Language of document : ECLI:EU:C:2021:517

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2021 m. birželio 24 d.(1)

Byla C110/20

Regione Puglia

prieš

Ministero dell’ambiente e della tutela del territorio e del tare,

Ministero dei beni e delle attività culturali e del turismo,

Ministero dello sviluppo economico,

Presidenza del Consiglio dei Ministri,

Commissione tecnica di verifica dell’impatto ambientale,

dalyvaujant

Global Petroleum Ltd

(Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 94/22/EB – Energija – Leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygos – Leidimas tam tikrą laikotarpį žvalgyti angliavandenilius konkrečioje geografinėje vietovėje – Vietovių, kurioms taikomas vienas leidimas, ploto ribų nustatymas – Gretimos vietovės – Kelių leidimų išdavimas vienam veiklos vykdytojui – Konkurso procedūra“






I.      Įžanga

1.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), prašydama išaiškinti tam tikras 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų(2) nuostatas.

2.        Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvą 94/22 valstybė narė privalo nustatyti absoliutais skaičiais išreikštą maksimalų geografinės vietovės, dėl kurios vienam veiklos vykdytojui gali būti išduotas leidimas vykdyti angliavandenilių žvalgybos, tyrimo ir gavybos veiklą(3) (toliau – tyrimas ir gavyba), plotą.

3.        Prieš nagrinėjant faktines aplinkybes ir kilusius teisinius klausimus pirmiausia reikia nurodyti reikšmingas teisės nuostatas.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Europos Sąjungos teisė

4.        Direktyvos 94/22 ketvirtoje ir šeštoje–devintoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„<…> valstybės narės yra suverenios ir turi suverenias teises į savo teritorijose esančius angliavandenilių išteklius;

<…>

<…> būtina imtis veiksmų, garantuojančių nediskriminacinę galimybę pradėti ir vykdyti veiklą, susijusią su angliavandenilių žvalgyba, tyrimu ir gavyba didesnę konkurenciją šiame sektoriuje skatinančiomis sąlygomis, taip remiant valstybių narių išteklių žvalgybą, tyrimą ir gavybą bei stiprinant energetikos vidaus rinkos integraciją;

<…> dėl to būtina nustatyti bendras taisykles, garantuojančias, kad leidimų angliavandeniliams žvalgyti, tirti ir išgauti išdavimo tvarka galėtų naudotis visi turintys reikiamas galimybes subjektai; <…> leidimai privalo būti išduodami remiantis objektyviais, formaliais kriterijais; <…> sąlygos, kuriomis išduodami leidimai, taip pat turi būti iš anksto žinomos visiems subjektams, kurie dalyvauja šiame procese;

<…> valstybės narės pasilieka teisę riboti galimybę pradėti ir vykdyti šią veiklą, remiantis visuomenės interesais, ir pareikalauti sumokėti įnašą pinigais arba angliavandeniliais; šio įnašo pareikalavimo detali tvarka neturi trukdyti subjektų valdymui; <…> šios teisės neturėtų būti diskriminuojančios; <…> išskyrus įpareigojimus, susijusius su šia teise, būtina imtis veiksmų, neleidžiančių nustatyti subjektams sąlygų ir įsipareigojimų, nereikalingų šiai veiklai tinkamai vykdyti; <…> subjektų veikla turi būti prižiūrima tik tiek, kiek būtina šių įsipareigojimų ir sąlygų vykdymui garantuoti;

<…> numatytas leidimo taikymas teritorijoje ir jo galiojimo trukmė privalo būti ribojama, vengiant vienam subjektui suteikti išimtinę teisę toje teritorijoje žvalgyti, tirti ir vykdyti gavybą, kurią efektyviau vykdytų keli subjektai;

<…>“

5.        Direktyvos 94/22 1 straipsnio 3 dalyje pateikta sąvokos „leidimas“ apibrėžtis:

„„leidimas“ – įstatymų ir kitų teisės aktų ar sutarties nuostatos ar dokumentas, išduotas remiantis anksčiau nurodytais aktais, kuriais valstybės narės kompetentingos institucijos suteikia subjektui išimtinę teisę savo vardu ir rizika žvalgyti ar tirti ar išgauti angliavandenilius geografinėje teritorijoje. Leidimas gali būti išduodamas kiekvienai veiklos rūšiai atskirai arba iš karto kelioms veiklos rūšims.“

6.        Direktyvos 94/22 2 straipsnyje numatyta:

„1.      Valstybės narės pasilieka teisę savo teritorijoje nustatyti tas vietoves, kuriose gali būti žvalgomi, tiriami ir išgaunami angliavandeniliai.

2.      Paskirsčius teritoriją 1 dalyje nurodytai veiklai, valstybės narės garantuoja, kad subjektų galimybės imtis šios veiklos ir ją vykdyti nebus diskriminuojamos.

<…>“

7.        Direktyvos 94/22 3 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, kurios reikia laikytis išduodant leidimus.

„1.      Valstybės narės imasi reikalingų priemonių, garantuojančių, kad leidimai būtų išduodami ta tvarka, kuria visi suinteresuoti subjektai gali pateikti paraiškas pagal 2 ar 3 dalies nuostatas.

2.      Šią tvarką inicijuoja:

a)      kompetentingos institucijos, prieš 90 dienų iki paskutinės paraiškų pateikimo dienos paskelbdamos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje kvietimą pateikti paraiškas, arba

b)      paskelbdamos kvietimą pateikti paraiškas, kuris bus paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje po to, kai kuris nors subjektas pateiks paraišką, nepažeidžiant 2 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitiems suinteresuotiems subjektams nustatomas 90 dienų laikotarpis nuo paskelbimo dienos, per kurį jie privalo pateikti paraišką.

Skelbimuose [Kvietimuose] nurodoma leidimo rūšis, geografinė vietovė ar vietovės, kurioms buvo ar yra prašoma leidimo, ir numatyta diena ar laikotarpis, per kurį leidimas turi būti išduotas.

<…>

4.      Valstybė narė gali nuspręsti netaikyti 1 dalies nuostatų, jeigu dėl geologinių ar su gavyba susijusių priežasčių leidimas pagrįstai gali būti išduotas greta esančios vietovės leidimo turėtojui. Atitinkama valstybė narė garantuoja, kad tuo atveju visų greta esančių vietovių leidimų turėtojai gali pateikti paraiškas ir tam skiriama pakankamai laiko.

<…>“

8.        Direktyvos 94/22 4 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:

a)      jeigu geografinės vietovės nėra delimituotos remiantis ankstesniu teritorijos geometriniu suskirstymu, kiekvienos vietovės ribos nustatomos neviršijant ploto, kurio dydį techniniu ir ekonominiu aspektu pateisina vykdoma veikla. Jeigu leidimai išduodami 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, nustatomi objektyvūs kriterijai, su kuriais subjektai supažindinami prieš pateikiant paraiškas;

b)      leidimo galiojimo laikotarpis yra ne ilgesnis negu būtina veiklai, kuriai išduotas leidimas. Tačiau kompetentingos institucijos gali pratęsti leidimą, jeigu numatytas laikotarpis nepakankamas atitinkamai veiklai ir ji buvo vykdoma pagal leidimą;

c)      subjektai neturi išimtinių teisių į geografinę vietovę, kurioje leidimas išduotas ilgesniam, negu reikia deramai užbaigti leistiną veiklą, laikotarpiui.

9.        Direktyvos 94/22 6 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės, siekdamos valstybės ir viešo saugumo, visuomenės sveikatos apsaugos, transporto saugumo, aplinkos apsaugos, biologinių išteklių ir nacionalinių vertybių, turinčių meninę, istorinę ar archeologinę vertę, apsaugos, įrenginių ir darbuotojų saugumo, angliavandenilių išteklių planuoto valdymo (pavyzdžiui, angliavandenilių eikvojimo greitis arba regeneravimo optimizavimas) arba prireikus garantuoti iš mokesčių gaunamas pajamas, gali nustatyti sąlygas ir reikalavimus 2 straipsnio 1 dalyje nurodytoms veiklos rūšims.“

10.      Šios direktyvos 7 straipsnyje nurodyta:

„Nepažeisdamos atskiruose leidimuose įrašytų ar su jais susijusių nuostatų ir 3 straipsnio 5 dalies b punkto nuostatų, atitinkamos valstybės narės teisines, reguliavimo ir administracines nuostatas, suteikiančias atskiram subjektui teisę gauti leidimą konkrečiai geografinei vietovei valstybės narės teritorijoje, panaikina iki 1997 m. sausio 1 d.“

B.      Italijos teisė

1.      Įstatymas Nr. 9/1991

11.      Direktyva 94/22 į Italijos teisę buvo perkelta Decreto Legislativo 25 novembre 1996, n. 625 Attuazione della direttiva 94/22/CEE relativa alle condizioni di rilascio e di esercizio delle autorizzazioni alla prospezione, ricerca e coltivazione di idrocarburi(4) (Įstatyminis dekretas dėl Direktyvos 94/22/EEB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų įgyvendinimo, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 625/1996). Juo iš dalies pakeistas Legge 9 gennaio 1991, n. 9 in materia di permesso di ricerca degli idrocarburi(5) (1991 m. sausio 9 d. Įstatymas Nr. 9 dėl leidimo tirti angliavandenilius, toliau – Įstatymas Nr. 9/1991) 6 straipsnis, kuriame numatyta:

„1.      Leidimas tirti išduodamas pramonės, prekybos ir amatų ministro įsakymu po konsultacijų su Techniniu angliavandenilių ir geoterminės energijos komitetu ir atitinkamu regionu arba Trento ar Bolcano autonomine provincija, pritarus aplinkos ministrui ir prekybinės laivybos ministrui pagal jų kompetencijos sritis <…>

2.      Vietovė, dėl kurios išduodamas leidimas tirti, turi būti tokio ploto, kad būtų galima užtikrinti racionalų tyrimo programos vykdymą, tačiau ji negali viršyti 750 km2 ploto; ši vietovė gali apimti gretimas sausumos ir jūros zonas.

