BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. kovo 12 d.(*)
„Dempingas – Brazilijos, Irano, Rusijos ir Ukrainos kilmės plokščių karštojo valcavimo produktų iš geležies, nelegiruotojo plieno ar kito legiruotojo plieno importas – Tyrimo dėl importo iš Serbijos užbaigimas – Žalos nustatymas – Bendras importo iš daugiau nei vienos valstybės poveikio vertinimas – Reglamento (ES) 2016/1036 3 straipsnio 4 dalis – Tyrimo užbaigimas nenustatant priemonių – Reglamento 2016/1036 9 straipsnio 2 dalis – Esminiai faktai ir motyvai, kuriais remiantis ketinama rekomenduoti nustatyti galutines priemones arba baigti tyrimą ar nagrinėjimą nenustatant priemonių – Reglamento 2016/1036 20 straipsnio 2 dalis“
Byloje T‑835/17
Eurofer, Association Européenne de l’Acier, AISBL, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų J. Killick ir G. Forwood,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą T. Maxian Rusche, N. Kuplewatzky ir A. Demeneix,
atsakovę,
palaikomą
HBIS Group Serbia Iron & Steel LLC Belgrade, atstovaujamą advokato R. Luff,
įstojusios į bylą šalies,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2017 m. spalio 5 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/1795, kuriuo tam tikriems importuojamiems Brazilijos, Irano, Rusijos ir Ukrainos kilmės plokštiems karštojo valcavimo produktams iš geležies, nelegiruotojo plieno ar kito legiruotojo plieno nustatomas galutinis antidempingo muitas ir baigiamas tyrimas dėl tam tikrų importuojamų Serbijos kilmės plokščių karštojo valcavimo produktų iš geležies, nelegiruotojo plieno ar kito legiruotojo plieno (OL L 258, 2017, p. 24),
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai A. M. Collins, R. Barents ir J. Passer (pranešėjas),
posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. lapkričio 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2016 m. gegužės 23 d. gavusi ieškovės Eurofer, Association européenne de l’acier, AISBL pateiktą skundą, Europos Komisija inicijavo antidempingo tyrimą dėl į Europos Sąjungą importuojamų tam tikrų Brazilijos, Irano, Rusijos ir Ukrainos kilmės plokščių karštojo valcavimo produktų iš geležies, nelegiruotojo plieno ar kito legiruotojo plieno.
2 2016 m. liepos 7 d. Komisija paskelbė pranešimą apie antidempingo tyrimo dėl šio sprendimo 1 punkte nurodytų importuojamų produktų inicijavimą (OL C 246, 2016, p. 7) pagal 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2006, p. 21; toliau – pagrindinis reglamentas).
3 Atliekant dempingo ir žalos tyrimą nagrinėtas 2015 m. liepos 1 d.–2016 m. birželio 30 d. laikotarpis (toliau – tiriamasis laikotarpis). Tiriant žalai įvertinti svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos.
4 Pranešime apie tyrimo inicijavimą Komisija nurodė, kad pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį gali vykdyti suinteresuotųjų šalių atranką. Kiek tai susiję su Sąjungos gamintojais, galutinai atrinktos bendrovės buvo šešios tokios gamintojos penkiose skirtingose valstybėse narėse ir joms teko daugiau kaip 45 % Sąjungos gamybos, t. y.:
– ThyssenKrupp Steel Europe AG, Duisburgas, Vokietija,
– Tata Steel IJmuidene BV, Šiaurės Velsenas, Nyderlandai,
– Tata Steel UK Limited, Port Talbotas, Pietų Velsas, Jungtinė Karalystė,
– ArcelorMittal Mediterranee SAS, Pajūrio Fosas, Prancūzija,
– ArcelorMittal Atlantique Et Lorraine, Diunkerkas, Prancūzija,
– ArcelorMittal España SA, Gosonas, Ispanija.
5 Pagal pagrindinio reglamento 16 straipsnį tikrinamieji vizitai surengti aptariamų gamintojų patalpose.
6 2017 m. balandžio 4 d. Komisija, pateikusi informacinį dokumentą (toliau – informacinis dokumentas), visoms suinteresuotosioms šalims pranešė, kad tęs tyrimą, nenustatydama laikinųjų priemonių į Sąjungą importuojamam aptariamų šalių kilmės nagrinėjamajam produktui. Minėtame dokumente buvo išdėstytos pagrindinės faktinės aplinkybės ir argumentai, kuriais remdamasi Komisija nusprendė tęsti tyrimą nenustatydama laikinųjų priemonių. Paskelbus šį dokumentą suinteresuotosios šalys raštu pateikė pastabas dėl atskleistos informacijos ir išvadų. Suinteresuotosioms šalims, kurios prašė būti išklausytos, buvo suteikta tokia galimybė.
7 2017 m. gegužės 4 d., dalyvaujant prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui, ieškovė buvo išklausyta. 2017 m. birželio 8 d. ieškovė buvo antrą kartą išklausyta.
8 2017 m. gegužės 29 d.–birželio 9 d. buvo atlikti penki papildomi tikrinamieji vizitai, kurie buvo surengti šių suinteresuotųjų šalių patalpose Sąjungoje:
– ThyssenKrupp Steel Europe AG, Duisburgas, Vokietija (Sąjungos gamintoja),
– HUS Ltd, Plovdivas, Bulgarija (naudotoja, plokščių karštojo valcavimo produktų importo konsorciumo „Consortium for Imports of Hot-Rolled Flats“ narė),
– Technotubi SpA, Alfianelas, Italija (naudotoja ir konsorciumo narė),
– vienas Italijos naudotojas, kuris nepriklausė konsorciumui ir nenorėjo būti įvardytas,
– ieškovė.
9 Po galutinio faktų atskleidimo 2017 m. liepos 17 d. (toliau – galutinis atskleidimas) 2017 m. liepos 27 d., dalyvaujant prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui, ieškovė buvo dar kartą išklausyta.
10 Po 2017 m. rugpjūčio 3 d. įvykusio klausymo, kuriame dalyvavo Irano eksportuojantis gamintojas, Komisija perskaičiavo dempingą ir juo grindžiamus rodiklius. 2017 m. rugpjūčio 4 d. atlikus papildomą galutinį faktų atskleidimą, šalims buvo pranešta apie šį pakeitimą.
11 2017 m. spalio 5 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/1795, kuriuo tam tikriems importuojamiems Brazilijos, Irano, Rusijos ir Ukrainos kilmės plokštiems karštojo valcavimo produktams iš geležies, nelegiruotojo plieno ar kito legiruotojo plieno nustatomas galutinis antidempingo muitas ir baigiamas tyrimas dėl tam tikrų importuojamų Serbijos kilmės plokščių karštojo valcavimo produktų iš geležies, nelegiruotojo plieno ar kito legiruotojo plieno (OL L 258, 2017, p. 24, klaidų ištaisymas OL L 319, 2017, p. 81; toliau – ginčijamas reglamentas).
12 Ginčijamo reglamento 2 straipsnyje nurodyta, kad „[a]ntidempingo tyrimas dėl Serbijos kilmės nagrinėjamojo produkto importo į Sąjungą yra baigiamas pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalį“.
Procesas ir šalių reikalavimai
13 2017 m. gruodžio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.
14 2018 m. kovo 21 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
15 2018 m. balandžio 17 ir 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktus, kuriais įstojusi į bylą šalis, HBIS Group Serbia Iron & Steel LLC Belgrade ir Serbijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
16 2018 m. gegužės 14 d. buvo gautas aktas, kuriuo ieškovė pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio 2 dalį paprašė, kad, jeigu įstojusiai į bylą šaliai ir Serbijos Respublikai būtų leista įstoti į šią bylą, tam tikri ieškinio A.25, A.30 ir A.31 prieduose esantys konfidencialūs duomenys nebūtų joms perduoti.
17 2018 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė dubliką.
18 2018 m. liepos 6 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntoji kolegija atmetė Serbijos Respublikos prašymą įstoti į bylą.
19 2018 m. liepos 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą įstojusiai į bylą šaliai ir laikinai apribojo ieškinio perdavimą tik ieškovės pateikta nekonfidencialia versija, kol į bylą įstojusi šalis galbūt pateiks pastabų dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą.
20 2018 m. liepos 31 d. buvo gautas aktas, kuriuo įstojusi į bylą šalis pranešė Bendrajam Teismui neturinti prieštaravimų dėl ieškovės nurodytų duomenų konfidencialaus tvarkymo, išskyrus ieškinio A.25 priedo 779–781 puslapiuose esančius tam tikrus duomenis.
21 2018 m. rugsėjo 13 d. Bendrasis Teismas gavo įstojusios į bylą šalies įstojimo į bylą paaiškinimą.
22 2018 m. rugsėjo 14 d. Komisija pateikė tripliką.
23 2018 m. spalio 5 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas atmetė prašymą užtikrinti konfidencialumą, kiek tai susiję su šio sprendimo 20 punkte nurodytais duomenimis, ir nurodė perduoti įstojusiai į bylą šaliai naują nekonfidencialią ieškinio versiją.
