numatyto socialinio solidarumo tikslo, plėtrą; nekomercinio subjekto likvidavimo atveju jo turtas turėtų būti perduotas kitam nekomerciniam subjektui, kuris užsiima panašia veikla,
– trečia, objektyvusis reikalavimas subjektams, kurie verčiasi apgyvendinimo veikla: gavėjas turi teikti paslaugas nemokamai arba už simbolinį užmokestį, tačiau bet kuriuo atveju mažesnį kaip pusė vidutinio užmokesčio, numatyto už panašią veiklą, vykdomą toje pačioje teritorijoje, atsižvelgiant ir į tai, kad jis nesusijęs su realiomis paslaugos sąnaudomis.
140 Pirma, iš naujojo IMU reglamentavimo bendrųjų aspektų ir pirmesniame punkte išvardytų konkrečių kriterijų matyti, kad šis reglamentavimas taikomas tik subjektams, kurie negali būti pripažinti „įmonėmis“ siekiant taikyti jiems Sąjungos teisę. Iš tiesų, priešingai, nei teigia ieškovas, ir, kaip ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, įgyvendinimo reglamente aiškiai numatyta, kad į atleidimo nuo IMU taikymo sritį nepatenka veikla, dėl savo pobūdžio sudaranti konkurenciją kitiems rinkos dalyviams, kurie siekia pelno.
141 Antra, reikia atmesti ieškovo argumentą dėl naujojo reglamentavimo neaiškumo, nes Italijos teisės aktuose, be kita ko, nurodyta, kad tuo atveju, kai nekilnojamasis turtas yra mišrios paskirties, reikia nustatyti veiklos dalį, kurioje nekilnojamasis turtas naudojamas komerciniais tikslais, ir taikyti IMU tik ekonominei veiklai. Be to, tais atvejais, kai subjektas vykdo tiek ekonominę, tiek neekonominę veiklą, daliniu atleidimu, kuris taikomas neekonominei veiklai naudojamai nekilnojamojo turto daliai, pranašumas šiam subjektui nesuteikiamas, jeigu jis vykdo ekonominę veiklą kaip įmonė.
142 Trečia, nors ieškovas, atrodo, teigia, kad apgyvendinimo paslaugos dėl savo pobūdžio yra teikiamos rinkoje, kurioje konkuruojama su kitais ūkio subjektais, visų pirma pažymėtina, kad šis argumentas suformuluotas tik kaip abstraktaus pobūdžio pastaba ir konkrečiai nėra pagrįstas.
143 Toliau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamosios dalies, pagal įgyvendinimo reglamentą nekomercinių subjektų vykdomai veiklai atleidimas nuo mokesčio taikomas tik tais atvejais, kai jie apgyvendina tik tam tikrų kategorijų asmenis arba veikia su pertraukomis. Konkrečiai kalbant apie „socialinį apgyvendinimą“, reglamente nurodyta, kad veikla turi būti skirta asmenims, kuriems laikinai ar neterminuotai nustatyti specialieji poreikiai, arba asmenims, kurių padėtis blogesnė dėl fizinių, psichinių, ekonominių, socialinių ar šeiminių sąlygų.
144 Be to, įgyvendinimo reglamente patikslinama, kad atleidimas nuo mokesčio bet kuriuo atveju netaikomas viešbučiuose ar panašiose įstaigose, kurios nurodytos decreto legislativo del 23 maggio 2011, n. 79 (2011 m. gegužės 23 d. Įstatymas dekretas Nr. 79) 9 straipsnyje, vykdomai veiklai. Pagal šį straipsnį viešbučiais ir panašiomis įstaigomis laikomos šios apgyvendinimo įstaigos: viešbučiai, moteliai, viešbučių kompleksai, apartamentų viešbučiai, viešbučiai, teikiantys paslaugas „ne vienoje vietoje“, autentiką išsaugoję viešbučiai, savo gyvenamojoje vietoje nakvynės ir pusryčių paslaugą teikiančių gyventojų įmonės, sveikatinimo paslaugas teikiančios apgyvendinimo įstaigos ir bet kurios kitos turizmo ar apgyvendinimo įstaigos, kurias pagal požymius galima priskirti prie vienos ar daugiau minėtų kategorijų. Todėl atleidimas nuo mokesčio netaikomas, be kita ko, viešbučių, motelių ir savo gyvenamojoje vietoje nakvynės ir pusryčių paslaugą teikiančių gyventojų veiklai.
145 Galiausiai konstatuotina, kad šiuo ieškiniu Bendrojo Teismo prašoma išnagrinėti ginčijamo sprendimo, susijusio su atleidimo nuo IMU taikymo bendraisiais kriterijais ir sąlygomis, teisėtumo klausimą. Nacionalinės valdžios institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi įgyvendinti šią schemą ir visų pirma nustatyti, ar konkretus subjektas, kuriam taikomas atleidimas nuo IMU, ir kiti apgyvendinimo sektoriaus subjektai konkuruoja, ar ne, o ieškovas galės pasinaudoti nacionalinėmis teisių gynimo priemonėmis tuo atveju, kai schema, kurią patvirtino Komisija, nebus taikoma teisingai.
