BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. vasario 26 d.(*)
„Deliktinė atsakomybė – Kroatijos įstojimas į Sąjungą – Nacionalinės teisės akto, kuriame numatyta įtvirtinti teismo antstolio profesiją, panaikinimas iki įstojimo – Anksčiau paskirtų eiti teismo antstolio pareigas asmenų patirta žala – Komisijos nesiimtos priemonės dėl stojimo įsipareigojimų vykdymo – Pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių asmenims, pažeidimas – Stojimo akto 36 straipsnis“
Sujungtose bylose T‑546/13, T‑108/14 ir T‑109/14
Ante Šumelj, gyvenantis Zagrebe (Kroatija), ir kiti priede nurodyti ieškovai, atstovaujami advokato M. Krmek,
ieškovai,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą K. Ćutuk ir G. Wils, o bylose T‑546/13 ir T‑108/14 S. Ječmenica,
atsakovę,
dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama gauti žalos, ieškovų tariamai patirtos dėl Komisijos padaryto pažeidimo stebint, kaip Kroatijos Respublika vykdo stojimo įsipareigojimus, atlyginimą,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė E. Martins Ribeiro, teisėjai S. Gervasoni (pranešėjas) ir L. Madise,
kanclerė S. Bukšek Tomac, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. rugsėjo 15 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 Akto dėl Kroatijos Respublikos stojimo sąlygų ir Europos Sąjungos sutarties, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pritaikomųjų pataisų (OL L 112, 2012, p. 21; toliau – Stojimo aktas), pridėto prie Europos Sąjungos valstybių narių ir Kroatijos Respublikos sutarties dėl Kroatijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą (OL L 112, 2012, p. 10; toliau – Stojimo sutartis), 36 straipsnyje nustatyta:
„1. Komisija atidžiai stebi, kaip Kroatija vykdo visus stojimo derybų metu prisiimtus įsipareigojimus, įskaitant tuos, kurie turi būti įvykdyti prieš įstojimą ar ne vėliau kaip įstojimo dieną. Komisijos vykdoma stebėsena apima nuolat atnaujinamų stebėsenos lentelių rengimą, dialogą pagal Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Kroatijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimą <...>, tarpusavio vertinimo misijas, pasirengimo narystei ekonominę programą, pranešimus apie fiskalinę padėtį ir prireikus išankstinio įspėjimo laiškus Kroatijos valdžios institucijoms. 2011 m. rudenį Komisija pateiks pažangos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai. 2012 m. rudenį ji pateiks išsamią stebėsenos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai. Stebėsenos proceso metu Komisija taip pat remiasi valstybių narių pastabomis ir atsižvelgia atitinkamai į tarptautinių ir pilietinės visuomenės organizacijų pastabas.
Vykdydama stebėseną Komisija daug dėmesio visų pirma skiria Kroatijos įsipareigojimams, prisiimtiems teisminių institucijų ir pagrindinių teisių srityje (VII priedas), be kita ko, tikrina, ar Kroatija nuolat užtikrina gerus rezultatus teismų reformos ir teismų sistemos veiksmingumo, nešališko karo nusikaltimų bylų nagrinėjimo ir kovos su korupcija srityse.
<...>
Iki Kroatijos įstojimo Komisija kas šešis mėnesius skelbia Kroatijos prisiimtų įsipareigojimų šiose srityse vykdymo įvertinimus, kurie yra neatsiejama jos įprastinių stebėsenos lentelių ir ataskaitų dalis.
2. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti imtis visų reikiamų priemonių, jeigu stebėsenos proceso metu nustatoma susirūpinimą keliančių klausimų. Priemonės taikomos ne ilgiau nei būtinai reikalinga; bet kuriuo atveju jų taikymą nutraukia Taryba laikydamasi tos pačios procedūros, kai veiksmingai išsprendžiami atitinkami susirūpinimą keliantys klausimai.“
2 Stojimo akto VII priede „Konkretūs įsipareigojimai, kuriuos Kroatijos Respublika prisiėmė stojimo derybose (nurodyti Stojimo akto 36 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje)“ numatyta:
„1. Toliau užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinama teismų reformos strategija ir veiksmų planas.
2. Toliau stiprinti teisminių institucijų nepriklausomumą, atskaitomybę, nešališkumą ir profesionalumą.
3. Toliau gerinti teisminių institucijų veiksmingumą.
<...>
6. Toliau gerinti rezultatus stiprinant prevencines kovos su korupcija ir interesų konfliktais priemones.
<...>
9. Toliau gerinti žmogaus teisių apsaugą.
<...>“
3 Pagal Stojimo sutarties 3 straipsnio 5 dalį Stojimo akto 36 straipsnis taikomas nuo šios sutarties pasirašymo, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 9 d.
Ginčo aplinkybės
4 Siekdama narystės Europos Sąjungoje, 2001 m. spalio 29 d. Kroatijos Respublika pasirašė Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Kroatijos Respublikos stabilizacijos ir asociacijos susitarimą (OL L 26, 2005, p. 3), kuriuo, be kita ko, įsipareigojo laikytis demokratijos, tarptautinės teisės ir teisinės valstybės principų ir gerbti žmogaus teises.
5 Europos Komisijai pateikus palankią nuomonę dėl kriterijų, reikalingų norint pradėti derybas dėl narystės, laikymosi, per 2010 m. birželio 30 d. tarpvyriausybinę konferenciją buvo pradėtos stojimo derybos dėl 23 skyriaus „Teisminės institucijos ir pagrindinės teisės“.