24 2018 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, kuriuo ieškovė pagal 2018 m. spalio 5 d. nutartį pateikė nekonfidencialią ieškinio versiją.
25 2018 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo papildomą įstojusios į bylą šalies įstojimo į bylą paaiškinimą dėl nekonfidencialios ieškinio versijos.
26 2018 m. gruodžio 20 d. ieškovė ir Komisija pateikė pastabas.
27 2019 m. sausio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, kuriuo ieškovė pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį paprašė ją išklausyti per žodinę proceso dalį.
28 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo reglamento 2 straipsnį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– subsidiariai atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
30 Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– subsidiariai atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
31 Oficialiai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo atskiru dokumentu, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, Komisija, palaikoma ieškovės, teigia, kad ieškinys nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, ginčijamo reglamento 2 straipsnis yra neatsiejamas nuo kitų reglamento nuostatų. Antra, ieškovė neturi nei teisės, nei suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
32 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi teisę vertinti, ar geras teisingumo vykdymas pateisina ieškinio pagrindo toje byloje atmetimą iš esmės, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl priimtinumo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 51 ir 52 punktus ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trajektna luka Split / Komisija, T‑57/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:470, 84 punktą).
33 Nagrinėjamu atveju pateisinama nagrinėti ieškinį iš esmės ir prireikus nepriimti sprendimo dėl priimtinumo.
Dėl esmės
34 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida, nes Komisija nusprendė Serbijos importo nevertinti bendrai pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį. Antrasis pagrindas grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida, nes Komisija konstatavo, kad nėra „būtina“ numatyti apsaugos nuo Serbijos Respublikos priemones, net vertinant ne bendrai. Trečiasis pagrindas grindžiamas minėto reglamento 20 straipsnio 2 dalies pažeidimu, ieškovės teisės į informaciją ir jos teisės į gynybą pažeidimu, taip pat teisės į gerą administravimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pažeidimu, nes Komisija atsisakė pateikti duomenis apie priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis, kiek tai susiję su Serbijos eksportuotoju.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida, nes Komisija nusprendė Serbijos importo nevertinti bendrai pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį
35 Ieškovė teigia, jog kadangi, viena vertus, nustatyti 38,7 % importo iš Serbijos dempingo skirtumai buvo didesni nei de minimis riba, apibrėžta pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje, ir, kita vertus, importo iš Serbijos apimtis sudarė 1,04 % rinkos dalies, taigi buvo didesnė už minėto reglamento 5 straipsnio 7 dalyje numatytą 1 % ribą, ginčijamame reglamente Komisija klaidingai nusprendė importo iš Serbijos nevertinti bendrai.
36 Ieškovė priduria, kad ginčijamame reglamente nekonstatuota, kad, viena vertus, konkurencijos sąlygos tarp Serbijos ir kitų atitinkamų keturių šalių ar, kita vertus, konkurencijos sąlygos tarp penkių šalių ir Sąjungos yra skirtingos. Bet kuriuo atveju Serbijos eksportuojančio gamintojo tariamas asmens, kuris taikosi prie kainų, statusas neturi reikšmės atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a ir b punktus.
37 Dėl importo apimties ieškovė tvirtina, kad pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje numatyta 1 % riba taikoma pagal minėto reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktą, nepaisant to, kad šioje nuostatoje nėra aiškios nuorodos į šio reglamento 5 straipsnio 7 dalį. Tai patvirtina 2000 m. rugsėjo 21 d. Komisijos aiškinamasis pranešimas, skirtas Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Antidempingo praktikos komitetui (ad hoc grupė dėl įgyvendinimo), aplinkybė, kad Komisija sistemingai taiko minėtą ribą, ir jurisprudencija.
38 Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje numatyta 1 % riba yra aiški ir tiksli riba, kurią viršijus apimtis nebėra „nereikšminga“.
39 Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalies formuluotę, ginčijame reglamente Komisijos išdėstytas teiginys, kad importas, labai nežymiai viršijantis 1 %, gali būti laikomas nereikšmingu ir gali būti nevertinamas bendrai, prieštarauja įprastai nagrinėjamų nuostatų reikšmei, taip pat jų kontekstui ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslams ir dėl jo atsiranda teisės akto spraga.
40 Komisija padarė klaidą, kai ginčijamo reglamento 234 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad galima nukrypti nuo pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje ir 5 straipsnio 7 dalyje aiškiai apibrėžtų ribų remiantis platesnio pobūdžio vertinimo aspektais, nustatytais to paties reglamento 3 straipsnio 3 dalyje. Šio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje nedaroma jokia nuoroda į minėto straipsnio 3 dalį.
41 Be to, Komisija negali remtis savo plačia diskrecija vertindama ekonominiu, politiniu ir teisiniu požiūriais sudėtingas situacijas. Klausimas, ar importas iš šalies viršija 1 % rinkos dalies, yra paprastas ir dvejopas.
42 Komisija taip pat suklydo, kai konstatavo, kad „papildoma“ 0,04 % apimtis yra „nereikšminga“. Iš tiesų teisinis kriterijus yra ne aiškintis, ar apimtis, viršijanti griežtą 1 % ribą, t. y. 0,04 %, yra reikšminga, bet ar visas importas, sudarantis 1,04 % rinkos dalies, gali būti laikomas nereikšmingu. Jeigu importo apimtis, sudaranti 1,04 % rinkos dalies ir prilygstanti daugiau nei 350 000 t eksporto, kurio vertė viršija 120 mln. EUR, būtų parduota dempingo kainomis ir kainomis, 30 % mažesnėmis už Sąjungos gamintojų kainas, jos poveikis neturėtų būti nereikšmingas.
43 Bet kuriuo atveju, net jeigu Komisija pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį turi diskreciją nukrypti nuo 1 % ribos, ginčijamas reglamentas pagrįstas dviem visiškai nereikšmingais veiksniais ir jame neatsižvelgta į kitus aspektus, kaip antai dempingą, priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis ir priverstinį kainų mažinimą, kurie, priešingai, yra labai svarbūs nustatant Serbijos importo poveikį Sąjungos pramonei.
44 Teiginys, kad Serbijos eksportuojantis gamintojas taikosi prie kainų, taip pat yra klaidingas, nes nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų Komisijos išvados grindžiamos tik labai daug įvairių importuojamų produktų vidutine kaina, o ne konkrečių produktų kainomis. Siekiant išsiaiškinti, ar Serbijos eksportuojantis gamintojas taikosi prie kainų, ar yra kainų lyderis, reikėjo nustatyti, kuriuo momentu eksportuotojas padidino ir sumažino kaina, palyginti su kitais eksportuotojais. Ginčijamame reglamente ši analizė neatlikta.
45 Komisija juo labiau klaidingai rėmėsi vidutine importo kaina, nes iš Serbijos buvo tik vienas eksportuojantis gamintojas, o dviejose iš kitų keturių šalių jų buvo keli. Komisija turėjo atsižvelgti ne tik į vidutines kainas, bet ir į kitų šalių individualių eksportuotojų kainas.
46 Be to, būtų buvę geriau atlikti priverstinio kainų mažinimo pagal kiekvieną produkto kontrolės numerį (pagal kiekvieną PKN) palyginimo analizę, kaip padarė Komisija dėl importo iš kitų keturių šalių, dėl kurių vykdomas tyrimas. Kadangi ginčijamo reglamento 238 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad nenaudojo tokių duomenų, „nes priverstinio kainų mažinimo ir priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis skaičiavimai parodo tik padėtį konkrečiu tiriamojo laikotarpio momentu, taigi jais remiantis negalima palyginti kelerių metų kainų tendencijos“, ieškovė pažymi, jog pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta „atsižvelg[ti] į tai, ar produktai dempingo kaina yra importuojami žymiai mažesnėmis kainomis“. Šiuo aspektu atliekant Komisijos vertinimą nebuvo atsižvelgta į didelį Serbijos importo dempingo skirtumą (38,7 %).
47 Be to, ginčijamo reglamento 238 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyta priežastis (žr. šio sprendimo 46 punktą) negali būti suderinta su argumentais, išdėstytais minėto reglamento 235 ir 236 punktuose, kuriuose Komisija remiasi būtent vidutinėmis kainomis tiriamuoju laikotarpiu.
48 Ginčijamame reglamente taip pat neatsižvelgta į bendrą importo lygio padidėjimą nuo 0,48 % 2013 m. iki 1,04 % tiriamuoju laikotarpiu.
49 Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuo argumentus.
50 Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį, kai atliekant antidempingo tyrimą tuo pat metu nagrinėjamas importas daugiau kaip iš vienos valstybės, tokio importo poveikis vertinamas bendrai tik tuomet, jei nustatoma, viena vertus, kad dempingo skirtumas, apskaičiuotas dėl importo iš kiekvienos valstybės, yra didesnis nei 9 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas de minimis ir kad importo iš kiekvienos valstybės kiekis nėra nereikšmingas ir, kita vertus, kad, atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas ir į importuotų produktų bei panašių Sąjungos produktų konkurencijos sąlygas, importo poveikį tikslinga vertinti bendrai.
