PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. spalio 5 d.

Byla T‑58/08 P

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Anton Pieter Roodhuijzen

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Bendroji sveikatos draudimo sistema – Nesantuokinio partnerio draudimas“

Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2007 m. lapkričio 27 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo Roodhuijzen prieš Komisiją (F‑122/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000) panaikinimo.

Sprendimas: Atmesti apeliacinį skundą. Europos Bendrijų Komisija padengia savo ir Anton Pieter Roodhuijzen šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Bendrijos teismo kompetencija – Ribos – Draudimas priimti sprendimą „ultra petita“

2.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Sveikatos draudimas – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Nesantuokinis pareigūno partneris – Sąvoka – Bendrijos teismo kompetencija ją išaiškinti

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalis; VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto ii papunktis)

3.      Bendrijos teisė – Aiškinimas – Principai – Savarankiškas aiškinimas – Ribos – Rėmimasis valstybių narių teise tam tikrais atvejais

4.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Sveikatos draudimas – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Nesantuokinis pareigūno partneris – Sąvoka – Savarankiška Pareigūnų tarnybos nuostatų sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalis; VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto i papunktis)

1.      Kadangi Bendrijos teismas, į kurį kreiptasi su ieškiniu dėl panaikinimo, negali nuspręsti ultra petita, jis nėra įgaliotas nei performuluoti pagrindinio ieškinio dalyko, nei savo nuožiūra nurodyti pagrindo, išskyrus atskirus atvejus, kai dėl viešojo intereso jis privalo imtis veiksmų. Nors nagrinėdamas šalių apibrėžtą ginčą Bendrijos teismas turi nuspręsti tik dėl šalių prašymo, jis neturi apsiriboti tik jų nurodytais argumentais, pateiktais reikalavimams pagrįsti, antraip teismui kartais galėtų prireikti grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais vertinimais.

Spręsdamas ginčą, kuris tarp šalių kilo dėl Bendrijos teisės nuostatos aiškinimo ir taikymo, Bendrijos teismas ginčui išspręsti svarbias teisės normas turi taikyti šalių nurodytoms faktinėms aplinkybėms Pagal iura novit curia principą aiškinant įstatymo prasmę netaikomas principas, pagal kurį šalys gali laisvai spręsti dėl ginčo apimties, todėl Bendrijos teismas neprivalo atskleisti šalims, kokį aiškinimą jis ketina pasirinkti, kad šios galėtų pateikti savo nuomonę šiuo klausimu.

(žr. 34–36 punktus)

Nuoroda: generalinio advokato P. Léger išvados byloje, kurioje buvo priimtas 1998 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Parlamentas prieš Gutiérrez de Quijano y Lloréns, C‑252/96 P, Rink. p. I‑7421, I‑7422, 36 punktas; generalinio advokato G. Cosmas išvada byloje, kurioje buvo priimtas 2000 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. I‑1, I‑3, 95 ir 96 punktai; 2004 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo nutarties UER prieš M6 ir kt., C‑470/02 P, neskelbiamos Rinkinyje, 69 punktas; 2006 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Mancini prieš Komisiją, C‑172/05 P, neskelbiamos Rinkinyje, 41 punktas; 2007 m. birželio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tirrenia di Navigazione ir kt. prieš Komisiją, T‑246/99, neskelbiamo Rinkinyje, 102 punktas; 2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Belgija prieš Genette, T‑90/07 P ir T‑99/07 P, Rink. p. II‑0000, 72–75 punktai.

2.      Tarnautojų teismas turi aiškinti ir taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalyje ir VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto i papunktyje nurodytą „nesantuokinės partnerystės“ sąvoką tiek, kiek šiuose nuostatuose nereikalaujama, kad sprendimą priimtų tik atitinkama valstybė narė ir jį kontroliuotų šios valstybės teisės sistemai priklausantis teismas.

Savarankiškas „nesantuokinės partnerystės“ sąvokos aiškinimas nedaro įtakos išimtinei valstybių narių kompetencijai asmenų civilinės būklės srityje ir iš to išplaukiančių išmokų nustatymui. Iš tiesų, kadangi pateiktas apibrėžimas susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtinta sąvoka, jo taikymo sritis neišvengiamai apsiriboja šių nuostatų reglamentuojamomis sritimis. Jis taikomas tik suteikiant tam tikras Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas socialinio draudimo išmokas Europos Bendrijų pareigūnams ir tarnautojams ir nesukelia jokių pasekmių valstybėse narėse, kurios laisvai sprendžia dėl teisinių sistemų, pagal kurias teisiškai pripažįstamos kitos nei santuoka sąjungos formos, įdiegimo.