6 Atsižvelgęs į 2010 m. gegužės 20 d. patikslintą veiksmų planą dėl teismų reformos (toliau – 2010 metų veiksmų planas), kuriame, be kita ko, buvo numatyta įsteigti teismo antstolio pareigybę, 2010 m. lapkričio 23 d. Kroatijos parlamentas priėmė Ovršni zakon (Įstatymas dėl priverstinio vykdymo) (NN 139/10, toliau – Įstatymas dėl priverstinio vykdymo) ir Zakon o javnim ovršiteljima (Įstatymas dėl teismo antstolių) (NN 139/10, toliau – Įstatymas dėl teismo antstolių), kuriais buvo įtvirtinta nauja teismo sprendimų vykdymo tvarka. Pagal Įstatymo dėl teismo antstolių 122 straipsnį kai kurios šio įstatymo nuostatos turėjo įsigalioti 2012 m. sausio 1 d., o kitos nuostatos – nuo Kroatijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos. 2010 m. gruodžio 15 d. Kroatijos parlamentas taip pat priėmė 2011–2015 metų teismų sistemos reformos strategiją (toliau – 2011–2015 metų teismų sistemos reformos strategija), kurioje buvo nustatyta, kad Kroatijos institucijos nusprendė išspręsti neveiksmingos teismų sprendimų vykdymo sistemos problemą ir įgyvendinti radikalią šios sistemos reformą, pagrįstą teismų priverstinio vykdymo funkcijos perdavimu teismo antstoliams.
7 Per 2011 m. birželio 30 d. tarpvyriausybinę konferenciją, Kroatijos institucijoms pateikus Komisijai 2011 m. gegužės 12 d. ataskaitą dėl 23 skyriuje numatytų įsipareigojimų įvykdymo, buvo baigtos derybos dėl minėto skyriaus.
8 2011 m. rugpjūčio 19 d. Kroatijos teisingumo ministrui paskelbus viešą kvietimą teikti kandidatūras teismo antstolių pareigoms užimti, Ante Šumelj ir kiti priede nurodyti ieškovai, laimėję minėtą konkursą, 2011 m. spalio 24 d. ministro sprendimais buvo paskirti eiti teismo antstolių pareigas, 2011 m. gruodžio 12 d. davė priesaiką ir gavo leidimą pradėti vykdyti veiklą.
9 Pažangos vykdant įsipareigojimus pagal 23 skyrių nuo 2011 m. birželio 30 d. iki rugsėjo 1 d. stebėsenos lentelėje, taip pat 2011 m. spalio 12 d. ataskaitoje ir nuomonėje Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad Kroatijos Respublika daro pažangą vykdydama savo įsipareigojimus ir kad teismų reforma tęsiama ir reikalauja nuolatinio dėmesio, ypač kiek tai susiję su teismų sistemos veiksmingumu.
10 2011 m. gruodžio 9 d. Sąjungos valstybės narės ir Kroatijos Respublika pasirašė Stojimo sutartį. Stojimo sutartis, kurią Kroatijos Respublika ratifikavo 2012 m. sausio mėn., 2012 m. balandžio 24 d. buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Prie Stojimo sutarties pridėto Stojimo akto 36 straipsnyje numatyta, kad Komisija stebi, kaip Kroatijos Respublika vykdo savo įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė per derybas dėl narystės (žr. šio sprendimo 1–3 punktus).
11 2011 m. gruodžio 4 d. įvykus parlamento rinkimams, per 2011 m. gruodžio 22 d. inauguracinį posėdį Kroatijos parlamentas nusprendė atidėti Įstatymo dėl priverstinio vykdymo ir Įstatymo dėl teismo antstolių taikymą iki 2012 m. liepos 1 d.
12 Per 2012 m. sausio 25 d. vykusį Sąjungos delegacijos Kroatijos Respublikoje atstovo ir Kroatijos institucijų susitikimą Kroatijos teisingumo ministras pateikė paaiškinimus dėl atidėto minėtų įstatymų įsigaliojimo ir įsipareigojo konsultuotis su Komisija dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, taip pat dėl vykdymo sistemos analizės ir vizijos. 2012 m. sausio 30 d. rašte, išsiųstame kai kuriems teismo antstoliams, minėtos Sąjungos delegacijos vadovo nurodyta, kad vykdydama jai priskirtą užduotį atidžiai stebėti, kaip Kroatijos Respublika vykdo savo įsipareigojimus, Komisija stebi teismo sprendimų vykdymo sistemos reformą ir prireikus vykdydama šią stebėseną Kroatijos institucijoms pateikia savo nuomonę.
13 2011 m. rugsėjo 1 d.–2012 m. vasario 29 d. stebėsenos lentelėje, kaip ir, iš esmės, 2012 m. balandžio 24 d. ataskaitoje, Komisija pabrėžė, kad teismo sprendimų vykdymo sistemos reformos užbaigimui turėtų būti teikiamas prioritetas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo dėl teismo antstolių įsigaliojimas buvo atidėtas.
14 Per du 2012 m. kovo 9 d. susitikimus ir 2012 m. gegužės 16 d. rašte Komisija paprašė pateikti paaiškinimų dėl šio atidėjimo. Ji taip pat išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad prieš nusprendžiant atidėti minėtų teisės aktų įsigaliojimą nebuvo konsultuojamasi su Sąjungos institucijomis, ir pabrėžė būtinybę Kroatijos institucijoms kuo skubiau aiškiai apibrėžti savo poziciją dėl teismo sprendimų vykdymo sistemos, atsižvelgiant į veiksmingumo reikalavimus.
15 2012 m. gegužės 21 ir 22 d. raštais Kroatijos institucijos pateikė Komisijai paaiškinimus dėl teismo sprendimų vykdymo sistemos reformos ir atitinkamų įstatymų projektų.
16 Per 2012 m. birželio 5 d. susitikimą Komisija Kroatijos institucijoms nurodė, kad priemonių, dėl kurių buvo susitarta vykstant deryboms dėl narystės, pakeitimai turi būti pagrįsti rimtomis priežastimis ir leisti pasiekti lygiaverčių rezultatų, taip pat ji paprašė pateikti informacijos apie šiuos rezultatus.
17 2012 m. birželio 21 d. buvo priimtas įstatymas, kuriuo iš dalies pakeistas Įstatymas dėl teismo antstolių; pastarojo įsigaliojimas 2012 m. birželio 21 d. įstatymu buvo atidėtas iki 2012 m. spalio 15 d.
18 2012 m. birželio 27 d. Kroatijos institucijoms adresuotu raštu Komisija patikslino kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant turi būti vertinama teismo sprendimų vykdymo sistemos reforma, paprašė pateikti statistinius duomenis apie vykdymo procesą ir pasiūlė savo tarnybų pagalbą.
