Language of document : ECLI:EU:C:2019:33

TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. sausio 17 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2009/138/EB – Draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimas ir jos vykdymas – 13 straipsnio 13 punktas – Sąvoka „valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika“ – Vienoje valstybėje narėje įsisteigusi bendrovė, teikianti sutartinės rizikos, susijusios su įmonių reorganizavimu kitoje valstybėje narėje, draudimo paslaugas – 157 straipsnis – Valstybė narė, renkanti mokesčius už draudimo įmokas“

Byloje C‑74/18

dėl Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija) 2018 m. sausio 31 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. vasario 5 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurią inicijavo

A Ltd,

dalyvaujant

Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö,

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė C. Toader, teisėjai A. Rosas ir M. Safjan (pranešėjas),

generalinis advokatas G. Pitruzzella,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe, A. Armenia ir E. Paasivirta,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, 2009, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 84, 2015, p. 74), iš dalies pakeistos 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/58/ES (OL L 341, 2013, p. 1; toliau – Direktyva 2009/138), 13 ir 157 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas per procedūrą, inicijuotą draudimo bendrovės A Ltd dėl individualaus išaiškinimo, dėl kurio ji kreipėsi į keskusverolautakunta (Centrinė mokesčių komisija, Suomija), susijusio su valstybės narės, turinčios teisę apmokestinti draudimo įmokas, nustatymu.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2009/138

3        Remiantis Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punktu, „valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika – tai bet kuri:

„a)      valstybė narė, kurioje yra nuosavybė, jeigu draudimas yra susijęs su pastatais arba su pastatais ir juose esančiu turtu, jeigu šis turtas yra apdraustas ta pačia draudimo sutartimi;

b)      valstybė narė, kurioje yra atlikta registracija, jeigu draudimas yra susijęs su bet kokios rūšies transporto priemonėmis;

c)      valstybė narė, kurioje draudėjas gavo draudimo liudijimą, jeigu tai yra liudijimai, sudaryti ne ilgesniam negu keturių mėnesių laikotarpiui, apdraudžiant kelionių ar atostogų rizikas nesvarbu, kuriai draudimo grupei jos priklausytų;

d)      visais a, b arba c punktuose aiškiai neapibrėžtais atvejais – valstybė narė, kurioje yra:

i)      įprastinė draudėjo gyvenamoji vieta, arba

ii)      jeigu draudėjas yra juridinis asmuo – to draudėjo padalinys, su kuriuo susijusi draudimo sutartis.“

4        Šios direktyvos 157 straipsnyje nustatyta:

„1.      Nedarant poveikio jokiam vėlesniam derinimui, kiekvienos draudimo sutarties nustatytos draudimo įmokos yra apmokestinamos tik netiesioginiais ir parafiskaliniais mokesčiais, taikomais valstybėje narėje, kurioje yra draudimo rizika, arba įsipareigojimo valstybėje narėje.

<…>

3.      Kiekviena valstybė narė toms draudimo įmonėms, kurios draudžia riziką arba kurios yra prisiėmusios įsipareigojimų jos teritorijose, taiko savo nacionalines nuostatas dėl netiesioginių mokesčių ir parafiskalinių mokesčių, mokėtinų pagal 1 dalies nuostatas, surinkimo.“

5        Vadovaujantis minėtos direktyvos 310 straipsniu, 1988 m. birželio 22 d. Antroji Tarybos direktyva 88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, apibrėžianti nuostatas, padedančias veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir iš dalies keičianti Direktyvą 73/239/EEB (OL L 172, 1988, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 198), panaikinama nuo 2016 m. sausio 1 d., o nuorodos į ją laikomos nuorodomis į Direktyvą 2009/138 ir skaitomos pagal pastarosios direktyvos VII priede pateiktą atitikties lentelę. Remiantis minėta lentele, Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punktas atitinka Direktyvos 88/357 2 straipsnio d punktą.

