GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2004 m. sausio 15 d.(1)
Byla C‑404/02
Nichols plc
prieš
Registrar of Trade Marks
(High Court of Justice (England and Wales) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prekių ženklai – Paplitusios pavardės skiriamųjų požymių vertinimas“
I – Įžanga
1. Šioje byloje keliamas klausimas dėl paplitusių pavardžių skiriamųjų požymių intelektinės nuosavybės srityje.
Jungtinės Karalystės Trade Marks Registry (Prekių ženklų registravimo biuras) apskritai atsisako registruoti dažnai Londono telefonų knygoje nurodomas pavardes, jeigu konstatuoja, kad tam tikroje prekių arba paslaugų rinkoje veikia daug operatorių.
Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad nei Prekių ženklų direktyva(2), nei koks nors bendras principas nereikalauja, kad pavardės būtų vertinamos kitaip nei kitos prekių ženklų rūšys. Jų konkretūs skiriamieji požymiai turi būti vertinami atsižvelgiant į produktus, kuriems skirtas toks prekių ženklas, bei į atitinkamų vartotojų suvokimą. Be to, reikia pripažinti, kad – ypač paslaugų, kurias teikia tam tikri profesionalūs paslaugų teikėjai, atveju – tokie vartotojai yra įpratę, jog pavardė naudojama paslaugos kilmei nurodyti. Tokiame sektoriuje labai paplitusi pavardė gali būti netinkama registruoti kaip prekių ženklą, kadangi ji neturi būtinų skiriamųjų požymių.
II – Teisinis pagrindas
1. Bendrijos teisė: Prekių ženklų direktyva
2. Pagal direktyvos 2 straipsnį prekių ženklas gali būti sudarytas „iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, būtent, iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, dizaino, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų įpakavimo vaizdo su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų“.
3. Toliau 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Toliau išvardyti žymenys nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais:
a) žymenys, negalintys sudaryti prekių ženklų;
b) prekių ženklai, neturintys jokių skiriamųjų požymių;
c) prekių ženklai, susidedantys tik iš žymenų arba požymių, kurie prekyboje gali būti naudojami pažymėti rūšį, kokybę, kiekį, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiką, arba kitas prekių ar paslaugų ypatybes;
d) prekių ženklai, susidedantys tik iš tokių žymenų arba požymių, kurie dabartinėje kalboje, sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje tapo įprastiniais;
<…>
g) prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę dėl, pavyzdžiui, prekių ir paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.
<...>“
4. Direktyva leidžia registruoti žymenį, atitinkantį kurį nors iš 1 dalies b, c arba d punktuose apibūdintų atvejų, jeigu šis žymuo faktiškai leidžia nustatyti prekių arba paslaugų kilmę. 3 straipsnio 3 dalyje teigiama:
„Nebus atsisakoma registruoti prekių ženklo ir jo registracija 1 dalies b, c arba d punktuose nurodyta tvarka nebus pripažįstama negaliojančia, jeigu iki paraiškos registruoti padavimo datos ir vėliau jį naudojant prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį. <…>“
5. 6 straipsnio, pavadinto „Prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimas“, 1 dalyje nustatyta:
„Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:
a) savo vardą arba adresą;
b) požymius, susijusius su prekių ir teikiamų paslaugų rūšimi, kokybe, kiekiu, paskirtimi, verte, geografine kilme, prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laiku arba kitomis prekių ir paslaugų charakteristikomis;
c) prekių ženklą, kai būtina nurodyti prekių ar paslaugų, pavyzdžiui, priedų ar atsarginių dalių paskirtį;
su sąlyga, kad toks vartojimas neprieštarauja sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje.“
6. Pirmiau minėtos direktyvos nuostatos beveik visiškai atitinka Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo(3) 4 straipsnio, 7 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.
