Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. gegužės 30 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – Informacinės visuomenės paslaugų teikėjai – Pareiga įsiregistruoti į ryšių operatorių registrą – Pareiga teikti informaciją apie struktūrą ir organizaciją – Pareiga mokėti įmoką – Direktyva 2000/31/EB – Koordinuojamoji sritis – Kontrolės kilmės valstybėje narėje principas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Sąvoka „priemonės, taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“ – Reglamentas (ES) 2019/1150 – Tikslas“
Sujungtose bylose C‑664/22 ir C‑666/22
dėl Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) 2022 m. spalio 10 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2022 m. spalio 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Google Ireland Ltd (C‑664/22),
Eg Vacation Rentals Ireland Ltd (C‑666/22)
prieš
Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai F. Biltgen, N. Wahl (pranešėjas), J. Passer ir M. L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Google Ireland Ltd, atstovaujamos avvocati M. Siragusa, R. Tremolada, S. Valentino ir M. Zotta,
– Eg Vacation Rentals Ireland Ltd, atstovaujamos avvocati P. Actis Perinetto, F. Brunetti, C. Osti ir A. Vitale,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato L. Delbono ir R. Guizzi,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, T. Suchá ir J. Vláčil,
– Airijos, atstovaujamos Chief State Solicitor M. Browne, A. Joyce ir M. Tierney, padedamų BL D. Fennelly,
– Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati, M. Escobar Gómez, S. L. Kalėdos ir L. Malferrari,
susipažinęs su 2024 m. sausio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo skatinimo (OL L 186, 2019, p. 57), 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų išaiškinimo vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399), 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36), taip pat SESV 56 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant pagal Airijos teisę įsteigtos bendrovės Google Ireland Ltd (toliau – Google) ginčą byloje C‑664/22 ir pagal Airijos teisę įsteigtos bendrovės Eg Vacation Rentals Ireland Ltd (toliau – EGVR) ginčą byloje C‑666/22 su Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Italijos ryšių reguliavimo tarnyba; toliau – AGCOM) dėl priemonių, kurių ši ėmėsi internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjų atžvilgiu.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Reglamentas 2019/1150
3 Reglamento 2019/1150 3, 7, 8 ir 51 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) vartotojai pritaria internetinių tarpininkavimo paslaugų naudojimui. Konkurencinga, sąžininga ir skaidri interneto ekosistema, kurioje įmonės elgiasi atsakingai, taip pat yra būtina vartotojų gerovei. Interneto platformų ekonomikos skaidrumo ir pasitikėjimo ja užtikrinimas įmonių tarpusavio santykiuose galėtų netiesiogiai padėti padidinti ir vartotojų pasitikėjimą interneto platformų ekonomika. Tačiau tiesioginis interneto platformų ekonomikos vystymosi poveikis vartotojams aptariamas kitų sričių Sąjungos teisės aktuose, visų pirma vartotojų acquis;
<...>
(7) [Europos] Sąjungos lygmeniu reikėtų nustatyti tikslinių privalomų taisyklių rinkinį siekiant užtikrinti sąžiningą, nuspėjamą, tvarią ir patikimą internetinio verslo aplinką vidaus rinkoje. Visų pirma internetinių tarpininkavimo paslaugų verslo klientams turėtų būti užtikrintas tinkamas skaidrumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės visoje Sąjungoje siekiant palengvinti tarpvalstybinį verslą Sąjungoje ir taip pagerinti tinkamą vidaus rinkos veikimą bei spręsti galimo atsirandančio susiskaidymo konkrečiose srityse, kurioms taikomas šis reglamentas, problemą;
(8) tose taisyklėse taip pat reikėtų numatyti atitinkamas sąžiningumo ir skaidrumo skatinimo priemones, ypač susijusias su bendrovių interneto svetainių naudotojų reitingo nustatymu interneto paieškos sistemų generuojamuose paieškos rezultatuose. <...>
<...>
(51) kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti sąžiningą, nuspėjamą, darnią ir patikimą internetinio verslo aplinką vidaus rinkoje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi [ESS] 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.“
4 Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šio reglamento tikslas – prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo nustatant taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad internetinių tarpininkavimo paslaugų verslo klientams ir bendrovių interneto svetainių naudotojams interneto paieškos sistemų atžvilgiu būtų užtikrinamas atitinkamas skaidrumas, sąžiningumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės.
2. Šis reglamentas taikomas internetinėms tarpininkavimo paslaugoms ir interneto paieškos sistemoms, teikiamoms arba siūlomoms teikti atitinkamai verslo klientams ir bendrovių interneto svetainių naudotojams, kurių įsisteigimo arba gyvenamoji vieta yra Sąjungoje ir kurie, naudodamiesi tomis internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis arba interneto paieškos sistemomis, siūlo prekes arba paslaugas Sąjungoje esantiems vartotojams, neatsižvelgiant į tų paslaugų teikėjų įsisteigimo ar gyvenamąją vietą ir neatsižvelgiant į kitu atveju taikytiną teisę.
<...>
5. Šis reglamentas nedaro poveikio Sąjungos teisei, ypač taikytinai teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, konkurencijos, duomenų apsaugos, komercinių paslapčių apsaugos, vartotojų apsaugos, elektroninės prekybos ir finansinių paslaugų srityse.“
5 Minėto reglamento 2 straipsnio 1 ir 7 punktuose nustatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
1) verslo klientas – privatus asmuo, vykdantis komercinę ar profesinę veiklą, arba juridinis asmuo, kuris, naudodamasis internetinėmis tarpininkavimo paslaugomis, siūlo prekes arba paslaugas vartotojams su savo prekyba, verslu, amatu arba profesija susijusiais tikslais;
<...>
7) bendrovės interneto svetainės naudotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris per elektroninę sąsają, tai yra bet kokią programinę įrangą, įskaitant interneto svetainę ar jos dalį ir taikomąsias programas, įskaitant mobiliąsias programėles, siūlo prekes arba paslaugas vartotojams, siekdamas su savo prekyba, verslu, amatu arba profesija susijusių tikslų“.
