Language of document : ECLI:EU:C:2006:755

GENERALINĖS ADVOKATĖS

E. SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2006 m. lapkričio 30 d.(1)

Byla C‑432/05

Unibet (London) Ltd,

Unibet (International) Ltd

prieš

Justitiekanslern

(Högsta domstolen (Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Veiksminga iš Bendrijos teisės kylančių teisių teisminė gynyba – Nacionalinės teisės aktai, nenumatantys atskiro ieškinio, skirto panaikinti Bendrijos teisės neatitinkančią nacionalinę nuostatą – Teisė į laikinąją apsaugą“





1.        Ar Bendrijos teisė reikalauja, kad valstybės narės teisinėje sistemoje būtų numatyta, pirma, atskiras ieškinys, skirtas pripažinti, kad jos nacionalinės teisės nuostatos neatitinka Bendrijos teisės, ir, antra, laikinas šios nacionalinės teisės nuostatos veikimo sustabdymas, kol bus išspręstas jos teisėtumo klausimas? Iš esmės tokį klausimą Teisingumo Teismui pateikė Švedijos Aukščiausiasis Teismas (Högsta Domstolen).

 Nacionalinė teisė

2.        Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiama tokia informacija apie nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius, pirma, nacionalinių teismų jurisdikciją ir procesą ir, antra, loterijų organizavimą.

3.        Pirma, Švedijos Konstitucijos (Regeringsformen) 11 skyriaus 14 straipsnis įtvirtina nuostatas dėl teisėtumo kontrolės. Jeigu teismas mano, kad nacionalinė nuostata prieštarauja konstitucinei ar kitai aukštesnės galios teisės normai, jis privalo nesivadovauti šia nuostata. Siekiant kontrolės ir galimo netaikymo pagal Konstitucijos 11 skyriaus 14 straipsnį reikia, kad klausimas būtų iškeltas nagrinėjant pagrindinę bylą. Pagal nacionalinės teisės nuostatas negalima pareikšti atskiro ieškinio tik dėl tam tikro įstatymo pripažinimo neteisėtu. Jei ginčijamą nuostatą priėmė Riksdagas arba vyriausybė, jos galima netaikyti, jei padaryta akivaizdi klaida. Tačiau toks reikalavimas netaikomas, kai nuostata prieštarauja Bendrijos teisei(2).

4.        Antra, pagal Švedijos teismo proceso kodekso (Rättegångsbalken) 13 skyriaus 2 straipsnį, ieškinys dėl teisinio santykio tarp atsakovo ir ieškovo nustatymo priimtinas, jeigu teisinis santykis yra neaiškus ir šis neaiškumas daro žalą ieškovui.

5.        Trečia, Teismo proceso kodekso 15 skyrius reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymą civiliniame procese. Pagal 3 straipsnį asmeniui įrodžius savo reikalavimų kitam asmeniui pagrįstumą, jei dėl jų yra ar gali būti pareikštas ieškinys ir jei tretysis asmuo gali savo veikla, veiksmais ar neveikimu padaryti jam žalos, sutrukdyti arba apsunkinti ieškovo naudojimąsi savo teise arba labai sumažinti šios teisės teikiamą naudą, teismas gali taikyti priemones ieškovo teisėms užtikrinti. Tokios priemonės gali būti draudimas užsiimti tam tikra veikla arba atlikti tam tikrus veiksmus su baudos taikymo galimybe, arba įpareigojimas tenkinti ieškovo reikalavimą, arba administratoriaus paskyrimas arba nurodymo, galinčio kitu būdu užtikrinti ieškovo teises, davimas.

6.        Tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek Švedijos vyriausybė teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal 15 skyrių turi būti tinkamos pagrindiniam reikalavimui užtikrinti. Taigi, tariamai neteisėto įstatymo veikimas paprastai nesustabdomas nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Taip pat matyti (nors greičiausiai tai nekeista), kad jei pagrindinis reikalavimas yra nepriimtinas, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

7.        Ketvirta, Loterijų įstatymo (Lotterilagen, 1994:1000) 38 straipsnis draudžia profesionaliai ar kitaip pelno gavimo tikslais skatinti dalyvauti Švedijoje be leidimo organizuojamoje loterijoje ar užsienyje organizuojamoje loterijoje. Šią nuostatą toliau vadinsiu reklamos draudimu. Gali būti nustatomos reklamos draudimo išimtys. Pagal 45 straipsnį gali būti pateikiama paraiška dėl leidimo organizuoti loteriją. 48 straipsnis įtvirtina įstatymo laikymosi priežiūrą, o 52 straipsnis – laikymuisi būtinų įsakymų ir draudimų priėmimą, už kurių pažeidimą taikomos baudos. Pagal 54 straipsnį asmenims, kurie profesionaliai ar kitaip pelno gavimo tikslais neteisėtai skatina dalyvauti užsienyje organizuojamoje loterijoje, jei skatinamas dalyvavimas ypač iš Švedijos, gali būti taikomos baudžiamosios sankcijos. 59 straipsnis numato sprendimų dėl leidimų teisminę peržiūrą.

 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

8.        Kaip teigiama nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir ieškovo rašytinėse pastabose, pagrindinės bylos faktinės aplinkybės yra šios.

9.        Unibet (London) Ltd ir Unibet (International) Ltd yra atitinkamai Jungtinėje Karalystėje ir Maltoje įsteigtos bendrovės. Jos organizuoja žaidimus, ypač lažybas sporto renginiuose, pokerį, kazino ir kitus azartinius žaidimus, pagal tose valstybėse išduotus leidimus, kuriais leidžiama organizuoti lažybas, inter alia, klientams, gyvenantiems už jų ribų. Toliau šias bendroves bendrai vadinsiu Unibet.

10.      Daugiausia Unibet siūlo lažybas internetu. Ji neturi planų įsisteigti Švedijoje arba organizuoti ten lažybas. Ji tiesiog siekia reklamuoti savo paslaugas Švedijoje.

11.      2003 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Gambelli(3), kuriame nustatė, kad nacionalinės teisės aktai, uždraudžiantys verstis tam tikra lažybų veikla neturint atitinkamos valstybės narės leidimo, pažeidžia EB 43 ir 49 straipsnius. Remdamasi šiuo sprendimu Unibet įsigijo reklamos ploto daugelyje Švedijos laikraščių. Švedijos Lažybų ir azartinių lošimų inspekcija pareiškė, kad šiems laikraščiams ji iškėlė bylas už Loterijų įstatymo pažeidimą, padarytą paskelbiant užsienio lošimo bendrovės reklaminius skelbimus. Vėliau Unibet siekė dar įsigyti reklaminio ploto laikraščiuose, radijuje bei televizijoje, tačiau dėl reklamos draudimo ir Lažybų bei azartinių lošimų inspekcijos požiūrio jo negavo. Švedijos valstybė berods nustatė draudimus ir iškėlė baudžiamąsias bylas Unibet skelbimus paskelbusiems laikraščiams. Unibet nebuvo iškelta bylų.

12.      Unibet pareiškė ieškinį Švedijos valstybei apygardos teisme (tingsrätt). Iš esmės šio teismo ji reikalavo: 1) pripažinti, kad, nepaisant reklamos draudimo, Unibet turi teisę reklamuoti Švedijoje savo teikiamas lažybų paslaugas, 2) priteisti jai iš Švedijos valstybės dėl šio reklamos draudimo patirtos ir vis dar patiriamos žalos atlyginimą ir 3) nedelsiant pripažinti minėtą reklamos draudimą ir sankcijas už jo pažeidimą netaikytinomis jai.

13.      Unibet ieškinys buvo pagrįstas tvirtinimu, kad loterijų organizavimą reglamentuojantys Švedijos teisės aktai pažeidžia EB 49 straipsnį ir kad pagal Bendrijos teisę Unibet turi teisę reklamuoti savo lošimo paslaugas Švedijoje. Jeigu pirmasis reikalavimas būtų pripažintas nepriimtinu, nes jis nepatenka į Teismo proceso kodekso 13 skyriaus 2 straipsnį, Unibet tvirtina, kad Bendrijos teisė suteikia jai teisę pareikšti šį ieškinį, ir reikalauja, kad šią teisę apribojančios nacionalinės teisės nuostatos būtų netaikomos. Trečiuoju reikalavimu Unibet tvirtina, kad Bendrijos teisė reikalauja iš nacionalinių teismų taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš Bendrijos teisės kylančioms asmenų teisėms užtikrinti.

14.      Apygardos teisme valstybė tvirtino, kad ieškinio pagal 13 skyriaus 2 straipsnį sąlygos nebuvo tenkinamos, nes tarp Unibet ir valstybės nebuvo konkretaus teisinio santykio.

15.      Apygardos teismas nusprendė, kad pirmuoju Unibet reikalavimu buvo prašoma abstrakčios teisėtumo kontrolės, todėl šis reikalavimas ir trečiasis reikalavimas buvo nepriimtini. Prašymas dėl žalos atlyginimo buvo pripažintas priimtinu ir šiuo metu yra nagrinėjamas. Unibet apeliacinis skundas Apeliaciniam teismui (hovrätt) dėl pirmojo ir trečiojo reikalavimų buvo atmestas. Unibet pateikė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui.

