BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. vasario 6 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Ispanijos degalinių rinka – Sprendimas atmesti skundą – Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 – Komisijos sprendimu nustatytų privalomų įsipareigojimų nevykdymas – Procedūros atnaujinimas – Vienkartinės baudos – Periodinės baudos“
Byloje T‑342/11
Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio (CEEES), įsteigta Madride (Ispanija),
Asociación de Gestores de Estaciones de Servicio, įsteigta Madride,
atstovaujamos advokatų A. Hernández Pardo ir B. Marín Corral,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Baquero Cruz ir F. Ronkes Agerbeek,
atsakovę,
palaikomą
Ispanijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos abogados del Estado M. Muñoz Pérez, vėliau S. Centeno Huerta ir galiausiai A. Rubio González,
ir
Repsol Comercial de Productos Petrolíferos SA, atstovaujamos advokatų J. Jiménez-Laiglesia Oñate ir S. Rivero Mena,
įstojusių į bylą šalių,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimą C (2011) 2994 galutinis, kuriuo buvo atmestas ieškovių pateiktas skundas dėl Repsol padarytų konkurencijos taisyklių pažeidimo (byla COMP/39461),
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 29 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Šiuo ieškiniu ieškovės – Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio (CEEES) ir Asociación de Gestores de Estaciones de Servicio – prašo panaikinti 2011 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimą C (2011) 2994 galutinis, kuriuo buvo atmestas jų pateiktas skundas dėl Repsol padarytų konkurencijos taisyklių pažeidimo (byla COMP/39461; toliau – ginčijamas sprendimas). Pateiktame skunde buvo skundžiamas įstojusios į bylą šalies Repsol Comercial de Productos Petrolíferos SA (toliau – Repsol) įsipareigojimų, kurie tapo privalomi pagal 2006 m. balandžio 12 d. Komisijos sprendimą dėl [EB] 81 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/B‑1/38.348 – Repsol CPP) (santrauka paskelbta OL L 176, p. 104; toliau – sprendimas dėl įsipareigojimų), nesilaikymas.
Faktinės bylos aplinkybės
2 CEEES yra įmonių asociacija, jos tikslas – narių, kurie iš esmės yra bendrovės, turinčios teisę eksploatuoti degalines, interesų gynyba ir atstovavimas joms visose veiklos srityse.
3 Asociación de Gestores de Estaciones de Servicio yra įmonių asociacija, integruota į CEES; ji atstovauja ūkio subjektų, kurie eksploatuoja degalines, tačiau nėra jų savininkai, interesams.
4 Repsol yra Ispanijos kurą tiekianti bendrovė.
5 2004 m. birželio 16 d. Europos Bendrijų Komisija pradėjo EB 81 ir 82 straipsnių taikymo procedūrą prieš Repsol dėl kuro tiekimo Ispanijos degalinėms. Savo preliminariuose vertinimuose ji išreiškė abejonių dėl tam tikrų išimtinių ilgalaikių tiekimo sutarčių, sudarytų tarp Repsol ir degalinių, sąlygų suderinamumo su EB 81 straipsniu.
6 Atsakydama į Komisijos išreikštą susirūpinimą, Repsol pasiūlė įsipareigojimus, kurie buvo paskelbti išklausius trečiuosius asmenis, kaip tai numatyta 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 27 straipsnio 4 dalyje, ir kurie kelis kartus persvarstyti.
7 2006 m. balandžio 12 d. priimdama sprendimą dėl įsipareigojimų Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi, patvirtino persvarstytus įsipareigojimus, kurie buvo privalomi iki 2011 m. gruodžio 31 d.
8 Sprendime dėl įsipareigojimų, be kita ko, numatyta:
„[Repsol] įsipareigoja laikytis Reglamento Nr. 2790/99 4 ir 5 straipsnių nuostatų tiek, kiek tai susiję su sutartimis, kuriomis nustatomos sąlygos, kurioms esant [Repsol] vykdo kuro transporto priemonėms tiekimo Ispanijos degalinėms veiklą. [Repsol], be kita ko, įsipareigoja:
<…>
b) neriboti pirkėjo galimybės nustatyti pardavimo kainą, tačiau [Repsol] turi teisę laisvai nustatyti maksimalią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, jei tai nelemia fiksuotos arba mažiausiosios pardavimo kainos dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar lengvatų; arba atstovavimo susitarimų, kuriuose [Repsol] nustato pardavimo kainą, atveju, kadangi atstovas netampa turto savininku, [Repsol] įsipareigoja nedaryti kliūčių atstovui dalytis savo komisiniais su klientu ir nenustatyti jam apribojimų šiuo atžvilgiu ir suteikti jam visą laisvę sumažinti kliento faktiškai sumokėtą kainą, nesumažinant [Repsol] pajamų.“
9 Sprendime dėl įsipareigojimų Komisija nusprendė, kad Repsol pasiūlyti įsipareigojimai siekiant pašalinti konstatuotas problemas yra pakankami, ir nutraukė procedūrą.
10 2007 m. gegužės 30 d., kaip ir kelios kitos bendrovės, ieškovės pateikė Komisijai skundą, kuriame nurodyta, kad tarp kelių kuro bendrovių sudarytas susitarimas, kuriuo prieštaraujama EB 81 straipsniui. Jos taip pat nurodė, kad pažeisdama EB 81 ir 82 straipsnius Repsol nustatė minimalias pardavimo visuomenei kainas degalinėse.
11 2007 m. liepos 10 d. papildomame atsiliepime ieškovės nurodė, kad Repsol nesilaikė įsipareigojimo, kuris sprendimu dėl įsipareigojimų buvo pripažintas privalomu, neriboti galimybės Ispanijos degalinėms nustatyti kuro pardavimo visuomenei kainos, ir paprašė Komisijos atnaujinti procedūrą prieš Repsol remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalimi.