Direktyva 2000/31
6 Direktyvos 2000/31 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.
<...>
5. Ši direktyva netaikoma:
a) mokesčių srityje;
<...>“
7 Šios direktyvos 2 straipsnio h punkte numatyta:
„Šioje direktyvoje šios sąvokos turi tokią reikšmę:
<...>
h) „koordinuojama sritis“ – tai reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio ar konkrečiai joms skirti;
i) koordinuojama sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti:
– pradėdamas verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kvalifikacijos, leidimo ar pranešimo,
– versdamasis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės;
<...>“
8 Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:
„1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.
2. Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.
<...>
4. Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:
a) priemonės yra:
i) būtinos dėl vienos iš toliau išvardytų priežasčių:
– viešosios politikos [tvarkos], ypač baudžiamųjų nusikaltimų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir persekiojimo už juos baudžiamąja tvarka, įskaitant nepilnamečių apsaugą ir kovą su bet kokiu neapykantos skatinimu dėl rasės, lyties, religinių įsitikinimų ir tautybės bei atskirų asmenų žmogiškojo orumo žeminimą,
– visuomenės sveikatos apsaugos,
– visuomenės saugumo, įskaitant valstybės saugumą ir gynybą,
– vartotojų, įskaitant investuotojus, apsaugos;
ii) taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, kuri prieštarauja tikslams, nurodytiems i papunktyje, arba kuri kelia itin didelį pavojų, kad šių tikslų nebus paisoma;
iii) proporcingos šiems tikslams;
b) prieš imdamasi šių priemonių ir nepažeisdama teisminių priemonių, įskaitant parengtinį nagrinėjimą ir baudžiamojo tyrimo metu atliktus veiksmus, valstybė narė:
– paprašė šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės narės imtis priemonių, ir pastaroji tokių priemonių nesiėmė arba jos buvo nepakankamos,
– pranešė [Europos] Komisijai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybei narei apie savo ketinimą imtis tokių priemonių.
<...>“
Direktyva 2006/123
9 Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.“
10 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Bendrijos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Bendrijos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms. <...>“
11 Minėtos direktyvos 16 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.
Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.
Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:
a) nediskriminavimas: reikalavimas neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojantis pagal pilietybę arba pagal valstybę narę, kurioje juridinis asmuo įsisteigęs;
b) būtinybė: reikalavimas turi būti pagrįstas viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais;
c) proporcingumas: reikalavimas turi būti tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir juo neturi būti reikalaujama daugiau, nei reikia tokiam tikslui.
2. Valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos tokius reikalavimus:
<...>
b) teikėjo įsipareigojimą gauti valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą, taip pat įsiregistruoti tos valstybės narės registre arba joje esančiose profesinėse įstaigose ar asociacijose, išskyrus šioje direktyvoje arba kituose Bendrijos teisės aktuose numatytus atvejus;
<...>“
Direktyva 2015/1535
12 Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:
<...>
b) „paslauga“ – bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.
<...>
e) „paslaugų taisyklė“ – tai bendro pobūdžio reikalavimas, susijęs su paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, kaip nurodyta b punkte, ypač nuostatos, susijusios su paslaugos teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, išskyrus bet kokias taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos tame punkte nurodytoms paslaugoms.
<...>
f) „techninis reglamentas“ – techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure ar de facto parduodant, teikiant paslaugą, steigiant paslaugų verslą arba naudojant valstybėje narėje ar didžiojoje jos dalyje, taip pat valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus nurodytus 7 straipsnyje, draudžiantys gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą;
<...>“
13 Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.“
Italijos teisė
Įstatymas Nr. 249/97
14 1997 m. liepos 31 d. legge n. 249 – Istituzione dell’Autorità per le garanzie nelle comunicazioni e norme sui sistemi delle telecomunicazioni e radiotelevisivo (Įstatymas Nr. 249, kuriuo įsteigiama Ryšių reguliavimo tarnyba ir kuriame įtvirtinamos telekomunikacijų bei radijo ir televizijos transliavimo sistemų taisyklės) (GURI, Nr. 177, paprastasis priedas, 1997 m. liepos 31 d.), iš dalies pakeisto 2020 m. gruodžio 30 d. legge Nr. 178 – Bilancio di previsione dello Stato per l’anno finanziario 2021 e bilancio pluriennale per il triennio 2021-2023 (Įstatymas Nr. 178, kuriuo nustatomas 2021 finansinių metų valstybės balansas ir 2021–2023 m. trejų metų laikotarpio daugiametis balansas) (GURI, Nr. 322, paprastasis priedas, 2020 m. gruodžio 30 d.) (toliau – Įstatymas Nr. 249/97), 1 straipsnio 6 dalies a punkto 5 papunktyje ir c punkto 14-bis papunktyje numatyta:
„[AGCOM] priklauso šios toliau nurodytos atsakomybės sritys:
a) infrastruktūros ir tinklų komisija vykdo šias funkcijas:
<...>
5) užtikrina ryšių operatorių registro [(toliau – ROC)], į kurį pagal šį įstatymą turi įsiregistruoti <...> internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai, siūlantys paslaugas Italijoje, net jeigu jie nėra ten įsisteigę <...>, tvarkymą. [Ji] priima nutarimą, kuriuo konkrečiai reglamentuojamas [ROC] organizavimas ir tvarkymas, taip pat apibrėžiami kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kurie asmenys privalo registruotis, išskyrus asmenis, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną jau buvo įtraukti į [ROC];
<...>
c) taryba:
<...>
14-bis) užtikrina tinkamą ir veiksmingą [Reglamento 2019/1150] taikymą, pirmiausia priimdama gaires, skatindama taikyti elgesio kodeksus ir rinkdama atitinkamą informaciją“.
