Language of document : ECLI:EU:C:2013:871

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2013 m. gruodžio 19 d.(1)

Byla C‑427/12

Europos Komisija

prieš

Europos Parlamentą,

Europos Sąjungos Tarybą

(Komisijos pateiktas ieškinys dėl panaikinimo)

„Ieškinys dėl panaikinimo – SESV 290 ir 291 straipsnių aiškinimas – Deleguotasis aktas – Įgyvendinimo aktas – „Kontrolės apimtis“ – Reglamentas (ES) Nr. 528/2012 – Biocidiniai produktai – Mokesčių ir rinkliavų nustatymas – Europos cheminių medžiagų agentūra“





1.        Šiuo atveju Komisijos ieškinys dėl panaikinimo, kurį ji pareiškė Europos Parlamentui ir Tarybai dėl to, kad jie neteisingai pritaikė SESV 291 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 528/2012(2) 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtino, kad Komisija priima „įgyvendinimo reglamentą“, Teisingumo Teismui pirmąkart suteikia galimybę priimti sprendimą dėl SESV 290 straipsnyje numatytų „deleguotųjų“ aktų reikšmės ir taikymo srities(3). Pažymėtina, kad Komisija nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, siejamą su, jos nuomone, klaidingu Parlamento ir Tarybos SESV 290 straipsnio ir 291 straipsnio 2 dalies taikymo srities aiškinimu.

2.        Galima nenagrinėti klausimo, ar, kaip teigia Taryba, šioje byloje iškelta problema „susijusi su pačia dėl Europos integracijos kilusių tam tikrų pagrindinių klausimų esme“(4). Bet kuriuo atveju aišku, kad Lisabonos sutartis atveria kelią, galima sakyti, naujam teisėkūros būdui, pagrįstam, viena vertus, Parlamento ir Tarybos ir, kita vertus, Komisijos bendradarbiavimu, o to pakanka, kad Komisijos nurodytą problemą galima būtų laikyti itin opia.

3.        Akivaizdu, kad ši Teisingumo Teismui suteikta pirmoji galimybė išnagrinėti su Sąjungos aktų sistema susijusį svarbų klausimą nebus (o ir negali būti) paskutinė. Nors ši galimybė, kuria remiantis bus pradėta formuoti su SESV 290 straipsniu susijusi Teisingumo Teismo praktika, gali turėti didelę reikšmę, savaime suprantama, kad šioje byloje Teisingumo Teismas negalės išnagrinėti visų su šiuo straipsniu susijusių klausimų. Pagrindinė priežastis – atsižvelgdamas į šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, Teisingumo Teismas neturi pateikti atsakymo dėl kiekvienos galinčios kilti problemos, susijusios su šia teisės nuostata. Atsižvelgdamos į tai, bylos šalys teisingai nurodo, kad šioje byloje Teisingumo Teismas turi progą pradėti aiškinti šios Sutarties nuostatos prasmę, taip padėdamas iš dalies išvengti konfliktinių situacijų tarp institucijų.

4.        Užbėgdamas už akių tam, kas bus nurodyta šioje išvadoje, noriu pasakyti, kad šiame pirmajame „deleguotųjų“ aktų įgyvendinimo etape pagrindinis uždavinys yra užtikrinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimams pavesti Komisijai papildyti ar iš dalies pakeisti teisėkūros būdu priimto akto nuostatas arba priimti „įgyvendinimo“ aktus būtų taikoma tam tikra teisminė kontrolė.

5.        Atmetęs nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, pateiksiu iš dviejų dalių susidedantį savo atsakymą. Pirmojoje dalyje pasiūlysiu, kaip aiškinti „deleguotuosius“ aktus ir „įgyvendinimo“ aktus ir kaip juos būtų galima atskirti. Antrojoje dalyje sutelksiu dėmesį į konkretų šios bylos dalyką, t. y. ar galioja Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje remiantis SESV 291 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikiama teisė priimti įgyvendinimo reglamentą.

I –    Teisinis pagrindas

6.        Kelios šiai bylai reikšmingos nuostatos, kurios yra SESV 290 ir 291 straipsniai bei Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnis, bus išdėstytos toliau tekste kartu su mano argumentais.

II – Ieškinys dėl panaikinimo

7.        Komisija pareiškė ieškinį dėl Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalies panaikinimo. Jos manymu, ši dalis negalioja, nes pagal šią nuostatą joje nurodytos priemonės priimamos įgyvendinimo aktu (SESV 291 straipsnis), nors turėtų būti priimamos deleguotuoju aktu (SESV 290 straipsnis).

8.        Nors Komisijos pateiktus įvairius argumentus nurodysiu toliau analizuodamas skirtingas šioje byloje kilusias problemas, jau dabar galiu pasakyti, kad, Komisijos manymu, su Sąjungos akto teisinio pagrindo pasirinkimu susijusi teismo praktika mutatis mutandis turi būti taikoma renkantis SESV 291 straipsnį (juo suteikiama tik įgyvendinimo kompetencija) ir SESV 290 straipsnį (juo Komisijai suteikiami „kvaziteisėkūros“ įgaliojimai). Jos nuomone, abiejų nuostatų taikymo sritys visiškai skirtingos, taigi nėra jokių „neaiškių atvejų“, kai teisės aktų leidėjas gali pasirinkti remdamasis savo diskrecija.

9.        Komisija tvirtina, kad lemiamą reikšmę turi tai, kaip aiškinamas žodžių junginys „papildantys ar iš dalies keičiantys neesmines teisėkūros procedūra priimto akto nuostatas“. Ji mano, kad šios nuostatos negalima aiškinti siaurai, nes būtina, kad aktams, kurie papildo pagal teisėkūros procedūrą priimtą aktą, būtų suteiktas tam tikras demokratinio teisėtumo laipsnis, o tai įmanoma tik vykdant teisėkūros procedūrą, ir to laikymasis „deleguotųjų aktų“ atveju užtikrinamas SESV 290 straipsnyje nustatytomis kontrolės procedūromis.

10.      Dėl ginčijamos nuostatos Komisija nurodo, kad norint nustatyti suderintą ir išsamią agentūrai finansuoti skirtų mokesčių ir rinkliavų sistemą reikia papildyti tam tikras neesmines Reglamento Nr. 528/2012 nuostatas ir tai turi būti atlikta remiantis delegavimu pagal SESV 290 straipsnį.