12 Savo 2009 m. lapkričio 13 d. pastabose ieškovės nurodė, kad Komisija privalo skirti Repsol baudą dėl įsipareigojimų nevykdymo.
13 2009 m. liepos 30 d. Comisión Nacional de la Competencia (Ispanijos nacionalinė konkurencijos komisija; toliau – CNC) priėmė sprendimą Repsol, Cepsa Estaciones de Servicio SA ir BP Oil España SA atžvilgiu (toliau – CNC sprendimas). Tame sprendime CNC konstatavo, kad šios bendrovės pažeidė ley 16/1989, de 17 de julio, de Defensa de la Competencia (1989 m. liepos 17 d. įstatymas Nr. 16/1989 dėl konkurencijos apsaugos, BOE, Nr. 170, 1989 m. liepos 18 d., p. 22747) 1 straipsnį ir EB 81 straipsnio 1 dalį tiek, kiek jos netiesiogiai nustatė kuro pardavimo visuomenei kainą, kurią turi taikyti nepriklausomos įmonės, prekiaujančios minėtų įmonių vardu, ir taip apribojo laisvą konkurenciją tarp jų tinklo degalinių ir likusių degalinių. Be to, CNC skyrė Repsol 5 milijonų eurų baudą ir įpareigojo ją imtis visų priemonių, kurių reikia tam, kad būtų nutraukta tokia kainų nustatymo praktika, taip pat susilaikyti nuo tokios praktikos ateityje.
14 2010 m. kovo 30 d. ir gruodžio 28 d. pareiškimais atitinkamai ieškovės ir Repsol pateikė skundus dėl CNC sprendimo.
15 2010 m. rugsėjo 21 d. laišku Komisija pateikė ieškovėms savo preliminarų vertinimą dėl skundo; šis jų buvo pateiktas 2007 m. gegužės 30 d.
16 Dėl pirmos ieškovių skundo dalies, susijusios su tariamu susitarimu, kuris prieštarauja SESV 101 straipsniui, Komisija jas informavo, kad perdavė visus šio skundo dokumentus, susijusius su tokiu susitarimu, CNC ir paprašė patvirtinti, ar jos planuoja atsisakyti savo skundo, susijusio su šiuo susitarimu.
17 Dėl antros ieškovių skundo dalies, susijusios su Repsol ir Cepsa Estaciones de Servicio padarytu SESV 101 straipsnio pažeidimu dėl minimalios kainos nustatymo degalinėms, Komisija nurodė, kad šis klausimas jau buvo išnagrinėtas CNC sprendime, ir pareiškė apie savo ketinimą atmesti šią jų skundo dalį remiantis Reglamento Nr. 1/2003 13 straipsnio 2 dalimi. Ji pasiūlė joms atsisakyti šios skundo dalies.
18 Galiausiai dėl trečios skundo dalies, susijusios su tuo, kad Repsol nesilaikė įsipareigojimų, kurie sprendimu dėl įsipareigojimų buvo pripažinti privalomais, Komisija pažymėjo, kad nėra pakankamai motyvų pradėti tyrimo ir kad preliminariai ji atmeta šią jų skundo dalį.
19 Savo 2010 m. spalio 18 d. atsakyme ieškovės sutiko atsisakyti pirmų dviejų skundo dalių, nurodytų šio sprendimo 16 ir 17 punktuose. Tačiau jos paliko šio sprendimo 18 punkte nurodytą trečią skundo dalį.
20 2011 m. balandžio 28 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, juo ji atmetė ieškovių skundą.
21 Komisija ginčijamo sprendimo 22–25 punktuose priminė, kad dėl sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pirma, ji gali atnaujinti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį ir skirti vienkartines arba periodines baudas pagal to reglamento 23 ir 24 straipsnius; antra, ji turi diskreciją šiuo aspektu. Šioje byloje nėra pakankamai motyvų, kad būtų imtasi priemonių prieš Repsol.
22 Ginčijamo sprendimo 26–32 konstatuojamose dalyse Komisija nurodė, kad nebūtina atnaujinti procedūros prieš Repsol, nes CNC jau atliko tyrimą dėl šios bendrovės ir priėmė priemones prieš ją. Skundo nagrinėjimas reikštų dvigubą darbą ir neveiksmingą viešųjų išteklių naudojimą.
23 Ginčijamo sprendimo 33–43 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo ir atmetė du ieškovių argumentus. Visų pirma, sprendimo 34–40 konstatuojamose dalyse Komisija atmetė ieškovių argumentą, kad skundo nagrinėjimas būtų tik mažos apimties dvigubas darbas. Antra, šio sprendimo 41–43 konstatuojamose dalyse Komisija atmetė argumentą, susijusį su tuo, kad tai yra atskiri pažeidimai. Atsižvelgdama į tai Komisija, be kita ko, manė, jog net darant prielaidą, kad Repsol veiksmai yra dviejų savarankiškų teisės nuostatų, t. y. viena vertus, SESV 101 straipsnio ir, antra vertus, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimas, nėra pakankami motyvų imtis priemonių, susijusių su šiuo skundo aspektu. CNC nagrinėtos bylos siekiant nubausti už Repsol veiksmus, pakanka tam, kad ateityje ji būtų atgrasyta atlikti tokius antikonkurencinius veiksmus.
