PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2003 m. lapkričio 27 d.(*)

„Valstybės pagalba – Veiklos kreditai – Priimtinumas – Ieškinio pareiškimo terminas – Patvirtinantis aktas – Ieškinys dėl panaikinimo – Esama pagalba ar nauja pagalba – Tempus regit actum principas –Eksporto pagalba – Veiklos pagalba – Protingas terminas“

Byloje T‑190/00

Regione Siciliana, atstovaujama avvocato dello Stato F. Quadri, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci ir D. Triantafyllou, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos sprendimo 2000/319/EB dėl Italijos įgyvendintos valstybės pagalbos EB sutarties I priede išvardytų produktų gamybai, perdirbimui ir prekybai schemos (1995 m. rugsėjo 27 d. Sicilijos regiono įstatymas Nr. 68) (OL L 110, 2000, p. 17) panaikinimo tiek, kiek jame nustatoma, kad pagal 1995 m. rugsėjo 27 d. Sicilijos regiono įstatymo Nr. 68 6 straipsnį žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose veikiančioms įmonėms suteikta pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, ir reikalaujama, kad Italija panaikintų šią pagalbą,

EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas R. García‑Valdecasas, teisėjai P. Lindh, J. D. Cooke, A. W. H. Meij ir H. Legal,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. gegužės 15 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisės aktai

1        Komisija, vadovaudamasi Sutarties 93 straipsnio 1 dalimi (dabar – EB 88 straipsnio 1 dalis), kurioje nustatyta, kad ji valstybėms narėms siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai laipsniškai plėtoti arba jai veikti, 1996 m. vasario 16 d. komunikate dėl valstybės pagalbos, susijusios su trumpalaikėmis paskolomis su palūkanų subsidijavimu žemės ūkio sektoriui (OL C 44, p. 2, toliau – Komunikatas dėl veiklos kreditų), nustatė veiklos kreditų suderinamumo kriterijus su valstybės pagalbai taikomomis Sutarties taisyklėmis.

2        1997 m. liepos 4 d. Komisija pranešė valstybėms narėms apie savo sprendimą sustabdyti Komunikato dėl veiklos kreditų taikymą, nes nustatė tam tikras jo aiškinimo problemas. 1997 m. gruodžio 19 d. laišku Komisija pranešė valstybėms narėms, kad Komunikato dėl veiklos kreditų taikymas sustabdomas iki 1998 m. birželio 30 d., o nuo šios datos Komisija taikys jį vadovaudamasi minėtame laiške pateiktu aiškinimu.

3        Praktika, kuria Komisija vadovavosi prieš įgyvendinant Komunikatą dėl veiklos kreditų, aprašyta Komisijos dokumente „Konkurencijos politika žemės ūkio sektoriuje“ (Žalioji Europa – Informacinis biuletenis dėl bendrosios žemės ūkio politikos, Nr. 22, Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, Liuksemburgas, 1987, p. 12):

„Apskritai kalbant apie valstybės pagalbą veiklos kreditų srityje, Komisija pasiliko teisę vėliau pareikšti savo poziciją. Tačiau pagalba, suteikta sumažintos palūkanų normos veiklos kreditų forma, laikytina nesuderinama su bendrąja rinka, jei ši pagalba teikiama:

–        ilgiau nei vienerius prekybos metus (12 mėnesių),

–        tik vienam produktui ir tik vienai veiklos rūšiai (pvz., vynui saugoti, galvijams įsigyti ir kt.).

Šį požiūrį paskatino tai, kad žemės ūkio produkcija, kuri neišvengiamai yra ciklinio pobūdžio, turi būti finansuojama specifiniais metodais.“

4        Šiuo atžvilgiu Septynioliktojoje konkurencijos politikos ataskaitoje (Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras, Liuksemburgas, 1988, 259 punktas) nurodoma, kad pirma cituotame dokumente aprašomos gairės, kuriomis Komisija vadovaujasi įgyvendindama konkurencijos taisykles žemės ūkio sektoriuje.

5        Ši praktika taip pat paminėta Komunikate dėl veiklos kreditų, kuriame prieš išdėstant naujas ateityje taikytinas taisykles pažymima, kad Komisija kelerius metus vadovavosi neprieštaravimo valstybės pagalbai, suteiktai žemės ūkio sektoriui trumpalaikių subsidijuojamų paskolų forma, politika ir kad „vienintelės Komisijos nustatytos šios pagalbos sąlygos yra tokios: paskolos laikotarpis negali viršyti vienų metų ir paskola neturi būti teikiama tik vienam produktui ir tik vienai veiklos rūšiai“. Komunikate kartu pažymėta, kad „pagalbos intensyvumas neribojamas, taip pat kiekvieno pagalbos gavėjo atveju nėra jokių kliūčių kasmet atnaujinti subsidijuojamos paskolos teikimą“ (Komisijos komunikato dėl veiklos kreditų penkta konstatuojamoji dalis).

6        Kalbant apie „naują“ valstybės pagalbą, Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis) nustatyta:

„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 92 straipsnį (dabar – EB 87 straipsnis) yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

7        93 straipsnio reikšmė paaiškinta 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 659/1999, nustatančiame išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 1 t., p. 339), įsigaliojusiame 1999 m. balandžio 16 dieną.

 Faktinės bylos aplinkybės

 A – 1991 m. gegužės 23 d. Regionų įstatymo Nr. 32 48 straipsniu nustatyta pagalbos schema ir Komisijos atliktas šios schemos vertinimas

8        1991 m. birželio 10 d. laišku Italijos vyriausybė, vadovaudamasi Sutarties 93 straipsnio 3 dalimi (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis), pranešė Komisijai apie Sicilijos regiono pagal 1991 m. gegužės 23 d. Regionų įstatymą Nr. 32 (toliau – Regionų įstatymas Nr. 32/91) nustatytą pagalbos schemą, susijusią su subsidijomis žemės ūkio sektoriui.

9        Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje nustatyta, kad 1991–1993 m. subsidijuojamos kredito įstaigoms ir bankams mokamų ne ilgesnių nei vienų metų trukmės paskolų, suteiktų komerciniams subjektams, kurie turi būstinę ir vykdo veiklą Sicilijoje ir kurių bent 70 % apyvartos sudaro vaisių ir daržovių pardavimas ne regione, įskaitant citrusinius vaisius, palūkanos. Šio įstatymo nuostatos išdėstytos taip:

„1.       Už žemės ūkį ir miškus atsakingas regiono pareigūnas turi teisę 1991–1993 m. laikotarpiu leisti subsidijuoti kredito įstaigoms ir bankams mokamų ne ilgesnių nei vienų metų trukmės veiklos kreditų, suteiktų komerciniams subjektams, kurie turi būstinę ir vykdo veiklą Sicilijoje ir kurių bent 70 % apyvartos sudaro vaisių ir daržovių pardavimas ne regione, įskaitant citrusinius vaisius, palūkanas.

2.       Komercinių subjektų mokama palūkanų norma yra lygi pagal 1986 m. kovo 25 d. Regionų įstatymo Nr. 13 4 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą nustatytai palūkanų normai.

3.       Išskyrus 1990–1991 prekybos metus, subsidijuojama paskola bus teikiama su sąlyga, kad bent 51 % parduodamų produktų yra nupirkti iš žemės ūkio kooperatyvų ir jų narių bei pripažintų žemės ūkio produktų gamintojų asociacijų pagal tarpusavio prekybos susitarimus.

4.       Subsidijuojamos paskolos suma, kuri yra proporcinga kasmet pagal 1986 m. kovo 25 d. Regionų įstatymo Nr. 13 18 straipsnio ketvirtąją pastraipą nustatomoms viršutinėms riboms, bet kuriuo atveju negali viršyti 50 % PVM deklaracijose nurodytos paskutinių trejų metų vidutinės apyvartos.

5.      Pagalbą gaunantys subjektai turi išlaikyti užimtumo lygį ir paisyti kolektyvinių darbo sutarčių. Jei nustatoma, kad šie įsipareigojimai nėra vykdomi, už žemės ūkį ir miškus atsakingas regiono pareigūnas panaikina nagrinėjamą pagalbą ir susigrąžina išmokėtas sumas kartu su įstatymo nustatytomis palūkanomis.

 6.      Šiam straipsniui įgyvendinti 1991–1993 m. laikotarpiu skiriama 30 000 mln. lirų suma, iš kurios 10 000 mln. lirų numatyta 1991 finansiniams metams.

7.      70 % pagal šį straipsnį patvirtintų išlaidų numatyta žemės ūkio sektoriui.“

10      1992 m. gruodžio 14 d. laišku Komisija Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnio atžvilgiu pranešė Italijos vyriausybei, kad „nusprendė neprieštarauti pagalbai trumpalaikių subsidijuojamų paskolų forma, tačiau pasilieka teisę vėliau persvarstyti savo poziciją pagal Sutarties 93 straipsnio 1 dalį.“

 B –Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsniu, 1995 m. lapkričio 7 d. Regionų įstatymo Nr. 81 7 straipsniu ir 1996 m. gegužės 18 d. Regionų įstatymo Nr. 33 20 straipsniu nustatytų pagalbos schemų refinansavimas ir Komisijos atliktas šio refinansavimo vertinimas

11      1995 m. gruodžio 6 d. laišku Italijos vyriausybė, vadovaudamasi Sutarties 93 straipsnio 3 dalimi (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis), pranešė Komisijai apie pagalbos schemą, nustatytą Sicilijos regiono pagal 1995 m. lapkričio 7 d. Regionų įstatymą Nr. 81 (toliau – Regionų įstatymas Nr. 81/95), susijusią su keliomis subsidijomis žemės ūkio sektoriui. Pagal minėto įstatymo 7 straipsnį 1995 finansiniais metais leista refinansuoti Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsniu 1992–1993 žemės ūkio metams nustatytą pagalbos schemą:

„Siekiant 1991 m. gegužės 23 d. Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje numatytų tikslų 2 000 mln. lirų išlaidos 1992–1993 (žemės ūkio) metams patvirtinamos 1995 finansiniams metams.“

12      1996 m. gegužės 2 d. laišku Italijos vyriausybė pateikė Komisijai 1996 m. gegužės 18 d. Regionų įstatymo Nr. 33 (toliau – Regionų įstatymas Nr. 33/96) 20 straipsnio tekstą, kuriame buvo nuoroda į Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnį ir 1996 finansiniais metais leista refinansuoti Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsniu 1992–1993 žemės ūkio metais nustatytą pagalbos schemą:

„Siekiant 1991 m. gegužės 23 d. Regionų įstatymo Nr. 32 48 straipsnyje nustatytų tikslų 2 000 mln. lirų išlaidos 1992–1993 (žemės ūkio) metams patvirtinamos 1996 finansiniams metams, pridedant šią sumą prie 1995 m. lapkričio 7 d. Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje nurodytos sumos.“

13      1997 m. sausio 23 d. laišku Komisija pranešė Italijos vyriausybei neturinti prieštaravimų dėl minėtų refinansavimą reglamentuojančių nuostatų 1992–1993 žemės ūkio metams Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnio atžvilgiu. Laiške, be kita ko, nurodyta:

„Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje nurodytos pagalbos. Priimdama šį sprendimą, Komisija atsižvelgė į tai, kad tokiai priemonei numatytos sumos susijusios su 1992–1993 žemės ūkio metais ir su pavėluotais mokėjimais, susijusiais su esamos pagalbos priemone (pagalba Nr. 377/91).