2. Nacionalinėsteisėsaktai
7. Prekių ženklų direktyva į nacionalinę teisę buvo perkelta 1994 m. Trade Marks Act (Prekių ženklų įstatymas), kuris pakeitė nuo 1938 m. galiojusį įstatymą.
8. 2000 m. gegužės mėn. Registrar of Trade Marks (Prekių ženklų registravimo biuro direktorius) išplatino aplinkraštį (Practice Amendment Circular Nr. 6/00, toliau – PAC 6/00), kuriame paskelbė apie vardų ir pavardžių registracijos praktikos pakeitimus.
9. Ypač svarbios šios aplinkraščio ištraukos:
„5. Vertindamas, ar pavardė gali leisti atskirti įmonės prekes ar paslaugas, Prekių ženklų registravimo biuras atsižvelgs į:
a) pavardės paplitimą;
b) atitinkama veikla besiverčiančių įmonių, kurios galėtų parduoti ar teikti paraiškoje nurodytas prekes arba paslaugas, skaičių.
6. Šiuo tikslu atitinkamų įmonių skaičius apima prekių gamintojus, dizainerius ir specializuotus mažmenininkus bei pasaugų teikėjus.
7. Vertindamas pavardės paplitimą, Prekių ženklų registravimo biuras ir toliau remsis Londono telefonų knyga. Tačiau nuolat didėjant telefono ryšio naudotojų skaičiui šiuo metu įmanoma, kad daug kartų Londono telefonų knygoje nurodyta pavardė nėra labai paplitusi. Todėl Prekių ženklų registravimo biuras nelaikys pavardės paplitusia, jeigu Londono ar kitoje atitinkamoje telefonų knygoje ji nurodyta mažiau nei 200 kartų.“
10. Du aplinkraštyje išdėstytus vertinimo kriterijus pagrindžia mintis, kad kuo mažiau ūkio subjektų veikia tam tikroje rinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad net ir dažną pavardę vidutinis vartotojas suvoks kaip žymenį, leidžiantį atskirti konkrečios įmonės prekes ar paslaugas. PAC 6/00 kaip pavyzdžius nurodo žemės ūkyje naudojamų chemikalų gamintojus ir oro transporto paslaugų teikėjus(4).
11. Ir atvirkščiai, jeigu ūkio subjektų yra daug, visuomenei sudėtingiau nustatyti komercinę kilmę, remiantis paplitusia pavarde. Kaip pavyzdį aplinkraštis nurodo aprangos ir maisto produktų arba gėrimų gamintojus bei teisinių paslaugų įmones(5).
III – Faktinės aplinkybės
12. Nichols plc (toliau – Nichols) yra Jungtinėje Karalystėje įsteigta prekybos bendrovė. 2000 m. rugpjūčio 8 d. ji pateikė Jungtinės Karalystės Trade Marks Registry paraišką įregistruoti žodinį žymenį „Nichols“ Nicos sutarties 29, 30 ir 32 klasės prekėms(6) žymėti. Šios prekės – tai pardavimo automatai ir dažniausiai tokiu būdu parduodami produktai (daugiausia maisto produktai ir gėrimai). Bendrovė nesirėmė tuo, kad skiriamasis požymis įgytas naudojant prekių ženklą.
13. 2001 m. gegužės 11 d. Sprendimu Trade Marks Registry patenkino paraišką pardavimo automatų atžvilgiu, tačiau atmetė ją kitų prekių atžvilgiu. Motyvuodamas sprendimą, jis rėmėsi dviem kriterijais, išdėstytais PAC 6/00(7), ir pareiškė:
Pirma, pavardė „Nichols“ kartu su kitomis fonetiškai panašiomis pavardėmis „Nicholls“ arba vienaskaitos forma „Nichol“ yra paplitusi Jungtinėje Karalystėje, kadangi Londono telefonų knygoje yra nurodyta 483 kartus.
