GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2019 m. sausio 10 d.(1)
Byla C‑631/17
SF
prieš
Inspecteur van de Belastingdienst
(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktas – Valstybės narės pilietis, dirbantis jūreiviu laive, plaukiojančiame su trečiosios šalies vėliava – Darbdavys, įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena darbuotojas – Reglamento taikymo sritis ratione personae – Taikytinų teisės aktų nustatymas“
1. Ar Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo(2) 11 straipsnio 3 dalies e punktas turi būti laikomas nuostata, kuria užbaigiama šiuo reglamentu sukurta sistema, kurios taisyklėmis nustatomi socialinės apsaugos srityje taikytini teisės aktai (kolizinės teisės normos), taikomi bet kokiu atveju, kuris nėra specialiai nustatytas sistemoje, o gal jo taikymo sritis yra labiau apribota, nes jis taikomas tik nedirbantiems asmenims?
2. Iš esmės tai yra klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turi atsakyti šioje byloje, iškeltoje dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl ginčo tarp vieno Latvijos piliečio, kuris gyvena Latvijoje, bet trumpą laiką dirbo Nyderlanduose įregistruotoje bendrovėje, laive, plaukiojančiame su trečiosios šalies vėliava, kuris atitinkamu laikotarpiu buvo ne Sąjungos teritorijoje, ir Nyderlandų mokesčių institucijos, kuri pareikalavo sumokėti socialinio draudimo įmokas už atitinkamą darbo laikotarpį.
3. Nagrinėdamas šią bylą, Teisingumo Teismas turės galimybę pirmą kartą išnagrinėti Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktą – naują nuostatą, kurios nebuvo senajame Reglamente Nr. 1408/71(3). Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje bus svarbus apibrėžiant Reglamento Nr. 883/2004 kolizinių teisės normų sistemą.
I. Teisinis reglamentavimas
4. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnyje, t. y. pirmame II antraštinės dalies straipsnyje, pavadintame „Bendrosios taisyklės“, nustatyta:
„1. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.
<…>
3. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:
a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;
b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai;
c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai;
d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai;
e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.
4. Šioje antraštinėje dalyje darbas pagal darbo sutartį arba savarankiškas darbas, paprastai atliekami laive, kuris plaukioja su valstybės narės vėliava, laikomas darbu toje valstybėje narėje. Tačiau asmeniui, dirbančiam laive, plaukiojančiame su valstybės narės vėliava, ir gaunančiam atlyginimą už šį darbą iš įmonės ar asmens, kurių registruota buveinė arba veiklos vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, taikomi pastarosios valstybės teisės aktai, jeigu asmuo gyvena tos valstybės teritorijoje. Įmonė ar asmuo, mokantis atlyginimą, taikant minėtus teisės aktus, laikomas darbdaviu.
<…>“
II. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
5. SF – Latvijos pilietis, gyvenantis Latvijoje, nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dirbo bendrovėje Oceanwide Offshore Services BV, kurios buveinė yra Nyderlanduose.
6. Tuo laikotarpiu SF dirbo jūreiviu, stiuardu, jūriniame laive, plaukiojančiame su Bahamų vėliava, kuris tuo laikotarpiu buvo už Vokietijai priklausančios kontinentinio šelfo dalies ribų Šiaurės jūroje.
7. Nyderlandų mokesčių institucijos, būtent Inspecteur van de Belastingdienst (mokesčių inspektorius), pateikė SF pranešimą apie mokėtinas socialinio draudimo įmokas.
8. Manydamas, kad Nyderlandų socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarka jam netaikoma, SF apskundė Nyderlandų mokesčių institucijų sprendimą Rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelandijos ir Vakarų Brabanto apylinkės teismas, Nyderlandai).
9. Šis teismas savo ruožtu nusprendė pateikti tam tikrus prejudicinius klausimus Hoge Raad (Aukščiausiasis Teismas), siekdamas nustatyti pagal Reglamentą Nr. 883/2004 SF taikytinus teisės aktus.