51 Taigi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje numatytos trys sąlygos, t. y. dempingo skirtumas, viršijantis de minimis lygį, nereikšminga importo apimtis ir tinkamos konkurencijos sąlygos, kurios visos turi būti įvykdytos, kad būtų leista bendrai vertinti importą iš daugiau kaip vienos šalies, dėl kurio tuo pačiu metu atliekami antidempingo tyrimai. Priešingai, pakanka, kad viena iš šių sąlygų būtų neįvykdyta, kad būtų atmesta galimybė taikyti bendrą vertinimą.
52 Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo reglamento 228–240 punktų matyti, jog Komisijos išvada, kad importo iš Serbijos nereikia vertinti bendrai su kitų keturių šalių importu, grindžiama tokiais argumentais:
– nustatyti importo iš atitinkamų šalių, įskaitant Serbiją, dempingo skirtumai buvo didesni nei de minimis riba, apibrėžta pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje,
– importo iš Serbijos apimtis pripažinta nereikšminga,
– Serbijos eksporto kainos skyrėsi nuo keturių kitų atitinkamų šalių eksporto kainų.
53 Viena vertus, kalbant apie importo iš Serbijos apimtį, iš ginčijamo reglamento 232 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji buvo pripažinta nereikšminga, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į tai, kad importo iš Serbijos apimtis sumažėjo nuo 427 558 t 2015 m. iki maždaug 354 000 t tiriamuoju laikotarpiu, t. y. tik 1,04 % rinkos dalies.
54 Ginčijamo reglamento 232 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Nereikšminga Komisija paprastai laiko rinkos dalį, kuri neviršija pagal pagrindinį reglamentą inicijavimo metu nustatytos 1 % ribos. Tačiau šiuo atveju Komisija nusprendė, kad 1,04 % rinkos dalis vis vien yra nereikšminga, nes 0,04 % dalį reikėtų laikyti neesmine, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad importo iš Serbijos apimtis santykinai yra gerokai mažesnė negu importo iš kiekvienos iš keturių kitų šalių apimtis. Iš tiesų, importo iš Serbijos apimtis buvo beveik perpus mažesnė nei importo apimtis iš Brazilijos, kuri pagal importo apimtį tarp nagrinėjamųjų šalių buvo priešpaskutinėje vietoje.“
55 Ginčijamo reglamento 234 konstatuojamojoje dalyje, atsakydama į ieškovės argumentą, kad „Serbijos eksportas turėtų būti vertinamas bendrai su importu iš keturių kitų šalių, nes Serbijos eksportas viršijo 1 % de minimis ribą[, ir kad] 1 % ribai negalima taikyti jokių išimčių, kad ir kokia maža būtų ją viršijanti procentinė dalis“ (ginčijamo reglamento 233 konstatuojamoji dalis), Komisija pridūrė:
„Sprendimas, ar importas turėtų būti vertinamas bendrai, turi būti grindžiamas visais pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatytais kriterijais. Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį nė vienam iš šių atskirų kriterijų neteikiama ypatingos svarbos. Importas iš šalies iš tiesų negali būti sumuojamas, jeigu jo apimtis nereikšminga, tačiau jeigu jis toks nėra, tai nereiškia, kad jis ipso facto turi būti sumuojamas. Be to, pagrindiniame reglamente aiškiai nenustatyta jokių nereikšmingumo ribų. Nors sprendžiant, ar importo apimtis nereikšminga, ar ne, galima vadovautis pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi, šios ribos nėra nuorodos būdu įtrauktos į 3 straipsnio 4 dalį. Pagal vartojamas formuluotes Komisijai verčiau suteikiama pakankamai lankstumo kiekvieną atvejį nagrinėti atskirai atsižvelgiant į tai, kad „papildoma“ 0,04 % apimtis yra nereikšminga.“
56 Serbijos ir kitų keturių šalių importo apimtis (tonomis) ir rinkos dalys (nustatomos palyginus importo apimtį ir suvartojimą Sąjungos laisvojoje rinkoje) nurodytos ginčijamo reglamento 3 lentelėje (žr. to paties reglamento 232 konstatuojamąją dalį).
57 Kita vertus, kalbant apie ginčijamo reglamento 4 lentelėje nurodytas importo kainas, šio reglamento 235 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad, pirma, „net jei vidutinės Serbijos pardavimo kainos per nagrinėjamąjį laikotarpį taip pat sumažėjo, per tiriamąjį laikotarpį vidutinės šios šalies pardavimo kainos (365 EUR už toną) buvo didžiausios ir gerokai didesnės negu vidutinės Brazilijos, Irano, Rusijos ir Ukrainos pardavimo kainos, kurios <…> sudarė 319–346 EUR už toną“, ir, antra, „vidutinės Serbijos pardavimo kainos buvo gerokai didesnės negu vidutinės keturių kitų nagrinėjamųjų šalių pardavimo kainos“.
58 Ginčijamo reglamento 236 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad „[a]tsižvelgiant į nustatytas kainas ir į nereikšmingą apimtį galima manyti, kad Serbijos eksportuojantis gamintojas veikiau taikosi prie nagrinėjamojo produkto kainų, o ne jas diktuoja“. Jos teigimu, „[t]ai patvirtina ir tai, kad jo kainų sumažėjimas nuo 2015 m. iki tiriamojo laikotarpio taip pat yra santykinai mažesnis, palyginti su keturių kitų nagrinėjamųjų šalių kainų sumažėjimu“.
59 Šiuo klausimu per rašytinę proceso dalį Komisija teigė, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip neveiksmingas, nes ieškovė neginčijo išvados, kurią ji, remdamasi ginčijamo reglamento 235 ir 236 punktuose pateiktu vertinimu, padarė pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą ir kurios pakanka ginčijamam reglamentui pateisinti, kadangi visos trys pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos yra kumuliacinės.
60 Vis dėlto reikia konstatuoti, pirma, kad, priešingai, nei per rašytinę proceso dalį taip pat teigė Komisija, šiuo atveju ieškovės pateikto pirmojo pagrindo pavadinimas neapsiriboja pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktu, bet jame paprasčiausiai nurodyta to reglamento 3 straipsnio 4 dalis. Antra, ieškovė tvirtina, jog ginčijamame reglamente nekonstatuota, kad, viena vertus, konkurencijos sąlygos tarp Serbijos ir kitų atitinkamų keturių šalių ar, kita vertus, konkurencijos sąlygos tarp penkių šalių ir Sąjungos yra skirtingos, būtent dėl to, kad, viena vertus, ji ginčija šio reglamento 235 ir 236 konstatuojamosiose dalyse pateiktą vertinimą ir, kita vertus, ji mano, kad šis vertinimas neturi reikšmės atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a ir b punktus. Galiausiai, trečia, reikia pažymėti, kad Komisija aiškiai ir nedviprasmiškai nekonstatavo, kad, kiek tai susiję su importu iš Serbijos, bendras vertinimas nėra tinkamas atsižvelgiant į konkurencijos sąlygas, nors ji tai labai tiksliai padarė dėl kitų keturių šalių (žr. ginčijamo reglamento 241 konstatuojamąją dalį).
61 Be to, atsakydama į per posėdį Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, Komisija pripažino, kad eksportuotojų taikomos kainos taip pat gali turėti reikšmės nagrinėjant pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje numatytą antrąją sąlygą (reikšminga importo apimtis), pažymėjo, kad ginčijamo reglamento 235 ir 236 konstatuojamosios dalys taip pat gali būti suprantamos kaip „kokybinis vertinimas“, kuris sustiprina importo iš Serbijos importo apimties nereikšmingumo „kiekybinį vertinimą“, pateiktą šio reglamento 232–234 konstatuojamosiose dalyse, ir konstatavo, jog šiuo požiūriu kaltinimas, kuriuo siekiama, kad šis pagrindas būtų atmestas kaip neveiksmingas, „neteko dalyko“.
62 Taigi šis pagrindas neturi būti atmestas kaip neveiksmingas, bet, priešingai, reikia išnagrinėti jo pagrįstumą atsižvelgiant, pirma, į pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje numatytą antrąją sąlygą (reikšminga importo apimtis).
63 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai nuo pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkto pirmosios dalies, kurioje tiksliai apibrėžta pirmoji sąlyga (dempingo skirtumas) darant nuorodą į de minimis lygį, kaip jis suprantamas pagal minėto reglamento 9 straipsnio 3 dalį, t. y. 2 %, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkto antrojoje dalyje, susijusioje su antrąja sąlyga, nepateikta jokios nuorodos ir tiesiog reikalaujama, kad importo iš kiekvienos šalies apimtis nebūtų „nereikšminga“, ir ši sąvoka nėra tiksliau apibrėžta.
64 Žinoma, pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad tyrimas nepradedamas tokių valstybių atžvilgiu, iš kurių importas yra mažiau nei 1 % rinkos dalies, nebent importas iš visų tokių valstybių kartu sudarytų 3 % ar daugiau Sąjungos suvartojimo. Be to, 2017 m. sausio 25 d. Sprendime Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09 RENV, EU:T:2017:26, 104 ir 105 punktai) Bendrasis Teismas, vertindamas importą, sudarantį 5,26 % rinkos dalies, nusprendė, kad ši nuostata būtent skirta išaiškinti aplinkybėms, kuriomis importo dalis vertinant visą Sąjungos vartojimą yra per maža, kad galėtų būti laikoma sukeliančia dempingą, todėl egzistuoja minėtos nuostatos ir to reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkto papildomasis ryšys.