Antra, 29, 30 ir 32 klasėms priklausančių maisto produktų ir gėrimų, dėl kurių buvo pateikta paraiška, rinkoje veikia daug ūkio subjektų. Todėl vartotojams, remiantis paplitusia pavarde, sudėtinga nustatyti produktų komercinę kilmę.
Dėl pardavimo automatų (priklausančių 9 klasei), Prekių ženklų registravimo biuras pripažino, kad šis sektorius labiau specializuotas, ir jame veikia mažiau įmonių.
14. Dėl šio sprendimo 2002 m. vasario 14 d. pareiškimu Nichols pateikė ieškinį, kuris pagal Trade Marks Act 76 straipsnio 3 dalį buvo perduotas High Court of Justice (England and Wales), Chancery Division (kuris, inter alia, kaip pirmoji instancija nagrinėja pramoninės nuosavybės klausimus).
15. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą teisėjas Robin Jacob, paaiškinęs Jungtinės Karalystės prekių ženklų registravimo biuro praktiką dėl paplitusių pavardžių registracijos prekių ženklais, pridūrė, kad esminis klausimas – ar pakankamai paplitusi pavardė turi būti vertinama kaip neturinti jokio „skiriamojo požymio“, jei šis požymis neįgyjamas naudojant.
Teisėjo nuomone, dažnai pasitaikančios pavardės problema susijusi su tuo, kad, kol ji neįgijo skiriamųjų požymių dėl naudojimo, tokia pavardė iš tiesų nenurodo, jog prekės kilusios iš konkrečios įmonės. Tai dar aktualiau paslaugų atveju.
Šioje srityje dėl naudojimo įtvirtintam prekių ženklui būdingas ypatumas, kad jis eliminuoja tokio paties ar panašaus vardo savininkus.
Jis taip pat pažymi, kad registracija suteikia monopoliją naudoti ne tik įregistruotą žodį, bet ir panašius žodžius, jeigu egzistuoja supainiojimo pavojus.
16. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Jungtinės Karalystės Trade Marks Registry taikomas vertinimo pagrindas pateisinamas tuo, kad taip siekiama užkirsti kelią monopolizuoti tam tikrus paplitusius vardus ir jų variantus, o tai galėtų klaidinti.
17. Paplitę vardai, jeigu jie nėra įtvirtinti naudojimu, per se negali nurodyti priklausomybės konkrečiai įmonei. Tokių vardų naudojimas pakankama apimtimi laiko požiūriu reikalauja, kad jie eliminuotų kitus tokius pačius arba panašius vardus.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi ne vien teorinio požiūrio, o pateikia praktinius samprotavimus dėl registruotų prekių ženklų sistemos funkcionavimo. Todėl jis atkreipia dėmesį į monopolizavimo pavojų įregistravus paplitusią pavardę dideliam prekių arba paslaugų skaičiui. Atsižvelgiant į šį pavojų, tiek laiko, tiek pinigų požiūriu brangi galimybė užginčyti kai kuriuos iš šių žymenų remiantis tuo, kad per penkerius metus po registracijos jie nėra naudojami, nėra pakankamai efektyvi priemonė.
Dėl tų pačių priežasčių analizuojant prekių ženklo skiriamuosius požymius, nėra svarbūs argumentai, susiję su jo suteikiamų teisių apribojimu, net jei atrodytų, kad toks požiūris buvo patvirtintas sprendimo Baby‑dry(8) 37 punkte. Praktikoje įregistruoto prekių ženklo savininkas naudojasi tam tikrais privalumais.
19. Remiantis šiais svarstymais kyla klausimas dėl Prekių ženklų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies poveikio vertinant pavardžių skiriamuosius požymius.
IV – Prejudiciniai klausimai
20. Nagrinėdamas skundą, High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Kokiomis aplinkybėmis gali būti atsisakyta registruoti iš vienos atskiros pavardės sudarytą prekių ženklą (t. y. žymenį, atitinkantį Prekių ženklų direktyvos 89/104/EEB 2 straipsnio reikalavimus) motyvuojant tuo, kad jis neturi jokių skiriamųjų požymių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme?