11.      Dėl šių priežasčių Komisija reikalauja Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalį pripažinti negaliojančia, tačiau dėl jos kilusias pasekmes taikyti, kol įsigalios nauja ją pakeičianti norma; taip pat ji reikalauja priteisti iš Europos Parlamento ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Komisijos prašymas dėl dalinio panaikinimo nepriimtinas, ji prašo panaikinti visą Reglamentą Nr. 528/2012 ir palikti galioti jo sukeltas pasekmes.

III – Procesas Teisingumo Teisme

12.      Be Europos Parlamento ir Tarybos, procese taip pat dalyvavo Danijos Karalystė, Suomijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Jungtinė Karalystė ir Čekijos Respublika.

13.      Taryba, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Karalystės, teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes, atsižvelgiant į kitas Reglamento Nr. 528/2012 nuostatas, jo 80 straipsnio 1 dalis nėra pakankamai savarankiška, kad galėtų būti atskiro proceso dalykas, turint omenyje tai, kad mokesčių ir rinkliavų mokėjimas lemia agentūros dalyvavimą vykstant procedūrai dėl biocidinio produkto patvirtinimo. Tačiau Europos Parlamentas, Komisija ir Suomijos Respublika mano, kad panaikinus ginčijamą nuostatą nepasikeistų Reglamento Nr. 528/2012 esmė, todėl ieškinys yra priimtinas.

14.      Dėl esmės, kiek tai susiję su bendrais Komisijos argumentais, pabrėžtina, jog dauguma šalių nesutinka, kad tarp SESV 290 ir 291 straipsnių egzistuoja hierarchija, ir tvirtina, kad teisės aktų leidėjas gali pasirinkti vieną ar kitą kelią, nes abiem atvejais priimami reglamentuojamojo pobūdžio aktai. Be to, yra „neaiškių atvejų“ ir dėl jų atitinkamas šių dviejų teisės nuostatų taikymo sritis sudėtinga abstrakčiai atskirti; viskas priklauso nuo teisėkūros procedūra priimto akto, dėl kurio Komisija turi imtis veiksmų (t. y. jį „papildyti“ arba „įgyvendinti“, ir nuo to priklauso, ar šis laipsnis bus mažesnis, ar didesnis) išsamumo. Galiausiai jos taip pat nesutinka, kad žodžių junginio „papildyti ar iš dalies keisti neesmines teisėkūros procedūra priimto akto nuostatas“ negalima suvokti plačiai, nes tokiu atveju SESV 291 straipsnis prarastų savo veiksmingumą.

15.      Dėl ginčijamos nuostatos turinio Europos Parlamentas, Taryba ir visos į bylą įstojusios valstybės narės teigia, kad Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsniu įtvirtinta sistema yra pakankamai išsami, todėl nebūtina priimti deleguotojo akto, pakanka priimti paprastą įgyvendinimo aktą pagal SESV 291 straipsnį.

16.      Europos Parlamentas ir Taryba reikalauja atmesti ieškinį ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Jeigu vis dėlto Teisingumo Teismas ieškinį patenkintų, Europos Parlamentas prašo palikti galioti panaikintos nuostatos ir bet kurio jos pagrindu priimto akto pasekmes, kol įsigalios jai pakeisti skirta nuostata.

IV – Vertinimas

A –    Dėl ieškinio priimtinumo

17.      Taryba, palaikoma Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės, abejoja, ar ieškinys priimtinas, nes, jos nuomone, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 528/2012, ši nuostata nėra pakankamai savarankiška, kad dėl jos atskirai galėtų būti reiškiamas ieškinys.

18.      Mano manymu, ieškinys priimtinas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „Sąjungos teisės aktą galima panaikinti iš dalies, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusios teisės akto dalies“(5); taip pat ne kartą buvo nuspręsta, kad šis „atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei dalinis teisės akto panaikinimas pakeistų jo esmę“(6).

19.      Šioje byloje ginčijamą nuostatą galima nesunkiai atskirti nuo likusios Reglamento Nr. 528/2012 dalies. Iš tiesų šio reglamento 80 straipsnio 1 dalyje tik Komisijai suteikiami įgaliojimai, būtini priimti įgyvendinimo reglamentą, kuriuo būtų nustatyti agentūrai mokėtini mokesčiai ir rinkliavos bei jų mokėjimo sąlygos. Be abejonės, minėtas įgyvendinimo reglamentas yra svarbus Reglamento Nr. 528/2012 sistemą sudarantis elementas, kuriuo siekiama suderinti biocidinių produktų tiekimo rinkai ir jų naudojimo taisykles, tačiau jis nėra esminis šiam tikslui pasiekti.

20.      Manau, naudinga būtų pateikti vieną preliminarią pastabą. Nors nagrinėjama byla tiesiogiai susijusi su klausimu, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi SESV 291 straipsnio 2 dalies nuostatų, šalių diskusijose dėmesys „buvo nukreiptas“ į SESV 290 straipsnį kaip į tinkamą teisinį pagrindą tuo atveju, jeigu, žinoma, teisės aktų leidėjas pats nenuspręstų priimti šioje byloje aptariamą teisės aktą. Todėl nuostabos neturėtų kelti tai, kad analizuodamas problemą taip pat kiek „nukreipsiu“ dėmesį nuo jos esmės.

B –    Dėl esmės

1.      Dėl deleguotųjų aktų, įgyvendinimo aktų ir galimybės juos atskirti

a)      „Deleguotieji“ aktai

i)      SESV 290 straipsnio turinys

21.      Tam tikrais atvejais ypač svarbus gramatinis arba pažodinis aiškinimas. Kitaip tariant, kai kurias atvejais pirmiausia reikia išnagrinėti, kaip „suformuluota“ nuostata, ir stengtis pamiršti viską, ką galime žinoti apie jos genezę. Mano nuomone, taip elgtis ypač tikslinga, kai reikia išaiškinti SESV 290 straipsnyje numatytą naują deleguotųjų aktų kategoriją, kuri veikiausiai iki šiol neturėjo atitikties Sąjungos aktų sistemoje. Iš tiesų jos genezė sukėlė pernelyg daug „triukšmo“. Taip pat būtina atsižvelgti į šiuos „trukdžius“, tačiau iš pradžių reikia paprasčiausia paanalizuoti, kaip „suformuluota“ pati nuostata.