16.      Netrukus po to, kai Apeliacinis teismas atmetė apeliacinį skundą, Unibet pateikė naują ieškinį dėl laikinųjų apsaugos priemonių apygardos teismui. Unibet teigė, kad šis teismas turėtų nedelsdamas pripažinti, kad, nepaisant reklamos draudimo ir sankcijų už jo pažeidimą, Unibet iki galutinio sprendimo priėmimo turi teisę imtis specialių reklamos priemonių, arba alternatyviai teismas turėtų nedelsdamas taikyti priemones apsaugoti Unibet veiklą nuo tolesnės žalos, kurią jai daro reklamos draudimas ir sankcijos už jo pažeidimą. Unibet teigė, kad naujasis ieškinys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo tiesiogiai susijęs su jos iš Bendrijos teisės kylančių teisių pažeidimu, o kartu ir apygardos teisme nagrinėjamo jos pradinio ieškinio antruoju reikalavimu dėl žalos atlyginimo.

17.      Antrąjį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apygardos teismas pripažino priimtinu. Tačiau jis nusprendė, kad Unibet neįrodė nei kad reklamos draudimas pažeidžia Bendrijos teisę, nei kad galima pagrįstai tuo abejoti. Todėl jis atmetė ieškinį dėl esmės. Apeliacinis teismas atmetė Unibet apeliacinį skundą. Unibet pateikė skundą Aukščiausiajam Teismui, kuris pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

18.      Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Aukščiausiasis Teismas patvirtina, kad, pagal nacionalinės teisės nuostatas(4), Unibet neturi teisės pareikšti ieškinio dėl pirmojo pradinio reikalavimo. Todėl jis klausia, ar nacionalinės teisės nuostatos atitinka Bendrijos teisės reikalavimus dėl veiksmingos asmenų teisminės gynybos.

19.      Aukščiausiojo Teismo nuomone, Unibet prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat kelia Bendrijos teisės klausimų. Dėl pradinio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių (trečiojo reikalavimo), kurį žemesnieji teismai atmetė, nacionalinė teisė, inter alia, numato, kad, jeigu ieškovo pagrindinio reikalavimo negalima nagrinėti, negali būti tenkinamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl šis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iškelia panašius Bendrijos teisės klausimus kaip ir pagrindinis Unibet reikalavimas. Unibet tvirtino, kad jos antrasis prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra tiesiogiai susijęs su iš Bendrijos teisės kylančių jos teisių pažeidimu, kuriuo ji remiasi šioje byloje, o kartu ir su ieškiniu dėl žalos atlyginimo (pradinio ieškinio antrasis reikalavimas), kuris šiuo metu nagrinėjamas apygardos teisme. Todėl kyla klausimas, ar pagal Bendrijos teisę laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bylose, kuriose ginčijama nacionalinės teisės atitiktis Bendrijos teisei, reglamentuoja nacionalinės teisės nuostatos, ar Bendrijos teisės kriterijai. Jei taikomi Bendrijos teisės kriterijai, kyla klausimų dėl šių kriterijų pobūdžio.

20.      Todėl Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar Bendrijos teisės reikalavimą, kad nacionalinės procesinės taisyklės asmeniui turi suteikti veiksmingą iš Bendrijos teisės kylančių teisių gynybą, reikia aiškinti taip, kad turi būti leidžiama pareikšti ieškinį dėl tam tikrų nacionalinių materialinių nuostatų neatitikties EB 49 straipsniui pripažinimo, jeigu kitu atveju šių nuostatų atitiktis minėtam straipsniui gali būti nagrinėjama tik kaip išankstinis klausimas, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškinį dėl nacionalinės materialinės nuostatos pažeidimo arba vykdant teisminę priežiūrą?

2)      Ar šis iš Bendrijos teisės kylantis veiksmingos teisinės gynybos reikalavimas reiškia, kad nacionalinė teisinė sistema turi suteikti laikinąją apsaugą, kuria remiantis asmeniui galima netaikyti nacionalinių normų, trukdančių jam pasinaudoti tariama iš Bendrijos teisės kylančia teise tam, kad jis šia teise galėtų naudotis, kol nacionalinis teismas galutinai išnagrinės klausimą, ar tokia teisė egzistuoja?

3)      Teigiamai atsakius į antrąjį klausimą:

Ar pagal Bendrijos teisę tais atvejais, kai abejojama dėl nacionalinių nuostatų atitikties Bendrijos teisei, nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąją apsaugą iš Bendrijos teisės kylančioms teisėms, nacionalinis teismas privalo taikyti tokios apsaugos sąlygas reglamentuojančias nacionalines nuostatas ar Bendrijos kriterijus?

4)      Jeigu į trečiąjį klausimą bus atsakyta, kad reikia taikyti Bendrijos teisės kriterijus, kokie yra šie kriterijai?“

21.      Unibet, Austrijos, Belgijos, Čekijos, Suomijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Nyderlandų, Portugalijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija pateikė rašytines pastabas. Posėdyje pastabas pateikė Unibet Belgijos, Graikijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija.

 Priimtinumas

22.      Belgijos vyriausybė pateikė išankstinę pastabą, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dirbtinis ir hipotetinis, todėl nepriimtinas: Unibet ieškiniu nacionaliniame teisme siekia, kad būtų tik pripažinta, jog nacionalinė teisė neatitinka EB teisės ir nėra šį ieškinį pagrindžiančio ginčo. Tokia situacija patenka į Foglia sprendimo(5) taikymo sritį, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis neturi jurisdikcijos pateikti „konsultuojamųjų nuomonių apie bendruosius ar hipotetinius klausimus“ arba atsakyti į „klausimus dėl išaiškinimo, pateiktus šalių dirbtinai pradėtame procese, siekiant, kad Teisingumo Teismas pareikštų savo nuomonę dėl tam tikrų Bendrijos teisės problemų, kurios neatitinka ginčo sprendimui būdingo objektyvaus būtinumo“.

23.      Negaliu sutikti su Belgijos vyriausybės tvirtinimu. Šioje byloje yra akivaizdus ir tikras ginčas, kurį reikia išspręsti. Unibet teigia, kad reklamos draudimas neatitinka EB 49 straipsnio. Ji siekia, kad šis draudimas būtų pripažintas neteisėtu, kad ji galėtų teisėtai reklamuoti savo loterijų verslą Švedijoje. Tai, kad ją galima pavadinti besinaudojančia „procesine gudrybe“ ta prasme, kad ji siekia pareikšti tokios formos ieškinį, kurio nenumato Švedijos proceso teisės nuostatos, nepanaikina pagrindinio klausimo tikrumo.

24.      Todėl manau, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

 Pirmasis klausimas

25.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Bendrijos teisės reikalavimą, kad nacionalinės procesinės taisyklės asmeniui turi suteikti veiksmingą iš Bendrijos teisės kylančių teisių gynybą, reikia aiškinti taip, kad turi būti leidžiama pareikšti ieškinį dėl tam tikrų nacionalinių materialinių nuostatų neatitikties EB 49 straipsniui pripažinimo, jeigu kitu atveju šių nuostatų atitiktis minėtam straipsniui gali būti nagrinėjama tik kaip išankstinis klausimas, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškinį dėl nacionalinės materialinės nuostatos pažeidimo arba vykdant teisminę priežiūrą(6).

26.      Unibet teigia, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Visos pastabas pateikusios vyriausybės bei Komisija laikosi priešingos nuomonės.

27.      Unibet teigia, kad, pirma, iš Bendrijos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principo ir iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugos principo išplaukia, kad asmuo visada turi turėti veiksmingą teisę pareikšti ieškinį, kad apgintų šias teises(7). Unibet turi teisę pagal EB sutartį reklamuoti savo lošimus Švedijoje, o reklamos draudimu jai neteisėtai neleidžiama to daryti. Todėl ji turi teisę pareikšti ieškinį dėl savo teisės netrukdomai reklamuoti savo lošimus Švedijoje pripažinimo, arba, kitaip tariant, kad Švedijai draudžiama taikyti reklamos draudimą.

28.      Unibet ypač remiasi sprendimu Muñoz and Superior Fruiticola(8), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog norint pasiekti, kad Bendrijos teisės draudimas siūlyti parduoti vaisius ir daržoves nesilaikant nustatytų kokybės standartų būtų visiškai veiksmingumas, prekybininkas turi turėti galimybę užtikrinti šio draudimo laikymąsi pareikšdamas civilinį ieškinį prieš konkurentą, net jeigu nacionalinė teisė tokiam prekybininkui nesuteikia teisės pareikšti civilinio ieškinio dėl teisės nesilaikymo.

29.      Antra, Unibet teigia, kad nacionalinis teismas, įgyvendindamas savo pareigą aiškinti nacionalinę teisę pagal Bendrijos teisę(9), privalo iš nacionalinės teisės kylančią teisę reikalauti priimti sprendimą dėl pripažinimo(10) išplėsti tokiems ieškovams kaip ji.