3.      Pramonės, prekybos ir amatų ministras, nustatęs, kad vietovė, dėl kurios prašoma išduoti leidimą, nėra pakankamo ploto ar tinkamos konfigūracijos, kad tyrimas būtų optimalus, gali neišduoti leidimo tirti, išskyrus atvejus, kai tą vietovę galima sujungti su besiribojančiomis vietovėmis.

4.      Leidimas išduodamas šešeriems metams.

5.      Leidimo turėtojas turi teisę, kad leidimo galiojimas būtų pratęstas dar du kartus trejiems metams, jei jis vykdė savo įsipareigojimus pagal leidimą.

6.      Leidimas gali būti papildomai pratęstas, jeigu <....> darbai dar nebaigti <…> dėl priežasčių, nesusijusių su leidimo turėtojo neveikimu, aplaidumu ar nekompetencija <…>“

2.      Decreto Direttoriale 22 marzo 2011 / Decreto Direttoriale 15 luglio 2015

12.      Leidimų tirti išdavimo procedūra buvo reglamentuota Ministero dello Sviluppo Economico (Italijos ekonominės plėtros ministerija, toliau – MISE) priimtais administraciniais įsakymais. Iš pradžių ji buvo reglamentuota 2011 m. kovo 22 d. direktoriaus įsakymu(6), kuris galiojo iki 2015 m. rugsėjo 4 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai buvo pateiktos paraiškos išduoti leidimus. Nuo tos datos ir tuo metu, kai buvo priimti įsakymai pripažinti projektus suderinamais su aplinkosaugos reikalavimais, buvo taikomas 2015 m. liepos 15 d. direktoriaus įsakymas(7). Jis galiojo iki 2017 m. balandžio 3 d. Tuose įsakymuose buvo numatyta viena leidimų vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą išdavimo procedūra, pagal kurią taip pat turėjo būti atliekamas poveikio aplinkai vertinimas, dėl kurio reikėjo pateikti atskirą prašymą. Toje procedūroje dalyvavo valstybė ir atitinkamos regioninės institucijos ir buvo privaloma gauti institucijų(8) nuomones, poveikio aplinkai vertinimo rezultatus ir regiono sutikimą dėl sausumos.

13.      2011 m. kovo 22 d. direktoriaus įsakymo 9 straipsnio 1 dalyje ir 2015 m. liepos 15 d. direktoriaus įsakymo 14 straipsnio 1 dalyje vienodai nurodyta, kad vykstant tyrimams tam pačiam teisės subjektui gali būti išduotas daugiau nei vienas leidimas tirti arba atskiras leidimas, jei bendras plotas neviršija 10 000 km2.“

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

14.      2013 m. rugpjūčio 27 d. Australijos įmonė Global Petroleum Ltd, visame pasaulyje vykdanti su angliavandeniliais susijusią veiklą jūroje, pateikė MISE keturias atskiras paraiškas. Ji prašė išduoti keturis leidimus tirti gretimose vietovėse, esančiose prie Apulijos krantų; kiekvienos vietovės plotas sudarė šiek tiek mažiau nei 750 km2, taigi bendras plotas buvo apie 3 000 km2.

15.      Pagal taikomas Italijos procedūrines taisykles prašymai dėl poveikio aplinkai vertinimo turėjo būti pateikti atskirai. Global Petroleum šiuos prašymus pateikė 2014 m. gegužės 30 d., kai prašė MATTM priimti reikiamus sprendimus dėl atitikties aplinkosaugos reikalavimams, susijusiems su atitinkamose vietovėse vykdytinais dvimačiais, o prireikus – trimačiais, seisminiais tyrimais taikant vadinamąjį air gun metodą.

16.      Keturiais atskirais įsakymais, priimtais atitinkamai 2016 m. spalio 14 d., 2017 m. rugpjūčio 31 d. ir 2017 m. rugsėjo 26 d. (toliau – nagrinėjami įsakymai) – MATTM, pritarus Ministro dei Beni e delle Attività culturali e del Turismo (kultūros paveldo ir veiklos bei turizmo ministras, toliau – MIBAC), pripažino projektus suderinamais su aplinkosaugos reikalavimais. MATTM pažymėjo, kad Global Petroleum negalėjo pateikti vienos paraiškos, nes Įstatyme Nr. 9/1991 buvo numatyta, kad vietovė, dėl kurios išduodamas leidimas tirti, turi būti tokio ploto, kad būtų galima užtikrinti racionalų tyrimo programos vykdymą, tačiau ji negali viršyti 750 km2, ir nurodė, kad poveikio aplinkai vertinimų techninis komitetas paprašė Global Petroleum pateikti daugiau informacijos, kad galėtų įvertinti bendrą projektų poveikį.

17.      Procedūroje dalyvaujanti institucija  ‑ Regione Puglia (Apulijos regiono valdžios institucija, Italija), kiekvieną iš šių įsakymų apskundė pateikdama keturis atskirus ieškinius Tribunale Amministrativo Regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas). Ji teigė, kad nagrinėjamais įsakymais buvo pažeista Įstatymo Nr. 9/1991 6 straipsnio 2 dalis, nes pagal tuos įsakymus 750 km2 apribojimas buvo taikomas tik atskiriems leidimams, o ne veiklos vykdytojams. Tai reiškia, kad veiklos vykdytojas gali gauti leidimus dėl visos teritorijos, kurios plotas viršija tą ribą.

18.      Regiono administracinis teismas tuos ieškinius atmetė. Jis nurodė, kad įstatymas skirtas ne aplinkos apsaugai, bet racionalaus angliavandenilių išteklių naudojimo ir šios veiklos vykdytojų konkurencijos skatinimui. Atsižvelgdamas į tai, jis padarė išvadą, kad vienam veiklos vykdytojui galėtų būti išduodami keli leidimai, įskaitant leidimus veiklai gretimose teritorijose, jei jis pateiktų atskiras paraiškas dėl mažesnio nei 750 km2 ploto ir kiekvienas leidimas būtų išduotas pagal atskirą procedūrą.

19.      Regione Puglia dėl visų keturių sprendimų pateikė apeliacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20.      Šiam teismui kilo klausimas, ar Italijos nacionalinės teisės aktas suderinamas su Direktyva 94/22. Jam kilo abejonių dėl tinkamo šios direktyvos 4 straipsnio išaiškinimo. Šio teismo nuomone, tą nuostatą reikia aiškinti taip, kad ja skatinama „konkurencija rinkoje“, t. y. kad daug veiklos vykdytojų turėtų tarpusavyje konkuruoti rinkoje, o ne tik „konkurencija dėl rinkos“, kai taikant konkurencines priemones pasirenkami veiklos vykdytojai, kurie veiks konkrečioje rinkoje. Tačiau Italijos teisės aktuose, kuriais įgyvendinama ši direktyva, pasirinkta antroji forma; tuose teisės aktuose nedraudžiama (taigi – leidžiama) išduoti kelis leidimus vienam veiklos vykdytojui, su sąlyga, kad šiuos leidimus jis gauna pagal atskiras administracines procedūras.

21.      Priešingai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnį valstybės narės privalo nustatyti vieną optimalų vietovių, kuriose leidžiama vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą, plotą ir optimalią leidimų, kurie tokiais tikslais išduodami bet kuriam veiklos vykdytojui, galiojimo trukmę, kad būtų užtikrinta įvairių (o ne kelių ar netgi vieno) veiklos vykdytojų konkurencija rinkoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad priešingu atveju gali atsitikti taip, kad visus leidimus turės vienas ar tik keli veiklos vykdytojai.