22.      SESV 290 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Teisėkūros procedūra priimtas aktas gali deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti visuotinai taikomus ne teisėkūros procedūra priimamus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines teisėkūros procedūra priimto akto nuostatas.

Įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė aiškiai apibrėžiami teisėkūros procedūra priimtuose aktuose. Esminės atitinkamos srities nuostatos nustatomos tik teisėkūros procedūra priimtu aktu, todėl negali būti įgaliojimų delegavimo objektu.

2. Teisėkūros procedūra priimtuose aktuose aiškiai nustatomos delegavimo sąlygos, kurios gali būti tokios:

a)      Europos Parlamentas arba Taryba gali nuspręsti atšaukti delegavimą;

b)      deleguotasis teisės aktas gali įsigalioti tik tada, jei per teisėkūros procedūra priimto akto nustatytą laikotarpį Europos Parlamentas arba Taryba nepareiškia prieštaravimo.

Taikant a ir b punktus, Europos Parlamentas sprendimą priima jį sudarančių narių balsų dauguma, o Taryba – kvalifikuota balsų dauguma.

3. Deleguotųjų teisės aktų pavadinime įrašomas žodis „deleguotasis“ ar „deleguotoji“.“

23.      Skaitant šią nuostatą apibendrinant galima pasakyti, kad mus šiuo atveju dominančiais tikslais „deleguotuoju“ aktu reikia laikyti visuotinai taikomą Komisijos „ne teisėkūros procedūra priimtą aktą“, t. y. tik šios institucijos priimtą aktą, siekiant įvykdyti reikalavimus, esančius „teisėkūros procedūra priimtame akte“, kuriuo jai buvo suteikti „įgaliojimai“ „nustatyti nuostatas“, papildančias ar iš dalies keičiančias minėto akto „neesmines <...> nuostatas“, tačiau „esminės atitinkamos srities nuostatos“ turi būti įtvirtintos „tik“ minėtame akte, ir aiškiai apibrėžiant minėto „įgaliojimų delegavimo“ tikslus, turinį, taikymo sritį ir trukmę. Sąmoningai nenagrinėsiu SESV 290 straipsnio 2 dalyje numatytų „sąlygų“, nes sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti jų analizuoti nereikia. Dabar liko tik aptarti tam tikrus klausimus; tvarka, kurios laikydamasis tai padarysiu, nėra svarbi.

24.      Pirmiausia tai yra toks Sąjungos aktas, kuris formaliai skiriasi nuo kitų Sąjungos teisės aktų sistemą sudarančių aktų. Jis vadinamas „deleguotuoju“ aktu(7). Šiuo atžvilgiu, mano supratimu, vien šis atitinkamo Sąjungos akto apibūdinimas (juo išreiškiamos visos minėto akto specifinės savybės) yra pakankamai eksplicitiškas, kad galima būtų pasakyti, jog tai aktas, kuris formaliai skiriasi nuo kitų Sąjungos aktų. Kaip savo atsiliepime į ieškinį teigia Parlamentas(8), SESV 290 ir 291 straipsniai „yra Lisabonos sutartimi įvestos esminės Sąjungos teisės aktų sistemos naujovės“.

25.      Antra, tai „Komisijos“ aktas, nepaisant to, kokios „sąlygos“ ir išlygos numatytos SESV 290 straipsnio 2 dalyje. Galiausiai būtent Komisijai, ir tik jai vienintelei, tenka ši užduotis ir ji prisiima už tai atsakomybę.

26.      Trečia, tai („visuotinai taikomas“) norminio turinio aktas, skirtas „nustatyti [atitinkamos „srities“] nuostatas“. SESV 290 straipsnis taikomas tik vykdant norminę veiklą, taigi, susijusią su reglamentavimu, ir jis atskirtas nuo vėlesnio įgyvendinimo momento, nepaisant to, kas šį straipsnį taiko.

27.      Ketvirta, tai „ne teisėkūros procedūra priimtas aktas“ ir šis apibūdinimas gali išreikšti akivaizdų dalyką, t. y. kad šis aktas nėra priimtas įprasta teisėkūros procedūra, o tai reiškia, kad kalbama apie visuotinai taikomą aktą, kuris hierarchiškai yra žemiau nei teisėkūros procedūra priimtas aktas.

28.      Penkta, jei aktas apibūdinamas kaip „deleguotasis“, taip yra dėl to, kad jis neabejotinai priimtas naudojantis „(įgaliojimų) delegavimu“, iš esmės priklausančiu nuo kitų [institucijų] valios, numatytu teisėkūros procedūra priimtame akte kaip deleguojančiame akte; dėl to galbūt vėl kyla klausimas dėl šių „įgaliojimų“ pobūdžio. „Deleguojama“, kai atsisakoma „vykdyti teisėkūros veiklą“, tačiau dar daugiau abejonių kyla dėl to, ar deleguojama „teisėkūros“ užduotis. Būtų tinkamiau bendrai kalbėti apie „nustatymą“.

29.      Šešta, deleguojant galima ir „papildyti“ ir „iš dalies pakeisti“ „<...>“ pagal teisėkūros procedūrą priimto akto nuostatas. Galima preziumuoti, kad papildymas ir keitimas iš dalies yra du skirtingi būdai, kuriais daromas poveikis atitinkamam norminiam aktui(9); mus iš esmės domina išimtinai pirmasis būdas. Bet kuriuo atveju delegavimas nėra bendras, atvirkščiai, nesvarbu, ar deleguotuoju aktu papildoma, ar juo keičiamos nuostatos, tokio papildymo ar pakeitimo apimtis turi būti „nustatyta“ pagal teisėkūros procedūrą primtame akte. Todėl tokiame akte turės būti konkrečiai nurodyta, kas jame turi būti „papildyta“, ir prireikus, ką Komisija įgaliojama iš dalies pakeisti.