(žr. 44, 45 ir 87 punktus)

Nuoroda: 1986 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Reed, 59/85, Rink. p. 1283, 13–15 punktai; 2008 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Maruko, C‑267/06, Rink. p. I‑1757, 59 ir 73 punktai; minėto Sprendimo Belgija prieš Genette 57 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

3.      Bendrijos teisės nuostatos, kurioje, kalbant apie jos reikšmės ir taikymo srities nustatymą, nedaroma jokia aiški nuoroda į valstybių narių teisę, sąvokos paprastai turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą. Vis dėlto, nesant aiškios nuorodos, tam tikrais atvejais taikant Bendrijos teisę gali prireikti pasiremti valstybių narių teise, jei Bendrijos teismas pagal Bendrijos teisę arba jos bendruosius principus negali nustatyti kriterijų, kurių pagrindu savarankiškai aiškindamas jis galėtų patikslinti jos turinį ir taikymo sritį.

(žr. 70 punktą)

Nuoroda: 1984 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ekro, 327/84, Rink. p. 107, 11 punktas; 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Díaz García prieš Parlamentą, T‑43/90, Rink. p. II‑2619, 36 punktas; 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Khouri prieš Komisiją, T‑85/91, Rink. p. II‑2637, 32 punktas.

4.      Kalbant apie Pareigūnų tarnybos nuostatų 72 straipsnio 1 dalyje numatytas sveikatos draudimo išmokas, sąvoka „nesantuokinė partnerystė“ yra vienareikšmė. Atsižvelgiant į didelius valstybių narių teisės aktų, susijusių su teisinių sistemų, pagal kurias teisiškai pripažįstamos įvairių kitų nei santuoka formų sąjungos, įgyvendinimu, skirtumus, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkto pirmame sakinyje nurodyta „pareigūno, kuris registruotas pastoviu nesantuokiniu partneriu“ sąvoka negali būti aiškinama kaip daranti nuorodą į visose valstybėse narėse aiškiai nustatytą „įregistruotos partnerystės“ sistemą. Šiuo aspektu ir šiuo įvairių nacionalinės teisės sistemų vystymosi etapu „įregistruotos partnerystės“ sąvoka skiriasi nuo „santuokos“ sąvokos, kuri aiškiai apibrėžta visose valstybėse narėse.

Iš to matyti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatuose nurodyta „įregistruotos partnerystės“ sąvoka gali būti apibrėžta tik atsižvelgiant į visas susijusias Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, ypač į VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintose sąlygose pateiktą informaciją. Iš tiesų, nesant bendrai pripažintos „įregistruotos partnerystės“ sąvokos, vienintelėje nuorodoje į tokią partnerystę šio straipsnio pirmame sakinyje nepateikiama pakankamai informacijos, susijusios su šios sąvokos apibrėžimu. Iš tiesų pirmame sakinyje nurodytas terminas „įregistruota“ susijęs tik su tam tikrais formalumais, kurie patikslinti Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintoje pirmoje sąlygoje, todėl negali būti suprantamas kaip nustatantis specialaus „įregistravimo“ sąlygą arba kaip reikalaujantis, kad partnerystę, kaip ir santuoką, „reglamentuotų įstatymas“.

Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta „nesantuokinės partnerystės“ sąvoka turi būti skaitoma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 723/2004 8 konstatuojamąją dalį, kurioje Bendrijos teisės aktų leidėjas susituokusioms poroms mokamas išmokas tam tikromis sąlygomis ketino suteikti ir „nesantuokiniais ryšiais, valstybėje narėje pripažįstamais tvirta partneryste, susietiems pareigūnams“.

Todėl nesantuokinė partnerystė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus apima, pirma, dviejų asmenų, išskyrus kitose Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatose numatytus išlaikomus asmenis, sąjungą ir, antra, tam tikrus formalumus, kaip antai oficialaus dokumento, patvirtinančio suinteresuotųjų asmenų nesantuokinių partnerių statusą, pateikimą ir šio dokumento pripažinimą oficialiu atitinkamoje valstybėje narėje.

Iš visų šių vertinimų matyti, kad remiantis atitinkamomis Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatomis „nesantuokinės partnerystės“ sąvoką galima apibrėžti kaip turinčią tam tikrų panašumų su santuoka. Tačiau šiose nuostatose nereikalaujama, kad „nesantuokinė partnerystė“ būtų prilyginama santuokai. Toks reikalavimas reikštų nustatymą papildomos Pareigūnų tarnybos nuostatuose nenumatytos sąlygos, dėl kurios būtų diskriminuojami tam tikri pareigūnai dėl jų partnerystės abstrakčios formos, net jeigu ši partnerystė pripažįstama taikomame nacionalinės teisės akte ir tenkinamos Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintos sąlygos. Nors tam, kad būtų pripažinta „nesantuokinė partnerystė“, Pareigūnų tarnybos nuostatuose reikalaujama bendro gyvenimo, kuriam būdingas tam tikras stabilumas, įrodymo, juose nereikalaujama, kad partnerius sietų specifinės abipusės teisės ir pareigos. Pareigūnų tarnybos nuostatuose reikalaujamas panašumas į santuoką akivaizdus būtent iš tokio bendro gyvenimo ir reikalavimo atlikti tam tikrus formalumus.

(žr. 73, 75–77, 81–86, 91 ir 96 punktus)