19 2012 m. kovo 1 d.–rugsėjo 1 d. stebėsenos lentelėje Komisija iš esmės pakartojo savo ankstesnėje stebėsenos lentelėje pateiktą nuomonę ir nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kaip Kroatijos Respublika apskritai vykdo savo įsipareigojimus, įstojusi į Sąjungą šioji turėtų galėti įgyvendini Sąjungos acquis.
20 2012 m. rugsėjo 16 d. laišku vienas iš ieškovų pateikė skundą Komisijai; jame atkreipė dėmesį į tai, kad Kroatijos Respublika nevykdo savo stojimo įsipareigojimų, ir kaltino Komisiją nesiimant veiksmų šių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti.
21 Per 2012 m. rugsėjo 25 d. Komisijos ir Kroatijos institucijų susitikimą buvo aptarti naujajame svarstomame Įstatyme dėl priverstinio vykdymo numatyti sprendimai ir tolesnio jo tobulinimo galimybė.
22 2012 m. rugsėjo 28 d. įstatymu buvo panaikintas Įstatymas dėl teismo antstolių ir nuo 2012 m. spalio 15 d. ši profesija buvo panaikinta.
23 2012 m. spalio 10 d. ataskaitoje Komisija išreiškė susirūpinimą dėl išaugusio neišnagrinėtų bylų, susijusių su teismo sprendimų vykdymu, skaičiaus ir nurodė, kad vienas iš veiksmų, kuriems artimiausiais mėnesiais Kroatijos institucijos turėtų skirti ypatingą dėmesį, yra naujų teisės aktų dėl teismo sprendimų vykdymo priėmimas, siekiant užtikrinti teismo sprendimų taikymą ir sumažinti susikaupusių bylų dėl teismo sprendimų vykdymo skaičių.
24 2012 m. spalio 8 ir 19 d. laiškais Komisija atsakė keliems teismo antstoliams, kad užtikrins naujų teisės aktų dėl teismo sprendimų vykdymo įgyvendinimo stebėseną – rengs ataskaitas ir pirmiausia užtikrins, kad naujoji sistema padėtų sumažinti teismuose susikaupusių bylų skaičių.
25 2012 m. gruodžio 3 d. raštu, atsakydama į Kroatijos institucijų 2012 m. spalio 10 d. raštą, kuriuo buvo informuota apie priimtus naujus teisės aktus dėl teismo sprendimų vykdymo, Komisija priminė kriterijus, kuriais vadovaujantis galima įvertinti šių naujų teisės aktų rezultatus, ir pabrėžė, kad būtina skubiai imtis priemonių, siekiant, kad minėtais teisės aktais iki 2013 m. liepos 1 d. būtų pasiekta teigiamų rezultatų.
26 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Ustavni sud (Konstitucinis Teismas, Kroatija) atmetė prašymą pradėti procesą dėl įstatymo, kuriuo buvo atidėtas Įstatymo dėl teismo antstolių taikymas, atitikties Konstitucijai. Vis dėlto jis pripažino, kad teismo antstolių, kurie turėjo pradėti eiti pareigas 2012 m. sausio 1 d., teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, ir tuo remdamasis nurodė minėtiems antstoliams sumokėti fiksuoto dydžio sumą žalai atlyginti, kartu jiems nebuvo atimta galimybė pasinaudoti teise prašyti atlyginti žalą pagal bendrąsias prievolių teisės normas.
27 2012 m. rugsėjo 1 d.–2013 vasario 28 d. stebėsenos lentelėje Komisija pabrėžė Kroatijos Respublikos padarytą pažangą ir šiuo klausimu nurodė, kad 2012 m. rugsėjo–gruodžio mėn. sumažėjo neišnagrinėtų civilinių bylų dėl teismo sprendimų vykdymo skaičius (4,28–28,85 %).
28 2013 m. kovo 26 d. ataskaitoje Komisija nurodė, kad Kroatijos Respublika įgyvendino prioritetinius veiksmus, susijusius su naujų teisės aktų dėl teismo sprendimų vykdymo priėmimu, kad būtų užtikrintas teismo sprendimų taikymas ir sumažintas susikaupusių bylų dėl teismo sprendimų vykdymo skaičius.
29 2013 m. balandžio 22 d. Europos Sąjungos Taryba palankiai įvertino šią Komisijos pažangos ataskaitą ir prie jos pridėtas stebėsenos lenteles ir atkreipė dėmesį į išvadą, kad apskritai Kroatijos Respublika vykdė savo įsipareigojimus ir laikėsi reikalavimų, nustatytų per derybas dėl narystės. Ji taip pat pažymėjo, kad Kroatijos įstojimas yra intensyvaus derybų proceso ir atidžios pasirengimo narystei stebėsenos rezultatas.
30 2013 m. balandžio 23 d. atsakyme asociacijos, įsteigtos teismo antstoliams atstovauti, pirmininkui Komisija pabrėžė, kad atidžiai stebėjo teismo sprendimų vykdymo sistemos reformą, ir patikslino, kad narystės siekiančiai šaliai paliko galimybę pasirinkti savo vykdymo sistemos modelį su sąlyga, kad šiuo modeliu bus pasiekti reikalaujami rezultatai ir jis atitiks Sąjungos standartus ir geriausią praktiką.
31 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Ustavni sud atmetė prašymą pradėti procesą dėl įstatymo, kuriuo buvo panaikintas Įstatymas dėl teismo antstolių, atitikties Konstitucijai. Be kita ko, jis nurodė nenagrinėsiąs Kroatijos teismo antstolių asociacijos teiginių dėl Stojimo sutarties nevykdymo, nes Komisija savo 2013 m. kovo 26 d. ataskaitoje konstatavo, kad Kroatijos Respublika įvykdė savo stojimo įsipareigojimus.
32 2013 m. liepos 1 d. Kroatijos Respublika tapo Sąjungos nare.
Procesas ir šalių reikalavimai
33 2013 m. rugsėjo 20 d. (byla T‑546/13) ir 2014 m. vasario 17 d. (bylos T‑108/14 ir T‑109/14) ieškovai Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė šiuos ieškinius.