22.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Italijos teisės akto tekstu, taip pat paaiškino, kad Italijos įgyvendinimo teisės akto jis negali aiškinti vadovaudamasis tuo, ką jis laiko tinkamu Sąjungos teisės išaiškinimu, t. y. taip, kad vienam pareiškėjui būtų leidžiama išduoti tik vieną leidimą. Šis teismas teigia, kad Italijos teisės aktuose visada buvo nustatyti du atskiri apribojimai dėl leidimų tirti angliavandenilius; pirmasis iš jų susijęs su didžiausiu paviršiaus plotu, dėl kurio išduodamas atskiras leidimas(9). Antrasis apribojimas susijęs su didžiausiu paviršiaus plotu, dėl kurio gali būti išduodami leidimai atskiram fiziniam ar juridiniam asmeniui(10). Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tai, kad tas antrasis apribojimas panaikintas, gali reikšti tik tai, kad leidimų, kuriuos gali gauti veiklos vykdytojas, skaičius yra neribotas(11). Tačiau, jis mano, jog tai prieštarauja Direktyvos 94/22 tikslui. Jis pažymi, kad tas pats galioja net ir atsižvelgiant į didžiausią 10 000 km2(12) plotą, numatytą 2011 m. kovo 22 d. direktoriaus įsakymo 9 straipsnio 1 dalyje ir 2015 m. liepos 15 d. direktoriaus įsakymo 14 straipsnio 1 dalyje, nes šis plotas yra daugiau nei trylika kartų didesnis nei nustatytas teritorijos, kurioje galima vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą, „optimalus plotas“ – 750 km2.

IV.    Prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

23.      Atsižvelgdamas į pirma nurodytas aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyva 94/22/EB] turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nurodytos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, pirma, nustatoma, kad leidimas tirti angliavandenilius išduodamas dėl apibrėžto optimalaus ploto vietovės ir nustatytam laikotarpiui – šiuo atveju dėl 750 kvadratinių kilometrų ploto vietovės šešeriems metams, tačiau, antra, leidžiama viršyti nustatytus apribojimus nurodant, kad tam pačiam subjektui gali būti išduodami keli leidimai tirti gretimose vietovėse, jei jie išduodami pasibaigus atskiroms administracinėms procedūroms?“

24.      Rašytines pastabas pateikė Regione Puglia, Global Petroleum Ltd, Italijos, Lenkijos ir Kipro vyriausybės, taip pat Komisija.

A.      Analizė

1.      Dėl priimtinumo

25.      Italija rašytinėse pastabose teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Pirma, ji nurodo, kad nagrinėjami įsakymai priimti dėl poveikio aplinkai vertinimo, kurį atliekant taikomos aplinkos apsaugos taisyklės, o klausimas susijęs su tinkamu Direktyvos 94/22 taikymu. Be to, ji teigia, kad Regione Puglia neturi tiesioginio ir esamo suinteresuotumo šia byla, nes nagrinėjamos paraiškos išduoti leidimus tirti susijusios su greta kranto esančiomis vietovėmis, kurios priklauso teritorinei jūrai. Tai reiškia, kad joms taikoma išimtinė valstybės kompetencija. Italija Teisingumo Teismą taip pat informavo, kad leidimai tirti dar neišduoti, nes jų, kaip ir bet kurių kitų leidimų tirti, išdavimo procedūra šiuo metu sustabdyta įsigaliojus Decreto-Legge 14 Dicembre 2018 n. 135(13), kuriame nustatyta, kad prieš išduodant leidimus vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą turi būti priimtas „plėtros planas“(14).

26.      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi, jeigu prejudiciniai klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu ar galiojimu, Teisingumo Teismas iš principo gali atsisakyti priimti sprendimą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(15).

27.      Dėl šios bylos manau, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti pripažintas priimtinu. Pirma, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Global Petroleum turėjo kreiptis (nors ir atskirai) dėl poveikio aplinkai vertinimo, kad gautų leidimus tirti. Taigi, poveikio aplinkai vertinimo procedūra buvo neatskiriama leidimų suteikimo procedūros dalis(16). Antra, klausimas, ar tai, jog tik Italijos vyriausybė turi kompetenciją dėl tyrimo ir gavybos veiklos teritorinėje jūroje, reiškia, kad Regione Puglia nėra kompetentinga ginčyti nagrinėjamus įsakymus Italijos teismuose. Tai neturi jokios įtakos prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui. Tas pats taikoma klausimui, ar 2018 m. gruodžio 14 d. Įstatyminio dekreto Nr. 135 įsigaliojimas gali turėti įtakos bylos nagrinėjimui Italijos teismuose, ir kokios įtakos jis gali turėti. Kol byla nagrinėjama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, klausimai negali būti laikomi hipotetiniais. Trečia, nors nagrinėjami įsakymai susiję su seisminių tyrimo, kuriuos Global Petroleum siūlo atlikti taikydama vadinamąjį air gun metodą, poveikio aplinkai vertinimu, įsakymuose dėl suderinamumo su aplinkosaugos reikalavimais konkrečiai nurodyta, kad dėl Įstatymo Nr. 9/1991 nuostatų Global Petroleum negalėjo prašyti išduoti tik vieną leidimą dėl šių keturių gretimų vietovių. Ketvirta, Regione Puglia, ginčydama tuos keturis įsakymus, iš tiesų remiasi Įstatymo Nr. 9/1991 6 straipsnio 2 dalimi. Kadangi šia nuostata įgyvendinama Direktyva 94/22, akivaizdu, kad tos direktyvos nuostatų išaiškinimas būtinas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.

2.      Atsakymas į prejudicinį klausimą

28.      Norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, ar valstybės narės, suteikdamos tam pačiam subjektui kelis leidimus, jeigu jis dėl tokių leidimų kreipėsi atskirai, gali „apeiti“ geografinį vietovių ploto apribojimą, įtvirtintą jų teisės nuostatose, kuriomis įgyvendinamas Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktas, reikia atsakyti į klausimą, ar pagal Direktyvą 94/22 valstybės narės privalo apriboti leidimų, kuriuos jos išduoda vienam subjektui, geografinę aprėptį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi ne tik dėl geografinio apribojimo (Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktas), bet ir dėl bet kokio leidimo galiojimo apribojimo laiko atžvilgiu (Direktyvos 94/22 4 straipsnio b ir c punktai). 4 straipsnio b punkte numatytas leidimo galiojimo apribojimas yra lankstesnis nei apribojimas geografiniu požiūriu, nes pagal jį leidžiama pratęsti leidimą, jei numatytas laikotarpis nepakankamas atitinkamai veiklai ir ji buvo vykdoma pagal leidimą(17). Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tas apribojimas pagrindinėje byloje nenagrinėjamas. Todėl daugiausia dėmesio skirsiu geografiniam aspektui, nors neabejoju, kad bet koks rastas sprendimas taip pat būtų taikomas laiko aspektui.

29.      Pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą direktyvos yra privalomos valstybėms narėms rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka formą ir būdus, kaip pasiekti to rezultato. Taigi, šiuo atveju esminis klausimas yra tai, ar Direktyva 94/22 siekiama įpareigoti valstybes nares nustatyti didžiausią leistiną vietovių, kuriose vienas subjektas turi teisę vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą kiekvienoje valstybėje narėje, plotą.

30.      Tai reikės išsiaiškinti taikant Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje numatytus aiškinimo būdus. Pagal juos atsižvelgiama ne tik į atitinkamos nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir į teisės akto, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus(18).

a)      Dėl pažodinio aiškinimo

31.      Kadangi nė vienoje Direktyvos 94/22 nuostatoje aiškiai neatsakyta į klausimą, ar valstybės narės turi nustatyti didžiausią geografinės vietovės, kurioje vienas veiklos vykdytojas gali vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą, plotą, derėtų apsvarstyti, ar atsakyti į šį klausimą gali padėti susijusios nuostatos ar tokių nuostatų sistema.

32.      Direktyvos 94/22 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės pasilieka teisę savo teritorijoje nustatyti tas vietoves, kuriose gali būti vykdoma tyrimo ir gavybos veikla. Atsižvelgiant į šią prielaidą Direktyvoje 94/22 numatytas neišsamus tos veiklos suderinimas(19).

33.      Nuostata, kurioje faktiškai reglamentuotos „vietovės [-ų] ribos“ (svarbi sąvoka „vietovė“ ir nieko nenurodyta apie leidimą (-us))(20) yra Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktas. Jame numatyta, kad, jeigu geografinės vietovės nėra delimituotos remiantis ankstesniu teritorijos geometriniu suskirstymu, „kiekvienos vietovės ribos nustatomos neviršijant ploto, kurio dydį techniniu ir ekonominiu aspektu pateisina vykdoma veikla“. Šioje nuostatoje iš valstybių narių nereikalaujama nustatyti didžiausią paviršiaus plotą absoliučiais skaičiais, ji visais atvejais taikoma konkrečios valstybės narės teritorijoje. Taip pat joje nenumatyta, ar toks vietovės ploto apribojimas taikytinas bet kuriam atskiram veiklos vykdytojui, vykdančiam minėtą veiklą. Taigi, joje taip pat nenumatyta taisyklių dėl gretimų vietovių.

