GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2014 m. balandžio 3 d.(1)

Byla C‑114/12

Europos Komisija

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Derybos dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos – Kompetencija – Procedūra“

1.        Tarp Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos kilo ginčas dėl kompetencijos derėtis dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos (toliau – konvencija).

2.        2011 m. gruodžio 19 d. Taryba ir valstybių narių atstovai (posėdžiavę Taryboje kaip savo šalių vyriausybių atstovai) įgaliojo Komisiją dalyvauti derybose dėl konvencijos, susijusios su klausimais, priklausančiais Europos Sąjungos kompetencijos sričiai, ir nurodė pirmininkaujančiai valstybei narei valstybių narių vardu derėtis dėl klausimų, priklausančių pastarųjų kompetencijai (toliau – sprendimas)(2). Komisija prašo panaikinti šį sprendimą dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant Europos Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos srityje. Be to, Komisija teigia, kad sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, kad jis priimtas pažeidžiant taikytinas procedūros taisykles ir lojalaus bendradarbiavimo principą(3).

 Konvencija

3.        2002 m. Europos Taryba priėmė Rekomendaciją Rec(2002)7 dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos stiprinimo (toliau – 2002 m. rekomendacija)(4). 2008 m. vasario 20 d. sprendimu jos Ministrų komitetas nurodė Iniciatyviniam žiniasklaidos ir naujų ryšio paslaugų komitetui (toliau – CDMC)(5) įvertinti galimybę sustiprinti tokias teises. Be to, 2008 m. CDMC Laikinoji apžvalgos grupė parengė memorandumą dėl galimo Europos Tarybos dokumento dėl transliuojančiųjų organizacijų apsaugos ir galimybių įvertinimo (toliau – 2008 m. memorandumas).

4.        2009 m. CDMC patvirtino Transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos laikinosios patariamosios grupės (toliau – MN‑S‑NR) įgaliojimus (toliau – 2009 m. įgaliojimai)(6), kuriuose MC‑S‑NR nurodyta vykdyti veiklą transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos srityje ir galbūt parengti konvenciją.

5.        MC‑S‑NR dar nesudaryta. Tačiau vyksta konsultacijos dėl jos veiklos ateityje. Per 2010 m. konsultacinį posėdį aptarti klausimai dėl galimos konvencijos objekto ir taikymo srities(7). Visų pirma iš 2008 m. memorandumo ir 2010 m. konsultacinio posėdžio ataskaitos (toliau – 2010 m. posėdžio ataskaita) matyti, kad siekiama technologiniu požiūriu neutralaus susitarimo dėl transliuojančiųjų organizacijų išimtinių teisių, kaip antai teisės įrašyti(8), teisės atgaminti, teisės retransliuoti, teisės padaryti viešai prieinamą, teisės viešai paskelbti ir teisės platinti(9). Kitos aptariamos sritys yra iki transliacijos siunčiamų programos signalų apsauga(10), apsaugos terminai, būtinybė sudaryti nebaigtinį apribojimų ir išimčių sąrašą, teisių ir įsipareigojimų, susijusių su technologinėmis priemonėmis ir informacija apie teisių valdymą, įgyvendinimas(11).

6.        Konvencija būtų papildytos esamos tarptautinių ir regioninių sutarčių nuostatos, susijusios su tuo pačiu objektu. Daug tokių nuostatų ir sutarčių neratifikuotos ir (arba) neįsigaliojo(12). Technologijos ir toliau sparčiai tobulėja, todėl daugelis šių nuostatų taip pat iš dalies tampa neveiksmingos (atitinkamai mažėja tikimybė, kad šios sutartys bus ratifikuotos ir įsigalios).

7.        Europos Taryboje ruošiantis galimam konvencijos priėmimui, paraleliai tęsiamos derybos dėl PINO sutarties dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių(13). Šių derybų, panašiai kaip ir pasiruošimo Europos Taryboje, tikslas – persvarstyti ir papildyti transliuojančiųjų organizacijų teisių sąrašą atsižvelgiant į pokyčius ir vis dažnesnį technologijų naudojimą. 2001 m. Europos bendrija ir jos valstybės narės kartu pateikė PINO pasiūlymą dėl Sutarties dėl transliuojančiųjų organizacijų apsaugos(14).

8.        Iš dalies dėl to, kad tariantis PINO nepadaryta didelės pažangos, Europos Taryba nusprendė pradėti derybas dėl atskiros konvencijos. Vis dėlto iš šioje byloje pateiktų dokumentų matyti, kad šiose derybose bus atsižvelgta į derybas PINO, taip pat į kitus esamus ir ateityje galimus prisiimti susitariančiųjų šalių tarptautinius įsipareigojimus(15).

 Teisinis pagrindas

 Europos Sąjungos sutartis

9.        ESS 5 straipsnyje numatytas suteikimo principas, pagal kurį Sutartimis Europos Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms(16). 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „<...> Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės. Visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms.“

10.      ESS 13 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja“.

11.      ESS 16 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Išskyrus atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip, Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma“.

 Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

12.      Pagal SESV 2 straipsnį:

„1.      Kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti.

2.      Kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai kompetenciją, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija[(17)]. Valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija.

<...>“

13.      Protokolo Nr. 25(18) dėl kompetencijos pasidalijimo vieninteliame straipsnyje numatyta: „Remiantis [SESV] 2 straipsnio 2 dalimi dėl kompetencijos pasidalijimo, kai Sąjunga imasi veiksmų tam tikroje srityje, jos kompetencija apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu Sąjungos teisės aktu, bet neapima visos srities“.

14.      Tarp SESV 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų sričių, kuriose Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, nurodytos tokios sritys:

„<...>

b)      vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo;

<...>

e)      bendros prekybos politikos.“

15.      SESV 3 straipsnio 2 dalimi Europos Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, „<...> kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“.

16.      SESV 4 straipsnis susijęs su pasidalijamąja kompetencija ir jame numatyta:

„1.      Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, kai Sutartys jai suteikia kompetenciją, nesusijusią su 3 ir 6 straipsniuose nurodytomis sritimis.

2.      Pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai priskiriamos šios pagrindinės sritys:

a)      vidaus rinka;

<...>“

17.      SESV 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Europos Sąjunga, „siekdama sukurti vidaus rinką ar užtikrinti jos veikimą, imasi priemonių pagal atitinkamas Sutarčių nuostatas“. SESV 114 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Parlamentas ir Taryba pagal įprastą teisėkūros procedūrą nustato „<...> priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinti“.

18.      SESV 83 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nustatyta: „Jei valstybių narių baudžiamųjų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimas pasirodo būtinas užtikrinant Sąjungos politikos veiksmingą įgyvendinimą srityje, kurioje taikomos derinimo priemonės, direktyvose galima nustatyti būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo atitinkamoje srityje <...>“.

19.      SESV Penktosios dalies I antraštinėje dalyje išdėstytos bendrosios nuostatos dėl Europos Sąjungos išorės veiksmų. SESV 207 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra prekybos politika (kuri pagal ESS 3 straipsnio 1 dalies e punktą priklauso išimtinei kompetencijai) „<...> grindžiama vienodais principais, ypač <...> susijusiais su <...> intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais <...>. Bendra prekybos politika vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais“. Tos pačios dalies V antraštinė dalis susijusi su tarptautiniais susitarimais. SESV 216 straipsnyje nustatyta:

„1.      Sąjunga gali sudaryti susitarimą su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis, kai tai yra numatyta Sutartyse arba kai susitarimo sudarymas yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų, arba kai jį numato Sąjungos teisiškai privalomas aktas, arba kai jis gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį. 

2.      Sąjungos sudaryti susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms.“

20.      SESV 218 straipsnyje numatytos procedūrinės taisyklės, pagal kurias, be kita ko, reglamentuojamos derybos dėl tarptautinių susitarimų, jų pasirašymas ir sudarymas:

„1.      Nepažeidžiant 207 straipsnyje nustatytų konkrečių nuostatų, derybos dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų vedamos ir jie sudaromi toliau išdėstyta tvarka.

2.      Taryba leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus.

3.      <...> Komisija <...> teikia rekomendacijas Tarybai, o ši priima sprendimą, kuriuo įgalioja pradėti derybas ir kuriuo, atsižvelgiant į numatyto sudaryti susitarimo dalyką, skiriamas Sąjungos derybų grupės derybininkas arba vadovas.

4.      Taryba gali duoti nurodymus derybininkui ir paskirti specialų komitetą, su kuriuo privaloma konsultuotis vedant derybas.

5.      Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus.

6.      Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo.

<...> Taryba priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo:

a)      gavusi Europos Parlamento pritarimą šiais atvejais:

<...>

v)      susitarimams, apimantiems sritis, kurioms taikoma įprasta teisėkūros procedūra arba speciali teisėkūros procedūra, kai reikia Europos Parlamento pritarimo.

Skubiais atvejais Europos Parlamentas ir Taryba gali susitarti dėl pritarimo termino;

b)      pasikonsultavusi su Europos Parlamentu kitais atvejais. Europos Parlamentas savo nuomonę pateikia per tokį laiką, kurį Taryba gali nustatyti atsižvelgdama į reikalo skubumą. Nepateikus nuomonės per tą laiką, Taryba gali spręsti.

7.      Sudarydama susitarimą, Taryba gali, nukrypdama nuo 5, 6 ir 9 dalių nuostatų, įgalioti derybininką Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus, kai susitarimas numato, kad jie turi būti priimami pagal supaprastintą procedūrą arba kai juos priima pagal tą susitarimą įsteigtas organas. Taryba gali tokiam įgaliojimui nustatyti konkrečias sąlygas.

8.      Laikydamasi tos tvarkos Taryba visais atvejais sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

Tačiau ji sprendžia vieningai, kai susitarimas priklauso sričiai, kurioje Sąjungos aktams priimti reikia balsų vieningumo, taip pat ir sudarant asociacijos susitarimus ir 212 straipsnyje nurodytus susitarimus su valstybėmis kandidatėmis. Taryba taip pat sprendžia vieningai dėl susitarimo dėl Sąjungos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos; sprendimas dėl šio susitarimo sudarymo įsigalioja tik po to, kai jį pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

9.      Taryba, remdamasi Komisijos <...> pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo sustabdomas susitarimo taikymas ir nustatomos pozicijos, kurios Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, kai tam organui reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, išskyrus aktus, papildančius arba pakeičiančius susitarimo institucinę struktūrą.

10.      Europos Parlamentas nedelsiant ir išsamiai informuojamas visais šios procedūros etapais.

11.      Valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Sutarčių nuostatomis. Jei Teismo nuomonė yra neigiama, numatytas sudaryti susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies keistas arba Sutartys nėra peržiūrėtos.“

21.      SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„<...> Teisingumo Teismas prižiūri teisėkūros procedūra priimtų teisės aktų, Tarybos, Komisijos ir Europos centrinio banko [Europos Centrinio Banko] priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento bei Europos Vadovų Tarybos aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Jis taip pat prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.“

22.      SESV 288 straipsnyje numatyta, kad:

„Vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones.

<...>

Sprendimas yra privalomas visas. Sprendimas, kuriame nurodomi jo adresatai, yra privalomas tik tiems adresatams.

<...>“

 ES teisės aktai, susiję su transliuojančiųjų organizacijų gretutinėmis teisėmis

23.      Komisijos ieškinyje pagrindinis dėmesys skiriamas kompetencijai derėtis dėl susitarimo dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių. Todėl šioje santraukoje kalbama tik apie ES teisės aktus, kuriais reglamentuojamos tokios teisės.

24.      Šioms nuostatoms šiek tiek trūksta nuoseklumo, jos išdėstytos keliuose teisės aktuose. Autorių teisės ir gretutinės teisės pirmą kartą kartu reglamentuotos Direktyva 92/100, kuri panaikinta ir pakeista Direktyva 2006/115 (toliau – Nuomos ir panaudos teisių direktyva)(19). Pastarosios direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „valstybės narės turėtų galėti užtikrinti ir didesnę gretutinių autorių teisėms teisių turėtojų apsaugą, nei reikalaujama šios direktyvos nuostatose, susijusiose su teise transliuoti ir teise viešai paskelbti“(20).

25.      Direktyva 2006/115 taikoma kartu su Direktyva 2006/116 (dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų)(21), Direktyva 93/83 (kurioje nustatytos atskiros palydovinio transliavimo bei kabelinio perdavimo taisyklės)(22) ir Direktyva 2001/29 (pagal kurią suderinti tam tikri autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje aspektai).

26.      Šiose direktyvose numatyta, kad gretutinių teisių apsauga nepažeidžia autorių teisių apsaugos ir jai neturi jokios įtakos, ir taip pabrėžiamas skirtingas autorių teisių ir gretutinių teisių pobūdis(23).

27.      Direktyvos 2006/115 7 straipsnio 2 dalyje numatyta transliuojančiųjų organizacijų teisė įrašyti, t. y. išimtinė teisė leisti arba uždrausti įrašyti jų transliacijas, kurios perduodamos laidais arba eteriu, įskaitant kabelinį arba palydovinį perdavimą. 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ši teisė nesuteikta kabelinio perdavimo skirstytojui, jeigu jis tik retransliuoja transliuojančiųjų organizacijų transliacijas. Direktyvos 93/83 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokia apsauga taip pat turi būti taikoma viešo perdavimo per palydovą atveju, kuris tos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkte apibrėžiamas kaip „<...> programos signalų, skirtų viešam priėmimui, įvedimas, atsakingai transliavimo organizacijai kontroliuojant, į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn link žemės“.

28.      Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte numatyta teisė atgaminti(24) ir nurodyta, kad „valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies: <...> transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus, nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą“. Pagal Direktyvos 93/83 4 straipsnio 1 dalį tokia apsauga turi būti taikoma ir viešo perdavimo per palydovą atveju.

29.      Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas valstybėms narėms suteikti transliuojančiosioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti viešai skelbti jų transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį. 16 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad valstybės narės turi teisę užtikrinti didesnę tokių teisių apsaugą. Direktyvos 93/83 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokia apsauga turėtų būti taikoma ir viešo perdavimo per palydovą atveju, tačiau šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje patvirtinta, kad tai taip pat yra minimalus apsaugos kriterijus.

30.      Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta teisė padaryti viešai prieinamą, t. y. „<...> išimtinė teisė leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku <...> transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus, nepaisant to, ar tos transliacijos perduodamos laidais, ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą“. Direktyvos 2001/29 24 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad ši teisė „<...> turėtų būti suprantama kaip apimanti visus tokių objektų padarymo viešai prieinamais [prieinamų] veiksmus visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, kurioje tas viešo prieinamumo veiksmas atsiranda, ir neapimanti jokių kitų veiksmų“.

31.      Pagal Direktyvos 2006/115 9 straipsnio 1 dalies d punktą valstybių narių reikalaujama suteikti transliuojančiosioms organizacijoms išimtinę platinimo teisę, susijusią su jų transliacijų įrašų, įskaitant jų kopijas, pardavimu arba kitokiu viešu pateikimu. 9 straipsnio 2 dalis susijusi su šios teisės išsėmimu, o 9 straipsnio 3 dalyje pridurta, kad platinimo teisė nepažeidžia tos direktyvos I skyriaus nuostatų dėl nuomos ir panaudos teisių. 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „platinimo teisė gali būti perduodama, suteikiama arba įgyjama pagal licencinę sutartį“.

32.      Pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad valstybės narės suteiktų transliuojančiosioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti retransliuoti (kitaip tariant – perduoti) jų laidas bevielio ryšio priemonėmis. 16 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad valstybės narės turi teisę užtikrinti ir didesnę šių teisių apsaugą. Pagal Direktyvos 93/83 4 straipsnio 1 dalį išplėsta viešo perdavimo per palydovą teisė, o tos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje patvirtinta, kad tai yra minimalus apsaugos kriterijus.

33.      Direktyvos 2006/115 10 straipsnio 1 dalyje išvardyti keturi pagrindai, kuriais remdamosi valstybės narės turi teisę apriboti gretutines teises, suteiktas pagal šios direktyvos II skyriaus nuostatas. Be to, pagal 10 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali numatyti tokius pačius apribojimus, kokie taikomi autorių teisių į literatūros ir meno kūrinius apsaugai. Toje pačioje nuostatoje dar numatyta, kad „<...> privalomos licencijos gali būti numatytos tik tuo atveju, jeigu jos neprieštarauja Romos konvencijai“. Bet kuriuo atveju pagal 10 straipsnio 3 dalį šie apribojimai „<...> taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisių turėtojų teisėtų interesų“.

34.      Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „<...> išimtys ir apribojimai turėtų būti darniau apibrėžti“ ir kad „jų darnumo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui“. 32 konstatuojamojoje dalyje priduriama, kad Direktyva 2001/29 „nustato išsamų atgaminimo teisės ir viešo paskelbimo teisės išimčių ir apribojimų sąrašą“. Išimtys ir apribojimai apibrėžti nurodant konkrečią teisę, kuriai jie taikomi. Pavyzdžiui, 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, kuriais remiantis gali būti nustatytos atgaminimo teisės (numatytos 2 straipsnyje) išimtys arba apribojimai. 5 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimtys arba apribojimai, taikomi ir atgaminimo teisei, ir 3 straipsnyje numatytoms teisėms (taigi, jie taikomi ir teisei padaryti viešai prieinamą). 5 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šios išimtys ir apribojimai „<...> taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų“.

35.      Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje numatyti įsipareigojimai dėl apsaugos nuo veiksmingų techninių priemonių šalinimo arba vengimo; šio straipsnio 3 dalyje techninės apsaugos priemonės apibrėžtos kaip „<...> bet kokia technologija, įtaisas ar sudedamoji dalis, kurie normaliai veikdami turi paskirtį užkirsti kelią arba riboti veiksmus, atliekamus su kūriniais ar kitais objektais, kurių neleidžia įstatymų numatytų autorių teisių ar teisių, gretutinių autorių teisėms, turėtojai <...>“. Pagal 6 straipsnio 1 dalį „valstybės narės nustato tinkamą teisinę apsaugą nuo bet kokių veiksmingų techninių priemonių šalinimo ar vengimo, kuriuos atitinkamas asmuo daro žinodamas ar turėdamas pagrindo žinoti, kad jis to tikslo siekia“. Direktyvos 2001/29 47 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Siekiant išvengti nesuderintų teisinių požiūrių, kurie potencialiai galėtų trukdyti veikti vidaus rinkai, reikia nustatyti suderintą teisinę apsaugą nuo veiksmingų techninių priemonių šalinimo ar vengimo ir šiam tikslui skirtų įtaisų bei gaminių tiekimo.“

36.      Direktyvos 2001/29 7 straipsnyje numatyti įsipareigojimai, susiję su informacija apie teisių valdymą, kuri šio straipsnio 2 dalyje apibrėžta kaip „<...> bet kokia teisių turėtojų teikiama informacija, identifikuojanti kūrinį ar kitą objektą, kuris nurodytas [Direktyvoje 2001/29] <...>, autorių ar kokį kitą teisių turėtoją, arba informaciją apie kūrinio ar kito objekto naudojimo nuostatas ir sąlygas bei kokius nors numerius ar kodus, žyminčius tokią informaciją“. Pagal 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės „<...> nustato tinkamą teisinę apsaugą nuo kiekvieno asmens, kuris sąmoningai be leidimo <...> a) panaikina arba pakeičia kokią nors elektroninę informaciją apie teisių valdymą; b) platina, platinimo tikslais importuoja, transliuoja, viešai paskelbia arba padaro viešai prieinamus pagal [Direktyvą 2001/29] <...> saugomus kūrinius ar kitus objektus, kuriuose be leidimo panaikinta arba pakeista elektroninė informacija apie teisių valdymą, jei toks asmuo žino arba turi pagrindo žinoti, kad taip darydamas jis skatina, leidžia, lengvina ar slepia įstatymo nustatytų autorių teisių ar kitų, gretutinių autorių teisėms <…> pažeidimą“. Direktyvos 2001/29 56 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Siekiant išvengti skirtingų teisinių požiūrių, kurie potencialiai galėtų trukdyti veikti vidaus rinkai, reikia nustatyti suderintą teisinę apsaugą nuo bet kokios neteisėtos veiklos“.