30.      Trečia, Unibet teigia, kad kitos Švedijos teisėje numatytos teisinės gynybos priemonės nėra veiksmingos ieškinių formos. Nuostolių atlyginimas nėra adekvatus pripažinimo, kad Švedija neturi teisės taikyti reklamos draudimą, pakaitas, nes dažnai labai sudėtinga juos apskaičiuoti taip išsamiai, kad būtų visiškai kompensuojama patirta žala. Be to, tai, kad nėra ieškinio dėl draudimo panaikinimo, reiškia, kad atitinkamas asmuo turi pateikti naują ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, jei pažeidimai tęsiasi. Taip pat nėra pagrįsta reikalauti, kad asmuo pažeistų teisę tam, kad užtikrintų savo teises. Nuostata dėl administracinių sprendimų teisminės peržiūros taikoma tik vyriausybės arba administracinės institucijos priimtiems sprendimams. Ji būtų taikoma tik tokiu atveju, jei Unibet bandytų gauti leidimą organizuoti loteriją Švedijoje ir jai būtų atsisakyta jį išduoti, tačiau tai nėra jos verslo siekis. Galiausia, jei Švedijos teismas išspręstų išankstinį klausimą dėl reklamos draudimo atitikties Bendrijos teisei, šis sprendimas neturėtų teisinės galios kitiems Švedijos teismams arba valdžios institucijoms, nagrinėjantiems tą patį klausimą kitoje situacijoje, net susijusioje su Unibet, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje arba byloje dėl baudos skyrimo pagal Loterijų įstatymą. Tai nebūtų neteisėtumo pripažinimas plačiąja prasme net vis-à-visUnibet ir tai neįpareigotų Švedijos panaikinti arba sustabdyti reklamos draudimo. Priešingai, sprendimas, uždraudžiantis Švedijos valstybei taikyti reklamos draudimą Unibet, būtų įpareigojantis visais šio klausimo iškilimo atvejais, pavyzdžiui, nagrinėjant bylą dėl Loterijų įstatymo pažeidimo.

31.      Pastabas pateikusios valstybės narės ir Komisija laikosi nuomonės, kad į pirmąjį prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti neigiamai. Dėl toliau pateikiamų priežasčių, kurias nurodo kai kurios arba visos šalys, aš irgi laikausi tokios nuomonės su viena reikšminga sąlyga.

32.      Mano nuomone, reikia pradėti nuo principo, pirmiausia įtvirtinto sprendime Rewe I(11), kad kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad šios taisyklės nebus mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir kad jos nedaro minėtų teisių įgyvendinimo praktiškai neįmanomo (veiksmingumo principas). Šį požiūrį patvirtino sprendimas Rewe II(12), kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sutartimi nacionaliniuose teismuose nebuvo siekiama sukurti naujų teisinės gynybos priemonių, kurios skirtos užtikrinti Bendrijos teisės laikymąsi ir kurių neįtvirtina nacionalinė teisė, ir kad iš Sutartimi sukurtos teisinės apsaugos sistemos išplaukia, kad kiekviena nacionalinėje teisėje įtvirtinta ieškinio rūšimi turi būti įmanoma užtikrinti tiesiogiai veikiančias Bendrijos teisės nuostatas.

33.      Panašiai sprendimas Simmenthal(13), kuriuo buvo nustatyta nacionalinių teismų pareiga netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kurios prieštarauja Bendrijos teisei, aiškiai apriboja šią pareigą bylomis, patenkančiomis į atitinkamo nacionalinio teismo jurisdikciją, arba teismams, turintiems jurisdikciją taikyti atitinkamą Bendrijos teisę.

34.      Teisingumo Teismas nuolat primindavo šiuos principus; žr., pavyzdžiui, sprendimą Peterbroeck,(14) kuriame konstatuojama, kad nesant Bendrijos teisės nuostatų šioje srityje kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektų teisių, kylančių iš tiesioginio Bendrijos teisės veikimo, apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad šios taisyklės nebus mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir kad jos nedaro Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimo praktiškai neįmanomo ar pernelyg sudėtingo.

35.      Iš šių formuluočių galima numanyti, kad nacionalinėms teisės sistemoms netaikoma Bendrijos teisminė priežiūra. Pirma, nacionalinės teisės nuostatos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Antra, nors paprastai asmens teisę ir suinteresuotumą pareikšti ieškinį apibrėžia nacionalinė teisė, Bendrijos teisė reikalauja, jog tokiomis taisyklėmis nebūtų susilpninta teisė į veiksmingą asmenų teisinę apsaugą(15). Taigi, tam tikromis aplinkybėmis Bendrijos teisė gali reikalauti naujos teisinės gynybos priemonės, jei ji yra vienintelis Bendrijos teisės suteiktų teisių apsaugos būdas(16). Pavyzdžiui, sprendime Heylens Teisingumo Teismas konstatavo, kad kadangi įsidarbinimo laisvė yra pagrindinė teisė, kurią Sutartis suteikia kiekvienam darbuotojui Bendrijoje, „teisminio pobūdžio gynybos priemonės dėl kiekvieno nacionalinės institucijos sprendimo, neleidžiančio pasinaudoti šia teise, buvimas yra esminis užtikrinant veiksmingą asmens teisės apsaugą“(17). Panašiai sprendime Vlassopoulou Teisingumo Teismas konstatavo, kad „bet kokį priimtą sprendimą (dėl diplomų pripažinimo) turi būti galima peržiūrėti teisme, kur galima patikrinti jo teisėtumą pagal Bendrijos teisę“(18).

36.      Todėl vertinant, ar nacionalinės teisės procesinės nuostatos tenkina Teisingumo Teismo išvystytus kriterijus, svarbu išnagrinėti visą teisminį kontekstą. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendime Peterbroeck, „kiekviena byla, kurioje iškeliamas klausimas, ar nacionalinė procesinė taisyklė padaro Bendrijos teisės taikymą neįmanomą ar pernelyg sudėtingą, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios taisyklės svarbą procesui, į proceso eigą ir jo ypatumus, nagrinėjant tai kaip visumą visose nacionalinių teismų instancijose“(19). Tai, kad tam tikroje teisinėje sistemoje nėra specialaus ieškinio pripažinti Bendrijos teisės suteikiamas teises, nebūtinai reiškia, kad apsaugos veiksmingumo principas yra pažeistas.

37.       Šio principo taikymo pavyzdys yra sprendimas Safalero(20). Ši byla buvo susijusi su administracine priemone, nurodančia konfiskuoti mažmenininkui parduotas prekes remiantis tuo, kad jos nebuvo pažymėtos nacionalinės teisės aktais reikalaujamu nacionaliniu atitikties ženklu. Buvo akivaizdu, kad toks nacionalinės teisės reikalavimas pažeidžia Bendrijos teisę. Importuotojas siekė susigrąžinti iš mažmenininko konfiskuotas prekes; tačiau nacionalinis teismas nusprendė, kad jis neturi teisės pareikšti ieškinio dėl šio sprendimo, kuris buvo skirtas mažmenininkui, panaikinimo. Teisingumo Teismas nusprendė, jog buvo suteikta pakankama importuotojo intereso, kad jo prekybai nebūtų trukdoma dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos, gynyba, jei buvo įmanomas teismo sprendimas, nustatantis tos nuostatos neatitikimą Bendrijos teisės. Tokiu atveju importuotojas galėjo iškelti šį klausimą byloje prieš valdžios institucijas, ginčydamas jam skirtą baudą už tai, kad prekės nebuvo pažymėtos aptariamu atitikties ženklu. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teisinės sistemos asmenims suteikiamų teisių teisminės gynybos veiksmingumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos importuotojas negali pareikšti ieškinio dėl valdžios institucijų priimtos priemonės dėl mažmenininkui parduotų prekių konfiskavimo panaikinimo, jei šis importuotojas gali pasinaudoti teisinės gynybos priemone, užtikrinančia iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugą.

38.      Šis požiūris parodo, kad teisminės gynybos veiksmingumo principas atspindi iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylantį bendrąjį Bendrijos teisės principą. Šis principas – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir pagal ES sutarties 6 straipsnio 2 dalį pripažintas bendruoju Bendrijos teisės principu. Įtvirtindama „teisę į teisminį nagrinėjimą“, kurios dalis yra neabsoliuti teisė kreiptis į teimą, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis numanomai reikalauja galimybės kreiptis dėl peržiūros konkrečios bylos atveju. Kreipimosi ribojimai neprieštarauja 6 straipsnio 1 daliai tik tuomet, kai jie nepažeidžia pačios šios teisės esmės, jais siekiama teisėto tikslo ir naudojamos priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui(21).

39.      Atsižvelgdama į tokį pagrindą, pradėsiu nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto pirmojo klausimo konkrečius aspektus.

40.      Nagrinėjamoje byloje aišku, kad, pirma, Švedijos proceso nuostatos dėl neatitikties aukštesnės galios nacionalinei teisei pripažinimo nėra palankesnės už nuostatas, taikomas pripažįstant neatitiktį Bendrijos teisei; iš tiesų atrodo, kad yra priešingai(22).

41.      Antra, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(23) matyti, kad praktikoje asmeniui, atsidūrusiam tokioje kaip Unibet situacijoje, nėra neįmanoma užtikrinti savo iš Bendrijos teisės kylančių teisių.

42.      Šiuo aspektu turėčiau pabrėžti, kad Teisingumo Teismas yra įpareigotas pripažinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą nacionalinių proceso nuostatų aiškinimą. Todėl turiu tęsti remdamasi tuo, kad pagal nacionalines procesines nuostatas Unibet negali pareikšti ieškinio vien tik dėl reklamos draudimo neatitikties Bendrijos teisei pripažinimo, nors Unibet bandė ginčyti šį teiginį(24).

43.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat aiškina, kad, nors nacionalinės nuostatos neleidžia pareikšti Unibet atskiro ieškinio dėl reklamos draudimo galiojimo, yra kiti trys būdai iškelti šį klausimą teisme. Pirma, jei Unibet pažeistų reklamos draudimą, o Švedijos valdžios institucijos dėl to imtųsi veiksmų, teismas galėtų nagrinėti šio draudimo atitiktį Bendrijos teisei. Antra, Unibet gali pasiekti, kad šis atitikties klausimas būtų išnagrinėtas šiuo metu apygardos teisme nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo. Trečia, kaip pažymi prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, „šiuo aspektu taip pat reikia atsižvelgti į minėtą teisminės peržiūros galimybę“, tuo akivaizdžiai nurodydamas Loterijų įstatymą.

