BENDROJO TEISMO (penktoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. spalio 11 d.(*)
„Viešoji tarnyba – EIB personalas – Darbo užmokestis – Išmoka išlaikomam vaikui – Mokymosi išmoka – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Aktą priėmusio asmens kompetencijos nebuvimas – Senaties termino pažeidimas“
Byloje T‑529/22
QT, atstovaujama avocate L. Levi,
ieškovė,
prieš
Europos investicijų banką (EIB), atstovaujamą G. Faedo ir J. Pawlowicz, padedamų avocats A. Glavasevic ir V. Wellens,
atsakovą,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Svenningsen, teisėjai C. Mac Eochaidh, J. Laitenberger, J. Martín y Pérez de Nanclares (pranešėjas) ir M. Stancu,
posėdžio sekretorė H. Eriksson, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. birželio 20 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 270 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50a straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė QT prašo, pirma, panaikinti 2021 m. rugsėjo 28 d. Europos investicijų banko (EIB) sprendimą susigrąžinti 61 186,61 EUR sumą, nepagrįstai sumokėtą kaip mokymosi išmokos, išmokos išlaikomam vaikui ir susiję mokėjimai laikotarpiu nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn. (toliau – sprendimas dėl susigrąžinimo), taip pat 2022 m. gegužės 20 d. EIB sprendimą atmesti jos administracinį skundą (toliau – sprendimas atmesti administracinį skundą) ir, antra, atlyginti žalą, kurią ji teigia patyrusi dėl šių sprendimų.
Ginčo aplinkybės
2 Nuo 2006 m. kovo 16 d. ieškovė dirba EIB. Laikotarpiu nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn. imtinai ji už savo sūnų gavo, be kita ko, išmokas išlaikomam vaikui ir mokymosi išmokas (toliau – aptariamos išmokos) už laisvojo nardymo kursus, kuriuos jis tuo laikotarpiu lankė Apnea Academy West Europe, Adeje (Ispanija).
3 Gavusi informacijos iš vieno EIB tarnautojo dėl galimų pažeidimų šiame banke skiriant mokymosi išmokas ir suteikiant išvestines teises, Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) 2017 m. lapkričio mėn. pradėjo tyrimą dėl 70 EIB tarnautojų, įskaitant ieškovę.
4 2018 m. balandžio 16 d. OLAF informavo ieškovę apie dėl jos pradėtą tyrimą.
5 2020 m. gruodžio 7 d. OLAF pateikė EIB 2020 m. gruodžio 4 d. parengtą galutinę ataskaitą, kurioje rekomendavo EIB pradėti, pirma, drausminę procedūrą dėl ieškovės ir, antra, aptariamų išmokų ir su jomis susijusių papildomų mokėjimų susigrąžinimo procedūrą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn.
6 2021 m. sausio 29 d. raštu ieškovė buvo informuota apie tai, kad EIB buvo pranešta apie OLAF ataskaitą, kuria užbaigiamas jos tyrimas, ir apie šios tarnybos rekomendacijas; šiame rašte jai taip pat buvo nurodyta, kad EIB atskirai vykdys abi procedūras.
7 2021 m. birželio 21 d. elektroniniame laiške EIB išsamiai paaiškino sumas, sudarančias bendrą 61 186,61 EUR sumą, kurią EIB nusprendė susigrąžinti, ir paragino ieškovę pateikti savo pastabas; ji tai padarė 2021 m. rugpjūčio 17 d.
8 2021 m. birželio 28 d. EIB pateikė ieškovei galutinę OLAF ataskaitą ir pakvietė ją į apklausą prieš iškeliant drausminę bylą.
9 2021 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu laišku EIB priėmė sprendimą dėl susigrąžinimo pagal skolos padengimo planą, pagal kurį laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki 2030 m. gruodžio mėn. iš ieškovės mėnesinio darbo užmokesčio išskaičiuojama 565,79 EUR suma.