34.      Pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą reikalaujama, kad, jeigu leidimai išduodami Direktyvos 94/22 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (toliau – leidimų išdavimo etapų sistema), „nustatomi objektyvūs kriterijai, su kuriais subjektai supažindinami prieš pateikiant paraiškas“. Tai reiškia du dalykus. Pirma, jeigu valstybė narė pradeda leidimų išdavimo etapą, svarbu, kad kriterijai, kuriais nustatomas tas apribojimas, būtų vieši(21). Antra, iš tos pirmesnės nuostatos matyti, kad, jeigu leidimai išduodami pagal kitas dvi tvarkas, t. y. pagal tos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje numatytą „atvirą sistemą“(22) ir Direktyvos 94/22 3 straipsnio 4 dalyje numatytą sistemą (jas aptarsiu netrukus), valstybės narės taip pat turės laikytis reikalavimo, kad kiekvienos vietovės ribos neviršytų ploto, kurio dydį techniniu ir ekonominiu aspektais pateisina vykdoma veikla.

35.      Direktyvos 94/22 3 straipsnyje reglamentuoti leidimų išdavimo procedūriniai klausimai. Jo antroje pastraipoje nustatyta sistema, kurią jau pavadinau „leidimų išdavimo etapų sistema“, pagal kurią pareiškėjai teikia paraiškas dėl leidimų laikydamiesi procedūros, kurią inicijuoja kompetentingos institucijos, arba procedūros, kuri pradedama gavus subjekto paraišką, jeigu atitinkama valstybė narė pageidauja, kad atitinkamoje teritorijoje būtų vykdoma tyrimo ir gavybos veikla. Kvietimas teikti paraiškas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje(23). Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje numatyta „atvira sistema“, kuri taikoma konkrečiais atvejais, tačiau taip pat turi būti skelbiamas pranešimas Oficialiajame leidinyje. Abiejų procedūrų tikslas yra leisti dalyvauti procedūroje visoms suinteresuotosioms šalims.

36.      Direktyvos 94/22 3 straipsnio 4 dalyje numatyta tų procedūrų išimtis, taikoma, „jeigu dėl geologinių ar su gavyba susijusių priežasčių leidimas pagrįstai gali būti išduotas greta esančios vietovės leidimo turėtojui“. Lenkija teigia, kad pagal tą nuostatą valstybėms narėms tiesiog leidžiama išduoti leidimus nereikalaujant, kad jos sudarytų visoms suinteresuotosioms šalims galimybę dalyvauti. Kadangi tai yra vienintelė pagal tą nuostatą taikoma išimtis, Lenkija mano, kad pagal ją daroma prielaida, kad vienam veiklos vykdytojui iš tiesų galima išduoti leidimus dėl gretimų vietovių. Tokį aiškinimą tam tikra prasme patvirtina Direktyvos 94/22 3 straipsnio 1 dalies tekstas, nes jame nurodyta, kad tos direktyvos 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais valstybės narės imasi reikalingų priemonių, garantuojančių, kad leidimai būtų išduodami ta tvarka, kuria visi suinteresuoti subjektai gali pateikti paraiškas pagal 2 ar 3 dalies nuostatas. Taigi, pagal šią nuostatą leidžiama, kad direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje numatytoje išimtinėje procedūroje galėtų dalyvauti ne visi suinteresuotieji subjektai. Iš tiesų Direktyvos 94/22 3 straipsnyje reglamentuoti tik leidimų išdavimo procedūriniai klausimai.

37.      Savo ruožtu Regione Puglia mano, kad Direktyvos 94/22 3 straipsnio 4 dalyje ne tik numatyta procedūrinio reikalavimo, bet ir, jos nuomone, taikomo bendrojo principo, t. y. kad leidimai dėl gretimų vietovių gali būti išduodami tik tam tikromis konkrečiomis toje nuostatoje nurodytomis aplinkybėmis, išimtis. Reikia priminti, kad toje nuostatoje reglamentuotas tik leidimų dėl gretimų vietovių išdavimas konkrečiomis aplinkybėmis. Tačiau nei iš Direktyvos 94/22 3 straipsnio, nei iš jokios kitos nuostatos nematyti, kad dėl gretimų vietovių leidimai gali būti suteikiami tik esant šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje numatytoms aplinkybėms, taip pat šioje nuostatoje nėra nustatyta šių vietovių (bendro) paviršiaus geografinių ribų. Taigi, jeigu reikėtų daryti prielaidą, kad pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą valstybė narė privalo nustatyti teritorijų, dėl kurių vienam veiklos vykdytojui išduodamas leidimas, ploto apribojimą absoliučiais skaičiais, kodėl paraiškos dėl gretimų vietovių neturėtų būti tenkinamos, jeigu tokio vietovės neviršija tokio apribojimo?(24) Tai niekaip nepagrįsta Direktyvos 94/22 tekstu. Jos 3 straipsnio 4 dalyje taip pat nenumatyta 4 straipsnio a punkte nustatyto apribojimo išimtis, jeigu pastaroji nuostata būtų aiškinama kaip numatanti apribojimą absoliučiais skaičiais.

38.      Taigi, Direktyvoje 94/22 nėra jokios informacijos apie bendrąjį principą, kad dėl gretimų vietovių neturėtų būti išduodami leidimai, kaip teigė Regione Puglia. Tačiau tai neatsako į klausimą, ar pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą yra apribotas teritorijų, dėl kurių vienam veiklos vykdytojui gali būti išduodami leidimai, plotas.

39.      Kita reikšminga nuostata yra Direktyvos 94/22 5 straipsnis. Jame nustatyti leidimų išdavimo veiklos vykdytojams kriterijai(25). Direktyvos 94/22 5 straipsnio 1 dalyje numatyti labai ribotas leidimų išdavimo kriterijų sąrašas ir numatyta, kad jie turi būti apibrėžti ir apie juos paskelbta Oficialiajame leidinyje prieš paraiškų pateikimo laikotarpį. Kitose Direktyvos 94/22 5 straipsnio punktuose siekiama užtikrinti, kad visos sąlygos ir reikalavimai, susiję su veiklos vykdymu ar nutraukimu, įskaitant informaciją apie pakeitimus, būtų prienami visoms suinteresuotosioms šalims. Tai taikoma ir atsisakymo išduoti leidimą priežastims, jeigu pareiškėjai to pageidauja. Be to, tame straipsnyje valstybės narės įpareigojamos tuos kriterijus, sąlygas ir reikalavimus taikyti nediskriminuojant.

40.      Dėl Regione Puglia ir Komisijos nurodytų aplinkosaugos aspektų svarbi Direktyvos 94/22 6 straipsnio 2 dalis. Pagal ją valstybės narės turi teisę nustatyti tyrimo ir gavybos veiklos sąlygas ir reikalavimus, siekdamos, be kita ko, aplinkos apsaugos.

41.      Direktyvos 94/22 7 straipsnyje pateiktas konkurencinis pranešimas. Jame valstybės narės įpareigojamos iki 1997 m. sausio 1 d. panaikinti teisines, reguliavimo ir administracines nuostatas, suteikiančias atskiram subjektui teisę gauti leidimą konkrečiai geografinei vietovei valstybės narės teritorijoje,

42.      Nors iš Direktyvos 94/22 7 straipsnio, taip pat šeštos konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad teisės aktų leidėjas siekė skatinti konkurenciją sektoriuje, jos 7 straipsnyje aptarta įsigaliojant direktyvai buvusi problema. Daugelyje šalių galiojo teisinės, reguliavimo ir administracinės nuostatos, pagal kurias teisė gauti leidimą vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą konkrečiose geografinėse vietose buvo palikta atskiram subjektui. Šios nuostatos turėjo būti panaikintos iki 1997 m. sausio 1 d.(26) Tačiau toje nuostatoje nenumatyta jokių taisyklių, kurios būtų taikomos pasibaigus tam laikotarpiui. Kaip taip pat matyti iš šeštos konstatuojamosios dalies teksto, priemonės, kurių reikia imtis pagal direktyvą, yra nediskriminacinė galimybė pradėti ir vykdyti veiklą, kuriai taikoma direktyva, „didesnę konkurenciją šiame sektoriuje skatinančiomis sąlygomis, taip remiant valstybių narių išteklių žvalgybą, tyrimą ir gavybą bei stiprinant energetikos vidaus rinkos integraciją“.

43.      Reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą delimituoti teritoriją „neviršijant ploto, kurio dydį techniniu ir ekonominiu aspektu pateisina vykdoma veikla“ reikalaujama tik tuo atveju, jeigu geografinių teritorijų ribos dar nenustatytos remiantis ankstesniu teritorijos geometriniu suskirstymu(27). Taigi, pagal šią nuostatą visiems galimiems veiklos vykdytojams vienoje valstybėje narėje negarantuojamos vienodos konkurencinės sąlygos dėl teritorijų ploto(28).

44.      Be to, pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą valstybės narės privalo tik nustatyti objektyvius tokios teritorijos nustatymo kriterijus. Jame valstybės narės neįpareigojamos nustatyti konkretų geografinį paviršių absoliučiais skaičiais visoms vietovėms, esančioms jų teritorijoje (dėl skirtingų valstybės narės teritorijos dalių geografinių ar geologinių skirtumų tai ne visada gali būti veiksmingiausias būdas techniniu ir ekonominiu požiūriu). Didžiausio paviršiaus ploto, atviro tokiai veiklai, nustatymas absoliučiais skaičiais yra objektyvus kriterijus(29). Tačiau kadangi tai nėra vienintelis būdas, kaip valstybė narė gali įgyvendinti Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą, nemanau, kad tai aiškiai rodo, jog maksimalus 750 km2 plotas, numatytas Italijos teisės nuostatose, laikytinas absoliučiais skaičiais išreikštu apribojimu, reikalaujamu pagal direktyvą.

