EUROPOS SĄJUNGOS
TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. spalio 1 d.
Byla F‑91/13
DF
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Kelionės išlaidos – Ieškovo delegavimas į valstybę, kurios pilietis jis yra – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sąlyga“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo DF pirmiausia prašo panaikinti 2012 m. gruodžio 20 d. Europos Komisijos sprendimą grąžinti ekspatriacijos išmoką ir kompensaciją už kasmetinės kelionės išlaidas, kurias jis gavo per jo delegavimo į Vokietiją laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., atlyginti jau sugrąžintas sumas ir žalą.
Sprendimas: Priteisti iš Europos Komisijos sumokėti DF 1 500 eurų kaip neturtinės žalos atlyginimą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamas vienas ketvirtis DF patirtų bylinėjimosi išlaidų. DF padengia tris ketvirčius savo bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Įprasta gyvenamoji vieta ne darbo valstybėje narėje per referencinį laikotarpį – Referencinis laikotarpis – Laikotarpio pabaigos nustatymas pareigūno delegavimo atveju – Tarnybos pradžios diena
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies b punktas)
2. Pareigūnai – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Sąlygos – Akivaizdus mokėjimo nepagrįstumas – Kriterijai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis)
3. Pareigūnai – Principai – Teisė į gynybą – Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant sprendimą jo nenaudai – Apimtis – Pažeidimas – Pasekmės
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas)
1. Kalbant apie ekspatriacijos išmokos skyrimo sąlygas pareigūno delegavimo atveju, Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas dešimties metų laikotarpis visuomet baigiasi tarnybos pradžios dieną.
(žr. 17 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: Sprendimo Magdalena Fernández / Komisija, T‑90/92, EU:T:1993:78, 32 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo B / Komisija, F‑7/06, EU:F:2007:129, 39 punktas; Sprendimo Cavallaro / Komisija, F‑108/05, EU:F:2007:164, 71 punktas, ir Sprendimo Blais / ECB, F‑6/08, EU:F:2008:160, 67 punktas.
2. Kalbant apie nepagrįstai sumokėtų sumų sugrąžinimo sąlygas, sąvoka „tiek akivaizdus“, kuria apibūdinamas mokėjimo nepagrįstumas, esanti Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio pirmoje pastraipoje, reiškia ne tai, kad nepagrįstai sumas gavęs pareigūnas visai neprivalo dėti pastangų ir aiškintis ar tikrinti situacijos, o tai, jog šis susigrąžinimas privalomas dėl to, kad kalbama apie klaidą, kurios įprastai rūpestingas pareigūnas, kuris laikomas žinančiu jo atlyginimą reglamentuojančias taisykles, negalėjo nepastebėti.
Didelę patirtį turintis aukšto rango įprastai rūpestingas pareigūnas negali nežinoti, kad ekspatriacijos išmokos mokėjimas siejamas su ekspatriacija, kaip ji suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnį, kurios nėra pareigūno, deleguoto vykdyti pareigas šalyje, kurios pilietis jis yra, atveju.
Administracijai atsisakius raštu patvirtinti tai, kas buvo teigta tik žodžiu, didelę patirtį turintis aukšto rango įprastai rūpestingas pareigūnas taip pat turi patikrinti šių žodinių patikinimų tikslumą, pavyzdžiui, pateikdamas rašytinį prašymą administracijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį.
(žr. 35, 37 ir 38 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: Sprendimo Stempels / Komisija, 310/87, EU:C:1989:9, 10 punktas; Nutarties Gouvras / Komisija, C‑420/04 P, EU:C:2005:482, 59 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: Sprendimo Maslias / Parlamentas, T‑92/94, EU:T:1996:70, 60 punktas; Sprendimo Jensen / Komisija, T‑156/96, EU:T:1996:70, 63 punktas; Sprendimo Barth / Komisija, T‑348/00, EU:T:1998:174, 29 punktas; Sprendimo Gussetti / Komisija, T‑312/02, EU:T:2004:102, 82 punktas.
3. Taikant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą, kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.
Tačiau kad dėl teisės būti išklausytam būtų galima panaikinti sprendimą, dar reikia išnagrinėti, ar, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks.
Jeigu aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo neturėjo galimybės pateikti savo pastabų ir paaiškinimų prieš priimant sprendimą susigrąžinti nepagrįstai gautas sumas, negalėjo turėti įtakos šio sprendimo turiniui, vien suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam pažeidimu negalima grįsti panaikinimo. Vis dėlto tai nepaneigia, kad dėl tos pačios priežasties administracija padarė neteisėtą veiksmą, kuris yra tarnybinis nusižengimas, galintis pateisinti žalos atlyginimą.
(žr. 41–47 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo CH /Parlamentas, F‑129/12, EU:F:2013:203, 33 ir 38 punktai.