2. Ypač, ar žymenį, kol jis dėl naudojimo neįgijo skiriamojo požymio, a) privaloma ar b) galima atsisakyti registruoti, jeigu jį sudaro valstybėje narėje, kurioje prašoma įregistruoti prekių ženklą, arba vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse plačiai paplitusi pavardė?
3. Jeigu į antro klausimo a arba b punktą būtų atsakyta teigiamai, ar nacionalinės valdžios institucijos gali vertinti aplinkybes remdamosi numanomais vidutinio vartotojo lūkesčiais, susijusiais su prekėmis/paslaugomis, atsižvelgiant į pavardės paplitimą toje valstybėje narėje, nagrinėjamų prekių/paslaugų rūšį ir pavardžių vartojimo nagrinėjamoje rinkoje paplitimą?
4. Ar siekiant nustatyti, ar pavardė neturi skiriamųjų požymių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, yra svarbu tai, jog įregistruoto prekių ženklo suteiktos teisės ribojamos pagal 6 straipsnio 1 dalies a punktą?
5 Jeigu taip, a) ar direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punkte pateikiamas žodis „vardas“ taikomas ir bendrovėms ar firmoms, ir b) kaip reikia suprasti formuluotę „sąžininga praktika pramoninėje ir komercinėje veikloje“; ypač, ar ši formuluotė taikoma, kai i) asmuo, kuriam pateiktas protestas dėl ženklo naudojimo, iš tikrųjų neklaidina visuomenės vartodamas savo vardą arba ii) asmuo, kuriam pateiktas protestas dėl ženklo naudojimo, tokiu vartojimu klaidina tik atsitiktinai?“
V – Procedūra Teisingumo Teisme
21. Teisingumo Teismo sekretoriatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą įregistravo 2002 m. lapkričio 12 d.
22. Be ieškovės pagrindinėje byloje procese taip pat dalyvavo Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija.
23. 2003 m. lapkričio 27 d. posėdyje dalyvavo pirmiau minėtų vyriausybių bei Komisijos atstovai.
VI – Šalių pastabos
Dėlpirmųtrijųklausimų
24. Ieškovės pagrindinėje byloje Nichols teigimu, Jungtinės Karalystės Prekių ženklų registravimo biuro praktika nesuderinama su direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi. Jos nuomone, negalima atsisakyti registruoti prekių ženklo vien dėl to, kad naudojama paplitusi pavardė, o šio kriterijaus vertinimas remiantis telefonų knyga bet kuriuo atveju lemia savavališkus rezultatus.
25. Graikijos ir Prancūzijos vyriausybės sutinka, kad pavardės paplitimas neprieštarauja jos galimybei būti prekių ženklu. Konkretus gebėjimas nurodyti nagrinėjamas prekes ar paslaugas kiekvienu atveju turi būti vertinamas reikšmingo vidutinio vartotojo požiūriu.
26. Komisija kritikuoja aplinkybę, kad Jungtinės Karalystės Prekių ženklų registravimo biuras be jokio pagrindo pasirinko metodą, kuris radikaliai skiriasi nuo paprastai naudojamo siekiant įvertinti, ar prekių ženklas potencialiai leidžia atskirti prekes arba paslaugas.
27. Jungtinės Karalystės vyriausybė savo ruožtu teigia, kad paplitusi pavardė neturi skiriamųjų požymių, reikalaujamų direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punkte. Šio reikalavimo neįvykdo ir aplinkybė, kad žymenį galima atpažinti; vidutinio vartotojo požiūriu prekių ženklas taip pat turi faktiškai ir konkrečiai pažymėti konkrečios įmonės produktus ir paslaugas. Jungtinės Karalystės Prekių ženklų registravimo biuro praktika siekiama užtikrinti, kad prekių ženklais būtų registruojamos tik tos paplitusios pavardės, kurios gali žymėti komercinę kilmę.
