Language of document : ECLI:EU:F:2013:129

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 16 d.

Sujungtos bylos F‑20/12 ir F‑43/12

Barbara Wurster

prieš

Europos lyčių lygybės institutą (EIGE)

„Viešoji tarnyba – EIGE personalas – Laikinasis tarnautojas – EIGE tarnautojų, neseniai paskirtų į vidurinės grandies vadovų darbo vietą, sugebėjimų vadovauti įvertinimo procedūra – Paskyrimas į kitas, su vadovavimu nesusijusias pareigas – Teisė būti išklausytam – Teisės akto taikymo sritis – Nagrinėjimas savo iniciatyva – Motyvų pakeitimas teismo iniciatyva“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį pareikšti ieškiniai, iš kurių pirmuoju, užregistruotu numeriu F‑20/12 (toliau – ieškinys F‑20/12), ir antruoju, užregistruotu numeriu F‑43/12 (toliau – ieškinys F‑43/12) B. Wurst iš esmės prašo, pirma, panaikinti 2011 m. rugsėjo 8 d. Europos lyčių lygybės instituto (toliau – EIGE arba Institutas) direktorės sprendimą nuo 2011 m. spalio 1 d. paskirti ją į išteklių ir dokumentacijos centro grupės vadovės pareigas, antra, panaikinti 2012 m. sausio 12 d. EIGE direktorės sprendimą neskirti jai išmokos už vadovaujančias pareigas už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. ir, trečia, nurodyti sumokėti jai išmoką už vadovaujančias pareigas už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. su palūkanomis, apskaičiuotomis pagal Europos centrinio banko nustatytą palūkanų normą, taikomą refinansavimo operacijoms, ją padidinus dviem procentais.

Sprendimas:      Panaikinti 2011 m. rugsėjo 8 d. Europos lyčių lygybės instituto direktorės sprendimą paskirti B. Wurster į išteklių ir dokumentacijos centro grupės vadovės pareigas. Atmesti likusią ieškinio dalį. Europos lyčių lygybės institutas padengia savo ir B. Wurster bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Vertinimas ieškinio pareiškimo momentu – Ieškinys, kuris, nepaisant ieškovės atsistatydinimo po jo pareiškimo, nepraranda dalyko – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnų ieškiniai – Neribota jurisdikcija – Teisės į išmoką pripažinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Vertinimas – Sugebėjimų vadovauti įvertinimo ataskaita – Parengimas – Pareiga tinkamai išklausyti suinteresuotąjį asmenį – Apimtis

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 14 straipsnis)

4.      Europos Sąjungos teisė – Principai – „Force majeure“ – Sąvoka – Vasaros atostogos – Neįtraukimas

5.      Pareigūnų ieškiniai – Pagrindas, susijęs su teisės akto taikymo srities pažeidimu – Konstatavimas „ex officio“

6.      Institucijų aktai – Galiojimas laiko atžvilgiu – Materialinės normos taikymas atgaline data – Sąlygos

7.      Pareigūnų ieškiniai – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Pagrindas, susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu – Ribota administracijos kompetencija – Netinkamas pagrindas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

1.      Ieškinio priimtinumo sąlygos, būtent suinteresuotumas pareikšti ieškinį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių laikymasis, priskirtini prie viešosios tvarkos išlyga grindžiamų pagrindų, kuriuos teismas turi patikrinti savo iniciatyva. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme vertinamas ieškovui pareiškiant ieškinį, o ne Tarnautojų teismui priimant sprendimą.

Žinoma, dėl aplinkybės, kad laikinasis tarnautojas atsistatydino po to, kai jis pareiškė ieškinį, gali kilti klausimas, ar ieškinys neprarado dalyko; tačiau jeigu ieškinys praranda dalyką, vien dėl šios aplinkybės Sąjungos teismas neprivalo pripažinti, kad, nesant ginčo dalyko, nėra reikalo priimti sprendimo. Iš tikrųjų, net ir nesant reikalo priimti sprendimo teismas turi išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą; atsakymas į ši klausimą, be kita ko, priklauso nuo to, ar pareiškimo momentu ieškinys buvo pagrįstas.

(žr. 55–57 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2000 m. birželio 29 d. Sprendimo Politi prieš Europos mokymo fondą, C‑154/99 P, 15 punktas; 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C‑362/05 P, 47 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Strack prieš Komisiją, F‑44/05 RENV, 97 punktas.

2.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį Tarnautojų teismas turi neribotą jurisdikciją finansinio pobūdžio ginčuose. Naudodamasis šia neribota jurisdikcija Tarnautojų teismas yra kompetentingas pripažinti teisę gauti išmokas.

Šiuo atžvilgiu, analogiškai kaip ir reikalavimų atlyginti nuostolius atveju, jeigu asmuo Tarnautojų teismo prašo pripažinti tokią jo teisę dėl to, jog sprendimas, kurio priėmimas lėmė tai, kad administracija atmetė asmens prašymą sumokėti ginčijamą išmoką, yra neteisėtas, jis turi pradėti ikiteisminę procedūrą pateikdamas skundą per tris mėnesius nuo pranešimo apie tokį sprendimą arba susipažinimo su tokiu sprendimu dienos, net jeigu jis neprašo šio akto panaikinti.