37.      Dėl apsaugos terminų Direktyvos 2006/116 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad tokie terminai visoje Europos Sąjungoje turėtų būti vienodi. Direktyvos 2006/116 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad transliuojančių organizacijų teisės baigiasi praėjus 50 metų nuo pirmojo transliacijos perdavimo, neatsižvelgiant į tai, ar ši transliacija perduota laidais, ar oru, įskaitant perdavimą kabeliu ir palydoviniu ryšiu.

38.      Galiausiai dėl gretutinių teisių įgyvendinimo Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas valstybėms narėms nustatyti atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus bei imtis visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Joje nurodyta, kad tokios nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios(25). 8 straipsnio 2 ir 3 dalys susijusios su ieškiniais dėl nuostolių atlyginimo, prašymais dėl teismo draudimo (įskaitant tarpininkų atžvilgiu) ir medžiagos, kuria pažeidžiamos teisės, konfiskavimu.

39.      Direktyva 2004/48(26) priimta atsižvelgiant į tai, kad dar labai skyrėsi valstybių narių intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonės, susijusios su, be kita ko, laikinųjų priemonių taikymu, žalos apskaičiavimu ir draudimų taikymu(27). Jos nuostatos nepažeidžia Direktyvos 2001/29 nuostatų ir Direktyvos 2004/48 23 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie „visapusišką suderinimą“ autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimų srityje, numatytą Direktyvoje 2001/29(28). Direktyvos 2004/48 28 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „<...> sankcijos pagal baudžiamąją teisę atitinkamais atvejais taip pat yra priemonė, užtikrinanti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“. 2 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose numatyta, kad Direktyva 2004/48 neturi poveikio „valstybių narių tarptautiniams įsipareigojimams ir visų pirma TRIPS sutarčiai, įskaitant įsipareigojimus, susijusius su baudžiamosiomis procedūromis ir bausmėmis“ arba „bet kurioms valstybių narių nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su baudžiamosiomis procedūromis ar bausmėmis dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo“.

 Sprendimas

40.      2011 m. vasario 9 d. Komisija rekomendavo Tarybai įgalioti ją derėtis dėl konvencijos. Komisija, nesiremdama jokiu Sutartyse numatytu pagrindu, manė turinti išimtinę kompetenciją dėl to, kad konvencijos objektas patenka į jau priimtų direktyvų taikymo sritį ir kad konvencija bus grindžiama ES acquis. Iš dokumentų, kuriuos Taryba pateikė Teisingumo Teismo prašymu(29), matyti, kad Komisijos pasiūlymas buvo kelis kartus aptartas Intelektinės nuosavybės (autorių teisių) darbo grupėje ir kad tuomet Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė parengė kompromisinį pasiūlymą, pagal kurį priimtas sprendimas. Per šią procedūrą į Tarybos protokolą įrašytas Komisijos oficialus pareiškimas, kad Komisija mano, jog konvencijos sudarymas susijęs su išimtine kompetencija ir kad sprendimu, kurį ji apibūdina kaip „mišrų teisės aktą“, pažeistos SESV 218 straipsnio 2 ir 3 dalys.

41.      Taryba ir Taryboje susirinkę valstybių narių atstovai sprendimą priėmė 2011 m. gruodžio 19 d. Kiek žinau, nėra galimybės susipažinti su dokumentais, susijusiais su balsavimo procedūra. 2011 m. gruodžio 21 d. apie sprendimą pranešta Komisijai.

42.      Sprendimo preambulėje, kuri skirta Komisijai(30), numatyta:

„atsižvelgdami į [ESV sutartį], ypač į jos 218 straipsnio 3 ir 4 dalis,

atsižvelgdami į Europos Komisijos rekomendaciją,

kadangi:

1)      Komisija turėtų būti įgaliota Sąjungos vardu dalyvauti derybose dėl [konvencijos] Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais ir kurių srityje Sąjunga priėmė taisykles;

2)      valstybės narės derybose dalyvauja savo vardu tik tiek, kiek klausimai, kylantys derybų metu, priklauso jų kompetencijai. Siekiant užtikrinti vieningą Sąjungos išorinį atstovavimą, valstybės narės ir Komisija derybų procese turėtų glaudžiai bendradarbiauti,

<...>“

43.      Sprendimo 1 straipsnyje nurodyta:

„1.      Komisija įgaliojama dalyvauti derybose dėl [konvencijos] ir vesti šias derybas Sąjungos vardu Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais, kurių atžvilgiu Sąjunga yra priėmusi taisykles, konsultuojantis su Intelektinės nuosavybės darbo grupe (Autorių teisės) (toliau – specialusis komitetas).

2.      Komisija šias derybas veda vadovaudamasi šio sprendimo priede pateiktais derybų nurodymais ir (arba) Sąjungos pozicijomis, dėl kurių konkrečiai šių derybų tikslais buvo susitarta specialiajame komitete.

3.      Jeigu derybų dalykas priklauso valstybių narių kompetencijai, pirmininkaujanti valstybė narė visapusiškai dalyvauja derybose ir jas veda valstybių narių vardu remdamasi bendra pozicija, dėl kurios prieš tai buvo susitarta. Jei negalima susitarti dėl bendros pozicijos, valstybės narės turi teisę kalbėti ir balsuoti dėl to klausimo savarankiškai, laikydamosi šios dalies [nepažeisdamos šio straipsnio 4 dalies].

4.      Komisija ir valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja derybų proceso metu, siekdamos vieningo tarptautinio atstovavimo Sąjungai ir jos valstybėms narėms.

5.      Komisija ir (arba) pirmininkaujanti valstybė narė užtikrina, kad su derybomis susiję dokumentai būtų išdalyti valstybėms narėms laiku. Jos atvirai ir skaidriai praneša Tarybai ir (arba) specialiajam komitetui apie derybų rezultatus prieš kiekvieną derybų susitikimą ir po jo bei prireikus apie visus derybose galinčius iškilti sunkumus.“

44.      Sprendimo priede išdėstyti derybiniai nurodymai, pagal kuriuos:

„1.      Komisija užtikrina, kad Europos Tarybos siūlomo transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos susitarimo projekte būtų numatytos atitinkamos nuostatos, kuriomis remdamasi Europos Sąjunga galėtų tapti jo Susitariančiąja Šalimi.

2.      Komisija veda derybas taip, kad užtikrintų, kad numatomos nuostatos būtų suderinamos su <...> Direktyva 2006/115/EB <...>, <...> Direktyva 2006/116/EB <...>, <...> Direktyva 93/83/EEB <...> ir <...> Direktyva 2001/29/EB <...>, taip pat su Europos Sąjungos ir valstybių narių įsipareigojimais, prisiimtais pagal PPO priimtą TRIPS sutartį <...>.

3.      Šie derybų nurodymai gali būti koreguojami atsižvelgiant į derybose daromą pažangą.“

 Ieškinio pagrindai ir procesas

45.      Ieškinyje dėl sprendimo panaikinimo Komisija nurodo keturis pagrindus.

46.      Pirmasis Komisijos ieškinio pagrindas susijęs su kompetencija. Komisija teigia, kad Taryba pažeidė SESV 2 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, nes manė, kad klausimas, kuris turi būti reglamentuotas konvencija, priklauso pasidalijamajai kompetencijai, ir įgaliojo valstybes nares arba instituciją, kuri nėra Komisija, derėtis dėl srities, kuri priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai.

47.      Kiti trys ieškinio pagrindai susiję su procedūromis, kurios buvo taikomos priimant sprendimą. Visų pirma Komisija teigia, kad pažeista:

–        įgaliojimų derėtis dėl Europos Sąjungos tarptautinių susitarimų suteikimo procedūra ir sąlygos,

–        balsavimo Taryboje taisyklės (ESS 16 straipsnio 3 dalis ir SESV 218 straipsnio 8 dalis) ir

–        Sutartyse nurodyti tikslai bei lojalaus bendradarbiavimo principas (ESS 13 straipsnis).

48.      Pastabas raštu pateikė Taryba, Parlamentas ir Komisija, taip pat Čekijos, Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės. Teisingumo Teismo prašymu, kurį jis pateikė pagal Procedūros reglamento 62 straipsnio 1 dalį, 2013 m. liepos 25 d. Taryba pateikė dokumentus, susijusius su procedūra, per kurią priimtas sprendimas.

49.      Per 2013 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdį išklausytos visos pastabas raštu pateikusios šalys, išskyrus Nyderlandų vyriausybę.

 Teisingumo Teismo vykdomos sprendimo kontrolės apimtis

50.      Nors Taryba formaliai neteikia nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, ji teigia, kad Teisingumo Teismas pagal SESV 263 straipsnį neturi jurisdikcijos nagrinėti sprendimų, kuriuos valstybės narės priima dėl jų kompetencijai priklausančių klausimų. Todėl Teisingumo Teismas negali vykdyti sprendimo kontrolės, jeigu tokį sprendimą priėmė valstybių narių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos nariai. Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės iš esmės pritaria Tarybos nuomonei.

51.      Komisija ir Parlamentas teigia, kad sprendimu Europos Sąjungai suteikti įgaliojimai derėtis dėl tarptautinio susitarimo. Todėl Taryba jį priėmė įgyvendindama savo kompetenciją ir Teisingumo Teismas gali vykdyti jo kontrolę. Nors Komisija pripažįsta, kad derybiniai nurodymai arba specialiojo komiteto (kurio sudarymas numatytas sprendime) nuomonė neprivalomi, ji nurodo, kad sprendimo teisinis poveikis susijęs su įgaliojimų derėtis apribojimu sritimis, „dėl kurių Sąjunga yra priėmusi taisykles“.

52.      Negaliu pritarti Tarybos argumentams.

53.      Pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas prižiūri Tarybos teisės aktų, kuriais siekiama sukelti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Šiuo požiūriu nesvarbus nei akto pobūdis, nei jo forma(31). Kontrolė gali būti susijusi tiek su teisės akto turiniu, tiek su procedūrinėmis taisyklėmis, pagal kurias jis priimtas.

54.      Sprendimas yra atskiras teisės aktas, kurį Taryba priėmė pagal SESV 218 straipsnio 3 bei 4 dalis ir kuriuo Komisija įgaliota derėtis dėl konvencijos remdamasi jame numatytu kompetencijos paskirstymu bei derybiniais nurodymais. Todėl sprendimas turi teisinį poveikį(32).

55.      Pagal SESV 263 straipsnį Teisingumo Teismas kompetentingas vykdyti sprendimo, įskaitant su valstybių narių tarpvyriausybiniais veiksmais susijusius klausimus, kontrolę. Vykdydamas tokią kontrolę Teisingumo Teismas nesprendžia dėl pačių valstybių narių tarpvyriausybinių veiksmų – tai nepriklauso jo jurisdikcijai(33). Teisingumo Teismo kontrolė susijusi vien su Taryba: visų pirma, ar ji pagal Sutartis buvo įgaliota numatyti tokiame sprendime tarpvyriausybinius veiksmus.

56.      Iš tiesų kyla ne toks klausimas: ar sprendimas yra Tarybos teisės aktas, ar tarpvyriausybinis sprendimas(34). Klausimas susijęs su tuo, ar sprendimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalis, kurio kontrolę vykdo Teisingumo Teismas, gali būti ir Tarybos teisės aktas, ir tarpvyriausybinis sprendimas. Atsakymas iš esmės priklauso nuo antrojo ir trečiojo Komisijos ieškinio pagrindų, kurie susiję su mišraus teisės akto teisėtumu, esmės. Tačiau tarpvyriausybinio teisės akto ir ES teisės akto turinys negali būti sujungtas siekiant apeiti ES teisės reikalavimus ir užtikrinti, kad tas teisės aktas nepatektų į Teisingumo Teismo kontrolės sritį(35).

 Ieškinio pagrindų analizės eilės tvarka

57.      Komisija antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus dėl mišraus teisės akto teisėtumo suformulavo kaip alternatyvius panaikinimo pagrindus, tačiau teigia, kad šie pagrindai galioja, nepaisant to, ar Teisingumo Teismas pripažins, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl konvencijos.

58.      Jeigu pagal antrajame, trečiajame ir ketvirtajame ieškinio pagrinduose nurodytas Sutarčių nuostatas Tarybai neleidžiama priimti tokio mišraus teisės akto, kaip nagrinėjamasis sprendimas, formaliai nebebūtina nagrinėti jo turinio. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad kompetencijos klausimas labai svarbus tiek šalims, tiek įstojusiems į bylą asmenims: iš tiesų jie visi pateiktose pastabose ypač daug dėmesio skiria pirmajam ieškinio pagrindui. Todėl Komisijos ieškinio pagrindus nagrinėsiu tokia eilės tvarka, kuria jie pateikti.

 Pirmasis ieškinio pagrindas: kompetencija

 Argumentai

59.      Pirmasis Komisijos ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad Taryba pažeidė SESV 2 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, nes manė, kad klausimai, dėl kurių turi būti deramasi Europos Taryboje, priklauso pasidalijamosios kompetencijos sričiai, ir įgaliojo valstybes nares arba instituciją (kuri nėra Komisija) derėtis dėl tarptautinio susitarimo, kuris iš tiesų priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai. Ieškinio pirmojo pagrindo esmė ta, kad Taryba neturėjo įgaliojimų pripažinti valstybių narių kompetencijos derėtis.

60.      Komisija, kurios nuomonei pritaria Parlamentas, teigia, kad Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją derėtis dėl tarptautinių susitarimų srityje, iš esmės reglamentuotoje ES taisyklėmis, kurios yra ne vien minimalūs reikalavimai, ir juos sudaryti. Šiuo klausimu ji remiasi Teisingumo Teismo praktika, suformuota Sprendime AETR(36).

61.      Komisija teigia, kad net jeigu baigtame rengti konvencijos tekste būtų numatyta daugiau nei ES acquis, kiekvienas klausimas, dėl kurio reikia susitarti, gali turėti įtakos acquis arba pakeisti jo taikymo sritį. Europos Sąjunga pasinaudojo kompetencija suderinti transliuojančiųjų organizacijų teises, todėl dabar ji privalo veikti viena. Tai, kad pagal tas suderintas taisykles valstybės narės galėtų išsaugoti tam tikrą kompetenciją nustatyti apribojimus arba pasirinkti aukštesnio lygio apsaugą, neturi įtakos tos kompetencijos išimtinumui, nes, visų pirma, yra bendrųjų taisyklių, susijusių su teise įrašyti, teise atgaminti, teise retransliuoti, teise viešai paskelbti, teise padaryti prieinamą ir teise platinti.

62.      Komisija, kurios nuomonei pritaria Parlamentas, neigia teiginį, kad Lisabonos sutartimi susiaurinta Europos Sąjungos išorės kompetencijos sritis. SESV 2 straipsnio 2 dalimi ir Protokolu Nr. 25 nepakeista teismo praktika, suformuota Sprendime AETR. Komisija mano, kad jeigu Sutarčių rengėjai būtų siekę apriboti Europos Sąjungos išorės kompetenciją ir pakeisti 40 metų senumo teismo praktiką, jie būtų tai aiškiai nurodę.

63.      Jeigu kompetencija yra išimtinė, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, 2 straipsnio 2 dalis iš esmės negali būti taikoma. Tai, kad vidaus rinka priskiriama prie pasidalijamosios kompetencijos, nereiškia, jog išorės kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą dėl intelektinės nuosavybės taip pat yra pasidalijamoji. Neginčijama, kad SESV 2 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tarptautiniams susitarimams: taigi, Europos Sąjungos gali nuspręsti priimti naujas bendras taisykles tarptautinio susitarimo forma, kuris tokiu atveju taip pat būtų privalomas valstybėms narėms. Net jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad kompetencija nėra išimtinė, Europos Sąjungos vis tiek galėtų viena derėtis dėl konvencijos ir ją sudaryti, nes norint pasinaudoti pasidalijamąja kompetencija nebūtina pirmiausia priimti bendrų taisyklių.

64.      Kiek tai susiję su metodologija, pažymėtina, kad Komisija ginčija požiūrį, pagal kurį kiekviena galiojančios ES teisės nuostata lyginama su galima būsimo tarptautinio susitarimo nuostata. Ji mano, kad ES teisė turi būti vertinama kaip nuosekli ir harmoninga teisės aktų visuma. Todėl Komisija pateikia analizę pagal temas ir bendrą analizę, net jeigu, kaip ji teigia, nebūtina įrodyti, kad kiekvienas klausimas, kuris turi būti aptartas per derybas, turi įtakos tinkamam vidaus rinkos veikimui (pagrindui, kuriuo remiantis priimtos atitinkamos ES direktyvos). Atlikdama pastarąją analizę Komisija remiasi Teisingumo Teismo teiginiu, kad ES teise gana išsamiai reglamentuotas Berno konvencijos objektas(37). Iš Nuomonės 1/03 matyti, kad tai, jog valstybėms narėms gali būti likę šiek tiek veiksmų laisvės, savaime nereiškia, kad kompetencija nėra išimtinė; tokiu atveju Teisingumo Teismas turi išsiaiškinti, ar tokia laisvė gali paveikti arba pakeisti ES teisės taikymo sritį(38). Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog kompetencija nepraranda išimtinumo dėl to, kad nėra baigtas suderinimo procesas. Šiuo požiūriu ši byla atitinka Nuomonėje 2/91 numatytas sąlygas: nagrinėjama sritis gana išsamiai reglamentuota ES teise, kurioje nėra numatyti vien minimalūs reikalavimai(39).

65.      Komisija šią bylą lygina su byla, kurioje priimtas Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑45/07) ir kuri susijusi su reglamentu, pagal kurį dviejų tarptautinių instrumentų turinys tapo ES teisės dalimi. Atsižvelgęs į Sprendime AETR suformuotą teismo praktiką, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negalėtų inicijuoti proceso, dėl kurio šie instrumentai galėtų būti pakeisti(40).