30.      Septinta, „esminės atitinkamos srities nuostatos“ „nustatomos tik“ pagal teisėkūros procedūrą priimamu aktu, dėl to neišvengiamai reikia daryti išvadą, kad deleguotuoju aktu galima reglamentuoti – nesvarbu, papildant ar iš dalies keičiant – „neesmines [teisėkūros procedūrą priimto akto] nuostatas“(10). Vadinasi, „esminis pobūdis“ yra absoliuti dalykinė sąlyga. Vis dėlto tai nereiškia, kad nuostatos, kurias galima nustatyti tik pagal teisėkūros procedūrą priimamu aktu, yra tik tos, kurios nurodytos SESV 290 straipsnyje; prieš šio klausimo grįšiu vėliau. Šioje nuostatoje nurodyta tik tai, ką galima nustatyti tik pagal teisėkūros procedūrą priimamu aktu, t. y. kas „nėra deleguotina“ („esminės nuostatos“); tai priešpriešinama kitai išlygai, kurios pats teisės aktų leidėjas gali netaikyti („neesminės nuostatos“). Atskiras klausimas, kuris šioje byloje nekyla, ar ši „to, kas nedeleguotina“ sąvoka suprantama kaip „esminės nuostatos“, taikytina ne vien tam, kas nurodyta šios nuostatos tekste, o bet kuriai norminei sričiai.

31.      Galiausiai „įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė aiškiai“ apibrėžiami pagal teisėkūros procedūrą primtame akte. Šia nuostata, kuria griežtai reglamentuojamos su normų nustatymų susijusios Komisijos veiklos ribos, suteikiama galimybė pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu (nenorint priskirti to jo rengėjams) ypač apriboti Komisijos diskreciją. Visa tai, kas teisės aktų leidėją „iš esmės“ domina reglamentuojant tam tikrą sritį, gali būti pasiekta aiškiai apibrėžiant deleguotojo akto tikslus, turinį ir taikymo sritį.

32.      Tai išdėsčius reikia išnagrinėti istorinį aspektą, iš esmės siekiant įvertinti Lisabonos sutartimi šioje srityje įtvirtintas naujoves(11). Neginčijama, kad SESV 290 straipsnyje perteiktos neįsigaliojusios Konstitucinės sutarties I‑36 straipsnio nuostatos. Padarytas vienintelis esminis skirtumas – vadinamieji „deleguotieji reglamentai“ pastarajame straipsnyje buvo grindžiami deleguojančiais „įstatymais“(12). Problema ta, kad atsižvelgiant į tai, jog minėtas straipsnis neįsigaliojo, juo remiantis negalima daryti jokių svarių išvadų.

33.      Kalbant apie situaciją iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, svarbu atkreipti dėmesį į Tarybos nuomonę(13), kad „290 straipsniu nustatyti įgaliojimai nėra nauji Sąjungos teisės sistemoje“, todėl „SESV 290 straipsnis naujas ne dėl savo pobūdžio, bet dėl jame numatytos jo įgyvendinimo tvarkos“; toliau Taryba nurodo, kad „visa tai, kas bendrai numatyta SESV 290 ir 291 straipsniuose, yra tik tai, kas jau buvo įtvirtinta EB sutarties 202 straipsnyje“.

34.      Manau, kad tokiam požiūriui, pagal kurį Lisabonos sutarties nuostatą reikia laikyti neturinčia atitikties pirminėje Sąjungos teisėje, atsižvelgiant į daugiau ar mažiau EB 202 straipsniu pagrįstą ankstesnę praktiką, neįmanoma pritarti. Tai, kiek susiję su pagrindiniu „deleguotųjų“ aktų aiškinimu, pasakytina ir apie pereinamuoju laikotarpiu taikomą „reguliavimo, kuriam taikoma kontrolė“, procedūrą(14). Pakanka pažymėti, kad jeigu SESV 290 straipsnis – o tai galima geriau suprasti išnagrinėjus „įgyvendinimo“ aktus – nebuvo įtrauktas į SESV 291 straipsnį, taip buvo todėl, kad juo siekiama ne nustatyti vienodas įgyvendinimo sąlygas, bet įtvirtinti normų nustatymo veiklą dalykine prasme.

ii)    Pasiūlymas dėl deleguotųjų aktų aiškinimo

35.      Toliau pirmiausia išanalizuosiu „deleguotųjų“ aktų sąvoką, tada pasiūlysiu, kaip juos klasifikuoti atsižvelgdamas į valstybių narių viešąją teisę.

36.      „Deleguotieji“ aktai suteikia Sąjungos teisės aktų leidėjui galimybę įgyvendinant teisėkūros užduotį bendradarbiauti su Komisija; dalykine termino prasme tai reiškia, kad teisės aktų leidėjas gali nuspręsti nustatyti tik esmines atitinkamos srities nuostatas, o Komisijai – pavesti kitus normų nustatymo veiklos aspektus ir griežtai nustatyti jos diskreciją pasirinkęs vieną iš nurodytų būdų.

37.      Tai, mano nuomone, sudaro „deleguotųjų“ aktų esmę. Ši esmė ar tokių aktų egzistavimo priežastis yra pakankamai apibrėžtos siekiant išvengti, kad jų taikymo sritis būtų lengvai supainiota su kitomis Komisijos normų nustatymo veiklos formomis, ypač su ta, kuri numatyta paskesnėje nuostatoje, SESV 291 straipsnio 2 dalyje, kurią nagrinėsiu vėliau.

38.      Siekiant apibrėžti šiuos „deleguotuosius“ aktus, kurie nėra nei „teisėkūros procedūra priimami aktai“, nei „įgyvendinimo“ aktai ir kurie leidžia tiek papildyti, tiek iš dalies keisti „teisėkūros procedūra priimtus aktus“, manau, naudinga pasiremti lyginamąja teise, būtent valstybių narių viešąja teise, atsižvelgiant į tai, kad reikia išanalizuoti sąvoką, kurios vartojimo neginčijamų atitikmenų ir nusistovėjusią tradiciją galima rasti valstybių konstitucinės teisės sistemose. Nors tiesa, kad Sąjungos aktų sistema tapo visiškai savarankiška dėl jos pobūdžio ir istorijos(15), kartais, kaip yra ir šiuo atveju, kai Sąjunga pasirėmė valstybių narių normų kategorijomis(16), beveik savaime suprantama, kad reikia pasižiūrėti, kaip yra kitur, net jeigu tai neužtikrins rezultatų.