24 Galiausiai ginčijamo sprendimo 44–48 konstatuojamose dalyse Komisija atsakė į ieškovių argumentą, kad privalo skirti vienkartines baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punktą arba periodinę baudą pagal šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies c punktą. Šiuo aspektu Komisija nurodė, kad šiose nuostatose nenumatyta teisė iš jos reikalauti, kad ji skirtų vienkartinę ar periodinę baudą ir kad bet kuriuo atveju šios bylos aplinkybėmis nebūtina atnaujinti procedūros tam, kad Repsol būtų skirta vienkartinė bauda.
Procesas ir šalių reikalavimai
25 2011 m. birželio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.
26 2011 m. rugsėjo 23 d. ir spalio 3 d. pateiktais dokumentais atitinkamai Ispanijos Karalystė ir Repsol pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. 2011 m. lapkričio 8 ir 30 d. nutartimis Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino jų prašymus įstoti į bylą.
27 Užbaigus rašytinį procesą, 2012 m. liepos 12 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. raštais ieškovės pateikė du įrodymų pasiūlymus, prie jų buvo pridėti dokumentai. Šie pasiūlymai prijungti prie bylos, nebent būtų priimtas sprendimas dėl jų nepriimtinumo.
28 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
29 Per 2013 m. balandžio 29 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
30 Ieškovės savo ieškinyje Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– atitinkamai konstatuoti, kad Komisija privalo skirti vienkartinę ar periodinę baudą Repsol už Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimą.
31 Atsakydamos į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktą klausimą, ieškovės atsisakė visų reikalavimų, kuriais siekiama, kad būtų konstatuota, jog Komisija privalo skirti Repsol vienkartinę ar periodinę baudą, ir tai buvo užfiksuota posėdžio protokole.
32 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti, kad ieškinys iš dalies nepriimtinas, ir jį atmesti kaip iš dalies nepagrįstą arba bet kuriuo atveju jį visą atmesti kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
33 Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
34 Repsol Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą arba bet kuriuo atveju atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su jos įstojimu.
Dėl teisės
35 Grįsdamos ieškinį ieškovės nurodo, kad Komisija pažeidė, pirma, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį ir, antra, šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies c punktą bei 24 straipsnio 1 dalies c punktą.
36 Ieškovės iš esmės nurodo du ieškinio pagrindus.
37 Pirma, ieškovės tvirtina, kad dėl to, jog Repsol nesilaikė sprendimo dėl įsipareigojimų, Komisija privalėjo atnaujinti procedūrą prieš šią bendrovę ir jai skirti vienkartinę ar periodinę baudą. Nesiėmusi šių priemonių, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį ir šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies c punktą bei 24 straipsnio 1 dalies c punktą.
38 Antra, ieškovės mano, kad neatnaujinusi procedūros prieš Repsol ir neatšaukusi ar nepanaikinusi sprendimo dėl įsipareigojimų, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį.
39 Kadangi tam tikros ieškovių pastabos gali būti suprantamos kaip susijusios ne tik su ginčijamo sprendimo motyvų pagrįstumu, bet ir su SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti, Bendrasis Teismas išnagrinės šį aspektą po to, kai bus išnagrinėti du ieškinio pagrindai.
40 Galiausiai Bendrasis Teismas pareikš nuomonę dėl 2012 m. liepos 12 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. įrodymų pasiūlymo.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies c punkto bei 24 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu dėl to, kad Komisija neatnaujino procedūros prieš „Repsol“ ir neskyrė jai vienkartinės ar periodinės baudos
Dėl ieškinio pagrindo priimtinumo
41 Komisija nurodo, kad ieškinio pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punkto ir 24 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu, buvo pateiktas tik grindžiant antrą ieškovių reikalavimų dalį, kurios jos atsisakė (žr. šio sprendimo 31 punktą) ir kuria siekta nustatyti jai įpareigojimą.
42 Tačiau, priešingai, nei pažymi Komisija, iš ieškinio nematyti, kad ieškovės nurodo tik Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punkto ar 24 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatų pažeidimą, siekdamos pagrįsti dalį reikalavimų, kurie pateikti stengiantis, kad būtų konstatuota, jog Komisija privalo skirti Repsol vienkartinę ar periodinę baudą, bet ne siekdamos pagrįsti pirmąją savo reikalavimų dalį.
43 Atsižvelgiant į tai reikia priminti, kad iš teismų praktikos išplaukia, kad Europos Sąjungos teismas, vykdydamas SESV 263 straipsnio nuostatomis jam suteiktus įgaliojimus dėl panaikinimo, neturi teisės teikti nurodymų institucijoms, todėl reikalavimų dalis, kuria siekiama, kad Sąjungos institucijai butų pateiktas nurodymas, turi būti atmestas kaip nepagrįstas (2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Now Pharm prieš Komisiją, T‑74/08, Rink. p. II‑4661, 19 punktas).
44 Vis dėlto šia teismų praktika nedraudžiama, kad ieškovės grįstų savo prašymą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo argumentu, susijusiu su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punkto ar 24 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu. Iš tiesų, jei Komisija ginčijamame sprendime pažeidė šias nuostatas, ieškovės turi turėti galimybę prašyti, kad Bendrasis Teismas panaikintų tą sprendimą, tada Komisija privalėtų imtis priemonių įvykdyti Bendrojo Teismo sprendimą pagal SESV 266 straipsnį.
45 Todėl Komisijos pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio pagrindo pagrįstumo
46 Ieškovės iš esmės nurodo, kad atsisakiusi atnaujinti procedūrą prieš Repsol ir skirti jai vienkartinę ar periodinę baudą dėl sprendimo dėl įsipareigojimų nesilaikymo Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį ir šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies c punktą bei 24 straipsnio 1 dalies c punktą.