34 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas sujungė bylas T‑546/13, T‑108/14 ir T‑109/14, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė, galbūt ir žodinė, proceso dalis ir priimamas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas.
35 2014 m. liepos 18 d. nutartimi jis nusprendė, kad dėl šiose trijose bylose pareikštų trijų nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų bus sprendžiama nagrinėjant bylas iš esmės.
36 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus ir priteisti iš Komisijos su šiais prieštaravimais susijusias bylinėjimosi išlaidas,
– tarpiniu sprendimu konstatuoti, kad Sąjunga atsakinga už jų patirtą žalą, ir sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl minėtos žalos dydžio nustatymo, kol tarpinis sprendimas įgis res judicata galią,
– atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą, o tuo atveju, jeigu Bendrasis Teismas nepriims tarpinio sprendimo, priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
37 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius kaip nepriimtinus,
– nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinius kaip nepagrįstus,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
38 Atsakydama į Bendrojo Teismo per teismo posėdį pateiktus klausimus, Komisija atsisakė savo nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų ir tai buvo įrašyta į teismo posėdžio protokolą.
Dėl teisės
39 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos deliktinė atsakomybė pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą už neteisėtą jos institucijų elgesį siejama su situacija, kai įvykdytos visos sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, ir nurodytos žalos buvimas (žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, Rink., EU:C:2012:216, 80 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Gap granen & producten / Komisija, T‑437/10, EU:T:2013:248, 16 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
40 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kiek tai susiję su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu, Sąjungos atsakomybė gali kilti tik pakankamai aiškiai pažeidus teisės normą, suteikiančią asmenims teisių (žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, Rink., EU:C:2000:361, 42 ir 43 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką ir 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Arcelor / Parlamentas ir Taryba, T‑16/04, Rink., EU:T:2010:54, 141 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
41 Pirmiausia reikia patikslinti, kad tariamai neteisėti veiksmai, kuriais šioje byloje kaltinama Komisija, pasireiškė tik neteisėtu neveikimu, t. y. tuo, kad ji nesiėmė priemonių, kuriomis būtų buvę galima sutrukdyti panaikinti Įstatymą dėl teismo antstolių. Iš tiesų, priešingai, nei per teismo posėdį tvirtino ieškovai, tai, kad paskutinėje Kroatijos Respublikos pasirengimo stojimui pažangos stebėjimo ataskaitoje buvo pateikta palanki nuomonė, yra vienas iš Komisijos neveikimo, dėl kurio buvo tariamai pažeista šios institucijos vykdyta stojimo proceso stebėsena, elementų. Komisija nenutraukė ir nesustabdė šio proceso pateikdama nepalankią nuomonę. Minėtoje ataskaitoje pateiktos nuomonės taip pat negalima vertinti kaip savarankiško neteisėto veiksmo, juo labiau kad patys ieškovai dublike pabrėžė kaltinantys Komisiją neteisėtu neveikimu.
42 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos institucijų neveikimas gali užtraukti Sąjungos atsakomybę tik jeigu šios institucijos pažeidė Sąjungos teisės nuostatoje numatytą teisinę prievolę imtis veiksmų (1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo KYDEP / Taryba ir Komisija, C‑146/91, Rink., EU:C:1994:329, 58 punktas ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo SPM / Taryba ir Komisija, T‑128/05, EU:T:2008:494, 128 punktas). Be to, iš teismo praktikos matyti, jog reikalavimas, kad būtų nustatytas teisės normos, kuria suteikiama teisių asmenims, pažeidimas, taikomas ir neteisėto neveikimo atveju (žr. 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Dubois et Fils / Taryba ir Komisija, T‑113/96, Rink., EU:T:1998:11, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
43 Nagrinėjamoje byloje ieškovai iš esmės tvirtina, kad Komisijos pareiga imtis veiksmų kilo iš Stojimo akto 36 straipsnio. Jie taip pat remiasi ESS 13 ir 17 straipsniais ir teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
Dėl Stojimo akto 36 straipsnio pažeidimo
44 Reikia nustatyti, ar šios bylos aplinkybėmis pagal Stojimo akto 36 straipsnio 1 dalį Komisija privalėjo savo stebėsenos lentelėse ir ataskaitose konstatuoti, kad Kroatijos institucijos nevykdo savo įsipareigojimų, nes atidėjo Įstatymo dėl teismo antstolių įsigaliojimą, o vėliau šį įstatymą panaikino, ir išsiųsti joms išankstinius įspėjimus, kuriuose būtų įspėta apie šį įsipareigojimų nevykdymą, taip pat pagal to paties akto 36 straipsnio 2 dalį pasiūlyti Tarybai imtis atitinkamų reikiamų priemonių.
45 Pirma, ieškovai grindžia tokios pareigos buvimą tuo, kad Stojimo sutartyje buvo numatyta Kroatijos institucijų pareiga įsteigti teismo antstolio pareigybę.
46 Neginčijama, kad stojimo derybų 23 skyriuje dėl nepriklausomos ir veiksmingos teisminių institucijų sistemos sukūrimo ir pagrindinių teisių gerbimo išdėstyti principai Kroatijos institucijoms yra privalomi. Šie principai pakartoti Stojimo akto VII priede kaip 10 konkrečių Kroatijos Respublikos prisiimtų įsipareigojimų. Be įsipareigojimo, susijusio su „užtikrinimu, kad būtų veiksmingai įgyvendinama teismų reformos strategija ir veiksmų planas“ (1 įsipareigojimas), Kroatijos Respublika taip pat įsipareigojo „toliau stiprinti teisminių institucijų nepriklausomumą, atskaitomybę, nešališkumą ir profesionalumą“ (2 įsipareigojimas), „toliau gerinti teisminių institucijų veiksmingumą“ (3 įsipareigojimas), „toliau gerinti rezultatus stiprinant prevencines kovos su korupcija ir interesų konfliktais priemones“ (6 įsipareigojimas) ir „toliau gerinti žmogaus teisių apsaugą“ (9 įsipareigojimas) (žr. šio sprendimo 2 punktą). Taigi nagrinėjamoje byloje tik šių įsipareigojimų nevykdymo atveju Komisijai galėjo kilti pareiga imtis veiksmų.