66.      Dėl konvencijos turinio Komisija nurodo, kad transliacijos ir apsaugos gavėjų (galbūt įskaitant subjektus, transliuojančius žiniatinkliu ir vienu metu) apibrėžtys tiesiogiai paveiks ES acquis. Šiuo metu pagal direktyvas 2006/115 ir 2001/29 saugomos transliuojančiosios organizacijos, perduodančios signalus laidais arba eteriu (ši kategorija apima antžeminės ir palydovinės televizijos transliuotojus), o pagal Direktyvą 93/83 kabelinio perdavimo skirstytojai nepripažįstami atskiros kategorijos teisių turėtojais.

67.      Dėl pagal ES teisę saugomų teisių Komisija teigia, kad:

–        pasiūlymai taip pat numatyti transliacijų retransliavimo laidais (įskaitant internetą) ir įrašytų laidų retransliavimo apsaugą darytų poveikį ES teisėje numatytos teisės retransliuoti apimčiai arba ją pakeistų ir

–        pasiūlymas išplėsti teisės viešai paskelbti apimtį, kad ši būtų taikoma ne tik už įėjimo mokestį viešai prieinamose vietose, paveiktų labiau ribotą teisę viešai paskelbti pagal ES teisę, taip pat kitų teisių turėtojų teises tais atvejais, kai vartojama ši sąvoka.

68.      Komisija pripažįsta, kad pagal ES teisę nesaugomi iki transliacijos siunčiami programos signalai, nes jų siuntimas nėra transliavimas arba perdavimas. Tačiau ji teigia, kad pasiūlymai numatyti tokių signalų apsaugą suteikiant atskirą teisę, numatant plačią „transliacijos“ apibrėžtį arba teisę į tinkamą teisinę apsaugą, neatsiejami nuo esamos ES teisės, nes jie būtų taikomi tai pačiai medžiagai, kuri jau saugoma, tik ankstesniame perdavimo etape. Be to, tokią apsaugą reikėtų svarstyti atsižvelgiant į Direktyvą 93/83, kurioje numatytos taisyklės, taikomos per palydovą perduodamiems programų signalams.

69.      Be to, Komisija teigia, kad apsaugos terminai suderinti ir kad pagal ES teisę reglamentuojama apsauga nuo veiksmingų techninių priemonių šalinimo arba vengimo ir apsauga nuo neteisėto informacijos apie teisių valdymą pašalinimo arba pakeitimo.

70.      Galiausiai Teisingumo Teismas sąvokas, kaip antai žodį „viešas“ iš žodžių junginio „viešas paskelbimas“, aiškina vienodai bei (kiek įmanoma) atsižvelgdamas į tarptautinę teisę ir siekia vienoje intelektinės nuosavybės teisę reglamentuojančioje direktyvoje pateiktus principus arba sąvokas taikyti kitoms direktyvoms, nepaisydamas to, kad jie nėra specialiai suderinti. Todėl vienos direktyvos pakeitimas gali paveikti visus teisės aktus, kurie turi būti aiškinami ir taikomi bet kuriai teisių turėtojų kategorijai.

71.      Taryba, kuriai pritaria įstojusios į bylą valstybės narės, teigia, kad jeigu SESV 3 straipsnio 2 dalį sietume su SESV 2 straipsnio 2 dalimi ir Protokolu Nr. 25, matytume, kad Europos Sąjungos išimtinė išorės kompetencija apima tik tuos tarptautinių susitarimų elementus, kurie reglamentuoti nagrinėjamais ES teisės aktais. Kitaip tariant, nereikėtų aiškinti, kad SESV 3 straipsnio 2 dalimi kodifikuotas Nuomonėje 1/03(41) nurodytas kriterijus susijęs su „sritimi, kurią daugiausia reglamentuoja ES taisyklės“. O net jeigu ši dalis būtų taip aiškinama, Taryba nurodo, kad teismo praktika, kaip antai Nuomonė 2/91(42), Sprendimas Komisija prieš Daniją (C‑467/98)(43) ir Nuomonė 1/03(44), turi būti atskirta nuo šios bylos.

72.      Nepaisant to, kad daugeliui klausimų, kurie gali būti reglamentuoti konvencija, jau taikomos ES taisyklės, todėl jie priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos derėtis dėl visos konvencijos.

73.      Taryba nepripažįsta, kad transliuojančiųjų organizacijų teisių apsauga turės įtakos bendrai autorių teisių ir gretutinių teisių bei jų įgyvendinimo apsaugos pusiausvyrai, nes pirmosios yra nepriklausomos ir savarankiškos teisės antrųjų atžvilgiu. Tai iliustruoja, be kita ko, Sprendimas SCF(45), kuriame Teisingumo Teismas skirtingai išaiškino Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 92/100 (kuri kodifikuota Direktyva 2006/115) 8 straipsnio 2 dalyje vartojamas „viešo paskelbimo“ sąvokas. Be to, Taryba teigia, kad tikėtina, jog konvencijoje bus numatytas įprastas principas, pagal kurį ja suteikiama apsauga nepažeidžia autorių teisių į literatūros ir meno kūrinius apsaugos ir neturi jai jokios įtakos.

74.      Toliau Taryba nurodo tris transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos aspektus, dėl kurių bus deramasi, tačiau kurie dar nėra suderinti. Todėl valstybių narių vedamos derybos dėl tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su šiais aspektais, ir tokių susitarimų sudarymas nepaveiktų ir nepakeistų ES taisyklių apimties.

75.      Pirma, valstybės narės ir toliau gali apsispręsti, ar nustatyti išimtinę teisę leisti arba uždrausti viešai paskelbti tais atvejais, kai neimamas įėjimo mokestis. Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti tik tokie viešo paskelbimo atvejai, kai tai daroma už įėjimo mokestį.

76.      Antra, nėra ES teisės nuostatų (įskaitant Direktyvos 2001/29 6 straipsnį), kuriomis siekiama apsaugoti iki transliacijos siunčiamus programos signalus prieš jų viešą transliaciją. Nors tokių signalų turinys gali būti saugomas autorių teisių, tų teisių objektas ir turėtojai nėra tie patys kaip transliavimo atveju.

77.      Trečia, nors Taryba pripažįsta, kad yra ES taisyklių dėl teisių gynimo, šios taisyklės neužkerta kelio valstybėms narėms numatyti teisių gynimo būdų, palankesnių teisių turėtojams, nei numatyti Direktyvoje 2004/48. Šios taisyklės taip pat nesusijusios su baudžiamosiomis sankcijomis ir jose nenustatytos būtiniausios taisyklės, kaip numatyta SESV 83 straipsnio 2 dalyje. Taryba pripažįsta, jog tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas, konvencijos turinys nebuvo pakankamai tikslus, kad būtų galima nustatyti tikslią su teisių gynimu susijusių nuostatų taikymo sritį, pobūdį ir turinį.

78.      Lenkijos vyriausybė priduria, kad konvencijoje taip pat galėtų būti pateikta platesnė transliacijos sąvokos apibrėžtis ir, kaip nurodo ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, kad ES teisėje nenumatyta teisė retransliuoti laidais.

79.      Taryba, kurios nuomonei pritaria Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat ginčija Komisijos pasiūlymą Teisingumo Teismui vertinti bendrai ir neakcentuoti atskirų nuostatų (kaip antai nuostatų, susijusių su trimis aspektais, kurie, Tarybos manymu, priklauso valstybių narių kompetencijai). Kalbėdama apie tai ji nurodo, jog nėra priežasčių teigti, kad visi teisių turėtojai turėtų naudotis vienodomis teisėmis. Visos teisės ir pareigos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų suteikimo (nustatymo) aplinkybes ir tikslą. Tai, kad galbūt vienoje intelektinės nuosavybės direktyvoje vartojamą sąvoką reikia aiškinti remiantis taisyklėmis ir principais, nustatytais kitose tokiose direktyvose(46), nereiškia, jog viena direktyva būtinai daro poveikį kitai.

80.      Galiausiai Taryba pripažįsta, kad jeigu į per derybas parengtą konvenciją nebūtų įtraukta klausimų, priklausančių valstybių narių kompetencijai, konvencijos šalis būtų tik Europos Sąjunga.

 Vertinimas

 SESV 3 straipsnio 2 dalyje pavartotos frazės „jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“ reikšmė

81.      Visos šalys sutaria, kad Europos Sąjunga turi išorės kompetenciją derėtis dėl tarptautinio susitarimo dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių. Kyla klausimas, ar ta kompetencija išimtinė, ar bendra su valstybėmis narėmis.

82.      Taip pat visuotinai pripažįstama, kad Sutartyse nėra aiškiai numatyta išimtinė kompetencija, susijusi su transliuojančiųjų organizacijų teisių apsauga, kad nelaikoma, jog būtina sudaryti konvenciją tam, kad būtų galima įgyvendinti Europos Sąjungos vidaus kompetenciją srityje, kuri būtų reglamentuota siūloma konvencija, ir kad iš esmės tokia vidaus kompetencija yra pasidalijamoji. Tai, ar išorės kompetencija yra išimtinė, priklauso nuo aplinkybės, ar, kai sudaroma konvencija, daromas poveikis bendroms taisyklėms arba keičiama jų taikymo sritis, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.

83.      Tačiau šalys nesutaria dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir dėl atsakymo į klausimą, kada Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl viso tarptautinio susitarimo tais atvejais, kai ES taisyklėmis reglamentuota dalis siūlomu tarptautiniu susitarimu reglamentuojamos srities? Komisija teigia, kad jeigu tokia sritis daugiausia reglamentuota ES taisyklėmis, kompetencija laikoma išimtine. Taryba pritaria griežtesniam požiūriui, pagal kurį išimtinės kompetencijos negali būti srityse, kur Europos Sąjunga nevykdo veiklos(47).

84.      Nagrinėjamas klausimas šalių pastabose apibūdintas taip: ar SESV 3 straipsnio 2 dalyje kodifikuota teismo praktika, suformuota Sprendime AETR. Kalbant apie tai, pažymėtina, kad tai nėra pirma byla, kurioje Teisingumo Teisme ginčijamasi dėl Tarybos požiūrio į SESV 3 straipsnio 2 dalies ir Sprendime AETR suformuotos teismo praktikos santykį. Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Komisija prieš Tarybą (C‑137/12), nagrinėta kompetencija priklausė bendrosios prekybos politikos taikymo sričiai, todėl nebereikėjo nagrinėti SESV 3 straipsnio 2 dalies(48). Tačiau generalinė advokatė J. Kokott išnagrinėjo šį klausimą toje byloje pateiktoje išvadoje. Ji padarė išvadą, kad SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytoje paskutinėje alternatyvoje kodifikuota Sprendime AETR suformuota teismo praktika, ir nerado įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti Tarybos argumentą, jog Lisabonos sutarties rengėjai siekė kitokio rezultato. Be to, ji nebuvo įsitikinusi, kad galima aiškinti, jog pagal Protokolą Nr. 25 ribojama SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatyta Europos Sąjungos kompetencija(49).

85.      Nesu tikra, jog naudinga nagrinėjamą klausimą suformuluoti taip, kad klausiama, ar SESV 3 straipsnio 2 dalyje kodifikuota Sprendime AETR suformuota teismo praktika, ypač todėl, kad nesutariama dėl to, kas (konkrečiai) nustatyta pagal tą teismo praktiką. Svarbu, ką reiškia SESV 3 straipsnio 2 dalyje pavartota frazė „jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“. Joje vartojama frazė turi būti siejama su kitose Sutarčių nuostatose nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į jos priėmimo istoriją, kurios dalį, akivaizdu, sudaro Teisingumo Teismo praktika.

86.      Pradėsiu nuo SESV teksto.

87.      Frazė „daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“ („turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį“) SESV pavartota du kartus. Ji vartojama ne tik SESV 3 straipsnio 2 dalyje, bet ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyti Europos Sąjungos kompetencijos sudaryti tarptautinį susitarimą pagrindai ir neskiriama išimtinė bei pasidalijamoji kompetencija.

88.      Nors šios dvi nuostatos turi panašumų, jų tekste yra ir skirtumų. Daugelyje kalbinių versijų, tačiau ne visose, šie skirtumai rodo, kad gali būti paprasčiau nustatyti išimtinę išorės kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį nei kompetenciją pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį(50). Todėl versijoje anglų kalba pirmojoje nuostatoje vartojamas žodis „may“ reiškia paprastą galimybę, o antrojoje nuostatoje vartojami žodžiai „is likely to“ rodo, kad yra tam tikra tikimybė. Tačiau toks skirstymas negali būti teisingas. Jeigu pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį nustatyta išimtinė išorės kompetencija, pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį negalima atmesti išorės kompetencijos kaip tokios. Taip pat, jeigu tiesa, kad prieš pradedant nagrinėti kompetencijos pobūdį („ar kompetencija išimtinė?“) reikėtų atlikti analizę pagal 216 straipsnio 1 dalį („ar kompetencija suteikta?“), nustačius, jog tarptautinio susitarimo sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį, būtų galima teigti, kad kompetencija išimtinė, ir nebūtų galima nustatyti pasidalijamosios išorės kompetencijos.

89.      Manau, kad SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta paskutinė alternatyva reiškia, kad ES taisyklės tarptautiniu susitarimu reglamentuojamoje srityje jau turi būti priimtos. Jeigu tokių taisyklių nėra, sunku įsivaizduoti, kaip tokiu sudarytu susitarimu joms galėtų būti daromas poveikis arba pakeista jų taikymo sritis. Tai rodo, kad atliekant analizę visada reikia išsiaiškinti (nurodyta eilės tvarka): i) numatomo sudaryti tarptautinio susitarimo taikymo sritį ir turinį; ii) ar Europos Sąjunga jau yra įgyvendinusi vidaus kompetenciją, ir, jeigu taip – ES teisės taikymo sritį ir turinį; ir iii) ar tokiu sudarytu tarptautiniu susitarimu gali būti daromas poveikis ES taisyklėms arba pakeista jų taikymo sritis. Ši aplinkybė galėtų atsirasti dėl įvairių priežasčių ir kai kuriais atvejais būti akivaizdesnė nei kitais.

90.      Ko gera, nesvarbu, kad SESV 3 straipsnio 2 dalyje aiškiai nenurodyta, ar tais atvejais, kai reikia nustatyti, ar tarptautinio susitarimo sudarymas „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“, tokį tarptautinį susitarimą turi būti sudariusi Europos Sąjunga, ar valstybės narės. Poveikis bendroms taisyklėms daromas arba jų taikymo sritis keičiama dėl tarptautinio susitarimo turinio, o ne dėl susitariančiosios (-iųjų) šalies (-ių) tapatybės. Jeigu darytume prielaidą, kad kompetencija pasidalijamoji, tokiu atveju logiška pagrindinį dėmesį skirti tam, kas atsitiktų, jeigu valstybės narės sudarytų tarptautinį susitarimą srityje, kur ES taisyklės jau yra priimtos. Versijoje anglų kalba vartojami žodžiai „in so far as“ aiškiai rodo, kad pagal juos kai kurios tarptautinio susitarimo nuostatos gali priklausyti išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, o kitos nuostatos gali būti priskirtos prie pasidalijamosios kompetencijos srities.

91.      Be to, iš frazės „taip pat naudojasi išimtine kompetencija“ aiškiai matyti, kad, greta 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų pagrindų, 3 straipsnio 2 dalyje pateiktas išsamus (plačiai apibrėžtų) pagrindų sąrašas.

92.      Dabar išnagrinėsiu SESV 3 straipsnio 2 dalies kontekstą ir SESV 2 straipsnio 2 dalies bei Protokolo Nr. 25 poveikį.

93.      Manau, kad SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritis neapribota nei Protokolu Nr. 25, nei SESV 2 straipsnio 2 dalimi. Jie abu susiję su pasidalijamąja kompetencija. 2 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatytos kompetencijos priskyrimo prie pasidalijamosios kompetencijos pasekmės. Antras ir trečias sakiniai susiję su atveju, kai kompetenciją turi ir ES, ir valstybės narės. Taigi, jeigu antrą sakinį ir Protokolą Nr. 25 (kuriame daroma nuoroda tik į 2 straipsnio 2 dalį) skaitytume kartu, būtų galima daryti išvadą, kad jeigu Europos Sąjunga yra pasinaudojusi tokia kompetencija tam tikroje srityje, valstybės narės nebegali pasinaudoti kompetencija reglamentuoti klausimų, kurie reglamentuoti atitinkamu ES teisės aktu. Tačiau jos vis tiek gali turėti teisę imtis veiksmų kitose srityse. Jeigu Europos Sąjunga nėra pasinaudojusi kompetencija, valstybės narės dar gali imtis veiksmų tiek, kiek jų nesiima Europos Sąjunga. Be to, valstybės narės atgauna (pirminę) kompetenciją imtis veiksmų bet kurioje srityje arba srityse, kuriose Europos Sąjunga nutraukia veiksmus.

94.      Galiausiai išnagrinėsiu SESV 3 straipsnio 2 dalies priėmimo istoriją.

95.      Akivaizdu, kad 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos paskutinės alternatyvos formuluotė paimta iš Sprendimo AETR. Jame Teisingumo Teismas aiškiai suformulavo kriterijų, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra išorės kompetencija (kuri dabar reglamentuota SESV 216 straipsnio 1 dalimi(51), ir tokios kompetencijos išimtinumas (kuris dabar reglamentuotas SESV 3 straipsnio 2 dalimi). Dėl pastarojo Teisingumo Teismas konstatavo, jog kai Europos Sąjunga priima bet kokios formos bendras taisykles, kad įgyvendintų Sutartyse numatytą bendrąją politiką, Europos Sąjunga įgyja išimtinę kompetenciją(52) ir valstybės narės nebegali prisiimti įsipareigojimų trečiosioms šalims, kurie „daro poveikį toms [bendroms] taisyklėms“(53). Toliau tai vadinu AETR principu. AETR principo loginis pagrindas – būtinybė apsaugoti bendrosios rinkos vientisumą ir vienodas Bendrijos teisės taikymas(54).

96.      Jeigu iš derybų dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies istorijos ir galima padaryti kokią nors išvadą, tai tik tokią, kad nebuvo siekiama nukrypti nuo AETR principo(55). Šiuo požiūriu sutinku su generalinės advokatės J. Kokott nuomone, išdėstyta jos išvadoje, pateiktoje byloje C‑137/12(56).

97.      Todėl Teisingumo Teismas turėtų vadovautis ankstesne savo praktika šioje srityje, kurią (be abejonės) sudaro Sprendimas AETR ir įvairūs kiti sprendimai bei išvados, priimti ir pateikti remiantis dabar galiojančia SESV 218 straipsnio 11 dalimi.