45.      Aiškiausią informaciją, pagrindžiančią tokį aiškinimą, turbūt galima rasti devintoje konstatuojamojoje dalyje. Joje nurodyta, kad „numatytas leidimo taikymas teritorijoje ir jo galiojimo trukmė privalo būti ribojama, vengiant vienam subjektui suteikti išimtinę teisę toje teritorijoje žvalgyti, tirti ir vykdyti gavybą, kurią efektyviau vykdytų keli subjektai“(30). Kadangi tai aiškiai susiję su Direktyvos 94/22 4 straipsnio a ir b punktuose numatytais kriterijais, šis straipsnis, siejamas su devinta konstatuojamąja dalimi, galėtų būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad tais kriterijais siekiama nustatyti apribojimą, kad bet kuris veiklos vykdytojas ir (arba) subjektas vienu metu turėtų ne daugiau kaip vieną leidimą vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą atitinkamoje valstybėje narėje.

46.      Nors Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą aiškinant taip, kad turi būti nustatytas teritorijos, dėl kurios vienam subjektui gali būti išduotas vienas ar keli leidimai, plotas absoliučiais skaičiais, galėtų padidėti tyrimo ir gavybos veiklos konkurentų skaičius, tai gali turėti ir neigiamų pasekmių. Kaip pažymi Komisija, taip gali būti apribota konkurencija dėl koncesijų, nes atsižvelgiant į leidimų galiojimo trukmę laikui bėgant vis daugiau subjektų negalės dalyvauti procedūroje, jeigu valstybėje narėje jie jau vykdo tokią veiklą.

47.      Nors iš šios vien teksto analizės negalima daryti išvados, kad veiklos vykdytojams gali būti išduodamas tik vienas leidimas tirti, toliau nagrinėsiu Direktyva 94/22 siekiamus tikslus.

b)      Kontekstinis ir teleologinis aiškinimas

48.      Pagal Direktyvos 94/22 6 konstatuojamąją dalį ji turi du tarpusavyje susijusius tikslus. Pirma, ja siekiama garantuoti galimybę pradėti ir vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą nediskriminuojant ir taip remti Sąjungoje esančių išteklių žvalgybą, tyrimą ir gavybą. Kaip matyti iš tos direktyvos 3 konstatuojamosios dalies, tai labai svarbu, nes Sąjungos aprūpinimas angliavandeniliais įsigaliojant Direktyvai 94/22 labai priklausė nuo jų importo ir vis dar nuo to priklauso.

49.      Direktyva 94/22 buvo priimta remiantis EB sutarties 57 straipsnio 2 dalies pirmu ir trečiu sakiniais, taip pat 66 ir 100a straipsniais(31). Jau iš to akivaizdu, kad joje daugiausia dėmesio skiriama vidaus rinkos sukūrimui. Jos pagrindinis tikslas ‑ garantuoti visiems subjektams, neatsižvelgiant į jų įsisteigimo valstybę ar į tai, ar jie yra viešieji, ar privatūs, galimybę užsiimti tyrimo ir gavybos veikla jų nediskriminuojant(32). Tai matyti iš direktyvos nuostatų, kuriose, kaip nurodyta, daugiausia dėmesio skiriama visų šalių, kurios gali būti suinteresuotos leidimo išdavimu, informavimui(33) ir riboto skaičiaus reikšmingų tokio leidimo išdavimo kriterijų nustatymui(34). Šia antrąja priemone siekiama apriboti valstybių narių galimybes pritaikyti šiuos kriterijus atsižvelgiant į (nacionalinius) kriterijus, kuriems teikiama pirmenybė. Šiuos principus galima apibendrinti kaip „skaidrumo ir nediskriminavimo“ principus(35).

50.      Regione Puglia teigia, kad pagal Direktyvą 94/22 garantuojama konkurencija rinkoje, kuri, jos nuomone, galima tik tuo atveju, jeigu direktyvos nuostatos aiškinamos taip, kad subjektui neleidžiama užimti dominuojančios padėties rinkoje arba suteikti leidimus tik keliems veiklos vykdytojams. Regione Puglia mano, kad Direktyvos 94/22 tikslas yra neleisti atsirasti išimtinėms teisėms į geografines vietoves, kurios užkirstų kelią „realiai konkurencijai rinkoje“. Ji mano, kad vienam subjektui paskyrus didesnes teritorijas tyrimo ir gavybos veiklai, bus iškraipyta rinka. Regione Puglia nuomone, pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą nustatytu apribojimu (750 km2) siekiama užkirsti tam kelią.

51.      Su tokiais argumentais nesutinku. Pirma, Direktyvoje 94/22 nustatytos viešųjų pirkimų, o ne konkurencijos teisės normos. Nors abiejų jų tikslas yra skatinti konkurenciją Sąjungoje, o tai savo ruožtu padeda kurti vidaus rinką, jos pagrįstos skirtingomis prielaidomis. Viešųjų pirkimų teisėje reglamentuojami valdžios institucijų, valstybinių įmonių arba įmonių, kurios vykdo veiklą pagal valstybės narės suteiktas specialiąsias ar išskirtines teises, veiksmai, o konkurencijos teisės normose reglamentuojama įmonių ekonominė veikla(36). Taigi, atitinkamos teisės normos veikia skirtingais lygiais. SESV 101 ir 102 straipsniais ribojami tam tikri konkurencijai prieštaraujantys veiksmai, o 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (Susijungimų reglamento (EB))(37) tikslas yra užkirsti kelią struktūriniams rinkos pokyčiams dėl koncentracijos, kuri itin apribotų veiksmingą konkurenciją, o viešųjų pirkimų teisės normomis siekiama visiems suinteresuotiesiems subjektams sudaryti vienodas galimybes patekti į rinką taikant skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Tik pagal Susijungimų reglamentu (EB) užkertamas kelias dominuojančios padėties kūrimui ir tik įmonių koncentracijos atveju.

52.      Tai, kad Direktyva 94/22 priklauso viešųjų pirkimų teisės nuostatų grupei, taip pat patvirtina Direktyvos 94/22 12 straipsnis, kuriame nustatyta jos tiesioginė sąsaja su Direktyva 93/38(38). Pagal Direktyvą 93/38 ir ją pakeitusias direktyvas „geografinės teritorijos eksploatavimas toliau išvardytais tikslais: <…> naftos [arba] dujų <…> žvalgymas arba gavyba“ buvo laikoma veikla, patenkančia į šios direktyvos taikymo sritį(39). Tačiau pagal Direktyvos 93/38 3 straipsnį buvo galimybė prašyti leisti nukrypti nuo jos taikymo, jeigu buvo įvykdyti tam tikri kriterijai, t. y. kriterijai, susiję su skaidrumu ir nediskriminavimu išduodant leidimus. Išduodamos tokius leidimus valstybės turėjo užtikrinti, kad juos gavę subjektai laikytųsi nediskriminavimo ir konkurencingų viešųjų pirkimų principų, taip pat kad Komisijai būtų pateikta su sutarčių sudarymu susijusi informacija. Direktyvos 93/38 3 straipsnio 5 dalyje, kurį į tą straipsnį buvo įtraukta pagal Direktyvos 94/22 12 straipsnį, buvo numatyta, kad skaidrumo ir nediskriminavimo kriterijai taip pat laikomi įvykdytais, kai valstybė narė įvykdė Direktyvos 94/22(40) nuostatas.

53.      Tai reiškia, kad Direktyva 94/22 ir jos nuostatos yra viena iš priemonių, kurių buvo imtasi siekiant, kad uždarose rinkose veikiantys sektoriai veiktų pagal konkurenciją visos Sąjungos mastu ir kad juose būtų taikomos viešųjų pirkimų teisės normos, o tam būdavo užkertamas kelias nacionalinėms institucijoms suteikiant išimtines teises eksploatuoti atitinkamas geografines teritorijas(41).

54.      Apribojimai, kurie turi būti nustatyti pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnį, turi būti vertinami atsižvelgiant į šį kontekstą. Nors pripažįstama, kad tyrimo ir gavybos veikla, kuriai reikalingos didelės investicijos, teritorijoje bus vykdoma tik tuo atveju, jeigu tai bus galima daryti remiantis išimtinėmis teisėmis(42), kiekvienos tokios išimtinės teisės suteikimas reiškia, kad dėl geografinės teritorijos, kuriai taikomas leidimas, tokio leidimo galiojimo laikotarpiu konkurencija išnyksta. Taigi, faktiškas konkurencijos panaikinimas turi būti ribotas teritorijos ir laiko požiūriu, kiek tai pagrįstai įmanoma, kartu sudarant sąlygas leidimų turėtojams (bent jau teoriškai)(43) susigrąžinti investicijas(44).