47 Kiek tai susiję su 1 įsipareigojimu, pažymėtina, kad iš jo formuluotės matyti, jog jis nesusijęs su konkrečia teismų reformos strategija ir veiksmų planu. Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo Komisija, šiame įsipareigojime daroma bendro pobūdžio nuoroda į „teismų reformos strategiją“ ir Kroatijos institucijų „veiksmų planą“ ir nepateikiama tikslesnės informacijos, nors nurodyti strategija ir planas turėtų būti paminėti konkrečiai, įvardijant tuos, kurie galioja Stojimo sutarties pasirašymo dieną, t. y. 2011–2015 metų teismų reformos strategiją ir 2010 metų veiksmų planą, kuriuose abiejuose numatyta įsteigti teismo antstolio pareigybę (žr. šio sprendimo 6 punktą).
48 Tokią bendro pobūdžio nuorodą galima paaiškinti tuo, kad laikotarpiu nuo Stojimo akto pasirašymo iki faktinio įstojimo, ypač šiuo laikotarpiu vykdant stojimo įsipareigojimų vykdymo stebėseną, Sąjungos ir stojančiosios valstybės institucijos reguliariai keitėsi informacija – tai matyti iš šio ginčo faktinių aplinkybių. Kaip pabrėžė Komisija, nors, aiškinant siaurai, šis keitimasis informacija negali būti vertinamas kaip keitimasis derybų informacija, nes iš esmės derybos buvo baigtos Stojimo akto, kuriame nustatyti minėti įsipareigojimai, pasirašymo dieną, tai neišvengiamai reiškia, kad stojančioji valstybė teikė patikslintus duomenis ir informaciją apie pasiektus rezultatus, o institucija, kuriai pavesta vykdyti stebėseną, teikė savo vertinimą. Dažnai stojimo įsipareigojimų vykdymo stebėsenos laikotarpiu stojančioji valstybė imasi papildomų ar taisomųjų priemonių, ypač tuo atveju, jeigu Komisija konstatuoja, kad rezultatai nepatenkinami.
49 Tuo remiantis darytina išvada, kad Stojimo akto VII priede nurodyti reformos strategija ir veiksmų planas yra ne tik 2011–2015 metų teismų reformos strategija ir 2010 metų veiksmų planas, galioję Stojimo akto pasirašymo metu, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2010 metų veiksmų plane iš esmės nustatyti trumpalaikiai tikslai, kurie turėjo būti pasiekti 2010 metais, ir vėliau iki faktinio įstojimo dienos neišvengiamai turėjo būti priimtas vienas ar net keli nauji planai. Be kita ko, pačioje 2011–2015 metų teismų reformos strategijoje buvo numatyta, kad jos įgyvendinimo priemonės bus nustatytos keliuose metiniuose veiksmų planuose. Komisija per teismo posėdį taip pat patikslino, ir to neginčijo ieškovai, kad 2012 m. gruodžio mėn. Kroatijos institucijos priėmė naują teismų reformos strategiją ir atitinkamą naują veiksmų planą.
50 Ieškovų pabrėžta aplinkybė, kad 2011–2015 metų teismų reformos strategija ir 2010 metų veiksmų planas minimi keliuose aktuose, priimtuose laikotarpiu nuo derybų dėl 23 skyriaus pradžios iki pabaigos, be kita ko, Kroatijos institucijų 2011 m. gegužės 12 d. ataskaitoje (žr. šio sprendimo 7 punktą), taip pat Komisijos stebėsenos lentelėse ir pažangos ataskaitose, negali paneigti šios išvados. Iš tiesų šias nuorodas į 2011–2015 metų teismų reformos strategiją ir 2010 metų veiksmų planą galima paaiškinti tuo, kad turima omenyje reformos strategija ir veiksmų planas, galioję tuo metu, kai buvo parengti atitinkami dokumentai, kaip matyti iš to, kad keliuose vėlesniuose Komisijos dokumentuose minima kita reformos strategija ir kitas veiksmų planas (žr., be kita ko, 2012 m. rugsėjo 1 d.–2013 m. vasario 28 d. stebėsenos lentelę, kurioje minima 2012 m. gruodžio mėn. priimta strategija ir veiksmų planas, kurį buvo numatyta priimti 2013 m. kovo mėn.).
51 Taigi pagal 1 įsipareigojimą Kroatijos institucijoms nekyla pareiga įsteigti teismo antstolio pareigybę.
52 Vis dėlto tuo remiantis negalima daryti išvados, kad Kroatijos institucijos, įskaitant suformuotąsias naujos politinės daugumos, kaip antai institucija, kuri atidėjo Įstatymo dėl teismo antstolių įsigaliojimą, o vėliau jį panaikino, turėjo daug laisvės pakeisti 2011–2015 metų teismų reformos strategiją ir 2010 metų veiksmų planą. Atsižvelgiant į Stojimo akto nuostatas, pirmiausia į jo 36 straipsnį ir VII priedą, šios institucijos privalėjo laikytis ne tik 1 įsipareigojimo, bet ir visų kitų minėtame priede nustatytų įsipareigojimų, be kita ko, 2, 3, 6 ir 9 įsipareigojimų, kuriais remiasi ieškovai.