98.      Toje praktikoje Teisingumo Teismas toliau aiškina AETR principo loginį pagrindą. Taigi, šis principas taikomas, jeigu valstybei narei sudarius tarptautinį susitarimą (arba tam tikras jo dalis) tokie veiksmai būtų nesuderinami su bendrosios rinkos vientisumu ir su vienodu bei nuosekliu ES teisės taikymu(57) arba jais būtų kliudoma deramam pagal bendras taisykles nustatytos sistemos veikimui(58), arba jeigu, atsižvelgiant į galiojančios ES teisės pobūdį, tarptautinis susitarimas neišvengiamai paveiktų ES teisę(59). Be to, Teisingumo Teismas priduria, kad visose Sutarties tikslus atitinkančiose srityse pagal EB 10 straipsnį(60) (kurio turinys dabar išdėstytas ESS 4 straipsnio 3 dalyje kaip lojalaus bendradarbiavimo principas) reikalaujama, kad valstybės narės nesiimtų jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų(61).

99.      Kokių dar paaiškinimų dėl paties AETR principo reikšmės yra pateikęs Teisingumo Teismas?

100. AETR principo taikymas reiškia, kad buvo imtasi tam tikrų vidaus veiksmų; vien vidaus kompetencijos neužtenka(62). Iš tiesų, kol vidaus kompetencija neįgyvendinta, nėra ES taisyklių, kurioms gali būti daromas poveikis arba kurių taikymo sritis gali būti pakeista. Taip pat dėl faktinės aplinkybės, kad priimtos iniciatyvos ir priemonės, skirtos prieštaravimams tarp ES teisės ir numatomo sudaryti tarptautinio susitarimo išvengti, negali nelikti poreikio lyginti ES teisę ir tokius susitarimus siekiant nustatyti pastarųjų poveikį pirmajai(63). Be to, nesvarbus pats nagrinėjamų ES taisyklių teisinis pagrindas(64) ir (kaip teisingai nurodo Taryba) tai, kad derybos dėl mišraus susitarimo gali būti susijusios su nepatogumais bei praktiniais sunkumais(65). Taip pat vien faktinės aplinkybės, kad valstybių narių sudarytas tarptautinis susitarimas galėtų turėti įtakos įprastam vidaus rinkos veikimui, nepakanka norint įrodyti, kad AETR principo reikalavimai įvykdyti(66).

101. Jeigu buvo imtasi vidaus veiksmų, AETR principą galima taikyti visam tarptautiniam susitarimui arba jo dalims.

102. Jeigu vidaus veiksmai pasireiškia kaip visiškas tam tikros srities suderinimas, pripažįstama išimtinė kompetencija toje srityje(67). Tokiu atveju valstybės narės nebegali išsaugoti arba priimti priemonių, nesuderinamų su tokiu ES teisės aktu arba kitaip keliančių grėsmę jo tikslams ir veikimui (net jeigu griežtesnėmis taisyklėmis galėtų būti užtikrintas aukštesnis apsaugos lygis)(68). Bet kokia diskrecija nukrypti nuo ES teisės visiškai kontroliuojama pačiomis suderinimo priemonėmis(69). Todėl, jeigu tarptautiniu susitarimu reglamentuota A sritis ir visa A sritis suderinta, tarptautinio susitarimo sudarymas toje srityje automatiškai atitinka AETR principą ir Europos Sąjungos kompetencija yra išimtinė. Dalyvaudamos valstybės narės gali trukdyti Europos Sąjungai vėliau įgyvendinti vidaus kompetenciją. Jeigu tarptautiniu susitarimu reglamentuota B sritis ir A sritis, tačiau B sritis dar nėra suderinta, Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją bent jau A srityje. Nepaisydama sunkumų, su kuriais susiduriama norint nustatyti, ar sritis visiškai suderinta ir kas konkrečiai, tokį atvejį apibūdinčiau kaip nesudėtingą.

103. Ar tam tikra sritis visiškai suderinta, priklauso nuo to, kaip intensyviai ji reguliuojama. Tai nustatoma visų pirma atsižvelgiant į atitinkamų ES teisės aktų tekstą ir tikslą (-us): jų turinį, taikymo sritį ir juose numatytų įsipareigojimų pobūdį. Tokia sritis gali būti, pavyzdžiui, ūkio sektorius, verslo veiklos rūšis, asmenų kategorija arba turto rūšis.

104. Ar Europos Sąjunga gali turėti išimtinę kompetenciją derėtis ir sudaryti visą tarptautinį susitarimą, jeigu dar nėra visiškai suderinta (-os) tarptautiniu susitarimu reglamentuojama (-os) sritis (-ys) (arba tam tikra jos (-ų) dalis)?

105. Tai įmanoma.

106. Teisingumo Teismas pritarė šiam teiginiui Nuomonėje 2/91; jis konstatavo, kad nagrinėjama sritis daugiausia reglamentuota ES taisyklėmis, atsižvelgęs į ES reglamento istorinę raidą ir tikslus, taip pat į tai, kad tarptautiniu susitarimu nustatyta platesnė apsauga dėl elementų, kurie daro poveikį jo taikymo sričiai, platesnių apibrėžčių(70). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas konstatavo, jog atitinkama tarptautinio susitarimo dalis yra tokia, kad gali daryti poveikį ES teisei, todėl valstybės narės nebegali prisiimti įsipareigojimų veikdamos atskirai nuo ES institucijų(71). Sprendime Komisija prieš Daniją Teisingumo Teismas rėmėsi šia išvada, kurią jis apibendrino taip, kad ji reiškia, jog tarptautiniais įsipareigojimais daromas poveikis bendroms taisyklėms arba jos iškraipomos, jeigu tokie tarptautiniai įsipareigojimai priklauso sričiai, kuri jau yra daugiausia reglamentuojama tokiomis taisyklėmis(72). Vėliau Nuomonėje 1/03 Teisingumo Teismas šią padėtį apibūdino kaip vieną iš išimtinės kompetencijos pripažinimo pavyzdžių ir pabrėžė būtinybę atsižvelgti į ES taisyklių apimtį, pobūdį bei turinį, taip pat į visas numatomas vystymosi perspektyvas(73).

107. Manau, kad ta teismo praktika reiškia, jog vien tai, kad tarptautinis susitarimas (arba jo dalis (-ys)) susijęs su sritimi, kuri „daugiausia reglamentuota“ ES taisyklėmis (arba sritimi, apibrėžta nurodant kokią nors kitą abstrakčią jos reglamentavimo laipsnio ribą), savaime automatiškai nereiškia, jog yra išimtinė kompetencija derėtis dėl viso tokio tarptautinio susitarimo (arba atitinkamos jo dalies), jeigu nėra išsiaiškinta, ar taikomas AETR principas. Aišku, jog kuo platesnė ES teise jau reglamentuojama sritis, tuo labiau tikėtina, kad likusi tarptautinio susitarimo dalis gali daryti poveikį galiojančioms ES taisyklėms. Tačiau taip yra ne visada. Viskas priklauso nuo prisiimtų įsipareigojimų turinio ir galimo jų ryšio su ES taisyklėmis. Tai puikiai iliustruoja siūlomos konvencijos ir ES taisyklių dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos santykis, kurį aptarsiu toliau.

108. Taikant AETR principą būtina nustatyti tikslų įsipareigojimų, prisiimtų tiek pagal tarptautinį susitarimą, tiek pagal ES teisę, turinį, kad būtų galima nustatyti, ar ir (jeigu taip) kiek valstybės narės nebegali reglamentuoti tam tikro klausimo, todėl nebegali pačios prisiimti tarptautinių įsipareigojimų (net jeigu jie neprieštarauja ES teisei). Tam, kad būtų galima taikyti AETR principą, nebūtina, kad tarptautinis susitarimas prieštarautų ES taisyklėms(74). Šiuo klausimu generalinis advokatas A. Tizzano bylose Open Skies pateiktoje išvadoje naudingai išaiškino, jog net jeigu į tarptautinį susitarimą įtraukiamos galiojančios ES taisyklės, negalima garantuoti, kad „<...> šios taisyklės iš tikrųjų bus vienodai taikomos ir ypač kad visi pakeitimai, kurie gali būti priimti viduje, bus visiškai ir greitai perkelti į susitarimus <...>“; taip gali būti iškraipytas bendrų taisyklių pobūdis ir teisinis režimas, o tai sukeltų „<...> realų ir rimtą pavojų, kad joms nebegalėtų būti taikoma <...> Teisingumo Teismo kontrolė“(75). Nuomonėje 1/03 Teisingumo Teismas bendrai nurodė, kad taikant AETR principą būtina atlikti įvertinimą remiantis taisyklių apimtimi, pobūdžiu ir turiniu, atsižvelgiant į dabartinę ES teisės padėtį ir į jos vystymosi perspektyvas, kai taisyklės yra numatomos atliekant šią analizę(76).

109. Todėl iš esmės nustatyti, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies pabaigoje nurodytą sąlygą, galima tik konkrečiai ir visapusiškai palyginus numatomo sudaryti tarptautinio susitarimo ir ES teisės nuostatų reglamentuojamas sritis(77).

110. Teisingumo Teismas savo praktikoje pagrindinį dėmesį skiria visų pirma tam, kokie veiksniai svarbūs vertinant ES teisės padėtį srityje, kurią siekiama reglamentuoti tarptautiniu susitarimu, kaip antai: ar Bendrija įgyvendina vidaus kompetenciją; nuostatų, kuriose numatytas vidaus veiksmų pagrindas, objektui; (dabartinės) ES teisės apimčiai, pobūdžiui ir turiniui(78); ES taisyklių tikslui(79); susijusių ES aktų struktūrai(80); kiek ES taisyklėse numatyti tik minimalūs reikalavimai(81); ES teisės raidos atitinkamoje srityje istorijai(82); ES teisės vystymosi perspektyvoms, kai jos numatomos atliekant analizę(83); visiškam ES teisės veiksmingumui(84) ir geram ES taisyklėmis nustatytos sistemos veikimui(85). Manau, kad kai kurie iš šių veiksnių svarbūs, norint apibūdinti numatytą sudaryti tarptautinį susitarimą.

111. Taip turi būti analizuojama kiekviena tarptautinio susitarimo, dėl kurio ketinama derėtis ir jį sudaryti, dalis.

112. Viena ypatinga aplinkybė gali labai paveikti AETR principo taikymą: jeigu ES teisėje numatyti minimalūs apsaugos reikalavimai tam tikroje srityje. Tokiu atveju valstybės narės nepraranda kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus, kuriuose taip pat numatyti minimalūs reikalavimai, nes tokie susitarimai negali paveikti ES teisės, kurią valstybės narės gali ir privalo taikyti visą(86). Tai, ar jos iš tiesų neprarastų kompetencijos, priklausytų nuo pagal tarptautinį susitarimą ir ES taisykles valstybėms narėms suteiktos laisvės. Jeigu tarptautiniame susitarime numatyti mažesni minimalūs reikalavimai nei ES teisėje, valstybėms narėms sudarius tokį susitarimą ES teisė nebūtų pažeista: ES teisės viršenybė reiškia, kad valstybės narės negali savo teritorijoje įgyvendinti mažesnių reikalavimų, nei ES teisėje numatyti reikalavimai (net jeigu mažesni reikalavimai būtų suderinami su tarptautiniu susitarimu). ES teisė taip pat nepažeidžiama tais atvejais, kai tarptautiniame susitarime numatyti didesni minimalūs reikalavimai, jeigu pagal ES teisę valstybėms narėms leidžiama numatyti tokius didesnius reikalavimus.

113. Kas nutiktų, jeigu ES teisėje būtų numatyti minimalūs reikalavimai, o tarptautiniame susitarime – didžiausia apsauga? Tarkime, kad ES teisėje numatytas gretutinės teisės apsaugos terminas – „ne trumpesnis kaip 70 metų“, o tarptautiniame susitarime apsaugos terminas apibrėžtas kaip „ne ilgesnis kaip 50 metų“. Tokiu atveju valstybės narės negalėtų taikyti ES teisės taip, kad nepažeistų tarptautinio susitarimo. Tai daro poveikį valstybių narių atsakomybei pagal tarptautinę viešąją teisę, o ne ES taisyklei dėl „ne trumpesnio nei 70 metų“ termino, kuri tebesaisto jas kaip valstybes nares.

114. Šiomis aplinkybėmis išnagrinėsiu, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl visos konvencijos.

 Europos Sąjungos kompetencija derėtis dėl konvencijos

–       Išorės kompetencijos nustatymas prieš pradedant derybas dėl konvencijos

115. Šioje byloje dar nepradėtos derybos dėl konvencijos(87) ir nėra galimybės susipažinti su jos (projekto) tekstu(88).

116. Iš tiesų, jeigu kompetencijos klausimas išsprendžiamas prieš pradedant derybas, užtikrinama, kad prie derybų stalo sės tik kompetentingos šalys. Taip užtikrinamas tam tikras teisinis saugumas ir tai atitinka tokiose derybose dalyvaujančios Europos Sąjungos, valstybių narių bei trečiųjų šalių interesus(89).

117. Tačiau derybos dėl sutarties gali būti nenuspėjamos ir tarptautinio susitarimo, dėl kurio turi būti deramasi, turinys gali kisti. Kokią įtaką tokia realybė turi numatytų procedūrų taikymui Teisingumo Teisme siekiant nustatyti, ar tam tikru atveju ES kompetencija išimtinė, ar bendra su valstybėmis narėmis?

118. Visų pirma pažymėtina, kad gali susiklostyti aplinkybės, kuriomis Teisingumo Teismas turėtų pareikšti negalįs priimti sprendimo dėl informacijos stygiaus. Taip galėtų atsitikti (pavyzdžiui), jeigu vienintelė šioje byloje turima informacija būtų pareiškimas dėl ketinimo derėtis dėl tarptautinio susitarimo dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos ir visiškai nebūtų nurodytas galimas tokio susitarimo, kuris būtų sudarytas ateityje, turinys.

119. Be to, pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį galima prašyti pateikti nuomonę „<...> prieš derybų tarptautiniu lygiu pradžią, kai žinomas numatomo susitarimo dalykas, net jeigu dar egzistuoja tam tikros galimos alternatyvos ir skirtingos nuomonės dėl nagrinėjamų dokumentų redakcijos su sąlyga, kad pagal pateiktus dokumentus Teisingumo Teismas gali pakankamai tvirtai įsitikinęs priimti sprendimą dėl <...> iškelto klausimo <...>“(90). Kiek suprantu, tokie patys kriterijai turėtų būti taikomi tais atvejais (kaip šioje byloje), kai Teisingumo Teisme pareikštas ieškinys dėl panaikinimo(91). Jeigu yra pakankamai informacijos apie siūlomo tarptautinio susitarimo esminius ypatumus, likę tam tikri neaiškumai dėl jo galutinio turinio netrukdo Teisingumo Teismui įvykdyti savo funkcijos – taikyti teisinius kriterijus, siekiant nustatyti, ar Komisija įrodė, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, ir priimti sprendimą byloje.

120. Tačiau jeigu remiantis tame etape Teisingumo Teismo turima medžiaga ex ante nustatoma kompetencija, tai nebūtinai užkerta kelią nagrinėti bylą iš naujo, jeigu baigus derybas galutinis (sutarties projekto) tekstas labai skiriasi nuo to, kuris buvo numatytas iš pradžių. Šiomis aplinkybėmis gali būti logiška paprašyti Teisingumo Teismo priimti papildomą sprendimą dėl kompetencijos ir prireikus grįžti prie derybų stalo(92).

121. Šiuo požiūriu ES institucijos ir valstybės narės turi glaudžiai bendradarbiauti. Toks reikalavimas taikomas derantis dėl tarptautinio susitarimo, kurio turinys iš dalies priklauso Europos Sąjungos kompetencijai ir iš dalies – valstybių narių kompetencijai, sudarant tokį susitarimą ir jį įgyvendinant(93). Todėl, jeigu šioje byloje Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad Komisija įrodė, jog tik Europos Sąjunga yra kompetentinga, tačiau vėliau derybos pakrypo kita linkme ir imta derėtis dėl naujų klausimų, ES institucijos turėtų įvertinti savo kompetenciją spręsti tokius klausimus. Prireikus jos privalėtų pakviesti dalyvauti valstybes nares. Mažų mažiausia jos turėtų pranešti valstybėms narėms apie tokias aplinkybes, kad šios galėtų pasinaudoti Sutartyse numatytomis teisėmis. Ir priešingai – jeigu valstybės narės išsaugo tam tikrą kompetenciją, jos privalo sąžiningai dalyvauti derybose ir susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeista Europos Sąjungos kompetencija. Jeigu Teisingumo Teismas dabar padarytų išvadą, kad yra pasidalijamoji kompetencija, tačiau į galutinį suderėtą konvencijos tekstą būtų įtraukti tik ES teise jau reglamentuoti klausimai, tik Europos Sąjunga būtų kompetentinga sudaryti konvenciją.

–       Konvencija

122. Konvencijos teksto projektas kol kas neparengtas. Tačiau Komisija yra pateikusi dokumentus, kuriuose išdėstyti derybų (taigi, ir galimo galutinio teksto) tikslai bei apimtis, būtent: i) 2002 m. rekomendaciją, įskaitant jos priedą ir aiškinamąjį memorandumą; ii) 2008 m. memorandumą; iii) 2009 m. įgaliojimus; ir iv) 2010 m. posėdžio ataskaitą. Kitos šalys ir įstoję į bylą asmenys prieštaravimų dėl šių dokumentų nepateikė.

123. Šiuose dokumentuose numatyta, dėl ko gali būti deramasi. Kiekvieno dokumento įrodomoji vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant į jo autorių, turinį ir ryšį su faktiniu derybų procesu. Panašu, kad 2010 m. posėdžio ataskaitoje nurodyta naujausia informacija apie derybų tikslą (-us) ir apimtį. Tačiau, nors jos turinys atspindi per 2010 m. konsultacinį posėdį vykusias diskusijas, joje sistemiškai neišdėstytas sutartas numatytos sudaryti konvencijos turinys. 2002 m. rekomendacija ir 2009 m. įgaliojimai – politiniai dokumentai, nes juos priėmė Europos Tarybos Ministrų komitetas. 2009 m. įgaliojimuose MC‑S‑NR tik nurodyta „tęsti su transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsauga susijusius darbus ir, jeigu bus įvykdytos būtinos sąlygos, pateikti atitinkamos konvencijos projektą“. Išsamiausiai apie galimus derybų įgaliojimus kalbama 2008 m. memorandume, kurį parengė Laikinoji apžvalgos grupė kaip CDMC skirtą darbo dokumentą. Jame vertinama galimybė parengti konvenciją ir nagrinėjamas tokios konvencijos poreikis ir funkcijos. Jame taip pat remiamasi 2002 m. rekomendacija, kuri apibūdinta kaip diskusijų dėl konvencijos turinio pagrindas.

124. Atskiras dokumentų paketas, kurį pateikė Komisija, susijęs su vykstančiomis derybomis dėl PINO Sutarties dėl transliuojančiųjų organizacijų apsaugos, kurių lėta eiga(94), matyt, ir paskatino Europos Tarybos iniciatyvą parengti konvenciją. Šių PINO dokumentų įrodomoji vertė ribota. Konvencijos turinio negalima nustatyti ir remiantis tarptautiniais susitarimais, kaip antai Romos konvencija(95), kuriais (iš dalies) reglamentuotos transliuojančiųjų organizacijų teisės, nes nėra aiškiai nurodyta, ar ketinama esamais tarptautiniais susitarimais arba jų dalimis remtis kaip pavyzdžiu.