 Direktyva 88/357

6        Direktyvos 88/357 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

d)      valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika:

–        valstybė narė, kurioje yra nuosavybė, jeigu draudimas yra susijęs su pastatais arba su pastatais ir jų viduje esančiu turtu ir jeigu šis turtas yra apdraustas ta pačia draudimo sutartimi;

–        valstybė narė, kurioje yra atlikta registracija, jeigu draudimas yra susijęs su bet kokios rūšies transporto priemonėmis,

–        valstybė narė, kurioje draudėjas gavo polisą, jeigu tai yra polisai, sudaryti ne ilgesniam negu keturi mėnesiai laikui, apdraudžiant kelionių ar atostogų rizikas nepriklausomai nuo draudimo grupės,

–        valstybė narė, kurioje yra draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta arba, jeigu draudėjas yra juridinis asmuo, valstybė narė, kurioje yra pastarojo įstaiga, susijusi su draudimo sutartimi – visais atvejais, kurie nėra aiškiai apibrėžti ankstesnėse pastraipose,

<…>“

 Suomijos teisė

7        Remiantis pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos laki eräistä vakuutusmaksuista suoritettavasta verosta (664/1966) (Įstatymas (664/1966) dėl tam tikroms draudimo įmokoms taikomo mokesčio) 1 straipsnio 1 dalimi, pagal draudimo sutartį mokamai draudimo įmokai vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis taikomas valstybės mokestis, jei apdraustas Suomijoje esantis turtas arba su Suomijoje vykdoma veikla susijęs ar Suomijoje turimas kitas interesas.

8        Pagal Laki ulkomaisista vakuutusyhtiöistä (398/1995) (Užsienio draudimo bendrovių įstatymas) 6 straipsnio 1 dalį „Suomijoje esanti draudimo rizika“ – tai:

„1)      Suomijoje esantis turtas, kai draudimo objektas yra žemės sklypas ar pastatas arba pastatas ir jame esantis kilnojamasis turtas, jei kilnojamasis turtas apdraustas tuo pačiu draudimu kaip pastatas;

2)      Suomijoje registruota transporto priemonė, kai draudimo objektas yra transporto priemonė; arba

3)      su kelione arba atostogomis susijusi rizika, kai atitinkama draudimo sutartis su draudėju sudaryta Suomijoje ne ilgesniam kaip keturių mėnesių laikotarpiui.“

9        Remiantis šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, kitais atvejais nei minėti šio straipsnio pirmoje dalyje draudimo rizika laikoma esančia Suomijoje, kai čia yra draudėjo nuolatinė gyvenamoji vieta arba, jei draudėjas yra juridinis asmuo, – čia yra padalinys, su kuriuo susijęs draudimas.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      A Ltd yra Didžiojoje Britanijoje įsisteigusi draudimo produktų teikėja, Suomijoje veikianti pagal ten išduotą rinkos licenciją. Ši bendrovė Suomijoje neturi atskiro nuolatinio padalinio.

11      A Ltd, be kitų produktų, klientams teikia su įmonių įsigijimu susijusius draudimo produktus. Pagrindiniai šioje srityje jos siūlomi produktai yra vadinamasis „warranty & indemnity“ draudimas (toliau – draudimas „garantija ir kompensacija“), kai draudėjas yra pardavėjas arba įgijėjas, ir civilinės atsakomybės draudimas, susijęs su perduodamos bendrovės fiskaline situacija (toliau – fiskalinės atsakomybės draudimas). Šių rūšių draudimo tikslas – padengti draudėjui kilusią atsakomybę arba atlyginti draudėjo patirtą turtinę žalą.

12      Su pardavėju arba įgijėju sudaromų draudimo „warranty & indemnity“ sutarčių tikslas, kad draudimo bendrovė draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis kompensuotų žalą, kurią įgijėjas patyrė dėl pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėjo pateiktų pareiškimų ir garantijų pažeidimo. Fiskalinės atsakomybės draudimas veikia panašiai, tik jo tikslas yra užtikrinti pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėjo prisiimtą įsipareigojimą, kad bendrovė, kuri yra pirkimo–pardavimo sandorio objektas (toliau – įsigyjama bendrovė), laikotarpiu, kuriuo ji dar buvo pardavėjo nuosavybė, nebuvo apmokestinama.