44.      Pirmosios galimybės atveju nemanau, kad nacionalinė teisinė sistema tenkintų iš Bendrijos teisės kylančių teisių veiksmingos gynybos reikalavimą, jei vienintelis būdas asmeniui, norinčiam įgyvendinti savo teises nacionaliniuose teismuose, būtų pirma įvykdyti nacionalinės teisės pažeidimą. Negalima asmens pastatyti į situaciją, kurioje įstatymo teisėtumą galima patikrinti tik jį pažeidus. Ypač nesutinku su kai kurių valstybių pateiktu argumentu, kad pagal analogiją galima taikyti Bendrijos teisėje įtvirtintas tiesioginių ieškinių pareiškimo ribas, t. y. kad asmuo negali pareikšti ieškinio dėl bendrai taikomos Bendrijos priemonės panaikinimo Bendrijos teismuose, net jei nacionalinės teisės nuostatos reiškia, kad, prieš ginčydamas Bendrijos priemonės teisėtumą nacionaliniame teisme, asmuo pirma turi pažeisti šią Bendrijos priemonę(25).

45.      Todėl negaliu sutikti su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, kad iš Bendrijos teisės kylančios Unibet teisės veiksmingai ginamos, jei, pažeidus reklamos draudimą ir Švedijos valdžios institucijoms ėmusis veiksmų, teismai gali išnagrinėti šio draudimo atitiktį Bendrijos teisei.

46.      Taip pat nesu įsitikinusi, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta trečioji galimybė, t. y. teisminė peržiūra pagal Loterijų įstatymą, yra tinkama priemonė Unibet užtikrinti savo teises teisme. Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą miglotai aptaria įstatymines reklamos draudimo išimtis ir kaip jomis galima pasiremti. Per posėdį Švedijos vyriausybė sutiko, kad šios išimtys neskirtos tokioms situacijoms, kokios yra pagrindinėje byloje, ir kad negalima teigti, jog tokioje situacijoje būtų suteikta išimtis, jei jos būtų prašoma. Be to, iš Švedijos vyriausybės gauta informacija atsakant į atkaklius Teisingumo Teismo klausimus, manęs neįtikina, kad, jei Unibet būtų prašiusi suteikti išimtį, dėl tokio prašymo būtinai būtų buvęs priimtas administracinis sprendimas, kurį galima peržiūrėti teisme.

47.      Taigi lieka neaišku, ar ieškinys dėl žalos atlyginimo (pradinio Unibet ieškinio antrasis reikalavimas) yra tinkama priemonė Unibet pareikšti savo EB teise paremtą reikalavimą Švedijos teismuose. Iš tiesų šis ieškinys buvo pripažintas priimtinu. Jis vis dar yra nagrinėjamas ir jo pagrindu buvo pareikštas antrasis Unibet ieškinys dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

48.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Unibet ir Švedijos vyriausybė berods sutinka, kad šią bylą nagrinėjantis teismas turi išnagrinėti ir Unibet reikalavimą dėl reklamos draudimo atitikties Bendrijos teisei, ir, jei šiam argumentui būtų pritarta, teismas turėtų pareigą netaikyti draudimo pagal Konstitucijos 11 skyriaus 14 straipsnį.

49.      Unibet tam nepritaria teigdama, kad keblu bylinėtis dėl žalos atlyginimo, nes nuostolių apskaičiavimas yra neaiškus ir sudėtingas. Tačiau taikant procesinės autonomijos principą svarbu ne keblumas (reikalavimai atlyginti žalą paprastai yra keblūs), tačiau tai, ar tenkinamos dvi sąlygos – lygiavertiškumas ir veiksmingumas. Mano nuomone, šios sąlygos tenkinamos. Ypač nagrinėdama Teisingumo Teismui šioje byloje pateiktą medžiagą negaliu sutikti, kad praktinių nuostolių apskaičiavimo problemų pakanka, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo taptų „praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas“(26). Be to, net jei taip būtų, tai radikaliai paneigtų Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią valstybių narių pareiga yra atlyginti asmenims žalą, padarytą Bendrijos teisės pažeidimais, už kuriuos jos atsako, ir pagal kurią tokia pareiga suteikia suinteresuotiesiems asmenims veiksmingą apsaugą(27).

50.      Kokia būtų Unibet argumento, kad net jeigu ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų tenkinamas, dėl šio ieškinio pobūdžio jo rezultatas turėtų privalomąjį poveikį tik šioje byloje – ir neturėtų nei erga omnes poveikio, nei, tiesą sakant, padėtų Unibet ateityje ir todėl ji turėtų nuolat pateikti ieškinius, reikšmė?

51.      Mano užduotis nėra spėlioti, kokį poveikį Švedijos teisėje turi konkretus konkretaus teismo sprendimas– šis klausimas patenka į nacionalinio teismo kompetencijos ir žinių sritį. Per posėdį Švedijos vyriausybė teigė, kad, nesvarbu, koks būtų nacionalinio teismo sprendimo dėl reklamos draudimo prieštaravimo aukštesnės galios EB teisės normai teisinis poveikis, vyriausybė atidžiai išnagrinėtų tokį sprendimą ir greičiausiai pakeistų įstatymą. EB teisės prasme, nepriklausomai nuo to, ar taip būtų, ar ne, man atrodo, kad, jeigu Unibet atžvilgiu būtų priimtas palankus sprendimas dėl žalos atlyginimo, o įstatymas nebūtų pakeistas ir todėl ji būtų priversta reikšti antrą (ar trečią) ieškinį dėl žalos atlyginimo, ji galėtų pagrįstai teigti, kad Švedija sunkiai ir aiškiai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal EB teisę, o Unibet nedelsiant gautų teisę į tolesnį žalos atlyginimą. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad nagrinėjant šį reikalavimą Unibet taip pat turėtų teisę į laikinąsias apsaugos priemones, skirtas užtikrinti iš EB teisės kylančių jos teisių veiksmingą apsaugą(28).

52.      Remdamasi tuo manau, kad galimybė Unibet pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį nagrinėjant būtinai bus nagrinėjamas jos teiginys dėl reklamos draudimo neatitikties EB teisei, reiškia, kad iš EB teisės kylančioms jos teisėms suteikiama tinkama apsauga, net jeigu pagal nacionalinės proceso teisės nuostatas ji negali pareikšti atskiro ieškinio dėl neatitikties pripažinimo.

53.      Nesu įsitikinusi, kad sprendimas Muñoz ir Superior Fruiticola(29), kuriuo remiasi Unibet, lemtų kitokią išvadą. Toje byloje Teisingumo Teismas nustatė, kad ieškovai, vaisių pardavėjai, turėjo teisę civilinėje byloje prieš konkurentą remtis tiesiogiai taikomomis Bendrijos teisės aktų nuostatomis(30) įtvirtinta pareiga nesiūlyti nustatytų kokybės standartų neatitinkančių vaisių. Tačiau atrodo, kad, nesant teisės pareikšti tokį ieškinį, ieškovai nebūtų turėję galimybės užtikrinti šios teisės(31). Kaip jau aptarta, nagrinėjamoje byloje taip nėra.

54.      Taip pat manęs neįtikina Unibet argumentas, kad remdamasis pareiga aiškinti nacionalinę teisę pagal Bendrijos teisę nacionalinis teismas turi išplėsti teisės pareikšti ieškinį dėl pripažinimo(32) pagal nacionalinę teisę taikymą ir tokiems ieškovams kaip ji.

55.      Pagrįsdama šį argumentą Unibet remiasi sprendimu Marleasing(33). Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad taikydamas nacionalinę teisę „ją aiškinti turintis nacionalinis teismas privalo tai daryti kiek įmanoma atsižvelgdamas į Bendrijos teisės aktų formuluotę ir tikslą“(34). Šis apribojimas, mano nuomone, yra esminis(35). Teisingumo Teismas nereikalauja nacionalinių teismų dirbtinai arba iškreiptai aiškinti nacionalinę teisę. Kaip Teisingumo Teismas pareiškė sprendime Murphy(36), ši pareiga taikoma „pagal nacionalinę teisę (nacionaliniam teismui) neviršijant suteiktos diskrecijos“. Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas įžvelgia, kad kai kuriais atvejais vien aiškinimu negalima pasiekti Bendrijos teisės reikalaujamo rezultato(37). Nagrinėjamoje byloje Švedijos vyriausybė aiškiai ir kategoriškai neigia, kad nacionalinę teisę galima aiškinti taip, kaip nurodo Unibet. Toks supratimas atitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo(38) nuomonę, pagrįstą nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą cituojamais keliais moksliniais darbais.

56.      Todėl atsižvelgdama į išdėstytus svarstymus manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Taip teigdama darau dvi prielaidas, kad, jeigu nacionalinis teismas išspręs Unibet naudai išankstinį klausimą dėl reklamos draudimo atitikties EB teisei, jis suteiks Unibet tam tikrą teisių gynimo priemonę ir kad ši priemonė bus veiksminga(39). Dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateikta medžiaga leidžia manyti, kad greičiausiai taip ir bus, tačiau abi prielaidos nėra neabejotinos. Pabrėžiu, kad, jeigu žalos atlyginimo būdas iš tiesų nesuteikia apsaugos, praktiškai leidžiančios Unibet užtikrinti bet kurias iš EB teisės kylančias teises, kai tik jas pripažįsta nacionalinis teismas, būtinai turi būti sukurta nauja teisinė priemonė, kad Švedija užtikrintų įsipareigojimų pagal EB teisę laikymąsi(40).