– Dėl Komisijos diskrecijos
47 Reikia pažymėti, kad jei ieškovės tvirtintų, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies c punkto bei 24 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos įpareigoja Komisiją atnaujinti procedūrą ir skirti periodinę ar vienkartinę baudą visoms įmonėms, nesilaikančioms įsipareigojimų, kurie to paties reglamento 9 straipsnio 1 dalimi grindžiamu sprendimu tapo privalomi, šis kaltinimas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
48 Iš tiesų iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies formuluotės nedviprasmiškai išplaukia, kad kai atitinkama įmonė nesilaiko sprendimo dėl įsipareigojimų, kaip jis suprantamas pagal to paties reglamento 9 straipsnio 1 dalį, Komisija neprivalo atnaujinti procedūros prieš tokią įmonę, bet šiuo atžvilgiu turi diskreciją. Pagal šią nuostatą, jei įmonė nesilaiko įsipareigojimų, kurie tapo privalomi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, Komisija, gavusi prašymą ar savo iniciatyva, gali atnaujinti procedūrą prieš tą įmonę.
49 Komisija taip pat turi diskreciją dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punkto ir 24 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo; pagal juos ji gali skirti vienkartines ar periodines baudas įmonėms, jei šios nesilaiko įsipareigojimo, kuris sprendimu, priimtu taikant šio reglamento 9 straipsnį, tapo privalomu.
50 Vis dėlto vykstant procedūrai šalys patikslino, kad neginčija aplinkybės, jog nagrinėjamos nuostatos suteikia Komisijai diskreciją.
51 Tačiau ieškovės mano, kad net jei iš principo Komisija turi diskreciją, ji, remiantis bylos aplinkybėmis, privalėjo atnaujinti procedūrą prieš Repsol ir skirti jai vienkartinę ar periodinę baudą.
52 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės tvirtina, kad teismų praktika, pagal kurią Komisija turi didelę diskreciją tiek, kiek tai susiję su klausimu, ar yra Sąjungos interesas tęsti skundo dėl SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimo nagrinėjimą, netaikytina šiuo atveju, nes jų skundas pateiktas dėl sprendimo dėl įsipareigojimų nesilaikymo ir šis nesilaikymas buvo įrodytas CNC sprendimu.
53 Šiuo aspektu pirmiausia reikia pažymėti, kad diskrecija atnaujinti procedūrą, kurią turi Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį, ir diskrecija skirti vienkartinę ar periodinę baudą, kurią ji turi pagal to paties reglamento 23 ir 24 straipsnius, jai buvo suteiktos vykdant SESV 101 ir 102 straipsnių laikymosi priežiūros funkciją, kuri suteikta SESV 105 straipsniu.
54 Iš tiesų, kai Komisija nustato konkurencijos problemas, ji gali pripažinti privalomais įsipareigojimus, kuriuos pasiūlė atitinkamos įmonės ir kurie, jos nuomone, yra tinkami, vietoj formalaus SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimo konstatavimo (2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Alrosa, C‑441/07 P, Rink. p. I‑5949, 35 punktas).
55 Viena vertus, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytas mechanizmas leidžia suinteresuotajai įmonei visapusiškai dalyvauti procedūroje siūlant sprendimus, kurie, jų manymu, labiausiai tinkami šioms Komisijos nurodytoms problemoms pašalinti ir išvengti to, kad Komisija formaliai konstatuotų SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimą. Kita vertus, šis straipsnis grindžiamas argumentais dėl procedūros ekonomijos, nes Komisija neprivalo pakankamai teisiškai įrodyti, kad įvykdytos SESV 101 ir 102 straipsnių sąlygos, todėl gali priimti greitesnį sprendimą dėl jos nustatytų problemų (šiuo klausimu žr. 54 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Alrosa 35 punktą).
56 Kompetencija, suteikta Komisijai pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalies c punktą ir 24 straipsnio 1 dalies c punktą, siekiama užtikrinti tokių įsipareigojimų laikymąsi. Iš tiesų, kai įmonė nesilaiko įsipareigojimų, kuriuos ji suformulavo ir kuriuos privalomais pripažino Komisija, pastaroji gali atnaujinti procedūrą ir skirti jai periodinę ar vienkartinę baudą, apsiribodama tik sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymu, ir prieš tai neprivalo konstatuoti SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimo.
57 Tačiau, priešingai, nei nurodo ieškovės, šių nuostatų tikslas nėra leisti skirti įmonei dvigubą sankciją už ypač sunkius SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimus. Iš tiesų toks aiškinimas nelabai atitiktų Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamosios dalies paskutinį sakinį, pagal kurį sprendimai dėl įsipareigojimų nėra tinkama priemonė tais atvejais, kai Komisija mano, kad turi būti skirta bauda.
58 Dėl aplinkybių, lemiančių diskrecijos, kurią Komisija turi pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį, įgyvendinimą, reikia pažymėti, kad Komisija turi tik ribotus išteklius, kuriuos gali panaudoti potencialiai dideliam skaičiui konkurencijos teisei prieštaraujančių veiksmų.