65 Tačiau, viena vertus, kalbant apie antrąją sąlygą (nereikšminga importo apimtis), kaip, beje, pripažino ieškovė, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punkte nepateikta jokios nuorodos į šio reglamento 5 straipsnio 7 dalį ar kurią nors kitą jo nuostatą.
66 Kita vertus, Komisija teisingai teigia, kad pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalis susijusi su kitu tyrimo etapu nei jo 3 straipsnio 4 dalis. Iš tiesų minėto reglamento 5 straipsnio 7 dalies paskutiniame sakinyje numatyta, kad šioje nuostatoje nurodytu atveju procedūra net nėra pradedama. O to paties reglamento 3 straipsnio 4 dalis susijusi su importu, dėl kurio atliekamas tyrimas, kurį inicijavus procedūrą pradeda Komisija (žr. pagrindinio reglamento 6 straipsnio 1 dalį).
67 Todėl, nors, kaip ginčijamo reglamento 234 konstatuojamojoje dalyje teisingai pažymėjo Komisija, sprendžiant, ar importo apimtis nereikšminga, ar ne, galima vadovautis pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi, tai vis dėlto nereiškia, kad, remiantis šio reglamento 3 straipsnio 4 dalimi, importas iš aptariamos šalies, sudarantis daugiau nei 1 % rinkos dalies, negali būti laikomas nereikšmingu.
68 Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, be kita ko, nustatant žalą, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi plačią diskreciją. Taigi Sąjungos teismo vykdoma šio vertinimo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Since Hardware (Guangzhou) / Taryba, T‑156/11, EU:T:2012:431, 134 ir 136 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
69 Nagrinėjamu atveju importo iš Serbijos apimtis tiriamuoju laikotarpiu sudarė 1,04 % rinkos dalies, taigi buvo labai artima situacijai, kai pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje Komisijai iš principo draudžiama pradėti tyrimą (t. y. „mažiau nei 1 % rinkos dalies“). Be to, iš ginčijamo reglamento 232 konstatuojamosios dalies matyti, kad importo iš Serbijos apimtis buvo gerokai mažesnė už importo iš kiekvienos iš kitų keturių šalių apimtį. Kalbant konkrečiai, kaip matyti iš tos pačios konstatuojamosios dalies, ji buvo beveik perpus mažesnė nei importo iš Brazilijos apimtis, kuri pagal importo apimtį tarp nagrinėjamųjų šalių buvo priešpaskutinėje vietoje.
70 Tokiomis aplinkybėmis, kurių, beje, tikslumo ieškovė neginčijo, Komisija nepadarė akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos ir net nepiktnaudžiavo įgaliojimais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 68 punkte nurodytą jurisprudenciją.
71 Tiesa, kad šio sprendimo 37 punkte nurodytame aiškinamajame pranešime Komisija PPO organams paaiškino, kad, kalbant apie bendrą importo poveikio vertinimą, „[Sąjunga] nustatė nereikšmingą importo lygį atsižvelgiant į [pagrindinio reglamento] 5 straipsnio 7 dalį“ ir kad, „kitaip tariant, importas laikomas nereikšmingu, jeigu jų rinkos dalis yra mažesnė nei 1 %, nebent, kai atliekamas tyrimas dėl kelių šalių, šių šalių rinkos dalis bendrai sudaro 3 % ar daugiau“.
72 Be to, savo praktikoje Komisija nuolat remiasi pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi minėto reglamento 3 straipsnio 4 dalies kontekste.
73 Iš tiesų, be ieškovės paminėtų pavyzdžių, kai Komisija rėmėsi arba tiesiogiai pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi, nurodydama, kad „importo iš kiekvienos šios šalies kiekis nėra nežymus, kaip apibrėžta [minėtoje nuostatoje]“, arba 1 % Sąjungos suvartojimo riba, nurodydama, kad „importo kiekis iš pirmiau minėtų dviejų gamintojų per [tiriamąjį laikotarpį] buvo nereikšmingas, nes buvo daug mažesnis nei 1 % Bendrijos vartojimo“, Komisija taip pat vienodai rėmėsi minėta nuostata kai kuriose kitose bylose (žr., pavyzdžiui, dėl pirmojo atvejo – 2015 m. gegužės 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/763, kuriuo tam tikriems importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos, Japonijos, Korėjos Respublikos, Rusijos Federacijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės orientuoto grūdėtumo plokštiems valcavimo produktams iš silicinio elektrotechninio plieno nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 120, 2015, p. 10), 127 konstatuojamąją dalį ir 2009 m. gruodžio 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1294/2009, kuriuo, pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 11 straipsnio 2 dalį atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą, tam tikrai importuojamai Vietnamo ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos nustatomas galutinis antidempingo muitas, kurio taikymas išplėstas tam tikrai importuojamai iš Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao siunčiamai avalynei su batviršiais iš odos, deklaruojamai kaip Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao kilmės arba ne (OL L 352, 2009, p. 1), 217 konstatuojamąją dalį; dėl antrojo atvejo – 2006 m. lapkričio 15 d. Komisijos sprendimo 2006/781/EB, nutraukiančio antidempingo procedūrą dėl Kinijos Liaudies Respublikos, Korėjos Respublikos, Malaizijos ir Tailando kilmės spalvoto vaizdo katodinių spindulių kineskopų importo (OL L 316, 2006, p. 18), 76 konstatuojamąją dalį ir dėl trečiojo atvejo – 2019 m. balandžio 10 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2019/576, kuriuo importuojamiems Rusijos, Trinidado ir Tobago ir Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės karbamido ir amonio nitrato mišiniams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 100, 2019, p. 7), 115 konstatuojamąją dalį, 2017 m. sausio 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/141, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės nerūdijančiojo plieno vamzdžių ir vamzdelių sandūriniu būdu privirinamoms jungiamosioms detalėms (gatavoms ir negatavoms) nustatomi galutiniai antidempingo muitai (OL L 22, 2017, p. 14), 168 konstatuojamąją dalį ir 2016 m. vasario 10 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/181, kuriuo tam tikriems importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Rusijos Federacijos kilmės plokštiems šaltai valcuotiems plieno produktams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 37, 2016, p. 1), 109 konstatuojamąją dalį).
74 Be to, kitose bylose, nors Komisija aiškiai nesirėmė pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi, ji taip pat nurodė de minimis lygį ar ribą, taigi veikiausiai minėtoje nuostatoje nurodytą ribą (žr., pavyzdžiui, 2012 m. birželio 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 585/2012, kuriuo, atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 11 straipsnio 2 dalį, nustatomas galutinis antidempingo muitas tam tikriems importuojamiems Rusijos ir Ukrainos kilmės besiūliams vamzdžiams ir vamzdeliams iš geležies arba plieno, ir baigiamas priemonių, taikomų tam tikriems importuojamiems Kroatijos kilmės besiūliams vamzdžiams ir vamzdeliams iš geležies arba plieno, galiojimo termino peržiūros tyrimas (OL L 174, 2012, p. 5), 89 konstatuojamąją dalį ir 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1256/2008, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas tam tikriems importuojamiems suvirintiems vamzdžiams ir vamzdeliams iš geležies arba nelegiruotojo plieno Baltarusijos, Kinijos Liaudies Respublikos ir Rusijos kilmės (atlikus tyrimą pagal Reglamento (EB) Nr. 384/96 5 straipsnį), Tailando kilmės (atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį), Ukrainos kilmės (atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį ir tarpinę peržiūrą pagal 11 straipsnio 3 dalį), ir kuriuo baigiami to paties Bosnijos ir Hercegovinos bei Turkijos kilmės produkto importo tyrimai (OL L 343, 2008, p. 1), 236 konstatuojamąją dalį).
75 Tačiau atvejų, kai Komisija paprasčiausiai konstatavo, kad aptariamo importo apimtis nėra nereikšminga, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį, nesiremdama šio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi arba de minimis lygiu ar riba, pasitaiko retai (žr., pavyzdžiui, 2000 m. rugpjūčio 4 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1742/2000, kuriuo importuojamam tam tikrų rūšių Indijos, Indonezijos, Malaizijos, Korėjos Respublikos, Taivano ir Tailando kilmės polietileno tereftalatui (PET) nustatomas laikinas antidempingo muitas (OL L 199, 2000, p. 48), 105 konstatuojamąją dalį, 2000 m. liepos 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1472/2000, kuriuo importuojamiems Indijos ir Korėjos Respublikos kilmės poliesterių kuokšteliniams pluoštams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 166, 2000, p. 1), 65 konstatuojamąją dalį ir 1998 m. sausio 23 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 178/98, kuriuo importuojamam Indijos ir Ukrainos kilmės kalio permanganatui nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 19, 1998, p. 23), 32 konstatuojamąją dalį).