Todėl Komisija Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnio atžvilgiu ir toliau palankiai vertina Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje numatytą finansavimą.“

 C – 1995 m. rugsėjo 27 d. Regionų įstatymo Nr. 68 6 straipsniu nustatyta pagalbos schema ir Komisijos atliktas šios schemos vertinimas

14      1995 m. rugpjūčio 8 d. laišku Italijos vyriausybė, vadovaudamasi Sutarties 93 straipsnio 3 dalimi (dabar – EB 88 straipsnio 3 dalis), pranešė Komisijai apie pagalbos schemą, kurią Sicilijos regionas planavo patvirtinti pagal regionų įstatymo projektą, vėliau priimtą kaip 1995 m. rugsėjo 27 d. Regionų įstatymas Nr. 68 (toliau – Regionų įstatymas Nr. 68/95).

15      Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalbos schema žemės ūkio ar žuvininkystės sektoriaus įmonėms ir jo pagrindinės nuostatos yra tokios:

„1.       Už bendradarbiavimą, prekybą, amatus ir žuvininkystę atsakingas regiono pareigūnas įgaliojamas 1995–1997 m., taip pat 1993–1994, 1994–1995 ir 1995–1996 prekybos metais leisti subsidijuoti kredito įstaigoms ir bankams už veiklos kreditus, kurių terminas neviršija vienų metų ir kurie suteikti ūkio subjektams, turintiems būstinę ir vykdantiems veiklą Sicilijoje, kurių bent 70 % apyvartos sudaro vaisių ir daržovių pardavimas ne regione, įskaitant citrusinius vaisius, mokamas palūkanas.

2.      Komercinių subjektų mokama palūkanų norma yra lygi pagal 1986 m. kovo 25 d. Regionų įstatymo Nr. 13 4 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą nustatytai palūkanų normai.

3.      Subsidijuojamos paskolos suma, kuri yra proporcinga kasmet pagal 1986 m. kovo 25 d. Regionų įstatymo Nr. 13 18 straipsnio 1 dalies pirmąją ir antrąją pastraipas vienodai nustatomoms viršutinėms riboms, bet kuriuo atveju negali viršyti 50 % PVM deklaracijose nurodytos paskutinių trejų metų vidutinės apyvartos.

4.       Pagalbą gaunantys subjektai turi išlaikyti užimtumo lygį. Jei nustatoma, kad šis įsipareigojimas nevykdomas, už bendradarbiavimą, prekybą, amatus ir žuvininkystę atsakingas regiono pareigūnas panaikina skirtą subsidiją ir susigrąžina išmokėtas sumas kartu su įstatymo nustatytomis palūkanomis.

5.      70 % pagal šį straipsnį skirtų sumų numatyta citrusinių vaisių sektoriui.

6.      Siekiant įgyvendinti šį straipsnį 1995–1997 m. patvirtinama 15 000 mln. lirų suma: 2 000 mln. lirų 1995 finansiniams metams, 7 000 mln. lirų 1996 finansiniams metams ir 6 000 mln. lirų 1997 finansiniams metams.

7.      1995 finansiniams metams numatyta 2 000 mln. lirų suma padengiama iš tų finansinių metų regiono biudžeto 21257 skyriuje numatytų lėšų. Likusi 13 000 mln. suma, skirta 1996 ir 1997 finansiniams metams, numatyta regiono daugiamečio biudžeto 2001 eilutėje.“

16      1998 m. vasario 13 d. laišku Komisija pranešė Italijos vyriausybei apie sprendimą pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (dabar – EB 88 straipsnio 2 dalis) numatytą procedūrą dėl Regionų įstatyme Nr. 68/95 numatytos pagalbos įgyvendinimo žemės ūkio, žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuose. Šis sprendimas paskelbtas 1998 m. kovo 21 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 86, p. 3) ir Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl nagrinėjamos pagalbos.

17      Siekdama pateisinti minėtos procedūros pradžią, Komisija sprendimo skyriuje dėl 6 straipsnio išreiškia abejonių dėl to, ar nagrinėjama pagalba gali būti laikoma tikru veiklos kreditu („sezoninio kredito“ prasme), nes ji labiau atitinka eksporto pagalbos apibrėžtį, kadangi skiriama į eksportą orientuotoms įmonėms ir apskaičiuojama pagal įmonės apyvartos, kurią daugiausia sudaro pajamos iš eksporto, dydį (50 %) (žr. sprendimo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą 2.7 konstatuojamąją dalį).

18      1998 m. birželio 30 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijai savo pastabas. Kitų suinteresuotųjų šalių pastabų negauta. Komisijos tarnybos 1998 m. lapkričio 10 d. teleksu paprašė papildomos informacijos apie Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnį. 1998 m. lapkričio 19 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijos tarnyboms papildomų pastabų dėl 6 straipsnio.

19      1999 m. gruodžio 22 d. Komisija priėmė Sprendimą 2000/319/EB, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad pagal Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnį nustatyta pagalba žemės ūkio ar žuvininkystės sektoriuje veikiančioms įmonėms yra nesuderinama su bendrąja rinka, ir reikalaujama, kad Italija panaikintų šią pagalbą (toliau – ginčijamas sprendimas). Šis sprendimas 2000 m. gegužės 6 d. paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL L 110, p. 17).

 Procesas ir šalių reikalavimai

20      Ieškovės ieškinys Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje užregistruotas 2000 m. liepos 20 dieną.

21      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje konstatuojama, kad Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsniu nustatyta valstybės pagalba žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose veikiančioms įmonėms yra nesuderinama su bendrąja rinka, ir reikalaujama, kad Italija panaikintų šią pagalbą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną ar bet kuriuo atveju nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

23      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

24      Šalys buvo tinkamai sušauktos į 2003 m. gegužės 15 d. posėdį, kuriame ieškovė nedalyvavo. Komisija pateikė paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo per posėdį užduotus klausimus.

 Dėl priimtinumo

 Šalių argumentai

25      Komisija primena, kad pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą ieškiniai dėl Bendrijos institucijų aktų panaikinimo pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo, ir, nors nepateikdama formalaus prieštaravimo dėl priimtinumo, atkreipia Pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad šioje byloje ieškinys pareikštas per du mėnesius nuo akto paskelbimo, nors ieškovė turbūt jau kelis mėnesius turėjo sprendimo tekstą.

26      Kad ir kaip būtų, Komisija pažymi, kad pagal teismo praktiką, jei aktai, kaip šioje byloje, skelbiami Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, paprastai ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo akto paskelbimo dienos (1998 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C‑122/95, Rink. p. I-973, 34–39 punktai). Tačiau ji primena, kad Pirmosios instancijos teismo iki šiol išnagrinėti regionų ieškiniai buvo pareiškiami per du mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dienos (1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II-717, 17 ir 19 punktai) arba nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo (1999 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma Friuli‑Venezia Giulia prieš Komisiją, T‑288/97, Rink. p. II-1871, 5 ir 7 punktai).

27      Tokiomis aplinkybėmis Komisija mano, kad regionai gali būti laikomi esančiais tokioje pačioje padėtyje kaip pagalbą teikiančios valstybės narės, jei atitinkama valstybė narė laikosi nuoseklios praktikos greitai informuoti regionus apie su jais susijusius sprendimus. Pažymėdama, kad nors stricto sensu sprendimas nėra skirtas regionams, o pranešimo data nėra lemiama, Komisija regionų atveju vis dėlto siūlo nustatant, nuo kada skaičiuojamas ieškinio pareiškimo terminas, atsižvelgti į faktinę dieną, kai regionai sužinojo apie sprendimą.

28      Ieškovė ginčija šį argumentavimą ir teigia, kad iš EB 230 straipsnio penktosios pastraipos aišku, jog dienos, kai ieškovas sužino apie ginčijamą aktą, kaip ieškinio pareiškimo termino skaičiavimo pradžios kriterijus yra papildomas paskelbimo ar pranešimo kriterijų atžvilgiu. Jei ieškovui nepranešama apie atitinkamą sprendimą, vienintelė data, į kurią atsižvelgiama nustatant ieškinio pareiškimo termino pradžią, yra ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje diena.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

29      Pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pateikiamas per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

30      Iš faktinės šio straipsnio formuluotės matyti, kad diena, kai ieškovas sužinojo apie ginčijamą sprendimą, kaip ieškinio pareiškimo termino skaičiavimo pradžios kriterijus, yra papildomas paskelbimo ar pranešimo kriterijų atžvilgiu (minėto sprendimo Vokietija prieš Tarybą 35 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T‑11/95, Rink. p. II‑3235, 47 punktas; 1999 m. spalio 6 d. Sprendimo Salomon prieš Komisiją, T‑123/97, Rink. p. II-2925, 42 punktas ir 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Alitalia prieš Komisiją, T‑296/97, Rink. p. II‑3871, 61 punktas).

31      Šioje byloje Komisija apie ginčijamą sprendimą pranešė ne pačiai ieškovei, bet Italijos Respublikai. Kadangi ginčijamas sprendimas 2000 m. gegužės 6 d. buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, būtent ši diena yra ta, nuo kurios pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas, o ne diena, kai ieškovė galėjo sužinoti apie sprendimą.

32      Siekdama pagrįsti savo argumentavimą, Komisija negali naudingai remtis minėtais sprendimais Vlaams Gewest prieš Komisiją ar Regione autonoma Friuli‑Venezia Giulia prieš Komisiją. Pirmojoje iš šių bylų Flamandų regionas pareiškė ieškinį (1995 m. lapkričio 27 d.) per du mėnesius nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje (1995 m. lapkričio 9 d.). Be to, nė vienoje šių bylų nebuvo konstatuota, kad jei regionas būtų sužinojęs apie sprendimą dar iki jo paskelbimo, jis nebūtų galėjęs pasinaudoti dviejų mėnesių ieškinio pareiškimo terminu, skaičiuojamu nuo paskelbimo dienos.