39.      Aišku, kad šių aktų priskyrimas prie „kvaziteisėkūros pobūdžio įgaliojimų“(17) ar net prie tertium genus kažkur per vidurį tarp pagal teisėkūros procedūrą priimamų aktų ir visuotinai taikomų įgyvendinimo aktų nedaug padeda, nes pastarieji taip pat priskirtini Komisijai; tai aptarsiu vėliau.

40.      Be to, dėl „ne teisėkūros procedūra priimamų aktų“ reikia nurodyti, kad jei teisėkūros įgaliojimai būtų deleguojami tik dalykine šio žodžio prasme ir jokie teisėkūros įgaliojimai nebūtų perduodami tikrąja šio žodžio prasme, galėtume teisėtai kelti klausimą, ar vadinamasis „delegavimas“ vėl iš esmės neturi „įgaliojimo“ požymių. Kadangi reikia kalbėti apie „delegavimą“, kaip antai numatytą SESV 290 straipsnyje, galbūt reikėtų sutarti, kad tai „netinkamas“ delegavimas.

41.      Šiuo atžvilgiu SESV 290 straipsnyje numatytą įgaliojimų delegavimą būtų galima laikyti kaip „delegalizacijos“ atvejį. Iš tiesų netrūksta valstybių narių, kuriose kalbama apie „delegalizaciją“ tais atvejais, kai teisės aktų leidėjas vienu ar kitu būdu pasirenka – nustatytomis sąlygomis ir konkrečiose srityse – „perduoti“ vykdomajai valdžiai dalį teisėkūros įgaliojimų tam tikroje srityje. Tokios laikinai į įstatymo taikymo sritį „nepatenkančios“ nuostatos netenka įstatymo galios, net jeigu dalykiniu požiūriu turėtų tokios būti(18).

42.      Žinoma, ši sąvoka atsiranda teisės aktų sistemoje, kurioje neginčijamai vyrauja hierarchijos principas. Šioje byloje, kaip nurodyta, priešingai, galima būtų teigti, kad terminas „ne teisėkūros procedūra priimtas aktas“ reiškia tik tai, kas akivaizdu, t. y. kad aktas nebuvo ir nebus priimtas įprastos teisėkūros procedūros būdu. Manau, kad nors ši sąvoka yra ribotos apimties, ji pakankamai aiški, todėl gali mutatis mutandis būti taikoma tada, kai susiklosto SESV 290 straipsnyje numatyta situacija.

43.      Ypač tais atvejais, kai pagal teisėkūros procedūrą priimtą aktą leidžiama iš dalies keisti „deleguotuoju aktu“, reikės atsižvelgti į veiksnius, kurie, pirma, nėra esminiai, ir, antra, aiškiai nurodyti tiksliai suformuluotose nuostatose. Tokiomis aplinkybėmis išimties tvarka minėtos nuostatos neteks „pasyvios galios“, kuri būdinga pagal teisėkūros procedūrą priimtam aktui; kitaip tariant, bus galima nuo jų nukrypti pasinaudojant „ne teisėkūros procedūra priimto akto“, kaip SESV 290 straipsnyje apibrėžtas „deleguotasis aktas“, nuostata.

2.      Įgyvendinimo aktai

44.      Kalbant apie visuotinai taikomus įgyvendinimo aktus, kaip tai suprantama pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį, šią nuostatą reikia aikštinti laikantis kuo objektyvesnės pozicijos.

i)      SESV 291 straipsnio 2 dalies turinys

45.      Pagal SESV 291 straipsnį:

„1.      Valstybės narės imasi visų nacionalinės teisės priemonių, būtinų įgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus.

2.      Kai teisiškai privalomi Sąjungos aktai turi būti įgyvendinti vienodomis sąlygomis, tie aktai suteikia įgyvendinimo įgaliojimus Komisijai arba tinkamai pagrįstais konkrečiais atvejais ir Europos Sąjungos sutarties 24 bei 26 straipsniuose numatytais atvejais – Tarybai.

3.      2 dalyje numatytiems tikslams pasiekti Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, iš anksto nustato valstybių narių vykdomos kontrolės, kai Komisija vykdo įgyvendinimo įgaliojimus, mechanizmų taisykles ir bendruosius principus.

4.      Įgyvendinimo aktų pavadinimuose įrašomas žodis „įgyvendinimo“.“

46.      Pirma – pradedant nuo paskutinio šio straipsnio žodžio – apibūdinimas „įgyvendinimo“ leidžia formaliai atskirti pagal šią nuostatą Komisijos priimtus aktus nuo deleguotųjų aktų, kuriuos remdamasi deleguotaisiais įgaliojimais pagal SESV 290 straipsnį taip pat priima Komisija.

47.      Antra, SESV 291 straipsnio atveju nuošalyje paliekamas „normų nustatymas“, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, ir atsiduriama kitoje – įgyvendinimo – srityje, konkrečiai kalbant, privalomų Sąjungos aktų įgyvendinimo srityje. Kitaip tariant, pagal Sutarties sistemą įgyvendinimas pradedamas SESV 291 straipsniu.

48.      Trečia, panašiai kaip SESV 290 straipsnio atveju, kai Komisijai deleguojami normų nustatymo įgaliojimai, kuriuos prima facie apima teisėkūros procedūra priimamų aktų sritis, šiuo atveju Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus esant būtinybei nustatyti „vienodas įgyvendinimo sąlygas“ visos Sąjungos lygiu. Iš tiesų įgyvendinimo kompetencija natūraliai iš esmės priklauso valstybėms narėms. Tik subsidiariai (pagal ESS 5 straipsnio 1 dalį) ją gali įgyvendinti Sąjunga ir Komisija, kaip institucija, kuri „atlieka koordinavimo, vykdomąsias ir valdymo funkcijas Sutartyse nustatytomis sąlygomis“ (ESS 17 straipsnio 1 dalis)(19).

49.      Todėl SESV 291 straipsnio 2 dalis visų pirma yra nuostata, kuria Sąjungai ir, konkrečiai kalbant, Komisijai, suteikiami įgaliojimai (subsidiariai) įgyvendinti valstybėms narėms priklausančią kompetenciją.

50.      Skirtingai nei SESV 290 straipsnio atveju, šį įgaliojimų suteikimą lemiantis veiksnys yra ne paprasta teisės aktų leidėjo valia, bet objektyvi priežastis: būtinybė, kad privalomi Sąjungos aktai būtų įgyvendinami vienodomis sąlygomis. Dėl šios būtinybės, pasitelkiant subsidiarumą, institucijoms tampa įmanoma imtis įgyvendinimo priemonių, kurias iš principo turi nustatyti valstybės narės.