76 Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo Komisija, reglamento, kuriuo nustatomi antidempingo muitai arba, kaip nagrinėjamu atveju, užbaigiama procedūrą nenustatant antidempingo muitų, teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisės normas, be kita ko, pagrindinio reglamento nuostatas, o ne remiantis tariama ankstesne Komisijos ar Tarybos sprendimų priėmimo praktika (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 18 d. Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑351/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:616, 107 punktą).
77 Kalbant apie šio sprendimo 37 punkte nurodytą aiškinamąjį pranešimą, pažymėtina, kad minėtame dokumente Komisija taip pat teisingai nurodė, kad minėtas dokumentas negali būti laikomas gairėmis, iš kurių būtų matyti jos diskrecijos apribojimas, kaip tai suprantama pagal 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, T‑38/02, EU:T:2005:367, 138 punkte nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų iš šio PPO komitetui skirto dokumento išplaukia, kad Komisijos tikslas nebuvo apriboti pagal pagrindinį reglamentą savo diskrecijos, bet paprasčiausiai informuoti PPO organus apie savo įprastinę praktiką.
78 Be to, kadangi pagrindiniame reglamente nurodyta, kad jei, atliekant tyrimą dėl vienos šalies, nesiekiama minėto reglamento 5 straipsnio 7 dalyje numatyta 1 % riba, tyrimas nepradedamas (šio reglamento 5 straipsnio 7 dalis) ir žala paprastai laikoma nereikšminga (to paties reglamento 9 straipsnio 3 dalis), logiška Komisijai naudoti šią ribą kaip atskaitos tašką siekiant įvertinti importo apimties nereikšmingumą, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamo reglamento 3 straipsnio 4 dalį, tačiau nekonstatuoti, kad minėta riba taikoma pagal šią nuostatą.
79 Be to, nors du iš trijų aktų, kuriuos įstojimo į bylą paaiškinimo 28 punkte nurodė įstojusi į bylą šalis, priimti skirtingomis aplinkybėmis (peržiūros ir priežastinio ryšio nagrinėjimo procedūra), jie iš tikrųjų parodo, kad Komisija jau yra pasirengusi pripažinti nedideliu ar nereikšmingu importą, sudarantį daugiau nei 1 % rinkos dalies (žr., be kita ko, 2013 m. gruodžio 12 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1342/2013, kuriuo, atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 11 straipsnio 2 dalį, panaikinamos tam tikriems importuojamiems Rusijos Federacijos kilmės geležies arba plieniniams lynams ir kabeliams taikomos antidempingo priemonės (OL L 338, 2013, p. 1), 51, 52 ir 79 konstatuojamąsias dalis ir 2002 m. kovo 26 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 540/2002, kuriuo tam tikriems importuojamiems Čekijos Respublikos, Lenkijos, Tailando, Turkijos ir Ukrainos kilmės suvirintiems vamzdžiams ir vamzdeliams iš geležies arba nelegiruotojo plieno nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 83, 2002, p. 3), 162–166 konstatuojamąsias dalis.
80 Todėl nagrinėjamu atveju Komisija, nedarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo konstatuoti, kad importo iš Serbijos apimtis yra nereikšminga, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalį, nepaisant importo lygio padidėjimo nuo 0,48 % 2013 m. iki 1,04 % tiriamuoju laikotarpiu. Iš tiesų, jeigu iš minėto reglamento 3 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad, kiek tai susiję su importo dempingo kaina apimtimi, reikia išnagrinėti, ar minėtas importas gerokai padidėjo arba absoliučiais kiekiais, arba atsižvelgiant į Sąjungos gamybą ar suvartojimą, tokiu atveju, kai, kaip nagrinėjamu atveju, tokį padidėjimą (net ir didelį absoliučiais skaičiais) lemia apimtis, kuri yra nereikšminga, šis padidėjimas negali daryti įtakos sprendimo, kurį Komisija priėmė taikydama šio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktą, teisėtumui.
81 Be to, ginčijamo reglamento 248 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai galėjo konstatuoti, jog tai, kad vidutinės Serbijos pardavimo kainos per tiriamąjį laikotarpį buvo gerokai didesnės negu vidutinės keturių kitų atitinkamų šalių pardavimo kainos, yra požymis, kad dėl tokios mažos importo apimties Sąjungos pramonei negali būti padaryta žala.
82 Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad klausimas, ar importo apimtis yra nereikšminga, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies a punktą (kurioje numatytos sąlygos tam, kad importo iš daugiau nei vienos šalies, dėl kurio tuo pat metu atliekami antidempingo tyrimai, poveikis galėtų būti vertinamas bendrai), yra ne tik šios apimties paprasto kiekio (net ir santykiniais skaičiais atsižvelgiant į Sąjungos rinką ar į importo iš kitos trečiosios šalies apimtį) klausimas, bet apima jo kokybės klausimą, t. y. kitus veiksnius, rodančius poveikį, kurį gali sukelti ši apimtis.
83 Reikia konstatuoti, jog atsakydama į per posėdį Bendrojo Teismo pateiktą klausimą Komisija teisingai nurodė, kad tuo atveju, jei kainos, susijusios su šalies importu, kurio apimtis atitinka nedidelę rinkos dalį, yra didelės, vien tai gali patvirtinti šios apimties nereikšmingumą, ir nėra reikalo išsamiau analizuoti minėtas kainas, kaip nagrinėjamu atveju reikalauja ieškovė (žr. šio sprendimo 42–44 punktus).
84 Reikia pridurti, kad nagrinėjamu atveju kainos, susijusios su importu iš Serbijos, visu nagrinėjamu laikotarpiu buvo didesnės už kainas, susijusias su importu ir kitų keturių šalių (žr. ginčijamo reglamento 4 lentelę).
85 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su antrąja sąlyga (nereikšminga importo apimtis), taigi, kadangi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos yra kumuliacinės, – ir visą pirmąjį pagrindą, ir nėra reikalo taip pat nagrinėti, ar, remiantis tuo, kas išdėstyta ginčijamo reglamento 235 ir 236 konstatuojamosiose dalyse, Komisija taip pat galėjo padaryti išvadą, kad bendras importo poveikio vertinimas nėra tinkamas atsižvelgiant į konkurencijos sąlygas, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies b punktą.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo akivaizdžia vertinimo klaida ir teisės klaida, nes Komisija konstatavo, kad nėra „būtina“ numatyti apsaugos nuo Serbijos Respublikos priemonių, net vertinant ne bendrai
86 Ieškovė teigia, jog net darant prielaidą, kad Komisija pagrįstai galėjo importo iš Serbijos nevertinti bendrai su importu iš kitų šalių, ji privalėjo išnagrinėti, ar vien importas iš Serbijos dempingo kaina prisidėjo prie didelės žalos Sąjungos pramonei padarymo.
87 Ieškovės teigimu, be kita ko, atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 16 konstatuojamąją dalį, šio reglamento 9 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į Sąjungos antidempingo sistemos bendrąjį tikslą – užkirsti kelią didelei žalai, Sąjungos pramonei daromai dėl trečiųjų šalių eksportuojančių gamintojų vykdomo dempingo.
88 Kadangi pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, „[p]agal [minėto reglamento] 5 straipsnio 9 dalį pradėjus tyrimo procedūras, žala paprastai laikoma nereikšminga, jeigu atitinkamų produktų importas nesudaro [šio reglamento] 5 straipsnio 7 dalyje nustatyto kiekio“, remiantis to paties reglamento 9 straipsnio 3 dalimi negalima daryti išvados, kad importas, šiek tiek viršijantis reglamento 5 straipsnio 7 dalyje numatytą ribą, gali būti a priori laikomas importu, darančiu nereikšmingą žalą. Remiantis tuo galima tik prieiti prie išvados, jog kadangi nereikšmingas importas nesiekia minėtos ribos, jis gali arba negali būti laikomas importu, kuris daro nereikšmingą žalą.
89 Šiuo aspektu pagrindinio reglamento 3 straipsnyje pateiktos svarbios gairės, kaip nustatyti, ar egzistuoja žala. Ieškovė teigia, kad savo pastabose dėl 2017 m. rugpjūčio 4 d. papildomo galutinės informacijos dokumento ji taip pat reikalavo atlikti nepriklausomą žalos vertinimą, kiek tai susiję su importu iš Serbijos.
90 Nepaisydama to Komisija skubotai priėmė sprendimą dėl priemonių prieš Serbijos Respubliką būtinumo klausimo. Ji neišnagrinėjo, nors turėjo tai padaryti, ar pats importas iš Serbijos galėjo prisidėti prie didelės žalos padarymo, atsižvelgiant į įvairius pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatytus vertinimo kriterijus, t. y. į didelį dempingo skirtumą (38,7 %), duomenis apie priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis ir bendrą importo lygio padidėjimą (nuo 0,48 % 2013 m. iki 1,04 % per tiriamąjį laikotarpį). Iš ginčijamo reglamento 240 ir 248 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad vienintelė priežastis, kurią nurodė Komisija siekdama padaryti išvadą, kad jokia priemonė prieš importą iš Serbijos nėra būtina, buvo tai, kad šis importas yra de minimis. Tai yra klaidinga, nes šis importas sudarė 1,04 % rinkos dalies, daugiau nei aiškiai apibrėžta 1 % riba.