15 Įstatymo Nr. 249/97 1 straipsnio 31 dalyje nurodyta:
„Asmenims, kurie nesilaiko pagal šį įstatymą pateiktų [AGCOM] nurodymų ir įspėjimų, skiriama <...> bauda. Jei nesilaikoma priemonių, kurių buvo imtasi dėl taisyklių dėl dominuojančios padėties pažeidimo arba taikant Reglamentą [2019/1150], kiekvienam atitinkamam asmeniui skiriama bauda, kuri negali būti mažesnė kaip 2 % arba didesnė kaip 5 % to asmens apyvartos per paskutinius finansinius metus, pasibaigusius prieš įteikiant [pranešimą dėl reikalavimų nesilaikymo] <...>.“
2005 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 266/05
16 2005 m. gruodžio 23 d. legge n. 266 – Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge finanziaria 2006) (Įstatymas Nr. 266 dėl metinio ir daugiamečio valstybės biudžeto sudarymo nuostatų (2006 m. biudžeto įstatymas)) (GURI, Nr. 302, paprastasis priedas, 2005 m. gruodžio 29 d.), iš dalies pakeisto 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 178, 1 straipsnio 66-bis dalyje numatyta:
„Internetinių paslaugų teikėjų, nurodytų [Įstatymo Nr. 249/97] 1 straipsnio 6 dalies a punkto 5 papunktyje, už 2021 m. mokėtinos įmokos dydis – 1,5 : 1 000 pajamų, gautų nacionalinėje teritorijoje (net jeigu jos įtrauktos į bendrovių, kurių buveinė yra užsienyje, balansus) ir susijusių su produkcijos, nurodytos ankstesnių finansinių metų balanse, verte arba, jei subjektai neprivalo sudaryti balanso, lygiavertės kitų buhalterinės apskaitos dokumentų eilutės, patvirtinančios bendrą produkcijos vertę. Paskesniais metais [AGCOM] gali keisti įmokos dydį ir mokėjimo tvarką, bet įmoka negali viršyti 2 : 1 000 pajamų, įvertintų pagal pirmesnį sakinį.“
Sprendimas Nr. 666/08
17 2008 m. lapkričio 26 d. AGCOM priėmė delibera n. 666/08/CONS, Regolamento per l’organizzazione e la tenuta del Registro degli operatori di comunicazione (Sprendimas Nr. 666/08/CONS, kuriuo nustatomos ryšių operatorių registro organizavimo ir tvarkymo taisyklės) (GURI, Nr. 25, 2009 m. sausio 31 d.; toliau – Sprendimas Nr. 666/08).
18 Sprendimo Nr. 666/08 A priede esančių ROC organizavimo ir tvarkymo taisyklių (toliau – AGCOM taisyklės dėl ROC) 2 straipsnyje išvardytos subjektų, privalančių įsiregistruoti į ROC, kategorijos.
19 AGCOM taisyklių dėl ROC 5 straipsnyje nustatyta:
„1. Šių taisyklių 2 straipsnyje nurodyti subjektai pateikia [AGCOM] prašymą įtraukti juos į [ROC].
<...>
3. Kiekvienas iš 2 straipsnyje nurodytų asmenų pagal savo teisinį pobūdį pateikia deklaracijas apie bendrovės tikslus, administraciją, struktūrą ir veiklą, vykdomą pagal [Sprendimo Nr. 666/08] B priedą.
<...>“
20 Šių taisyklių 24 straipsnyje nurodyta:
„Už šių taisyklių pažeidimus baudžiama pagal [1997 m. liepos 31 d. įstatymo Nr. 249] 1 straipsnio 29–32 dalis.“
21 Sprendimo Nr. 666/08 B priedas yra susijęs su privalomomis deklaracijomis siekiant įsiregistruoti į ROC.
Sprendimas Nr. 200/21
22 2021 m. birželio 17 d. AGCOM priėmė delibera n. 200/21/CONS, Modifiche alla delibera n. 666/08/CONS recante « regolamento per la tenuta del Registro degli Operatori di Comunicazione » a seguito dell’entrata in vigore della legge 30 dicembre 2020, n. 178 – Bilancio di previsione dello Stato per l’anno finanziario 2021 e bilancio pluriennale per il triennio 2021-2023 (Sprendimas Nr. 200/21/CONS, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 666/08, kuriuo nustatomos [ROC] organizavimo ir tvarkymo taisyklės, įsigaliojus 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymui Nr. 178 dėl valstybės biudžeto 2021 finansiniams metams ir daugiamečio biudžeto 2021–2023 m.; toliau – Sprendimas Nr. 200/2021).
23 Sprendimo Nr. 200/21 preambulėje nurodyta:
„<...>
[atsižvelgiant į] Reglamentą 2019/1150 <...>, visų pirma į [jo] 1 straipsnio 2 dalį <...>
[kadangi 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatyme Nr. 178] pagal Reglamentą 2019/1150, be kita ko, internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams, teikiantiems paslaugas Italijoje, net jeigu jie nėra ten įsisteigę <...>, numatyta pareiga įsiregistruoti į [ROC].“
24 Šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi buvo iš dalies pakeistas AGCOM taisyklių dėl ROC 2 straipsnyje pateiktas sąrašas, įtraukiant į jį šias subjektų kategorijas:
„<...>
m. internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai: fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, nors ir nėra įsisteigę arba nuolat negyvena nacionalinėje teritorijoje, teikia arba siūlo teikti internetines tarpininkavimo paslaugas, kaip jos apibrėžtos Reglamente 2019/1150, Italijoje įsisteigusiems ar gyvenantiems verslo klientams;
n. interneto paieškos sistemų teikėjai: fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, nors ir nėra įsisteigę ar nuolat negyvena nacionalinėje teritorijoje, teikia arba siūlo teikti interneto paieškos sistemą, kaip ji apibrėžta Reglamente 2019/1150, italų kalba arba Italijoje įsisteigusiems ar gyvenantiems naudotojams.
