Byla C‑352/22
A.
(Oberlandesgericht Hamm prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2011/95/ES – 21 straipsnio 1 dalis – Direktyva 2013/32/ES – 9 straipsnio 2 ir 3 dalys – Valstybės narės galutinis pabėgėlio statuso suteikimas – Pabėgėlis, po šio suteikimo gyvenantis kitoje valstybėje narėje – Trečiosios valstybės, kuri yra šio pabėgėlio kilmės šalis, ekstradicijos prašymas, skirtas jo gyvenamosios vietos valstybei narei – Sprendimo suteikti pabėgėlio statusą poveikis atitinkamai ekstradicijos procedūrai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnis ir 19 straipsnio 2 dalis – Šio pabėgėlio apsauga nuo prašomos ekstradicijos“
Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95/ES – Apsauga nuo grąžinimo – Apimtis – Trečiosios šalies pilietis, įgijęs pabėgėlio statusą vienoje valstybėje narėje ir gyvenantis kitoje valstybėje narėje – Ekstradicijos prašymas, kurį jo kilmės šalis pateikė jo gyvenamosios vietos valstybei narei – Leidimo išduoti asmenį sąlygos – Keitimasis informacija tarp prašomosios valstybės narės ir pabėgėlio statusą suteikusios kitos valstybės narės institucijos – Šios institucijos sprendimas atšaukti šį statusą
(ESS 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa; SESV 78 straipsnio 2 dalies a punktas; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4, 18 straipsniai, 19 straipsnio 2 dalis ir 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 12 ir 21 konstatuojamosios dalys, 2 straipsnio b, d ir e punktai, 11–14 straipsniai, 21 straipsnio 1 dalis ir 36 straipsnis; Direktyvos 2013/32 1, 9, 44, 45 ir 49 straipsniai)
(žr. 39–45, 49, 51–55, 58, 61–72 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Gavęs Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patikslino negrąžinimo principo apimtį, kiek tai susiję su trečiosios šalies, kuri yra pabėgėlio kilmės šalis, ekstradicijos prašymu jo gyvenamosios vietos valstybei narei, kai šis statusas jam buvo suteiktas kitoje valstybėje narėje.
2010 m. gegužės 19 d. galutiniu sprendimu Italijos valdžios institucijos suteikė A. pabėgėlio statusą iki 2030 m., motyvuodamos tuo, kad jam gresia Turkijos valdžios institucijų politinis persekiojimas dėl jo paramos Kurdistano darbininkų partijai (PKK). Nuo 2019 m. liepos mėn. A. gyvena Vokietijoje.
Remiantis Turkijos teismo išduotu arešto orderiu, dėl A. buvo paskelbtas Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos (Interpolas) perspėjimas siekiant jį suimti ekstradicijos tikslais, kad būtų vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas už tyčinį nužudymą. 2020 m. lapkričio 18 d. A. buvo sulaikytas Vokietijoje ir jam paskirtas kardomasis kalinimas, vėliau iki 2022 m. balandžio 14 d. jis buvo laikomas suimtas ekstradicijos tikslu.
2021 m. lapkričio mėn. nutartimi Hamo aukštesnysis apygardos teismas, kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pripažino, kad A. ekstradicijai į Turkiją kliūčių nėra; šis teismas nusprendė, kad Italijos valdžios institucijų priimtas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą nėra jam privalomas. Gavęs A. konstitucinį skundą Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) panaikino šią nutartį, nes šio teismo nuomone, Hamo aukštesnysis apygardos teismas nesikreipė į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimo.
Šiomis aplinkybėmis grąžinus atitinkamą bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, šis teismas turi iš naujo priimti sprendimą dėl prašymo išduoti A.; jis nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimu, ar vienos valstybės narės priimtas sprendimas suteikti pabėgėlio statusą pagal Sąjungos teisę turi privalomąją galią kitos valstybės narės vykdomai ekstradicijos procedūrai.
Teisingumo Teismo vertinimas
Savo sprendime Teisingumo Teismas visų pirma konstatavo: kadangi dėl valstybės narės sprendimo tenkinti kilmės valstybės pateiktą prašymą išduoti trečiosios šalies pilietį, kuris kitoje valstybėje narėje įgijo pabėgėlio statusą, šis pilietis netektų Direktyvoje 2011/95(1) numatytų teisių ir lengvatų, pirmojoje valstybėje narėje vykdoma ekstradicijos procedūra laikytina susijusi su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalį. Taigi prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija negali leisti išduoti trečiosios šalies piliečio, kuriam kita valstybė narė suteikė pabėgėlio statusą, šiai trečiajai šaliai, jeigu dėl tokios ekstradicijos būtų pažeistas negrąžinimo principas, įtvirtintas Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su Chartijos 18 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalimi(2).