33      Todėl ieškinys pareikštas laiku ir yra priimtinas.

 Dėl esmės

34      Ieškovė savo ieškiniui pagrįsti pateikia keturis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 88 straipsnio 1 dalies, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, esminių procedūrinių reikalavimų ir EB 253 straipsnio pažeidimu; antrasis ieškinio pagrindas susijęs su principo tempus regit actum pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais; trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 87 straipsnio pažeidimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir EB 253 straipsnio pažeidimu dėl motyvų nenurodymo; ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir EB 87 straipsnyje nustatytų procedūrų neužbaigimu per protingą terminą.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 88 straipsnio 1 dalies, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, esminių procedūrinių reikalavimų ir EB 253 straipsnio pažeidimu dėl motyvų nenurodymo

 Dėl priimtinumo

–       Šalių argumentai

35      Komisija teigia, kad ieškovės pirmuoju ieškinio pagrindu suformuluoti kaltinimai, susiję su priemonės priskyrimui esamai, o ne naujai pagalbai, yra nepriimtini, nes šis kvalifikavimas buvo sprendimo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą rezultatas, ieškovė šio sprendimo neginčijo ir todėl jis tapo galutinis; ginčijamame sprendime, kuriame pagalba kvalifikuojama kaip nauja pagalba, tik patvirtinamas sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Todėl Komisija teigia, kad šis kvalifikavimas galėjo ir turėjo būti ginčijamas ieškiniu, pareikštu dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, ir kad tai nebegali būti ieškinio dėl galutinio sprendimo dalykas.

36      Komisija pažymi, kad iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, jog sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą sukelia galutinius teisinius padarinius, nes galutiniu Komisijos sprendimu, kad nagrinėjama pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, negalima a posteriori sureguliuoti įgyvendinimo aktų, kurie turėtų būti laikomi priimtais pažeidžiant 88 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatytą draudimą (1992 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑312/90, Rink. p. I‑4117, 20 ir 23 punktai, toliau – sprendimas Cenemesa, ir 1992 m. birželio 30 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑47/91, Rink. p. I‑4145, 26 ir 29 punktai, toliau – 1992 m. birželio 30 d. Sprendimas Italgrani).

37      Visų pirma Komisija nurodo, kad pirminis pagalbos kvalifikavimo klausimas nulemia taikytiną procedūrą ir galutinio sprendimo taikymo sritį bei padarinius. Pagal EB 88 straipsnio 3 dalies antrą sakinį ir Reglamento Nr. 659/1999 4, 6 ir 13 straipsnius Komisija privalo naujos pagalbos atveju ir, jei mano, kad ketinimai suteikti ar pakeisti pagalbą yra nesuderinami su bendrąja rinka, nedelsdama pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą. Neteisėtos, pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatytą draudimą jau išmokėtos pagalbos atveju Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija pareikalautų ją susigrąžinti. Esamos pagalbos atveju Komisija, vadovaudamasi EB 88 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsniais, gali siūlyti suinteresuotajai valstybei narei atitinkamas priemones; Komisija gali pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, tik jei ši valstybė narė atsisako taikyti minėtas priemones, tačiau Komisija negali reikalauti susigrąžinti pagalbą.

38      Atsižvelgdama į šiuos skirtumus, Komisija mano, kad visi yra suinteresuoti greitai apibrėžti ginčus, kurių gali kilti dėl priemonių kvalifikavimo kaip naujos ar esamos pagalbos.

39      Kalbant apie ieškovės nuorodas į sprendimą Cenemesa ir 1992 m. birželio 30 d. Sprendimą Italgrani, pažymėtina, kad Komisija mano, jog iš šios teismo praktikos aišku, kad sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą siejamas su draudimu atitinkamai valstybei narei išmokėti planuojamą pagalbą prieš priimant galutinį sprendimą šioje procedūroje ir kad net jei priemonės, kurias Komisija kvalifikavo kaip naują pagalbą, jau įgyvendintos, su šiuo kvalifikavimu susiję teisiniai padariniai yra galutiniai (sprendimo Cenemesa 12 ir 23 punktai ir 1992 m. birželio 30 d. Sprendimo Italgrani 20 ir 29 punktai).

40      Komisija taip pat teigia, kad šioje byloje pateikti argumentai iš esmės skiriasi nuo bylose Preussag Stahl ir Moccia Irme pateiktų argumentų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas atmetė (1998 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Preussag Stahl prieš Komisiją, T‑129/96, Rink. p. II‑609, 31 punktas ir 1999 m. gegužės 12 d. Sprendimo Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją, T‑164/96–T‑167/96, T‑122/97 ir T‑130/97, Rink. p. II‑1477, 65 punktas). Visų pirma ji primena, kad byloje Preussag Stahl prieš Komisiją pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, remdamasi tuo, kad ieškovė nepareiškė ieškinio dėl sprendimo pradėti procedūrą ir kad Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog galutinis sprendimas sukelia savo teisinius padarinius, įskaitant pareigą grąžinti gautą pagalbą, ir todėl atitinkama įmonė privalo turėti teisę pareikšti ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, nepaisant to, ar ji ginčijo sprendimą pradėti oficialią nagrinėjamos pagalbos tyrimo procedūrą. Komisijos prieštaravimas dėl priimtinumo buvo atmestas, nes jis susijęs su visu ieškiniu, visų pirma su tomis jo dalimis, kur ieškovė ginčijo tik galutinio sprendimo etapu priimtus Komisijos sprendimus, o šioje byloje taip nėra, nes Komisija ginčija ieškovės kaltinimų, susijusių su pagalbos kvalifikavimu kaip naujos sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, priimtinumą.

41      Ieškovė ginčija šiuos argumentus remdamasi tuo, kad jie prieštarauja proceso ekonomiškumo principui ir kad sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą gali būti ginčijamas atskirai, tik jei sukelia žalingų padarinių tai šaliai, kuriai yra skirtas (sprendimas Cenemesa ir 1992 m. birželio 30 d. Sprendimas Italgrani), o taip yra tik tuo atveju, jei tokiame sprendime nurodoma, kad jo gavėjas privalo atitinkamai elgtis ar susilaikyti nuo tam tikro elgesio ar bet kuriuo atveju toks sprendimas sukelia nepataisomų padarinių. Šioje byloje taip nėra, nes tik galutinis sprendimas sukelia ieškovei padarinių. Vis dėlto ieškovė teigia, kad galutinis sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, sukelia naujų teisinių padarinių, kurie yra visiškai atskiri nuo sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, ir dėl to atsiranda galimybė ginčyti jo teisėtumą. Todėl tokiame ieškinyje dėl panaikinimo galima remtis ir galutiniam sprendimui, ir aktui, kuriuo pradedama nagrinėjama procedūra, bendrais pagrindais, jei dėl pastarojo akto nėra pareikštas atskiras ieškinys, nepaisant to, ar šis pagal EB 88 straipsnio 2 dalį priimtas aktas buvo ginčijamas (žr. minėtus sprendimus Preussag Stahl prieš Komisiją ir Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją).

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

42      Komisija iš esmės teigia, kad ieškovė nebegali ginčyti galutinio sprendimo tiek, kiek nagrinėjama priemonė jame kvalifikuojama kaip nauja pagalba (tai yra pirmojo ieškinio pagrindo dalykas), nes šis kvalifikavimas yra sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą rezultatas, o ieškovė per nustatytą laikotarpį šio sprendimo neginčijo ir todėl jis tapo galutinis.

43      Iš pradžių reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima pareikšti tik dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie gali turėti įtakos ieškovo interesams, reikšmingai pakeisdami jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas ir 1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑10/92–T‑12/92 ir T‑15/92, Rink. p. II‑2667, 28 punktas).

44      Kalbant apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima keletą etapų, ypač vidaus procedūrą, iš principo gali būti ginčijamos tik priemonės, šios procedūros pabaigoje galutinai patvirtinančios institucijos poziciją, o ne laikinos priemonės, skirtos galutiniam sprendimui parengti (minėtų sprendimo IBM prieš Komisiją 10 punktas ir sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 28 punktas).

45      Pagal šią teismų praktiką Komisijos priimtas galutinis sprendimas, skirtas užbaigti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą, yra aktas, kurį galima ginčyti vadovaujantis EB 230 straipsniu. Toks sprendimas sukelia privalomų teisinių padarinių suinteresuotosioms šalims, kurie gali turėti įtakos jų interesams, nes juo užbaigiama nagrinėjama procedūra ir galutinai nusprendžiama, ar tiriama priemonė yra suderinama su valstybės pagalbai taikomomis taisyklėmis. Todėl suinteresuotosios šalys visada gali ginčyti galutinį sprendimą, kuriuo užbaigiama oficiali tyrimo procedūra, ir šiomis aplinkybėmis privalo turėti galimybę ginčyti įvairius Komisijos galutinai patvirtintos pozicijos pagrindą sudarančius elementus.

46      Ši galimybė nepriklauso nuo to, ar sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą sukelia teisinių padarinių, kurie gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas. Tiesa yra tai, kad Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog dėl sprendimo pradėti procedūrą gali būti pareiškiamas ieškinys, jei šis sprendimas sukelia galutinių teisinių padarinių, kurių vėliau negalima sureguliuoti galutiniame sprendime. Taip yra tuo atveju, kai Komisija pradeda oficialią tyrimo procedūrą dėl priemonės, kurią ji iš pradžių kvalifikuoja kaip naują pagalbą, nes šis sprendimas sukelia nuo galutinio sprendimo atskirus teisinius padarinius. Atitinkamos priemonės taikymo sustabdymas, kuris pagal EB 88 straipsnio 3 dalį yra laikino šios priemonės kvalifikavimo kaip naujos pagalbos rezultatas, yra atskiras nuo galutinio sprendimo ir trunka ribotą laiką, kol užbaigiama oficiali procedūra (žr. sprendimo Cenemesa 12–24 punktus ir 1992 m. birželio 30 d. Sprendimo Italgrani 29 ir 30 punktus; 2001 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑400/99, Rink. p. I‑7303, 56–62 ir 69 punktus ir 2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Government of Gibraltar prieš Komisiją, T‑195/01 ir T-207/01, Rink. p. II‑2309, 80–86 punktus).

47      Vis dėlto ši galimybė ginčyti sprendimą pradėti tyrimo procedūrą negali apriboti suinteresuotųjų šalių procesinių teisių ir neleisti joms ginčyti galutinio sprendimo bei savo ieškiniui pagrįsti remtis trūkumais, susijusiais su bet kuriuo procedūros, kurios pabaigoje priimamas šis sprendimas, etapu.