57.      Galiausiai pažymiu, kad tokia šio klausimo formuluote klausiama, ar Bendrijos teisės reikalavimą, kad nacionalinės procesinės taisyklės asmeniui turi suteikti iš Bendrijos teisės kylančių teisių veiksmingą gynybą, reikia aiškinti taip, kad turi būti leidžiama pareikšti ieškinį dėl tam tikrų nacionalinės teisės materialinių nuostatų neatitikties EB 49 straipsniui pripažinimo, jeigu kitu atveju šių nuostatų atitiktis minėtam straipsniui gali būti nagrinėjama tik kaip išankstinis klausimas, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, byloje dėl nacionalinės materialinės nuostatos pažeidimo arba vykdant teisminę priežiūrą(41).

58.      Kaip minėjau, nemanau, kad nacionalinė teisinė sistema atitiktų iš Bendrijos teisės kylančių teisių veiksmingos apsaugos reikalavimą, jei vienintelis būdas asmeniui, norinčiam įgyvendinti savo teises nacionaliniuose teismuose, būtų pirma įvykdyti nacionalinės teisės pažeidimą.

59.      Teisingumo Teismui pateikta medžiaga taip pat manęs neįtikino, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis galima pateikti ieškinį dėl teisminės priežiūros.

60.      Todėl atsakydama į pirmąjį klausimą jį performuluočiau. Dėl šios priežasties manau, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad Bendrijos teisė nereikalauja sudaryti galimybės pareikšti atskirą ieškinį dėl pripažinimo, kad tam tikros nacionalinės materialinės teisės nuostatos prieštarauja EB 49 straipsniui, jei įrodoma, kad šį klausimą kaip išankstinį teismas nagrinėtų byloje dėl žalos atlyginimo tokiomis sąlygomis, kurios nėra mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir kurios nedaro Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimo praktiškai neįmanomo ar pernelyg sudėtingo.

 Antrasis klausimas

61.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Bendrijos teisėje įtvirtintas veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimas reiškia, kad nacionalinė teisinė sistema turi suteikti laikinąją apsaugą, kuria remiantis asmeniui galima netaikyti nacionalinių normų, trukdančių jam pasinaudoti tariama iš Bendrijos teisės kylančia teise, tam, kad jis šia teise galėtų naudotis, kol nacionalinis teismas galutinai išnagrinės klausimą, ar tokia teisė egzistuoja.

62.      Unibet teigia, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Jos nuomone, Bendrijos teisė suteikia jai absoliučią teisę reikalauti nacionalinio teismo išnagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes nacionaliniai teismai turi veiksmingai užtikrinti asmenų teisę pareikšti ieškinį, kai pažeidžiamos iš Bendrijos teisės kylančios jų teisės. Teisingumo Teismas sprendimuose Factortame I(42) ir Zuckerfabrik(43) nustatė, kad iš Bendrijos teisės kylančių teisių veiksmingos teisminės gynybos principas suteikia teisę į laikinąją apsaugą.

63.      Pastabas pateikusios vyriausybės ir Komisija iš esmės laikosi nuomonės, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Jos sutinka, kad iš sprendimo Factortame I gali išplaukti pareiga suteikti laikinąją apsaugą, tačiau nemano, kad iš tokios prielaidos būtinai išplaukia teigiamas atsakymas į antrąjį klausimą. Sutinku. Bendrijos teisė nesuteikia ieškovui absoliučios teisės, kad nacionalinis teismas nagrinėtų jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

64.      Be abejo, pradėti reikia nuo sprendimo Factortame I. Šioje byloje ieškovai reikalavo, pirma, pripažinti, kad tam tikros nacionalinio įstatymo nuostatos prieštaravo EB sutarčiai, antra, žalos atlyginimo, ir trečia, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tol, kol šie klausimai bus galutinai išspręsti. Buvo pripažinta, kad nacionaliniai teismai iš esmės turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl reikalaujamo pripažinimo; tačiau buvo paprašyta priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimo, ar atitinkamos nuostatos iš tikrųjų prieštaravo Bendrijos teisei(44). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu pagal nacionalinę teisę nacionaliniai teismai, priešingai, neturėjo kompetencijos laikinai sustabdyti įstatymo taikymo. Todėl buvo pateiktas atskiras prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimo, ar Bendrijos teisė reikalauja, kad nacionalinis teismas turėtų galimybę taikyti tokias priemones atitinkamoje byloje.

65.      Teisingumo Teismas konstatavo, kad visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinės teisės norma galėtų sutrukdyti Bendrijos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti visišką būsimo teismo sprendimo dėl pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Tai reiškė, kad teismas, kuris, nesant tokios nacionalinės teisės nuostatos, tokiomis aplinkybėmis būtų taikęs laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą netaikyti šios nacionalinės teisės nuostatos. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jei nacionalinis teismas, nagrinėjantis su Bendrijos teise susijusią bylą, mano, kad vienintelė kliūtis taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nacionalinės teisės nuostata, jis privalo netaikyti šios nuostatos.

66.      Skirtingai nuo bylos Factortame I dėl iš EB sutarties kylančias teises tariamai pažeidžiančio nacionalinio įstatymo, byla Zuckerfabrik(45) buvo susijusi su nacionaline priemone, priimta pagal Bendrijos reglamentą(46), kurio teisėtumas vėliau buvo ginčijamas nacionaliniame teisme. Šis teismas klausė, ar straipsnio, dabar tapusio EB 249 straipsniu, 2 dalis, numatanti, kad reglamentas yra taikomas visuotinai, privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, nepalieka nacionaliniams teismams kompetencijos sustabdyti nacionalinės teisės priemonės, priimtos Bendrijos reglamento pagrindu, taikymo.

67.      Teisingumo Teismas rėmėsi sprendimu Factortame I ir konstatavo, kad Bendrijos teisės asmenims užtikrinama laikinoji apsauga nacionaliniuose teismuose turi likti tokia pati, nepriklausomai nuo to, ar ginčijama nacionalinės teisės nuostatų atitiktis Bendrijos teisei, ar antrinės Bendrijos teisės galiojimas, atsižvelgiant į tai, kad abiem atvejais ginčas yra pagrįstas Bendrijos teise. Todėl EB 249 straipsnis neužkerta kelio nacionaliniams teismams sustabdyti nacionalinės administracinės priemonės, priimtos Bendrijos reglamento pagrindu, įgyvendinimo.

68.      Todėl reikia išskirti du atvejus. Pirmuoju atveju, kaip yra byloje Zuckerfabrik, ginčijama Bendrijos priemonė, o ieškovas reikalauja laikinai sustabdyti ją įgyvendinančią nacionalinę priemonę. Antruoju atveju, kaip yra byloje Factortame I, ginčijamas nacionalinis įstatymas dėl jo neatitikties Bendrijos teisei ir ieškovas reikalauja laikinai sustabdyti šio nacionalinio įstatymo veikimą. Nagrinėjamoji byla akivaizdžiai priskirtina pastarajam atvejui.

69.      Kaip pažymi Komisija, Unibet pateikė du prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: pirmąjį pagrindinėje byloje dėl prašymo pripažinti, kad ji turi teisę reklamuoti savo paslaugas netrukdoma reklamos draudimo, o antrąjį byloje dėl žalos, sukeltos Bendrijos teisės pažeidimu, atlyginimo.

70.      Dėl pirmojo ieškinio iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinis teismas ypač siekia sužinoti, ar Bendrijos teisė reikalauja, kad nacionalinis teismas nurodytų laikinai sustabdyti reklamos draudimą, jeigu pagrindinis ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti neatitikimą, yra nepriimtinas pagal nacionalinę teisę.

71.      Kadangi nemanau, jog nagrinėjamos bylos atveju Bendrijos teisė reikalauja, kad toks (atskiras) pagrindinis ieškinys būtų priimtinas, taip pat manau, jog Bendrijos teisė akivaizdžiai nereikalauja, kad tokiu atveju būtų įmanomos laikinosios apsaugos priemonės. Tokiam požiūriui pritaria Belgijos, Suomijos, Vokietijos, Graikijos ir Švedijos vyriausybės bei Komisija.

72.      Mano nuomone, tokia išvada išplaukia iš pačios laikinųjų apsaugos priemonių prigimties. Ją atspindi ir Teisingumo Teismo praktika. Byloje Factortame I, kuri, kaip ir nagrinėjamoji byla, buvo susijusi su prašymu laikinai sustabdyti nacionalinės teisės nuostatų veikimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas <...> susilpnėtų, jeigu nacionalinės teisės norma galėtų sutrukdyti Bendrijos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones(47), siekiant užtikrinti visišką būsimo teismo sprendimo dėl pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą“(48). Nemanau, kad teismą galima laikyti „nagrinėjančiu ginčą“ tokiu atveju, kai pagrindinis ieškinys yra pareikštas tokia forma, kurios nepripažįsta nacionalinė teisė ir kurios įtvirtinti nereikalauja Bendrijos teisė.

73.      Antrojo ieškinio atveju yra priešingai. Reikalavimas atlyginti žalą, sukeltą Bendrijos teisės pažeidimo (kurio kontekste nagrinėjama reklamos draudimo atitiktis Bendrijos teisei), yra priimtinas pagal nacionalinę teisę.