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, pirma, kol asmuo atitinka tokio statuso sąlygas, pagal Chartijos 18 straipsnį draudžiama jo ekstradicija į trečiąją šalį, iš kurios jis pabėgo ir kurioje jam gresia persekiojimas. Antra, kai asmuo, dėl kurio pateiktas ekstradicijos prašymas, teigia, kad ekstradicijos atveju jam kiltų didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, prašomoji valstybė narė prieš vykdydama ekstradiciją turi patikrinti, ar jį išdavus nebus pažeistos Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės.
Taigi, vertinant Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 18 straipsnio bei 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo riziką, tai, kad kita valstybė narė prašomam išduoti asmeniui suteikė pabėgėlio statusą yra ypač svarbi aplinkybė, į kurią prašomosios valstybės narės kompetentinga institucija turi atsižvelgti; vadinasi, jeigu yra sprendimas suteikti pabėgėlio statusą, o jį suteikusi valstybė narė šio statuso neatšaukė ir nepanaikino, ši institucija privalo atsisakyti išduoti asmenį pagal šias nuostatas. Iš tiesų bendra Europos prieglobsčio sistema yra grindžiama tarpusavio pasitikėjimo principu, o pagal jį, išskyrus išimtines aplinkybes, preziumuojama, kad elgesys su tarptautinės apsaugos prašytojais kiekvienoje valstybėje narėje atitinka Sąjungos teisėje, Ženevos konvencijoje(3) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytus reikalavimus(4).
Be to, direktyvų 2011/95 ir 2013/32(5) nuostatos, susijusios su pabėgėlio statuso atšaukimu ir panaikinimu, ir jose numatyta procedūra būtų apeinamos, jei prašomoji valstybė narė galėtų išduoti trečiosios šalies pilietį, kuriam kita valstybė narė pripažino pabėgėlio statusą, jo kilmės šaliai. Tokia ekstradicija de facto prilygtų šio statuso panaikinimui ir iš suinteresuotojo asmens būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis Chartijos 18 straipsniu jam suteikiama apsauga, Direktyvos 2011/95 VII skyriuje numatytomis teisėmis ir lengvatomis, susijusiomis su tarptautine apsauga, taip pat Direktyvos 2013/32 45 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis.
Taigi remdamasi lojalaus bendradarbiavimo principu(6) prašomosios valstybės narės institucija, kompetentinga ekstradicijos srityje, turi kuo greičiau inicijuoti keitimąsi informacija su kitos valstybės narės, kuri suteikė tam asmeniui pabėgėlio statusą, institucija. Šiuo atžvilgiu ji privalo informuoti pastarąją instituciją apie dėl šio asmens gautą ekstradicijos prašymą, jai pateikti savo nuomonę dėl šio prašymo ir paprašyti per protingą terminą perduoti tiek jos turimą informaciją, kuri buvo pagrindas suteikti šį statusą, tiek jos sprendimą dėl to, ar reikia atšaukti arba panaikinti šio asmens pabėgėlio statusą.
Pirma, šis keitimasis informacija skirtas tam, kad prašomosios valstybės narės institucija, kompetentinga ekstradicijos srityje, turėdama visą informaciją galėtų atlikti patikrinimus, kurie jai tenka pagal Chartijos 18 straipsnį ir 19 straipsnio 2 dalį.
Antra, keitimasis informacija leidžia kitos valstybės narės kompetentingai institucijai prireikus atšaukti ar panaikinti pabėgėlio statusą remiantis Direktyvos 2011/95 14 straipsniu, visiškai paisant Direktyvos 2013/32 45 straipsnyje nustatytų garantijų.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tik tuo atveju, jei prašomam išduoti asmeniui pabėgėlio statusą suteikusios valstybės narės kompetentinga institucija nusprendžia atšaukti arba panaikinti šį statusą remdamasi Direktyvos 2011/95 14 straipsniu ir jeigu prašomosios valstybės narės institucija, kompetentinga ekstradicijos srityje, padaro išvadą, kad šis asmuo neturi arba nebeturi pabėgėlio statuso ir kad neegzistuoja jokio didelio pavojaus, kad, šį asmenį išdavus į prašančiąją trečiąją valstybę, jam grės mirties bausmė arba jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminamą elgesį ar būti taip baudžiamas, pagal Sąjungos teisę ekstradicija nebūtų draudžiama.
Taigi taikant Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 18 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalimi, kai dėl trečiosios šalies piliečio, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas vienoje valstybėje narėje, jo kilmės šalis pateikia kitai valstybei narei, kurios teritorijoje tas pabėgėlis gyvena, ekstradicijos prašymą, prašomoji valstybė narė negali leisti išduoti šį asmenį, jeigu neinicijavo pasikeitimo informacija su institucija, suteikusia šį statusą prašomam išduoti asmeniui ir jeigu ši institucija neatšaukė minėto statuso.