10 2022 m. gegužės 20 d. EIB priėmė sprendimą atmesti 2021 m. lapkričio 29 d. ieškovės pateiktą administracinį skundą.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti sprendimą dėl susigrąžinimo ir sprendimą atmesti administracinį skundą (toliau kartu – ginčijami sprendimai),
– įpareigoti EIB grąžinti susigrąžintas sumas kartu su palūkanomis, apskaičiuotomis pagal Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų normą, padidintą dviem punktais,
– priteisti iš EIB bylinėjimosi išlaidas.
12 EIB Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl reikalavimo dėl panaikinimo dalyko
13 Pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimas dėl panaikinimo, oficialiai pateiktas dėl sprendimo atmesti per ikiteisminę procedūrą pateiktą prašymą, kuriuo ginčijamas asmens nenaudai priimtas aktas, reiškia, kad į Bendrąjį Teismą kreipiamasi dėl šio akto, jeigu tas reikalavimas neturi savarankiško turinio (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo KL / EIB, T‑651/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:512, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
14 Vis dėlto eksplicitinis sprendimas atmesti per ikiteisminę procedūrą pateiktą prašymą, atsižvelgiant į jo turinį, gali nebūti patvirtinantis ginčijamą aktą. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti per ikiteisminę procedūrą pateiktą prašymą iš naujo nagrinėjama suinteresuotojo asmens situacija, atsižvelgiant į naujas teisines ir faktines aplinkybes, arba kai juo iš dalies pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais per ikiteisminę procedūrą pateikto prašymo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė; teismas į atmetimą atsižvelgia vertindamas ginčijamo akto teisėtumą arba net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu ginčijamą aktą (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
15 Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad jos reikalavimas dėl sprendimo atmesti administracinį skundą yra priimtinas, nes atsakant į teiginį, kad sprendimą dėl susigrąžinimo priėmęs subjektas neturėjo kompetencijos, jai buvo pateiktas naujas dokumentas, t. y. prie šio sprendimo pridėtas 2022 m. balandžio 26 d. raštas, skirtas pridėti prie bylos.
16 Nors sprendimu atmesti administracinį skundą nekeičiama sprendimo dėl susigrąžinimo rezoliucinė dalis, kiek tai susiję su jo suma ir tvarka, vis dėlto jo turinys nėra visiškai savarankiškas. Nors sprendime, kuriuo atmetamas administracinis skundas, patvirtinamas sprendimas dėl susigrąžinimo, jame yra papildomų motyvų, kuriais atsakant į šį skundą pateikiami paaiškinimai ir išdėstomos pastabos dėl ieškovės teiginių, visų pirma dėl teiginio, grindžiamo sprendimą dėl susigrąžinimo priėmusio subjekto kompetencijos nebuvimu.
17 Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo argumentų nediferencijuoja pagal kiekvieną iš ginčijamų sprendimų, šie sprendimai turi būti nagrinėjami kartu (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 18 d. Nutarties Dreute / Parlamentas, T‑732/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:582, 42 punktą).
Dėl esmės
Dėl ieškovės pirmojo reikalavimo
18 Grįsdama savo reikalavimą dėl panaikinimo ieškovė nurodo keturis pagrindus. Pirmasis grindžiamas sprendimą dėl susigrąžinimo priėmusio subjekto kompetencijos nebuvimu, antrasis – EIB darbuotojams taikomų administracinių nuostatų (toliau – Administracinės nuostatos) 16.3 straipsnyje numatyto penkerių metų senaties termino pažeidimu, trečiasis – tos pačios nuostatos pažeidimu, kiek tai susiję su susigrąžinimui keliamais reikalavimais, o ketvirtasis – Administracinių nuostatų 2.2.3 ir 2.2.4 straipsnių pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida.
– Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo sprendimą dėl susigrąžinimo priėmusio subjekto kompetencijos nebuvimu
19 Pirmąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys: pirma dalis grindžiama tuo, kad Individualių teisių ir mokėjimų skyriaus vadovė (toliau – skyriaus vadovė) nebuvo tinkamai perįgaliota priimti sprendimą dėl susigrąžinimo, o antra – kad minėtas sprendimas nepasirašytas dviem parašais.