59 Todėl Komisija turi nustatyti skirtingus jai pateiktų konkurencijos problemų nagrinėjimo prioritetus ir nuspręsti, ar yra Sąjungos interesas toliau nagrinėti bylą (žr. 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo CEAHR prieš Komisiją, T‑427/08, Rink. p. II‑5865, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
60 Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad, kalbant apie atmestus skundus dėl SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Komisija turi atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į jai pateiktame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes. Ji turi, be kita ko, įvertinti nurodyto pažeidimo įtaką bendrosios rinkos veikimui, tikimybę, kad pavyks įrodyti jo buvimą, ir būtinų tyrimo priemonių mastą, kad kuo geriau atliktų savo užduotį prižiūrėti, ar laikomasi SESV 101 ir 102 straipsnių (žr. 2001 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo IECC prieš Komisiją, C‑450/98 P, Rink. p. I‑3947, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 1992 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Automec prieš Komisiją, T‑24/90, Rink. p. II‑2223, 86 punktą ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Ufex ir kt. prieš Komisiją, T‑60/05, Rink. p. II‑3397, 178 punktą). Be to, Komisija turi turėti galimybę atsižvelgti į nacionalinių konkurencijos institucijų priemones (žr. 2007 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Au lys de France prieš Komisiją, T‑458/04, neskelbiamo Rinkinyje, 72 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Galiausiai Bendrasis Teismas jau yra konstatavęs, kad, esant tokiai situacijai, kokia yra šioje byloje, niekas nedraudžia Komisijai suteikti prioritetą vieninteliam kriterijui, siekiant įvertinti Sąjungos interesą nagrinėti konkurencijos problemą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo IECC prieš Komisiją 58 ir 59 punktus).
61 Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, kad skundo dėl SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimo autorius neturi teisės reikalauti, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl tariamo pažeidimo buvimo ar nebuvimo (1999 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ufex ir kt. prieš Komisiją, C‑119/97 P, Rink. p. I‑1341, 87 punktas; 60 punkte minėto Bendrojo Teismo sprendimo Automec prieš Komisiją 75 punktas ir 2012 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Protégé International prieš Komisiją, T‑119/09, 32 punktas).
62 Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos kompetencijos pripažinti įsipareigojimus privalomais pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį tikslas yra taip pat užtikrinti SESV 101 ir 102 straipsnių laikymąsi, ir į tai, kad šio reglamento 9 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 1 dalies c punkte ir 23 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta kompetencija siekiama užtikrinti šių įsipareigojimų laikymąsi, Bendrasis Teismas mano, kad principai, nustatyti šio sprendimo 60 ir 61 punktuose nurodytoje teismų praktikoje, taikomi ir tuo atveju, kai apie galimą įsipareigojimo nesilaikymą pranešama Komisijai ir ji turi nuspręsti, ar atnaujinti procedūrą.
63 Kadangi Komisija privalo įvertinti klausimą, ar yra Sąjungos interesas toliau nagrinėti skundą atsižvelgiant į konkrečiu atveju reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes, ji turi įvertinti ir tai, kad situacija gali skirtis priklausomai nuo to, ar šis skundas susijęs su galimu sprendimo dėl įsipareigojimų nesilaikymu, ar galimu SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimu.
64 Iš tiesų, kadangi įsipareigojimų nesilaikymą apskritai lengviau įrodyti nei SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimą, tyrimo priemonių, būtinų įrodyti tokį įsipareigojimų nesilaikymą, apimtis iš principo yra labiau ribota. Tačiau, priešingai, nei nurodo ieškovės, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad tokiu atveju Komisija privalo visada atnaujinti procedūrą ir skirti vienkartinę ar periodinę baudą. Iš tiesų dėl tokio požiūrio kompetencija, kurią ji turi pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalies c punktą ir 24 straipsnio 1 dalies c punktą, pasikeistų į susijusią kompetenciją, o tai prieštarautų šių nuostatų formuluotei.
65 Be to, kalbant apie ieškovių nurodytą argumentą, kad Komisija privalo prižiūrėti, kaip laikomasi sprendimo dėl įsipareigojimų, reikia konstatuoti, kad niekas nedraudžia Komisijai remiantis nagrinėjamomis nuostatomis atsižvelgti į nacionalinių konkurencijos institucijų priemones.
66 Atsižvelgiant į tai reikia pažymėti, kad nacionalinių konkurencijos institucijų paralelinė kompetencija taikant SESV 101 ir 102 straipsnius pagal Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnį nėra ginčijama Komisijos pagal šio reglamento 9 straipsnį priimtu sprendimu dėl įsipareigojimų. Iš tiesų, kaip išplaukia iš Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamosios dalies, Komisijos pagal šio reglamento 9 straipsnį priimti sprendimai dėl įsipareigojimų neturi įtakos galimybei, kurią turi nacionalinės konkurencijos institucijos, konstatuoti SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimą ir priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Be to, iš šio reglamento 22 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad Komisijos priimti sprendimai dėl įsipareigojimų neturi įtakos nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimui taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius.
67 Galiausiai, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisijos priimtas sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį nesuteikia jai išimtinės kompetencijos. Žinoma, šio reglamento 11 straipsnio 6 dalyje, kuria remiasi ieškovės šiame kontekste, be kita ko, numatyta, kad Komisijai pradėjus procedūrą siekiant priimti sprendimą, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir nurodoma jį nutraukti remiantis šio reglamento 7 straipsniu, arba procedūrą, siekiant priimti sprendimą, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomi pagal šio reglamento 9 straipsnį, valstybių narių konkurencijos institucijos netenka kompetencijos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnių. Tačiau iš šių nuostatų negalima daryti išvados, kad nacionalinė konkurencijos institucija nebegali priimti sprendimo dėl įmonės po to, kai Komisija priėmė sprendimą dėl įsipareigojimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį. Iš tiesų iš teismų praktikos matyti, kad Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalis galutinai neatima kompetencijos iš nacionalinių konkurencijos institucijų, tačiau tik vykstant procedūrai Komisijoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, 68–92 punktus).