125. Klausimus, kuriuos, kaip suprantu, numatyta reglamentuoti konvencija, nurodau iš esmės remdamasi 2008 m. memorandumu ir 2010 m. posėdžio ataskaita. Atitinkamais atvejais taip pat atsižvelgiu į nuostatas, išdėstytas kituose dokumentuose.

126. Siūlomos konvencijos tikslas – sustiprinti transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugą ir pritaikyti tas teises visų pirma atsižvelgiant į signalų (kurie dažnai perduodami tarp atskirų valstybių) vagystės grėsmę. Tai turėtų būti daroma suteikiant transliuojančiosioms organizacijoms išimtines teises, kurios įgyvendinamos ir apibrėžtos technologiniu požiūriu neutraliai. Pateiktuose dokumentuose nenurodyta, jog siekiama, kad konvencija taip pat būtų reglamentuotos, pavyzdžiui, gamintojų arba atlikėjų autorių teisės arba gretutinės teisės.

127. Neaišku, kaip konvencijoje bus apibrėžtas „transliavimas“, t. y. ar ši sąvoka apims ir, pavyzdžiui, perdavimą internetu (nepaisant to, ar tai transliavimas žiniatinkliu, transliavimas vienu metu, ar kt.). Kaip teisingai nurodo Lenkijos vyriausybė, panašu, kad 2008 m. memorandume (kuriame daroma nuoroda į Europos Sąjungos pasiūlymus PINO(96)) tokia apibrėžtis nenurodyta, o 2010 m. posėdžio ataskaitoje pagrindinis dėmesys skirtas būtinybei išsaugoti technologinį neutralumą, tačiau taip pat reikalaujama toliau tirti, ar konvencija turėtų būti saugomos naujos žiniasklaidos paslaugos, įskaitant užsakomąsias ir transliuotų programų peržiūros paslaugas. Atsižvelgiant į 2008 m. memorandumą atrodo akivaizdu, jog bet kuriuo atveju mėginimais išplėsti šią apibrėžtį taip, kad ji apimtų vieną arba kitą transliavimo internetu formą, būtų labai išplėsta apsaugos (taigi, ir transliuojančiųjų organizacijų išimtinių teisių apsaugos) taikymo sritis, palyginti su ta, kuri dabar užtikrinta pagal Romos konvenciją; šios 3 straipsnio f punkte daroma nuoroda tik į perdavimą bevielio ryšio priemonėmis.

128. 2008 m. memorandume apibrėžtos šešios išimtinės teisės, numatyta, kad šios teisės turėtų būti taikomos ir iki transliacijos siunčiamiems programos signalams, pabrėžta būtinybė taikyti teisinę apsaugą ir veiksmingus teisių gynimo būdus nuo techninių priemonių šalinimo arba jų vengimo ir nustatyti pareigas, susijusias su informacija apie teisių valdymą, taip pat apibrėžtas apsaugos terminas.

129. Kalbant apie apsaugos turinį, 2002 m. rekomendacijoje numatyta, kad turėtų būti nustatyta teisė retransliuoti, kuri turėtų apimti visas pakartotinio perdavimo bet kuriomis priemonėmis formas. Remdamosi šia teise transliuojančiosios organizacijos galėtų leisti arba uždrausti retransliuoti savo transliacijas laidais arba bevielio ryšio priemonėmis tuo pat metu arba vėliau (jų įrašą)(97).

130. Siekiama (tai matyti ir iš 2002 m. rekomendacijos), kad konvencijoje būtų numatyta teisė įrašyti, kuria remdamosi transliuojančiosios organizacijos galėtų leisti arba uždrausti įrašyti savo transliacijas(98).

131. 2002 m. rekomendacijoje nurodyta, kad konvencijoje taip pat galėtų būti reglamentuota teisė atgaminti, kuria remdamosi transliuojančiosios organizacijos galėtų leisti arba uždrausti tiesiogiai arba netiesiogiai bet kuriuo būdu arba forma atgaminti įrašus(99).

132. 2002 m. rekomendacijoje numatyta, kad teisė padaryti viešai prieinamą bus apibrėžta kaip transliuojančiųjų organizacijų teisė leisti arba uždrausti laidais arba bevielio ryšio priemonėmis padaryti viešai prieinamus jų transliacijų įrašus, kad jie būtų prieinami kiekvienam visuomenės nariui iš jo pasirinktos vietos ir pasirinktu laiku(100). 2008 memorandume numatyta, kad ši teisė galėtų apimti ir užsakomąsias transliacijas internetu.

133. Pagal 2002 m. rekomendaciją konvencijoje būtų numatyta teisė platinti ar teisė leisti arba uždrausti parduodant ar kitaip perleidžiant nuosavybę padaryti viešai prieinamus jų transliacijų įrašus bei įrašų kopijas, įskaitant programų, kurios nesaugomos autorių teisių, transliacijas(101). 2008 m. memorandume numatyta, kad konvencijoje galėtų būti nustatyta apsauga, taikoma ir platinimui laidais, ir taip būtų išplėsta tos teisės, numatytos Romos konvencijoje, apimtis.

134. 2002 m. rekomendacijoje numatyta, kad konvencijoje galėtų būti nustatyta teisė viešai paskelbti, t. y. transliuojančiųjų organizacijų teisė leisti arba uždrausti viešai skelbti jų transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį, nors valstybės narės turėtų teisę apibrėžti „įėjimo mokesčio“ sąvoką nacionalinėje teisėje ir nuspręsti, ar saugoti šią teisę tais atvejais, kai transliacijos skelbiamos viešai prieinamose vietose už netiesioginį įėjimo mokestį(102).

135. Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių konvencijos tikslų – apsaugoti iki transliacijos siunčiamus programos signalus, nors apsaugos apimtis neaiški(103). Pagal Romos konvenciją tokie signalai nesaugomi. Pateiktuose dokumentuose neapibrėžtas galimas šios teisės turinys, nors 2008 m. memorandume pažymėta, kad tokia apsauga galėtų būti užtikrinta tiesiog išplėtus transliacijos apibrėžtį. Tačiau 2008 m. memorandume taip pat nurodyta, jog galėtų būti siekiama, kad valstybės narės imtųsi tinkamų ir veiksmingų priemonių prieš neteisėtą tokių signalų platinimą ir kitokį naudojimą. Nenurodyta, ar tokios priemonės turėtų būti reglamentuotos privatinės teisės, ar viešosios teisės nuostatomis. Iš 2010 m. posėdžio ataskaitos matyti, kad klausimas, ar tokia apsauga turėtų būti taikoma ir signalams, kuriais, kitaip nei transliuojamais signalais, galėtų būti perduodama neapdorota medžiaga arba medžiaga, kuri galbūt nebūtų transliuojama, taip pat lieka neišspręstas.

136. Konvencijos nuostatomis, susijusiomis su teisine apsauga ir teisių gynimo priemonėmis, galėtų būti sprendžiama transliuojančiųjų organizacijų, įgyvendinančių gretutines teises, naudojamų veiksmingų techninių priemonių šalinimo arba vengimo problema. 2008 m. memorandume nurodyta, kad konvencijos nuostatos galėtų būti „suderinamos“ su 1996 m. PINO sutartimis ir Direktyva 2001/29.

137. Konvencijoje galėtų būti nuostatų, kuriomis sprendžiama problema, susijusi su asmenimis, tyčia šalinančiais arba keičiančiais elektroninę informaciją apie teisių valdymą (t. y. informaciją, kurioje nurodytas saugomas turinys, teisių turėtojai, tokio turinio naudojimo sąlygos). Iš 2008 m. memorandumo matyti, kad 1996 m. PINO sutartimis ir Direktyva 2001/29 galima remtis kaip šių nuostatų formulavimo pagrindu.

138. Kalbant apie apsaugos terminus, iš 2002 m. rekomendacijos ir 2008 m. memorandumo matyti, kad pritariama minčiai, jog transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos terminas turėtų būti ne trumpesnis kaip 50 metų, skaičiuojant nuo metų, kuriais įvyko transliacija, pabaigos(104). Kitokia nuomonė išdėstyta 2010 m. posėdžio ataskaitoje, būtent, kad šis terminas neturėtų būti ilgesnis, nei numatyta Romos konvencijos 14 straipsnyje, kuriame kalbama apie minimalų 20 metų terminą, skaičiuojamą nuo metų, kuriais laida buvo transliuota, pabaigos.

139. Galiausiai iš pateiktų dokumentų matyti, kad į konvenciją bus įtraukta (ir tai nestebina) nuostata dėl apribojimų ir išimčių. Tačiau 2010 m. posėdžio ataskaitoje kalbama apie susitarimą, kad jų sąrašas neturėtų būti baigtinis.

–       ES teisė

140. Europos Sąjunga pasinaudojo pasidalijamąja kompetencija vidaus rinkos srityje(105) – ji priėmė suderinimo priemones transliuojančiųjų organizacijų intelektinės nuosavybės teisių apsaugos srityje, kurią ketinama reglamentuoti konvencija. Kitos ES teisės nuostatos taip pat taikomos transliuojančiosioms organizacijoms, tačiau jos susijusios su kitomis sritimis, kaip antai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu(106), todėl nesvarbios, kalbant apie šioje byloje nagrinėjamus klausimus.

141. Kaip suprantu, Komisija pati pripažįsta, kad atitinkamomis direktyvomis nereglamentuojama visa transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos sritis, todėl ši sritis dar nėra visiškai suderinta. Iš tiesų iš siūlomos konvencijos taikymo srities matyti, kad yra transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos aspektų, kurie nereglamentuoti dabar galiojančiais teisės aktais. Be to, tai sritis, kur klausimai, kuriuos reikia reglamentuoti, dažnai susiję su technologijos naujovėmis(107). Išvados dėl suderinimo padėties turi būti daromos atsižvelgiant į tokius pokyčius.

142. ES teisė, kuria reglamentuota ši sritis, jau apibūdinta šios išvados 23–39 punktuose.

–       Poveikis ES teisei, kuria reglamentuotos transliuojančiųjų organizacijų teisės, valstybėms narėms sudarius konvenciją

143. Skirtingos konvencijos dalys gali turėti skirtingą poveikį ES teisei, kuria reglamentuotos transliuojančiųjų organizacijų teisės. Šiame etape pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas tam, ar Komisija įrodė, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl visos konvencijos. Juk Komisija teigia, kad Taryba suklydo, kai manė, kad gali būti kitaip. Kadangi ji remiasi tokiais argumentais, tuo atveju, jeigu išanalizavus konvenciją ir ES taisykles remiantis dabar turima informacija paaiškėtų, kad valstybės narės išsaugo kompetenciją bent vienu klausimu, šis Komisijos ieškinio pagrindas turi būti atmestas. Šioje byloje nebūtina nuspręsti, kaip turi būti aiškiai apibrėžta, kas ir konkrečiai dėl ko kompetentingas derėtis. Be to, neatrodo, kad tai įmanoma.

144. Manau, kad Komisija neįrodė, kodėl pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl visos konvencijos.

145. Be abejo, tiesa, kad ES teise reglamentuota didelė dalis klausimų, kurie turi būti aptarti derantis dėl konvencijos. Tačiau vien to nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, kad SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytas kriterijus įvykdytas(108).

146. Pradėsiu nuo transliuojančiųjų organizacijų išimtinių teisių.

147. Tiesa, kad teisė įrašyti, atgaminti, retransliuoti bevielio ryšio priemonėmis, padaryti viešai prieinamą, skelbti viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį ir platinti konvencijoje tikriausiai bus numatyta remiantis dabartine ES teise, kuria suderinta transliuojančiųjų organizacijų teisių apsauga(109). Iš esmės tai rodytų, kad todėl Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl tų konvencijos nuostatų, nes valstybės narės negali prisiimti tarptautinių įsipareigojimų, kurie gali pakenkti ES teisės vienodumui ir vienodam taikymui. Tačiau jeigu ES teisėje numatyti tik minimalūs apsaugos reikalavimai ir jie perkeliami į konvenciją, valstybės narės gali išsaugoti kompetenciją derėtis dėl konvencijos.

148. Ar ES teisėje numatyti minimalūs reikalavimai?

149. Jie tikrai joje numatyti dėl teisės retransliuoti bevielio ryšio priemonėmis ir teisės viešai paskelbti, kaip numatyta Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje.

150. Taigi, ES teise dar nereglamentuota „bent jau“ teisė retransliuoti laidais arba kabeliais, o konvencija tai galėtų būti daroma, ir valstybės narės dabar turi teisę ją numatyti savo nacionalinėje teisėje. Šiuo požiūriu nesvarbu, ar jos tai daro savo iniciatyva, ar remdamosi tarptautiniais įsipareigojimais. Taip pat nesvarbu, ar ta platesnė apsauga apibūdinama kaip nauja teisė, ar kaip platesnė esamos teisės taikymo sritis. ES teisėje iš tiesų aiškiai numatyta, kad valstybės narės kompetentingos išplėsti teisių turėtojams suteikiamą apsaugą, susijusią su retransliavimu, kitaip negu kitas teises, reglamentuotas atitinkamomis ES direktyvomis. Tokie patys argumentai būtų taikomi teisei viešai paskelbti, jeigu tai daroma ne viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį (pavyzdžiui, parduotuvėse arba restoranuose), jeigu ši teisė būtų įtraukta į konvenciją. Tačiau pateiktuose dokumentuose neradau informacijos apie tai, kad konvencija taip galėtų būti išplėsta teisės viešai paskelbti apimtis. Todėl šis aspektas neturėtų būti nagrinėjamas su pirmuoju ieškinio pagrindu.

151. O kaip dėl teisių įrašyti, atgaminti, platinti ir padaryti viešai prieinamą?

152. Manau, kad ES teisėje nustatyti ne vien minimalūs šių teisių apsaugos reikalavimai, atsižvelgiant į dabartinę technologijų pažangą, dėl kurios gali būti vykdomos transliacijos. Šiuo požiūriu Direktyvos 2001/29 (kuria, be kita ko, reglamentuotos teisės atgaminti ir padaryti viešai prieinamą) 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse aiškiai numatyta, kad šios teisės yra suderintos teisės aktų sistemos, kuri sukurta siekiant išvengti valstybių narių teisės aktų skirtumų ir teisinių neaiškumų, kurie galėtų turėti neigiamą poveikį vidaus rinkos veikimui, dalis. Nors Direktyvoje 2006/115 panašių konstatuojamųjų dalių nėra, jos bendrasis tikslas ir teisinis pagrindas yra tokie patys kaip ir Direktyvos 2001/29. Taigi, pagal ES teisę transliuojančiosioms organizacijoms suteikta išimtinė teisė leisti arba uždrausti įrašyti jų laidas (tai – pirmasis signalo įrašas), nepaisant to, ar transliacijos perduodamos laidais, ar eteriu, įskaitant kabelinį arba palydovinį perdavimą. Atrodo, kad ši teisė apima visas perdavimo formas. Tačiau valstybės narės negali suteikti tokios įrašo teisės kabelinio perdavimo skirstytojams, kurie tik retransliuoja transliuojančiųjų organizacijų transliacijas. Būtent su tokiais įrašais susijusi išimtinė teisė leisti arba uždrausti tiesiogiai arba netiesiogiai atgaminti, taip pat išimtinė teisė platinti, siekiant parduoti arba kitu būdu viešai pateikti transliuojančiųjų organizacijų transliacijų įrašus, įskaitant jų kopijas. Taigi, kalbant apie šias teises, pagal ES teisę valstybėms narėms nesuteikta laisvė nustatyti kitokio lygio apsaugą. Todėl toms derybų dalims AETR principas taikomas visas. Europos Sąjunga turi turėti išimtinę kompetenciją, net jeigu tos ES teisės nuostatos bus pažodžiui nukopijuotos į konvenciją, t. y. į ją tiesiog bus perkelta ES teisė.

153. Tačiau negalima tokios pačios analizės taikyti teisei į iki transliacijos siunčiamų programos signalų apsaugą, kuri gali būti numatyta konvencijoje. Šiuo metu ES teisėje numatyta apsauga tik jeigu gali būti įrodyta, kad tokie signalai pavogti pašalinus veiksmingas technines priemones arba jų išvengus, kaip tai numatyta Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje. Tačiau panašu, kad norint pasinaudoti tokia apsauga būtina, kad nagrinėjamos priemonės būtų skirtos užkirsti kelią veiksmams arba juos riboti, kai tokiems veiksmams reikalingas teisių turėtojo leidimas(110). Tačiau pagal ES teisę nereikalaujama, kad valstybės narės suteiktų transliuojančiosioms organizacijoms teisę uždrausti naudotis jų iki transliacijos siunčiamais programos signalais.

154. Remiantis turimais dokumentais sunku įvertinti, kaip konvencijos nuostatomis bus saugomi tokie signalai. Viena iš galimybių – išplėsti atitinkamas apibrėžtis(111). Tarp kitų variantų galima paminėti nustatymą, kad tokiems signalams taikomos nuostatos dėl techninių priemonių apsaugos (taip pašalinant tam tikrus apribojimus, taikomus pagal ES teisę, kurioje numatyta teisinė apsauga, susijusi tik su veiksmais, kuriems būtinas teisių turėtojo leidimas) arba kad transliuojančiosioms organizacijoms taikoma apsauga nuo veiksmų, susijusių su, pavyzdžiui, teisėmis įrašyti, atgaminti, retransliuoti, padaryti viešai prieinamą arba viešai paskelbti, ir tais atvejais, kai kalbama apie iki transliacijos siunčiamus signalus(112). Jeigu būtų vadovaujamasi vienu iš šių požiūrių, Europos Sąjunga turėtų išimtinę kompetenciją.

155. Tačiau jeigu, priešingai, derybų metu pagrindinis dėmesys būtų skiriamas tam, kad būtų nustatyta atskira teisė, susijusi su iki transliacijos siunčiamų programos signalų apsauga, ir kad ji būtų nustatyta kita, nei mano ką tik apibūdinta, forma, tuomet man neaišku, kodėl, remiantis turima informacija, Europos Sąjunga turėtų turėti išimtinę kompetenciją. Tai, kad signalas gali būti susijęs su autorių teisių saugoma medžiaga, kurios apsaugai jau taikoma ES teisė, nereiškia, kad atskira transliuojančiųjų organizacijų teisė turės toms autorių teisėms kokį nors kitokį poveikį, nei sustiprins jų veiksmingumą. Be to, nepakanka, kad numačius tokią teisę galėtų tapti veiksmingesnės ES jau numatytos transliuojančiųjų organizacijų teisės, kurios dabar iš esmės pradeda veikti tik signalo įrašymo momentu ir galbūt nepaisant to, ar transliacija susijusi su autorių teisių saugoma medžiaga arba neapdorota medžiaga. Taip yra, kalbant apie teises, numatytas Direktyvoje 2001/29 ir Direktyvoje 2006/115. Dėl Direktyvos 93/83 pažymėtina, kad jos taikymo sritis nustatyta apibrėžtimis, pateiktomis 1 straipsnyje; jo 1 dalyje paaiškinta, jog palydovai turi veikti dažnių juostose, kurios rezervuotos viešam transliuojamų signalų priėmimui arba uždarai komunikacijai tarp atskirų taškų. Kalbėdamas apie antrojo tipo signalus, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad aplinkybės, kuriomis signalai priimami individualiai, vis dėlto turi būti panašios į aplinkybes, taikomas pirmajam tipui(113). Tačiau, kaip suprantu, esminis iki transliacijos siunčiamų programos signalų požymis yra tai, kad jie (paprastai kitaip, nei jais perduodamos programos) nėra skirti visuomenei.