20 Pirma, EIB teigia, kad sprendimą dėl susigrąžinimo priėmė skyriaus vadovė, remdamasi perįgaliojimu, kuris a posteriori buvo patvirtintas 2022 m. balandžio 26 d. raštu, skirtu pridėti prie bylos. Antra, jis tvirtina, kad elektroninis laiškas, kuriame pateiktas šis sprendimas, buvo išsiųstas nesilaikant jo taisyklėse nustatytų perįgaliojimo ribų; taisyklėse neminimi po OLAF tyrimų priimti sprendimai dėl susigrąžinimo.
21 Pirmiausia reikia pažymėti, kad šalys sutaria, jog subjektas, kuris EIB yra kompetentingas priimti sprendimus dėl nepagrįstai išmokėtų sumų susigrąžinimo, iš principo yra personalo generalinė direktorė. Taip pat yra aišku, kad aptariamą sprendimą dėl susigrąžinimo yra priėmusi ne personalo generalinė direktorė, o skyriaus vadovė. Tačiau, EIB teigimu, pastaroji šiuo tikslu minėtos direktorės buvo tinkamai perįgaliota.
22 Pirma, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją įgaliojimų perdavimas negali būti preziumuojamas ir įgaliojimus perduodantis subjektas – net jeigu turi teisę tai daryti – turi priimti aiškų sprendimą juos perduoti, o įgaliojimų perdavimas gali būti susijęs tik su tiksliai apibrėžtais vykdymo įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 1958 m. birželio 13 d. Sprendimo Meroni / Vyriausioji valdyba, 9/56, EU:C:1958:7, p. 42–44, 46 ir 47 ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Tralli / ECB, C‑301/02 P, EU:C:2005:306, 43 punktą).
23 Nagrinėjamu atveju EIB per posėdį paaiškino, kad perįgaliojimas, kuriuo remdamasi skyriaus vadovė priėmė sprendimą dėl susigrąžinimo, buvo nerašytas perįgaliojimas. Vis dėlto šis perįgaliojimas matyti iš 2021 m. sausio 29 d. personalo generalinės direktorės rašto, kuriuo ieškovei pranešta apie ketinimą susigrąžinti, ir iš šios direktorės sutikimo, aiškiai nurodyto sprendime dėl susigrąžinimo.
24 Reikia konstatuoti, kad bylos medžiaga neleidžia patvirtinti tokio perįgaliojimo.
25 2021 m. sausio 29 d. personalo generalinės direktorės rašto turinys neįrodo, kad ji būtų nusprendusi aptariamų išmokų susigrąžinimo faktinį vykdymą perduoti jos vadovaujamoms tarnyboms, įskaitant Individualių teisių ir mokėjimų skyrių. Šiuo raštu ieškovė tik informuojama apie OLAF rekomendacijas, pateiktas atlikus su ieškove susijusį tyrimą, apie EIB ketinimą kuo greičiau jas vykdyti ir šias rekomendacijas įgyvendinti atskirai.
26 Be to, sprendime dėl susigrąžinimo nurodytas personalo generalinės direktorės sutikimas su šiuo sprendimu negali būti laikomas lygiaverčiu minėtos generalinės direktorės priimtam eksplicitiniam sprendimui, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 22 punkte nurodytą jurisprudenciją, perduoti skyriaus vadovei įgaliojimus vykdyti OLAF rekomenduotą susigrąžinimo procedūrą. Šios generalinės direktorės taip pat nėra tarp elektroninio laiško, kuriuo buvo priimtas sprendimas dėl susigrąžinimo, kopijos adresatų.
27 Dėl pridėti prie bylos skirto 2022 m. balandžio 26 d. rašto, kuriuo personalo generalinė direktorė patvirtino perdavusi skyriaus vadovei įgaliojimus priimti sprendimą dėl susigrąžinimo, pažymėtina, kad pats EIB savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį pripažino, kad minėtas raštas negali būti laikomas tinkamu perįgaliojimu, nes buvo parengtas po to, kai buvo priimtas minėtas sprendimas.
28 Todėl, kadangi įgaliojimų perdavimas neįrodytas, reikia daryti išvadą, kad sprendimą dėl susigrąžinimo priėmė kompetencijos neturintis subjektas.