48      Neginčytina, kad sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą, nors jis ir sukelia atskirų teisinių padarinių, yra parengiamojo pobūdžio prieš priimant galutinį sprendimą, kuriame nustatoma galutinė Komisijos pozicija. Todėl Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnyje nustatyta, kad sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą apibendrinami reikšmingi fakto ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis pasiūlytos priemonės pagalbos pobūdžio įvertinimas ir išdėstomos priežastys, dėl kurių abejojama pagalbos suderinamumu su bendrąja rinka, siekiant paraginti suinteresuotąją valstybę narę ir kitas suinteresuotąsias šalis per nustatytą laiką pateikti pastabas. Neabejotinai laikiną sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą pateiktų vertinimų pobūdį patvirtina Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Komisija galutiniame sprendime gali nutarti, jog priemonė, apie kurią pranešta, nėra pagalba, kad pagalba, apie kurią pranešta, yra suderinama su bendrąja rinka, kad pagalba, apie kurią pranešta, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei įvykdomos tam tikros sąlygos, arba kad pagalba, apie kurią pranešta, yra nesuderinama su bendrąja rinka. Be to, niekas nedraudžia Komisijai, sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą iš pradžių nustačius, kad nagrinėjama priemonė yra nauja pagalba, procedūrą užbaigiančiame sprendime nutarti, kad priemonė yra esama pagalba.

49      Šioje byloje pakanka pažymėti, kad ginčijamas sprendimas yra galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiama procedūra ir kuris sukelia privalomų ir galutinių teisinių padarinių suinteresuotosioms šalims, jame pagalba taip pat kvalifikuojama kaip nauja pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka, ir reikalaujama, kad Italija šios pagalbos netaikytų ir ją panaikintų. Todėl ieškovė privalo turėti teisę pareikšti ieškinį dėl viso sprendimo panaikinimo, įskaitant dėl pagalbos kvalifikavimo kaip naujos pagalbos, nepaisant to, ar ji ginčijo šį sprendimo pradėti oficialią nagrinėjamos pagalbos tyrimo procedūrą aspektą (žr. minėtų sprendimų Preussag Stahl prieš Komisiją 31 punktą ir Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją 65 punktą). Priešingai nei teigia Komisija, Pirmosios instancijos teismo sprendimai Preussag Stahl ir Moccia Irme grindžiami tais pačiais principais kaip šioje byloje, t. y. kad ginčijamas sprendimas yra galutinis ir sukelia savo teisinius padarinius, todėl suinteresuotosios šalys turi teisę jį ginčyti. Tai, kad byloje Preussag Stahl Komisija pareiškė prieštaravimą dėl viso ieškinio priimtinumo, o šioje byloje toks prieštaravimas susijęs tik su šiuo kaltinimu, nekeičia iškelto klausimo pobūdžio.

50      Kalbant apie argumentą, kad bendro intereso sumetimais būtų naudinga greitai apibrėžti ginčus, galinčius kilti dėl nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo, reikia pažymėti, kad šis motyvas bet kuriuo atveju negali būti pagrindas atimti iš suinteresuotųjų šalių teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo pakeičiama jų teisinė padėtis.

51      Apibendrinant galima konstatuoti, kad Komisijos argumentavimu pritariama situacijai, kuri neatitinka teismų praktikoje nustatytų principų, susijusių su tuo, kokius aktus galima ginčyti. Remiantis šiuo jos argumentavimu, pradiniu procedūros etapu priimtas Bendrijos teismo sprendimas dėl parengiamųjų aktų, kaip antai sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, ir visų pirma dėl pagalbos kvalifikavimo kaip naujos pagalbos, neleistų suinteresuotosioms šalims ginčyti galutinio sprendimo, kuriame Komisija gali pakeisti pradiniame sprendime pateiktą vertinimą. Jei šis argumentavimas būtų pripažintas priimtinu, būtų užbėgta už akių su bylos esme susijusiems klausimams ir painiojami skirtingi administracinės procedūros ir teismo proceso etapai ir netektų prasmės pagrindinis Komisijos pradėtos oficialios tyrimo procedūros tikslas, kuris yra leisti suinteresuotosioms šalims pateikti savo pastabas dėl visų ginčijamų bylos aspektų, o Komisijai – priimti galutinį sprendimą atsižvelgiant į šias pastabas.

52      Todėl negalima pagrįstai teigti, kad ieškovė nebegali dėl galutinio sprendimo pareikštame ieškinyje ginčyti nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo kaip naujos pagalbos dėl to, jog ji per nustatytą terminą nepareiškė ieškinio dėl sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

53      Todėl darytina išvada, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra priimtinas.

 Dėl esmės

–       Šalių argumentai

54      Visų pirma ieškovė pažymi, kad savo 1992 m. gruodžio 14 d. Sprendime Komisija laikėsi nuomonės, jog Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnis yra suderinamas su valstybės pagalbai taikomomis Sutarties nuostatomis, ir tiesiog pasiliko teisę vėliau persvarstyti savo poziciją, vadovaudamasi Sutarties 93 straipsnio 1 dalimi (dabar – EB 88 straipsnio 1 dalis). Ji taip pat teigia, kad Komisija, manydama, jog Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje nustatytos pagalbos schemos paskesnis refinansavimas Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsniu ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsniu yra suderinamas su bendrąja rinka, nepasinaudojo šia teise.

55      Ieškovė teigia, kad šiomis aplinkybėmis Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnis turi būti laikomas tik nustatančiu Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje numatytos pagalbos schemos refinansavimą. Palyginus šias dvi nuostatas aišku, kad jos yra analogiškos gavėjų, palūkanų normos subsidijų ir tikslų atžvilgiu, o skiriasi konkrečios nuorodos į žemės ūkio metus pateikimu, gavėjų bazės išplėtimu ir biudžetinių metų, kuriems taikomas finansavimas, aiškiu pakeitimu.

56      Todėl ieškovė teigia, kad Komisija, tirdama, ar Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalba yra suderinama su bendrąja rinka ir vertindama ją kaip naują pagalbą EB 87 straipsnio prasme, o ne kaip esamos, anksčiau jau patvirtintos pagalbos EB 88 straipsnio 1 dalies prasme refinansavimą, pažeidžia EB 88 straipsnio 1 dalį ir esminius procedūrinius reikalavimus.

57      Ieškovė pažymi, kad neįmanoma teigti, kaip tai daroma ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamosios dalies c punkte, kad Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsniu nustatoma nauja pagalbos schema. Ji tvirtina, kad Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje nenustatoma, kuriais žemės ūkio metais gali būti teikiama subsidijuojama paskola. Pasak ieškovės, Regionų įstatymo Nr. 32/91 nuoroda į trejus metus, apimančius 1991–1993 m. laikotarpį, turi būti vertinama visiškai finansiniu požiūriu, t. y. kad gautos paskolos gali būti naudojamos šiuos trejus metus, tačiau žemės ūkio metai, kuriais komerciniai subjektai gali gauti šias paskolas, nėra ribojami laiko atžvilgiu. Atvirkščiai, Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsniu siekta labiau apriboti žemės ūkio metus, kuriais taikoma pagalba, nustatant 1993–1994, 1994–1995 ir 1995–1996 žemės ūkio metus.

58      Taip pat ji mano, kad refinansavimas pagal Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnį beveik nesiskiria nuo Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje numatyto refinansavimo, kurį patvirtino Komisija, nes visais šiais straipsniais siekta pertvarkyti sumas, kurios iš pradžių buvo numatytos pagal Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnį.

59      Ieškovė taip pat teigia, kad teismo praktikoje pripažįstamas principas, jog jei patvirtinama bendra pagalbos schema, Komisijai nebereikia tirti atskirų šios pagalbos skyrimo atvejų (1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją, C‑47/91, Rink. p. I‑4635, toliau – 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Italgrani). Jei būtų pripažinta, kad gali būti atliktas naujas vertinimas ar šie pagalbos skyrimo atvejai yra suderinami, kiltų pavojus pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus. Šie principai taip pat privalo būti taikomi, jei jau patvirtintai pagalbos schemai turi būti pritarta paprasčiausia refinansuojant nepanaudotas sumas. Todėl ieškovė mano, kad jei atliekant nuolatinį pagalbos schemų vertinimą neketinama (kaip ir buvo šioje byloje) siūlyti atitinkamų priemonių, susijusių su laipsnišku bendrosios rinkos plėtojimu ar veikimu, yra neteisėta iš naujo vertinti tokią pagalbos schemą. Šioje byloje naujas vertinimas buvo atliktas ne atsižvelgiant į anksčiau priimtą pagalbos patvirtinimo sprendimą, bet vadovaujantis Sutartimi, ir taip pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principai.

60      Galiausiai ieškovė teigia, kad nurodydama motyvus, dėl kurių laikė Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnį nustatančiu naują pagalbos schemą, Komisija neatsižvelgė į tikrąją šios nuostatos taikymo sritį, nes ją įvertino kaip skirtingą nuo ankstesnio sprendimo, kuriuo patvirtinta nagrinėjama pagalba, ir jam prieštaraujančią, ir kad Komisija nenurodė motyvų, susijusių su pastabomis, kurias jai pateikė Italijos valdžios institucijos.

61      Komisija tvirtina, kad ieškovės kaltinimai, susiję su pagalbos kvalifikavimu, neturi jokio pagrindo, nes Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje nurodytos priemonės nėra esama pagalba ir jokiu būdu nėra Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsniu nustatytos ir anksčiau 1992 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimu patvirtintos tariamos neribotos trukmės pagalbos schemos dalis.

62      Komisijos teigimu, 1992 m. gruodžio 14 d. Sprendimu, susijusiu su Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsniu, tik patvirtinama 1991–1993 trejų metų trukmės pagalbos schema ir šį laikotarpį galima laikyti sutampančiu su 1990–1991, 1991–1992 ir 1992–1993 žemės ūkio metais. Todėl Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio negalima vertinti tik kaip nustatančio Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje nurodytos pagalbos schemos refinansavimą, nes naujoji nuostata susijusi su 1995–1997 trejų metų laikotarpiu ir 1993–1994, 1994–1995 ir 1995–1996 žemės ūkio metais, t. y. vėlesniais laikotarpiais nei numatytieji ankstesnėje nuostatoje.