Ketvirtasirpenktasklausimai
28. Nichols teigimu, analizuojant prekių ženklo skiriamuosius požymius pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punktą būtina atsižvelgti į 6 straipsnio 1 dalies a punktą. Be to, nėra priežasčių, kodėl jis turėtų veikti tik fizinių asmenų atžvilgiu. Terminas „sąžininga praktika“ turi būti aiškinamas kaip reiškiantis naudojimą bona fide.
29. Graikijos vyriausybės manymu, direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą galima taikyti firmos pavadinimo atžvilgiu, jeigu šis pavadinimas susideda iš asmenvardžių. Be to, vertinant, ar naudojimas yra sąžiningas, reikia atsižvelgti į vidutinio gerai išsilavinusio asmens socialinės etikos požiūrį.
30. Visos kitos šalys sutinka, kad konkrečių skiriamųjų prekių ženklo požymių vertinimas turi būti atskirtas nuo šio ženklo suteikiamų teisių apribojimo vertinimo. Neigiamai atsakius į ketvirtą klausimą atsakyti į penktą klausimą nebūtų reikalo.
VII – Teisinis vertinimas
Pirmitrysklausimai
31. Kaip ir dauguma šios Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos šalių manau, kad pirmieji trys Jungtinės Karalystės teismo pateikti klausimai turi būti nagrinėjami kartu. Esminis klausimas – ar prekių ženklams, kuriuos sudaro paplitusios pavardės, vertinant jų tinkamumą atskirti produktus arba paslaugas ir ypač jų konkrečius skiriamuosius požymius pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punktą, taikytinos specialios sąlygos.
32. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad pavardė atitinka minimalius reikalavimus, keliamus prekių ženklui pagal direktyvos 2 straipsnį, kadangi ji leidžia atskirti vienos įmonės produktus arba paslaugas nuo kitų įmonių produktų arba paslaugų.
Pačiame 2 straipsnyje esančiame nebaigtiniame sąraše(9) nurodyti „asmenvardžiai“.
Be to, pavardės, įskaitant paplitusias, yra viena iš prekių ženklų kategorijų, kurias dažnai naudoja ūkio subjektai.
Galiausiai 6 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia manyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas žinojo, jog pavardės yra tinkamos registruoti jas kaip prekių ženklus.
Taigi dėl šio principinio teiginio sutariama.
33. Taip pat reikia turėti galvoje, kad pavardės nėra įtrauktos į žymenų sąrašą direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkte. Todėl iš pirmo žvilgsnio jos nėra prekių ar paslaugų rūšį ar tam tikras prekes ar paslaugas aprašantys žymenys. Kaip bus paaiškinta toliau, iš šios aplinkybės išplaukia, kad vertinant konkrečios pavardės skiriamuosius požymius negalima remtis argumentais, susijusiais su bendruoju interesu užtikrinti, jog žymeniu galėtų naudotis visi ūkio subjektai.
34. Komisija rašytinėse pastabose teigia, kad Jungtinės Karalystės Prekių ženklų registravimo biuro praktika nustatant, ar pavardė yra tinkama registruoti ją kaip prekių ženklą, neatitinka direktyvos nuostatų, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas.
Jungtinės Karalystės Prekių ženklų registravimo biuras tikrina, ar pavardė, kurią prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, yra paplitusi, ir šiuo tikslu paprastai naudojasi Londono telefonų knyga. Gavus teigiamą rezultatą, Prekių ženklų registravimo biuras suskaičiuoja atitinkamose rinkose veikiančius ūkio subjektus, ir taip ženklas registruojamas arba atsisakoma jį registruoti atsižvelgiant į nustatytą skaičių.