10. Hoge Raad (Aukščiausiasis Teismas) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – remiasi prielaida, kad tiek SF, tiek jo darbo santykiai patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį ir kad jo darbas nagrinėjamu laikotarpiu negali būti prilygintas Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje vykdytai veiklai.
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kadangi SF situacijai netaikytina jokia kita Reglamento Nr. 883/2004 nuostata, jo situacija patenka į to paties reglamento 11 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo sritį, todėl nagrinėjamu atveju taikytini teisės aktai yra suinteresuotojo asmens gyvenamosios vietos valstybės narės, t. y. Latvijos, teisės aktai.
12. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jam buvo nurodyta, jog SF situacijai turėtų būti taikomas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktas, siejamas su to straipsnio 4 dalimi. Šis teismas pažymi, kad, jei šis teisinis pagrindas būtų teisingas, SF situacijai taikytini teisės aktai būtų valstybės, kurioje yra darbdavio buveinė, t. y. Nyderlandų, teisės aktai.
13. Atsižvelgdamas į tai ir turėdamas abejonių dėl tokios pozicijos teisingumo, Hoge Raad (Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Į kurios valstybės narės teisės aktus daroma nuoroda Reglamente Nr. 883/2004 kalbant apie laikotarpį, kai apmokestinamasis asmuo dirbo Nyderlanduose įsisteigusiam darbdaviui, tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, kai apmokestinamasis asmuo a) gyvena Latvijoje, b) yra Latvijos pilietis, c) dirba Nyderlanduose įsisteigusiam darbdaviui, d) užsiima jūreivio veikla, e) dirba jūriniame laive, plaukiojančiame su Bahamų vėliava, ir f) šią veiklą atlieka už Europos Sąjungos teritorijos ribų?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
14. Sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. lapkričio 9 d. Pastabas raštu pateikė SF, Graikijos, Lenkijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisija. Per 2018 m. lapkričio 8 d. teismo posėdį savo pozicijas išreiškė SF, Graikijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija.
IV. Teisinis vertinimas
A. Pirminės pastabos
15. Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, kokie teisės aktai pagal Reglamentą Nr. 883/2004 turėtų būti taikomi situacijai, kurioje atsidūrė pareiškėjas pagrindinėje byloje: jis gyvena kilmės valstybėje narėje, buvo pasamdytas kitoje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio, dirbo jūreiviu laive, kuris plaukioja su trečiosios šalies vėliava ir atitinkamu laikotarpiu buvo už Sąjungos teritorijos ribų.
16. Yra dvi priešingos nuomonės šiuo klausimu.
17. Pagal pirmąją, kurios laikosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Graikijos ir Lenkijos vyriausybės bei SF, kadangi SF situacija nėra reglamentuojama jokia kita Reglamento Nr. 883/2004 nuostata, jai taikytina papildoma nuostata, išdėstyta Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte. Taigi suinteresuotajam asmeniui turėtų būti taikomi gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai.
18. Pagal kitą nuomonę, kurios laikosi Komisija ir Nyderlandų vyriausybė, Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktas yra taikomas tik ekonomiškai neaktyviems asmenims ir veikiau netaikytinas SF situacijai, nes jis atitinkamu laikotarpiu vykdė profesinę veiklą. Vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatomis, aiškinamomis atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją(4), SF situacijai taikytini valstybės narės, kurioje yra pareiškėjo darbdavio buveinė, teisės aktai.
19. Todėl, kad atsakytų į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, Teisingumo Teismas turi apibrėžti Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo sritį. Tam, mano nuomone, reikia remtis šios nuostatos analize Reglamento Nr. 883/2004 sistemoje, grindžiama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išplėtotais šios srities principais, o tada, remiantis šia analize, apibrėžti jos taikymo sritį.
