Byla T‑68/04
SGL Carbon AG
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinka – Baudų nustatymo metodo gairės – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Proporcingumo principas – Vienodo požiūrio principas – Maksimali 10 % nuo apyvartos riba – Delspinigiai“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Baudos – Sprendimas skirti baudas – Pareiga motyvuoti
(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
2. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis – Komisijos diskrecija
(EB 81 straipsnio 1 dalis ir 82 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
3. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atitinkamų įmonių suskirstymas į kategorijas pagal specifinį atskaitos tašką
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1punkto A dalis)
4. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Absoliutaus pradinio baudos dydžio nustatymas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, vėliau koreguojamas atskirai kiekvienai įmonei
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atitinkama apyvarta
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Ilgos trukmės pažeidimai
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto B dalis)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
8. Konkurencija – Baudos – Komisijos diskrecija – Apimtis – Kompetencija nustatyti baudų mokėjimo tvarką
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos reglamento Nr. 2342/2002 86 straipsnis)
1. Kalbant apie baudų nustatymą už konkurencijos teisės pažeidimus, pažymėtina, kad Komisija įvykdo pareigą motyvuoti, jei savo sprendime nurodo vertinimo kriterijus, kurie leido nustatyti padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir ji neprivalo pateikti jame detalių paaiškinimų arba skaičių, susijusių su baudos apskaičiavimo metodu. Skaičiais išreikštų duomenų, susijusių su baudos apskaičiavimo metodu, pateikimas, kad ir kokie reikšmingi šie duomenys būtų, pareigos motyvuoti paisymui nėra būtinas.
Dėl pradinių baudų dydžių absoliučiais skaičiais pagrindimo primintina, kad baudos yra Komisijos konkurencijos politikos instrumentas, ir ji, nustatydama jų dydžius, turi naudotis tam tikra diskrecija, siekdama nukreipti įmonių elgesį konkurencijos normų paisymo linkme. Be to, svarbu išvengti, kad ūkio subjektai galėtų lengvai numatyti baudas. Todėl negalima reikalauti, kad šiuo atžvilgiu Komisija pateiktų kitus motyvus, išskyrus susijusius su pažeidimo sunkumu.
(žr. 31–32 punktus)
2. Komisijos diskrecija taikyti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį arba EB 82 straipsnį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Bendrijos teisės pavestą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima ne tik užduotį nustatyti atskirus pažeidimus ir skirti už juos sankcijas, bet ir pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant taikyti konkurencijos teisei Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį. Iš to matyti, kad Komisija turi diskreciją spręsti apie baudos dydį, siekdama sustiprinti atgrasomąjį poveikį, kai konkretaus tipo pažeidimai, nors jų neteisėtumas buvo nustatytas nuo Bendrijos konkurencijos politikos pradžios, vis dar gana dažni dėl naudos, kurią iš to gali gauti tam tikros suinteresuotosios įmonės.
Tokiu atveju, kai įmonė tuo pačiu metu dalyvavo keliuose atskiruose EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytuose pažeidimuose, atitinkančiuose klasikinio konkurencijos teisės pažeidimo tipą ir elgesį, kurio neteisėtumą ne kartą patvirtino Komisija, Komisija gali manyti esant būtina nustatyti tokį baudų lygį, kuris, neperžengiant Reglamento Nr. 17 ribų, yra pakankamai atgrasantis.
(žr. 52–54, 56 punktus)
3. Kartelio narių suskirstymo į kategorijas, siekiant juos skirtingai įvertinti pradinių baudų nustatymo etapu, metodu, kurio principas patvirtintas Pirmosios instancijos teismo praktikoje, neatsižvelgiama į tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydį, tačiau jis lemia pradinių sumų, nustatytų tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, suvienodinimą.
Komisija gali suskirstyti atitinkamas įmones į keletą kategorijų kas 5 % turimos rinkos dalių, tačiau toks skirstymas nėra vienintelis, leidžiantis, nepadarant vertinimo klaidos visose Komisijos procedūrose dėl baudos skyrimo už kartelį, atspindėti skirtingų rinkos dalių proporcingumą. Įgyvendindama savo plačią diskreciją Komisija taip pat gali sudaryti kategorijas, kurias skirtų 10 % rinkos dalys.
Vis dėlto toks suskirstymas negali pažeisti vienodo požiūrio principo, o baudos turi būti bent jau proporcingos veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą; Bendrijos teismas tik patikrina, kad toks suskirstymas būtų koherentiškas ir objektyviai pateisinamas.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad atitinkamų įmonių suskirstymas į tris kategorijas, t. y. į didelius, vidutinius ir mažus ūkio subjektus, nėra nepagrįstas būdas įvertini jų santykinę svarbą rinkoje, siekiant nustatyti pradinį baudos dydį, jei toks skirstymas nesudaro per daug iškreipto nagrinėjamos rinkos vaizdo. Be to, Komisijos metodas, kuriuo remdamasi ji nustatė kategorijų 10 % ir 20 % ribas, negali a priori būti laikomas nekoherentišku.