<...>“
25 Minėto sprendimo 3 straipsniu buvo iš dalies pakeistas Sprendimo Nr. 666/08 B priedas, be kita ko, į jį įtraukiant tokią formuluotę:
„<...>
Elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, skambučių centrų veiklą vykdančių ūkio subjektų, asmenų, netiesiogiai besinaudojančių nacionaliniais numeracijos ištekliais, internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų ir interneto paieškos sistemų teikėjų akcininkų deklaracijos:
1. Elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, skambučių centrų veiklą vykdantys ūkio subjektai, asmenys, netiesiogiai besinaudojantys nacionaliniais numeracijos ištekliais, internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai ir interneto paieškos sistemų teikėjai, veikiantys kaip ribotos atsakomybės bendrovės ar kooperatyvai, pateikdami registracijos paraišką prideda deklaraciją, parengtą pagal 5/1/ROC, 5/2/ROC, 5/3/ROC ir 5/4/ROC formas, kurioje nurodoma:
a) informacija apie akcinį kapitalą, jų narių sąrašas ir akcijų, suteikiančių balsavimo teisę, nuosavybė. Biržinės bendrovės privalo pranešti tik apie daugiau nei 2 % balsavimo teisių suteikiančias akcijas; naudodamosi 5/5/ROC forma kiekviena iš jų turi nurodyti atitinkamą kontrolinį akcijų paketą <...>;
b) įstatinis kapitalas, narių ir jų turimų akcijų, suteikiančių daugiau kaip 2 % balsų, sąrašas, bendrovių, turinčių registruotinos bendrovės akcijų, sąrašas;
c) informacija apie galimus patikos vertybinius popierius, asmenis tarpininkus arba kitus a ir b punktuose nurodytų bendrovių akcijų apribojimus.
2. Elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, skambučių centrų veiklą vykdantys ūkio subjektai, asmenys, netiesiogiai besinaudojantys nacionaliniais numeracijos ištekliais, internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai ir interneto paieškos sistemų teikėjai, veikiantys kaip ūkinė bendrija, pateikdami registracijos paraišką prideda deklaraciją, parengtą pagal 5/3/ROC formą, kurioje nurodo savo narių sąrašą.“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
26 Google teikia internetinės reklamos paslaugas ir visoje Europos ekonominėje erdvėje (EEE) valdo to paties pavadinimo paieškos sistemą.
27 2019 m. birželio 25 d. sprendimu AGCOM savo iniciatyva įtraukė Google į AGCOM tvarkomą ROC, motyvuodama tuo, kad ši bendrovė yra internetinės reklamos koncesininkės veiklą vykdantis operatorius ir, nors jos buveinė yra Airijoje, gauna pajamų Italijoje.
28 Dėl šio įtraukimo į registrą AGCOM 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu įpareigojo Google sumokėti įmoką, skirtą jos 2020 m. veiklos išlaidoms padengti.
29 Google pareiškė ieškinį Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, siekdama užginčyti šiuos AGCOM sprendimus.
30 Priėmus nacionalinės teisės aktų pakeitimus, kuriuos lėmė 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymas Nr. 178 ir Sprendimas Nr. 200/21 (juos Italijos valdžios institucijos priėmė, be kita ko, siekdamos užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą) (toliau – ginčijamos nacionalinės priemonės), Google iš dalies pakeitė savo ieškinio reikalavimus, prašydama taip pat panaikinti pastarąjį sprendimą tiek, kiek juo pareiga įsiregistruoti į ROC buvo išplėsta ir internetinių tarpininkavimo paslaugų bei interneto paieškos sistemų teikėjams.
31 EGVR valdo ir eksploatuoja interneto platformą, taip pat įvairias šioje platformoje prieinamas priemones ir funkcijas, leidžiančias nekilnojamojo turto savininkams ir valdytojams skelbti nekilnojamojo turto skelbimus, o keliautojams – juos pasirinkti ir bendrauti su savininkais ir valdytojais nuomos tikslais.
32 EGVR pareiškė ieškinį prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, prašydama panaikinti Sprendimą Nr. 200/21 ir motyvuodama tuo, kad dėl nacionalinės teisės aktų pakeitimų, kaip antai nurodytų šio sprendimo 30 punkte, jai nuo šiol buvo nustatyta pareiga įsiregistruoti į AGCOM tvarkomą ROC, taigi ir pateikti šiai tarnybai tam tikrą informaciją, taip pat mokėti jai įmoką.
33 Tame teisme Google ir EGVR teigė, kad tiek, kiek ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis šioms bendrovėms nustatytos pirmesniame punkte nurodytos pareigos, tos priemonės prieštarauja laisvės teikti paslaugas principui, Reglamentui 2019/1150 ir įvairioms direktyvoms.
34 Šiuo klausimu minėtas teismas pirmiausia primena, kad priėmus Reglamentą 2019/1150 Italijos teisės aktų leidėjas 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 178 iš dalies pakeitė 1997 m. liepos 31 d. Įstatymą Nr. 249 ir 2005 m. gruodžio 23 d. Įstatymą Nr. 266.
35 Taigi, pirma, pareiga įsiregistruoti į AGCOM tvarkomą ROC buvo išplėsta ir internetinių tarpininkavimo paslaugų bei interneto paieškos sistemų teikėjams (toliau – atitinkamų paslaugų teikėjai), teikiantiems paslaugas Italijos Respublikos teritorijoje, net jeigu jie nėra įsisteigę šioje valstybėje narėje (Įstatymo Nr. 249/97 1 straipsnio 6 dalies a punkto 5 papunktis).
36 Antra, AGCOM buvo pavesta užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, be kita ko, renkant informaciją (Įstatymo Nr. 249/97 1 straipsnio 6 dalies c punkto 14a papunktis).
37 Trečia, jeigu būtų nesilaikoma AGCOM pagal Reglamentą 2019/1150 priimtų priemonių, atitinkamam asmeniui būtų skiriama bauda, kuri negali būti mažesnė kaip 2 % arba didesnė kaip 5 % to asmens apyvartos per paskutinius finansinius metus, pasibaigusius prieš pranešant apie šį nesilaikymą (Įstatymo Nr. 249/97 1 straipsnio 31 dalies antras sakinys).