B. Dėl 11 straipsnio 3 dalies e punkto funkcijos Reglamentu Nr. 883/2004 nustatytoje sistemoje
20. Kaip ne kartą nurodė Teisingumo Teismas, Reglamento Nr. 883/2004, kuriuo buvo patobulintos ir supaprastintos Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytos taisyklės, tikslas yra tas pats – koordinuoti valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, siekiant užtikrinti veiksmingą naudojimąsi laisvo asmenų judėjimo galimybe(5).
21. Minėtu reglamentu ne sukurta bendra socialinės apsaugos sistema, bet paliktos veikti skirtingos nacionalinės socialinės apsaugos sistemos(6) ir nustatyti bendrieji principai, kuriuos turi atitikti visų valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktai ir kuriais kartu su šiame reglamente nustatyta kolizinių normų sistema užtikrinama, kad asmenys, kurie įgyvendina savo teisę į judėjimo laisvę ir gyvenamąją vietą Europos Sąjungoje, pasinaudoję šia laisve, nepatirtų neigiamo skirtingų nacionalinių sistemų poveikio(7).
22. Atsižvelgiant į tai, Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje įtvirtintos kolizinės teisės normos, kuriomis remiantis galima nustatyti į šio reglamento taikymo sritį patenkantiems asmenims taikytinus teisės aktus. Taigi, jeigu tam tikras asmuo patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo ratione personae sritį, apibrėžtą šio reglamento 2 straipsnyje, iš esmės taikomas šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas principas, o taikomi nacionalinės teisės aktai yra nustatomi pagal to paties reglamento II antraštinę dalį(8).
23. Teisingumo Teismas įvairiuose sprendimuose išaiškino, kad šios antraštinės dalies nuostatos sudaro išsamią ir vienodą kolizinių teisės normų sistemą, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią kelių valstybių nacionalinės teisės aktų taikymui vienu metu, bet ir užtikrinti, kad asmenys, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 883/2004, neliktų be socialinės apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų(9).
24. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnis yra šio reglamento II antraštinės dalies kertinis akmuo ir juo remiantis galima nustatyti, kurios valstybės nacionalinės teisės aktai taikytini bet kuriam asmeniui, patenkančiam į šio reglamento taikymo sritį(10).
25. Kiek tai susiję būtent su 11 straipsnio 3 dalies e punkto nuostata, Teisingumo Teismas jau turėjo progą pažymėti, kad joje išdėstyta kolizinė teisės norma, pagal kurią turėtų būti nustatomi nacionalinės teisės aktai, taikytini Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos išmokų mokėjimui asmenims, kurie nėra nurodyti minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalies a–d punktuose, t. y. visų pirma, ekonomiškai neaktyviems asmenims(11).
26. Teisingumo Teismas taip pat turėjo progą nustatyti, kokių konkrečių tikslų siekiama Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktu, ir jie yra nurodyti šios išvados 23 punkte. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas nurodė, kad šia nuostata siekiama ne tik išvengti kelių valstybių nacionalinės teisės aktų taikymo konkrečiai padėčiai vienu metu ir dėl to galinčių kilti sunkumų, bet ir užtikrinti, kad į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį patenkantys asmenys neliktų be socialinio draudimo apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų(12). Tačiau šia nuostata nesiekiama nustatyti esminių sąlygų, kuriomis įgyjama teisė į socialinio draudimo išmokas, nes iš principo tokios sąlygos turi būti nustatytos valstybių narių teisės aktuose(13).
27. Dėl Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto reikia pažymėti ir tai, kad, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kai kurios Teisingumo Teisme pozicijas išreiškusios vyriausybės, ši nuostata yra naujas reglamento elementas. Ankstesniame Reglamente Nr. 1408/71 iš tikrųjų jokios panašios nuostatos nebuvo.
28. Reglamente Nr. 1408/71 iš tikrųjų buvo tik viena iš dalies papildoma nuostata(14), įtraukta, kaip nurodė Komisija, po 1986 m. birželio 12 d., kai Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Ten Holder (302/84, EU:C:1986:242). Remiantis tokia nuostata buvo galima nustatyti tik tai, kokios valstybės teisės aktai turi būti taikomi asmenims, kuriems vienos valstybės narės teisės aktai jau nebetaikytini, o kitos valstybės narės teisės aktus taikyti nėra pagrindo(15).