29 Antra, iš jurisprudencijos matyti, kad kompetencijos neturinčio subjekto sprendimas, priimtas dėl jam suteiktų įgaliojimų paskirstymo taisyklių nesilaikymo, gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu šių taisyklių nesilaikymas kelia grėsmę vienai iš garantijų, kurios pareigūnams suteikiamos pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus, arba gero administravimo personalo valdymo srityje taisyklėms (1973 m. gegužės 30 d. Sprendimo Drescig / Komisija, 49/72, EU:C:1973:58, 13 punktas; 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Caló / Komisija, T‑118/04 ir T‑134/04, EU:T:2007:37, 68 punktas ir 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Teeäär / ECB, T‑555/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:817, 52 punktą).
30 Vis dėlto taip pat reikia priminti, kad pagal gero administravimo taisykles personalo valdymo srityje, be kita ko, reikalaujama, kad kompetencijos paskirstymas institucijose būtų aiškiai apibrėžtas ir paskelbtas. Tokia pati pareiga tenka EIB organams, kurių padėtis visiškai nesiskiria nuo kitų Sąjungos įstaigų ir institucijų valdymo organų situacijos santykiuose su jų tarnautojais (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Teeäär / ECB, T‑555/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:817, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Kaip matyti iš šio sprendimo 22–28 punktų, sprendimą dėl susigrąžinimo priėmusio subjekto tariama kompetencija nebuvo nei aiškiai apibrėžta, nei paskelbta.
32 Darytina išvada, kad sprendimas dėl susigrąžinimo priimtas neturint kompetencijos, taigi pažeidžiant gero administravimo personalo valdymo srityje taisykles, ir kad turi būti panaikintas visas minėtas sprendimas. Todėl sprendime atmesti ieškovės administracinį skundą taip pat padaryta teisės klaida, nes jame padaryta išvada, kad skyriaus vadovė buvo kompetentinga priimti sprendimą dėl susigrąžinimo.
33 Taigi pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia pripažinti pagrįsta ir nėra reikalo nagrinėti antros dalies, susijusios su dviem parašais.
34 Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad siekiant užtikrinti gerą teisingumo vykdymą reikia išnagrinėti ir antrąjį pagrindą.
– Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo penkerių metų senaties termino pažeidimu
35 Ieškovė iš esmės teigia, kad susigrąžindamas aptariamas išmokas, kurios jai buvo išmokėtos nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn., EIB pažeidė Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje numatytą penkerių metų senaties terminą. Taikant minėtą penkerių metų senaties terminą, negalėjo būti susigrąžintos sumos, išmokėtos iki 2016 m. rugsėjo 28 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams iki sprendimo dėl susigrąžinimo priėmimo dienos.
36 EIB teigia priešingai – kad, OLAF pradėjus tyrimą, senaties terminas susigrąžinti aptariamas išmokas neabejotinai buvo nutrūkęs nuo tos dienos, kai ieškovė buvo informuota apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimą (2018 m. balandžio 16 d.), iki galutinės OLAF ataskaitos (2020 m. gruodžio 4 d.), kuri jai buvo pateikta 2020 m. gruodžio 7 d.
37 Pirmiausia reikia priminti, kad analogiškai Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 85 straipsniui Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje nustatyta:
„16.3 Nepagrįstai išmokėtų sumų susigrąžinimas
Pagal šias [Administracines nuostatas] darbuotojui ar jo teisių perėmėjams nepagrįstai išmokėtos sumos turi būti susigrąžintos, jeigu gavėjas žinojo apie mokėjimo neteisėtumą arba jeigu šis neteisėtumas buvo toks akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti.
Susigrąžinimas gali būti išdėstytas per kelis mėnesius. Per mėnesį jis negali viršyti penktadalio darbuotojo bazinio darbo užmokesčio.