38 Ketvirta, atitinkamų paslaugų teikėjai nuo šiol turi mokėti įmoką, skirtą visoms administracinėms sąnaudoms, patirtoms vykdant reguliavimo, priežiūros, ginčų sprendimo ir sankcijų skyrimo funkcijas, kurios AGCOM pavestos 2020 m. gruodžio 30 d. įstatymu Nr. 178, padengti (2005 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 266/05, iš dalies pakeisto 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 178, 1 straipsnio 66-bis dalis).
39 Paskui prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Sprendimu Nr. 200/21 AGCOM iš dalies pakeitė Sprendimą Nr. 666/08, kurio A priede pateiktos AGCOM taisyklės dėl ROC, kad būtų atsižvelgta į Italijos teisės aktų leidėjo priimtas Reglamento 2019/1150 įgyvendinimo priemones.
40 Šis teismas nurodo, jog norėdami įsiregistruoti į ROC atitinkamų paslaugų teikėjai turi užpildyti kelias formas, susijusias ne tik su vykdoma veikla, bet ir su jų organizacija. Taigi jie privalo pateikti informaciją apie įstatinį kapitalą, akcininkų pavardes ir atitinkamas jiems priklausančias balsavimo teisę suteikiančias akcijas, administracijos sudėtį ir kadenciją, taip pat teisinio atstovo ir administratorių tapatybę. Pateikta informacija turėtų būti atnaujinama kasmet. Pažeidus AGCOM taisyklių dėl ROC nuostatas skiriamos baudos.
41 Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pareiga mokėti įmoką ir registruotis ROC daugeliu aspektų gali būti nesuderinama su Sąjungos teise, visų pirma su laisvės teikti paslaugas principu, Reglamentu 2019/1150 ir keliomis direktyvomis.
42 Dėl laisvės teikti paslaugas principo, patikslinto direktyvose 2000/31 ir 2006/123, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, viena vertus, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje nustatytas principas, pagal kurį „koordinuojamoje srityje“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h punktą, informacinės visuomenės paslaugoms turi būti taikoma valstybės narės, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisinė tvarka. Šio teismo teigimu, ginčijamos nacionalinės priemonės gali būti laikomos laisvės teikti paslaugas apribojimu.
43 Minėtas teismas taip pat pažymi, kad ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis, apie kurias nebuvo iš anksto pranešta Komisijai pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punktą, gali būti negalima remtis privačių asmenų atžvilgiu.
44 Kita vertus, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Direktyvos 2006/123 16 straipsnį valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, įpareigodamos šį paslaugų teikėją gauti jų kompetentingų institucijų leidimą, įskaitant registravimąsi registre, išskyrus šioje direktyvoje ar kituose Sąjungos teisės aktuose numatytus atvejus. Šio teismo teigimu, ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis gali būti pažeista minėta direktyva, nes kitoje nei Italijos Respublika valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms nustatyta pareiga registruotis ROC sukelia finansinę ir administracinę naštą, galinčią trukdyti sklandžiam vidaus rinkos veikimui.
45 Dėl Direktyvos 2015/1535 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jos 1 ir 5 straipsniais, mano, kad nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias atitinkamų paslaugų teikėjai įpareigojami registruotis ROC, nustatomas konkretus bendrasis reikalavimas, susijęs su informacinės visuomenės paslaugų teikimu, todėl apie jas turėjo būti iš anksto pranešta Komisijai.
46 Dėl Reglamento 2019/1150 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jis susijęs su internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų ir šiomis paslaugomis besinaudojančių verslo klientų, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 punktą (toliau – verslo klientai), santykiais ir jame numatytas tikslinis privalomų taisyklių rinkinys siekiant užtikrinti sąžiningą, nuspėjamą, tvarią ir patikimą internetinio verslo aplinką vidaus rinkoje. Pareigos, kylančios iš ginčijamų nacionalinių priemonių, dėl savo apimties gali būti laikomos nepateisinamu laisvės teikti paslaugas apribojimu.
47 Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Europos Sąjungos teisę draudžiama taikyti tokias nacionalinės teisės nuostatas, kokios įtvirtintos 2020 m. gruodžio 30 d. <...> Įstatyme Nr. 178 <...>, pagal kurias kitoje [nei Italijos Respublika valstybėje narėje] įsteigtiems, bet Italijoje veiklą vykdantiems operatoriams nustatomos papildomos administracinės ir finansinės prievolės, kaip antai pareigos įsiregistruoti į konkretų registrą ir mokėti įmoką? Kalbant konkrečiai, ar tokia nacionalinės teisės nuostata pažeidžiamas [Direktyvos 2000/31] 3 straipsnis, pagal kurį informacinės visuomenės paslaugų teikėjui <...> taikomi tik tos valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teisės aktai?
2. Ar pagal Europos Sąjungos teisę draudžiama taikyti tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 178 nuostatas, pagal kurias kitoje [valstybėje narėje] įsisteigusiems operatoriams nustatomos papildomos administracinės ir finansinės prievolės? Kalbant konkrečiai, ar pagal [SESV] 56 straipsnyje įtvirtintą laisvo paslaugų teikimo principą ir iš direktyvų [2006/123 bei 2000/31] kylančius analogiškus principus draudžiama nacionalinė priemonė, pagal kurią Italijoje veiklą vykdantiems, bet ten neįsisteigusiems tarpininkams numatoma [papildoma administracinė našta], kuri nenumatyta kilmės valstybėje tą pačią veiklą vykdantiems subjektams?
3. Ar pagal Sąjungos teisę, visų pirma [Direktyvą 2015/1535], reikalaujama, kad Italijos valstybė praneštų Komisijai apie internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams nustatytą pareigą įsiregistruoti į ROC? Konkrečiai kalbant, ar Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkto antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad ne [Italijos Respublikoje], o kitoje valstybėje narėje įsisteigęs privatus asmuo gali prieštarauti, kad jam būtų taikomos Italijos įstatymų leidėjo patvirtintos priemonės ([numatytos] 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatyme Nr. 178), kuriomis gali būti ribojamas laisvas informacinės visuomenės paslaugų judėjimas, kai apie šias priemones nebuvo pranešta pagal minėtą nuostatą?