29. Todėl nors, kaip ne kartą yra pripažinęs Teisingumo Teismas(16), Reglamento Nr. 1408/71 II antraštine dalimi yra sukurta išsami ir vienoda visuotinai taikoma kolizinių teisės normų sistema, joje nebuvo aiškios baigiamosios nuostatos, kuria remiantis būtų galima nustatyti teisės aktus, taikytinus visais atvejais, kurie nėra aiškiai nurodyti tos II antraštinės dalies nuostatose.
30. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas keletą kartų įsikišo siekdamas užpildyti sistemos spragas ir, pateikdamas platų išaiškinimą arba darydamas bendrą nuorodą į Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatas, nustatė teisės aktus, kurie taikytini tam tikrais atvejais, kurie nėra konkrečiai reglamentuojami minėto reglamento II antraštinėje dalyje nustatytų kolizinių teisės normų(17).
C. Dėl Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo srities
31. Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ankstesnėse dalyse, ir, konkrečiau kalbant, patikrinti, ar, kaip teigia Komisija ir Nyderlandų vyriausybė, tokia nuostata taikoma tik neaktyviems asmenims.
32. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, aiškinant tam tikrą Sąjungos teisės normą, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei tikslus, kurių siekiama teisės aktu, kurio dalis ji yra(18).
33. Kalbant, pirma, apie Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte išdėstytos nuostatos turinį, reikia pažymėti, kad jos formuluotė yra gana bendro pobūdžio. Ji taikoma „visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi [tos pačios dalies] a–d papunkčiai, nepažeidžiant nei šio reglamento „12–16 straipsnių nuostatų“, nei kitų „šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus“.
34. Tą nuostatą nagrinėjant pažodžiui, aiškėja ne tik tai, kad ją sudaro bendro pobūdžio terminai, nes vartojamas posakis „visi kiti asmenys“, bet ir tai, kad ją lydi du taip pat bendro pobūdžio apribojimai (caveat): pirmuoju užtikrinamas visų Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatų, t. y. visų kolizinių teisės normų, pagal kurias nustatomi į šio reglamento taikymo sritį patenkantiems asmenims taikomi teisės aktai, taikymas; antruoju daromos nuorodos į visas kitas to paties reglamento nuostatas.
35. Tokia redakcine formuluote, mano nuomone, linkstama į aiškinimą, pagal kurį ši nuostata turėtų būti laikoma sistemą užbaigiančia kolizine teisės norma, kuria siekiama į jos taikymo sritį įtraukti visus atvejus, kai Reglamente Nr. 883/2004 nėra aiškiai nustatyti atitinkamo asmens padėčiai taikytini teisės aktai.
36. Tačiau, šią nuostatą analizuojant pažodžiui, nėra jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti jos taikymo srities apribojimą įtraukiant tiktai neaktyvius asmenis. Iš tikrųjų šios nuostatos tekste visiškai nenurodyta, kad ji taikytina išimtinai tam tikroms konkrečioms asmenų kategorijoms.
37. Antra, kalbant apie nagrinėjamos nuostatos kontekstą, pirmiausia reikia pažymėti, kad jokioje kitoje Reglamento Nr. 883/2004 nuostatoje ar konstatuojamojoje dalyje nepateikiama duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti teiginį, jog į šios nuostatos taikymo sritį patenka tik neaktyvūs asmenys.
38. Savo rašytinėse pastabose Komisija, grįsdama šį teiginį, nelabai aiškiai rėmėsi Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsniu. Šiame straipsnyje apibrėžiama reglamento taikymo sritis ratione personae. Tačiau neaišku, ir Komisija nesugebėjo to paaiškinti nei savo rašytinėse pastabose, nei per posėdį, kaip šiuo straipsniu savaime galima pagrįsti minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo srities apribojimą į ją įtraukiant tik neaktyvius asmenis.
39. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad argumentuose, jam pateiktuose grindžiant Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo srities apribojimą neaktyvių asmenų kategorija, remtasi minėto reglamento 42 konstatuojamąja dalimi. Iš šios konstatuojamosios dalies(19) teksto – kuriame, be kita ko, daroma nuoroda į ypatingą Danijos Karalystės padėtį – aiškiai matyti, kad Reglamento Nr. 883/2004 galiojimas buvo išplėstas įtraukiant naują neaktyvių asmenų kategoriją. Tačiau neaišku, kaip aiškus tokio išplėtimo minėtoje konstatuojamojoje dalyje pripažinimas galėtų savaime pagrįsti Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo srities apribojimą vien šios kategorijos asmenims.
40. Mano nuomone, nėra duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti teiginį, kad aptariamos nuostatos taikymo srities apribojimą nulemia pati 11 straipsnio struktūra. Aplinkybe, kad šio straipsnio 4 dalyje yra numatytas konkretus atvejis, kuris skiriasi nuo nurodytojo to paties straipsnio 3 dalies a–d punktuose, mano nuomone, jokiu būdu negalima pagrįsti teiginio, kad nagrinėjamos nuostatos taikymo sritis yra ribota ir į ją patenka tik neaktyvūs asmenys. Šis konkretus atvejis patenka į sprendimo 34 punkte nustatytų apribojimų taikymo sritį.
41. Tačiau sisteminiu požiūriu šie du caveat, apimantys visas kitas Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas, mano nuomone, yra svarus argumentas, pagrindžiantis teiginį, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto nuostata yra užbaigiama sukurta sistema.
42. Šį teiginį sisteminiu požiūriu taip pat patvirtina aplinkybė, kad 11 straipsnis, kuriame yra minėta nuostata, vadinasi „Bendrosios nuostatos“ ir kad tai yra pirmasis Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies straipsnis, o tai aiškiai rodo, kad jame išdėstytos nuostatos turi būti bendro pobūdžio.
43. Trečia, kalbant apie tikslus, kurių siekiama nagrinėjama nuostata, kaip minėta šios išvados 26 dalyje, Teisingumo Teismas juos yra aiškiai nustatęs.
44. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punktą aiškinant taip, kad tai yra bendro pobūdžio papildoma sistemos užbaigimo nuostata, kuria užtikrinama, kad bus nustatyti teisės aktai, taikytini visais atvejais, nebūtinai numatytais tame reglamente, būtų geriausiai užtikrintas šioje normoje ir pačiame reglamente nustatytų tikslų siekimas, t. y. išvengta kelių valstybių nacionalinės teisės taikymo konkrečiai situacijai vienu metu ir užkirstas kelias tam, kad į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį patenkantys asmenys liktų be socialinės apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų.
45. Taikant siaurą aiškinimą, pagal kurį aptariamos nuostatos taikymo sritis yra ribojama įtraukiant tiktai neaktyvius asmenis, iš tikrųjų kiltų pavojus, kad spragų liks ir Reglamentu Nr. 883/2004 sukurtoje kolizinių teisės normų sistemoje, todėl susidarys teisinio netikrumo situacijų ir dėl to kylančias problemas ex post tektų spręsti Teisingumo Teismui, kaip buvo galiojant senajam reglamentui, t. y. Reglamentui Nr. 1408/71.
46. Dėl nagrinėjamos nuostatos tikslų taip pat pažymėtina, kad per teismo posėdį Komisijos išdėstyto argumento, jog iš pasiūlymo dėl reglamento, kurį ji pateikė 1998 m.(20), – juo remiantis vėliau buvo priimtas Reglamentas Nr. 883/2004 – matyti, kad teisės aktų leidėjas siekė apriboti šios nuostatos taikymo sritį jai priskirdamas tiktai neaktyvius asmenis, negalima pagrįsti šio pasiūlymo tekstu.