74.      Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis šį ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi turėti teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

75.      Tačiau tai nereiškia, kad šį ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas būtinai turi turėti teisę (o dar mažiau jis privalo) taikyti visas įmanomas laikinųjų apsaugos priemonių formas. Priešingai, iš Teisingumo Teismo nustatytos formuluotės išplaukia, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurias taikyti nacionalinis teismas turi turėti teisę, turi būti tinkamos visiškam siekiamo sprendimo veiksmingumui užtikrinti.

76.      Unibet per posėdį tvirtino, kad nagrinėjamoji byla yra „švediška Factortame I“ byla ir kad esminis klausimas yra tas pats. Tačiau, mano nuomone, yra svarbus šių bylų skirtumas. Nors byloje Factortame I, kaip ir nagrinėjamoje byloje, ieškovai reikalavo atlyginti žalą ir laikinai sustabdyti ginčijamų nacionalinės teisės aktų veikimą, pagrindinis jų reikalavimas buvo pripažinti, kad šie teisės aktai yra netaikytini(49). Šis ieškinys buvo priimtinas pagal nacionalinę teisę(50). Taigi prašomos laikinosios apsaugos priemonės buvo tiesiogiai susijusios su pagrindiniu reikalavimu. Be to, nacionalinis teismas pripažino, kad ieškovų teiginiai, jog jie patirs nepataisomos žalos, jei nebus taikomos jų prašomos laikinosios apsaugos priemonės, o pagrindinė byla bus laimėta, buvo pagrįsti(51).

77.      Priešingai, šioje byloje antrasis klausimas iš esmės yra susijęs su Unibet reikalavimu taikyti laikinąsias apsaugos priemones jos ieškinio dėl žalos, atsiradusios dėl reklamos draudimo, atlyginimo iš valstybės (pradinio ieškinio antrasis reikalavimas) kontekste. Neaišku, kaip nutartis, nustatanti Unibet prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kad, nepaisant reklamos draudimo ir sankcijų už jo pažeidimą, Unibet turi teisę imtis konkrečių reklamos priemonių iki galutinio sprendimo priėmimo, galėtų padaryti galutinį sprendimą, kuriuo būtų priteisiamas žalos atlyginimas, visiškai veiksmingą. Todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatitinka pagrindinio ieškinio. Tokiu atveju nemanau, jog Bendrijos teisė reikalauja, kad turėtų būti taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės.

78.      Be to, nagrinėjamoje byloje galutinio sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško veiksmingumo „nereikia“ saugoti. Jei Aukščiausiasis Teismas nuspręs, kad iš Bendrijos teisės kylančios Unibet teisės buvo pažeistos taip, kad Švedijos valstybė turi atlyginti žalą, galima daryti prielaidą, kad Švedijos valstybė vykdys šį sprendimą.

79.      Unibet teigia, kad, pagal sprendimą ABNA(52), asmuo turi turėti teisę į tokią pačią laikinąją apsaugą tais atvejais, kai ginčijama nacionalinės teisės nuostatų atitiktis Bendrijos teisei, ir tais atvejais, kai ginčijamas Bendrijos teisės akto galiojimas. Kadangi asmenys turi teisę į laikinąsias apsaugos priemones, jei EB 234 straipsnio pagalba ginčijamas Bendrijos teisės akto teisėtumas, turi būti užtikrinta tokia pati teisminė gynyba tais atvejais, kai nacionalinės teisės priemonės ginčijamos dėl neatitikties Bendrijos teisei.

80.      Iš tiesų toks teiginys kyla iš sprendimo Zuckerfabrik(53). Šioje byloje nacionaliniam teismui buvo pateiktas prašymas panaikinti nacionalinį teisės aktą, įgyvendinantį Bendrijos reglamentą, kurio teisėtumas buvo ginčijamas. Nėra duomenų, kad dėl šio ieškinio priimtinumo būtų kilę problemų. Todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo visiškai tinkamos galutiniam sprendimo veiksmingumui užtikrinti. Kaip minėjau, nemanau, kad taip galima teigti ir tokiu atveju, jeigu, kaip nagrinėjamoje byloje, galutiniu sprendimu reikalaujama atlyginti žalą.

81.      Galiausiai Unibet teigia, jog iš nutarties Antonissen(54) akivaizdžiai matyti, kad Bendrijos teise suteikiamos teisminės gynybos tikslas yra nutraukti tęsiamą asmeniui žalą darantį pažeidimą. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas turi plačią diskreciją dėl prašymo ir priemonių, taikomų užtikrinant asmens teisę į teisminę gynybą. Todėl iš sprendimo Factortame I ir nutarties Antonissen išplaukia, kad nuolatinę žalą patiriantis asmuo visada turi teisę pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prašymą nagrinėjantis teisėjas turi plačią diskreciją dėl tokių priemonių pobūdžio ir sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, uždraudžianti Švedijos vyriausybei taikyti reklamos draudimą Unibet atžvilgiu, būtų veiksmingiausia teisių gynybos priemonė.

82.      Tiesa, kad byla Antonissen buvo susijusi su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Toje byloje buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones avansu sumokant reikalaujamo žalos atlyginimo dalį. Todėl ieškiniu dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalaujamos priemonės atitiko dalį pagrindiniu ieškiniu prašomų priemonių(55). Taip pat tiesa, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjantis teisėjas turi plačią diskreciją nagrinėti tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

83.      Iš tiesų nutartyje Antonissen Teisingumo Teismas pripažino, kad „absoliutus (laikinųjų apsaugos priemonių) taikymo draudimas, neatsižvelgiant į bylos aplinkybes, yra nesuderinamas su asmenų teise į išsamią ir veiksmingą teisminę gynybą pagal Bendrijos teisę, kuri ypač leidžia manyti, kad asmenys turi turėti teisę į laikinąsias apsaugos priemones, jei jos būtinos būsimo galutinio sprendimo visiškam veiksmingumui <...>. Todėl neįmanoma iš anksto bendrai ir abstrakčiai paneigti, kad avansinis mokėjimas <...> gali būti būtinas <...> o tam tikrais atvejais pagrįstas, atsižvelgiant į atitinkamus interesus“(56).

84.      Todėl nutartimi Antonissen buvo ištaisytas klaidingas teisės aiškinimas, kad absoliučiai draudžiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei pagrindinis ieškinys yra dėl žalos atlyginimo. Tačiau ši Teisingumo Teismo nutartis aiškiai parodo, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tiek neįprastas, tiek, visų pirma, neprivalomas. Antruoju klausimu nagrinėjamoje byloje iš esmės klausiama, ar nacionalinė teisinė sistema privalo numatyti laikiną nacionalinės teisės aktų taikymo sustabdymą, jei pagrindinis ieškinys yra dėl žalos atlyginimo. Nutartyje Antonissen nematau nieko, kas padėtų šiuo klausimu, nebent atvirkštinę išvadą pagrindžiančius aspektus.

85.      Tačiau išsamumo dėlei norėčiau papildyti, kad, jeigu Unibet laimėtų pagrindinę bylą dėl žalos atlyginimo, privalėtų pateikti antrąjį ieškinį iš EB teisės kylančioms savo teisėms įgyvendinti, tuomet iš tiesų gali būti būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti veiksmingą apsaugą(57). Manau, kad (tik) tokiame kontekste laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtinai apimtų atitinkamų nacionalinio įstatymo, kuris (ex hypothesi) jau būtų pripažintas neatitinkančiu tiesiogiai veikiančių iš EB teisės kylančių teisių, straipsnių veikimo sustabdymą(58).

86.      Todėl manau, jog į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad, pirma, Bendrijos teisė nereikalauja, kad valstybė narė numatytų galimybę laikinai sustabdyti arba netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kliudančių įgyvendinti tariamą iš Bendrijos teisės kylančią teisę, jei ieškovo pagrindinis ieškinys yra nepriimtinas pagal nacionalinę teisę. Antra, jei pagrindinis ieškinys priimtinas, tačiau juo reikalaujama žalos, patirtos dėl nacionalinės teisės nuostatų, atlyginimo, Bendrijos teisė reikalauja, kad nacionalinis teismas turėtų diskreciją tinkamu atveju taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones.

 Trečiasis ir ketvirtasis klausimai

87.      Trečiasis klausimas kyla tik tuomet, jei į antrąjį klausimą atsakoma, kad valstybės narės turi numatyti galimybę laikinai sustabdyti ar netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kliudančių įgyvendinti tariamą iš Bendrijos teisės kylančią teisę. Juo nacionalinis teismas klausia, ar, pagal Bendrijos teisę, tais atvejais, kai ginčijama nacionalinių nuostatų atitiktis Bendrijos teisei, nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąją apsaugą iš Bendrijos teisės kylančioms teisėms, nacionalinis teismas privalo taikyti tokios apsaugos sąlygas reglamentuojančias nacionalines nuostatas ar Bendrijos kriterijus. Ketvirtuoju klausimu, kuris kyla tik tuo atveju, jei į trečiąjį klausimą atsakoma, kad reikia taikyti Bendrijos kriterijus, teismas klausia, kokie yra šie kriterijai.

88.      Nors mano siūlomas atsakymas į antrąjį klausimą reikštų, kad trečiasis ir ketvirtasis klausimai neiškyla, vis dėlto trumpai išnagrinėsiu ir šiuos klausimus.

