Language of document : ECLI:EU:T:2020:461

Sujungtos bylos T479/11 ir T157/12

Prancūzijos Respublika ir IFP Énergies nouvelles

prieš

Europos Komisiją

 2020 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas

„Valstybės pagalba – Moksliniai tyrimai naftos srityje – Prancūzijos įgyvendinta pagalbos schema – Numanoma ir neribota valstybės garantija, kurią IFPEN gavo jai suteikus PKVĮ statusą – Pranašumas – Pranašumo egzistavimo prezumpcija – Proporcingumas“

1.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumo suteikimas pagalbos gavėjams – Valstybės garantija įmonei, kuriai netaikomos įprastos restruktūrizavimo ir likvidavimo procedūros – Pranašumo įrodymas, kurį turi pateikti Komisija – Vertinimas atsižvelgiant į visus reikšmingus aspektus – Garantiją gavusios įmonės pranašumo santykiuose su tiekėjais ir klientais prezumpcija – Sąlygos – Rinkos sąlygų, pagrindžiančių pranašumo, analogiško įmonės gavėjos turimam pranašumui santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, prielaidą, egzistavimo išankstinis patikrinimas – Nebuvimas


(žr. 74, 75, 82, 83, 87–92 ir 94–104 punktus)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumo suteikimas pagalbos gavėjams – Valstybės garantija įmonei, kuriai netaikomos įprastos restruktūrizavimo ir likvidavimo procedūros – Pranašumo įrodymas pasitelktus prezumpciją, kad pagerėjo tos įmonės finansinė padėtis – Tos prezumpcijos paneigimas – Sąlygos – Realaus ekonominio pranašumo praeityje ir ateityje nebuvimo įrodymas

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

(žr. 77, 124–132 ir 140–151 punktus)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas – Teisėtumo vertinimas atsižvelgiant į priimant sprendimą žinomas aplinkybes

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

(žr. 132 ir 133 punktus)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Komisijos pareigos – Kruopštus ir nešališkas tyrimas – Atsižvelgimas į kuo išsamesnius ir kuo patikimesnius įrodymus – Pareigos apimtis

(SESV 107 straipsnis ir 108 straipsnio 2 dalis)

(žr. 134–143 punktus)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Sprendimas, kuriuo pagalba su tam tikromis išlygomis pripažįstama suderinama su vidaus rinka – Proporcingumo principo pažeidimas

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

(žr. 202–207 punktus)

Santrauka

Institut français du pétrole, šiandien – IFP Énergies nouvelles (toliau – IFPEN), yra Prancūzijos viešoji įstaiga, vykdanti veiklą mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, specialistų rengimo, taip pat informacijos ir dokumentacijos teikimo srityse. Iki 2006 m. IFPEN turėjo privatinės teisės reglamentuojamo juridinio asmens statusą, kurio ekonominę ir finansinę kontrolę vykdė Prancūzijos vyriausybė. 2006 m. IFPEN buvo pertvarkyta į viešosios teisės reglamentuojamą juridinį asmenį, t. y. į pramoninę ir komercinę viešąją įstaigą (PKVĮ).

2011 m.(1) Europos Komisija nusprendė, kad dėl šio statuso suteikimo IFPEN buvo suteikta neribota valstybės garantija visai jos veiklai. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad šios garantijos taikymas IFPEN ekonominei veiklai, kaip antai technologijų perdavimo ir mokslinių tyrimų pagal sutartis veiklai, yra valstybės pagalba. Komisija iš tiesų nusprendė, kad dėl numanomos ir neribotos valstybės garantijos IFPEN turi ekonominį pranašumą ne tik santykiuose su bankais ir finansų institucijomis, bet ir santykiuose su tiekėjais ir klientais. Jos teigimu, šis pranašumas buvo atrankinis, nes IFPEN konkurentai, kuriems taikomos nemokumo procedūros pagal bendrąją teisę, negalėjo naudotis panašia valstybės garantija. Tačiau Komisija nusprendė, kad, jei būtų laikomasi tam tikrų sąlygų, taip suteikta valstybės pagalba galėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

Prancūzijos Respublika ir IFPEN kreipėsi į Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą su prašymu panaikinti ginčijamą sprendimą. 2016 m. gegužės 26 d. priimtame pirmajame sprendime(2) Bendrasis Teismas iš dalies patenkino ieškinius ir panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame garantija dėl IFPEN turimo PKVĮ statuso kvalifikuojama kaip valstybės garantija. Pirmajame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad, įrodinėdama IFPEN ekonominį pranašumą santykiuose su tiekėjais ir klientais, Komisija negalėjo remtis Teisingumo Teismo nustatyta(3) ekonominio pranašumo, kuris PKVĮ buvo suteiktas dėl su jos statusu susietos numanomos ir neribotos valstybės garantijos, prezumpcija. Be to, Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, jog IFPEN santykiuose su bankais ir finansų institucijomis ši pranašumo prezumpcija buvo paneigta dėl to, kad ginčijamame sprendime nagrinėjamu laikotarpiu IFPEN nebuvo suteiktas joks realus ekonominis pranašumas palankesnių kreditavimo sąlygų forma. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad dėl to, jog prezumpcija buvo paneigta dėl sprendime aptariamo laikotarpio, ja negali būti remiamasi dėl ateities, jeigu iš esmės nepasikeičia sąlygos, kuriomis jo buvo paneigta.