47. Iš tikrųjų iš pasiūlymo 8 straipsnio, kuris vėliau tapo galutinio reglamento teksto 11 straipsniu, visiškai nematyti, kad teisės aktų leidėjas ketino apriboti nagrinėjamos nuostatos (kuri galutinėje reglamento redakcijoje iš esmės liko nepakitusi) taikymo sritį ją išimtinai taikydamas neaktyviems asmenims(21).
48. Galiausiai, mano nuomone, atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus samprotavimus, Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai, turint omenyje Teisingumo Teismo nurodytus šio reglamento ir konkrečios nuostatos tikslus. Todėl tame reglamente sukurta kolizinių teisės normų sistemos baigiamoji nuostata, mano nuomone, taikoma visiems asmenims, kurie nėra priskirti nė vienai to straipsnio 3 dalies a–d punktuose nurodytų kategorijų arba kuriems taikytini teisės aktai nenurodyti jokioje kitoje to paties reglamento nuostatoje, ir taip yra dėl bet kokios priežasties, taigi ne vien dėl tokio asmens neaktyvumo.
49. Šiuo klausimu taip pat pažymėsiu, kad platesnis Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto išaiškinimas, pasiūlytas ankstesniame šios išvados punkte, atitinka Teisingumo Teismo pateiktą teisės normos, kuri buvo pakeista minėta nuostata, t. y. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punkto, išaiškinimą. Iš tikrųjų su ta norma susijusioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas, remdamasis tos nuostatos redakcija, kuri buvo bendro pobūdžio, buvo paskelbęs platų išaiškinimą, kuris, kaip ten nurodyta, apėmė „visas prielaidas“, kurioms esant tam tikros valstybės narės teisės aktai „dėl kokių nors priežasčių“ nebegalėtų būti taikomi tam tikram asmeniui(22). Atsižvelgiant į tai, ginčijamos nuostatos išaiškinimas, kurį pasiūliau šios išvados 48 punkte, mano manymu, negali būti kvestionuojamas remiantis kitais Komisijos ir Nyderlandų vyriausybės Teisingumo Teismui pateiktais argumentais.
50. Pirma, kiek tai susiję su Komisijos nuorodomis į, pirma, Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos parengtą ir patvirtintą leidinį „Praktinis vadovas. Teisės aktai, taikytini Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje“(23) ir, antra, Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato leidinį „Notes explicatives sur la modernisation de la coordination en matière de sécurité sociale“(24), reikia pažymėti, kad nors šie dokumentai yra Reglamento Nr. 883/2004 aiškinamosios priemonės, jie neturi privalomosios galios ir niekaip neįpareigoja Teisingumo Teismo ar nacionalinių teismų rinktis konkretų šio reglamento išaiškinimą(25).
51. Antra, dėl įvairių nuorodų į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurias pateikė šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teisme, pirmiausia norėčiau pažymėti, kad pagal 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑308/14, EU:C:2016:436) 63 punktą, kuriuo Nyderlandų vyriausybė pagrindė šios išvados 25 punkte pakartotą teiginį, nagrinėjama nuostata veikiau turėtų būti aiškinama taip, kad ji nėra taikoma vien neaktyviems asmenims. Minėtame punkte Teisingumo Teismas, prieš pateikdamas nuorodą į šią asmenų kategoriją, pavartojo žodžių junginį „visų pirma“ (it. „in particolare“(26)), o tai reiškia ketinimą taikant nagrinėjamą nuostatą neapsiriboti tik tokiais asmenimis.
52. Dėl minėtų sprendimų Aldewereld ir Kik reikia pasakyti, kad juose tikrai yra išaiškinimo tikslams naudingos informacijos, tačiau tenka konstatuoti, kad jie buvo Teisingumo Teismo priimti prieš įsigaliojant Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte išdėstytai nuostatai, taigi kitokiame teisiniame kontekste, kuriame nebuvo sistemą užbaigiančios nuostatos. Todėl sprendimų, kuriuos Teisingumo Teismas priėmė tomis kitomis aplinkybėmis, negalima taikyti naujai situacijai, sukurtai Reglamentu Nr. 883/2004, nes nebereikia, kad Bendrasis Teismas naudotų išaiškinimo metodus, kuriais galėtų užpildyti reglamentavimo sistemos spragas.