51.      Galiausiai SESV 291 straipsnyje numatytiems įgyvendinimo aktams taikoma valstybių narių kontrolė remiantis procedūra, įtvirtinta Reglamente Nr. 182/2011(20), kuriame tradicinė vadinamoji „komitologijos“ sistema padaroma paprastesnė. Skirtingai nei SESV 290 straipsnyje numatytas kontrolės mechanizmas, SESV 291 straipsnyje įtvirtinta kontrolė nėra savo nuožiūra nustatoma „teisiškai privalomame akte“ (pagrindiniame akte), kuriuo suteikiama įgyvendinimo kompetencija, bet ji numatyta paties SESV 291 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią Europos Parlamentas ir Taryba įpareigojami nustatyti „valstybių narių vykdomos kontrolės <...> mechanizmų taisykles ir bendruosius principus“(21). Kiekviename konkrečiame pagrindiniame akte turi būti nurodyta, kuri Europos Parlamento ir Tarybos iš anksto numatyta kontrolės procedūra jam taikoma(22).

ii)    Įgyvendinimo aktų reikšmė ir taikymo sritis

52.      „Įgyvendinimo“ aktais, kaip jie suprantami pagal SESV 291 straipsnį, nukrypstant nuo principo, pagal kurį įgyvendinti aktus turi valstybės narės, kai būtinos vienodos įgyvendinimo sąlygos, Komisijai leidžiama pačiai įgyvendinti Sąjungos teisę.

53.      Taip apibūdintus „įgyvendinimo“ aktus sunku supainioti su „deleguotaisiais“ aktais, kuriuos irgi priima Komisija, ir kurių reikšmė buvo išanalizuota pirmiau; ji pagrįsta Sąjungos teisės aktų leidėjo ir Komisijos bendradarbiavimu vykdant teisėkūros užduotį dalykine šio žodžio prasme.

54.      Įgyvendinimo aktų priskyrimas tam tikrai kategorijai kelia mažiau sunkumų. Paprastai prieš įgyvendinant normas jos visada iš pradžių nustatomos; pagal valstybių narių konstitucines tradicijas tam tikrais atvejais tai gali būti priskiriama pačiai vykdomajai valdžiai ir gali būti laikoma jai priklausančia normų nustatymo kompetencija, o kitais atvejais būtina, kad teisės aktų leidėjas tam suteiktų aiškius įgaliojimus. Sąjungoje, kurioje laikomasi kompetencijos principo, ji priskirtina antram atvejui.

3.      Deleguotieji aktai ir įgyvendinimo aktai

55.      Išnagrinėjus SESV 290 ir 291 straipsniuose įtvirtintų atitinkamų normų kategorijų reikšmę, reikia išanalizuoti jų sąsają. Šiuo klausimu iš pradžių išnagrinėsiu „deleguotuosius“ ir „įgyvendinimo“ aktus siejančius veiksnius, vėliau – kokios galimybės juos atskirti.

i)      Dėl deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų sąsajos

56.      Manau, visų pirma reikia pateikti preliminarią pastabą. Šios bylos šalys kaip šio ginčo pagrindą nurodė hierarchijos principą(23) ir iš esmės diskutavo, ar egzistuoja hierarchija tarp pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų ir deleguotųjų aktų arba tarp pastarųjų ir įgyvendinimo aktų. Žinoma, šiuo klausimu galima daug pasakyti, tačiau nesu tikras, ar būtina gilintis į šias diskusijas, kai reikia priimti sprendimą dėl Komisijos ieškinio, net jei šis aspektas būtų paliktas nuošalyje. Tačiau tai, ar mano siūlomas šių dviejų aktų rūšių aiškinimas leidžia daryti išvadą siekiant patvirtinti konkretų tvirtinimą, yra kitas klausimas. Galiausiai sutinku su Suomijos išsakyta nuomone, kad atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamus klausimus tokia diskusija nebūtina.

57.      Kita vertus, manyčiau, nereikia pamiršti, kad galiausiai deleguotieji aktai ir įgyvendinimo aktai skiriasi ne tik tuo, kad egzistuoja skirtumas tarp normų nustatymo (net jei aktas deleguotasis) ir vykdymo, bet reikia turėti omenyje ir aplinkybę, kad deleguotieji aktai yra pačiai Sąjungai priklausančios normų nustatymo kompetencijos pasekmė, o įgyvendinimo aktai yra Komisijos (arba Tarybos) (subsidiariai) įgyvendinamos kompetencijos, kuri iš esmės priklauso valstybėms narėms, padarinys(24).

58.      Kitaip tariant, esminė SESV 290 ir 291 straipsnių atskyrimo priežastis susijusi ne tiek (arba susijusi ne tik) su būtinybe nubrėžti ribą tarp teisėkūros ir įgyvendinimo, kaip vienas paskui kitą einančių Sąjungos normų rengimo etapų, bet visų pirma su siekiu atriboti Sąjungos ir valstybių narių kompetenciją.

59.      Sąjungos lygiu SESV 290 straipsnio atveju, kai institucijai reikia deleguoti kitoms Sąjungos institucijoms priklausančius įgyvendinimo įgaliojimus, aiškiai kyla normų nustatymo intensyvumo klausimas. SESV 291 straipsnio atveju taip pat reikia taikyti normų nustatymo intensyvumo kriterijų siekiant patikrinti, ar Komisija (arba Taryba) gali tik „įgyvendinti“ teisiškai privalomus Sąjungos aktus; vis dėlto iš pradžių visada kyla klausimas, ar įgyvendinti turi Sąjunga, ar valstybės narės, o tai lemia objektyvi aplinkybė, kurios Sąjungos institucijos negali kontroliuoti, t. y. kad būtų vienodos įgyvendinimo sąlygos. Be klausimo, kaip atskirti tai, kas taikoma visuotinai ir kas konkrečiai, kuris būdingas deleguojant ir suteikiant teisėkūros įgaliojimus, dar kyla klausimas dėl Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo.