63      Todėl iš tikrųjų Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje nustatoma nauja pagalba, tiksliau – atgaline data taikoma nauja pagalba, o ne naujas pagalbos schemos finansavimas. Taigi Komisija tvirtina, kad nuoroda į 1994 m. spalio 5 d. Sprendimą Italgrani neturi reikšmės ir kad jos negalima kaltinti pažeidus teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus. Taip pat Komisija pažymi, kad ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamojoje dalyje išsamiai ir galutinai nurodomos priežastys, dėl kurių nagrinėjamos priemonės turi būti laikomos nauja pagalba.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

64      Pirmiausia reikia pažymėti, kad Italijos valdžios institucijos apie ginčijamą pagalbą pranešė ne Komisijos nuolatinio bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis, kaip nustatyta EB 88 straipsnio 1 dalyje, kurioje kalbama apie esamą pagalbą, kontekste, bet pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, susijusią su nauja pagalba. 1995 m. rugpjūčio 8 d. laiške, kuriame Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijai regionų įstatymo, vėliau priimto kaip Regionų įstatymas Nr. 68/95, projektą, aiškiai nurodoma EB 88 straipsnio 3 dalis ir nėra jokios nuorodos į Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnį ar į 1992 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtinta minėtame straipsnyje numatyta pagalba.

65      Todėl Komisija galėjo pagrįstai pradėti oficialią tyrimo procedūrą atsižvelgdama į naujai pagalbai taikomą sistemą.

66      Vis dėlto pagalbos kvalifikavimas atspindi objektyvią situaciją, kuri nepriklauso nuo vertinimo, atlikto tuo metu, kai apie pagalbą buvo pranešta arba kai buvo pradėta EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra, todėl reikėtų išnagrinėti įvairius ieškovės kaltinimus pagal šį ieškinio pagrindą.

67      Pirmiausia ieškovė teigia, kad tai, jog Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje nustatyta pagalba įvertinta kaip nauja pagalba, o ne kaip Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje nustatytos pagalbos, kurią Komisija anksčiau patvirtino, refinansavimas, pažeidžia EB 88 straipsnio 1 dalį.

68      Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje daroma aiški nuoroda į Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnio tikslus. Ir, atvirkščiai, Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje nėra jokios nuorodos į 48 straipsnį.

69      Be to, Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnis susijęs su kitokiu laikotarpiu nei tas, kuris nagrinėtas atsižvelgiant į Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnį. Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio 1 ir 6 dalyse numatoma pagalba siejama su „1995–1997 metais“ ir „1995–1997 m. laikotarpiu“, o pagal Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnio 1 ir 6 dalis pagalba, patvirtinta 1992 m. gruodžio 14 d. Sprendimu, siejama su „1991–1993 m.“ ir „1991–1993 m. laikotarpiu“.

70      Todėl Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad 1995–1997 m. pagalbos schemos nereikia vertinti atsižvelgiant į sprendimą, kuriuo patvirtinama su kitu laikotarpiu, t. y. 1991–1993 m., siejama pagalbos schema.

71      Šia išvada neleidžia suabejoti nė vienas ieškovės argumentas šiuo klausimu.

72      Argumentas, kad nuoroda į „1991–1993 m.“ ir „1991–1993 m. laikotarpį“ Regionų įstatymo Nr.  32/91 48 straipsnyje paprasčiausia siekiama patikslinti, jog šiame straipsnyje numatyti asignavimai galėtų būti panaudoti 1991, 1992 ir 1993 metais ir todėl ji negali būti aiškinama kaip nuoroda į žemės ūkio metus, atitinkančius kiekvienus iš šių trejų metų, neturi įtakos pirma pateiktai analizei. Net jei Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje numatytas 1991–1993 trejų metų laikotarpis nebuvo siejamas su atitinkamais žemės ūkio metais, nepakaktų Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio paversti vien anksčiau patvirtintų nuostatų refinansavimo priemone, nes 48 straipsnyje nurodytas laikotarpis skiriasi nuo 6 straipsnyje nurodyto ir ginčijamame sprendime nagrinėto 1995–1997 trejų metų laikotarpio.

73      Taip pat neturi pagrindo ieškovės teiginys, kad jei Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje nenustatyta, kuriais žemės ūkio metais gali būti mokama subsidijuojama paskola, tuomet žemės ūkio metai, už kuriuos atitinkami subjektai gali gauti pagal šią schemą numatytas paskolas (30 mln. Italijos lirų (ITL)), nėra ribojami laiko atžvilgiu ir todėl Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsniu ši schema tik refinansuojama 1993–1994, 1994–1995 ir 1995–1996 žemės ūkio metais (15 mln. ITL suma). Iš tikrųjų tarp šių dviejų nuostatų yra esminis skirtumas, nes pagal pirmąją jų pagalba patvirtinama tik „1991–1993 metais“ (žr. Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnio 1 dalį), o pagal antrąją nuostatą – tik „1995–1997 metais“ (žr. Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio 1 dalį). Apie bet kokį 1991–1993 m. laikotarpio pratęsimą turi būti iš naujo pranešta EB 88 straipsnio 3 dalies prasme, kaip tai padarė Italijos valdžios institucijos, o tai irgi reiškia, kad pagalbą reikia vertinti iš naujo.

74      Kalbant apie argumentą, kad tariamas refinansavimas, numatytas Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje, niekuo nesiskiria nuo Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje numatyto refinansavimo, kurį patvirtino Komisija, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime paaiškinama, kodėl šios priemonės skiriasi, nes Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje daroma nuoroda į Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnį ir jais siekiama 1995 ir 1996 finansiniais metais finansuoti 1992–1993 „žemės ūkio metais“ numatytas priemones (žr. ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamosios dalies b punktą), o Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje neminimas Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnis ir patvirtinamas 1993–1994, 1994–1995 ir 1995–1996 žemės ūkio metais numatytų priemonių finansavimas (žr. ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamosios dalies d punktą ir pabaigą).

75      Iš to, kas nurodyta, aišku, kad reikia atmesti kaltinimą, susijusį su EB 88 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

76      Antra, ieškovė teigia, kad nusprendusi, jog Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta nauja pagalba, Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus.

77      Ji remiasi 1994 m. spalio 5 d. Sprendimu Italgrani, kuriame nustatyta tvarka, kuria turi būti vadovaujamasi, jei teigiama, kad nagrinėjama pagalba priskirtina anksčiau patvirtintai pagalbos schemai. Minėto sprendimo 24 punkte Teisingumo Teismas nurodo:

„Jei Komisija tiria konkretų pagalbos skyrimo tariamai pagal anksčiau patvirtintą pagalbos schemą atvejį, ji jos negali iš karto tirti pagal Sutartį. Prieš pradėdama bet kokią procedūrą ji pirmiausia privalo patikrinti, ar pagalba priskirtina bendrai schemai ir atitinka sprendime, kuriuo ši bendra pagalbos schema patvirtinta, nustatytas sąlygas. Jei Komisija taip nesielgtų, tai tirdama kiekvieną atskirą pagalbos atvejį ji galėtų pakeisti savo sprendimą, kuriuo patvirtino pagalbos schemą ir kurį priimant jau buvo atliekamas tyrimas pagal Sutarties 92 straipsnį (dabar – EB 87 straipsnis). Taip būtų pažeisti ir valstybių narių, ir prekybininkų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principai, nes Komisija galėtų bet kada ginčyti atskirą pagalbos atvejį, griežtai atitinkantį sprendimą, kuriuo patvirtinta pagalbos schema.“

78      Tačiau šioje byloje negalima naudingai remtis minėta teismo praktika, nes Italijos valdžios institucijos pirmą kartą nurodė, kad nagrinėjama pagalba – tai anksčiau patvirtintos pagalbos refinansavimas, tik atsakydamos į 1998 m. vasario 13 d. Komisijos sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (žr. 1998 m. birželio 30 d. ir lapkričio 19 d. Italijos valdžios institucijų laiškus Komisijai). Dar nepriėmus sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą tos pačios institucijos pritaikė savo veiksmus prie naujai pagalbai taikytinos sistemos, pranešdamos Komisijai apie nagrinėjamą priemonę pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

79      Be to, kai Komisija 1997 m. sausio 23 d. laišku leido Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje 1992–1993 žemės ūkio metais numatytos pagalbos schemos refinansavimą, taikant Regionų įstatymo Nr. 81/95 7 straipsnyje ir Regionų įstatymo Nr. 33/96 20 straipsnyje numatytas priemones, ji pasirūpino įspėti Italijos valdžios institucijas apie tai, kad šio refinansavimo patvirtinimas neriboja tebevykstančio Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio tyrimo (žr. ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamosios dalies c punktą).

80      Iš to, kas nurodyta, aišku, kad reikia atmesti kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu.

81      Trečia, ieškovė teigia, kad nuspręsdama, jog Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta nauja pagalba, Komisija pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus ir neįvykdė EB 253 straipsnyje nustatytos motyvavimo pareigos.

82      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad priimdama ginčijamą sprendimą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, reaguodama į Italijos valdžios institucijų pranešimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, Komisija šioje byloje nepažeidė esminių procedūrinių reikalavimų, nes ginčijamo sprendimo 52 konstatuojamojoje dalyje teisiškai pakankamai paaiškinama, kodėl Komisija manė, kad Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnis negali būti laikomas nustatančiu Regionų įstatymo Nr. 32/91 48 straipsnyje numatytos pagalbos schemos refinansavimą Italijos valdžios institucijų suprantama prasme, atsižvelgiant į oficialią tyrimo procedūrą.

83      Iš to, kas nurodyta, aišku, kad reikia atmesti kaltinimus, susijusius su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir motyvų nenurodymu.

84      Todėl reikia atmesti visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su „tempus regit actum“ principo pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais

 Šalių argumentai

85      Ieškovė skundžiasi, kad Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalbos schema ginčijamame sprendime nepripažinta suderinama su žemės ūkio sektoriui skirtų veiklos kreditų taisyklėmis.

86      Pirmiausia ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė tempus regit actum principą ir administracinių aktų negaliojimo atgal principą (1993 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C‑325/91, Rink. p. I‑3283, ir 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125), taikydama dar tebevykstant oficialiai tyrimo procedūrai priimtą Komunikatą dėl veiklos kreditų Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje, kuris buvo priimtas anksčiau nei minėta nuostata, numatytai pagalbos schemai. Komisija per administracinę procedūrą kelis kartus ketino taikyti naująsias nuostatas dėl veiklos kreditų. Savo 1995 m. spalio 2 d. laiške Italijos nuolatinei atstovybei, kuriame buvo prašoma pateikti išsamią informaciją dėl 1995–1996 žemės ūkio metų, Komisija paragino Italijos valdžios institucijas patvirtinti, kad yra įvykdyti prie laiško pridėtame komunikato dėl veiklos kreditų projekte nustatyti kriterijai. Taip pat savo 1997 m. sausio 23 d. laiške užsienio reikalų ministrui Komisija manė, kad Komunikatas dėl veiklos kreditų buvo taikytinas, „nes tai buvo nauja schema, tebegaliojanti po 1996 m. sausio 1 dienos“.