13      Visų pirmiau nurodytų rūšių draudimu apdraudžiama su akcijų verte ir įgijėjo sumokėtos pirkimo kainos teisingumu susijusi rizika.

14      A Ltd Centrinei mokesčių komisijai pateikė prašymą priimti išankstinį sprendimą, siekdama gauti individualų išaiškinimą dėl valstybės narės, galinčios rinkti mokesčius už draudimo įmokas, nustatymo esant įvairioms draudėjo ir įsigyjamos bendrovės konsteliacijoms, kai vienas iš subjektų yra užsienio juridinis asmuo, o kitas – Suomijos akcinė bendrovė.

15      Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, A Ltd savo prašyme dėl išankstinio sprendimo nurodė, kad pardavėjo sudaryta draudimo „garantija ir kompensacija“ sutartis, be kita ko, padengia sutartos didžiausios sumos neviršijančias bylinėjimosi išlaidas ir dėl pardavėjo pateiktų pareiškimų ir garantijų pažeidimo patirtos žalos atlyginimą. Šiais atvejais pardavėjas atsako įgijėjui ir privalo jam sumokėti kompensaciją, o draudimas savo ruožtu padengia pardavėjo patirtas išlaidas ir kompensaciją, kurią jis sumokėjo įgijėjui pagal jam tenkančią atsakomybę.

16      Dėl su įgijėju sudaromos draudimo „garantija ir kompensacija“ sutarties A Ltd paaiškino, kad šiuo draudimu, be kita ko, siekiama jam tiesiogiai kompensuoti turtinę žalą, kilusią dėl pardavėjo pateiktų pareiškimų. Draudimas taip pat padengia įgijėjo teisines išlaidas, kurias jis patyrė dėl trečiojo asmens pareikšto reikalavimo atlyginti žalą, kai šį reikalavimą kartu nulėmė pardavėjo pateiktų pareiškimų ir garantijų pažeidimas.

17      Dėl fiskalinės atsakomybės draudimo A Ltd nurodė, kad juo siekiama pardavėją arba pirkėją apsaugoti nuo atsakomybės, įsigyjamai bendrovei kilusios iki įsigijimo sandorio. Kitais aspektais fiskalinės atsakomybės draudimas veikia kaip dviejų rūšių draudimas „garantija ir kompensacija“.

18      A Ltd siūlomi draudimai, turintys sąsają su Suomija, numato tris draudėjo ir įsigyjamos bendrovės konsteliacijas. Dažniausiai draudėjas – pardavėjas arba įgijėjas – yra Suomijos akcinė bendrovė, o įsigyjama bendrovė – taip pat Suomijos juridinis asmuo. Vis dėlto gali būti ir taip, kad draudėjas yra Suomijos akcinė bendrovė, o įsigyjama bendrovė – užsienio juridinis asmuo, arba taip, kad draudėjas yra užsienio juridinis asmuo, o įsigyjama bendrovė – Suomijos akcinė bendrovė.

19      2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu Centrinė mokesčių komisija individualiame 2016 m. lapkričio 4 d.–2017 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio išaiškinime konstatavo, kad draudimo įmokoms Suomijoje draudimo mokestis netaikomas, kai A Ltd draudimą siūlo Suomijos akcinei bendrovei, o įsigyjama bendrovė yra užsienio juridinis asmuo.

20      Ši komisija taip pat pripažino, kad draudimo įmokoms Suomijoje draudimo mokestis taikomas, kai A Ltd draudimą siūlo užsienio juridiniam asmeniui, o įsigyjama bendrovė yra Suomijos akcinė bendrovė.