60.      SESV 290 straipsnyje numatytu delegavimu Komisijai suteikiami tik įgaliojimai priimti ne pagal teisėkūros procedūrą priimamus aktus srityje, kuri anksčiau galėjo būti reglamentuojama tik pagal teisėkūros procedūrą priimamais aktais, tačiau šis delegavimas neturi jokio poveikio kompetencijos tarp Sąjungos ir valstybių narių padalijimui. Noriu pasakyti, kad delegavimu suteikiami normų nustatymo įgaliojimai „tik Komisijai“. Kitaip tariant, delegavimas visada susijęs su Sąjungos kompetencija ir nedaro poveikio kompetencijos padalijimui tarp Sąjungos ir valstybių narių.

61.      Be to, SESV 290 straipsnyje numatyta galimybė priimti ne normą, kuri leistų įgyvendinti įgaliojimus, bet normą, skirtą pagerinti ar užbaigti teisėkūros procedūrą, net jeigu kai kurie šios srities, kuriai taikoma ši procedūra, aspektai buvo delegalizuoti. Aptariama teisės nuostata suteikiami įgaliojimai ne atlikti, bet užbaigti teisėkūros procedūrą pasinaudojant teisės normų nustatymo įgaliojimais. Todėl įgyvendinti SESV 291 straipsnį bus galima tik tada, kai bus „įgyvendinta teisėkūra“ plačiausia šio termino prasme.

62.      Taigi Komisija turi veikti srityje, kuri, jeigu nebūtų delegavimo, būtų laikoma teisėkūros ir reikštų normų nustatymą bendrai ir abstrakčiai, o tai būdinga būtent teisėkūros įgaliojimams. Deleguojant Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti tokias nuostatas, todėl ir naudotis diskrecija, kurios ji neturi, kai vykdo įgyvendinimo funkcijas. Todėl esminis Komisijos vykdomų įgaliojimų deleguotosios teisėkūros atveju (SESV 290 straipsnis) ir pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį suteiktų įgyvendinimo įgaliojimų atveju skirtumas galiausiai pagrįstas aplinkybe, kad delegavimu suteikiama tokios apimties diskrecija, kokios negali būti įgyvendinimo atveju. Taigi teisės aktų leidėjas deleguoja Komisijai galimybę priimti sprendimus klausimais, dėl kurių iš esmės turėtų spręsti pats, o SESV 291 straipsnyje numatytas įgyvendinimas susijęs su norminėmis nuostatomis, kurių turinio pagrindinius aspektus apibrėžia teisės aktų leidėjas.

63.      Galiausiai dėl šio skirtumo SESV 291 straipsnio 2 dalis apima tik įgyvendinimo įgaliojimų vykdymą ir, aišku, į ją nepatenka tai, kas nėra būtina konkrečiai taikant jau apibrėžtą ir priimtą normą. Savo ruožtu SESV 290 straipsnyje aiškiai apibrėžiami delegavimo tikslai, taip pat jo turinys ir taikymo sritis, todėl akivaizdu, kad iš Komisijos tikimasi daugiau nei vien įgyvendinti nuostatą, kurios visi aspektai jau nustatyti. Šis „daugiau“, mano nuomone, reiškia tam tikrą „kūrybiškumą“ ir „intensyvumą“ nustatant normas, o tai neįmanoma paprasto jų įgyvendinimo atveju.

ii)    SESV 290 ir 291 straipsniuose numatytos normų nustatymo veiklos atitinkamų taikymo sričių atskyrimas

64.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia pasiūlyti aiškinimą, pagal kurį galima būtų nustatyti, ar konkreti normų nustatymo veikla gali būti įgyvendinta tik delegavimo atveju, ar, atvirkščiai, labiau tinkama, kalbant apie įgyvendinimo atvejį.

65.      Komisija teikė ypatingą reikšmę „įgaliojimų, kuriuos teisės aktų leidėjas nori suteikti, pobūdžiui“; jos nuomone, su „išsamumo laipsniu“, teisių ir pareigų nustatymu bei „diskrecijos apimtimi“ susiję kriterijai netinkami(25), o atitinkamas abiejų straipsnių taikymo sritis laiko „viena kitą pašalinančiomis“(26).

66.      Atvirkščiai, Taryba sutelkia dėmesį į egzistuojančias naujas dalykines normas, naujas teises ar pareigas ir pabrėžia būtinybę išanalizuoti „normų turinį“. Jos nuomone, egzistuoja neaiškios situacijos, kurias sunku apibrėžti. Galiausiai Parlamentas remiasi išsamumo laipsniu, teisėmis ir pareigomis, taip pat diskrecijos apimtimi(27).

67.      Reikia patikslinti vieną svarbų dalyką. Šioje byloje daug diskusijų kilo ir dėl to, ar egzistuoja „neaiškios situacijos“, kurių neapima nei deleguotųjų aktų, nei įgyvendinimo aktų turinys, ar, atvirkščiai, atitinkamos jų taikymo sritys yra aiškiai atskirtos ir viena kitą pašalinančios. Remiantis Komisijos tvirtinimu, konceptualiai pagal būdą, kai viena pašalina kita, tai, kas gali būti deleguotojo akto dalykas, negali būti įgyvendinimo akto dalykas, ir atvirkščiai. Remiantis priešinga nuomone, Komisijai suteikiamais įgaliojimais gali būti siekiama tiek palengvinti teisės aktų leidėjui tenkančio darbo naštą, susijusią su neesminių normų nustatymu, tiek patikėti Komisijai priimti visuotinai taikomus aktus, būtinus siekiant įgyvendinti tikrąja šio žodžio prasme.

68.      Vėlgi manau, kad nėra reikalo šiuo klausimu priimti sprendimo, ypač atsižvelgus į tai, kad iš principo galima rasti kiekvieną iš šių pozicijų pagrindžiančių argumentų. Galiausiai tai labai priklauso nuo supratimo, kurį vieni ar kiti turi apie šiuos abu institutus.

69.      Beje, klausimas dėl „neaiškių situacijų“ kartais buvo siejamas su argumentais dėl Teisingumo Teismo šioje srityje teisėtai galimos vykdyti „kontrolės apimties“(28). Iš tiesų manau, kad toks požiūris yra tinkamas. Juk reikia kelti ne klausimą, ar „ontologiškai“ konkreti norma gali būti nediskutuotinai priimta, nesvarbu, pagal SESV 290 ar 291 straipsnį, bet veikiau klausimą, ar Teisingumo Teismas gali iki smulkiausios detalės nagrinėti kiekvieną iš teisės aktų leidėjo pasirinkimų(29).