87      Antra, ieškovė teigia, kad Italijos valdžios institucijas suklaidino Komisijos per administracinę procedūrą pateikta informacija; jos buvo įsitikinusios, kad daugiausia dėmesio privalo skirti ne pagalbos pobūdžiui (nes atrodė, kad yra nustatyta, jog tai yra veiklos kreditas), o tam, ar yra įvykdytos pagalbai gauti būtinos sąlygos, t. y. tos, kurios taikytos iki Komunikato dėl veiklos kreditų (ieškovės teigimu, taip ir buvo), ar griežtesni tame komunikate nustatyti reikalavimai (ieškovės teigimu, jie taip pat buvo įvykdyti). Tokie veiksmai prilygsta piktnaudžiavimui įgaliojimams.

88      Norėdama pagrįsti savo argumentus ieškovė nurodo, kad Komisija, tirdama ginčijamas priemones, atsižvelgė į Komunikate dėl veiklos kreditų nustatytus kriterijus, kaip tai rodo nuoroda į „sezoninį“ paskolų pobūdį ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamosios dalies c punkte. Visų pirma ieškovė ginčija Komisijos teiginį, kad sezoninis pagalbos pobūdis praktiškai jau buvo privaloma sąlyga dar iki įsigaliojant naujosioms Komunikate dėl veiklos kreditų nustatytoms taisyklėms, nes komunikato penktoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad iki jo įsigaliojimo buvo taikomos dvi sąlygos: paskolos laikotarpis neturėjo viršyti vienų metų ir ji neturėjo būti skiriama tik vienam produktui ir tik vienai veiklos rūšiai, ir nieko nenurodyta apie jos sezoninį pobūdį. Iš tikrųjų reikalavimas, kad pagal naująsias ateityje taikytinas taisykles paskola turi būti sezoninė, kad žemės ūkio subjektai, prieš gaudami pajamas iš pardavimo, galėtų padengti su gamybos ciklu susijusias išlaidas, faktiškai nustatytas Komunikato dėl veiklos kreditų septintoje įtraukoje.

89      Ieškovė teigia, kad dvi sąlygos, kurių buvo reikalaujama pagal ankstesnę Komisijos praktiką, yra įvykdytos (maksimalus paskolų laikotarpis buvo vieni metai ir pagalba taikyta visiems citrusiniams vaisiams, kitiems vaisiams ir daržovėms), kaip tai pripažinta ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamosios dalies c punkte („net darant prielaidą, kad subsidijuojama paskola nebuvo suteikta tik vienam produktui (bet dviejų rūšių produktams) ar susieta tik su viena veiklos rūšimi (bet daugiausia su vienos rūšies operacija – eksportu) ir kad paskolos trukmė neviršijo 12 mėnesių“).

90      Pirmiausia Komisija pažymi, kad ieškovė iš esmės kaltina Komisiją klaidingai taikius Komunikate dėl veiklos kreditų nustatytas taisykles. Ji pažymi, kad tokiam argumentavimui nėra faktinio pagrindo, nes ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamosios dalies penktojoje pastraipoje nurodoma, kad šioje byloje reikšmingos taisyklės buvo tos, kurios taikytos prieš įsigaliojant Komunikatui dėl veiklos kreditų.

91      Komisija taip pat nurodo, kad Italijos valdžios institucijos nebuvo suklaidintos, nes sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą 2.4 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse paaiškinama, jog Komisija sutiko su jų nuomone dėl taikytinų taisyklių nustatymo ir šiose dalyse daroma aiški nuoroda į praktiką, taikytą iki Komunikato dėl veiklos kreditų.

92      Galiausiai, priešingai nei ieškovė, Komisija teigia, kad sezoninis pobūdis nėra nauja Komunikate dėl veiklos kreditų nustatyta sąlyga, tačiau ši sąlyga neatsiejamai susijusi su pačia veiklos kredito arba žemės ūkio veiklos kredito sąvoka. Iš tikrųjų ši sąlyga yra esminis jos elementas.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

93      Pirmiausia reikia apibrėžti taisykles, taikomas ratione temporis priemonei, apie kurią pranešta, ir tik tada nagrinėti šių taisyklių turinį ir jų taikymą šioje byloje.

 1. Ratione temporis taikytinų taisyklių apibrėžimas

94      Ginčijamame sprendime nurodoma, kad Komisija svarstė, ar taikyti Komunikate dėl veiklos kreditų išdėstytas naujas taisykles (žr. 53 konstatuojamosios dalies trečiąją pastraipą), tačiau galiausiai nusprendė to nedaryti ir paprasčiausia taikė savo ankstesne praktika paremtas taisykles (žr. 53 konstatuojamosios dalies ketvirtąją ir penktąją pastraipas).

95      Visų pirma 53 konstatuojamosios dalies penktojoje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalba būtų taikoma 1993–1994, 1994–1995 ir 1995–1996 žemės ūkio metais ir kad vėliau priimtas Komunikatas dėl veiklos kreditų taikomas tik pagalbai, įsigaliojusiai ar tebegaliojančiai po 1998 m. birželio 30 d., Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnį reikia nagrinėti „pagal kriterijus, taikytus subsidijuojamoms trumpalaikėms paskoloms prieš įsigaliojant naujajam komunikatui (dėl veiklos kreditų) (1998 m. birželio 30 d.)“. Atsižvelgdama į tai, Komisija tik išdėstė 1997 m. birželio 30 d. laiške Italijos valdžios institucijų pateiktų pastabų turinį (žr. ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamąją dalį).

96      Todėl ieškovė klaidingai priekaištauja Komisijai, kad šios atlikta Italijos valdžios institucijų pateiktų pastabų analizė pažeidžia veiklos kreditams ratione temporis taikomas taisykles dėl to, kad analizėje taikomos Komunikate dėl veiklos kreditų apibrėžtos naujos taisyklės ar kad Komisija, atlikdama šią analizę, piktnaudžiavo turimais įgaliojimais.

 2. Ratione temporis taikytinų taisyklių turinys

97      Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant taisykles, kurios taikytos prieš įsigaliojant naujoms Komunikate dėl veiklos kreditų nustatytoms taisyklėms, atsižvelgus į sezoninį pagalbos pobūdį, o šis kriterijus, pasak ieškovės, ankstesnėje Komisijos praktikoje nebuvo taikomas.

98      Reikia pažymėti, kad prieš apibrėžiant naujas taisykles, kurios turėjo būti pradėtos taikyti nuo 1998 m. birželio 30 d., Komunikate dėl veiklos kreditų nurodoma, kad Komisija kelerius metus taikė neprieštaravimo valstybės pagalbai, suteiktai subsidijuojamų trumpalaikių paskolų žemės ūkio sektoriui forma, politiką. Komunikate taip pat pažymima, kad: „vienintelės sąlygos, kurias Komisija nustatė tokioms subsidijoms, yra tokios: paskolos laikotarpis negali viršyti vienų metų ir ji negali būti teikiama tik vienam produktui ir tik vienai veiklos rūšiai“, kartu pažymint, kad „pagalbos intensyvumas neribojamas, taip pat nesudaroma kliūčių kiekvieno gavėjo atveju kasmet atnaujinti subsidijuojamą paskolą“ (Komunikato dėl veiklos kreditų penkta konstatuojamoji dalis).

99      Vis dėlto ir, priešingai nei teigia ieškovė, tokia apibrėžtimi negalima nepaisyti sezoninio nagrinėjamos pagalbos pobūdžio, nes šis pobūdis yra neatsiejamas nuo pačios veiklos kredito apibrėžties, kurioje neišvengiamai minima „žemės ūkio kreditų“ sąvoka, t. y. kreditas, skirtas padengti su žemės ūkio produkcijos ciklu susijusių subjekto išlaidų išankstinius mokėjimus, kol per tą patį ciklą bus gautos pajamos (žr. 1998 m. vasario 13 d. Komisijos sprendimo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą 2.8 konstatuojamosios dalies pabaigą).

100    Sezoninis veiklos kreditų pobūdis yra akivaizdus iš Komisijos dokumento „Konkurencijos politika žemės ūkio sektoriuje“, kurio Septynioliktojoje konkurencijos politikos ataskaitoje nurodoma, kad jame pateikiamos gairės, kuriomis Komisija vadovaujasi įgyvendindama konkurencijos taisykles žemės ūkio sektoriuje, ir kad jis yra valstybėms narėms, viešosioms institucijoms ir suinteresuotiesiems subjektams žinomas orientacinis pagrindas. Pagal šį dokumentą veiklos kreditų forma suteikta pagalba laikoma nesuderinama su bendrąja rinka, jei šie kreditai „teikiami ilgesniam kaip prekybos metų (12 mėnesių) laikotarpiui, tik vienam produktui ir tik vienai veiklos rūšiai“ (ir, atvirkščiai, šiuos du kriterijus atitinkanti pagalba bus laikoma suderinama su bendrąja rinka). Dokumente toliau paaiškinama, jog Komisija savo požiūrį „motyvuoja tuo, kad žemės ūkio produkcija, kuri neišvengiamai yra ciklinio pobūdžio, turi būti finansuojama specifiniais metodais“.

101    Sezoninis nagrinėjamos priemonės pobūdis taip pat nurodytas Komunikato dėl veiklos kreditų septintoje konstatuojamojoje dalyje, skyriuje, kuriame pateikiamos Komisijos išvados po praktikos apžvalgos, nurodant, kad „dėl Bendrijos žemės ūkio sektoriaus ir susijusios veiklos pobūdžiui būdingų priežasčių, visų pirma dėl produkcijos sezoniškumo ir ūkių veiklos struktūros, šis sektorius gali būti nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kituose sektoriuose veikiančiais ūkio subjektais, tiek kalbant apie jų poreikį gauti trumpalaikius kreditus, tiek apie gebėjimą juos finansuoti“.

102    Todėl būtinybė reaguoti į specifinius finansavimo poreikius, susijusius su žemės ūkio produkcijos sezoniniu pobūdžiu, pateisina du kriterijus, nustatytus siekiant apibrėžti veiklos kreditų suderinamumą su Sutarties taisyklėmis, ir tokios priemonės negali būti vertinamos neatsižvelgiant į šį pobūdį.

103    Ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje pateiktas ankstesnės Komisijos praktikos apibrėžimas, pagal kurį „pranešimo metu galiojusios trumpalaikėms žemės ūkio paskoloms su palūkanų subsidijavimu taikomos taisyklės draudė teikti paskolą tik vienam produktui ar tik vienai veiklos rūšiai, o paskolos laikotarpis negalėjo viršyti dvylikos mėnesių“, papildytas 54 konstatuojamosios dalies pirmąja pastraipa, kur daroma nuoroda ne tik į minėtus du kriterijus, bet ir į sezoninį nagrinėjamos priemonės pobūdį, nurodant, kad kriterijai, taikomi priemonei, apie kurią pranešta prieš įsigaliojant Komunikate dėl veiklos kreditų nustatytoms naujoms taisyklėms, yra tokie: „paskolos turi būti „sezoninio“ pobūdžio, skirtos bendrosioms veiklos išlaidoms padengti (žaliavoms įsigyti, darbuotojų atlyginimams ir kt.), paskola negali būti suteikiama tik vienam produktui ar tik vienai veiklos rūšiai ir paskolos laikotarpis negali viršyti 12 mėnesių“.