4. Ar pagal [Reglamentą 2019/1150], visų pirma jo 15 straipsnį, ir proporcingumo principą, draudžiama valstybės narės teisės nuostata arba nacionalinės nepriklausomos institucijos priimta priemonė, pagal kurią valstybėje narėje veiklą vykdantys internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjai įpareigojami įsiregistruoti į ROC ir iš to kyla įvairios formalios bei procedūrinės pareigos, prievolė mokėti įmokas ir draudimas gauti tam tikrą sumą viršijantį pelną?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo, antrojo ir ketvirtojo klausimų
48 Pirmuoju, antruoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu ir pirmiausia, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnis, Direktyvos 2006/123 16 straipsnis arba Direktyvos 2000/31 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, kuriomis siekiama nurodyto tikslo užtikrinti tinkamą ir veiksmingą Reglamento 2019/1150 taikymą ir pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsteigti internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai, norėdami teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, privalo įsiregistruoti į šios valstybės narės institucijos tvarkomą registrą, pateikti šiai institucijai išsamią informaciją apie savo organizaciją ir sumokėti įmoką, antraip jiems bus taikomos sankcijos.
49 Visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2006/123, priimtos remiantis EB 47 straipsnio 2 dalimi ir 55 straipsniu, kurių formuluotės iš esmės pakartotos atitinkamai SESV 53 straipsnio 1 dalyje ir 62 straipsnyje, 1 straipsnio 1 dalies tikslas yra, be kita ko, palengvinti laisvą paslaugų judėjimą. Direktyva 2000/31, priimta remiantis EB 47 straipsnio 2 dalimi, 55 ir 95 straipsniais, kurių formuluotės iš esmės pakartotos atitinkamai SESV 53 straipsnio 1 dalyje, 62 ir 114 straipsniuose, kaip nurodyta tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, savo ruožtu siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.
50 Kadangi šiose dviejose direktyvose sukonkretinta SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas, jei būtų nustatyta, kad pagal vieną ar kitą direktyvą draudžiamos tokios nacionalinės priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, nereikėtų nagrinėti pirmojo, antrojo ir ketvirtojo klausimų atsižvelgiant į šį straipsnį.
51 Kalbant apie minėtą 56 straipsnį, pabrėžtina, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 6 punkte, tiesa, jog pagal jurisprudenciją jis taikomas priemonėms, patenkančioms į mokesčių sritį, kuri nepatenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, remiantis jos 1 straipsnio 5 dalies a punktu (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Airbnb Ireland ir Airbnb Payments UK, C‑83/21, EU:C:2022:1018, 38 punktą). Vis dėlto nagrinėjamu atveju nei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei Italijos vyriausybė neteigia, kad ginčijamos nacionalinės priemonės susijusios su būtinybe užtikrinti mokestinių įsipareigojimų vykdymą.
52 Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2006/123 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad jeigu jos nuostatos prieštarauja kito Sąjungos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito akto nuostatai ir ji taikoma tiems konkretiems sektoriams.
53 Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnis susijęs su konkrečiais galimybės verstis informacinės visuomenės paslaugų veikla ir šios veiklos vykdymo aspektais, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė išvados 204–207 punktuose, tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nacionalinės priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, patenka į šios nuostatos taikymo sritį ir kad pagal tą nuostatą tokios priemonės draudžiamos, nereikėtų nagrinėti pirmojo, antrojo ir ketvirtojo klausimų atsižvelgiant į Direktyvą 2006/123.
54 Taigi visų pirma reikia išaiškinti Direktyvos 2000/31 3 straipsnį.
55 Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, priklausančias koordinuojamajai sričiai. Minėto 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės negali dėl koordinuojamajai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.
56 Be to, pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį valstybės narės tam tikromis kumuliacinėmis sąlygomis gali imtis priemonių taikyti laisvo informacinės visuomenės paslaugų judėjimo principo išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, priklausančiai koordinuojamajai sričiai (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland, C‑390/18, EU:C:2019:1112, 83 punktą).
57 Dėl Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje nurodomos „koordinuojamos srities“ reikia pažymėti, kad šios direktyvos 2 straipsnio h punkte ši sritis apibrėžta kaip apimanti reikalavimus, nustatytus valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar tie reikalavimai yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai joms skirti. Ši sritis susijusi su reikalavimais, kuriuos paslaugų teikėjas turi įvykdyti ir kurie susiję su galimybe vykdyti informacinės visuomenės paslaugų veiklą, pavyzdžiui, kvalifikacijos, leidimo ar pranešimo reikalavimais ir su informacinės visuomenės paslaugų veiklos vykdymu susijusiais reikalavimais, kaip antai siejamais su paslaugų teikėjo elgesiu, paslaugų kokybe ar turiniu.
58 Taigi Direktyva 2000/31 grindžiama kontrolės kilmės valstybėje narėje ir tarpusavio pripažinimo principų taikymu, todėl šios direktyvos 2 straipsnio h punkte apibrėžtoje koordinuojamojoje srityje informacinės visuomenės paslaugos reglamentuojamos tik toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įsisteigę šių paslaugų teikėjai (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 42 punktas).
59 Vadinasi, pirma, kiekviena valstybė narė, kaip informacinės visuomenės paslaugų kilmės valstybė narė, turi reglamentuoti šias paslaugas ir taip apsaugoti Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje nurodytus bendrojo intereso tikslus (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 43 punktas).
60 Antra, pagal abipusio pripažinimo principą kiekviena valstybė narė, kaip informacinės visuomenės paslaugų paskirties valstybė narė, turi neriboti laisvo šių paslaugų judėjimo, reikalaudama laikytis papildomų jos nustatytų pareigų, patenkančių į koordinuojamąją sritį (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 44 punktas).
61 Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnį draudžiama (išskyrus išimtis, leidžiamas pagal šio straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas), kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjui, norinčiam teikti šią paslaugą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios teritorijoje jis įsisteigęs, būtų taikomi šios kitos valstybės narės nustatyti į koordinuojamąją sritį patenkantys reikalavimai.