21      Skunde dėl šio individualaus išaiškinimo, kurį A Ltd pateikė prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija), bendrovė tvirtina, kad valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika, turėtų būti nustatoma pagal tai, kur yra įsisteigęs draudėjas.

22      Tame pačiame teisme Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö (Mokesčius renkančių subjektų teisių gynimo institucija, Suomija) įstojo į bylą siekdama palaikyti Centrinės mokesčių komisijos nuomonę, išdėstytą individualiame išaiškinime. Ši institucija, remdamasi 2001 m. birželio 14 d. Sprendimu Kvaerner (C‑191/99, EU:C:2001:332), teigia, kad rizika kyla grupės, kuriai priklauso įsigyjama užsienio bendrovė, lygmeniu ir kad šios rizikos vieta turi būti nustatyta pagal siejamąjį veiksnį. Todėl įsigyjamos bendrovės įsisteigimo vieta yra konkretus siejamasis veiksnys, kuriuo remiantis gali būti nustatyta rizikos vieta.

23      Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar, aiškinant Direktyvos 2009/138 157 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą kartu su 13 straipsnio 13 ir 14 punktais, teisę rinkti draudimo mokestį turinčia valstybe nare laikoma bendrovės (juridinio asmens), kuri yra draudėja, įsisteigimo valstybė, ar bendrovės, kuri yra įmonės įsigijimo sandorio objektas, įsiteigimo valstybė, jei draudimo bendrovė, kurios buveinė yra Didžiojoje Britanijoje ir kuri Suomijoje neturi padalinio, su įmonės įsigijimu susijusiai rizikai padengti skirtą draudimą siūlo:

–        bendrovei, kuri sudarant įmonės įsigijimo sandorį veikia kaip įgijėja ir yra įsisteigusi ne Suomijoje, o įsigyjama bendrovė įsisteigusi Suomijoje,

–        bendrovei, kuri sudarant įmonės įsigijimo sandorį veikia kaip įgijėja ir yra įsisteigusi Suomijoje, o įsigyjama bendrovė įsisteigusi ne Suomijoje,

–        bendrovei, kuri sudarant įmonės įsigijimo sandorį veikia kaip pardavėja ir yra įsisteigusi ne Suomijoje, o įsigyjama bendrovė įsisteigusi Suomijoje,

–        bendrovei, kuri sudarant įmonės įsigijimo sandorį veikia kaip pardavėja ir yra įsisteigusi Suomijoje, o įsigyjama bendrovė įsisteigusi ne Suomijoje?

2.      Ar byloje turi reikšmės tai, kad draudimu dengiama tik prieš įmonės įsigijimo sandorio įvykdymą įsigyjamai bendrovei atsiradusi fiskalinė atsakomybė?

3.      Ar byloje turi reikšmės tai, ar įmonės įsigijimo sandorio objektas yra įsigyjamos bendrovės akcijos, ar jos veiklos sritis?

4.      Ar tuomet, kai įmonės įsigijimo sandorio objektas yra įsigyjamos bendrovės akcijos, turi reikšmės tai, kad pardavėjo įgijėjui pateikti pareiškimai susiję tik su faktu, kad parduodamos akcijos yra pardavėjo nuosavybė ir dėl jų nepareikšti jokie trečiųjų asmenų reikalavimai?“

 Dėl prejudicinių klausimų

24      Keturiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai valstybės narės teritorijoje įsisteigusi draudimo bendrovė siūlo draudimą, kuriuo draudžiama sutartinė rizika, susijusi su akcijų verte ir įgijėjo sumokėtos pirkimo kainos teisingumu įsigyjant bendrovę, Direktyvos 2009/138 157 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą kartu su jos 13 straipsnio 13 punktu reikia aiškinti taip, kad šiomis aplinkybėmis sudaryta draudimo sutartis apmokestinama tik netiesioginiais mokesčiais ir parafiskaliniais draudimo įmokų mokesčiais, taikomais valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs draudėjas, ar vis dėlto toje valstybėje narėje, kurioje įsiteigusi įsigyjama bendrovė.