Teigiama, kad šis metodas netinkamas, kadangi taip savavališkai nustatoma riba, kurią peržengus pavardė laikoma paplitusia. Teisingumo Teismas neturi vertinti nacionalinės teisės aktų, o tik nuspręsti dėl jos atitikimo Bendrijos taisyklėms. Aš pripažįstu, kad bet koks metodas prekių ženklo skiriamiesiems požymiams nustatyti neišvengiamai yra daugiau ar mažiau subjektyvus.
35. Šioje byloje akivaizdu, kad Jungtinės Karalystės Prekių ženklų registravimo biuro naudojamas metodas skiriasi nuo metodo, kuriuo, vertindamas prekių ženklo skiriamuosius požymius, iki šiol naudojosi Teisingumo Teismas. Be to, nebuvo pateikta pakankamai įtikinamų argumentų, kurie pateisintų kitokio aiškinimo metodo pasirinkimą.
36. Aš pritariu daugumai iš šalių, kad klausimas, ar pavardė, kokia paplitusi ji bebūtų, gali nurodyti produktų ir paslaugų komercinę kilmę, turi būti analizuojamas remiantis konkrečia atitinkama rinka. Aplinkybė, kad tam tikrame ūkio sektoriuje įprastos pavardės paprastai naudojamos komercinei kilmei žymėti(10) – o tai galėtų turėti pasekmių vertinant jos skiriamuosius požymius – negali būti automatiškai perkelta į bet kurį kitą sektorių. Blogiausiu atveju galima kalbėti apie tam tikras ypatingas aplinkybes, susijusias su žymimų prekių ar paslaugų ypatumais, bet ne apie specialius požymius, būdingus kuriai nors žymenų kategorijai(11).
37. Be to, direktyvoje nėra nuostatų, kurios pateisintų kitokį pavardžių vertinimą, kadangi 6 straipsnio 1 dalies a punktas, t. y. vienintelė specialiai pavardėms skirta nuostata, susijęs su prekių ženklų suteikiamų teisių apribojimu, o šis klausimas, kaip bus paaiškinta toliau, turi būti atskirtas nuo absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų nagrinėjimo.
38. Šiomis aplinkybėmis vertinant pavardės skiriamuosius požymius turi būti laikomasi tų pačių gairių kaip ir kitų žodinių žymenų rūšių atveju.
39. Teisingumo Teismo nuomone, prekių ženklas atlieka savo pagrindinę užduotį, jei jis leidžia visuomenei atskirti juo pažymėtą prekę ar paslaugą nuo kitokios komercinės kilmės prekių ar paslaugų, ir prieiti prie išvados, kad ši prekė ar paslauga buvo pagaminta, suteikta, realizuojama ar tiekiama kontroliuojant prekių ženklo turėtojui, prisiimančiam atsakomybę už jų kokybę. Šiuo atžvilgiu direktyvos 2 straipsnis neskirsto įvairių prekių ženklų kategorijų, ir todėl vertinant skiriamuosius požymius visuomet turi būti taikomi panašūs kriterijai(12).
40. Skiriamieji požymiai turi būti vertinami vidutinio tokių prekių ar paslaugų vartotojo(13), laikomo „pakankamai informuotu, apdairiu ir nuovokiu“, požiūriu(14).
41. Šiame kontekste būtina, pavyzdžiui, atsižvelgti į ypatybę, kad tam tikruose sektoriuose paplitę vardai arba pavardės nuolat naudojami komercinei kilmei pažymėti, kartais ir kaip prekių ženklai. Tokiu atveju niekas negali užkirsti kelio registracijos institucijai konstatuoti, kad prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių. Toks teiginys turi būti suformuluotas konkrečiai, o ne bendrai ar abstrakčiai.
42. Tačiau pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punktą negali būti atsižvelgiama į bendrąjį interesą, kad tam tikras labai paplitusias pavardes galėtų naudoti visi šiuo metu veikiantys ir potencialūs ūkio subjektai.