62 Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis – tiek, kiek pagal jas reikalaujama, kad kitose nei Italijos Respublika valstybėse narėse įsisteigę internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai laikytųsi šio sprendimo 32 punkte nurodytų pareigų, antraip jiems bus taikomos sankcijos – reikalaujama, kad tokie teikėjai tenkintų sąlygas, kurių nereikalaujama jų įsisteigimo valstybėje narėje.
63 Be to, neginčijama, kad šios paslaugos priskirtinos prie „informacinės visuomenės paslaugų“, nurodytų Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punkte.
64 Kita vertus, Italijos vyriausybė teigia, kad ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis numatytos pareigos nepriskiriamos prie „koordinuojamos srities“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h punktą, nes, pirma, atitinkamų paslaugų teikėjai gali de facto pradėti teikti šias paslaugas ir tęsti jų teikimą neįvykdę pareigos įsiregistruoti į ROC ir, antra, pareiga perduoti informaciją AGCOM ir sumokėti jai įmoką leidžia šiai tarnybai vykdyti priežiūros funkcijas. Taigi tokiomis pareigomis nesiekiama, kad minėtų paslaugų teikėjai gautų leidimą pradėti ar vykdyti informacinės visuomenės paslaugų veiklą.
65 Šiuo klausimu, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 157–161 punktuose, kiek tai susiję, pirma, su pareiga įsiregistruoti į registrą, antraip gali būti skiriamos sankcijos, tai, kad paslaugų teikėjas gali de facto pradėti teikti informacinės visuomenės paslaugą ir tęsti jos teikimą nesilaikydamas šios pareigos, neturi įtakos būtinybei ją įgyvendinti, kad galėtų atitinkamą veiklą vykdyti teisėtai.
66 Antra, kiek tai susiję su pareiga valstybės narės institucijai pateikti informaciją apie atitinkamos įmonės struktūrą ir organizaciją, taip pat pareiga sumokėti šiai institucijai įmoką, kurių neįvykdžius taip pat numatomos sankcijos, pažymėtina, kad aplinkybė, jog šios pareigos nustatytos siekiant, kad ši institucija prižiūrėtų informacinės visuomenės paslaugų teikimo veiklos teisėtumą, neturi jokios įtakos šių pareigų apimčiai; pagal jas tokių paslaugų teikėjai, įsisteigę kitoje valstybėje narėje ir norintys teikti šias paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, privalo laikytis minėtų pareigų.
67 Taigi, priešingai, nei teigia Italijos vyriausybė, pareigos, kaip antai numatytos ginčijamomis nacionalinėmis priemonėmis, laikytinos reikalavimais, susijusiais su informacinės visuomenės paslaugų veiklos vykdymu, todėl šios pareigos priklauso „koordinuojamai sričiai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punktą.
68 Vadinasi, pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnį draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams, siekiantiems teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga įsiregistruoti į šios valstybės narės institucijos tvarkomą registrą, pateikti šiai institucijai išsamią informaciją apie savo organizaciją ir sumokėti įmoką, antraip jiems bus taikomos sankcijos, nebent šios priemonės atitinka šio 3 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas.
69 Šio aiškinimo negali paneigti Čekijos vyriausybės argumentas, kad pagal 3 minėtą straipsnį tokios priemonės gali būti nedraudžiamos, atsižvelgiant į jurisprudenciją, susijusią su SESV 56 straipsniu; ji taikoma pagal analogiją ir pagal ją nacionalinės teisės aktams neprieštarauja šiame 56 straipsnyje įtvirtintas draudimas, kuris galioja visiems veiklą nacionalinėje teritorijoje vykdantiems ūkio subjektams, kuriuo nesiekiama reglamentuoti atitinkamų įmonių paslaugų teikimo sąlygų ir kurio galimas ribojamasis poveikis laisvam paslaugų teikimui yra pernelyg neapibrėžtas ir netiesioginis, kad juo nustatytą įpareigojimą būtų galima laikyti galinčiu varžyti šią laisvę (2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Airbnb Ireland ir Airbnb Payments UK, C‑83/21, EU:C:2022:1018, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
70 Kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė išvados 166 ir 167 punktuose, viena vertus, į koordinuojamąją sritį patenkantys reikalavimai negali atitikti iš šios jurisprudencijos kylančių sąlygų, nes jais iš esmės siekiama reglamentuoti galimybę pradėti informacinės visuomenės paslaugų teikimo veiklą ir šios veiklos vykdymą. Kita vertus, antrinės teisės aktu Sąjungos teisės aktų leidėjas gali sukonkretinti SESV įtvirtintą pagrindinę laisvę, sukurdamas sąlygas, kurios yra dar palankesnės geram vidaus rinkos veikimui nei tos, kurios atsiranda iš pirminės teisės (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Rina Services ir kt., C‑593/13, EU:C:2015:399, 40 punktą).
71 Taigi reikia patikrinti, ar nacionalinės priemonės, kaip antai nurodytos šio sprendimo 68 punkte, atitinka Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas.
72 Šiuo tikslu, pirma, reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš pačios šios nuostatos formuluotės, ji gali būti taikoma tik priemonėms, „taikomoms konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“.
73 Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendime Google Ireland ir kt. (C‑376/22, EU:C:2023:835) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „priemonės, taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima bendro ir abstraktaus pobūdžio priemonių, vienodai taikomų visiems bendrai apibūdintos konkrečių informacinės visuomenės paslaugų kategorijos paslaugų teikėjams.
74 Nagrinėjamu atveju su sąlyga, kad tai patikrins prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad ginčijamos nacionalinės priemonės yra bendro ir abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti laikomos „priemonėmis, taikomomis konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punktą.
75 Be to, pagal šią nuostatą tam, kad nacionalinės priemonės būtų laikomos ją atitinkančiomis, jos turi būti būtinos siekiant užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės sveikatos apsaugą, visuomenės saugumą ar vartotojų apsaugą.