91 Ieškovės teigimu, remiantis vidutinėmis kainomis, šiame kontekste nurodytomis ginčijamo reglamento 248 konstatuojamojoje dalyje, galima susidaryti tik dalinį vaizdą, nes iš tikrųjų tik vienas Serbijos gamintojas pardavinėjo kainomis, panašiomis į kai kurių kitų gamintojų, kurie buvo pripažinti padarę žalą Sąjungos gamintojams ir kuriems Komisija nustatė antidempingo muitus, kainas.
92 Tai, kad Serbijos eksportuojantis gamintojas galbūt taikosi prie kainų, neturi reikšmės. Žala daroma nustatant kainas, dėl kurių priverstinai mažinamos Sąjungos konkuruojančių produktų kainos. Jeigu dėl Serbijos kainų iš tikrųjų būtų priverstinai mažinamos Sąjungos kainos, nelabai svarbu, ar Serbijos gamintojas taikosi prie kitų eksportuotojų (siūlančių dempingo kainas) kainų arba ar jis lėmė kainų sumažėjimą. Ir vienu, ir kitu atveju Sąjungos pramonė patiria žalą. Esant dempingui, žalai ir priežastiniam ryšiui Komisija privalo nediskriminuodama nustatyti muitus visam importui iš visų šaltinių. Ji negali teigti, ypač po to, kai Serbijos gamintojas tapo kontroliuojamas Kinijos Liaudies Respublikai priklausančios bendrovės, kad Serbijos kainų problema bus automatiškai išspręsta nustačius priemones prieš kitas keturias atitinkamas valstybes, nes Serbijos eksportuojantis gamintojas prisitaikys prie kainų.
93 Serbijos importo nagrinėjimo paviršutinis ir dalinis pobūdis patvirtina bendrą požiūrį, kad Komisijos sprendimas baigti tyrimą, kiek tai susiję su Serbija, buvo priimtas vadovaujantis ne taikytinomis teisės normomis, bet kitais (politiniais) sumetimais, kurie vis dėlto neturi jokios reikšmės atliekant analizę, reikalaujamą pagrindiniame reglamente. Be to, dėl to, kad ginčijamame reglamente nepateikta kitų motyvų, pažeistas SESV 296 straipsnis.
94 Komisija, palaikoma į bylą įstojusios šalies, ginčija šiuos argumentus.
95 Pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, jeigu apsaugos priemonės nebūtinos, tyrimas arba procedūra baigiami.
96 Priimant ginčijamą reglamentą galiojusios redakcijos pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad, pagal minėto reglamento 5 straipsnio 9 dalį pradėjus tyrimo procedūras, žala paprastai laikoma nereikšminga, jeigu atitinkamų produktų importas nesudaro šio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje nustatyto kiekio. Atliekant tas pačias tyrimo procedūras ir nustačius, kad dempingo skirtumas yra mažiau nei 2 % procentais išreikštos eksporto kainos, tyrimas nedelsiant baigiamas, bet tik tyrimas, kai skirtumas nesiekia 2 % individualių eksportuotojų atžvilgiu, be to, jie išlieka procedūrų objektas ir jų atžvilgiu gali būti atliktas pakartotinis tyrimas pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnį, atliekant bet kurią tolesnę peržiūrą atitinkamos valstybės atžvilgiu.
97 Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės teigia, kad, pirma, sprendimas baigti tyrimą, kiek tai susiję su importu iš Serbijos, pagrįstas paviršutiniu ir daliniu šio importo nagrinėjimu ir, antra, dėl to, kad nepateikta kitų motyvų nei nurodyti ginčijamo reglamento konstatuojamosiose dalyse, pažeistas SESV 296 straipsnis.
98 Kalbant apie kaltinimą, susijusį su SESV 296 straipsnio pažeidimu, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad minėtoje nuostatoje reikalaujami nurodyti motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti ginčijamą aktą priėmusios Sąjungos institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priemonės patvirtinimo motyvais ir ginti savo teises, o Sąjungos teismas – vykdyti kontrolę (žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo Rusal Armenal / Taryba, T‑512/09 RENV, EU:T:2017:26, 139 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
99 Motyvuojant nebūtina nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinant motyvus turi būti atsižvelgiama ne tik į teisės akto formuluotę, bet ir turinį bei visus nagrinėjamą klausimą reglamentuojančius teisės aktus. Pakanka, kad teisės aktą priėmusi institucija išdėstytų faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę reglamento bendroje struktūroje (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo Rusal Armenal / Taryba, T‑512/09 RENV, EU:T:2017:26, 140 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
100 Konkrečiai kalbant, institucijos neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų joms pateiktų argumentų, jos privalo išdėstyti esminę reikšmę sprendimo sandarai turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo Rusal Armenal / Taryba, T‑512/09 RENV, EU:T:2017:26, 141 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
101 Nagrinėjamu atveju ginčijamo reglamento 240 konstatuojamojoje dalyje, išdėstytoje po dempingo skirtumų, importo iš Serbijos apimties ir Serbijos eksporto kainų analizės, nurodyta, kad: „[t]odėl Komisija padarė išvadą, kad importo iš Serbijos nereikėtų vertinti bendrai su importu iš keturių kitų šalių“; „[p]adarius išvadą, kad importo iš Serbijos apimtis neviršijo de minimis ribos, nustatyti apsaugos priemones importuojamiems Serbijos kilmės plokštiems karštojo valcavimo produktams nėra būtina“, ir „[t]aigi pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalį tyrimas dėl importo iš Serbijos turėtų būti nutrauktas“.
102 Be to, ginčijamo reglamento 248 konstatuojamosios pirmoje įtraukoje nurodyta, jog „nustatyta, kad importo iš Serbijos apimtis neviršijo de minimis ribos. Taigi ji buvo nereikšminga ir negalima laikyti, kad dėl jos ES pramonei buvo padaryta žala“ ir kad tą, „kad dėl tokios mažos importo apimties ES pramonei negali būti padaryta žala, parodo ir tai, kad vidutinės Serbijos pardavimo kainos per tiriamąjį laikotarpį buvo gerokai didesnės negu vidutinės keturių kitų nagrinėjamųjų šalių pardavimo kainos“.
103 Reikia konstatuoti, kad ginčijamo reglamento 240 ir 248 konstatuojamosiose dalyse aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti Komisijos argumentai, kalbant apie būtinybę nustatyti apsaugos priemones importui iš Serbijos, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalį.
104 Klausimas, ar Komisija galėjo nuspręsti baigti tyrimą, kiek tai susiję su importu iš Serbijos, remdamasi vien tuo, kas, be kita ko, nurodyta ginčijamo reglamento 240 ir 248 konstatuojamosiose dalyse, arba ar šiuo pagrindu ji turėjo išnagrinėti kitus aspektus, kaip antai (didelį) dempingo skirtumą, duomenis apie priverstinį kainų mažinimą bei priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis ir bendrą minėto importo lygio padidėjimą, todėl ir motyvuoti minėtą reglamentą atsižvelgdama į šiuos kitus aspektus, yra esmės klausimas, taigi priskirtinas kaltinimo, susijusio su paviršutiniu ir daliniu šio importo nagrinėjimu, kaip išdėstytas šio sprendimo 97 punkte, nagrinėjimui.
105 Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamo reglamento 237–239 konstatuojamosiose dalyse Komisija aiškiai motyvavo, kodėl neatsižvelgė į duomenis apie priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis, kiek tai susiję su Serbijos eksportuojančiu gamintoju. Kiek tai susiję su šio eksportuojančio gamintojo dempingo skirtumais ir bendru importo lygio padidėjimu, iš minėto reglamento 230 konstatuojamosios dalies ir 3 lentelės matyti, kad, pirma, Komisija žinojo, jog minėti skirtumai buvo didesni nei de minimis riba, apibrėžta pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje, ir, antra, ji žinojo apie minėtą padidėjimą.
106 Taigi kaltinimas, susijęs su SESV 296 straipsnio pažeidimu, turi būti atmestas.
107 Kalbant apie kaltinimą, susijusį su paviršutiniu ir daliniu importo iš Serbijos nagrinėjimu, pažymėtina, jog iš ginčijamo reglamento 240 konstatuojamosios dalies ir 2 straipsnio matyti, kad Komisijos sprendimas baigti antidempingo tyrimą dėl importo iš Serbijos pagrįstas pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalimi ir išvada, kad „importo iš Serbijos apimtis neviršijo de minimis ribos“.
108 Ginčijamo reglamento 248 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė: „kad dėl tokios mažos importo apimties ES pramonei negali būti padaryta žala, parodo ir tai, kad vidutinės Serbijos pardavimo kainos per tiriamąjį laikotarpį buvo gerokai didesnės negu vidutinės keturių kitų nagrinėjamųjų šalių pardavimo kainos“.
109 Nors šis teiginys gali pasirodyti „paviršutiniškas ir dalinis“, ypač dėl to, kad sprendimas, kurį Komisija priėmė pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalį, pagrįstas tais pačiais aspektais, kuriais remdamasi ji priėmė sprendimą pagal šio reglamento 3 straipsnio 4 dalį, dėl to ginčijamo reglamento 2 straipsnis netampa neteisėtas dėl toliau nurodytų priežasčių.