55.      Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Sąjungos viešųjų pirkimų teisės normos buvo priimtos siekiant sukurti vidaus rinką, kurioje būtų užtikrinamas laisvas judėjimas ir panaikinami konkurencijos apribojimai, ir kad šiomis aplinkybėmis Sąjungos teise siekiama užtikrinti, kad viešųjų pirkimų procedūros dalyvių būtų kuo daugiau(45). Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nuosekliai priešinosi pastangoms išplėsti „rangovų“ pašalinimo iš viešųjų pirkimų procedūrų pagrindus (be tų, kurie nustatyti atitinkamose direktyvose), išskyrus atvejus, kai jais buvo siekiama užtikrinti, kad „būtų laikomasi vienodo požiūrio į visus konkurso dalyvius ir skaidrumo principų, kurie yra Sąjungos direktyvų viešojo pirkimo procedūrų srityje pagrindas, su sąlyga, kad bus laikomasi proporcingumo principo“(46). Nors šios išvados buvo padarytos dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių, tas pats tikslas nepagrįstai neriboti galimybės sudaryti sutartis taikomas ir viešųjų paslaugų srityje(47).

56.      Taigi, Direktyvos 94/22 tikslas nėra apriboti pareiškėjų, prašančių išduoti leidimą, skaičių, o visiškai priešingas, t. y. užtikrinti, kad kuo daugiau (tinkamų) subjektų galėtų konkuruoti dėl leidimų. Konkurencijos nepadeda užtikrinti tai, kad kai kurie konkurentai pašalinami iš rinkos vykstant tai konkurencijai, t. y. tuo metu, kai išduodami leidimai, vien dėl to, kad pagal jų jau turimus leidimus jau pasiekta pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą nustatyta riba. Nors tiesa, kad subjektai, kurie jau turi leidimus vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą, ypač leidimus dėl gretimų vietovių, gali turėti geresnes galimybes tenkinti Direktyvos 94/22 5 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir laimėti konkursą dėl papildomų leidimų, viešųjų pirkimų teisės funkcija nėra užkirsti tam kelio. Be to, kaip jau nurodžiau, pagal konkurencijos teisės nuostatas nėra draudžiama užimti dominuojančią padėtį, jei tokia padėtis užimama dėl subjekto veiklos rinkoje rezultatų, o ne dėl koncentracijos.

57.      Jeigu tai, kad vienas subjektas turi kelis leidimus, lemtų, kad jis užimtų dominuojančią padėtį tyrimo ir gavybos veiklos rinkoje – kuri, kaip jau pažymėta, yra pasaulinė rinka – ir piktnaudžiautų šia padėtimi, jis pažeistų konkurencijos teisę, kuri akivaizdžiai taikoma. Tačiau iš karto kyla abejonių, kad rinka geriausiai veikia tada, kai veikti joje leidžiama tik tiems veiklos vykdytojams, kurie toje pačioje šalyje dar nevykdo panašios veiklos.

3.      Aplinkos apsaugos aspektai

58.      Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme šio aspekto nenurodė, Regione Puglia ir Komisijai kilo klausimų, ar reikėtų atsižvelgti į aplinkos apsaugos aspektus. Nors abejoju dėl jų reikšmės šiai bylai, trumpai aptarsiu iškeltus klausimus.

59.      Kaip pažymi Komisija, norint atlikti žvalgybą taikant vadinamąjį air gun metodą prieš išduodant leidimą būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimą(48). Kompetentingos nacionalinės institucijos, pagal Direktyvos 2011/92 4 straipsnio 2 dalį spręsdamos, ar reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, pagal tos direktyvos III priedo 1 punkto b papunktį turi atsižvelgti į bendrą projektų poveikį, kad būtų išvengta Sąjungos teisės akto taikymo apėjimo išskaidant projektus į atskiras dalis, kurios, vertinamos bendrai, gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai(49). Atrodo, kad šiuo klausimu Regione Puglia teigia, kad tai, jog vienas veiklos vykdytojas prašo išduoti (kelis) leidimus vykstant skirtingoms procedūroms, lemia situaciją, kai atliekant būtiną (-us) poveikio aplinkai vertinimą (-us) vertinamas tik kiekvienos atskiros priemonės (kuriai taikoma tokia procedūra) poveikis, o ne bendras visų priemonių poveikis(50). Be to, SESV 11 straipsnyje numatyta, kad nustatant ir įgyvendinant Europos Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus(51). Šį principą Teisingumo Teismas pripažino keliose politikos srityse(52).

60.      Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2016 m. gruodžio 7 d. MISE ministro įsakymo(53) 3 straipsnio 9 dalyje numatyta viena procedūra, per kurią atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Toje procedūroje dalyvauja kelios ministerijos. Šiuo tikslu Global Petroleum pateikė MATTM keturis prašymus atlikti poveikio aplinkai vertinimą dėl vadinamojo air gun metodo naudojimo teritorijose, dėl kurių ji prieš tai prašė išduoti leidimus. Įsakymai, kuriais patvirtintas suderinamumas su aplinkosaugos reikalavimais, nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą taip pat pateikta informacija, kad įsakymuose buvo nurodyta, kad pagal taikomus Italijos teisės aktus nebuvo galimybės prašyti atlikti vieną poveikio aplinkai vertinimą, o siekiant įvertinti bendrą poveikį Global Petroleum buvo paprašyta pateikti papildomos informacijos tuo klausimu. Taigi, nėra jokių duomenų, kad pagal Italijoje taikomą procedūrą neužtikrinama, kad būtų tinkamai vykdomi Direktyvoje 2011/92 numatyti įsipareigojimai. Aplinkos apsaugos reikalavimai veikiau buvo įtraukti į leidimo vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą išdavimo procedūrą, kaip numatyta SESV 11 straipsnyje.

61.      Be to, Direktyvos 94/22 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės, siekdamos aplinkos apsaugos ir biologinių išteklių saugumo, gali nustatyti sąlygas ir reikalavimus tyrimo ir gavybos veiklai. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė informacijos, kad Italijoje būtų nustatytos tokios sąlygos ar reikalavimai.

62.      Be to, nėra aišku, kaip poveikio aplinkai vertinimui galėtų turėti įtakos tai, kad tas pats veiklos vykdytojas gauna kelis leidimus, leidžiančius jam vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą teritorijoje, kurios plotas viršija 750 km2, ar jų negauna.

63.      Taigi manau, kad aplinkos apsaugos aspektai, įskaitant Direktyvą 2011/92, neturi jokios reikšmės Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punkto aiškinimui.

V.      Išvada

64.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) tokį atsakymą:

1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama po atskirų administracinių procedūrų tam pačiam subjektui išduoti kelis leidimus tirti (įskaitant dėl gretimų vietovių), net jeigu dėl to subjektas gauna leidimus tirti, kurie taikomi didesnei geografinei teritorijai (ir ilgesnį laikotarpį), nei nustatyti toje nuostatoje.


1      Originalo kalba: anglų.


2      OL L 164, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 262.


3      (NB: tekstas neaktualus lietuvių k.). Šioje išvadoje žodžių junginį „tyrimas ir gavyba“ vartoju kaip apimantį ir žvalgybos, t. y. geologinės analizės prieš atliekant tolesnį tyrimą, etapą; visi trys etapai konkrečiai reglamentuoti Direktyvoje 94/22.


4      1996 m. gruodžio 14 d. GURI Nr. 293.


5      1991 m. sausio 16 d. GURI Nr. 13.


6      Decreto Direttoriale 22 marzo 2011, Procedure operative di attuazione del decreto ministeriale 4 marzo 2011 e modalità di svolgimento delle attività di prospezione, ricerca e coltivazione di idrocarburi liquidi e gassosi e dei relativi controlli ai sensi dell’articolo 15, comma 5 del Decreto Ministeriale 4 marzo 2011 (2011 m. kovo 22 d. direktoriaus įsakymas, kuriuo nustatoma 2011 m. kovo 4 d. ministro įsakymo įgyvendinimo tvarka ir skystų bei dujinių angliavandenilių žvalgybos, tyrimo, gavybos ir susijusių patikrų tvarka pagal 2011 m. kovo 4 d. ministro įsakymo 15 straipsnio 5 dalį), GURI Nr. 89, 2011 m. balandžio 18 d.


7      Decreto 15 luglio 2015, Procedure operative di attuazione del Decreto Ministeriale 25 marzo 2015 e modalità di svolgimento delle attività di prospezione, ricerca e coltivazione di idrocarburi liquidi e gassosi e dei relativi controlli, ai sensi dell‘art.19, comma 6, dello stesso decreto (2015 m. liepos 15 d. įsakymas, kuriuo nustatoma 2015 m. kovo 25 d. ministro įsakymo įgyvendinimo tvarka ir skystų bei dujinių angliavandenilių žvalgybos, tyrimo, gavybos ir susijusių patikrų, kaip tai suprantama pagal šio įsakymo 19 straipsnio 6 dalį, tvarka), GURI Nr. 204, 2015 m. rugsėjo 3 d.