Be to, skirstydama kartelio narius į kategorijas, Komisija neprivalo nustatyti santykio tarp pradinių baudų dydžių, nustatytų atsižvelgiant į santykį tarp aukščiausiai kategorijai priskirtos „didžiausios“ įmonės rinkos dalies ir žemiausiai kategorijai priskirtos „mažiausios“ įmonės rinkos dalies.
Galiausiai, net jei dėl suskirstymo į kategorijas tam tikroms įmonėms, nepaisant skirtingo dydžio, nustatoma vienoda pradinė bauda, toks skirtingas vertinimas laikomas objektyviai pagrįstu, nes nustatant pažeidimo sunkumą daug didesnė reikšmė tenka pažeidimo pobūdžiui, o ne įmonės dydžiui.
(žr. 62, 65–66, 68–70, 79, 92 punktus)
4. Dėl konkurencijos teisės pažeidimų, kurie turi būti vertinami kaip „labai sunkūs“, reikia pažymėti, jog baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse tėra nurodyta, kad galimos baudos yra „daugiau kaip 20 milijonų (eurų)“. Vienintelės gairėse minimos tokiems pažeidimams taikytinos ribos yra bendroji 10 % bendrosios apyvartos riba, nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, ir ribos, susijusios su papildomu dydžiu, kuris gali būti skirtas už pažeidimo trukmę. Gairės nedraudžia už „labai sunkius“ pažeidimus gerokai padidinti absoliučios pradinio baudos dydžio vertės.
(žr. 73 punktą)
5. Apskaičiuojant baudas už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą, prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą. Konkrečiai kalbant, produktų, kurie buvo ribojamųjų veiksmų objektas, apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai.
Taigi dėl pažeidimo masto rinkoje ir kiekvienam kartelio dalyviui tenkančios atsakomybės dalies Komisija teisingai atsižvelgia į nagrinėjamų produktų apyvartą ir į kiekvienos atitinkamoje rinkoje veikusių įmonių rinkos dalis per paskutinius ištisus kalendorinius pažeidimo metus, o ne į minėtų įmonių situaciją, esančią priimant sprendimą.
(žr. 99–100 punktus)
6. Net pripažinus, kad kainų karteliai iš esmės visada yra ilgos trukmės pažeidimai, niekas nedraudžia Komisijai atsižvelgti į jų realią trukmę kiekvienu konkrečiu atveju. Iš tikrųjų tam tikri karteliai, nepaisant planų veikti ilgai, būna Komisijos atskleisti ar apie juos praneša dalyvis po trumpo jo tikrojo funkcionavimo. Tokių kartelių žala visada mažesnė nei tuomet, jei jie būtų realiai veikę ilgai. Todėl, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, visada reikia atskirti realią pažeidimo trukmę ir jo sunkumą, kuris matyti iš jo pobūdžio.
Be to, baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto B dalies pirmosios pastraipos trečioje įtraukoje numatomas ne automatinis 10 % baudos padidinimas už kiekvienus pažeidimo metus ilgos trukmės pažeidimų atveju, o tik numatyta galimybė Komisijai tai padaryti. Taigi ji gali nuspręsti pradinius baudų dydžius padidinti 10 % už kiekvienus nepertraukiamus ilgos trukmės pažeidimo metus ir 5 % už kiekvieną papildomą ilgesnį nei 6 mėnesiai, tačiau trumpesnį nei vieni metai laikotarpį. Tai, kad Komisija taiko baudos padidinimo 10 % už kiekvienus metus principą kiekvienai įmonei, dalyvavusiai pažeidime, kuris buvo pripažintas ilgos trukmės pažeidimu, visiškai neprieštarauja gairėms. Be to, „regresinio baudų padidinimo principo“, taikomo ilgos trukmės pažeidimų atveju, egzistavimas Bendrijos teisėje nėra įrodytas.
Galiausiai iš gairių 1 punkto B dalies negalima daryti išvados, kad į pirmus pažeidimo metus nereikia atsižvelgti. Iš tikrųjų šiuo klausimu tik numatyta, kad trumpos trukmės pažeidimų, paprastai trunkančių iki vienų metų, atveju bauda nedidinama. Tačiau bauda didinama ilgiau trunkančių pažeidimų atveju, o pradinis baudos dydis gali būti didinamas 10 % „už kiekvienus metus“, kai pažeidimas, kaip ir šioje byloje, truko ilgiau nei penkerius metus.