Turi būti susigrąžinama per penkerius metus nuo tos dienos, kurią suma buvo nepagrįstai išmokėta, nebent [EIB] gali nustatyti, kad gavėjas sąmoningai suklaidino administraciją, siekdamas, kad jam būtų pervesta atitinkama suma. Tokiu atveju, net jei penkerių metų laikotarpis yra pasibaigęs, prašymas dėl susigrąžinimo negali būti laikomas praradusiu galią.“
38 Nagrinėjamu atveju, viena vertus, reikia paaiškinti, kad EIB neteigia, jog nagrinėjamam atvejui taikoma Administracinių nuostatų 16.3 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje numatyta senaties termino taikymo išimtis. Kita vertus, EIB savo procesiniuose dokumentuose primena, kad klausimas, ar ieškovė suklaidino sąmoningai, siekdama, kad jai būtų pervestos aptariamos išmokos, turi būti nagrinėjamas per galimą drausminę procedūrą, vykdomą atskirai nuo šio susigrąžinimo. Per posėdį jis Bendrajam Teismui nurodė pradėjęs tokią procedūrą ir ji tuo metu tebevyko.
39 Tačiau EIB mano, kad penkerių metų senaties terminas, kuris taikomas nagrinėjamu atveju, OLAF tyrimo laikotarpiu buvo nutrauktas. Apie tokį nutraukimą galima spręsti iš 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (OL L 248, 2013, p. 5) nuostatų, visų pirma jo 5 straipsnio 3 dalies. Jis tvirtina, kad pagal šią nuostatą, kol OLAF atlieka vidaus tyrimą, atitinkamos įstaigos ar organai nepradeda lygiagretaus tyrimo dėl tų pačių aplinkybių. Be to, jis nurodo, kad 2018 m. birželio 14 d. elektroniniu laišku OLAF oficialiai nurodė jam susilaikyti nuo lygiagrečių tyrimų, kol nebaigtas tas tyrimas. Taigi jis teigia visiškai negalėjęs imtis veiksmų, todėl senaties terminas jo atžvilgiu negalėjo būti pradėtas skaičiuoti.
40 EIB taip pat tvirtina, kad penkerių metų senaties termino nutraukimas pradėjus OLAF tyrimą yra privalomas remiantis gero administravimo principu ir lojalaus bendradarbiavimo principu, išplaukiančiais iš ESS 13 straipsnio. Jo nuomone, jeigu būtų aiškinama priešingai, tai reikštų, kad iš jo būtų atimta bet kokia galimybė susigrąžinti savo darbuotojams nepagrįstai sumokėtas sumas kiekvieną kartą, kai dėl šių sumų OLAF atlieka ilgą ir sudėtingą tyrimą.
41 Galiausiai EIB mano, kad penkerių metų senaties termino nutraukimo, OLAF atliekant tyrimą, principas buvo pripažintas jurisprudencijoje remiantis 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1; toliau – Finansinis reglamentas), nuostatomis. Taigi, jo nuomone, tai, ar jis yra priėmęs pozityviosios teisės normą, kurioje numatytas toks nutraukimas, neturi didelės reikšmės.
42 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją senaties termino paskirtis yra užtikrinti teisinį saugumą ir kad šis pagrindinis reikalavimas draudžia administracijai neribotą laiką atidėlioti savo įgaliojimų įgyvendinimą (2021 m. birželio 9 d. Sprendimo DI / ECB, T‑514/19, EU:T:2021:332, 58 punktas).
43 Tam, kad atliktų savo funkciją užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto, o jo trukmės ir taikymo taisyklių nustatymas priklauso Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencijai (1970 m. liepos 15 d. Sprendimo ACF Chemiefarma / Komisija, 41/69, EU:C:1970:71, 19 ir 20 punktai; taip pat žr. 2021 m. kovo 17 d. Sprendimo EJ / EIB, T‑585/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:142, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Senatimi, užkertant kelią neribotam per tam tikrą laiką nusistovėjusių situacijų kvestionavimui, siekiama sustiprinti teisinį saugumą, tačiau taip pat gali būti leidžiama nusistovėti situacijoms, kurios – bent jau iš pradžių – buvo neteisėtos. Taigi tai, kokia senatis nustatoma, priklauso nuo teisinio saugumo ir teisėtumo reikalavimų tarpusavio santykio įvertinimo, atsižvelgiant į tam tikru metu visuomenėje vyraujančias istorines ir socialines aplinkybes. Dėl šios priežasties tai, kokia bus senatis, priklauso tik nuo teisės aktų leidėjo pasirinkimo, o jam nustačius senaties terminą teismas konkrečioje byloje negali jo pakeisti kitu terminu (pagal analogiją žr. 2022 m. kovo 23 d. Sprendimo ON / Komisija, T‑730/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:155, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
44 Nagrinėjamu atveju iš aiškaus Administracinių nuostatų 16.3 straipsnio teksto matyti, kad EIB turi susigrąžinti sumas, nepagrįstai sumokėtas vienam iš savo tarnautojų, per penkerius metus nuo jų išmokėjimo, nebent nustatytų atitinkamo tarnautojo ketinimą suklaidinti, siekiant gauti šį mokėjimą.