156. ES teisėje sąvoka „transliuojančiosios organizacijos“ neapibrėžta, nors akivaizdu, kad jos gali būti apibūdintos kaip teisių į saugomas transliacijas turėtojos pagal Direktyvą 93/83, Direktyvą 2001/29 ir Direktyvą 2006/115. Tačiau ES teisėje nereglamentuota, ar organizacijos, kurios transliuoja žiniatinkliu, transliuoja vienu metu arba perduoda signalus kitu nauju formatu (dėl technologinių naujovių), pagal tas direktyvas turėtų būti apibūdinamos kaip teisių turėtojos. Tokios sąvokų apibrėžtys, atsižvelgiant į jų formuluotę, gali paveikti visą ES teisės sritį, susijusią su transliuojančiųjų organizacijų teisėmis, įskaitant teises, dėl kurių ES teisėje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės teisių turėtojams gali numatyti platesnę apsaugą (bet nenurodyta, kad valstybės narės taip pat gali išplėsti pačių teisių turėtojų kategoriją). Jeigu konvencijoje pateikta apibrėžtimi būtų sukurta absoliuti kategorija, apimanti daugiau nei transliuojančiąsias organizacijas, kurios yra teisių turėtojos pagal minėtas direktyvas, dėl tokios sukurtos kategorijos galėtų būti apribota Europos Sąjungos laisvė apsispręsti dėl savo pačios apibrėžties. Taip nebūtų tuo atveju, jeigu konvencijoje būtų numatyta neišsami apibrėžtis ir pagal ją apsauga nebūtų teikiama subjektams, kurie nėra teisių turėtojai pagal ES teisę.

157. Apribojimai ir išimtys kruopščiai apibrėžti ir akivaizdžiai išsamiai išvardyti Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje ir Direktyvos 2006/115 10 straipsnyje. Kaip suprantu, šiose nuostatose pateiktas baigtinis išimčių ir apribojimų sąrašas, kuriuo varžoma valstybių narių veiksmų laisvė. Todėl valstybės narės negali savarankiškai prisiimti tarptautinių įsipareigojimų, jeigu taip pažeistų šias ES taisykles.

158. Dėl teisių gynimo sutinku su Komisija, kad pateiktuose dokumentuose nekalbama apie tai, jog į Konvenciją bus įtraukta nuostatų dėl baudžiamųjų sankcijų. Šiuo požiūriu nesu pasirengusi neoficialaus pranešimo, kurį parengė atitinkamo lygiagrečiai vykstančių PINO derybų komiteto pirmininkas, laikyti derybų dėl konvencijos galimos apimties įrodymu. Nors valstybės narės naudojasi didele diskrecija nustatyti teisių gynimo priemones (ne vien baudžiamąsias sankcijas, net jeigu imtasi priemonių pagal SESV 83 straipsnio 2 dalį) tiems atvejams, kai pažeidžiamos transliuojančiųjų organizacijų gretutinės teisės, ta diskrecija įgyvendinama pagal ES teisę.

159. Kiek tai susiję su apsaugos terminais, pažymėtina, kad ES teisėje numatyta apsaugos trukmė ir valstybės narės negali nukrypti nuo šio reikalavimo.

160. Dvi likusios sritys susijusios su techninių priemonių ir informacijos apie teisių valdymą apsauga. Dar nežinoma, ar konvencijoje galėtų būti numatyta daugiau nei ES acquis arba kitaip nustatyti minimalūs reikalavimai ir kaip joje galėtų būti apibrėžtos „techninės priemonės“ ir „informacija apie teisių valdymą“. Nors panašu, kad pagal ES teisę valstybėms narėms palikta tam tikra kompetencija nuspręsti dėl „tinkamos“ teisinės apsaugos formos, vis dėlto Direktyvos 2001/29 6 ir 7 straipsniai skirti suderintai teisinei apsaugai užtikrinti. Galima daryti išvadą, kad net jeigu į konvenciją būtų tiksliai nukopijuotas šių ES teisės nuostatų turinys, Europos Sąjunga turėtų išimtinę kompetenciją.

161. Dėl šių aplinkybių darau išvadą, kad Komisija neįrodė, jog, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl visos konvencijos.

162. Ar ši išvada pasikeistų dėl galimo konvencijos poveikio kitoms ES intelektinės nuosavybės teisės nuostatoms?

163. Teisingumo Teismas ES intelektinės nuosavybės teisę aiškina remdamasis nuostata, kad jos sąvokos ES turi savarankišką reikšmę(114), jos dažnai vartojamos skirtingomis aplinkybėmis ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės teisės taisykles(115), nepaisant to, ar jos numatytos tarptautiniuose susitarimuose, kurių šalis yra Europos Sąjunga (todėl jos yra neatskiriama ES teisės sistemos dalis), ar netiesiogiai veikia ES teisės sistemą (kaip Romos konvencijos atveju). Todėl Komisija teisingai nurodo, kad Teisingumo Teismas siekia užtikrinti intelektinės nuosavybės teisės, visų pirma autorių teisės bei gretutinių teisių, aiškinimo nuoseklumą(116). Šiomis aplinkybėmis ir, jeigu nenurodyta kitaip, vienoje direktyvoje neapibrėžtas sąvokas gali reikėti aiškinti atsižvelgiant į kitą direktyvą, ypač jeigu dvi direktyvos susijusios su skirtingais to paties dalyko aspektais, kaip antai Direktyva 93/83 ir Direktyva 2001/29.

164. Tačiau tai nereiškia, kad Teisingumo Teismas aklai perkelia vienos sąvokos reikšmę iš vieno konteksto į kitą.(117) Todėl jeigu konvencijoje teisės viešai paskelbti apimtis būtų išplėsta taip, kad ji būtų taikoma ir paskelbimui vietose, prieinamose ne už įėjimo mokestį, dėl to automatiškai nepakistų sąvokos „viešas paskelbimas“ apimtis kitose ES intelektinės nuosavybės teisės nuostatose, kuriose ši sąvoka bet kuriuo atveju galėtų būti ribojama atskiromis sąlygomis.

165. Svarbu ir tai, kad pagal Romos konvenciją ir ES teisę, kuria reglamentuojamos transliuojančiųjų organizacijų teisės, transliuojančiųjų organizacijų apsauga negali pažeisti autorių teisių arba daryti joms kitokį poveikį. Komisija neįrodė, koks poveikis autorių teisėms būtų daromas išplėtus apsaugos apimtį arba nustačius transliuojančiosioms organizacijoms naujų teisių, o dabar galiojančiomis teisėmis (kurias, panašu, ketinama pažodžiui nukopijuoti į konvenciją) tokio poveikio daryti negalima.

166. Todėl ir toliau manau, kad, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, Komisija neįrodė, jog Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl visų konvencijos nuostatų. Aiškiai pareiškiu, kad šią išvadą gali tekti persvarstyti, kai sužinosime kitus konvencijos turinio elementus, jeigu paaiškėtų, jog visos konvencijos sudarymas „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.

 Antrasis ieškinio pagrindas: SESV 218 straipsnio 2 dalis kartu su ESS 13 straipsnio 2 dalimi

 Argumentai

167. Komisija teigia, kad sprendimu pažeista SESV 218 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tik Taryba gali leisti pradėti derybas dėl tarptautinių susitarimų ir priimti derybinius nurodymus, ir ESS 13 straipsnio 2 dalis, kuri, kaip Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime C‑27/04, reiškia, kad Taryba negali laikytis alternatyvios procedūros(118). Taryba negali į savo sprendimų priėmimo procedūrą įtraukti valstybių narių, kurios kartu veikia Taryboje, ir taip vienašališkai nukrypti nuo SESV 218 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros. Parlamentas pritaria šiems Komisijos argumentams.

168. Taryba, kurią remia įstojusios į bylą valstybės narės, teigia, kad nesvarbu, ar įgaliojimai pradėti derybas suteikti vienu „mišriu“ sprendimu, ar dviem atskirais sprendimais, kuriuos priėmė atitinkamai Taryba ir valstybės narės. Ji priduria, kad šiomis aplinkybėmis valstybių narių sprendimas pradėti derybas dėl sutarties grindžiamas tarptautine viešąja teise, visų pirma sutikimo principu, o ne SESV 218 straipsniu arba kita Sutarčių nuostata. Iš tiesų šiomis aplinkybėmis mišraus sprendimo panaudojimas atitinka Europos Sąjungos atstovavimo tarptautiniu mastu vienodumo reikalavimą ir lojalaus bendradarbiavimo principą.

169. Be to, Jungtinė Karalystė teigia, kad Komisija neatsižvelgia į tai, jog kai valstybės narės naudojasi pasidalijamąja kompetencija, jos taip pat privalo sutikti dalyvauti derybose dėl mišraus susitarimo sudarymo. Todėl Komisija neteisingai teigia, kad sprendimą turėjo priimti vien Taryba. Ji priduria, kad jeigu būtų buvę priimti du atskiri sprendimai, atitinkamai – Tarybos ir valstybių narių, nebūtų buvę aiškiau, kurios kompetencijos sritys priklauso valstybėms narėms. Be to, SESV 218 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms neužkirstas kelias bendradarbiauti su Europos Sąjungai derantis dėl tarptautinio susitarimo dėl klausimų, kuriuos joms priklauso spręsti pagal pasidalijamąją kompetenciją.

 Vertinimas

170. Manau, kad pagal Sutartis neleidžiama priimti sprendimo taip, kaip jis buvo priimtas(119).

171. Atsižvelgiant į išorės kompetencijos padalijimą galima daryti išvadą, kad Europos Sąjunga ir valstybės narės privalo bendradarbiauti, kai derasi dėl tarptautinio susitarimo, jį sudaro ir įgyvendina. Ši pareiga kyla iš vieningo atstovavimo Europos Sąjungai tarptautiniu lygmeniu reikalavimo(120). Tačiau kiekviena iš jų privalo taikyti savo konstitucines derybų dėl tarptautinių susitarimų, jų pasirašymo, sudarymo ir ratifikavimo procedūras. Pareiga bendradarbiauti šios aplinkybės nepakeičia. Jeigu tarptautinis susitarimas priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, gali būti taikomos tik ES konstitucinės procedūros. Jeigu valstybės narės taip pat išsaugo kompetenciją, jų dalyvavimas tarptautiniame susitarime (ir derybos dėl jo) reglamentuojamas jų nacionaline teise, o ES teisė taikoma Europos Sąjungos dalyvavimui. Tai, kad tarptautinis susitarimas yra mišrus, nekeičia to, jog Europos Sąjungos dalyvavimas susitarime (ir derybos dėl jo) gali būti reglamentuojamas tik ES teise.

172. Manau, kad SESV 218 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, jog tik Taryba kompetentinga leisti Europos Sąjungai derėtis, priimti derybinius nurodymus ir leisti pasirašyti bei sudaryti tarptautinį susitarimą tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų. 218 straipsnis taikomas visiems tarptautiniams susitarimams, nepaisant to, ar jų turinys priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, ar kompetencijai, kuria dalijamasi su valstybėmis narėmis. Jame numatytos sąlygos, kuriomis pagal Sutartis Europos Sąjungai leidžiama sudaryti tarptautinius susitarimus.

173. Specialus teisės aktas, kuriuo suteikiamas toks leidimas, yra sprendimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą: todėl jis privalomas visas, o tiek, kiek jis skirtas tik Komisijai, jis privalomas tik Komisijai. Tokio sprendimo priėmimas SESV 218 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis yra Tarybos prerogatyva. Valstybės narės negali nustatyti jokios jo turinio dalies arba dalyvauti jį priimant. Be to, Taryba negali nuspręsti, kaip valstybėms narėms organizuoti savo dalyvavimą derybose dėl mišraus susitarimo.

174. Toks aiškinimas patvirtintas kitomis SESV 218 straipsnio, taikomo ir mišriems, ir išimtiniams susitarimams, dalimis. Pavyzdžiui, 3 dalyje numatytas reikalavimas Komisijai teikti rekomendacijas dėl įgaliojimo Tarybai (o ne valstybėms narėms). Visose SESV 218 straipsnio dalyse, išskyrus jo 11 dalį (dėl prašymo Teisingumo Teismui pateikti nuomonę), valstybės narės (jų vaidmuo) neminimos.

175. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Sutartyse numatytų taisyklių dėl ES institucijų sprendimų priėmimo „negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos“(121). Taigi, pagal ESS 13 straipsnio 2 dalyje numatytą suteikimo principą(122) Taryba privalo veikti neviršydama jai suteiktos kompetencijos ir negali savo iniciatyva įtraukti valstybių narių į sprendimų priėmimo procedūrą, jeigu Sutartyse numatyta kitaip. Be to, ji negali siekti tokio rezultato remdamasi organizacinio savarankiškumo principu. Šiuo principu (kaip ir lojalaus bendradarbiavimo principu) gali remtis tik institucijos, kurios veikia neviršydamos kompetencijos ribų. Todėl pagal SESV 218 straipsnio 2 dalį sprendimą gali priimti tik Taryba.

176. Manęs neįtikina argumentas, kad sprendimas tiesiog sudarytas iš Tarybos priimto sprendimo ir valstybių narių tarpvyriausybinio akto. Šis argumentas grindžiamas prielaida, kad SESV 218 straipsnio procedūrinės taisyklės įvykdomos bet kokiu oficialiu teisės aktu, kurį Taryba vadina „sprendimu“, jeigu jame yra sprendimo, kurį reikia priimti pagal tą straipsnį, elementų. Tačiau pagal Sutartis daroma prielaida, kad sprendimą priimanti institucija atsako už visą jo turinį.

177. Kalbant apie sprendimo turinį, pagal SESV 218 straipsnio 2 dalį Tarybai nedraudžiama leisti Komisijai derėtis dėl tarptautinio susitarimo laikantis kompetencijos padalijimo pagal konkrečią sritį ir numatyti, kad toks susitarimas galėtų būti mišrus. Bet pagal ją Tarybai taip pat neleidžiama spręsti, kaip valstybės narės turi derėtis dėl tarptautinio susitarimo, jeigu jis mišrus(123). Tačiau būtent tai numatyta sprendimo 3 punkte.

178. Todėl darau išvadą, kad antrajam ieškinio pagrindui reikia pritarti.

 Trečiasis ieškinio pagrindas: SESV 218 straipsnio 8 dalies pirma pastraipa ir ESS 16 straipsnio 3 dalis

 Argumentai

179. Komisija, kurios nuomonei pritaria Parlamentas, teigia, kad Taryba pažeidė SESV 218 straipsnio 8 dalį, kai priėmė sprendimą bendru sutarimu, nes jį reikėjo priimti kvalifikuotąja balsų dauguma. Tokia pati bendroji taisyklė numatyta ir ESS 16 straipsnio 3 dalyje. Kai Taryba sujungė ES sprendimą ir tarpvyriausybinį sprendimą į mišrų teisės aktą, SESV 218 straipsnio 8 dalyje numatyta procedūra iš tiesų neteko prasmės, buvo pakenkta sprendimų priėmimo procedūros veiksmingumui, galėjo būti padarytas poveikis sprendimo turiniui ir sprendimas buvo priimtas laikantis griežtesnių daugumos reikalavimų, taikomų priimant tarpvyriausybinius aktus. Intelektinės nuosavybės teisės suderinimo priemonės, kuriomis gerinama transliuojančiųjų organizacijų teisių apsauga, turi būti priimamos laikantis įprastos teisėkūros procedūros (remiantis kvalifikuotąja balsų dauguma). Paradoksalu laikytis nuomonės, kurios laikosi Taryba, kad tą patį rezultatą galima pasiekti derybomis dėl tarptautinio susitarimo, kuriose dalyvauja visos valstybės narės, todėl jose taikomas vienbalsiškumo reikalavimas.

180. Parlamentas priduria, kad mišrus teisės aktas nėra vien dviejų sprendimų junginys. Valstybės narės gali laikytis skirtingų požiūrių, kai veikia kaip Tarybos narės ir įgyvendina Europos Sąjungos kompetenciją, taip pat, kai veikia kaip atskiros valstybės ir įgyvendina savo kompetenciją. Tokia praktika taip pat kelia grėsmę institucinei pusiausvyrai, numatytai SESV 218 straipsnyje (visų pirma jo 6 ir 10 dalyse) bei Pagrindų susitarime dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių(124), pagal kurią Parlamentas turi būti nedelsiant ir išsamiai informuotas visais derybų dėl tarptautinio susitarimo ir jo sudarymo etapais, kad turėtų pakankamai laiko nuomonei išreikšti ir kad Komisijai užtektų laiko atsižvelgti į tą nuomonę.

181. Taryba, kurios požiūriui pritaria įstojusios į bylą valstybės narės, atsikerta, kad sprendimas priimtas kvalifikuotąja balsų dauguma tiek, kiek jis susijęs su išimtine Europos Sąjungos kompetencija, ir bendru valstybių narių atstovų sutarimu, kiek jis susijęs su jų kompetencija. Negalima daryti išvados, kad kvalifikuotosios daugumos reikalavimas pakeistas vienbalsiškumo reikalavimu ir taip iškraipyta pagal SESV 218 straipsnį taikytina balsavimo taisyklė. Be to, tai, kad nė viena delegacija Taryboje neprieštaravo sprendimui, nereiškia, jog nebuvo laikomasi balsavimo taisyklių. Net jeigu sprendimą būtų priėmusi tik Taryba, derybos dėl koncencijos nebūtų galėjusios vykti be atskiro valstybių narių sprendimo arba leidimo.

 Vertinimas

182. Sprendimus, kuriais leidžiama pradėti derybas dėl tarptautinių susitarimų tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių, turi priimti Taryba kvalifikuotąja balsų dauguma. Ši balsavimo taisyklė apibrėžta darant nuorodą į sprendimo turinį. Pagal ją nesvarbu, ar Europos Sąjungos kompetencija pasidalijamoji, ar išimtinė. Tačiau ši balsavimo taisyklė negali būti taikoma, kai priimami sprendimai, kurių turinys nepriklauso Europos Sąjungos kompetencijai.

183. Iš bylos medžiagos nematyti, kad balsavimas Taryboje nebuvo susijęs su visu sprendimo turiniu. Kitaip tariant, Taryba šią balsavimo taisyklę taikė neatskiriamų nuostatų rinkiniui. Šiuo požiūriu tokio pobūdžio mišrus teisės aktas nepanašus į teisės aktą, dėl turinio turintį dvejopą teisinį pagrindą, iš kurių vienam reikia vienbalsiškumo, o kitam – kvalifikuotosios balsų daugumos. Sutartyse numatyta viena balsavimo taisyklė, kuri turi būti taikoma Tarybos sprendimui leisti pradėti derybas.