43. Kaip jau buvo pažymėta(15), šioje nuostatoje įtvirtinus absoliutų atsisakymo registruoti pagrindą siekiama uždrausti registruoti žymenis, kurie neturi konkrečių skiriamųjų požymių, t. y. žymenis, kurie pakankamai informuotam, apdairiam ir nuovokiam vidutiniam vartotojui nesuteikia patikimos informacijos apie tam tikrą komercinę kilmę. Todėl egzistuoja bendrasis interesas išvengti, kad tam tikri ūkio subjektai pasisavintų trimates formas, kurios yra naudingos estetiniu arba techniniu požiūriu, arba monopolizuotų tam tikrus žymenis, galinčius pažymėti patį produktą, jo faktines arba tariamas savybes arba kitus požymius, pavyzdžiui, jo kilmę. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c ir e punktai pagrįsti būtent šiais samprotavimais.
Taip pat būtina pripažinti analogišką bendrąjį interesą, kad bendrinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje įprasti žymenys liktų visuotinai prieinami, ir todėl jų registracija draudžiama pagal d punktą.
44. Tačiau neatrodo, kad būtų tinkama taikyti tokią plačią apsaugą ir žymenims, kurie, nebūdami aprašomojo pobūdžio, neturi specifinių skiriamųjų požymių dėl kitų priežasčių. Nemanau, kad egzistuoja bendrasis interesas palikti visuomenei naudoti žymenis, neleidžiančius identifikuoti jais žymimų prekių ar paslaugų komercinės kilmės.
45. Direktyvoje taip pat nėra nuostatų, užtikrinančių, kad pirmam ūkio subjektui, kuris pateikia paraišką registruoti tam tikrą pavardę, nebūtų suteikiamas joks santykinis pranašumas.
46. Todėl pavardės skiriamieji požymiai priklauso nuo to, ar prekių ar paslaugų, dėl kurių pateikta registravimo paraiška, atveju atitinkamo vartotojo požiūriu žymuo nurodo vienos, o ne kitos įmonės prekes arba paslaugas. Pavardės paplitimas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti, nuolat turint galvoje konkrečias prekes ar paslaugas, tačiau jis nėra lemiamas.
Ketvirtasklausimas
47. Pateikdamas ketvirtą klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar vertinant iš pavardės sudaryto žymens skiriamuosius požymius pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punktą, būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog prekių ženklo suteikiamos teisės ribojamos pagal 6 straipsnio 1 dalies a punktą.
48. Atsakymas turėtų būti neigiamas.
49. Direktyvoje nėra reikalaujama, kad klasifikacijos tikslais atliekamas vertinimas turėtų būti ne toks nuodugnus, atsižvelgiant į nuostatas, ribojančias prekių ženklo suteikiamas teises.
50. Tačiau, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą(16), nors sprendimas Baby‑dry nustatant žodinio žymens skiriamųjų požymių vertinimo teisinį pagrindą daro nuorodą į reglamento 12 straipsnį, kuris suformuluotas taip pat kaip ir direktyvos 6 straipsnis, šiame sprendime iš to nedaroma jokia praktinė išvada.
51. Aš jau turėjau galimybę pažymėti, kad remiantis reglamento 12 straipsniu negalima teigti, jog vertinti prekių ženklo vaizduojamąjį požymį turi ne Tarnyba registracijos metu, o teismai, turintys užtikrinti pasinaudojimą prekių ženklo suteikiamomis teisėmis. Detalus 4 ir 7 straipsniuose pateikiamas atsisakymo registruoti pagrindų sąrašas ir platus teisinių priemonių, kurių galima imtis dėl atsisakymo registruoti, spektras veikiau parodo, kad registracijos sąlygų vertinimas neturi būti paviršutiniškas. Be to, nemanau, kad toks metodas būtų pateisinamas teisės politikos požiūriu, kadangi teisiniuose ginčuose, kuriuose remiamasi 12 straipsniu, prekių ženklo turėtojas visuomet turi pranašumą tiek dėl nepaslankumo pasitikint oficialiais dokumentais, tiek dėl sunkumų, susijusių su galimybe atskirti aprašomąjį ir neaprašomąjį pobūdį(17).