25      Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš pačios Direktyvos 2009/138 157 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotės matyti, jog, nedarant poveikio jokiam vėlesniam derinimui, kiekvienos draudimo sutarties nustatytos draudimo įmokos yra apmokestinamos tik netiesioginiais ir parafiskaliniais mokesčiais, taikomais valstybėje narėje, kurioje yra draudimo rizika.

26      Be to, konstatuotina, kad pagal Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punkto d papunkčio ii dalį minėtoje direktyvoje „valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika“ – tai valstybė narė, kurioje yra to draudėjo, su kuriuo susijusi draudimo sutartis, padalinys, jeigu draudėjas yra juridinis asmuo.

27      Taigi tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai draudėjas yra juridinis asmuo, siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, reikia nustatyti valstybę narę, kurioje yra draudėjo, su kuriuo susijusi draudimo sutartis, padalinys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punkto d papunkčio ii dalį.

28      Kadangi Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punktas, vadovaujantis jos VII priede esančia lentele, atitinka Direktyvos 88/357 2 straipsnio d punktą, tuo tikslu reikia remtis pastarosios direktyvos 2 straipsnio d punkto paskutinės įtraukos, kuri yra tapati Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punkto d papunkčio ii daliai, taikymo sritimi ir su ja susijusia Teisingumo Teismo jurisprudencija.

29      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, pirma, kad, kaip matyti iš Direktyvos 88/357 2 straipsnio d punkto pirmos–ketvirtos įtraukų, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė visų rūšių draudžiamai rizikai pasiūlyti vieną sprendimą, leidžiantį nustatyti valstybę, kurioje yra rizika, vadovaujantis konkrečiais ir fiziniais kriterijais, o ne teisiniais kriterijais. Kiekvienos rūšies riziką turėtų atitikti konkretus veiksnys, leidžiantis ją priskirti tam tikrai valstybei narei (2001 m. birželio 14 d. Sprendimo Kvaerner, C‑191/99, EU:C:2001:332, 44 punktas).

30      Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šios direktyvos 2 straipsnio d punkto paskutine įtrauka siekta, be kita ko, nustatyti papildomą taisyklę veiklos rizikos buvimo vietai nustatyti tais atvejais, kai rizika nėra konkrečiai susijusi su pastatu, transporto priemone arba kelione. Tuo tikslu buvo akcentuota veiklos, kurios rizika draudžiama pagal sutartį, vykdymo vieta (šio klausimu žr. 2001 m. birželio 14 d. Sprendimo Kvaerner, C‑191/99, EU:C:2001:332, 46 punktas).

31      Iš šios jurisprudencijos aišku, kad siekiant nustatyti valstybę narę, kurioje yra rizika, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/138 157 straipsnio 1 dalį, visų pirma reikia tiksliai identifikuoti veiklą, kurios rizika draudžiama pagal įvairias pagrindinėje byloje aptariamas draudimo sutartis.

32      Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariamos skirtingų rūšių sutartys, kuriomis draudžiama skirtingų rūšių rizika.

33      Pirma, pagal draudimo „garantija ir kompensacija“ sutartį, kurią sudaro įgijėjas arba įsigyjamos bendrovės pardavėjas, draudimo bendrovė kompensuoja žalą, kurią įgijėjas patyrė dėl pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėjo pateiktų pareiškimų.

34      Antra, fiskalinės atsakomybės draudimu siekiama padengti riziką, susijusią su įsigyjamos bendrovės pardavėjo įsipareigojimu dėl šios bendrovės fiskalinės situacijos pardavimo momentu, kiek tai susiję su laikotarpiu iki jos nuosavybės perleidimo įgijėjui, ir taip apsaugoti pardavėją arba įgijėją nuo atsakomybės, kuri įsigyjamai bendrovei galėjo iškilti iki jos įsigijimo.