184. Iš esmės sprendimas galėjo būti priimtas vienu iš trijų būdų. Ar Taryba ir valstybės narės dėl sprendimo balsavo atskirai pagal atskiras balsavimo taisykles? Ar buvo taikomas tik vienbalsiškumo reikalavimas, kaip teigia Komisija? Ar visas sprendimas buvo priimtas tik remiantis kvalifikuotąja balsų dauguma?

185. Manau: kad ir koks būtų atsakymas, sprendimas negalėjo būti priimtas pagal SESV 218 straipsnio 8 dalyje numatytą balsavimo taisyklę.

186. Trečią variantą galima atmesti: sprendimas, į kurį įtrauktas tarpvyriausybinis teisės aktas, negali būti priimtas kvalifikuotąja balsų dauguma.

187. Taryba neturi kompetencijos leisti valstybėms narėms derėtis dėl mišraus susitarimo ir detaliai nurodyti, kaip tokios derybos turi vykti. Taigi, pagal Sutartis tokiems sprendimams neleidžiama taikyti SESV 218 straipsnio 8 dalyje numatytos balsavimo taisyklės, todėl galima atmesti ir atskirą balsavimą (pirmąjį variantą).

188. Kadangi į sprendimą iš tiesų įtrauktas ir tarpvyriausybinis teisės aktas, ir ES teisės aktas, tačiau jis priimtas vienu balsavimu, jis negalėjo būti priimtas kvalifikuotąja balsų dauguma. Jam turėjo būti pritarta vieningai (antrasis variantas).

189. Žinoma, tiesa, kad vienbalsiškumas apima kvalifikuotąją daugumą. Tačiau tai nereiškia, kad vienbalsiškumas nekeičia sprendimo turinio. Sprendimas, kuriam visi gali pritarti arba kuriam niekas neprieštarauja, nebūtinai yra toks pats kaip sprendimas, priimtas remiantis kvalifikuotąja dauguma. Pavyzdžiui, tam, kad sprendimui, kuriam priimti reikia kvalifikuotosios balsų daugumos, būtų pritarta visais balsais arba kad jis būtų patvirtintas be prieštaravimų, jo turinį gali tekti sušvelninti.

190. Todėl darau išvadą, kad trečiajam ieškinio pagrindui taip pat reikėtų pritarti.

 Ketvirtasis ieškinio pagrindas: Sutarties tikslai ir pareiga lojaliai bendradarbiauti, numatyta ESS 13 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su SESV 218 straipsnio 2 dalimi

 Argumentai

191. Komisija, kurios nuomonei pritaria Parlamentas, teigia, kad priimdama sprendimą Taryba pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalį, siejamą su SESV 218 straipsnio 2 dalimi, nes nesilaikė Sutartyse numatytų tikslų ir sprendimą priėmė pažeisdama lojalaus bendradarbiavimo principą. Tarp tokių tikslų – būtinybė nurodyti, kaip ir kas turi įgyvendinti ES kompetenciją esant išorės santykiams, ir numatyti vieningą Europos Sąjungos atstovavimą. Komisija teigia, kad vien mišraus sprendimo priėmimas savaime reiškia Sutarčių tikslų pažeidimą. Savo veiksmais Taryba pamynė Europos Sąjungos subjektiškumą bei jos dalyvavimą ir autoritetą tarptautiniuose santykiuose. Be to, atsižvelgdama į institucijų bendradarbiavimo pareigą, Taryba turėjo naudotis įgaliojimais taip, kad nepažeistų SESV 218 straipsnyje numatytų procedūrų, ir neturėjo valstybėms narėms suteikti Sutartyse nenumatytų teisių.

192. Taryba, kurios nuomonę palaiko įstojusios į bylą valstybės narės, neigia, kad sprendimas galėtų supainioti tarptautinę bendruomenę, ir nurodo, kad painiava kyla tik todėl, kad Komisija yra vienintelė derybų šalis net ir tais klausimais, kurie priklauso valstybių narių kompetencijai. Be to, Taryba teigia, kad SESV 218 straipsnio 2 dalies negalima taikyti tarptautiniams susitarimams, priklausantiems valstybių narių kompetencijai, ir neigia pažeidusi lojalaus bendradarbiavimo principą. Priešingai – dėl pareigos bendradarbiauti Taryba ir valstybės narės privalėjo veikti kartu. Taryba taip pat nurodo bendresnio pobūdžio argumentą, kad ketvirtasis Komisijos ieškinio pagrindas iš esmės grindžiamas spėlionėmis ir prielaidomis.

 Vertinimas

193. Teisingumo Teismas yra pripažinęs ryšį tarp, pirma, vieningo ir nuoseklaus atstovavimo esant Europos Sąjungos išorės santykiams būtinybės ir, antra, lojalaus bendradarbiavimo principo. Principas, pagal kurį valstybės narės ir ES institucijos turi užtikrinti glaudų bendradarbiavimą derėdamosi dėl tarptautinių susitarimų, juos sudarydamos ir įgyvendindamos, „kyla iš vieningo atstovavimo Bendrijai tarptautiniu lygmeniu reikalavimo“(125). Lojalaus bendradarbiavimo principas vienodai taikomas vidaus ir išorės veiksmams, taip pat esant institucijų santykiams(126). Jis taikomas, nepaisant to, ar Europos Sąjungos išorės kompetencija yra pasidalijamoji, ar išimtinė(127), nors akivaizdu, kad būtinybė bendradarbiauti dar padidėja, jeigu susitarimas, dėl kurio reikia derėtis ir kurį būtina sudaryti, yra mišrus(128). Todėl derybų pradžioje ES institucijos ir valstybės narės turi apdairiai įvertinti taikytiną kompetencijos padalijimą. Būtinybe užtikrinti Europos Sąjungos išorės santykių vientisumą ir nuoseklumą grindžiama visa išorės santykių sritis (ir iš tiesų ši būtinybė yra AETR principo loginis pagrindas). Ji visų pirma susijusi su išorės santykiais, tačiau gali turėti įtakos ir Europos Sąjungos vidaus veiksmams.

194. Jeigu Europos Sąjungai priklauso išimtinė kompetencija derėtis dėl konvencijos pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, sprendimu, pagal kurį dėl šio susitarimo (jo dalies) turi derėtis ir valstybės narės, neišvengiamai būtų pažeistas SESV 218 straipsnis ir būtų nepaisoma ES institucijų kompetencijos bei veiksmų. Todėl toks sprendimas taip pat prieštarautų Sutarčių tikslams. Pareiga gerbti kompetencijos padalijimą (įskaitant numatytą SESV 2 straipsnio 1 dalyje) ir suteikimo principas yra lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška, todėl nebūtina daryti atskiros išvados remiantis ESS 13 straipsnio 2 dalimi(129).

195. Jeigu Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos derėtis dėl visos konvencijos, ES institucijų ir valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimas neabejotinai yra esminė galimybės sudaryti mišrų susitarimą sąlyga. Nors sutinku, kad bendras sprendimas yra galbūt glaudžiausios bendradarbiavimo formos išraiška, dėl lojalaus bendradarbiavimo principo negalima nepaisyti procedūrinių taisyklių. Šiuo klausimu jau paaiškinau, kodėl manau, kad pagal Sutartis neleidžiama priimti mišraus akto. Todėl, mano manymu, nebūtina daryti atskirų išvadų dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo.

 Bylinėjimosi išlaidos

196. Komisija bylą laimėjo. Ji reikalauja, kad jos bylinėjimosi išlaidas padengtų Taryba. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas.

 Išvada

197. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, darau išvadą, kad Teisingumo Teismas turėtų:

–        panaikinti 2011 m. gruodžio 19 d. Tarybos ir valstybių narių vyriausybių atstovų, susitinkančių Taryboje, sprendimą dėl Europos Sąjungos ir jos valstybių narių dalyvavimo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos,

–        įpareigoti Europos Sąjungos Tarybą padengti savo bei Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas ir

–        nurodyti, kad Čekijos, Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Parlamentas padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 2011 m. gruodžio 19 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimas dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių dalyvavimo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos. Šis sprendimas nebuvo paskelbtas; šioje byloje jis pateiktas kaip Komisijos ieškinio priedas. Žr. šios išvados 40–44 punktus.

3 – Kai kuriomis kalbomis šis principas kartais vadinamas skirtingai: žr., pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Švediją (C‑246/07, Rink. p. I‑3317) 70 ir 71 punktus.

4 – Svarbios šio dokumento ir kitų dokumentų, susijusių su derybomis dėl konvencijos, nuostatos nurodytos ieškinio pirmojo pagrindo analizėje, ji pateikta šios išvados 122–139 punktuose.

5 – Akronimus CDMC ir MC‑S‑NR (vartojamą šios išvados 4 punkte) vartoja pati Europos Taryba.

6 – Šioje byloje 2009 m. įgaliojimai pateikti kaip priedas prie Europos Tarybos dokumento „Konsultacinis posėdis dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos“ (Strasbūras, 2010 m. sausio 28 ir 29 d.) (toliau – 2010 m. konsultacinis posėdis), posėdžio ataskaita, MC‑S‑NR (2010)Misc1rev. Be to, su jais galima susipažinti Europos Tarybos tinklavietėje.

7 – Žr. 6 išnašoje minėtos 2010 m. posėdžio ataskaitos 1 ir 2 punktus.

8 – Transliavimas iš esmės yra veikla, susijusi su signalų, kuriais perduodami vaizdiniai ir (arba) garsiniai duomenys, siuntimu iš vieno taško į kitą. Signalas – tai elektromagnetinė banga, kuri egzistuoja tik jos perdavimo metu, taigi, tol, kol ji priimama. Jis gali būti įrašytas (arba „užfiksuotas“) tam tikra forma, o vėliau – perduotas viena arba daugiau įvairių formų (pavyzdžiui, bevielio ryšio priemonėmis arba kabeliu), kad pasiektų imtuvą, kuris gali būti, pavyzdžiui, televizorius, radijas, kompiuteris arba išmanusis telefonas. Tuomet tokie imtuvai paverčia signalo turinį vaizdu arba garsu.

9 – Žr. šios išvados 6 išnašoje minėtos 2010 m. posėdžio ataskaitos 13 punktą.

10 – Programos signalai, siunčiami, pavyzdžiui, iš įvykio vietos į siųstuvą arba vienos transliuojančiosios organizacijos kitai, vadinami iki transliacijos siunčiamais programos signalais. Signalai dažnai yra skaitmeniniai ir skirti naudoti transliuojančiosioms organizacijoms, o ne tiesiogiai visuomenei.

11 – Informacijos apie teisių valdymą sąvoka nagrinėjama šios išvados 137 punkte.

12 – Žr., pavyzdžiui, Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. Paryžiaus aktas) (toliau – Berno konvencija) (Europos Sąjunga nėra susitariančioji šalis, tačiau pagal Susitarimo dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS), 9 straipsnio 1 dalį privalo laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių (išskyrus 6a straipsnį) ir jos priedo nuostatų); 1961 m. spalio 26 d. Romos konvenciją dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija) (Europos Sąjunga nėra susitariančioji šalis); 1960 m. birželio 22 d. Europos susitarimą dėl televizijos transliacijų apsaugos (Europos Sąjunga nėra susitariančioji šalis); 1994 m. gegužės 11 d. Europos konvenciją dėl autorių teisės ir gretutinių teisių, susijusių su tarpvalstybiniu palydoviniu transliavimu (Europos Sąjunga yra susitariančioji šalis); 1974 m. Briuselio konvenciją dėl programos signalų, perduodamų per palydovą, platinimo (toliau – 1974 m. Briuselio konvencija dėl palydovo) (Europos Sąjunga nėra susitariančioji šalis); TRIPS (kuris yra 1C priedas prie Sutarties, kuria įsteigiama Pasaulio prekybos organizacija (toliau – PPO)) (Europos Sąjunga yra PPO narė); šie tarptautiniai susitarimai, kiek jie susiję su Europos bendrijos kompetencijai priklausančiomis PPO daugiašalėmis sutartimis, Europos bendrijos vardu patvirtinti 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80); Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (toliau – PINO) autorių teisių sutartį ir 1996 m. PINO atlikimų ir fonogramų sutartį (Europos Sąjunga yra susitariančioji šalis; jos abi Europos bendrijos vardu patvirtintos 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB dėl PINO autorių teisių sutarties ir PINO atlikimų ir fonogramų sutarties patvirtinimo Europos bendrijos vardu (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).

13 – Žr., pavyzdžiui, PINO Autorių teisių ir gretutinių teisių nuolatinio komiteto darbo dokumentą dėl Sutarties dėl transliuojančiųjų organizacijų apsaugos, SCCR/24/10 Corr.

14 – 2001 m. spalio 3 d. Pasiūlymas PINO dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos, kurį pateikė Europos bendrija ir jos valstybės narės, SCCR/6/2 (toliau – 2001 m. pasiūlymas PINO). Papildomas pasiūlymas dėl „transliacijos“ apibrėžties pateiktas 2003 m. (žr. 2003 m. birželio 24 d. Pasiūlymą PINO dėl 1a straipsnio, kurį pateikė Europos bendrija ir jos valstybės narės, SCCR/9/12). Šie dokumentai pateikti su Komisijos ieškiniu. Teisingumo Teismui nepateikta klausimų, susijusių su kompetencija derėtis dėl šios PINO sutarties ir ją sudaryti.

15 – Minėta šios išvados 6 išnašoje, 6 punktas.

16 – Taip pat žr. ESS 4 straipsnio 1 dalį.

17 –      Taip pat žr. 18-tą deklaraciją dėl kompetencijos atskyrimo, pridėtą prie Tarpvyriausybinės konferencijos, kuri priėmė Lisabonos sutartį, Baigiamojo akto.

18 – OL C 326, 2012, p. 307.

19 – 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120), iš dalies pakeista 1993 m. spalio 29 d. Direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (OL L 290, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 141), vėliau – 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230; toliau – Informacinės visuomenės direktyva) ir galiausiai kodifikuota bei panaikinta 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/115/EB (OL L 376, p. 28).

20 – Žr. šios išvados 29 ir 32 punktus.

21 – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų (OL L 372, p. 12), kuri dar vadinama Apsaugos terminų direktyva.

22 – 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 134). Šioje direktyvoje daroma nuoroda į Direktyvą 92/100, tačiau pagal Direktyvos 2006/115 14 straipsnio antrą pastraipą „nuorodos į panaikintą direktyvą [92/100] laikomos nuorodomis į šią direktyvą <...>“.

23 – Direktyvos 93/83 5 straipsnis; Direktyvos 2001/29 12 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2006/115 12 straipsnis. Direktyvoje 2006/116 atskirai nustatyti autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos terminai, todėl joje panašios nuostatos nėra.

24 – Ši teisė pirmiausia buvo numatyta Direktyvos 92/100 7 straipsnyje, tačiau Direktyva 2001/29 ta nuostata panaikinta.

25 – Taip pat žr. Direktyvos 2001/29 58 konstatuojamąją dalį.

26 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32).

27 – Žr. Direktyvos 2004/48 7 konstatuojamąją dalį.

28 – Žr. Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 2 dalį ir 16 konstatuojamąją dalį. Taip pat žr. 23 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalis.

29 – Žr. šios išvados 48 punktą.

30 – Sprendimo 2 straipsnis.

31 – Žr., pavyzdžiui, 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją (sujungtos bylos C‑181/91 ir C‑248/91, Rink. p. I‑3685) 13 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; taip pat 2004 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą (C‑27/04, Rink. p. I‑6649) 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

32 – Šiuo požiūriu derybinių nurodymų teisinį poveikį būtina atskirti nuo oficialaus dokumento, kuriame išdėstytas teisiniu požiūriu privalomas Tarybos teisės aktas, kuris ginčijamas ieškiniu dėl panaikinimo ir kuriuo grindžiami keturi Komisijos ieškinio pagrindai. Todėl, jeigu sprendimas būtų panaikintas remiantis bet kuriuo iš šių ieškinio pagrindų arba jais visais, tai turėtų poveikį ir derybiniams nurodymams, nes šie negali turėti poveikio deryboms, kurių objektas nepriklauso Europos Sąjungos kompetencijai ir (arba) kurioms vesti nebuvo tinkamai suteikti įgaliojimai. Kitaip tariant, jie negali turėti poveikio (nepaisant to, ar jie iš esmės privalomi, ir, jeigu taip – kodėl būtent jie privalomi), jeigu Komisija nėra tinkamai įgaliota dalyvauti derybose.

33 – 31 išnašoje minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją 12 punktas.

34 – Toks klausimas kilo 31 išnašoje minėtoje byloje Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją. Toje byloje priimto sprendimo 14 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisės akto apibūdinimas nesvarbus ir kad norint išspręsti jurisdikcijos klausimą reikia nustatyti „<...> ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo teisės akto turinį ir visas jo priėmimo aplinkybes, jis iš tiesų nėra Tarybos sprendimas“.

35 – Būtent tai Teisingumo Teismas nurodė 31 išnašoje minėtame Sprendime Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, kalbėdamas apie sprendimą, kurį priėmė valstybės narės, tačiau jis buvo priimtas Taryboje (žr. 12 punktą). Vien tai, kad sprendimas priskiriamas prie Taryboje susirinkusių valstybių narių teisės aktų (arba yra panašiai apibūdinamas teisės aktas), nėra pakankamas pagrindas nepripažinti jurisdikcijos (14 punktas). Taip pat žr. šiek tiek kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis priimto 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą (C‑170/96, Rink. p. I‑2763) 12–18 punktus.

36 – 1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą (22/70, Rink. p. 263) (toliau – Sprendimas dėl Europos susitarimo dėl kelių transporto, arba Sprendimas AETR).

37 – Žr. 2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją (C‑13/00, Rink. p. I‑2943) 17 punktą.

38 – 2006 m. vasario 7 d. nuomonės (Rink. p. I‑1145) 148–151 punktai.

39 – 1993 m. kovo 19 d. nuomonės (Rink. p. I‑1061) 22–26 punktai.

40 – 2009 m. vasario 12 d. sprendimo (Rink. p. I‑701) 21 ir 22 punktai.

41 – Minėta 38 išnašoje.

42 – Minėta 39 išnašoje.

43 – 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas, Rink. p. I‑9519 (tai vienas iš sprendimų dėl vadinamojo „atviro dangaus“).

44 – Minėta 38 išnašoje.

45 – 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF Consorzio Fonografici (C‑135/10) 75 ir 76 punktai.

46 – 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Airfield ir Canal Digitaal (sujungtos bylos C‑431/09 ir C‑432/09, Rink. p. I‑9363) 44 punktas.