110 Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tyrimas arba procedūra baigiami, „[j]eigu apsaugos priemonės nebūtinos“, tačiau nepatikslintos aplinkybės, kuriomis ši prielaida turi būti laikoma pasirinkta.
111 Todėl pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikta tam tikra diskrecija.
112 Be to, kaip jau nurodyta šio sprendimo 68 punkte, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač, kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, be kita ko, nustatant žalą (kuri, remiantis pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti didelė), Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi plačią diskreciją. Taigi Sąjungos teismo vykdoma šio vertinimo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais.
113 Žinoma, iš principo sprendimas dėl klausimo, ar konkrečiu atveju reikia nustatyti antidempingo muitą, turi būti pagrįstas, be kita ko, išsamia dempingo egzistavimo (pagrindinio reglamento 2 straipsnis) ir žalos egzistavimo (minėto reglamento 3 straipsnis) analize.
114 Tačiau iš pagrindinio reglamento teksto matyti, kad tokios išsamios analizės ne visada reikalaujama ir kad tyrimą ar procedūrą gali reikėti baigti, be kita ko, remiantis tik dempingo skirtumu ar importo apimtimi. Iš tiesų pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį tyrimas nedelsiant baigiamas, jeigu atliekant tas pačias procedūras nustatoma, kad dempingo skirtumas yra mažesnis nei 2 % procentinėmis dalimis išreikštos eksporto kainos. Pagal tą pačią nuostatą žala paprastai laikoma nereikšminga, jeigu atitinkamas importas nesudaro šio reglamento 5 straipsnio 7 dalyje nurodytos apimties.
115 Nagrinėjamu atveju, pirma, iš ginčijamo reglamento 240 ir 248 konstatuojamųjų dalių matyti, kad būtent vienas iš šių aspektų, t. y. importo iš Serbijos apimtis, atliko esminį vaidmenį Komisijai dėstant argumentus.
116 Antra, iš ginčijamo reglamento 232 konstatuojamosios dalies matyti, kad importo iš Serbijos apimtis sudarė 1,04 % rinkos dalies tiriamuoju laikotarpiu.
117 Taigi 1,04 % rinkos dalies tiriamuoju laikotarpiu, kurios tikslumo ieškovė neginčija, yra labai artima (1 %) ribai, kurią viršijus pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su jo 5 straipsnio 7 dalimi, dėl importo iš trečiosios šalies padaryta žala paprastai laikoma nereikšminga.
118 Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 108 punkte (taip pat žr. šio sprendimo 57, 58 ir 81 punktus), iš ginčijamo reglamento (žr. 235, 236 ir 248 konstatuojamąsias dalis) matyti, kad vidutinės Serbijos pardavimo kainos buvo didesnės negu vidutinės keturių kitų aptariamų šalių pardavimo kainos ir kad šiuo atžvilgiu Komisija konstatavo, jog ši aplinkybė patvirtina idėją, kad tokia maža importo apimtis negali padaryti žalos Sąjungos pramonei.
119 Iš to darytina išvada, jog, priešingai tam, ką būtų galima manyti remiantis vien ginčijamo reglamento 240 konstatuojamosios dalies formuluote, išvada, kad nebūtina imtis apsaugos priemonių dėl importo iš Serbijos, buvo grindžiama ne tik šio importo apimties „de minimis“ lygiu, bet šio aspekto ir šio sprendimo 118 punkte nurodyto aspekto sąveika.
120 Taigi reikia konstatuoti, kad dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 83 ir 84 punktuose, remdamasi šia sąveika Komisija galėjo pagrįstai prieiti prie išvados, kad nėra būtina imtis apsaugos priemonių dėl importo, kurio apimtis, nors ir viršija pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje numatytą ribą, bet, kaip nagrinėjamu atveju, yra labai artima šiai ribai.
121 Tokiomis aplinkybėmis neįrodyta, kad Komisija viršijo diskreciją, kurią ji turi taikydama pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalį.
122 Todėl reikia atmesti kaltinimą, susijusį su paviršutiniu ir daliniu importo iš Serbijos nagrinėjimu, taigi ir kaip nepagrįstą visą antrąjį pagrindą.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalies pažeidimu, ieškovės teisės į informaciją ir jos teisės į gynybą pažeidimu, taip pat teisės į gerą administravimą, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pažeidimu, nes Komisija atsisakė pateikti duomenis apie priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis, kiek tai susiję su Serbijos eksportuotoju
123 Pirmiausia ieškovė pabrėžia, jog pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverstinis kainų mažinimas yra aspektas, į kurį reikia atsižvelgti vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, o tai susiję su žalos nustatymu. Taigi priverstinis kainų mažinimas ir priverstinis pardavimas mažesnėmis kainomis yra svarbūs aspektai siekiant atsakyti į klausimą, ar priemonės prieš Serbijos Respubliką nebuvo „būtinos“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 9 straipsnio 2 dalį.
124 Ieškovė nurodo, jog ne kartą prašė pateikti atitinkamus duomenis, t. y. 2017 m. balandžio 10 d., gavusi informacinį dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad tyrimas dėl Serbijos Respublikos gali būti baigtas, nes Serbijos eksportuojantis gamintojas taikosi prie kainų, 2017 m. gegužės 2 d., pateikdama pastabas dėl minėto informacinio dokumento, ir 2017 m. gegužės 30 d. elektroniniame laiške, išsiųstame už bylą atsakingai Komisijos darbo grupei. Ji pažymi, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. savo pastabose dėl galutinės informacijos pakartojo argumentą, kad Serbijos Respublikos pašalinimas nėra teisiškai pagrįstas, nes importas iš Serbijos nėra de minimis, kadangi viršija teisės aktuose nustatytą 1 % ribą, ir kad Komisija nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti jos išvadą, jog Serbijos eksportuojantis gamintojas taikosi prie kainų, kuria ji rėmėsi užbaigdama tyrimą dėl Serbijos Respublikos.
125 Be to, ieškovė tvirtina, kad per 2017 m. gegužės 4 d. klausymą bylas nagrinėjantis pareigūnas parodė sutinkantis su ja dėl jos prašymo pateikti informaciją apie skirtumų ir Serbijos priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimą. Beje, su 2017 m. liepos 27 d. klausymu susijusioje ataskaitoje nurodyta, kad, „kiek tai susiję su [Serbijos Respublikos] pašalinimu, bylas nagrinėjantis pareigūnas nesuprato priežasčių, dėl kurių nebuvo pateikti duomenys apie priverstinį kainų mažinimą dėl Serbijos, nors jie padėtų pramonei suprasti sprendimą pagrindžiančias priežastis“.
126 Nepaisydama to, Komisija vis atsisakydavo pateikti aptariamus duomenis per visą procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas reglamentas.
127 Ginčijamo reglamento 238 konstatuojamojoje dalyje išdėstyti atsisakymo pateikti informaciją apie „Serbijos priverstinio kainų mažinimo“ apskaičiavimą motyvai yra klaidingi dėl dviejų priežasčių.
128 Viena vertus, pranešimas apie vidutines kainas negali pakeisti duomenų apie priverstinį kainų mažinimą. Priverstinis kainų mažinimas vykdomas pagal kiekvieną produktą (pagal kiekvieną PKN), sudarant sąlygas tiksliai palyginti kainas. Ginčijamo reglamento 235 konstatuojamojoje dalyje nurodytos didesnės vidutinės kainos gali rodyti arba tai, kad dėl Serbijos importo kainos buvo priverstinai sumažintos ir buvo priverstinai parduodama mažesnėmis kainomis mažiau nei dėl kitų keturių šalių importo, arba tai, kad Serbijos importo vertės įvairovė buvo didesnė, o tai nebuvo nustatyta, nes nebuvo pateikta prašoma priverstinio kainų mažinimo ir priverstinio pardavimo mažesnėmis kainomis analizė. Neįmanoma žinoti, ar Komisija lygino panašius produktus, neturint kiekvieno produkto palyginimo smulkesnio išskaidymo.
129 Kita vertus, priežastis, dėl kurios atlikdama tyrimą Komisija nenagrinėjo priverstinio kainų mažinimo, negali būti suderinama su motyvais, išdėstytais ginčijamo reglamento 235 ir 236 konstatuojamosiose dalyse, kuriose Komisija būtent rėmėsi vidutinėmis kainomis tiriamuoju laikotarpiu siekdama padaryti klaidingą išvadą, kad Serbijos importas yra nereikšmingas ir kad Serbijos eksportuojantis gamintojas taikosi prie kainų.
130 Be to, Komisija negali pagrįstai tvirtinti, kad nebuvo būtina atskleisti duomenų, susijusių su priverstiniu kainų mažinimu ir priverstiniu pardavimu mažesnėmis kainomis, nes neatsižvelgė į šiuos duomenis. Dėl šios pozicijos teisė į gynybą tampa iliuzinė, nors jos paisymas yra itin svarbus per antidempingo tyrimų procedūrą. Ieškovės teigimu, galima analogija su tyrimais konkurencijos srityje, per kuriuos Sąjungos teismas yra konstatavęs, kad Komisija neprivalo viena nuspręsti, ar dokumentai gali paneigti atitinkamos įmonės kaltę. Procesinės lygybės principas ir jo išraiška konkurencijos bylose, taip pat informacijos, kurią turi turėti Komisija ir gynyba, lygmens lygybė reikalauja, kad įmonė, dėl kurios atliekamas tyrimas, galėtų įvertinti dokumentų įrodomąją galią.