Gavęs Komisijos prašymą panaikinti pirmąjį sprendimą, sprendime dėl apeliacinio skundo(4) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ekonominio pranašumo prezumpcijos apimtį. Visų pirma, tik aplinkybės, kad numanomos ir neribotos valstybės garantijos gavėjas praeityje negavo jokios realios ekonominės naudos dėl turimo PKVĮ statuso, nepakanka pranašumo egzistavimo prezumpcijai paneigti. Pasak Teisingumo Teismo, šis paprastoji prezumpcija gali būti paneigta tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad iš šios garantijos PKVĮ negavo praeityje ir, tikėtina, ateityje nebegaus kokios nors realios ekonominės naudos. Paskui Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad pranašumo prezumpcija taikytina tik santykiams, susijusiems su tam tikra finansavimo operacija, būtent PKVĮ santykiams su bankais ir finansų įstaigomis. Tokiomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad ši prezumpcija negali būti automatiškai išplėsta ir taikoma PKVĮ santykiams su tiekėjais ir klientais, prieš tai neišnagrinėjus, ar, atsižvelgiant į šių subjektų elgesį rinkoje, pranašumas, kurį įmonė gali gauti, yra panašus į pranašumą, kurį ji gauna santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis; tai turi išsiaiškinti Komisija.

2020 m. spalio 5 d. sprendime, priimtame Teisingumo Teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, Bendrasis Teismas iš dalies naikina ginčijamą sprendimą, nes jame neįrodytas pranašumo, kurį santykiuose su tiekėjais ir klientais IFPEN galėjo gauti iš valstybės garantijos, egzistavimas, todėl nustatyti įpareigojimai jos suderinamumui užtikrinti pripažinti neproporcingais.

Bendrasis Teismas primena, kad tam, jog PKVĮ santykiuose su tiekėjais ir klientais galėtų taikyti pranašumo prezumpciją, kaip nustatyta sprendime dėl apeliacinio skundo, Komisija privalo patikrinti, ar tiekėjų ir klientų elgesys rinkoje pagrindžia pranašumo prielaidą, analogišką prielaidai PKVĮ santykiuose su bankais ir finansų institucijomis. Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija neatliko tokio išankstinio patikrinimo. Viena vertus, kalbant apie IFPEN santykius su tiekėjais reikia pažymėti, kad Komisija pripažįsta, jog ginčijamame sprendime nepateikta pranašumo, analogiško IFPEN pranašumui santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, prielaidos įrodymo. Kita vertus, kalbėdamas apie IFPEN santykius su klientais Bendrasis Teismas pažymi, kad Komisija taikė hipotetinius argumentus ir kad neatliko išankstinio ekonominio ir teisinio konteksto tyrimo, kuris būtų sudaręs sąlygas pripažinti IFPEN pranašumo santykiuose su klientais, analogiško PKVĮ pranašumui santykiuose su bankais ir finansų įstaigomis, prielaidos tikėtinumą. Dėl tos priežasties Bendrasis Teismas nusprendžia, kad Komisija neįvykdė pareigos pateikti valstybės pagalbos įrodymą, kiek tai susiję su IFPEN santykiais su tiekėjais ir klientais. Atsižvelgiant į šį konstatavimą, pareiga kasmet Komisijai pateikti duomenis apie tai, už kokią sumą iš tiekėjų įsigyta prekių, ir apie kartu su klientais vykdytą ekonominę veiklą, kuri IFPEN nustatyta, kad būtų galima patikrinti pagalbos, kurios egzistavimas neįrodytas, suderinamumą, nelaikoma nei tinkama, nei būtina teisės aktais dėl valstybės pagalbos siekiamiems tikslams įgyvendinti. Todėl Bendrasis Teismas iš dalies tenkina pagrindą dėl proporcingumo principo pažeidimo.

Atvirkščiai, Bendrasis Teismas teigia, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog garantija, kuria IFPEN naudojasi dėl turimo PKVĮ statuso, suteikia ekonominį pranašumą, kiek tai susiję su jos santykiais su bankais ir finansų įstaigomis. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymi, kad nors pranašumo prezumpcija buvo paneigta dėl praeities, Prancūzijai ir IFPEN nepavyko šios prezumpcijos paneigti dėl ateities, kaip reikalaujama sprendime dėl apeliacinio skundo, nes jų pateikti argumentai buvo nepriimtini. Tie argumentai iš tiesų buvo susiję su informacija, kuri Komisijai turėjo būti pateikta per formalią tyrimo procedūrą, ir su informacija, kuri yra vėlesnė už ginčijamo sprendimo priėmimą.


1      2011 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimas 2012/26/ES dėl valstybės pagalbos C-35/08 (ex NN 11/08), kurią Prancūzija suteikė viešajai įstaigai Institut Français du Pétrole (OL L 14, 2012, p. 1) (toliau – ginčijamas sprendimas).


2      2016 m. gegužės 26 d. Bendrojo Teismo sprendimas Prancūzija ir IFP Énergies nouvelles / Komisija, T‑479/11 ir T‑157/12, EU:T:2016:320.


3      2014 m. balandžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217.


4      2018 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija / Prancūzija ir IFP Énergies nouvelles, C-438/16 P, EU:C:2018:737.