76 Taigi reikia patikrinti, ar taip yra ginčijamų nacionalinių priemonių, priimtų siekiant užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, atveju.
77 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento 2019/1150 1 straipsnio 5 dalį šis reglamentas nedaro poveikio Sąjungos teisei, be kita ko, elektroninės prekybos srityje.
78 Kadangi akivaizdu, kad Direktyva 2000/31 patenka į šią sritį, tokios priemonės, kaip ginčijamos nacionalinės priemonės, gali būti laikomos atitinkančiomis šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punktą motyvuojant tuo, kad jomis siekiama užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, tik jeigu įrodyta, kad šio reglamento tikslas atitinka vieną iš šioje nuostatoje išvardytų tikslų.
79 Iš Reglamento 2019/1150 7, 8 ir 51 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama Sąjungos lygmeniu nustatyti tikslinį privalomų taisyklių rinkinį, kad būtų sukurta sąžininga, nuspėjama, darni ir patikima internetinio verslo aplinka vidaus rinkoje. Viena vertus, verslo klientams turėtų būti užtikrintas tinkamas skaidrumas ir veiksmingos teisių gynimo priemonės visoje Sąjungoje, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybinei komercinei veiklai Sąjungoje, taigi ir tinkamam vidaus rinkos veikimui. Kita vertus, reikėtų skatinti sąžiningumą ir skaidrumą, be kita ko, kiek tai susiję su bendrovės interneto svetainės naudotojų, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 2 straipsnio 7 punktą (toliau – bendrovės interneto svetainės naudotojai), reitingavimu interneto paieškos sistemų rezultatuose.
80 Minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juo prisidedama prie tinkamo minėtos rinkos veikimo nustatant taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad verslo klientams ir bendrovės interneto svetainių naudotojams interneto paieškos sistemų atžvilgiu būtų užtikrinamas atitinkamas skaidrumas, sąžiningumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės.
81 Kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 186–190 punktuose, net darant prielaidą, kad tokiomis nacionalinėmis priemonėmis, kaip ginčijamos nacionalinės priemonės, siekiama užtikrinti Reglamento 2019/1150 tikslą, tarp šio tikslo ir Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje išvardytų priemonių, primintų šio sprendimo 75 punkte, nėra tiesioginio ryšio.
82 Neginčijama, kad Reglamento 2019/1150 tikslas nesusijęs nei su viešąja tvarka, nei su visuomenės sveikatos apsauga ar visuomenės saugumu.
83 Dėl vartotojų apsaugos pirmiausia reikia pažymėti, kad ji neapima įmonių apsaugos. Reglamente 2019/1150 nustatytos internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų ir verslo klientų, taip pat paieškos sistemų ir bendrovės interneto svetainių naudotojų santykių taisyklės.
84 Be to, iš Reglamento 2019/1150 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad ryšys tarp „interneto platformų ekonomikos skaidrumo ir pasitikėjimo ja užtikrinim[o] įmonių tarpusavio santykiuose“ ir „vartotojų pasitikėjimo interneto platformų ekonomika [didinimo]“ yra tik netiesioginis.
85 Galiausiai šioje 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „tačiau tiesioginis interneto platformų ekonomikos vystymosi poveikis vartotojams aptariamas kitų sričių Sąjungos teisės aktuose, visų pirma vartotojų acquis“.
86 Reikia pridurti, kad Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalis, kaip kontrolės kilmės valstybėje narėje principo išimtis, turi būti aiškinama siaurai (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Probst, C‑119/12, EU:C:2012:748, 23 punktą ir 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 70 punktą). Be to, ši išimtis negali būti taikoma priemonėms, kurios su vienu iš šioje nuostatoje nurodytų tikslų gali būti susijusios nebent netiesiogiai.
87 Vadinasi, iš to, kad nacionalinės priemonės buvo priimtos siekiant užtikrinti Reglamento 2019/1150 taikymą, negalima daryti išvados, kad šios priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti vieną iš Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktyje išvardytų tikslų.
88 Taigi valstybės narės priimtos priemonės, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjams, norintiems teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, nustatyta pareiga įsiregistruoti į šios valstybės narės institucijos tvarkomą registrą, jai pateikti išsamią informaciją apie jų organizaciją ir sumokėti įmoką, antraip bus taikomos sankcijos, neatitinka Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkte numatytų sąlygų.
89 Kadangi ginčijamos nacionalinės priemonės patenka į Direktyva 2000/31 numatytą koordinuojamąją sritį ir kadangi šios direktyvos aiškinimas leidžia atsakyti į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, kaip jie performuluoti šio sprendimo 48 punkte, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 49–53 punktuose, taip pat nereikia aiškinti SESV 56 straipsnio ar Direktyvos 2006/123.
90 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2000/31 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, kurių ji ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą Reglamento 2019/1150 taikymą ir pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigę internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai, norėdami teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, privalo įsiregistruoti į šios valstybės narės institucijos tvarkomą registrą, pateikti šiai institucijai išsamią informaciją apie savo organizaciją ir sumokėti įmoką, antraip jiems bus taikomos sankcijos.
Dėl trečiojo klausimo
91 Trečiasis klausimas susijęs su direktyvose 2000/31 ir 2015/1535 numatytomis išankstinio pranešimo pareigomis, kurių nesilaikius privačių asmenų atžvilgiu negalima remtis priemonėmis, apie kurias turėjo būti pranešta, bet to nebuvo padaryta.
92 Vis dėlto, atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
93 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) 3 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiamos valstybės narės priimtos priemonės, kurių ji ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo skatinimo taikymą ir pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigę internetinių tarpininkavimo paslaugų ir interneto paieškos sistemų teikėjai, norėdami teikti savo paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, privalo įsiregistruoti į šios valstybės narės institucijos tvarkomą registrą, pateikti šiai institucijai išsamią informaciją apie savo organizaciją ir sumokėti įmoką, antraip jiems bus taikomos sankcijos.
Parašai.