146 Darytina išvada, kad Komisija iš esmės galėjo nuspręsti, kad apgyvendinimo paslaugos, kaip antai reglamentuojamos pirma išdėstytose nuostatose, neteikiamos rinkoje, kurioje konkuruojama su kitais ūkio subjektais.
147 Ketvirta, ieškovas kritikuoja simbolinio užmokesčio kriterijų, kuris, jo nuomone, nepaneigia paslaugos atlygintinumo. Šis kriterijus turėtų neigiamą poveikį, nes pagalba būtų teikiama ūkio subjektams, kurie dėl šios pagalbos galėtų taikyti mažesnes kainas.
148 Vis dėlto konstatuotina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamosios dalies, IMU įgyvendinimo reglamente nustatyta, jog, pirma, tam, kad būtų simbolinis, užmokestis neturi būti susijęs su paslaugos sąnaudomis, ir, antra, įtvirtinta pusės vidutinio užmokesčio, numatyto už panašią veiklą, vykdomą toje pačioje teritorijoje konkurencijos sąlygomis, riba gali būti taikoma tik siekiant neleisti pasinaudoti teise į atleidimą nuo mokesčio ir nereiškia, a contrario, kad paslaugų tiekėjai, taikantys neviršijančias šios ribos kainas, gali pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad simbolinis užmokestis yra tik viena iš sąlygų, kurios aprašytos pirma minėtuose punktuose, ieškovas negali tvirtinti, kad Komisija padarė vertinimo klaidą.
149 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui nepavyko įrodyti, kad pagal teisės aktus, susijusius su IMU, atleidimą nuo mokesčio leidžiama taikyti ekonominio pobūdžio veiklai ir kad todėl Komisija pažeidė SESV 107 straipsnį, kai nusprendė, kad minėti teisės aktai nepatenka į šios Sutarties nuostatos taikymo sritį. Be to, ieškovo argumentus, kad IMU reglamentavimas atitinka valstybės pagalbos sąlygas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia atmesti kaip netinkamus.
150 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu
151 Ieškovas teigia, kad iš ginčijamo sprendimo negalima suprasti motyvų, kuriais grindžiamos šį sprendimą sudarančios trys dalys.
152 Komisija ginčija šiuos argumentus.
153 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, SESV 296 straipsnyje reikalaujami nurodyti motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priemonės priėmimo motyvais ir ginti savo teises, o teismas – vykdyti kontrolę. Tačiau motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių. Iš tiesų klausimas, ar akto motyvavimas atitinka šiuos reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 2008 m. balandžio 22 d. Sprendimo Komisija / Salzgitter, C‑408/04 P, EU:C:2008:236, 56 punktą; 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Vlaamse Gewest / Komisija, T‑214/95, EU:T:1998:77, 62 ir 63 punktus ir 2005 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Common Market Fertilizers / Komisija, T‑134/03 ir T‑135/03, EU:T:2005:339, 156 punktą).
154 Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, ginčijamo sprendimo 22–198 konstatuojamosiose dalyse, atsižvelgiant į jo formuluotes ir priėmimo aplinkybes, pateikti motyvai, atitinkantys SESV 296 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
155 Iš tiesų, pirma, Komisija ginčijamo sprendimo 191 ir 198 konstatuojamosiose dalyse nurodė motyvus, dėl kurių Italijos Respublika visiškai negali susigrąžinti galimos neteisėtos pagalbos, suteiktos pagal nuostatas, susijusias su atleidimu nuo ICI. Šie motyvai susiję su kadastro struktūra ir mokesčių duomenų bazėmis, iš kurių negalima atgaline data gauti susigrąžintinoms sumoms apskaičiuoti būtinos informacijos.
156 Antra, Komisija ginčijamo sprendimo 151–159 konstatuojamosiose dalyse nurodė priežastis, dėl kurių nusprendė, kad TUIR 149 straipsnio 4 dalis nesuteikia jokio atrankinio pranašumo, nesvarbu, ar bažnytinėms organizacijoms, ar mėgėjų sporto asociacijoms. Tas pats pasakytina apie atleidimą nuo IMU, dėl kurio Komisija ginčijamo sprendimo 160–177 konstatuojamosiose dalyse nurodė motyvus, kuriais remdamasi nusprendė, kad atitinkami nekomerciniai subjektai neveikia kaip įmonės, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, kai laikydamiesi visų Italijos teisės aktuose nustatytų reikalavimų vykdo pirma nurodytą veiklą, todėl SESV 107 straipsnis jiems netaikytinas.
157 Toks motyvavimas leido, viena vertus, ieškovui suprasti ir ginčyti argumentus, kuriais remdamasi Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kaip tai matyti iš jo ieškinio turinio, ir, kita vertus, Bendrajam Teismui vykdyti teisėtumo kontrolę, kaip matyti šiame sprendime išnagrinėjus ieškinio pagrindus.
158 Todėl Komisija nepažeidė SESV 296 straipsnio.
159 Taigi reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
160 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
161 Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus. Italijos Respublika padengia savo pačios įstojimo į bylą išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Pietro Ferracci padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Italijos Respublika padengia savo pačios įstojimo į bylą išlaidas.
Paskelbta 2016 m. rugsėjo 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.