(žr. 109, 111–112, 120 punktus)
7. Nors Komisija, kontroliuojama Pirmosios instancijos teismo ir atsižvelgdama į kiekvienos bylos aplinkybes, gali sumažinti baudas remdamasi pranešimu dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, vis dėlto ji privalo laikytis 10 % ribos, numatytos Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje. Komisija neturi diskrecijos dėl šios ribos taikymo, kuri susijusi tik su apyvartos dydžiu, numatytu minėtoje nuostatoje.
Dėl tiesioginės nuorodos į įmonės apyvartą pažymėtina, jog 10 % riba siekiama, kad baudos nebūtų neproporcingos įmonės dydžiui, ir kadangi iš tikrųjų šiuo klausimu apytikrės informacijos galima gauti tik iš bendros apyvartos, šią procentinę išraišką reikia suprasti kaip susijusią su ja. Vis dėlto toks 10 % ribos tikslo apibrėžimas neatsiejamas nuo Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies teksto ir apimties ir šis tikslas negali pagrįsti minėto straipsnio išaiškinimo, neatitinkančio jo teksto.
Komisija gali įmonei skirti kelias atskiras baudas, kurių kiekviena neturi viršyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų, jei ši įmonė yra padariusi kelis atskirus EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus. Tokiu atveju Komisija gali pradėti tik vieną procedūrą, kurioje priimamas vienas sprendimas, konstatuojantis kelis atskirus pažeidimus bei skiriantis įmonei kelias atskiras baudas, arba kelias procedūras, ir tai nebus „neteisėtas (Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytos ribos) nesilaikymas“. Iš tikrųjų, taikant minėtą ribą nėra svarbu, kad atskiriems konkurencijos normų pažeidimams būtų taikomos sankcijos vienoje procedūroje ar atskirose procedūrose, vykusiose skirtingu metu, nes 10 % riba taikoma kiekvienam Komisijos sankcionuotam EB 81 straipsnio pažeidimui.
(žr. 124, 127, 131–132 punktus)
8. Komisijai suteiktos teisės pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį apima galimybę nustatyti datą, iki kurios turi būti sumokėtos baudos, datą, nuo kurios pradedamos skaičiuoti palūkanos bei jų norma, ir savo sprendimo įgyvendinimo tvarką, o prireikus reikalauti banko garantijos, padengiančios ginčijamą sumą ir palūkanas už nustatytas baudas. Jei Komisija neturėtų tokių teisių, nauda, kurią įmonės galėtų gauti iš pavėluoto mokėjimo, galėtų susilpninti įgyvendinant Komisijos pareigą prižiūrėti konkurencijos normų taikymą jos nustatytos sankcijos poveikį. Todėl delspinigiai dėl nesumokėtų baudų yra pateisinami, siekiant išvengti, kad praktinis Sutarties veiksmingumas nebūtų sužlugdytas vienašalių įmonių veiksmų vėluojant sumokėti joms skirtas baudas, ir neleidžiant šioms įmonėms įgyti pranašumo prieš tas, kurios sumoka baudas iki joms nustatyto termino pabaigos.
Komisija turi teisę nustatyti delspinigius, lygius rinkos palūkanų normai, padidintai 3,5 procentinio punkto, o banko garantijos atveju – lygius rinkos palūkanų normai, padidintai 1,5 procentinio punkto.
Komisija, nepažeisdama teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kuri yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, gali nustatyti didesnę palūkanų normą nei taikoma vidutiniam skolininkui rinkoje, jei tai būtina atgrasyti nuo vengimo mokėti baudą.
Šiuo atžvilgiu, norėdama išvengti neprognozuojamo teisminio proceso trukmės poveikio palūkanų dydžiui, įmonė gali prašyti sustabdyti Komisijos sprendimo skirti baudą vykdymą arba pateikti banko garantiją, leidžiančią sumažinti palūkanų normą nuo 5,5 % iki 3,5 %.
Be to, 0,1 % didesne palūkanų norma nei minimali Europos centrinio banko refinansavimo operacijoms taikoma palūkanų norma atlygindama laikinai įmonių atliktus pervedimus, skirtus joms skirtoms baudoms padengti, Komisija atitinkamoms įmonėms suteikia privilegiją, kuri nėra numatyta nei Sutartyje, nei Reglamente Nr. 17, nei Reglamente Nr. 2342/2002, nustatančiame išsamias Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles. Komisijos mokamos palūkanos už sumokėtas baudas, kai vėliau paaiškėja, kad jos buvo sumokėtos be reikalo, turi visai kitą tikslą nei delspinigiai: pirmosiomis palūkanomis siekiama užkirsti kelia Bendrijų praturtėjimui be pagrindo įmonės, laimėjusios bylą dėl baudos panaikinimo, sąskaita, o antromis – piktybiniam delsimui sumokėti baudą.
(žr. 143–144, 146, 148–149, 152 punktus)