52. Tokį požiūrį Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino 2003 m. gegužės 6 d. sprendimu Libertel(18), kuriame jis nustatė, kad direktyvos 6 straipsnis susijęs su jau įregistruoto Bendrijos prekių ženklo suteikiamų teisių apribojimu. Be to, jis konstatavo, kad sumažinus atsisakymo registruoti pagrindų kontrolės svarstant registracijos paraišką apimtį motyvuojant tuo, kad riziką, jog tam tikri ūkio subjektai galėtų pasisavinti tam tikrus žymenis, kurie pagal savo prigimtį turėtų likti laisvi, galėtų neutralizuoti minėtas teisių apribojimas, kompetentinga institucija netektų atsisakymo registruoti pagrindų vertinimo prekių ženklo registracijos metu užduoties, kuri būtų perduota teismams, turintiems užtikrinti naudojimąsi prekių ženklo suteikiamomis teisėmis konkrečiu atveju. Šis požiūris prieštarauja direktyvos sistemai, kuri pagrįsta išankstiniu prieš registravimą atliekamu vertinimu, o ne kontrole a posteriori. Direktyvoje nėra nuorodų, leidžiančių daryti tokią išvadą iš jos 6 straipsnio. Priešingai, 2 ir 3 straipsniuose išdėstytų atsisakymo registruoti pagrindų skaičius ir detalus aprašymas bei platus priemonių, kurių galima imtis atmetimo atveju, ratas leidžia manyti, kad siekiant užkirsti kelią netinkamai prekių ženklų registracijai vertinimas, atliekamas pateikus registravimo paraišką, turi būti ne paviršutiniškas, o griežtas ir išsamus(19).
53. Šie su direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punktu (arba reglamento 12 straipsnio 1 dalimi) susiję svarstymai gali būti taikomi ir a punktui. Pagrindinė idėja – kad nuostatos, susijusios su prekių ženklų suteikiamų teisių apribojimu, neturi poveikio vertinimo, atliekamo priimant sprendimą, ar ženklui turi būti taikomi absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai, pobūdžiui.
54. Taigi aplinkybė, kad prekių ženklo, kuri sudaro pavardė, suteikiamos teisės ribojamos pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą, neturi jokios įtakos konkrečių ženklo skiriamųjų požymių vertinimui pagal 3 straipsnio 1 dalies b punktą.
Penktas klausimas
55. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, paskutinis klausimas buvo pateiktas tik tam atvejui, jeigu atsakymas į ketvirtą klausimą būtų teigiamas. Kadangi taip nėra, į šį klausimą atsakyti nebūtina.
VIII – Išvada
56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į High Court of Justice (England and Wales), Chancery Division pateiktus klausimus taip:
1. Žymens, kurį sudaro pavardė, skiriamieji požymiai 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 3 straipsnio 1 dalies prasme priklauso nuo to, ar tam tikrų prekių ar paslaugų, kurioms buvo pateikta paraiška, atžvilgiu atitinkamo vartotojo požiūriu žymuo nurodo vienos, o ne kitos įmonės prekes arba paslaugas. Tam tikros pavardės paplitimas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos gali būti atsižvelgta, nuolat turint galvoje konkrečias prekes ar paslaugas, tačiau jis nėra lemiamas.
2. Aplinkybė, kad prekių ženklo, kurį sudaro pavardė, suteikiamos teisės gali būti ribojamos pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą, neturi jokios įtakos šio ženklo skiriamųjų požymių vertinimui pagal 3 straipsnio 1 dalies b punktą.