68 Todėl niekas nedraudžia to, kad Komisija atsižvelgtų į priemones, kurias nacionalinė konkurencijos institucija priima dėl įmonės, kai vertina, ar yra Sąjungos interesas atnaujinti procedūrą prieš šią įmonę dėl įsipareigojimų nesilaikymo tam, kad galėtų jai skirti vienkartinę ar periodinę baudą. Atvirkščiai, kadangi pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalies c punktą ir 24 straipsnio 1 dalies c punktą Komisijai buvo suteikta kompetencija vykdyti jai pavestą SESV 101 ir 102 straipsnių laikymosi priežiūros užduotį, toks atsižvelgimas yra privalomas.
– Dėl diskrecijos buvimo šioje byloje
69 Būtent atsižvelgiant į prieš tai pateiktus samprotavimus reikia nagrinėti kaltinimą, kad Komisijos sprendime neatnaujinti procedūros ir neskirti vienkartinės ar periodinės baudos Repsol yra akivaizdi vertinimo klaida. Ieškovės nurodo, kad motyvai, kuriuos Komisija nurodė ginčijamame sprendime, nepateisina šio sprendimo.
70 Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos Teismas prižiūri Komisijai suteiktos diskrecijos nagrinėti skundus įgyvendinimą ne tam, kad vietoj Komisijos įvertintų Sąjungos suinteresuotumą, bet kad patikrintų, ar priimtas ginčijamas sprendimas neparemtas iš esmės netiksliais faktais ir nėra akivaizdžiai klaidingas teisės ir vertinimo požiūriu, taip pat, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 59 punkte minėto Sprendimo CEAHR prieš Komisiją 65 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
71 Bendrasis Teismas mano, kad šiuo atveju ginčijamo sprendimo motyvuose, kurių santrauka pateikta šio sprendimo 21–24 punktuose, nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.
72 Iš tiesų reikia priminti, kad Komisija, be kita ko, rėmėsi CNC sprendimu, kuriame pastaroji konstatavo, kad Repsol pažeidė SESV 101 straipsnį, kai netiesiogiai nustatė kuro pardavimo visuomenei kainą, skyrė jai 5 milijonų eurų baudą ir įpareigojo imtis visų priemonių, būtinų šiai kainos nustatymo praktikai nutraukti ir susilaikyti nuo jos ateityje. Šis požiūris atitinka glaudaus Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų, priklausančių Europos konkurencijos tinklui, bendradarbiavimo tikslą, kuris, be kita ko, nurodytas Reglamento Nr. 1/2003 6, 8 ir 15 konstatuojamosiose dalyse.
73 Be to, atsižvelgdama į CNC sprendimą, Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo manyti, kad nereikia imtis papildomų priemonių prieš Repsol.
74 Iš tiesų, viena vertus, kalbant apie ieškovių argumentus, kad Komisija turėjo nubausti Repsol dėl to, kad nesilaikė sprendimo dėl įsipareigojimų, ir skirti jai periodinę baudą pagal Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsnio 1 dalies c punktą, reikia pažymėti, kad šiuo Komisijos įgaliojimu siekiama įpareigoti įmonę laikytis įsipareigojimų ateityje. Šiuo atžvilgiu tikslai, kurių Komisija galėjo siekti skirdama periodinę baudą Repsol, ir CNC sprendimu siekiami tikslai skiriasi, nes tuo sprendimu siekiama, kad būtų nutraukta kuro pardavimo kainos nustatymo praktika. Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad priemonės, kurių ėmėsi CNC, buvo pakankamos įpareigoti Repsol susilaikyti nuo šios praktikos ateityje. Todėl ji, nepadarydama aiškios vertinimo klaidos, galėjo manyti, kad jos įsikišimas nėra būtinas, todėl nėra Sąjungos suinteresuotumo atnaujinti procedūrą tam, kad būtų skirta periodinė bauda.
75 Kita vertus, kalbant apie ieškovių argumentą, kad Komisija privalėjo skirti baudą už sprendimo dėl įsipareigojimų nesilaikymą, reikia priminti, kad pagrindinis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punktą skirtos baudos tikslas yra nubausti už veiksmus, kurie, Komisijos nuomone, sukelia konkurencijos problemų, ir nėra privaloma pakankamai teisiškai įrodyti, kad buvo įvykdytos SESV 101 ir 102 straipsnių sąlygos. Savo sprendime CNC jau konstatavo, kad Repsol nustatė kuro pardavimo kainą ir skyrė sankciją. Kadangi sprendimas dėl įsipareigojimų susijęs tuo tais pačiais veiksmais, Komisija turėjo atsižvelgti į CNC sprendimą. Be to, kadangi pagrindinis sankcijos už Repsol veiksmus, kuriuos Komisija identifikavo kaip probleminius, tikslas jau buvo pasiektas, ji, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo manyti, kad nėra Sąjungos suinteresuotumo atnaujinti procedūrą ir skirti papildomą baudą.
76 Nė vienas iš ieškovių pateiktų argumentų negali paneigti šios išvados.
77 Visų pirma ieškovės nurodo, jog, nepaisydama to, kad CNC jau skyrė Repsol baudą už tai, kad ji nustatė kuro pardavimo kainą, Komisija privalėjo jai skirti baudą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punktą tam, kad nebūtų pakenkta šio reglamento 9 straipsniu įtvirtinto paties mechanizmo esmei dėl teisinio saugumo priežasčių, ir neleisti nevykdyti įsipareigojimų, motyvuojant tuo, kad jie yra „nemokami, nežymūs ar nereikšmingi“, ypač įmonėms, kurios nepripažino įsipareigojimų.
78 Šį argumentą reikia atmesti.
79 Iš tiesų, net darant dvi prielaidas, kad, pirma, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo leidžiama Komisijai skirti įmonei papildomą baudą vien dėl to, kad ji nesilaikė įsipareigojimų, nors už tuos pačius veiksmus dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo ji jau buvo nubausta nacionalinės konkurencijos institucijos, ir, antra, kad tokia priemonė neprieštarauja ne bis in idem principui, šiuo atveju Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo manyti, kad nėra Sąjungos suinteresuotumo atnaujinti procedūrą turint tikslą skirti Repsol papildomą baudą.