53. Trečia, dėl Komisijos argumentų, pateiktų dėl Reglamento Nr. 883/2004 sistemoje sukurtos lex loci labori ir lex domicilii hierarchijos, manau, kad tokios kriterijų hierarchijos egzistavimas savaime nėra kriterijus, kuriuo būtų galima pateisinti reglamento nuostatos taikymo srities apribojimą, jei joje toks apribojimas nenumatytas.
54. Ketvirta, manau, kad su vienodo požiūrio principais susiję reikalavimai, kuriais remiasi Komisija ir Nyderlandų vyriausybė, neprieštarauja mano siūlomam Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto aiškinimui. Iš tiesų, kaip matyti iš šio reglamento 5, 8 ir 17 konstatuojamųjų dalių, juo sukurtoje sistemoje taikant šį principą siekiama užtikrinti vienodas sąlygas asmenims, dirbantiems Sąjungoje, jos valstybės narės teritorijoje, kuriems taikytina Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkto nuostata.
55. Vis dėlto, jei atitinkamas asmuo nevykdytų profesinės veiklos valstybės narės teritorijoje, taigi profesinės veiklos ryšys su Sąjungos teritorija būtų silpnesnis, tai visiškai nereiškia, kad su vienodo požiūrio principu susiję reikalavimai, savo ruožtu siejami su Reglamente Nr. 883/2004 nustatytu bendresnio pobūdžio tikslu palengvinti laisvą asmenų judėjimą(27), būtų veiksmingiau užtikrinami taikant sąsajos su vieta, kurioje įsisteigęs darbdavys, o ne sąsajos su atitinkamo asmens gyvenamąja vieta kriterijų. Kaip nurodo Graikijos ir Lenkijos vyriausybės, šiuo atžvilgiu akivaizdus pavyzdys yra jūrininkų, kaip antai pareiškėjo pagrindinėje byloje, kurių darbui būdingas aktyvus tarptautinis judumas ir trumpalaikės terminuotos darbo sutartys, dažnai sudaromos nuotoliniu būdu, atvejis.
56. Galiausiai, penkta, mano nuomone, šios išvados 48 punkte pasiūlytam Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte pateiktam išaiškinimui neprieštarauja per posėdį paminėta galima rizika, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktuose nenustatytos taisyklės, pagal kurias jis galėtų būti įtrauktas į tos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, todėl pareiškėjas lieka be apsaugos.
57. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios išvados 20 ir paskesniuose punktuose nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatomis siekiama tik nurodyti nacionalinės teisės aktus, taikytinus asmenims, kurie patenka į šio reglamento taikymo sritį, tačiau jais savaime nesiekiama nustatyti sąlygų, kuriomis atsiranda teisė ar pareiga būti priskirtam tam tikrai socialinio draudimo sistemai ar tam tikram jos sektoriui, nes šios sąlygos nustatomos pagal kiekvienos valstybės narės teisės aktus(28).
58. Tačiau Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad dėl II antraštine dalimi nustatytos kolizinių teisės normų sistemos išsamumo kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjas yra kompetentingas laisvai nustatyti nacionalinės teisės aktų taikymo sritį ir sąlygas tiek asmenų, kuriems ji taikytina, tiek teritorijos, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos, atžvilgiu(29).
59. Iš tikrųjų nustatydamos sąlygas, kuriomis įgyjama teisė įsitraukti į socialinės apsaugos sistemą, valstybės narės privalo laikytis galiojančių Sąjungos teisės nuostatų. Visų pirma, Reglamente Nr. 883/2004 nustatytos kolizinių teisės aktų nuostatos yra privalomos valstybėms narėms ir jos neturi kompetencijos nustatyti, kokiu mastu turėtų būti taikomi jos pačios ar kitos valstybės narės teisės aktai(30).
60. Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į minėtos II antraštinės dalies tikslą, kaip nurodyta šio sprendimo 23 ir 26 punktuose, be kita ko, užtikrinti, kad į šio reglamento taikymo sritį patenkantys asmenys neliktų be socialinės apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų, sąlygos, kuriomis įgyjama teisė įsitraukti į socialinės apsaugos sistemą, negali daryti tokio poveikio, dėl kurio į nagrinėjamų teisės aktų taikymo sritį nepatektų asmenys, kuriems tie teisės aktai taikytini pagal Reglamentą Nr. 883/2004(31).
D. Dėl prejudicinio klausimo
61. Mano nuomone, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus ir į Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto išaiškinimą, kurį pasiūliau šios išvados 48 punkte.
62. Šiuo atžvilgiu pirmiausia norėčiau patvirtinti, kad visos trys prielaidos, kuriomis šis teismas grindžia savo klausimą Teisingumo Teismui, yra teisingos(32).
63. Iš tikrųjų nėra abejonės, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsniu, SF patenka į šio reglamento taikymo sritį. Jis iš tikrųjų yra Latvijoje gyvenantis Latvijos pilietis, ir neginčijama, kad atitinkamą laikotarpį jam turėtų būti taikoma tam tikros valstybės narės, t. y. Latvijos arba Nyderlandų, teisė(33).
64. Antra, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad vykdoma darbinė veikla laive, kuris plaukioja tarptautiniuose vandenyse su trečiosios šalies vėliava ir yra valstybės narės kontinentiniame šelfe, negali būti laikoma valstybės narės teritorijoje vykdoma darbine veikla(34).
65. Trečia, neabejotina, kad SF darbo santykiai yra gana glaudžiai susiję su Sąjungos teritorija. Iš tikrųjų iš jurisprudencijos matyti, kad toks ryšys egzistuoja, kai vienoje valstybėje narėje gyvenantis Sąjungos pilietis įdarbinamas kitoje valstybėje narėje įsisteigusioje įmonėje, kurios naudai vykdo savo veiklą(35).
66. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, pažymiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Teisingumo Teisme pastabas pateikusios šalys teisingai sutaria Teisingumo Teisme dėl to, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje situacijai netaikytina jokia Reglamento Nr. 883/2004 nuostata, išskyrus 11 straipsnio 3 dalies e punktą.
67. Iš tikrųjų, visų pirma, jo padėčiai negalima taikyti nė vienos iš to straipsnio 3 dalies a–d punktų nuostatų ir ypač a punkto, nes jo, kaip jūrininko, veikla nevykdyta nė vienos valstybės narės teritorijoje.
68. Antra, jam netaikytina minėto 11 straipsnio 4 dalies nuostata, nes ji yra taikoma tiktai su valstybės narės vėliava plaukiojančiuose laivuose vykdomai veiklai, o nagrinėjamu atveju veikla vykdyta laive, plaukiojančiame su trečiosios valstybės vėliava.
69. Trečia, tokiai situacijai netaikytinos nei visos kitos Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatos, taikomos kitokiais atvejais nei nagrinėjamas pagrindinėje byloje(36), nei jokia kita šio reglamento nuostata.
70. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į šios išvados 48 punkte pateiktą nagrinėjamos teisės normos išaiškinimą, laikausi nuomonės, kad SF situacijai taikytina Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtinta nuostata, todėl tokioje situacijoje esančiam asmeniui taikytini jo gyvenamosios vietos valstybės teisės aktai.
V. Išvada
71. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktą klausimą atsakyti taip:
Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 11 straipsnio 3 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės piliečiui, gyvenančiam savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kuris buvo įdarbintas kitoje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio ir dirbo su trečiosios valstybės vėliava plaukiojančiame laive, atitinkamu laikotarpiu buvusiame ne Sąjungos teritorijoje, tuo laikotarpiu taikomi jo gyvenamosios vietos valstybės teisės aktai.