(žr. 61 ir 63 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Vienne prieš Parlamentą, T‑15/93, 41 punktas; 2007 m. birželio 19 d. Sprendimo Asturias Cuerno prieš Komisiją, T‑473/04, 23 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

3.      Visi asmenys, dėl kurių rengiama vertinimo ataskaita, galinti daryti įtaką jų karjerai, turi turėti galimybę pateikti pastabas iki kol minėta ataskaita tampa galutine, net jeigu nėra aiškios tai reglamentuojančios nuostatos. Taip yra ir laikinojo tarnautojo sugebėjimų vadovauti įvertinimo, kuris rengiamas remiantis Sąjungos agentūros vidaus nuostatomis, atveju.

Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo dalyvavo pokalbyje, vykstant Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 14 straipsnyje numatytai procedūrai, neatleidžia agentūros nuo pareigos rengti pokalbį per sugebėjimų vadovauti įvertinimo procedūrą. Su tuo susijusio dokumento pateikimas negali pakeisti pokalbio. Iš tikrųjų, minėtame 14 straipsnyje numatyta procedūra siekiama įvertinti atitinkamo asmens sugebėjimus atlikti su jo tarnyba susijusias užduotis, darbo našumą ir elgesį tarnyboje, kurie vertinami kaip visuma, o sugebėjimų vadovauti įvertinimo procedūra siekiama patikrinti tik atitinkamo asmens sugebėjimus vadovauti.

Be kita ko, tam, kad procedūrinis pažeidimas lemtų akto panaikinimą, būtina, kad nesant tokio pažeidimo rezultatas būtų kitoks. Tokia sąlyga tenkinama sugebėjimų vadovauti įvertinimo ataskaitos atveju, nes minėta ataskaita grindžiama subjektyviais vertinimais, kurie iš esmės gali būti pakeisti.

(žr. 75, 77–79 ir 82 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑155/03, T‑157/03 ir T‑331/03, 156 punktas; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Carius prieš Komisiją, T‑173/04, 71 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑27/05, 49 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Nastvogel prieš Tarybą, F‑4/10, 90 ir 94 punktai.

4.      Force majeure atveju turi būti tenkinamos trys sąlygos, t. y. nurodyto įvykio išorinis poveikis, nenumatomumas ir neišvengiamumas, tačiau taip nėra vasaros atostogų atveju.

(žr. 80 punktą)

5.      Kadangi pagrindas, susijęs su tuo, kad buvo pažeista teisės akto taikymo sritis, yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, Tarnautojų teismas jį turi nurodyti savo iniciatyva, nes Tarnautojų teismas neatliktų savo funkcijos spręsti dėl teisėtumo, jeigu neatkreiptų dėmesio į tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas remiantis teisės norma, kuri nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, net jei šalys to ir neginčytų. Viešosios tvarkos išlyga grindžiamo pagrindo nurodymu savo iniciatyva siekiama, kad būtų laikomasi taisyklės, kuri dėl savo svarbos neturėtų priklausyti nuo šalių rūpestingumo arba jų rašytinių dokumentų kokybės, todėl aplinkybė, kad ieškovas nenurodo tikslių faktinių ir teisinių aplinkybių, netrukdo tam, kad Tarnautojų teismas savo iniciatyva išnagrinėtų viešosios tvarkos išlyga grindžiamą pagrindą, susijusį su teisės akto taikymo srities pažeidimu.

(žr. 84 ir 88 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. liepos 15 d. Sprendimo Browet ir kt. prieš Komisiją, T‑576/93–T‑582/93, 35 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Kimman prieš Komisiją, F‑74/10, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑644/11 P, 44 punktas.

6.      Nors teisinių situacijų saugumo principu iš esmės draudžiama nustatyti, kad visuotinai taikomas aktas pradeda galioti anksčiau, nei jis buvo paskelbtas, išimtiniais atvejais ši taisyklė gali būti netaikoma, jei tai būtina siekiamam tikslui ir yra tinkamai atsižvelgta į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius. Be to, toks poveikis turi aiškiai išplaukti iš nagrinėjamų nuostatų teksto, paskirties ir struktūros.

Kiekviena nauja taisyklė taikoma ne tik būsimoms situacijoms, bet ir būsimoms pasekmėms situacijų, kurios pradėjo klostytis pagal ankstesnį reglamentavimą, tačiau galutinai dar nebuvo susiklosčiusios. Bet kuriuo atveju visiškai dar nesusiklosčiusios situacijos susijusios su asmenimis, kurie tuo momentu, kai nuostata buvo panaikinta arba pakeista, tik iš dalies atitiko sąlygas tam, kad tokia nuostata jiems būtų taikoma.

(žr. 93, 95 ir 96 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1982 m. vasario 10 d. Sprendimo Bout, 21/81, 13 punktas; 1991 m. liepos 11 d. Sprendimo Crispoltoni, C‑368/89, 17 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo Guittet prieš Komisiją, F‑31/10, 47 ir 50 punktai bei juose nurodyta teismo praktika; 2012 m. birželio 13 d. Sprendimo BL prieš Komisiją, F‑63/10, 58 punktas.

7.      Jeigu išmoka skiriama nesant galiojančio teisinio pagrindo, nesvarbu koks ieškovo nurodytų pagrindų, kuriais siekiama minėtos išmokos sumokėjimo, pagrįstumas, administracija negali sumokėti išmokos vykdydama teismo sprendimą, nes tokia išmoka būtų neteisėta.

(žr. 99 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. gegužės 20 d. Sprendimo Souna prieš Komisiją, 432/85, 20 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. vasario 4 d. Sprendimo Wiame prieš Komisiją, F‑15/08, 27 punktas; 2011 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Pino prieš Komisiją, F‑31/06, 112 punktas.