45 Tačiau Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje nėra jokios nuorodos į susigrąžinimui vykdyti skirto senaties termino nutraukimą ar sustabdymą tuo atveju, kai OLAF pradeda tyrimą dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo atliktas šis susigrąžinimas.
46 Todėl pagal teisinio saugumo principą EIB neleidžiama – teigiant, kad senaties terminas buvo nutrauktas ar sustabdytas, – remtis tuo, kad OLAF pradėjo tyrimą tarnautojo atžvilgiu.
47 Reglamento Nr. 883/2013 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „tol, kol [OLAF] atlieka vidaus tyrimą, atitinkamos institucijos, įstaigos, organai ar agentūros nepradeda lygiagretaus tyrimo dėl tų pačių faktinių aplinkybių, išskyrus atvejus, kai su [OLAF] susitariama kitaip“.
48 Reikia pabrėžti, kad sprendimo susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas priėmimas negali būti prilygintas tyrimui.
49 Dėl EIB argumento, grindžiamo gero administravimo ir lojalaus bendradarbiavimo principais (konkrečiau – tariamu OLAF 2018 m. birželio 14 d. elektroniniame laiške EIB nustatytu įpareigojimu), reikia konstatuoti, kad iš šio elektroninio laiško turinio negalima daryti išvados, jog OLAF aiškiai prašė EIB nevykdyti aptariamų išmokų susigrąžinimo. Be to, per posėdį atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimą EIB nurodė, kad šiuo klausimu nesikonsultavo su OLAF.
50 Šiomis aplinkybėmis niekas netrukdė EIB susigrąžinti sumų, kurias jis manė nepagrįstai išmokėjęs ieškovei, iki OLAF tyrimo jos atžvilgiu pabaigos.
51 Taigi – priešingai, nei teigia EIB, – kadangi OLAF tyrimai nenutraukia arba nesustabdo Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje numatyto senaties termino, iš EIB neatimama bet kokia galimybė susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas sumas, vykstant ilgam ir sudėtingam OLAF tyrimui dėl tokių mokėjimų teisėtumo, ir nepažeidžiamas reikalavimas apsaugoti Sąjungos finansinius interesus.
52 Bet kuriuo atveju EIB turėjo priimti taisyklę, jo teisės aktuose numatančią tokį nutraukimą ar sustabdymą.
53 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad negalima pritarti EIB argumentui, kad lojalaus bendradarbiavimo ir gero administravimo principai pateisina tai, jog jis susigrąžina aptariamas išmokas praėjus Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje numatytam penkerių metų terminui, nes kitaip būtų pažeistas teisinio saugumo principas,
54 Todėl sprendimo dėl susigrąžinimo priėmimo dieną EIB iš principo nebeturėjo teisės susigrąžinti ieškovei iki 2016 m. rugsėjo 28 d. pervestų sumų (aptariamų išmokų). Kiti EIB argumentai negali paneigti šios išvados.
55 EIB argumentas, kad ieškovė prieš pasibaigiant penkerių metų senaties terminui žinojo, jog administracija yra suabejojusi jos teise gauti aptariamas išmokas, turi būti atmestas, nes Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje nenumatyta, kad tokiu atveju senaties terminas nutraukiamas ar sustabdomas. Be to, iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad penkerių metų terminas nepagrįstai gautoms sumoms susigrąžinti pradedamas skaičiuoti nuo jų sumokėjimo, o ne nuo dienos, kurią gavėjas sužinojo apie mokėjimo neteisėtumą.