47 – Pažymėtina, kad nė viena šalis nenurodo, jog konvencija (arba tam tikra (-os) jos dalis (-ys)) priklauso Europos Sąjungos išimtinei išorės kompetencijai remiantis tuo, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog intelektinės nuosavybės teisių apsaugos esminiai reikalavimai galėtų būti tokie patys, nepaisant tarptautinio susitarimo, kuriame jie numatyti, pobūdžio, transliuojančiųjų organizacijų išimtinės teisės ir tokioms teisėms taikomos sąlygos, išimtys, apribojimai bei išlygos reglamentuoti TRIPS susitarimu (visų pirma 14 straipsniu) ir kad po to, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, dabar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos, kuri pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį „<...> grindžiama vienodais principais, ypač <...> sudarant susitarimus <..> susijusius su <...> intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais <...>“, srityje. „Intelektinės nuosavybės komercinių aspektų“ sąvokos reikšmė nurodyta 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi‑Aventis Deutschland (C‑414/11) 49–61 punktuose.

48 – 2013 m. spalio 22 d. sprendimo, 77 punktas.

49 – Generalinės advokatės J. Kokott išvados, pateiktos 48 išnašoje minėtoje byloje C‑137/12, 111–117 punktai.

50 – Svarbi išimtis yra SESV 3 straipsnio 2 dalies ir 216 straipsnio 1 dalies versija prancūzų kalba, kurioje šių abiejų nuostatų tekstas vienodas: „est susceptible d’affecter des règles communes ou d’en altérer la portée“.

51 – Taigi, Europos Sąjunga turi išorės kompetenciją, jeigu, nepaisant to, kad nėra aiškiai pripažįstama teisė priimti bendras taisykles, ji neišvengiamai suteikiama dėl Europos Sąjungos kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus, susijusius su objektu, reglamentuotu tomis bendromis taisyklėmis. Byloje, kurioje priimtas Sprendimas AETR, tos bendros taisyklės taip pat buvo taikomos tarptautinių vežimų iš trečiųjų šalių arba į jas daliai, vykdomai Bendrijos teritorijoje (žr. 36 išnašoje minėto Sprendimo AETR 28 punktą). Sprendime Kramer ir kt. panaši nuomonė patvirtinta kalbant apie kompetenciją apsaugoti biologinius jūrų išteklius (1976 m. liepos 14 d. sprendimo (sujungtos bylos 3/76, 4/76 ir 6/76, Rink. p. 1279) 30 ir 33 punktai). Taip pat žr. 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonės 1/76, Rink. p. 741, 3 punktą; 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 7 punktą; 1996 m. kovo 28 d. Nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 26 punktą ir 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 114 bei 115 punktus.

52 – 36 išnašoje minėto Sprendimo AETR 17 ir 18 punktai; taip pat žr., pavyzdžiui, 43 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Daniją 77 punktą.

53 – 36 išnašoje minėto Sprendimo AETR 17 punktas.

54 – 36 išnašoje minėto Sprendimo AETR 31 punktas.

55 – Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekto I‑12 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią suformuluota SESV 3 straipsnio 2 dalis, nurodyta, kad: „Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas <...> daro poveikį Sąjungos vidaus aktams“ (su šiuo tekstu galima susipažinti tinklavietėje http://european-convention.eu.int). Konvencijos dėl išorės veiksmų VII darbo grupės baigiamojoje ataskaitoje taip pat kalbama apie tai, kad Teisingumo Teismas pripažįsta „<...> numanomą Bendrijos išorės kompetenciją, kai sudaryti tarptautinius susitarimus būtina tam, kad būtų įgyvendinta vidaus politika, arba kaip jos vidaus kompetencijos srityse, kuriose ji priėmė antrinės teisės aktų ir taip pasinaudojo šia kompetencija, atspindį <...>“ ir „<...> mano, kad naudinga aiškiai nurodyti Teisingumo Teismo praktiką, siekiant palengvinti Sąjungos veiklą globalizuotame pasaulyje, visų pirma susijusią su vidaus politikos ir veiksmų išorės aspektu“ (2002 m. gruodžio 16 d. Konvencijos dėl išorės veiksmų VII darbo grupės baigiamosios ataskaitos, CONV 459/02, 18 punktas). Taip pat žr. 2007 m. birželio 26 d. Tarpvyriausybinės konferencijos įgaliojimo, POLGEN 74, 18 punktą ir 10 išnašą.

56 – Žr. šios išvados 83 punktą ir 48 bei 49 išnašas.

57 – Žr. 36 išnašoje minėto Sprendimo AETR 31 punktą ir 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 122 bei 133 punktus.

58 – 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 128 ir 133 punktai.

59 – Žr. 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 122 punktą.

60 – Toje nuostatoje numatyta: „Kad užtikrintų šios Sutarties ir Bendrijos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių. Jos padeda atlikti Bendrijos uždavinius. Jos nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šios Sutarties tikslų.“

61 – Taip pat žr., pavyzdžiui, 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 10 punktą ir 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 119 punktą.

62 – Žr., pavyzdžiui, 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (Rink. p. I‑5267) 77 punktą (taip pat 88 punktą) ir 1995 m. kovo 24 d. Nuomonės 2/92 (Rink. p. I‑521) 31 bei 36 punktus. Tačiau tokie veiksmai nebūtinai turi būti susiję su bendrąja politika: žr. 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 10 ir 11 punktus bei 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 118 punktą.

63 – 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 25 punktas; 43 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Daniją 101 ir 105 punktai bei 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 129 ir 130 punktai. Byloje Komisija prieš Daniją tokia priemonė buvo nuostata, kurioje numatyta, kad tas tarptautinis susitarimas neturės poveikio valstybių narių atliekamam Bendrijos teisės taikymui.

64 – 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 131 punktas.

65 – Tokiu atveju ES institucijos ir valstybės narės pagal vieningo atstovavimo Europos Sąjungai tarptautiniu mastu reikalavimus privalo glaudžiai bendradarbiauti, kai derasi dėl įsipareigojimų, prisiimamų pagal tarptautinį susitarimą, sudaro tokį susitarimą ir vykdo tokius įsipareigojimus: žr., pavyzdžiui, 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Rink. p. I‑9713) 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

66 – Žr., pavyzdžiui, 62 išnašoje minėtos Nuomonės 1/94 78 ir 79 punktus bei 43 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Daniją 95 punktą.

67 – Žr., pavyzdžiui, 43 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Daniją 84 punktą; 62 išnašoje minėtos Nuomonės 1/94 96 punktą ir 62 išnašoje minėtos Nuomonės 2/92 33 punktą. Be to, jeigu pagal ES teisę neleidžiama suderinti tam tikros srities, Europos Sąjunga negali sudaryti tarptautinio susitarimo, kuriuo vis dėlto numatoma suderinti valstybių narių įstatymus arba kitus teisės aktus toje srityje: žr. 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 132 punktą.

68 – Žr., pavyzdžiui, 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTB‑VAB ir Galatea (sujungtos bylos C‑261/07 ir C‑299/07, Rink. p. I‑2949) 52 punktą.

69 – Žr., pavyzdžiui, 2002 m. balandžio 25 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją (C‑52/00, Rink. p. I‑3827) 19 punktą („<...> tai, jog direktyvoje yra tam tikrų leidžiančių nukrypti nuostatų ar tam tikrais klausimais joje daroma nuoroda į nacionalinę teisę, nereiškia, kad jos reglamentuojamais klausimais suderinimas nėra visiškas“).

70 – Žr. visų pirma 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 25 punktą.

71 – Žr. visų pirma 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 26 punktą.

72 – Minėtas 43 išnašoje, 81 ir 82 punktai.

73 – 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 121 ir 126 punktai.

74 – Žr. 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 25 punktą.

75 – 2002 m. sausio 31 d. generalinio advokato A. Tizzano išvados, pateiktos byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑466/98, Rink. p. I‑9427) 72 punktas.

76 – Žr. 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 126 punktą; taip pat žr. 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 25 punktą.

77 – Žr., pavyzdžiui, 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 124 ir 133 punktus. Atvejų, kai atlikus tokią analizę buvo padaryta išvada, kad išimtinės kompetencijos nėra, pavyzdžiai apibendrinti Nuomonės 1/03 123 punkte.

78 – 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 25 ir 26 punktai bei 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 126 punktas. Teisingumo Teismas šiuos veiksnius aptaria kalbėdamas apie „srities, kurią didžiąja dalimi reglamentuoja Bendrijos taisyklės“, kriterijų, tačiau būtų keista, jeigu tie patys veiksniai nebūtų taikomi ir kitomis aplinkybėmis. Bet kuriuo atveju Nuomonės 1/03 133 punkte numatytas platesnis taikymas.

79 – Žr., pavyzdžiui, 38 išnašoje minėtos Nuomonės  1/03 135 punktą.

80 – Žr., pavyzdžiui, 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 138 punktą.

81 – Žr. 38 išnašoje minėtos Nuomonės  1/03 123 ir 127 punktus; taip pat 39 išnašoje minėtą Nuomonę 2/91. 

82 – Žr. 39 išnašoje minėtos Nuomonės  2/91 25 ir 26 punktus; taip pat 38 išnašoje minėtos Nuomonės  1/03 120 punktą.

83 – 39 išnašoje minėtos Nuomonės  2/91 25 punktas; taip pat 38 išnašoje minėtos Nuomonės  1/03 126 punktas.

84 – 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 128 punktas.

85 – 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 133 punktas.

86 – Žr. visų pirma 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 18 punktą, siejamą su aplinkybėmis, nurodytomis 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 123 ir 127 punktuose.

87 – Tačiau ši byla nėra vienintelė, kurioje susiklostė tokia padėtis. Žr., pavyzdžiui, 1979 m. spalio 4 d. Nuomonę 1/78 (Rink. p. 2871) (dėl (tuometinės) Bendrijos kompetencijos derėtis dėl Tarptautinio susitarimo dėl natūralaus kaučiuko, dėl kurio vyko derybos Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijoje) ir 51 išnašoje minėtą Nuomonę 2/94 (dėl galimo Bendrijos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių konvencijos).

88 – Pavyzdžiui, 38 išnašoje minėtos Nuomonės 1/03 137 punkte Teisingumo Teismas nagrinėjo Bendrijos išimtinę kompetenciją sudaryti naują Lugano konvenciją remdamasis tekstu, kuris buvo parengtas peržiūrėjus Lugano konvenciją ir Briuselio konvenciją, taip pat derybiniais nurodymais.

89 – Taip pat žr. 51 išnašoje minėtos Nuomonės 2/94 10 ir 17 punktus; 87 išnašoje minėtos Nuomonės 1/78 35 punktą ir 2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Rink. p. I‑1137) 48 punktą.

90 – 89 išnašoje minėtos Nuomonės 1/09 53 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

91 – Taip pat žr., pavyzdžiui, 87 išnašoje minėtos Nuomonės 1/78 35 punktą.

92 – Taip pat dėl to, kad buvo remtasi netinkamu teisiniu pagrindu, gali tekti, pavyzdžiui, iš naujo derėtis dėl tarptautinio susitarimo ir jį sudaryti iš naujo: žr. 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimą Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją (sujungtos bylos C‑317/04 ir C‑318/04, Rink. p. I‑4721). Tačiau tokia grėsmė kyla, kalbant ne vien apie Europos Sąjungos išorės veiksmus.

93 – Žr. 39 išnašoje minėtos Nuomonės 2/91 36 punktą; taip pat 87 išnašoje minėtos Nuomonės 1/78 34–36 punktus ir 62 išnašoje minėtos Nuomonės 1/94 108 punktą.

94 – Priežastys, dėl kurių derybos vyksta lėtai, nurodytos 2008 m. lapkričio 3 d. PINO Autorių teisių ir gretutinių teisių nuolatinio komiteto neoficialiame pranešime, kurį parengė Autorių teisių ir gretutinių teisių nuolatinio komiteto (toliau – SCCR) pirmininkas. Remiantis SCCR sprendimu, priimtu per jo 2008 m. kovo mėnesį vykusią 16-ąją sesiją (SCCR/17/INF/1) (žr. 13–22 punktus), šis pranešimas pateiktas su Komisijos ieškiniu.

95 – Minėta 12 išnašoje.

96 – Minėti 14 išnašoje. 2003 m. pasiūlymo 1a straipsnyje pateikta transliacijos apibrėžtis apima „<...> garsų arba vaizdų ir garsų, arba jų išraiškos viešą perdavimą laidais arba eteriu, įskaitant kabelinį arba palydovinį perdavimą <...>“ ir pagal analogiją „<...> nepakeistą jos transliacijos retransliaciją tuo pat metu kompiuterių tinklais, kurią vykdo transliuojančiosios organizacijos <...>“, tačiau neapima „<...> vien transliuojančiųjų organizacijų transliacijų kabelinės retransliacijos, perdavimo kompiuterių tinklais arba transliacijų įrašų padarymo viešai prieinamų <...>“. Pasiūlymo autoriai aiškiai nurodo sutinkantys diskutuoti dėl to, ar reikėtų įtraukti kitas apibrėžtis.

97 – Taigi, būtų suteikta platesnė apsauga, nei numatyta Romos konvencijos 13 straipsnyje, kuriame nenumatyta apsauga nuo kabelinio retransliavimo arba įrašytų laidų retransliavimo, ir Europos susitarimo dėl televizijos transliacijų apsaugos 1 straipsnyje, kuriuo nereglamentuotos radijo transliacijos ir nenumatyta apsauga nuo retransliavimo bevielio ryšio priemonėmis.

98 – Nesiekiama, kad ši teisė skirtųsi nuo teisės, numatytos Romos konvencijos 13 straipsnyje ir Europos susitarimo dėl televizijos transliacijų apsaugos 1 straipsnyje (kuris vis dėlto yra konkretesnis ir labiau ribotas, nes jame kalbama apie „jų nejudančių vaizdų“ įrašymą).

99 – Nesiekiama, kad šiai teisei būtų taikomi teisės atgaminti apribojimai, numatyti Romos konvencijos 13 straipsnio c punkte. Europos susitarimo dėl televizijos transliacijų apsaugos 1 straipsnyje taip pat numatyta teisė atgaminti.

100 – Siekiama, kad šios nuostatos tekstas būtų panašus į 1996 m. PINO sutartyse numatytos „teisės viešai paskelbti“ formuluotę. 1996 m. PINO autorių teisių sutarties 8 straipsnyje numatyta: „Nepažeidžiant Berno konvencijos 11 straipsnio 1 dalies ii punkto, 11a straipsnio 1 dalies i ir ii punktų, 11b straipsnio 1 dalies ii punkto, 14 straipsnio 1 dalies ii punkto ir 14a straipsnio 1 dalies nuostatų, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“. Suderintame paaiškinime dėl 8 straipsnio numatyta: „Vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią Sutartį arba Berno konvenciją. Be to, 8 straipsnis netrukdo Susitariančiajai Šaliai taikyti 11a straipsnio 2 dalies nuostatų“.

101 – Nei Romos konvencijoje, nei Europos susitarime dėl televizijos transliacijų apsaugos tokia teisė nenumatyta. O 1996 m. PINO sutartyse ji numatyta, tačiau tik kitų kategorijų gretutinių teisių turėtojams.

102 – Ši teisė numatyta ir Romos konvencijoje, ir Europos susitarime dėl televizijos transliacijų apsaugos ir siekiama, kad siūloma teisė konvencijoje būtų grindžiama Romos konvencija. Tačiau pastarojoje nenumatyta teisės viešai paskelbti garso transliacijas apsauga.

103 – 1974 m. Briuselio konvencija dėl palydovo saugomi programos signalai, perduodami per palydovą, tačiau nereglamentuoti signalai, skirti tiesiogiai visuomenei.

104 – Tai toks pats terminas, koks suteiktas kitiems gretutinių teisių turėtojams pagal 1996 m. PINO atlikimų ir fonogramų sutartį bei pagal TRIPS susitarimo 14 straipsnio 5 dalį.

105 – Žr. SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktą.

106 – Žr., pavyzdžiui, 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, p. 1) arba SESV 167 straipsnį.

107 – Žr., pavyzdžiui, Direktyvos 2001/29 5, 6 ir 20 konstatuojamąsias dalis bei Direktyvos 2006/115 2 ir 4 konstatuojamąsias dalis.

108 – Žr. šios išvados 107 punktą.

109 – Žr. šios išvados 27–32 punktus.

110 – Šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimo Nintendo ir kt. (C‑355/12, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 25 punktą.

111 – Žr. šios išvados 156 punktą.

112 – Žr., pavyzdžiui, 14 išnašoje minėto 2001 m. PINO pasiūlymo 10 straipsnį.

113 – 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Lagardère Active Broadcast (C‑192/04, Rink. p. I‑7199) 24 ir 34–36 punktai.

114 – Žr., pavyzdžiui, 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International (C‑5/08, Rink. p. I‑6569) 27–29 punktus.

115 – Žr., pavyzdžiui, 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt. (sujungtos bylos C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083) 189 punktą; taip pat 114 išnašoje minėto Sprendimo Infopaq 32 punktą.

116 – Žr. mano 2013 m. lapkričio 14 d. išvados byloje OSA (C‑351/12) 25 punktą. Šiuo klausimu taip pat žr. 45 išnašoje minėto Sprendimo SCF 75–77 punktus.

117 – Žr., pavyzdžiui, 45 išnašoje minėto Sprendimo OSA 35–41 punktus.

118 –      31 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Tarybą 81 punktas.

119 – Sprendimas nėra vienintelis tokio mišraus teisės akto pavyzdys. Žr., pavyzdžiui, sprendimą, nagrinėjamą byloje Komisija prieš Tarybą (C‑28/12) (toje byloje nagrinėjamas sprendimas priimtas dėl mišraus tarptautinio susitarimo).

120 – Žr., pavyzdžiui, 3 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją 73 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

121 – 1988 m. vasario 23 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą (68/86, Rink. p. 855) 38 punktas ir 2008 m. gegužės 6 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą (C‑133/06, Rink. p. I‑3189) 54 punktas. Taip pat žr. 31 išnašoje minėto Sprendimo C‑27/04 81 punktą.

122 – Dėl suteikimo principo žr., pavyzdžiui, 121 išnašoje minėto Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

123 – Šiomis aplinkybėmis norėčiau aiškiai nurodyti, kad ši byla nesusijusi su situacija, kai valstybės narės skiria institucijoms užduotis už Sąjungos sistemos ribų (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle (C‑370/12, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 158–169 punktus).

124 – OL L 304, p. 47.

125 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją 73 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

126 – Žr., pavyzdžiui, 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą (C‑29/99, Rink. p. I‑11221) 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

127 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją 71 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

128 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją 73 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; taip pat 62 išnašoje minėtos Nuomonės 1/94 108 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

129 – Taip pat žr., pavyzdžiui, 2006 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją (gamykla MOX) (C‑459/03, Rink. p. I‑4635) 169–171 punktus; 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją (C‑195/90, Rink. p. I‑3141) 36–38 punktus ir 1992 m. kovo 11 d. Sprendimo Commerciale de l‘Ouest ir kt. (sujungtos bylos C‑78/90–C‑83/90, Rink. p. I‑1847) 19 punktą.