53 Kiek tai susiję su 3 įsipareigojimu, reikia pažymėti, kad jis susijęs tik su teismų sistemos veiksmingumu ir nereiškia, kad teismo sprendimų vykdymo įgaliojimai turėtų būti suteikti tam tikrai įstaigai pagal konkrečią tuose sprendimuose numatytą procedūrą. Iš tiesų, kaip teisingai pažymėjo Komisija, valstybių narių teismo sprendimų vykdymo sistema nereglamentuojama pagal Sąjungos teisę, todėl nepatenka į Sąjungos acquis, kurį stojančioji valstybė turi perkelti į savo teisės sistemą, taikymo sritį – to neginčijo ir ieškovai. Tokiose sutartyse, kaip Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, nustatomi tam tikri principai, kuriais turi būti vadovaujamasi valstybėse narėse vykdant teisingumą, pvz., teismų nešališkumo ar nekaltumo prezumpcijos, taip pat tam tikros taisyklės, skirtos valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimui užtikrinti, prireikus derinant nacionalinės teisės aktus. Kaip, be kita ko, pažymėjo ieškovai, remdamiesi vadinamąja Lex Perković byla, Komisija turėjo galimybę Kroatijos institucijų atžvilgiu imtis veiksmų dėl problemų, kilusių perkeliant tam tikras teismų bendradarbiavimo srityje suderintas nuostatas. Tačiau nė vienoje pirminės ar antrinės teisės nuostatoje neapibrėžta suderinta teismo sprendimų vykdymo sistema. Ieškovai taip pat pabrėžė, kad daugelis Sąjungos valstybių narių pasirinko teismo sprendimų vykdymo sistemą, lygiavertę teismo antstolių sistemai, nors kartu pripažino, kad tokia sistema įtvirtinta ne visose valstybėse narėse.
54 Taigi pagal 3 įsipareigojimą taip pat nekyla pareiga suteikti vykdymo įgaliojimus teismo antstoliams. Vienintelė Kroatijos institucijoms nustatyta pareiga yra užtikrinti vykdymo proceso veiksmingumą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis.
55 Kiek tai susiję su 9 įsipareigojimu, susijusiu su žmogaus teisių apsauga, nors ieškovai teigia, kad buvo pažeistos pagrindinės Sąjungos teisės, ir net teigia informavę Komisiją apie tai, kad Kroatijos institucijos jas pažeidžia, jie nepateikė jokių konkrečių argumentų, išskyrus argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo (dėl šio teiginio analizės žr. šio sprendimo 72–77 punktus), kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad panaikinus teismo antstolio profesiją buvo pažeistos šios teisės.
56 Galiausiai, kiek tai susiję su ieškovų taip pat minėtais 2 ir 6 įsipareigojimais, susijusiais atitinkamai su teisminių institucijų nešališkumu ir profesionalumu, taip pat kova su korupcija ir interesų konfliktais, pasakytina, kad, kadangi šiuo klausimu nepateikta paaiškinimų, su šiais įsipareigojimais nesietina jokia akivaizdi pareiga, susijusi su teismo antstolio profesija.
57 Todėl pagal nė vieną Stojimo akto VII priede nustatytą įsipareigojimą, kuriais remiasi ieškovai, Kroatijos Respublika neprivalėjo įsteigti teismo antstolio profesijos, ir atitinkamai Komisija, tuo remdamasi, neprivalėjo imtis Stojimo akto 36 straipsnyje numatytų priemonių, siekdama sutrukdyti panaikinti Įstatymą dėl teismo antstolių. Tai taip pat reiškia, jog Komisijos negalima kaltinti tuo, kad nesiėmusi tokių priemonių ji pritarė stojimo įsipareigojimų pakeitimams, kuriais pažeidžiama Stojimo sutartis ir 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnis „Pacta sunt servanda“.
58 Antra, ieškovai Komisijos pareigą nagrinėjamu atveju imtis veiksmų, siekiant sutrukdyti panaikinti Įstatymą dėl teismo antstolių, grindžia tuo, kad, panaikinus šį įstatymą, galiausiai įtvirtinta teismo sprendimų vykdymo sistema nesuteikia tokių pačių veiksmingumo garantijų. Šiuo klausimu jie teigia, kad atkreipė Komisijos dėmesį į problemas, kurių kilo dėl to, kad Įstatymo dėl teismo antstolių įsigaliojimas buvo atidėtas, o vėliau šis įstatymas panaikintas.
59 Pirmiausia reikia pažymėti, kad grįsdami šį teiginį ieškovai pateikė vienintelį dokumentą, t. y. vieno ieškovo Komisijai adresuotą skundą, išsiųstą paštu 2012 m. rugsėjo 16 d. (žr. šio sprendimo 20 punktą).
60 Taip pat reikia konstatuoti, kad šiame skunde minėta ir dublike priminta šmeižto kampanija prieš teismo antstolius, nors kelia apgailestavimą, nėra svarbi vertinant Kroatijos teismo sprendimų vykdymo sistemos veiksmingumą. Iš tiesų, kaip Komisija pažymėjo savo 2012 m. birželio 27 d. ir gruodžio 3 d. laiškuose (žr. šio sprendimo 18 ir 25 punktus), ir tai nebuvo ginčyta, toks veiksmingumas vertinamas pirmiausia pagal neišnagrinėtų bylų dėl sprendimų vykdymo skaičių, vykdymo proceso trukmę, kaštus ir išieškotas sumas. Akivaizdu, kad teismo antstolių šmeižto kampanija žiniasklaidos priemonėse visai nesusijusi su šiais vertinimo kriterijais.
61 Dėl interesų konflikto, į kurį tariamai pateko Kroatijos teisingumo ministras ir kuris minimas ir skunde, ir dublike, pasakytina, kad vien jo nepakanka konstatuoti, jog Kroatijos teismo sprendimų vykdymo sistema yra neveiksminga, atsižvelgiant į minėtus kriterijus. Iš tiesų šiuo interesų konfliktu būtų galima nebent paaiškinti tai, kad buvo nuspręsta vykdymo įgaliojimus palikti teismams, nustačius privalomą šalių atstovavimą, o ne suteikti šiuos įgaliojimus teismo antstoliams be advokato atstovavimo, ir dėl to teigti, kad vykdymo proceso kaštai pagal šią naują vykdymo sistemą būtų didesni nei pagal vykdymo sistemą, grindžiamą teismo antstoliais, nes reikalaujama, kad dalyvautų advokatas. Tačiau proceso kaštai yra tik vienas iš kriterijų, pagal kuriuos vertinamas vykdymo sistemos veiksmingumas, ir atliekant tokį vertinimą šis kriterijus nebūtinai yra svarbiausias. Iš tiesų Komisija, savo 2012 m. spalio 10 d. ataskaitoje kaip vieną iš prioritetinių veiksmų, kurių turėtų imtis Kroatijos institucijos, nurodžiusi siekį sumažinti susikaupusių bylų dėl teismo sprendimų skaičių (žr. šio sprendimo 23 punktą), laikėsi nuomonės, kad neišnagrinėtų bylų dėl sprendimų vykdymo skaičius vertinant Kroatijos vykdymo sistemos veiksmingumą yra lemiamas kriterijus. Taigi vien pagal vykdymo proceso kaštus negalima nuspręsti, kad nevykdomas Stojimo akto VII priede nustatytas 3 įsipareigojimas dėl šio proceso veiksmingumo.