8      Dėl jūroje vykdomos veiklos prie šių institucijų priskiriama Ministero dell’Ambiente e della Tutela del Territorio e del Mare (Aplinkos, gamtinių išteklių ir jūros apsaugos ministerija; toliau – MATTM), Infrastruktūros ir transporto ministerija ir Žemės ūkio, maisto ir miškininkystės ministerija.


9      Pagal Legge 11 gennaio 1957, n. 6 (1957 m. sausio 11 d. Įstatymas Nr. 6, toliau – Įstatymas Nr. 6/1957) nuostatas iš pradžių buvo nustatytas 50 000 hektarų plotas (100 hektarų – 1 km2), pagal Legge 21 luglio 1967, n. 613 (1967 m. liepos 21 d. Įstatymas Nr. 613, toliau – Įstatymas Nr. 613/1967) pereinamojo laikotarpio nuostatas jis buvo padidintas iki 70 000 hektarų, o, galiausiai, pagal to paties įstatymo nuostatas – iki 100 000 hektarų. Tas skaičius buvo paliktas pradinėje Įstatymo Nr. 9/1991 6 straipsnio formuluotėje (prieš jį pakeičiant pagal Įstatyminį dekretą Nr. 625/1996).


10      Pagal Įstatymo Nr. 6/1957 nuostatas antrasis apribojimas buvo 300 000 hektarų valstybės teritorijoje ir 150 000 hektarų viename regione (ir buvo numatytas draudimas išduoti leidimus dėl gretimų vietovių), o pagal Įstatymo Nr. 613/1967 nuostatas jis buvo padidintas iki 500 000 hektarų. Pagal tą patį įstatymą, taip pat pagal Įstatymą Nr. 9/1991 (prieš jį pakeičiant Įstatyminiu dekretu Nr. 625/1996) skaičius buvo padidintas iki 1 000 000 hektarų; Ente nazionale idrocarburi (Nacionalinė angliavandenilių tarnyba, dabar – Eni SpA) atveju taikoma išimtis.


11      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tos pačios nuomonės buvo laikomasi 2019 m. sausio 4 d. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) IV kolegijos sprendime Nr. 92. Tačiau šis teismas nesutinka su tos kolegijos išvada, kad remiantis Sąjungos teisės aktais, t. y. Direktyva 94/22, negalima daryti išvados, kad draudžiama išduoti kelis leidimus vienam veiklos vykdytojui (jeigu viršijamas didžiausias plotas, dėl kurio gali būti išduodamas leidimas vienam veiklos vykdytojui).


12      Ši riba, t. y. 1 000 000 hektarų, yra tokia pati, kaip buvo numatyta Įstatyme Nr. 9/1991 prieš jį pakeičiant pagal Įstatyminį dekretą Nr. 625/1996.


13      Decreto-legge 14 dicembre 2018, n 135, recante disposizioni urgenti in materia di sostegno e semplificazione per le imprese e per la pubblica amministrazione (2018 m. gruodžio 14 d. Įstatyminis dekretas Nr. 135, kuriuo nustatomos nepaprastos nuostatos dėl paramos ir lengvesnių sąlygų verslui ir viešojo administravimo įstaigoms, GURI Nr. 290, 2018 m. gruodžio 14 d., vėliau pertvarkytas į 2019 m. vasario 11 d. Įstatymą Nr. 12, GURI Nr. 36, 2019 m. vasario 12 d.


14      Piano per la Transizione Energetica Sostenible delle Aree Idonee (Tvarios energetikos pertvarkos tinkamose vietovėse planas).


15      Šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimą PROFI CREDIT Slovakia (C‑485/19, EU:C:2021:313, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


16      Ar toks sprendimas, kuris gali būti laikomas tarpiniu leidimo tirti išdavimo procedūros sprendimu, gali būti skundžiamas, ar gali būti skundžiamas tik galutinis sprendimas išduoti tokį leidimą, yra tik nacionalinės teisės klausimas.


17      Tačiau Direktyvos 94/22 4 straipsnio c punkte aiškiai nurodyta, kad būtina užtikrinti, jog subjektai neturėtų išimtinių teisių į geografinę vietovę ilgiau, negu reikia norint deramai užbaigti leistiną veiklą.


18      Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimą Natumi, (C‑815/19, EU:C:2021:336, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


19      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą sujungtose bylose Eni ir Shell Italia E & P (C‑364/18 ir C‑365/18, EU:C:2019:503, 38 ir 39 punktai).


20      Tai skiriasi nuo Direktyvos 94/22 4 straipsnio b punkto, kuriame kalbama apie „leidimo galiojimo laikotarpį“. Kita vertus, tai nereiškia, kad tas pats veiklos subjektas negali turėti kelių leidimų.


21      Taigi, tie kriterijai taip pat gali būti ginčijami.


22      „Atvira sistema“ – tai sistema, pagal kurią teritorijos, kuriose gali būti vykdoma tyrimo ir gavybos veikla, yra visą laiką laisvos ir dėl jų bet kada gali būti pateikta leidimo paraiška asmeniškai derantis dėl leidimų.


23      Direktyvos 94/22 įsigaliojimo metu – Europos Bendrijų oficialusis leidinys.


24      Regione Puglia sutinka, kad subjektas turi teisę gauti kelis leidimus tirti, jeigu teritorija, dėl kurios išduodami leidimai, neviršija 750 km2.


25      Iš tiesų „veiklos vykdytojai“ minimi tik Direktyvos 94/22 5 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje. Apskritai direktyvoje vartojama sąvoka „subjektai“. Pagal Direktyvos 94/22 1 straipsnio 2 dalyje pateiktą apibrėžtį subjektas – tai „bet kuris fizinis ar juridinis asmuo ar tokių asmenų grupė, prašanti, galinti prašyti arba turinti leidimą“. 5 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje vartojama sąvoka „subjekto savininkas [subjekto veiklos vykdytojas]“, Betreiber eines Unternehmens (vokiečių k.), l’exploitant de l’entité (prancūzų k.), agente de una entidad (ispanų k.) yra neįprasta. Atrodo, kad ta sąvoka, siejama su minėtos nuostatos trečia pastraipa, kurioje kalbama apie „subjekto, kuriam jie gali išduoti leidimą, sudėtį“, reiškia, kad tokį subjektą gali sudaryti įmonių, kurios savo veiklą vykdo kaip, pavyzdžiui, konsorciumas, grupės (taip pat žr. Direktyvos 94/22 3 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą). Sąvokų „subjektas“ ir „veiklos vykdytojas“ atskyrimas šioje byloje neturi jokios reikšmės, o subjektui, kuriam išduotas leidimas, bus reikalingas veiklos vykdytojas, arba jis pats turės veikti kaip veiklos vykdytojas, faktiškai vykdantis tyrimo ir gavybos veiklą.


26      Tai netaikoma nuostatoms dėl atskirų leidimų ir Direktyvos 94/22 3 straipsnio 5 dalies nuostatoms.


27      Wangelow, V. P., „Petroleum licensing in the European Union: the allocation of E&P rights in Denmark“, The Journal of World Energy Law and Business, vol. 11(2), OUP, Oxford, 2018, p. 145–163, p. 155 pažymi, kad priimant Direktyvą 94/22 susidurta su problema, kad dauguma geografinių teritorijų jau buvo suskirstytos (valstybių narių teisės nuostatų, pagal kurias tuo metu suteikti tokie leidimai, sąrašas pateiktas 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 84; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 194) IV priede).


28      Be to, tai būtų susiję tik su konkrečiomis valstybėmis narėmis, nors šios veiklos rinka nebūtinai atitinka atskirų valstybių narių rinką (nesileidžiant į detalias ir, kadangi šis klausimas nebuvo aptartas ar nurodytas, darau prielaidą, kad atitinkama prekių rinka yra žalios naftos ir natūralių dujų tyrimo rinka (Komisija šias rinkas vertino kartu, nes tyrimo etape negalima žinoti požeminių rezervuarų turinio)). Iš tiesų Komisija įvairiuose sprendimuose yra nurodžiusi, kad tyrimo ir gavybos paslaugų rinka turi būti laikoma pasauline rinka. Žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 24 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo netaikyti naftos ir dujų žvalgybai ir naftos eksploatavimui Italijoje (OL L 166, 2011, p. 28, 9 ir 14 punktai), o dėl žvalgybos veiklos – 2015 m. liepos 8 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2015/1120 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo netaikyti naftos ir dujų žvalgymui (OL L 182, 2015, p. 88, 12 punktas) ir 2019 m. kovo 7 d. Komisijos sprendimas byloje M.9175 – Total / Chevron Denmark (OL C 126, 2019, p. 1) 19 punktą (kiek tai susiję su minėtos prekių rinkos apibrėžtimi).