131 Ieškovės teigimu, pateikus nagrinėjamą informaciją ir ją nešališkai išnagrinėjus, rezultatas būtų buvęs kitoks. Ji laikosi nuomonės, kad jei ji būtų galėjusi susipažinti su Serbijos priverstinio kainų mažinimo apskaičiavimu, ji būtų galėjusi paneigti teiginį, kad eksportuojantis gamintojas taikėsi prie kainų, parodydama, jog jo Sąjungos pramonei padaryta žala nėra nereikšminga, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį. Ji tvirtina, kad būtų galėjusi panaudoti šią informaciją pateikdama Komisijai lemiamus argumentus, kuriuose būtų nurodžiusi, kad numatomas požiūris yra klaidingas ir nėra pagrįstas viešoje byloje esančiais įrodymais.
132 Ieškovė priduria, kad taip pat būtų galėjusi informuoti valstybes nares apie jai nerimą keliančius klausimus. Be to, reikia pažymėti, kad valstybės narės išreiškė kaip niekada daug abejonių dėl Komisijos pasiūlymo šioje byloje; pagal pagrindinio reglamento 15 straipsnio 1 dalį įsteigtas komitetas iš pradžių atmetė šį pasiūlymą kvalifikuota balsų dauguma.
133 Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuo argumentus.
134 Pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje minimos šalys, įskaitant skundo pateikėjus, gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kuriais remiantis ketinama rekomenduoti nustatyti galutines priemones arba baigti tyrimą ar nagrinėjimą nenustatant priemonių, – ypatingas dėmesys skiriamas reikalavimui atskleisti bet kuriuos faktus ar motyvus, kurie skiriasi nuo laikinąsias priemones pagrindusiųjų faktų ar motyvų.
135 Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo reglamento 228–240 (ir 248) punktų matyti, jog Komisijos išvada, kad, viena vertus, importo iš Serbijos nereikėjo vertinti bendrai su kitų keturių šalių importu ir, kita vertus, reikėjo baigti tyrimą, kiek tai susiję su importu iš Serbijos, grindžiama trimis šio sprendimo 52 punkte nurodytais argumentais.
136 Iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad ieškovei buvo pranešta apie šiuos argumentus tiek 2017 m. balandžio 4 d., pateikiant informacinį dokumentą (žr. šio dokumento, pridėto prie bylos medžiagos kaip ieškinio A.30 priedas, 129–137 punktus), tiek 2017 m. liepos 17 d., pateikiant galutinę informaciją (žr. galutinės informacijos, pridėtos prie bylos medžiagos kaip ieškinio A.31 priedas, 188–195 punktus), ir kad ji per administracinę procedūrą turėjo galimybę veiksmingai pareikšti nuomonę dėl šių argumentų tikrumo ir reikšmės (žr., be kita ko, ginčijamo reglamento 23, 24 ir 32 konstatuojamąsias dalis).
137 Darytina išvada: remiantis pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalimi, ieškovei buvo pranešta apie pagrindines faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais remiantis buvo numatoma siūlyti baigti tyrimą, kiek tai susiję su importu iš Serbijos, nenustatant priemonių, ji turėjo galimybę veiksmingai pareikšti nuomonę, taigi nagrinėjamu atveju jos teisės į gynybą buvo paisyta.
138 Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl teisės į gynybą paisymo Sąjungos institucijos neprivalo sutikti su suinteresuotojo asmens nuomone. Iš tiesų tam, kad suinteresuotojo asmens pareikšta nuomonė būtų veiksminga, reikia tik to, kad ši nuomonė būtų pareikšta laiku, kad Sąjungos institucijos galėtų su ja susipažinti ir atidžiai įvertinti jos reikšmę priimtino akto turiniui (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, EU:T:2014:1076, 43 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
139 Be to, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nedarydama klaidos Komisija galėjo baigti tyrimą, kiek tai susiję su importu iš Serbijos, remdamasi tik šio sprendimo 52 punkte nurodytais argumentais.
140 Reikia atmesti ieškovės argumentus, pagal analogiją grindžiamus jurisprudencija konkurencijos srityje, būtent 1995 m. birželio 29 d. Sprendimu ICI / Komisija (T‑36/91, EU:T:1995:118), kurio 111 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „Komisija neprivalėjo viena nuspręsti, ar dokumentai, paimti nagrinėjant šias bylas, gali paneigti atitinkamų įmonių kaltę“, kad „[p]agal procesinės lygybės principą ir jo išraišką konkurencijos bylose, informacijos, kurią turi turėti Komisija ir gynyba, lygmens lygybę reikalaujama, kad ieškovė galėtų įvertinti [atitinkamos įmonės] pateiktų dokumentų, kurių Komisija nepridėjo prie pranešimo apie kaltinimus, įrodomąją galią“, ir kad negalima sutikti su tuo, kad „Komisija, priimdama sprendimą dėl pažeidimo, turėjo tik [nagrinėjamus] dokumentus, taigi galėjo viena nuspręsti, ar juos naudoti pažeidimui įrodyti, nors ieškovė neturėjo galimybės su jais susipažinti, taigi negalėjo priimti atitinkamo sprendimo, ar juos naudoti savo gynybai“.
141 Žinoma, iš jurisprudencijos matyti, kad teisės į gynybą užtikrinimo reikalavimai privalomi ne tik vykstant procedūroms, kurios gali baigtis sankcijų paskyrimu, bet ir vykstant tyrimo procedūroms prieš priimant reglamentus dėl antidempingo, kurie gali tiesiogiai ir konkrečiai paveikti atitinkamas įmones ir sukelti joms nepalankių padarinių. Konkrečiai kalbant, kad būtų paisoma suinteresuotųjų įmonių teisės į gynybą, kai per tyrimo procedūrą joms suteikiama informacija, reikia kad toms įmonėms būtų suteikta galimybė per šią procedūrą veiksmingai išreikšti nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos, taip pat dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama dempingo taikymo ir iš jo kylančios žalos egzistavimą (žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑301/16, EU:T:2019:234, 65 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
142 Tačiau nagrinėjamu atveju nei ieškovės, nei jos narių padėtis nėra panaši į įmonės, kuriai kyla rizika, kad bus skirta sankcija ar nustatytas antidempingo muitas, padėtį. Darytina išvada, kad ji negali savo argumentų veiksmingai grįsti jurisprudencija, kurią nurodė.
143 Kalbant apie tariamą gero administravimo principo pažeidimą, pažymėtina, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Komisija privalo laikytis pagrindinių Sąjungos teisių per administracinę procedūrą, skirtą apsisaugoti nuo importo dempingo kaina iš Sąjungos narėmis nesančių valstybių; viena iš šių teisių yra teisė į gerą administravimą, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje. Remiantis su gero administravimo principu susijusia jurisprudencija, tais atvejais, kai Sąjungos institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymas per administracines procedūras turi dar didesnę reikšmę. Viena iš šių garantijų yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus aptariamo atvejo aspektus (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo Rusal Armenal / Taryba, T‑512/09 RENV, EU:T:2017:26, 189 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
144 Šio sprendimo 113 ir 114 punktuose jau buvo pažymėta, kad nors iš principo sprendimas dėl klausimo, ar konkrečiu atveju reikia nustatyti antidempingo muitą, turi būti pagrįstas, be kita ko, išsamia dempingo egzistavimo (pagrindinio reglamento 2 straipsnis) ir žalos egzistavimo (minėto reglamento 3 straipsnis) analize, tokios išsamios analizės nėra visada reikalaujama ir tyrimą ar procedūrą gali reikėti baigti, be kita ko, remiantis tik dempingo skirtumu ar importo apimtimi.
145 Nagrinėjamu atveju iš antrojo pagrindo analizės matyti, jog Komisija teisingai nusprendė baigti tyrimą dėl importo iš Serbijos remdamasi vien importo apimtimi ir duomenimis apie vidutines pardavimo kainas ir nenagrinėdama duomenų apie priverstinį kainų mažinimą ir priverstinį pardavimą mažesnėmis kainomis.
146 Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija išnagrinėjo visus reikšmingus aptariamo atvejo aspektus, taigi nepažeidė gero administravimo principo.
147 Todėl taip pat reikia atmesti trečiąjį pagrindą.
148 Šios išvados negali paneigti priverstinio kainų mažinimo ir pardavimo sumažintomis kainomis skirtumai dėl Serbijos Respublikos, kuriuos ieškovė prašo pateikti. Taigi toks prašymas turi būti taip pat atmestas.
149 Todėl reikia atmesti visą ieškinį ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl jo priimtinumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
150 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
151 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Komisijos ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidos pagal jų pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Eurofer, Association Européenne de l’Acier, AISBL padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Europos Komisijos ir HBIS Group Serbia Iron & Steel LLC Belgrade patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Paskelbtas 2020 m. kovo 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.