89.      Unibet ir Portugalijos vyriausybė teigia, kad taikomi Bendrijos kriterijai. Unibet mano, jog labai svarbu, kad kiek įmanoma laikinoji apsauga būtų vienodai suteikiama visoje Bendrijoje. Todėl Teisingumo Teismas turėtų įtvirtinti būtinas pagrindines sąlygas. Unibet nuomone, tinkami kriterijai būtų šie: rimtos abejonės dėl nacionalinės teisės neatitikties Bendrijos teisei ir ieškovo dėl to patirta žala; Bendrijos teisės reikalavimas, kad žala turi būti „nepataisoma“, yra neaiškus; jei jis turi būti taikomas, Teisingumo Teismas turi jį išaiškinti. Portugalijos vyriausybė cituoja sprendimus Zuckerfabrik ir Atlanta(59) ir teigia, kad siekiant vienodo Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojantys kriterijai turi būti tokie, kurių laikosi Bendrijos teismai, t. y. fumus boni juris, skubumas, interesų pusiausvyra ir santykis tarp prašomos apsaugos priemonės ir pagrindinės bylos dalyko(60).

90.      Austrijos, Čekijos, Suomijos, Vokietijos, Italijos ir Švedijos vyriausybės bei Komisija nepateikia pastabų trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais. Belgijos, Graikijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės teigia, kad taikomos nacionalinės teisės nuostatos. Pritariu jų nuomonei.

91.      Šis požiūris išplaukia iš pagrindinės Teisingumo Teismo įtvirtintos taisyklės, kurią nagrinėjau atsakydama į pirmąjį klausimą, t. y. kad nesant Bendrijos teisės nuostatų kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi nustatyti išsamias ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugą, procesines taisykles, atsižvelgdama į veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus.

92.      Taip galima manyti ir dėl to, kad sprendime Factortame I pats Teisingumo Teismas neįtvirtino specialių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Generalinis advokatas G. Tesauro savo išvadoje toje byloje pareiškė, kad laikinosios apsaugos būdai ir trukmė yra ir, nesant suderinimo, lieka tokie, kokius įtvirtina nacionalinės teisinės sistemos, jeigu dėl to praktikoje teisių, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti, įgyvendinimas netampa neįmanomas(61).

93.      Tiesa, kad sprendimuose Zuckerfabrik ir Atlanta Teisingumo Teismas įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nacionaliniuose teismuose Bendrijos teisės sąlygas, įskaitant Bendrijos teisės aktu pagrįstos nacionalinės teisės priemonės sustabdymą. Šios bylos buvo susijusios su tariamu pagrindžiančio Bendrijos teisės akto negaliojimu. Be abejo, tokiais atvejais tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pripažinti Bendrijos teisės aktą negaliojančių(62). Tokiame kontekste aišku, kad yra akivaizdus Bendrijos interesas turėti vienodus griežtus kriterijus(63). Priešingai, ši byla yra susijusi su nacionalinės teisės akto, kuris savaime taikomas tik vienoje valstybėje narėje, galiojimu. Tokiu atveju nematau priežasčių nukrypti nuo bendrosios proceso autonomijos taisyklės(64). Iš tikrųjų atrodytų logiškiau, jei nacionalinio įstatymo veikimo sustabdymą dėl tariamos neatitikties Bendrijos teisei reglamentuojantis procesas būtų toks pat, kaip ir procesas, reglamentuojantis nacionalinio įstatymo veikimo sustabdymą kitais, vien nacionalinės teisės pagrindais (taikant lygiavertiškumo principą), su sąlyga, kad kiekvienu atveju turi būti tenkinamas ir veiksmingumo principas.

94.      Be to, sprendime Zuckerfabrik Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinių teismų kompetencija sustabdyti Bendrijos teisės akto veikimą atitinka Teisingumo Teismo jurisdikciją pagal EB 242 straipsnį. Todėl jis nusprendė, kad nacionaliniai teismai galėtų taikyti tokią laikinąją apsaugą tik tokiu atveju, jeigu tenkinamos tos pačios sąlygos, kurios turi būti tenkinamos Teisingumo Teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones(65). Toks požiūris užtikrina laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančių nuostatų vientisumą, nepriklausomai nuo to, ar ieškinys pareiškiamas pagal EB 230 straipsnį, ar pagal EB 234 straipsnį. Tačiau šioje byloje nėra tokios analogijos su Teisingumo Teismo jurisdikcija. Kaip teigia Jungtinė Karalystė, artimiausia paralelė būtų valstybių narių teismų kompetencija spręsti dėl materialių neatitikties aspektų. Tokiu atveju procesui taikomos nacionalinės teisės nuostatos su sąlyga atsižvelgti į veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus.

95.      Be abejo, nepamirštu, kad Teisingumo Teismas sprendime Zuckerfabrik konstatavo, jog „laikinoji apsauga, kurią Bendrijos teisė užtikrina asmenims nacionaliniuose teismuose, privalo likti tokia pati, nepaisant to, ar šie asmenys ginčija nacionalinių teisės aktų suderinamumą su Bendrijos teise, ar Bendrijos antrinės teisės aktų galiojimą, nes ginčas abiem atvejais yra grindžiamas pačia Bendrijos teise“(66). Tačiau, mano nuomone, šis vertinimas neišsprendžia šioje byloje iškelto trečiojo klausimo. Byloje Zuckerfabrik Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar turi būti numatyta galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (kurias, pagal Factortame I, nacionalinis teismas privalo turėti galimybę taikyti, kol Teisingumo Teisme nagrinėjamas klausimas dėl atitikties), jeigu ginčijamas Bendrijos reglamento, kurio pagrindu priimta nacionalinės teisės priemonė, galiojimas. Tačiau Teisingumo Teismo nebuvo prašoma nustatyti nacionalinio teismo taikomos laikinosios apsaugos kriterijų byloje, susijusioje su tariamai Bendrijos teisės neatitinkančiu nacionalinės teisės aktu.

96.      Dėl išdėstytų priežasčių manau, jog į trečiąjį klausimą atsakyti reikėtų taip, kad, jeigu ginčijama nacionalinių nuostatų atitiktis Bendrijos teisei, nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš Bendrijos teisės kylančioms teisėms, nacionalinis teismas privalo taikyti laikinosios apsaugos sąlygas reglamentuojančias nacionalines nuostatas su sąlyga, kad visais atvejais atsižvelgiama į veiksmingumo principą.

97.      Tokiu atveju ketvirtasis klausimas nekyla. Tačiau, jei Teisingumo Teismas laikytųsi nuomonės, kad tokiomis aplinkybėmis taikomi Bendrijos teisės kriterijai, man atrodo, kad tikrai tiktų sprendime Zuckerfabrik(67) išdėstyti kriterijai.

 Išvada

98.      Todėl manau, kad į Švedijos Aukščiausiojo Teismo (Högsta Domstolen) pateiktus klausimus reikėtų atsakyti taip:

1.      Bendrijos teisė nereikalauja sudaryti galimybės pareikšti atskirą ieškinį dėl pripažinimo, kad tam tikros nacionalinės materialinės teisės nuostatos prieštarauja EB 49 straipsniui, jei įrodoma, kad šį klausimą kaip išankstinį teismas nagrinėtų byloje dėl žalos atlyginimo tokiomis sąlygomis, kurios nėra mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir kurios nedaro Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimo praktiškai neįmanomo ar pernelyg sudėtingo.

2.      Bendrijos teisė nereikalauja, kad valstybė narė numatytų galimybę laikinai sustabdyti arba netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, kliudančių įgyvendinti tariamą iš Bendrijos teisės kylančią teisę, jei ieškovo pagrindinis ieškinys yra nepriimtinas pagal nacionalinę teisę. Jei pagrindinis ieškinys priimtinas, tačiau juo reikalaujama žalos, patirtos dėl nacionalinės teisės nuostatų, atlyginimo, Bendrijos teisė reikalauja, kad nacionalinis teismas turėtų diskreciją tinkamu atveju taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones.

3.      Jeigu ginčijama nacionalinių nuostatų atitiktis Bendrijos teisei, nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš Bendrijos teisės kylančioms teisėms, nacionalinis teismas privalo taikyti laikinosios apsaugos sąlygas reglamentuojančias nacionalines nuostatas su sąlyga, kad visais atvejais atsižvelgiama į veiksmingumo principą.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – Vyriausybės įstatymo projektas 1993/94:114, Konstitucijos pakeitimai dėl Švedijos narystės Europos Sąjungoje, p. 27.


3 – Byla C‑243/01, Rink. p. I‑13031.


4 – Teismo proceso kodekso 13 skyriaus 2 straipsnis, žr. šios išvados 13 ir 14 punktus.


5 – 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimas (244/80, Rink. p. 3045, 18 punktas).


6 – Nors klausime kaip pavyzdžiai minimos trijų rūšių bylos, panašu, kad tik jos yra įmanomos šios bylos aplinkybėmis (nors žr. 46 punktą dėl teisminės priežiūros).


7 – 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal (106/77, Rink. p. 629, 21 ir 22 punktai); 1990 m. birželio 19 d. Sprendimas Factortame (C‑213/89, Rink. p. I‑2433 („Factortame I“); 1991 m. liepos 11 d. Sprendimas Verholen (Sujungtos bylos C‑87/90, C‑88/90 ir C‑89/90, Rink. p. I‑3757, 24 punktas) ir 1998 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Coote (C‑185/97, Rink. p. I‑5199).