80 Visų pirma reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovės, šiuo atveju Komisija negalėjo skirti Repsol baudos už sprendimo dėl įsipareigojimų nesilaikymą, nepanaudojusi šiuo tikslu viešųjų išteklių. Kaip teisingai nurodė Komisija, ji būtų turėjusi atlikti kelis administracinius veiksmus, kaip antai parengti sprendimą dėl procedūros atnaujinimo ir pranešimą apie kaltinimus, išklausyti suinteresuotąsias šalis ir priimti sprendimą, kuriuo skiriama bauda.
81 Be to, Komisija galėjo manyti, kad jos įsikišimo pridėtinė vertė buvo ribota, nes pagrindinis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punkte numatytas tikslas – nubausti Repsol už veiksmus, kurie, jos nuomone, yra probleminiai konkurencijos taisyklių atžvilgiu, – jau buvo pasiektas.
82 Galiausiai, kalbant apie ieškovių nurodytą tikslą, t. y. išsaugoti Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje įtvirtinto mechanizmo veiksmingumą, reikia manyti, kad tai tikslas, kuris tiesiogiai susijęs su Komisijos politika konkurencijos teisės srityje.
83 Todėl net darant šio sprendimo 79 punkte nurodytas dvi prielaidas, šiuo atveju Komisija neviršijo savo diskrecijos ribų, kai nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti procedūrą ir skirti Repsol papildomą baudą.
84 Antra, ieškovės nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija nepakankamai atsižvelgė į Repsol pažeidimo sunkumą ir į jos veiksmų poveikį rinkai.
85 Šį argumentą taip pat reikia atmesti.
86 Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 60 ir 62 punktuose, kai Komisija nustato konkurencijos problemų, apie kurias jai pranešta, prioritetinį eiliškumą, niekas nedraudžia jai suteikti prioriteto vienam iš reikšmingų kriterijų.
87 Remiantis šio sprendimo 72–83 punktuose nurodytais motyvais, šiuo atveju Komisija galėjo teisingai manyti, kad, atsižvelgiant į CNC sprendimą, skirtą Repsol, dėl jos papildomo kišimosi nėra Sąjungos suinteresuotumo ir ji neprivalo įvertinti kitų kriterijų ar pareikšti nuomonę dėl bylos esmės, Repsol veiksmų sunkumo, Ispanijos rinkos struktūros ar Repsol veiksmų įtakos rinkai.
88 Trečia, ieškovės tvirtina, kad dėl sprendimo dėl įsipareigojimų tiesioginio poveikio, dėl jo įpareigojamojo pobūdžio Repsol, juo įtvirtinto abipusio ryšio ir pasitikėjimo tarp šios įmonės ir Komisijos, taip pat dėl būtinybės vienodai ir laikantis vienodo požiūrio principo taikyti Sąjungos teisę Komisija privalėjo atnaujinti procedūrą ir skirti Repsol vienkartinę ir periodinę baudas.
89 Šį argumentą taip pat reikia atmesti.
90 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad nurodydamos šias aplinkybes ieškovės tik primena, kad Repsol sutiko laikytis sprendimo dėl įsipareigojimų, priimto remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu, ir kad ji šio sprendimo nesilaikė.
91 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 64 punkte, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė suteikti Komisijai didelę diskreciją, kai ji susiduria su įsipareigojimų, kurie tapo privalomi remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi, nesilaikymu. Todėl ieškovių nurodytos aplinkybės, kai tik teigiama, kad Komisija yra tokioje padėtyje, negali įrodyti, kad ji viršijo diskreciją įgyvendindama kompetenciją, kurią ji turi pagal šio reglamento 9 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalies c punktą ir 24 straipsnio 1 dalies c punktą. Tačiau ieškovių ginamas požiūris, kad vien šios aplinkybės įpareigoja Komisiją atnaujinti procedūrą ir skirti vienkartinę ar periodinę baudą, reikštų minėtos kompetencijos, kaip susijusios kompetencijos, taikymą, o tai prieštarautų tam, kas numatyta minėtų nuostatų formuluotėse.
92 Ketvirta, reikia atmesti ieškovių argumentą, susijusį su Teisingumo Teismo praktika, pagal kurį visiškas SESV 101 ir 102 straipsnių veiksmingumas reikalauja, kad kiekvienas asmuo turėtų galimybę prašyti atlyginti žalą dėl šių taisyklių pažeidimo (2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Courage ir Crehan, C‑453/99, Rink. p. I‑6297, 26 punktas ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619, 60 punktas). Kadangi ši teismų praktika susijusi su šių nuostatų įgyvendinimu nuostolių patyrusio asmens iniciatyva, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad, įgyvendinant šias nuostatas konkurencijos institucijų, kurios turi tik ribotus išteklius, iniciatyva, visais atvejais, kai įmonė nesilaiko įsipareigojimų, kurie tapo privalomi remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi, ji turi būti nubausta.
93 Penkta, dėl ieškovių rėmimosi Reglamento Nr. 1/2003 29 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią SESV 101 ir 102 straipsnių laikymasis ir įmonėms taikant minėtą reglamentą nustatytų pareigų vykdymas turi būti užtikrinti skiriant vienkartinę ir periodinę baudas, pakanka pažymėti, kad šioje konstatuojamojoje dalyje nepaneigiamas nei nacionalinių konkurencijos institucijų decentralizuoto SESV 101 straipsnio taikymo tikslas, nei galimybė Komisijai atsižvelgti į minėtų institucijų priemones, kai ji nustato, ar yra Sąjungos suinteresuotumas tęsti bylos nagrinėjimą.
