Byla C‑44/11

Finanzamt Frankfurt am Main V-Höchst

prieš

Deutsche Bank AG

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2006/112/EB – 56 straipsnio 1 dalies e punktas – 135 straipsnio 1 dalies f ir g punktai – Turto valdymo sandorių naudojant vertybinius popierius („vertybinių popierių portfelio valdymas“) atleidimas nuo mokesčio“

Sprendimo santrauka

1.        Mokesčių teisės aktų suderinimas − Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema − Paslaugų teikimas − Iš kelių dalių sudaryti sandoriai – Sandoris, kuris turi būti laikomas viena paslauga – Turto valdymas naudojant vertybinius popierius

2.        Mokesčių teisės aktų suderinimas − Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema − Atleidimas nuo mokesčio – Vertybinių popierių sandoriai – Specialių investicinių fondų valdymas − Sąvokos – Turto valdymas naudojant vertybinius popierius − Netaikymas

(Tarybos direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f ir g punktai)

3.        Mokesčių nuostatos − Teisės aktų suderinimas − Apyvartos mokesčiai − Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema − Paslaugų teikimas − Apmokestinimo vietos nustatymas − Bankininkystės, finansų ir draudimo, įskaitant perdraudimą, sandoriai − Sąvoka – Turto valdymas naudojant vertybinius popierius – Taikymas

(Tarybos direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punktas)

1.        Turto valdymo naudojant vertybinius popierius paslaugą, t. y. už atlygį teikiamą veiklą, kurią vykdydamas apmokestinamasis asmuo savo nuožiūra priima sprendimus pirkti ir parduoti vertybinius popierius ir įgyvendina šiuos sprendimus pirkdamas ir parduodamas vertybinius popierius, sudaro dvi sudėtinės dalys, kurios taip glaudžiai susijusios, jog, objektyviai vertinant, sudaro vieną ekonominę paslaugą.

(žr. 29 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 135 straipsnio 1 dalies f ar g punktai turi būti aiškinami taip, kad turto valdymas naudojant vertybinius popierius neatleidžiamas nuo pridėtinės vertės mokesčio pagal šią nuostatą.

Sandoriai, kuriems taikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies g punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio, yra tie, kurie būdingi kolektyvinio investavimo subjektų veiklai. Konkrečiai, turimi omenyje specialūs investiciniai fondai, kuriuose sukaupiama daug investicijų: jos investuojamos į tam tikrus vertybinius popierius, kuriuos galima veiksmingai valdyti siekiant optimizuoti rezultatus, tik į juos atskiros investicijos gali būti gana kuklios. Tokie fondai savo investicijas valdo savo vardu ir sąskaita, ir kiekvienam investuotojui priklauso fondui patikėtos lėšos, bet ne pačios fondo investicijos. Tačiau turto valdymas naudojant vertybinius popierius iš esmės susijęs su vieno asmens turtu, kurio bendra vertė turi būti pakankamai didelė, kad jo valdymas būtų pelningas. Vertybinių popierių portfelio valdytojas kliento (investuotojo) vardu ir sąskaita perka ir parduoda kliento (investuotojo), kuris išsaugo nuosavybes teises į skirtingus konkrečius vertybinius popierius visu sutarties galiojimo laikotarpiu ir jam pasibaigus, investicinius produktus.

Kalbant apie Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo apimtį, reikia pažymėti, kad akcijų ir kitų vertybinių popierių sandoriai apima sandorius, vykdomus vertybinių popierių rinkoje, ir kad vertybinių popierių prekybą sudaro veiksmai, kuriais pakeičiama šalių teisinė ir finansinė padėtis. „Sandoriai, susiję su akcijomis“, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą, reiškia sandorius, kuriais galima sukurti, pakeisti ar panaikinti su vertybiniais popieriais susijusias šalių teises ir pareigas. Turto valdymo paslaugą iš esmės sudaro dvi sudėtinės dalys: pirma, kliento (investuotojo) turto analizės ir priežiūros paslauga ir, antra, vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo paslauga. Teikiant turto analizės ir priežiūros paslaugą nebūtinai sudaromi sandoriai, kuriais galima sukurti, pakeisti ar panaikinti su vertybiniais popieriais susijusias šalių teises ir pareigas. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pridėtinės vertės mokesčių tikslais galima atsižvelgti tik į visą minėtą paslaugą, jai negali būti taikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f punktas.

(žr. 31, 33, 34, 36–39, 43, 46 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.        Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 56 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ne tik šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies a–g punktuose nurodytoms paslaugoms, bet ir turto valdymo naudojant vertybinius popierius paslaugoms.

(žr. 55 punktą, rezoliucinės dalies 3 punktą)