104    Be to, ieškovės negali stebinti tai, kad sezoninis pagalbos pobūdis, kuris aiškiai paminėtas sprendimo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą 2.5 konstatuojamojoje dalyje, „prieš priimant 1996 m. vasario 14 d. OL C 44 paskelbtas gaires (Komunikatas dėl veiklos kreditų) naudotas kaip kriterijus Komisijos praktikoje dėl valstybės pagalbos veiklos kreditų forma“, o to paties sprendimo 2.6 konstatuojamojoje dalyje išreiškiamos abejonės „dėl to, ar nagrinėjama pagalba gali būti laikoma tikru veiklos kreditu („žemės ūkio kredito prasme)“.

105    Todėl negalima priekaištauti Komisijai dėl jos atliktos Italijos valdžios institucijų pateiktų pastabų, susijusių su priemonės, apie kurią pranešta, kvalifikavimu kaip veiklos kredito, analizės atsižvelgiant į jo sezoninį pobūdį.

 3. Minėtų taisyklių taikymas nagrinėjamai bylai

106    Kalbant apie tai, kaip Komisija ginčijamame sprendime taikė veiklos kreditams skirtas taisykles, pakanka pažymėti, kad ieškovė neneigia, jog nagrinėjama pagalba nėra sezoninio pobūdžio, ir tik klaidingai nurodo, kad būtinybė įrodyti šį pobūdį atsirado įsigaliojus Komunikate dėl veiklos kreditų nustatytoms naujoms taisyklėms.

107    Visų pirma iš ieškinio aišku, kad ieškovė pripažįsta, jog nagrinėjama pagalba nėra sezoninio pobūdžio („nekyla abejonių, kad Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalba <...> taikoma komerciniams subjektams ir todėl ji teikiama po to, kai ūkininkas patiria gamybos sąnaudų“).

108    Be to, ieškovė neneigia, kad paskolos trukmės kriterijus (paskolos laikotarpis neturi viršyti 12 mėnesių, net jei paskola gali būti kasmet atnaujinama) šioje byloje nėra įvykdytas, nes skolos padengimo terminas buvo 36 mėnesiai (arba tiksliau, „vidutinis laikotarpis buvo <...> daug trumpesnis nei 36 mėnesiai“, tačiau negalima atmesti, kad jis „gali būti ilgesnis nei 12 mėnesių“) (žr. ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamosios dalies b punktą ir 32 konstatuojamąją dalį, į kurią daroma nuoroda).

109    Todėl Komisijai negalima priekaištauti laikiusis nuomonės, kad šioje byloje veiklos kreditai nebuvo sezoninio pobūdžio.

110    Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą antrąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio pažeidimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir EB 253 straipsnio pažeidimu nenurodžius motyvų

111    Šis ieškinio pagrindas susijęs su „trigubais“ argumentais: vieni susiję su eksporto pagalbos sąvoka, kiti – su pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti ir užimtumo pagalba, o dar kiti – su veiklos pagalba, suteikta siekiant restruktūrizuoti praeities skolas.

 1. Dėl kaltinimų, susijusių su eksporto pagalbos sąvoka

–       Šalių argumentai

112    Ieškovė kritikuoja tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje padaryta išvada, kad nagrinėjama pagalba turi būti laikoma „eksporto pagalba“. Pasak ieškovės, Komisija priėjo prie šios išvados ne vertindama nagrinėjamą pagalbą pagal EB 87 straipsnyje nurodytus principus, bet pašalinimo būdu, remdamasi liekamuoju kriterijumi, kuris neturi jokio pagrindo valstybės pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Be to, ginčijamame sprendime pagalbos kvalifikavimas kaip „eksporto pagalbos“ pateisinamas tuo, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė įrodymų, susijusių su eksporto už Italijos ribų įtaka eksportui už Sicilijos ribų. Kadangi taip yra, ieškovė mano, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnį ir piktnaudžiavo turimais įgaliojimais, nes ji įgaliota nustatyti, ar nagrinėjama pagalba iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje.

113    Tokią veiksmų seką rodo ir motyvavimas. Teisingumo Teismo praktikoje patvirtintas principas, kad sprendimas, kuriame nėra informacijos, susijusios su padėtimi nagrinėjamoje rinkoje, pagalbą gaunančios įmonės rinkos dalimi, prekybos nagrinėjamais produktais tarp valstybių narių ir pagalbos gavėjų vykdomo eksporto būdais netenkina motyvavimui taikomų būtinųjų reikalavimų (žr. minėtus sprendimus Prancūzija prieš Komisiją ir CIRFS ir kt. prieš Komisiją). Ieškovė pažymi, kad ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje nurodyta informacija, susijusi su Italijos citrusinių vaisių, kitų vaisių ir daržovių eksportu, neleido sužinoti apie produktų iš Sicilijos regiono procentinę dalį, todėl tariamas valstybės pagalbos poveikis Bendrijos prekybai nustatomas remiantis „informacijos nebuvimu“, nebent Italijos valdžios institucijos įrodytų kitaip.

114    Komisija nurodo, kad net jei ieškovės kaltinimai yra pagrįsti, jie negali būti pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, nes šie kaltinimai susiję su motyvuojamosios dalies ištrauka, kuri, kaip aiškiai nurodyta pačiame sprendime, neturi įtakos rezoliucinei daliai (žr. ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamąją dalį).

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

115    Ieškovės argumentavimas, kad ginčijamame sprendime daroma išvada, jog nagrinėjama pagalba turi būti kvalifikuojama kaip pagalba eksportui, neturi faktinio pagrindo, nes ginčijamame sprendime aiškiai nurodoma, kad nors iš pradžių toks kvalifikavimas buvo numatytas, galiausiai jo atsisakyta.

116    Ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad Komisija, reaguodama į Italijos valdžios institucijų pastabas, kuriomis ginčijamas priemonės, apie kurią pranešta, kvalifikavimas kaip eksporto pagalbos, atsižvelgė į tai, kad „pardavimas už regiono ribų nebūtinai ir neišimtinai reiškia eksportą iš Italijos teritorijos, todėl, nagrinėdama pagalbą, šiame sprendime ji nebeatsižvelgs į tokį kvalifikavimą“.

117    Tiesa yra tai, kad nurodžius, jog pagalbą atsisakyta kvalifikuoti kaip eksporto pagalbą, 55 konstatuojamojoje dalyje toliau teigiama: „vis dėlto, kaip Komisija pažymėjo sprendime pradėti procedūrą, kadangi atrodo, jog pagalbos apskaičiavimo metodas (žr. 23 konstatuojamąją dalį) atitinka eksporto pagalbos apskaičiavimo metodą, ir atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės valdžios institucijos grindė savo pastabas pažodiniu Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio aiškinimu, nepateikdamos rašytinių įrodymų dėl, pvz., eksporto iš regiono į kitas Italijos teritorijos dalis ir už Italijos teritorijos ribų, Komisija negali atmesti aplinkybės, kad pagalba de facto gali būti eksporto pagalba“. Vis dėlto ši pastaba, kuria tik nurodomas akivaizdus dalykas, – tai, kad Komisija nusprendžia neatlikti tyrimo, nereiškia, jog prireikus pagalba negali būti kvalifikuojama kaip eksporto pagalba, jei įrodoma, kad ji tokia yra – nesuteikia pagrindo daryti išvados, kaip tai daro ieškovė, kad ginčijamame sprendime nurodoma, jog nagrinėjama pagalba turi būti kvalifikuojama kaip eksporto pagalba.

118    Todėl su eksporto pagalbos sąvoka susijusius kaltinimus reikia atmesti, toliau jų nenagrinėjant, nes Komisija ginčijamame sprendime aiškiai atsisakė tokio kvalifikavimo.

 2. Dėl kaltinimų, susijusių su pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti bei užimtumo pagalbos sąvokomis

–       Šalių argumentai

119    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime esančios nuorodos į pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti bei užimtumo pagalbos sąvokas neturi reikšmės. Italijos valdžios institucijos niekada neteigė, kad nagrinėjama pagalba galėtų būti kvalifikuojama kaip nors kitaip nei pagalba subsidijuojamoms trumpalaikėms paskoloms žemės ūkio sektoriuje (veiklos kreditams) ir joms nereikėjo pateikti informacijos, įrodančios, kad pagalba buvo kitokio pobūdžio. Visų pirma nagrinėjama pagalba neįgyja užimtumo pagalbos pobūdžio dėl Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje esančios nuorodos į užimtumo lygių išlaikymą, ši nuoroda veikiau paaiškina pagalbos svarbą socialiniu požiūriu.

120    Komisija mano, kad ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu neturi jokių trūkumų, nes jame atmetama nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka galimybė, atsižvelgiant į pagalbą sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti bei užimtumo pagalbą reglamentuojančias taisykles.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

121    Šiuo klausimu ieškovės pateikti argumentai neturi reikšmės, nes ji tik teigia, kad nuorodos į pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti bei užimtumo pagalbos sąvokas neturi reikšmės, o ginčijamame sprendime padaryta būtent ši išvada.

122    Todėl nors ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad Italijos valdžios institucijos nenurodė galimybės, jog Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalba atitinka Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 283, 1997 9 19, p. 2) nustatytus atitinkamus reikalavimus ir nurodomas šių reikalavimų turinys, šioje konstatuojamojoje dalyje daroma išvada, kad „Italijos valdžios institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad priemonė, apie kurią pranešta, atitinka minėtus kriterijus, ir apie tai negalima spręsti iš Italijos valdžios institucijų pateiktos informacijos“.