94 Šešta, kalbant apie 2006 m. balandžio 12 d. Komisijos pranešimą spaudai dėl jos sprendimo byloje COMP/B-1/38.348, susijusio su Repsol įsipareigojimais, ir jos tos pačios dienos memorandumą, į kurį daro nuorodą ieškovės, pakanka konstatuoti, kad Komisija juose tik nurodė, kad galės skirti baudas Repsol, jei ši nesilaikys sprendimo dėl įsipareigojimų, tačiau neįsipareigojo skirti tokias baudas automatiškai.
95 Septinta, tiek, kiek ieškovės nurodo proporcingumo principą, reikia atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįstą ir nėra būtina nagrinėti jo priimtinumo. Iš tiesų, kaip matyti iš prieš tai išdėstytų samprotavimų, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos derindama interesus, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalies c punktą ir 24 straipsnio 1 dalies c punktą. Todėl ginčijamas sprendimas negalėjo kelti neproporcingą grėsmę ieškovių interesams.
96 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad nėra Sąjungos suinteresuotumo atnaujinti procedūrą prieš Repsol tam, kad būtų skirta vienkartinė ar periodinė bauda. Todėl reikia atmesti ieškinio pagrindą dėl Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 2 dalies c punkto ir 24 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimo.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies pažeidimu dėl to, kad Komisija neatnaujino procedūros ir neatšaukė ar nepanaikino sprendimo dėl įsipareigojimų
97 Ieškovės taip pat tvirtina, kad neatnaujinusi procedūros prieš Repsol ir neatšaukusi ar nepanaikinusi sprendimo dėl įsipareigojimų Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį. Po to, kai nebuvo laikytasi sprendimo dėl įsipareigojimų, Komisija privalėjo atšaukti ar panaikinti minėtą sprendimą.
98 Šiuo aspektu Komisija teisingai nurodo, kad šiuo atveju buvo suinteresuotumas palikti galioti sprendimą dėl įsipareigojimų. Visų pirma sprendimas dėl įsipareigojimų buvo susijęs ne tik su Repsol pareigomis dėl kuro pardavimo kainos, bet iš principo ir su ilgalaikėmis išimtinėmis tiekimo sutartimis. Be to, kalbant apie įsipareigojimą dėl kuro pardavimo kainos, pažymėtina, kad niekas nedraudė Komisijai palikti galioti jos sprendimą dėl šio įsipareigojimo. Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 56 punkte, dėl tokio palikimo galioti Komisija turėjo galimybę skirti vienkartinę ar periodinę baudas už minėto sprendimo nesilaikymą, iš anksto nekonstatavusi SESV 101 ar 102 straipsnių pažeidimo.
99 Todėl ieškovės nenurodė jokios aplinkybės, kuri galėtų įrodyti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo
100 Kadangi nurodydamos, kad ginčijamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas, ieškovės nori ne tik nurodyti pagrindą, susijusį su sprendimo pagrįstumu, bet ir pagrindą, susijusį su SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimu, visų pirma reikia pažymėti, kad tai pagrindas, kuris turi būti nagrinėjamas ex officio, todėl jis negali būti atmestas dėl to, kad yra pavėluotas.
101 Dėl šio ieškinio pagrindo pagrįstumo reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad akto motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 147 punktas).
102 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo motyvavimas buvo pakankamas. Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo motyvų aiškiai matyti, kad Komisija manė, jog CNC priėmus sprendimą nėra Sąjungos suinteresuotumo dėl jos papildomo kišimosi.
103 Kalbant apie ieškovių pateiktą argumentą, kad juo didesnė yra institucijos turima diskrecija, tuo sprendimas turi būti labiau motyvuotas, reikia priminti, kad reikiamo motyvavimo apimtis taip pat priklauso nuo taikytinų nuostatų. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 60, 62 ir 87 punktuose, net jei Komisija turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, niekas nedraudė jai šioje byloje grįsti savo sprendimą aplinkybe, kad CNC priimtos priemonės yra pakankamos. Todėl ginčijamo sprendimo motyvavimas laikytinas pakankamu.
Dėl ieškovių pasiūlytų įrodymų
104 Ieškovės 2012 m. liepos 12 d. ir 2013 m. balandžio 9 d., taigi po rašytinio proceso užbaigimo, pasiūlė naujų įrodymų – prie pastabų pridėtus dokumentus – ir nurodė jų svarbą vertinant šią bylą.
105 Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad šie pasiūlyti įrodymai nėra reikšmingi nagrinėjant šį ginčą ir nereikia nuspręsti dėl jų priimtinumo, nes visi 2012 m. liepos 12 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. pateikti dokumentai buvo gauti jau priėmus ginčijamą sprendimą. Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Sąjungos akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Todėl vertinant tokio akto teisėtumą negalima atsižvelgti į aplinkybes, kurios atsirado priėmus Sąjungos aktą (žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, T‑257/07, Rink. p. II‑5827, 172 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
106 Atsižvelgiant į pirma nurodytus argumentus, ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
107 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, reikia joms nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to reikalavo Komisija.
108 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Bendrasis Teismas gali nurodyti įstojusioms į bylą šalims padengti savo išlaidas. Šiuo atveju Ispanijos Karalystė ir Repsol padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio (CEEES) ir Asociación de Gestores de Estaciones de Servicio padengia savo ir Europos Komisijos nurodytas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
4. Repsol Comercial de Productos Petrolíferos SA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. vasario 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.