35      Atsižvelgiant į apsaugos tikslus, išdėstytus pirmesniuose dviejuose punktuose, kiekvienu iš šių atvejų draudimo sutartys skirtos tik draudėjui, kuris veikia tiek kaip įsigyjamos bendrovės įgijėjas, tiek kaip pardavėjas, apsaugoti nuo pardavėjo pareiškimų ir įsipareigojimų, kuriuos jis nurodė pirkimo–pardavimo sutartyje, pažeidimų rizikos.

36      Šiomis aplinkybėmis, kaip aiškiai matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje aptariamų trijų rūšių draudimo sutartys yra skirtos sutartinės rizikos, susijusios su akcijų verte ir įgijėjo sumokėtos pirkimo kainos teisingumu, draudimui. Draudimas dengia tik akcijų vertės sumažėjimą dėl aplinkybių, dėl kurių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu pardavėjas yra pateikęs skirtingų pranešimų.

37      Nei draudimo „garantija ir kompensacija“ sutartys, nei fiskalinės atsakomybės draudimas nėra skirti galimos žalos arba finansinių nuostolių, susijusių su įsigyjamos bendrovės valdymu ar jos tinkamu veikimu, rizikai padengti.

38      Atsižvelgiant į tai, jeigu veiklos, kurios rizika draudžiama draudimo sutartimi, vykdymo vieta automatiškai būtų nustatoma pagal tai, kur yra įsisteigusi įsigyjama bendrovė, kaip siūlė Suomijos vyriausybė, tai prieštarautų Direktyvos 2009/138 13 straipsnio 13 punkto d papunkčio ii daliai, kurioje aiškiai nurodyta, kad nustatant valstybę, kurioje yra draudimo rizika, reikšmės turi tik „draudėjo“ padalinio vieta.

39      Tuo atveju, kai bendrovės įgijėjas, kaip draudėjas, pasirašo draudimo sutartį, ši bendrovė gali būti laikoma „draudėjo padaliniu“ tik nuo jos nuosavybės perėjimo įgijėjui momento.

40      Taip pat yra ir priešingu atveju, kai draudimo sutartį pasirašo bendrovės pardavėjas. Tuomet bendrovė gali būti laikoma „draudėjo padaliniu“ tik iki to paties momento.

41      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, pirma, kad veiklos, kurios rizika draudžiama pagrindinėje byloje aptariamomis draudimo sutartimis, vykdymo vieta yra draudėjo padalinio, kuris veikia pagal atitinkamos draudimo sutarties dalyką kaip pardavėjas arba kaip įgijėjas, o ne įsigyjamos bendrovės vieta.

42      Antra, iš išdėstytų samprotavimų darytina išvada, kad antrajame–ketvirtajame klausimuose nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi jokio poveikio.

43      Todėl į pirmąjį klausimą atsakytina, kad Direktyvos 2009/138 157 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą kartu su jos 13 straipsnio 13 punktu reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai valstybės narės teritorijoje įsisteigusi draudimo bendrovė siūlo draudimą, kuriuo draudžiama sutartinė rizika, susijusi su akcijų verte ir įgijėjo sumokėtos pirkimo kainos teisingumu įsigyjant bendrovę, šiomis aplinkybėmis sudaryta draudimo sutartis apmokestinama tik netiesioginiais mokesčiais ir parafiskaliniais draudimo įmokų mokesčiais, taikomais valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs draudėjas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II), iš dalies pakeistos 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/58/ES, 157 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą kartu su jos 13 straipsnio 13 punktu reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai valstybės narės teritorijoje įsisteigusi draudimo bendrovė siūlo draudimą, kuriuo draudžiama sutartinė rizika, susijusi su akcijų verte ir įgijėjo sumokėtos pirkimo kainos teisingumu įsigyjant bendrovę, šiomis aplinkybėmis sudaryta draudimo sutartis apmokestinama tik netiesioginiais mokesčiais ir parafiskaliniais draudimo įmokų mokesčiais, taikomais valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs draudėjas.

Parašai.


*      Proceso kalba: suomių.