8 – 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas (C‑253/00, Rink. p. I‑7289).


9 – 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Marleasing (C‑106/89, Rink. p. I‑4135).


10 – Teismo proceso kodekso13 skyriaus 2 straipsnis, žr. šios išvados 4 ir 13 punktus.


11 – 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rewe priešLandwirtschaftskammer für das Saarland (33/76, Rink. p. 1989, 5 punktas).


12 – 1981 m. liepos 7 d. Sprendimas Rewe priešHaupzollamt Kiel (158/80, Rink. p. 1805, 44 punktas, kitu šriftu pažymėta mano).


13 – Nurodytas šios išvados 7 išnašoje, 21 ir 22 punktai, kitu šriftu pažymėta mano.


14 – 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimas (C‑312/93, Rink. p. I‑4599, 12 punktas).


15 – Sprendimo Verholen, nurodyto šios išvados 7 išnašoje, 24 punktas.


16 – Kaip de facto buvo byloje Factortame I.


17 – 1987 m. spalio 15 d. Sprendimas (222/86, Rink. p. 4097, 14 punktas, kitu šriftu pažymėta mano).


18 – 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimas (C‑340/89, Rink. p. I‑2357, 22 punktas).


19 – Nurodytas šios išvados 14 išnašoje, 14 punktas.


20 – 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas (C‑13/01, Rink. p. 8679).


21 – Žr., pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: 1975 m. vasario 21 d. Sprendimą Golderprieš Jungtinę Karalystę, A serija, Nr. 18, 36 punktas; 1978 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Klass ir kt. prieš Vokietiją, A serija, Nr. 28, 49 punktas ; 1985 m. gegužės 28 d. Sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, A serija, Nr. 93, 55 ir 57 punktai, ir 1986 m. liepos 8 d. Sprendimą Lithgow ir kt, prieš Jungtinę Karalystę A serija, Nr. 102, 194 punktas.


22 – Žr. šios išvados 3 punktą.


23 – Posėdžio metu buvo pateikta paaiškinančių pastabų, žr. šios išvados 46 punktą.


24 – Žr. 1985 m. birželio 5 d. Sprendimą Roelstraete (116/84, Rink. p. 1705, 10 punktas); 1998 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Kainuun Liikenne ir Pohjolan Liikenne (C‑412/96, Rink. p. I‑5141, 22 punktas) ir 1999 m. vasario 9 d. Sprendimą Dilexport (C‑343/96, Rink. p. I‑579, 51 punktas).


25 – 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimas Komisija priešJégo‑Quéré (C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 33 ir 34 punktai).


26 – Sprendimo Peterbroeck, nurodyto šios išvados 14 išnašoje, 12 punktas.


27 – 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Francovich (sujungtos bylos C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 37 punktas). 1994 m. liepos 14 d. Sprendime Faccini Dori (C‑91/92, Rink. p. I‑3325) Teisingumo Teismas atsisakė išplėsti direktyvų tiesioginį veikimą „horizontaliai“, nuspręsdamas, kad veiksmingą apsaugą gali užtikrinti atitinkamo aiškinimo principas kartu su galimybe pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (žr. 27 punktą).


28 – Žr. šios išvados 85 punktą.


29 – Nurodytas 8 išnašoje.


30 – 1972 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1035/72 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo (OL L 118, p. 1) ir 1996 m. spalio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2200/96 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo (OL L 297, 1996, p. 1).


31 – Nors sprendimas yra lakoniškas, iš Teisingumo Teismo aprašytų faktinių aplinkybių galima numanyti, kad priežastinis ryšys būtų buvęs pernelyg netiesioginis reikalavimui dėl žalos atlyginimo tenkinti.


32 – T. y. ieškinys, numatytas Teismo proceso kodekso13 skyriaus 2 straipsnyje: žr. šios išvados 4 ir 13 punktus.


33 – Nurodytas šios išvados 9 išnašoje.


34 – 8 punktas, kitu šriftu pažymėta mano. Nors sprendimas Marleasing buvo susijęs su pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvą, Teisingumo Teismas taikė šį principą ir EB sutarties nuostatoms: 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Murphy (157/86, Rink. p. 673).


35 – Nors tokio apribojimo nėra sprendimo rezoliucinėje dalyje, pagal nusistovėjusią praktiką sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į ankstesnius sprendimo punktus (1978 m. kovo 16 d. Sprendimas Bosch 135/77, Rink. p. 855, 4 punktas). Bet kuriuo atveju toks apribojimas matyti keleto vėlesnių sprendimų rezoliucinėse dalyse: žr. sprendimą Faccini Dori, nurodytą šios išvados 27 išnašoje; 2000 m. birželio 27 d. Sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores (sujungtos bylos nuo C‑240/98 iki C‑244/98, Rink. p. I‑4941) ir 2004 m. spalio 5 d. Sprendimą Pfeiffer ir kiti (sujungtos bylos nuo C‑397/01iki C-403/01, Rink. p. I‑8835).


36 – Nurodytas šios išvados 34 išnašoje.


37 – Žr., pavyzdžiui, 1993 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Wagner Miret (C‑334/92, Rink. p. I‑6911, 22 punktas ir rezoliucinės dalies 2b punktas); sprendimo Faccini Dori, nurodyto šios išvados 27 išnašoje, 27 punktą ir 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimą Connect Austria (C‑462/99, Rink. p. I‑5197, rezoliucinės dalies 1 punktas).


38 – Ir dviejų žemesniųjų teismų.


39 – Žr. šios išvados 51 punktą.


40 – Žr. sprendimą Factortame I.


41 – Kitu šriftu pažymėta mano.


42 – Minėtas 7 išnašoje.


43 – 1991 m. vasario 21 d. Sprendimas Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest (sujungtos bylos C‑143/88 ir C‑92/89, Rink. p. I‑415).


44 – 1991 m. liepos 25 d. Sprendime Factortame (C‑221/89, Rink. p. I‑3905 (Factortame II)) Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai kurios materialinės teisės nuostatos pažeidė EB sutarties 52 straipsnį (dabar EB 43 straipsnis).


45 – Nurodyta šios išvados 43 išnašoje.


46 – 1987 m. liepos 2 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 1914/87, nustatantis specialų pašalinimo mokestį cukraus rinkoje 1986/87 prekybos metams (OL L 183, 1987  p. 5).


47 – 21 punktas; kitu šriftu pažymėta mano. Rezoliucinė dalis taip pat suformuluota kaip pareiga nacionaliniam teismui, kuris „nagrinėdamassu Bendrijos teise susijusį ginčą mano, jog vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma“ (kitu šriftu pažymėta mano). Teismas „nagrinėja“ ginčą tik tokiu atveju, jei įvykdyta ankstesnė sąlyga – jei jis priimtinas. Tokio požiūrio taip pat laikomasi šio sprendimo tekste prancūzų kalba, kuriame nurodoma „le juge saisi d' un litige“ (21 punktas) ir „la juridiction nationale … saisie d' un litige“ (rezoliucinė dalis).


48 – Sprendimo Factortame I 21 punktas.


49 – Žr. teismo posėdžio pranešimo 7 punktą ir sprendimo 10 punktą.


50 – Žr. teismo posėdžio pranešimo 23 punktą. Pagal Anglijos administracinę teisę ieškinį dėl pripažinimo galima pareikšti kaip pagrindinį reikalavimą. Pagal Švedijos administracinę teisę to padaryti negalima.


51 – Ibidem, 10 punktas.


52 – 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimas (sujungtos bylos C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, Rink. p. I‑10423).


53 – Nurodytas šios išvados 43 išnašoje.


54 – 1997 m. sausio 29 d. Nutartis Antonissen prieš Komisiją ir Tarybą (C‑393/96 P(R), Rink. p. I‑441).


55 – Žr. nutarties 7 punktą. Prašymas skirti laikinus finansinius mokėjimus, papildančius reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kelia kitų problemų, nesusijusių su nagrinėjama byla.


56 – 36 ir 37 punktai. 38–43 punktuose Teisingumo Teismas toliau išsamiai nagrinėjo kriterijus, pagal kuriuos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjantis teisėjas turėtų įgyvendinti savo plačią diskreciją.


57 – Žr. šios išvados 51 punktą.


58 – Žr. šios išvados 6 punktą.


59 – 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Atlanta Fruchthandelsgesellschaft (C‑465/93, Rink. p. I‑3761).


60 – Žr. nutartį Antonissen prieš Komisiją ir Tarybą, nurodytą šios išvados 54 išnašoje.


61 – Išvados 33 punktas, taip pat žr. 30 punktą.


62 – 1987 m. spalio 22 d. Sprendimas Foto‑Frost (314/85, Rink. p. 4199, 20 punktas).


63 – Neseniai patvirtinta 2006 m. sausio 10 d. Sprendime International Air Transport Association ir European Low Fares Airline Association (C‑344/04, Rink. p. I‑403, 27 punktas), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisės vienodo taikymo reikalavimas yra „ypač reikšmingas tuomet, kai ginčijamas Bendrijos akto galiojimas. Skirtumai tarp valstybių narių teismų dėl Bendrijos aktų galiojimo gali daryti žalos pačios Bendrijos teisinės sistemos vieningumui ir pažeisti pagrindinį teisinio saugumo reikalavimą“.


64 – Sprendimo Factortame 19 punktas.


65 – 27 punktas.


66 – 20 punktas, taip pat žr. sprendimo Atlanta 24 punktą.


67 – Žr. 33 punktą ir sprendimo rezoliucinę dalį.