56 Tas pats pasakytina apie EIB pateiktą analogiją su Finansinio reglamento nuostatomis. Pateikdamas šį argumentą EIB remiasi 2016 m. liepos 19 d. Sprendimu HG / Komisija (F‑149/15, EU:F:2016:155), kuriame buvo pripažintas penkerių metų senaties termino nutraukimo OLAF tyrimo atveju principas, o Bendrasis Teismas 2021 m. gruodžio 15 d. Sprendime HG / Komisija (T‑693/16 P RENV-RX, EU:T:2021:895) jo tiesiogiai nekvestionavo. Reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnyje numatytas senaties terminas ginčui minėtoje byloje netaikytinas. Iš tiesų tas ginčas kilo ne dėl atitinkamam pareigūnui nepagrįstai išmokėtų sumų, o dėl finansinės žalos, kurią jis sukėlė administracijai savo elgesiu. Be to, iš minėto sprendimo aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog pagal Finansinį reglamentą Sąjungos reikalavimams trečiųjų asmenų atžvilgiu taikomas penkerių metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tokio reikalavimo konstatavimo ir nutrūksta dėl bet kokio veiksmo, kuriuo siekiama susigrąžinti skolą, negali būti taikomas nei tiesiogiai, nei kaip protingo termino parametras. Ši išvada grindžiama tuo, kad šiose nuostatose numatytas senaties terminas gali būti siejamas tik su etapu, einančiu po reikalavimo konstatavimo, o ne su ankstesniu etapu, kaip antai laikotarpiu, kuriuo įvyko įvykiai, dėl kurių atsirado šis reikalavimas (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 15 d. Sprendimo HG / Komisija, T‑693/16 P RENV-RX, EU:T:2021:895, 129 ir 130 punktus).
57 Taigi reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su iki 2016 m. rugsėjo 28 d. ieškovei išmokėtomis sumomis, ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant Administracinių nuostatų 16.3 straipsnyje numatytą penkerių metų senaties terminą.
58 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad antrąjį pagrindą taip pat reikia pripažinti pagrįstu. Todėl ginčijamus sprendimus reikia panaikinti.
Dėl ieškovės antrojo reikalavimo
59 Antruoju reikalavimu ieškovė prašo grąžinti pagal ginčijamus sprendimus susigrąžintas sumas kartu su palūkanomis, apskaičiuotomis pagal ECB palūkanų normą, padidintą dviem punktais. Per posėdį ieškovė paaiškino, kad savo prašymu siekia, jog Bendrasis Teismas pasinaudotų neribota jurisdikcija, kurią suteikia Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis.
60 EIB nesutinka su tuo, kad Bendrasis Teismas būtinai turi pasinaudoti neribota jurisdikcija, nes priemonės, kurias lemtų ginčijamų sprendimų panaikinimas, pasireikštų sumų, susigrąžintų pagal minėtus sprendimus, grąžinimu.
61 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas negali naudotis jam Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalimi suteikta kompetencija, nepanaikindamas EIB tenkančios pareigos imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą veiksmingumo. Iš tiesų, panaikinus ginčijamus sprendimus, EIB turi priimti naują sprendimą, kuris galėtų būti įvairių formų, o to Bendrasis Teismas negali iš anksto nuspręsti priimdamas sprendimą dėl ieškovės antrojo reikalavimo.
62 Šiomis aplinkybėmis ieškovės prašymą atlyginti žalą reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
64 Kadangi EIB iš esmės pralaimėjo bylą, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2021 m. rugsėjo 28 d. Europos investicijų banko (EIB) sprendimą dėl 61 186,61 EUR sumos, kuri laikotarpiu nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2017 m. birželio mėn. buvo nepagrįstai sumokėta QT kaip mokymosi išmokos, išmokos išlaikomam vaikui ir su tuo susiję mokėjimai, susigrąžinimo, taip pat 2022 m. gegužės 20 d. EIB sprendimą atmesti jos administracinį skundą.
2. Atmesti prašymą atlyginti žalą.
3. Priteisti iš EIB bylinėjimosi išlaidas.
Svenningsen | Mac Eochaidh | Laitenberger |
Martín y Pérez de Nanclares | | Stancu |
Paskelbtas 2023 m. spalio 11 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.