29      Global Petroleum pažymi, kad angliavandenilių paieška jūroje paprastai kainuoja labai daug ir patiriama didelių išankstinių išlaidų, kurias kartais sudaro dešimtys milijonų eurų, priklausomai nuo vandens gylio, taip pat finansinių garantijų nuo 200 iki 500 milijonų eurų, kurios turi padengti žalą, kuri gali būti padaryta vykdant tyrimą (pagal Italijos įstatymus). Tos šalies ir Italijos nuomone, subjektai nebūtų suinteresuoti vykdyti tyrimo ir gavybos veiklą, jeigu tą veiklą jie galėtų vykdyti tik vienoje 750 km2 teritorijoje. Tačiau tai gali būti tik argumentas, kodėl Italijos nustatytas 750 km2 plotas yra per mažas. Tačiau pagal Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punktą Italijai nedraudžiama nustatyti plotą, kuris gali būti mažesnis nei optimalus plotas, nes pagal tą nuostatą valstybės narės tik įpareigojamos imtis priemonių užtikrinti, kad tyrimo ir gavybos veiklai skirta geografinė vietovė „nevirš[ytų] ploto, kurio dydį techniniu ir ekonominiu aspektu pateisina vykdoma veikla“ (išskirta mano).


30      Išskirta mano.


31      Dabar – SESV 53 straipsnio 1 dalis, 62 ir 114 straipsniai.


32      Šiuo klausimu taip pat žr. 1998 m. liepos 29 d. Komisijos ataskaitą Tarybai dėl Direktyvos 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų, COM(1998) 447 final (toliau – ataskaita dėl Direktyvos 94/22).


33      Visų pirma pagal Direktyvos 94/22 3 straipsnio 2 ir 3 dalis.


34      Direktyvos 94/22 5 straipsnio 1 dalis.


35      Šie principai yra bendrieji viešųjų pirkimų teisės principai, kurie taip pat įtvirtinti viešųjų paslaugų sektoriaus direktyvose. Antrasis principas jau buvo konkrečiai įtvirtintas Direktyvos 93/38 4 straipsnio 2 dalyje. Paskesnėse viešųjų paslaugų sektoriaus direktyvose buvo straipsnis dėl tų principų taikymo sudarant sutartis. Žr., pavyzdžiui, 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19) 10 straipsnį ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014, p. 243), 36 straipsnio 1 dalį.


36      Tai nereiškia, kad valdžios institucija negali būti laikoma įmone pagal konkurencijos teisę, jeigu ji vykdo ekonominę veiklą.


37      2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40).


38      Ši sąsaja aiškiai matyti iš Direktyvos 93/38 45 straipsnio 4 dalies, pagal kurią nuorodos į 1990 m. rugsėjo 17 d. Tarybos direktyvą 90/531/EEB dėl subjektų, veikiančių vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos (OL L 297, 1990, p. 1), t. y. į Direktyvos 94/22 12 straipsniu pakeistą direktyvą, yra suprantamos kaip nuorodos į pastarąją direktyvą. Kadangi Direktyva 93/38 turėjo būti perkelta iki 1994 m. liepos 1 d., kaip numatyta jos 45 straipsnio 1 dalyje, o Direktyva 94/22 tik 1995 m. liepos 1 d., kaip nurodyta jos 14 straipsnio pirmoje pastraipoje, pradinė nuoroda į Direktyvą 90/531 neturi reikšmės.


39      Direktyvos 93/38 2 straipsnio 2 dalies b punktas, Direktyvos 2004/17 7 straipsnio a punktas ir Direktyvos 2014/25 14 straipsnio a punktas.


40      Šis sprendimas faktiškai perkeltas į Direktyvą 2004/17 (žr. jos 30 straipsnio 3 dalį, siejamą su XI G priedu). Kadangi buvo nustatyta, kad Direktyva 94/22 buvo tinkamai įgyvendinta ir veiksminga, Direktyva 2004/17 buvo panaikinta speciali tvarka, taikoma tyrimo ir gavybos veiklai, o vietoje jos numatyta bendra procedūra, leidžianti taikyti išimtį sektoriams, kuriuos tiesiogiai veikia konkurencija rinkose, į kurias patekti nėra jokių apribojimų (Direktyvos 2004/17 38 konstatuojamoji dalis ir 30 straipsnis). Pagal šiuo metu taikomą Direktyvą 2014/25 „pirkim[as], vykdom[as] naftos ir dujų žvalgybos tikslais“, buvo visai neįtrauktas į jos taikymo sritį. Taip buvo nuspręsta todėl, kad „šiame sektoriuje nuolat nustatomas toks konkurencinis spaudimas, kad Sąjungos pirkimų taisyklėmis nustatyta pirkimų drausmė nebėra reikalinga“ (Direktyvos 2014/25 25 konstatuojamoji dalis), o naftos ir dujų gavyba toliau patenka į jos taikymo sritį. Tačiau galimybė patekti į rinką nelaikoma apribota, jeigu valstybė narė įgyvendino ir taikė Direktyvą 94/22 (žr. jos 25 konstatuojamąją dalį ir 34 straipsnio 3 dalį, siejamą su Direktyvos 2014/25 III priedo G punktu).


41      Žr. Direktyvos 93/38 11 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2014/25 1 konstatuojamąją dalį.


42      Pagal Direktyvos 94/22 1 straipsnio 3 dalyje pateiktą apibrėžtį leidimas yra išimtinės teisės suteikimas.


43      Atsižvelgiant į tai, kad žvalgymo ir tyrimo tikslas yra išsiaiškinti, ar yra eksploatuotinų angliavandenilių išteklių, ir kur jie yra, žinoma, visada yra galimybė, kad nebus rasta jokių angliavandenilių, ar bent jau tokių angliavandenilių, kuriuos eksploatuoti būtų ekonomiškai pagrįsta.


44      Ta pačia idėja grindžiamas koncesijos galiojimo apribojimas pagal 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, 2014, p. 1) 18 straipsnį. Taip pat žr. tos direktyvos 52 konstatuojamąją dalį.


45      Šiuo klausimu žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Assitur (C‑538/07, EU:C:2009:317, 25 ir 26 punktai) ir 2018 m. vasario 8 d. Sprendimą Lloyd’s of London (C‑144/17, EU:C:2018:78, 33 ir 34 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


46      2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Michaniki (C‑213/07, EU:C:2008:731, 43 ir 44 punktai) dėl 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 110) 24 straipsnio pirmos pastraipos ir 2018 m. vasario 8 d. Sprendimas Lloyd’s of London (C‑144/17, EU:C:2018:78, 29, 30, 36 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) dėl pašalinimo iš viešųjų pirkimų procedūrų pagrindų dėl asmeninės dalyvio arba rangovo padėties, numatytų 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 45 straipsnyje.


47      Žr. Direktyvos 2014/25 71, 73 konstatuojamąsias dalis ir Direktyvos 2014/25 106 konstatuojamosios dalies trečią pastraipą.


48      Šis reikalavimas Italijos teisėje buvo įgyvendintas laikantis 4 straipsnio 2 dalies, siejamos su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012, p. 1) II priedo 2 punkto e papunkčiu.


49      Šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Ecologistas en Acción-CODA (C‑142/07, EU:C:2008:445, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); 2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Umweltanwalt von Kärnten (C‑205/08, EU:C:2009:767, 53 punktas); 2011 m. kovo 17 d. Sprendimą Brussels Hoofdstedelijk Gewest ir kt. (C‑275/09, EU:C:2011:154, 36 punktas); 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Komisija Ispanija (C‑560/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:835, 80 punktas); 2013 m. kovo 21 d. Sprendimą Salzburger Flughafen (C‑244/12, EU:C:2013:203, 37 punktas) ir 2015 m. vasario 11 d. Sprendimą Marktgemeinde Straßwalchen ir kt. (C‑531/13, EU:C:2015:79, 43 ir 45 punktai) dėl 1985 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, 1985, p. 40), kurią panaikino ir pakeitė Direktyva 2011/92; taip pat 2016 m. sausio 14 d. Sprendimą Komisija Bulgarija (C‑141/14, EU:C:2016:8, 95 punktas).


50      Regione Puglia remiasi Direktyvos 94/22 6 straipsnio 2 dalimi, ESS 3 straipsnio 3 dalimi ir 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/56/EB, nustatančia Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva) (OL L 164, 2008, p. 19), tačiau aiškiai nenurodo, kaip Direktyvos 94/22 4 straipsnio a punkto aiškinimu taip, kad jame nenustatyta bendro geografinių teritorijų, dėl kurių veiklos vykdytojui gali būti išduotas leidimas, ploto apribojimas, pažeidžiamos šios nuostatos.


51      Taip pat žr. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnį.


52      Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje.


53      Decreto 7 dicembre 2016 Disciplinare tipo per il rilascio e l’esercizio dei titoli minerari per la prospezione, ricerca e coltivazione di idrocarburi liquidi e gassosi in terraferma, nel mare territoriale e nella piattaforma continentale (2016 m. gruodžio 7 d. ministro įsakymas dėl skystų bei dujinių angliavandenilių žvalgybos, tyrimo ir gavybos sausumoje, teritoriniuose vandenyse ir kontinentiniame šelfe licencijų suteikimo ir naudojimosi jomis tvarkos; GURI Nr. 78, 2017 m. balandžio 3 d.).