62 Galiausiai skunde iškeltas ir dublike pakartotas teiginys, kad dėl naujosios vykdymo sistemos, kuri turėtų pakeisti sistemą, grindžiamą teismo antstoliais, iš principo padaugės vykdymo procesų ir neišnagrinėtų bylų dėl sprendimų vykdymo, nepagrįstas jokiais argumentais.
63 Todėl remiantis 2012 m. rugsėjo 16 d. pateiktame skunde nurodytais duomenimis negalima padaryti išvados, kad buvo neįvykdytas Stojimo akto VII priede nustatytas 3 įsipareigojimas, taip pat kad Komisija privalėjo imtis veiksmų, siekdama sutrukdyti panaikinti Įstatymą dėl teismo antstolių. Taigi Komisija nėra kalta dėl neteisėto neveikimo, pasireiškusio tuo, kad ji šiuo tikslu nesiėmė priemonių, numatytų Stojimo akto 36 straipsnyje.
64 Šiuo klausimu reikia pridurti, kad Komisijos negalima kaltinti ir nerūpestingumu stebint, kaip Kroatijos institucijos vykdo 3 įsipareigojimą dėl vykdymo proceso veiksmingumo.
65 Iš tiesų, priešingai, nei tvirtina ieškovai, Komisija per 2012 m. birželio 5 d. susitikimą (žr. šio sprendimo 16 punktą) ne tik pareikalavo iš Kroatijos institucijų, kad naująja vykdymo sistema būtų pasiekta tokių pačių rezultatų, kurių būtų buvę pasiekta sistema, pagrįsta teismo antstoliais. Pirma, per visą stojimo procesą, ypač po to, kai Įstatymo dėl teismo antstolių įsigaliojimas buvo atidėtas antrą kartą, ji reguliariai prašė Kroatijos institucijų pateikti patikslintą informaciją apie teismo sprendimų vykdymo sistemos reformos be teismo antstolių eigą, pirmiausia prašydama pateikti statistinius duomenis, ir reikalavo, kad iki įstojimo dienos būtų pasiekta teigiamų rezultatų (žr. 2012 m. birželio 27 d. ir gruodžio 3 d. raštus, taip pat 2012 m. spalio 10 d. ataskaitą, minėtus šio sprendimo 18, 23 ir 25 punktuose). Antra, Komisija gavo minėtus statistinius duomenis, visų pirma susijusius su lemiamu veiksmingumo kriterijumi – neišnagrinėtų bylų skaičiumi (žr. šio sprendimo 61 punktą), ir juos reguliariai nagrinėjo, kol 2013 m. kovo 26 d. ataskaitoje konstatavo, kad neišnagrinėtų bylų dėl vykdymo skaičius sumažėjo (žr. šio sprendimo 28 punktą). Taigi negalima Komisijos kaltinti atidžiai neišanalizavus Kroatijos teismo sprendimų vykdymo sistemos veiksmingumo.
66 Tuo remiantis darytina išvada, kad šioje byloje nei Komisijos rūpestingumo pareiga stebint, kaip vykdomi stojimo įsipareigojimai pagal Stojimo akto 36 straipsnį, nei pats Stojimo akto 36 straipsnis, darant prielaidą, kad šia norma suteikiama teisių asmenims, nebuvo pažeisti.
Dėl ESS 13 ir 17 straipsnių pažeidimo
67 Pagal ESS 13 straipsnį Sąjungos institucine struktūra, kurią sudaro visų pirma Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija, siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams ir užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą.
68 Kadangi ieškovai tik Komisiją kaltina neįvykdžius jai pagal Sutartis nustatytų pareigų, manytina, kad šis straipsnis, kuriame apibrėžta Sąjungos institucinė struktūra, šioje byloje yra nesvarbus, juo labiau kad ieškovai rėmėsi ir ESS 17 straipsnio, kuriame konkrečiai nurodytas Komisijos vaidmuo ir jai suteikti įgaliojimai, pažeidimu.
69 Iš tiesų ESS 17 straipsnyje nustatyta, kad Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu, taip pat atlieka koordinavimo, vykdomąsias ir valdymo funkcijas Sutartyse nustatytomis sąlygomis.
70 Pagal teismo praktiką iš ESS 17 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija, kadangi yra Sutarčių ir pagal jas sudarytų susitarimų sergėtoja, taikydama pagal Sutartis sudarytame susitarime numatytas priemones, privalo įsitikinti, kad trečioji valstybė tinkamai vykdo įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė pagal šį susitarimą (žr. 2012 m. liepos 12 d. Nutarties Mugraby / Taryba ir Komisija, C‑581/11 P, EU:C:2012:466, 68 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
71 Tuo remiantis darytina išvada: kadangi Stojimo akto 36 straipsnyje siekiama konkrečiai apibrėžti Komisijos pareigas pagal ESS 17 straipsnį Kroatijos Respublikos stojimo į Sąjungą kontekste ir šioje byloje jis nebuvo pažeistas (žr. šio sprendimo 66 punktą pirmiau), negalima ir konstatuoti, kad buvo pažeistas ESS 17 straipsnis.
Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo
72 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį asmenims suteikiama teisių (1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mulder ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑104/89 ir C‑37/90, Rink., EU:C:1992:217, 15 punktas ir 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Emesa Sugar / Taryba, T‑43/98, Rink., EU:T:2001:279, 64 punktas). Todėl šio principo pažeidimas gali užtraukti Sąjungos atsakomybę (žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo SPM / Taryba ir Komisija, EU:T:2008:494, 146 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
73 Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga užtikrinama kiekvienam asmeniui, kurio padėtis tokia, kai matyti, jog Sąjungos administracija suteikė jam konkrečių garantijų, taigi, ir pagrįstų vilčių (žr. 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo O’Dwyer ir kt. / Taryba, T‑466/93, T‑469/93, T‑473/93, T‑474/93 ir T‑477/93, Rink., EU:T:1995:136, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 1996 m. spalio 16 d. Sprendimo Efisol / Komisija, T‑336/94, Rink., EU:T:1996:148, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė konkrečių garantijų. Tokios garantijos yra tiksli, besąlyginė ir nuosekli informacija iš leistinų ir patikimų šaltinių (žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo SPM / Taryba ir Komisija, EU:T:2008:494, 149 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
74 Šioje byloje ieškovai iš esmės remiasi tik konkrečiomis garantijomis, kurias nacionalinės institucijos jiems suteikė paskirdamos juos teismo antstoliais. Kaip jie pabrėžė, 2013 m. sausio 23 d. sprendime Ustavni sud, be kita ko, pripažino, kad buvo „pažeisti [paskirtų eiti teismo antstolio pareigas asmenų] teisėti lūkesčiai, pagrįsti valstybėje galiojusiais teisės aktais, ir asmenų pasitikėjimas valstybės institucijomis ir jų priimamais teisės aktais“ (žr. šio sprendimo 26 punktą).
75 Tačiau ieškovai nepateikė jokių argumentų, kurie įrodytų arba leistų manyti, kad Sąjungos institucijos, pirmiausia Komisija, suteikė jiems pagrįstų vilčių, jog užtikrins, kad teismo antstolio profesija išliktų. Aplinkybė, kad Komisija dalyvavo rengiant Įstatymą dėl teismo antstolių, jį finansavo ar net buvo jo iniciatorė, kuri, be kita ko, yra nepagrįsta, savaime negali būti Komisijos suteikta konkreti garantija, kad ji laikosi pozicijos, jog tik įtvirtinus teismo antstolio profesiją būtų įvykdyti stojimo įsipareigojimai. Siekiant įrodyti, kad tokios garantijos buvo suteiktos, atsižvelgiant į tai, kad Kroatijos Respublika neprivalėjo įtvirtinti teismo antstolio profesijos, be aktų, kuriais iš pradžių buvo pritarta Įstatymui dėl teismo antstolių, turėtų būti pateikti ir vėlesni nuoseklūs ir aiškūs atitinkami aktai.
76 Tačiau tokiais negalima laikyti jokių ieškovų pateiktų duomenų. Ieškovų nurodytoje 2012 m. balandžio 24 d. ataskaitoje tik pažymima, kad atidėtas Įstatymo dėl teismo antstolių įsigaliojimas (žr. šio sprendimo 13 punktą), tačiau dėl to neišsakoma jokios kritikos, taip pat a fortiori nereikalaujama, kad minėtas įstatymas įsigaliotų. Atvirkščiai, atkreipusi dėmesį į šį atidėjimą, Komisija vis dėlto konstatuoja, kad Kroatijos institucijos įgyvendina įvairias priemones, kuriomis siekiama pagerinti teismų sistemos veiksmingumą ir tobulinti teismo sprendimų vykdymą. Be to, per 2012 m. birželio 5 d. susitikimą, kurį ieškovai nurodė per teismo posėdį, Komisija tik paprašė Kroatijos institucijų pateikti duomenis apie vykdymo sistemą, kuri turėjo pakeisti sistemą, grindžiamą teismo antstoliais, kad galėtų patikrinti, ar šia nauja sistema bus galima pasiekti lygiaverčių rezultatų (žr. šio sprendimo 16 punktą). Taigi per minėtą susitikimą Įstatymas dėl teismo antstolių buvo paminėtas tik kaip viena iš priemonių Komisijos nustatytam vykdymo sistemos veiksmingumo tikslui pasiekti, o ne kaip tikslas, kurį Komisija įpareigojo Kroatijos Respubliką pasiekti.
77 Todėl ieškovai neįrodė, kad Komisija jiems suteikė teisėtų lūkesčių ir dėl savo neveikimo pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
78 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisijos negalima kaltinti jokiu neteisėtu neveikimu.
79 Tai reiškia, kad viena iš trijų kumuliacinių Sąjungos atsakomybės sąlygų neįvykdyta, todėl šiuos ieškinius reikia atmesti ir nereikia nagrinėti kitų būtinų šios atsakomybės sąlygų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
80 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, jie turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinius.
2. Priteisti iš Ante Šumelj ir kitų priede nurodytų ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Gervasoni | Madise |
Paskelbta 2016 m. vasario 26 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Priedas
Dubravka Bašljan, gyvenanti Zagrebe (Kroatija),
Đurđica Crnčević, gyvenanti Sv. Ivan Zeline (Kroatija),
Miroslav Lovreković, gyvenantis Križevaci (Kroatija),
ieškovai byloje T‑546/13;
Drago Burazer, gyvenantis Zagrebe,
Nikolina Nežić, gyvenanti Zagrebe,
Blaženka Bošnjak, gyvenanti Sv. Ivan (Kroatija),
Bosiljka Grbašić, gyvenanti Križevaci,
Tea Tončić, gyvenanti Puloje (Kroatija),
Milica Bjelić, gyvenanti Dubrovnike (Kroatija),
Marijana Kruhoberec, gyvenanti Varaždine (Kroatija),
ieškovai byloje T‑108/14;
Davor Škugor, gyvenantis Sisake (Kroatija),
Ivan Gerometa, gyvenantis Vrsar (Kroatija),
Kristina Samardžić, gyvenanti Splite (Kroatija),
Sandra Cindrić, gyvenanti Karlovace (Kroatija),
Sunčica Gložinić, gyvenanti Varaždine,
Tomislav Polić, gyvenantis Kaštel Novyje (Kroatija),
Vlatka Pižeta, gyvenanti Varaždine,
ieškovai byloje T‑109/14.