123    Taip pat, nors ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad Italijos valdžios institucijų pateiktose pastabose „neaiškiai nurodomas“ priemonės ir užimtumo lygio išlaikymo ryšys, joje iš karto pažymima, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog pagalba atitinka Bendrijos gairių dėl užimtumo pagalbos (OL C 334, 1995 12 12, p. 4) esmę ir prasmę. Visų pirma sprendime nurodoma, kad nors Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnio 4 dalyje numatytas pagalbos nutraukimas ir susigrąžinimas, jei pagalbos gavėjai neįvykdo įsipareigojimo išlaikyti užimtumo lygį, neatrodo, kad ši pagalba atitiktų Bendrijos gairėse dėl užimtumo pagalbos nustatytus kriterijus, nes tai nėra pagalba, konkrečiai patvirtinta ar skirta apsaugoti užimtumą, jos suma nepriklauso nuo darbuotojų skaičiaus, o forma – nuo darbo užmokesčio sąnaudų. Todėl sprendime daroma išvada, kad net jei nagrinėjama pagalba gali netiesiogiai padėti išlaikyti užimtumą, kaip yra ir daugelio kitų pagalbos kategorijų atveju, ji negali būti laikoma užimtumo pagalba minėtų gairių prasme.

124    Todėl reikia atmesti kaltinimus, susijusius su pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti bei užimtumo pagalbos sąvokomis.

 3. Dėl kaltinimo, susijusio su veiklos pagalba, suteikta siekiant restruktūrizuoti praeities skolas

–       Šalių argumentai

125    Ieškovė kritikuoja ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje esantį teiginį, kuriuo nagrinėjama pagalba kvalifikuojama kaip „veiklos pagalba, suteikta siekiant restruktūrizuoti praeities skolas“, neišnagrinėjus nacionalinės valdžios institucijų nurodytų priežasčių, susijusių su aplinkybe, kad Sicilijos bankų taikomos palūkanų normos yra gerokai didesnės už taikomas likusioje Italijos teritorijos dalyje. Ji taip pat pažymi, kad kvalifikuodama nagrinėjamą pagalbą kaip veiklos pagalbą, nesuderinamą su bendrosios rinkos taisyklėmis, Komisija neišnagrinėjo klausimo, ar ši pagalba galėtų būti laikoma „eksporto pagalba“, nes jei nacionalinės valdžios institucijos būtų laiku sužinojusios apie tokį kvalifikavimą, nagrinėjamai pagalbai, nepaisant jos neteisingo pagrindo, būtų buvę galima pritaikyti EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktuose nurodytas leidžiančias nukrypti nuostatas. Be to, Komisija nepaaiškina, kodėl kvalifikavo pagalbą kaip veiklos pagalbą, todėl ginčijamas sprendimas yra niekinis dėl motyvų nenurodymo.

126    Komisija ginčija šiuos argumentus ir atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad Italijos valdžios institucijos pačios kvalifikavo nagrinėjamą pagalbą kaip pagalbą, skirtą praeities skoloms restruktūrizuoti. Be to, niekada nebuvo suabejota, kad tai yra veiklos pagalba, o šio kvalifikavimo motyvas tinkamai pateiktas ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje. Komisija taip pat pažymi, kad šioje byloje nagrinėjama priemonė negali būti patvirtinta kaip veiklos kreditas; Sicilijoje ir likusioje Italijos teritorijos dalyje taikomų palūkanų normų skirtumai šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, nes pagal veiklos kreditams taikomas taisykles šio parametro nereikalaujama.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

127    Vadovaujantis ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamąja dalimi neatrodo, kad Regionų įstatymo Nr. 68/95 6 straipsnyje numatyta pagalba, „kuri akivaizdžiai nėra investicijų pagalba, atitinka trumpalaikėms paskoloms su palūkanų subsidijavimu sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ar restruktūrizuoti ar užimtumui išlaikyti taikomus reikalavimus ar bet kuriuos kitus remiantis kitu teisiniu pagrindu nustatytus nukrypti leidžiančius reikalavimus“, ir atrodo, kad tai yra „paprasčiausia veiklos pagalba, suteikta siekiant restruktūrizuoti praeities skolas, kurios poveikis išnyksta nutraukus pagalbos mokėjimą“.

128    Ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad žemės ūkio sektoriuje Komisija vadovaujasi nuoseklia politika drausti veiklos pagalbos skyrimą visuose regionuose, įskaitant tuos, kuriems taikomas EB 87 straipsnio 3 dalies a punktas, nes tokia pagalba dėl savo pobūdžio gali kliudyti bendro rinkos organizavimo mechanizmams, kurie yra viršesni už Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles.

129    Tai paaiškinus, ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog „Italijos valdžios institucijų pastabos patvirtina, kad nagrinėjamos priemonės tikslas yra palengvinti pagalbos gavėjų skolų naštą ir kad pagalbos gavėjų atveju nėra lygiavertės priemonės, kuri galėtų paskatinti tam tikrų ekonominės veiklos rūšių ar tam tikrų regionų plėtrą“, šiai priemonei negali būti taikomos EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų leidžiančios nukrypti nuostatos ir todėl ji nesuderinama su bendrąja rinka.

130    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką veiklos pagalba, t. y. pagalba, skirta padengti įmonės išlaidas, kurių ji paprastai būtų turėjusi patirti savo kasdienėje valdymo ar įprastoje veikloje, iš esmės nepatenka į EB 87 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. Pagal atitinkamą teismų praktiką tokios pagalbos poveikis iš esmės yra konkurencijos sąlygų iškraipymas tuose sektoriuose, kuriuose ji teikiama, o kartu šia pagalba dėl jos pobūdžio neįmanoma pasiekti jokių EB sutartyje nustatytomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis siekiamų tikslų (1990 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑86/89, Rink. p. I‑3891, 18 punktas; 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 50 punktas; 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Siemens prieš Komisiją, T‑459/93, Rink. p. II‑1675, 48 punktas).

131    Šioje byloje ieškovė nepateikia jokios informacijos, kuri paneigtų Komisijos teiginį, kad pagalba, suteikta siekiant restruktūrizuoti jos gavėjų praeities skolas, palengvinant jų skolų naštą, yra veiklos pagalba, nesuderinama su valstybės pagalbai taikomomis Sutarties taisyklėmis. Aplinkybė, kad skiriasi Sicilijoje ir likusiose Italijos teritorijos dalyse taikoma palūkanų norma, nėra pateisinimas, dėl kurio pagalbą būtų galima laikyti suderinama su minėtomis taisyklėmis, nes EB 87 straipsnio 3 dalyje nėra tokios leidžiančios nukrypti nuostatos.

132    Todėl reikia atmesti kaltinimą, susijusį su veiklos pagalba, skirta siekiant restruktūrizuoti praeities skolas.

133    Iš to, kas nurodyta, akivaizdu, kad reikia atmesti visą trečiąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir EB 87 straipsnyje nustatytų procedūrų neužbaigimu per protingą terminą

 Šalių argumentai

134    Ieškovė teigia, kad Komisija neužbaigė administracinės procedūros per protingą terminą, nes apie Regionų įstatyme Nr. 68/95 numatytą pagalbos schemą buvo pranešta 1995 m. rugpjūčio 8 d., o nuo 1998 m. vasario 13 d. Sprendimo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą iki 1999 m. gruodžio 22 d. galutinio sprendimo praėjo beveik dveji metai.

135    Komisija ginčija šiuos argumentus ir teigia, kad nuo pranešimo apie Regionų įstatyme Nr. 68/95 numatytą pagalbos schemą iki oficialios tyrimo procedūros pradžios praėjusį 30 mėnesių terminą ir šios oficialios tyrimo procedūros 22 mėnesių terminą iš esmės lėmė Italijos valdžios institucijos. Be to, Komisija pažymi, kad 22 mėnesių termino negalima laikyti pernelyg ilgu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalį, pagal kurią šioje nuostatoje nustatytas 18 mėnesių laikotarpis nėra privalomas ir jis gali būti šiek tiek ilgesnis.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

136    Pagal gero administravimo principą Komisija, priimdama sprendimus po administracinės procedūros, susijusios su konkurencijos politika, privalo veikti per protingą laiką (valstybės pagalbos srityje žr. 1973 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lorenz, 120/73, Rink. p. 1471, 4 punktą; 1987 m. lapkričio 24 d. Sprendimo RSV prieš Komisiją, 223/85, Rink. p. 4617, 12–17 punktus; dėl skundo atmetimo žr. 1997 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Guérin automobiles prieš Komisiją, C‑282/95 P, Rink. p. I‑1503, 37 ir 38 punktus). Ar administracinės procedūros trukmė pagrįsta, turi būti nustatyta atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, visų pirma į bylos kontekstą, įvairius procedūros etapus, kurių turi paisyti Komisija, bylos sudėtingumą ir jos svarbą įvairioms susijusioms šalims (konkurencijos srityje žr. 1997 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCK ir FNK prieš Komisiją, T‑213/95 ir T‑18/96, Rink. p. II‑1739, 57 punktą).

137    Tačiau šioje byloje ieškovė tik nurodo, kad apie Regionų įstatyme Nr. 68/95 numatytą pagalbos schemą buvo pranešta 1995 m. rugpjūčio 8 d., kad sprendimas pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą priimtas 1998 m. vasario 13 d., kad galutinis sprendimas priimtas 1999 m. gruodžio 22 d. ir kad šie laikotarpiai nėra protingi, tačiau šių savo teiginių nemotyvuoja.

138    Reikėtų priminti, kad už tai, jog nuo pranešimo apie pagalbos schemą iki oficialios tyrimo procedūros pradžios praėjo 30 mėnesių, iš esmės yra atsakingos Italijos valdžios institucijos, kurios iš dalies ar neišsamiai atsakė į Komisijos prašymus pateikti informacijos, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje, ir ieškovė to neneigė. Komisija negali būti laikoma atsakinga už šį delsimą.

139    Kalbant apie 22 mėnesių laikotarpį, kuris praėjo nuo oficialios tyrimo procedūros pradžios iki galutinio sprendimo, pagal Reglamento Nr. 659/1999, įsigaliojusio 1999 m. balandžio 16 d., 7 straipsnio 6 dalį „Komisija pagal galimybes stengiasi priimti sprendimą per 18 mėnesių po formalaus tyrimo proceso [oficialios tyrimo procedūros] pradžios“. Todėl 22 mėnesių termino negalima laikyti neprotingu vien todėl, kad jis viršija 18 mėnesių terminą, nes šis terminas yra tik siektinas tikslas, o ne privalomas reikalavimas. Be to, ieškovė neneigia, kad už santykinio neveiklumo laikotarpį oficialios tyrimo procedūros viduryje yra atsakingos Italijos valdžios institucijos, kurių buvo nesėkmingai prašoma pateikti išsamią informaciją dėl galimo pagalbos kvalifikavimo kaip eksporto pagalbos.

140    Taigi reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą.

141    Todėl reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

142    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį bylą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovė pralaimėjo bylą, pastaroji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ieškovė padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

García-Valdecasas Lindh Cooke

Meij Legal

Paskelbta 2003 m. lapkričio 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris        Pirmininkas

H. Jung        R. García-Valdecasas

* Proceso kalba: italų.