70.      Bet kuriuo atveju prieš tęsiant nagrinėjimą, manau, svarbu nurodyti, kad Komisija teisingai pažymi, jog Teisingumo Teismas gali tam tikra dalimi tikrinti, ar pagrįstas teisės aktų leidėjo pasirinkimas, kai galimas šioje byloje nagrinėjamas alternatyvus variantas. Ypač esant situacijoms, kaip šiuo atveju, kai buvo padaryta pirminės teisės pakeitimų, kai teisės aktų leidėjas vis dar turi galimybę pasirinkti veikti „kaip anksčiau“. Tačiau viena yra nustatyti principą, kita – jo taikymo sritį.

71.      Iš tiesų nesunku pripažinti, kad Teisingumo Teismo vaidmuo užtikrinant, kad laikomasi skirtumo tarp „esminių nuostatų“ (teisės aktai, kurių delegavimas negalimas) ir „neesminių nuostatų“ (teisės aktai, kuriuos deleguoti galima), yra natūraliai apribotas. Teisingumo Teismas nė vienu atveju negali teisės aktų leidėjo nuomonės pakeisti savąja. Taip pat turi būti apribotas Teisingumo Teismo vaidmuo užtikrinant, kad laikomasi skirtumo tarp to, ką galėtume kvalifikuoti, Prancūzijos vyriausybės atstovo žodžiais tariant, kaip „pagrindines nuostatas“ (bet kuriuo atveju neesmines), t. y nuostatas, kurios konkrečiai patenka į SESV 290 straipsnio taikymo sritį, ir to, ką priešpriešinsiu, ir nors suvokiu, kad terminas nėra itin tinkamas, pavadinsiu „atskiromis nuostatomis“, t. y. kurias apima SESV 291 straipsnio 2 dalis. Akivaizdu, kad šis antrasis atskyrimas nėra panašus į pirmąjį, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju atliekamos skirtingos funkcijos. Tačiau šiuo atveju galimybės peržiūrėti bet kurį teisės aktų leidėjo sprendimą šioje srityje taip pat yra ribotos.

72.      Vis dėlto, kaip nurodė generalinis advokatas N. Jääskinen(30), aplinkybė, kad egzistuoja Sąjungos teismui iš dalies neprieinama sritis, nereiškia, kad Teisingumo Teismas nevykdo veiksmingos visus jai būdingus požymius atitinkančios teisminės kontrolės, skirtos patikrinti teisės aktų leidėjo „pasirinkimą“ iš deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų; ši aplinkybė net turi priešingą poveikį.

73.      Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta, kiekvienos iš šių nuostatų prasmė pakankamai skiriasi, kad remiantis teleologiniu aiškinimu būtų galima atskirti atitinkamas jų taikymo sritis. Mano nuomone, labiausiai tinkamas atskyrimas yra pagrįstas kiekvienos iš šių nuostatų egzistavimo priežastimi ir jomis siekiamais tikslais, nes jis leistų pateikti pasiūlymų, kurie atitiktų SESV 290 ir 291 straipsniuose numatytos sistemos logiką.

74.      Reikia pridurti, kad prieš imantis analizuoti atskirą pagal teisėkūros procedūrą priimto delegavimo akto nuostatą taip pat svarbu išnagrinėti visą taip priimtą aktą tam, kad būtų išsiaiškinta, atsižvelgiant į šio akto struktūrą, kokiomis aplinkybėmis pasirinkta priimti „įgyvendinimo aktą“, ypač turint omenyje galimybę priimti deleguotąjį aktą.

75.      Taip pat buvo daug kartų nurodyta galimybė pasitelkti „politinį“ kriterijų kaip galimą bendrąją kategoriją, kuri galėtų būti gairė vertinant teisės aktų leidėjo pasirinkimą šioje srityje. Tiesa, Teisingumo Teismas rėmėsi „pagrindinėmis Bendrijos politikos gairėmis“ tam, kad nustatytų vykdomosios kompetencijos ribas(31). Vis dėlto manau, kad „politinio“ ir „techninio“ aspektų lyginimas siekiant atskirti šias dvi aktų rūšis nėra labai naudingas. Ir taip yra dėl to, kad SESV 290 straipsnio atveju visi reikalavimai, susiję su pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte turinčiu būti deleguotojo akto „tikslų“, „taikymo srities“ ir „turinio“ nurodymu, reiškia, kad beveik visi „politiniai“ aspektai jau yra nurodyti šiame akte. Kitaip tariant, SESV 290 straipsnyje delegavimas yra pakankamai išsamiai apibrėžtas, todėl galima teigti, kad tampa neįmanoma prisiimti tikrosios atsakomybės. Dėl „neesminių nuostatų“, kurios gali būti nustatytos deleguotuoju aktu, teisės aktų leidėjas jau savo atsakomybe priėmė pagrindinius sprendimus ir jų keisti negalima. Apibendrinant reikia pasakyti, kad, kalbant apie „neesmines nuostatas“, diskreciją priimti sprendimus ir kartu prisiimti tikrąją teisėkūros atsakomybę gali itin sumažinti delegavimo sąlygos.

76.      Tai reiškia, kad negalima paneigti, jog Komisija turi didelę „diskreciją“ papildyti atitinkamos srities teisės normas pagal SESV 290 straipsnį. Vis dėlto reikalavimas, kad kiekvienas normų nustatymo sprendimas pagal deleguotuosius aktus turėtų „politinį aspektą“, mano manymu, galėtų iškreipti tarp deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų esančią pusiausvyrą ir padaryti neigiamą įtaką pastariesiems.

77.      Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad esant dabartinei situacijai, t. y. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, reikia pamiršti su „esminėmis nuostatomis“ susijusią įstatymo išimtį, kylančią iš ankstesnės Teisingumo Teismo praktikos(32). SESV 290 straipsnio egzistavimas užkertą kelią galimybei įsivaizduoti, jog teisės aktų leidėjui užbaigus reglamentuoti esmines nuostatas, jis visiškai laisvai galėtų pasirinkti iš deleguotojo akto ir įgyvendinimo akto. Dėl tokios pozicijos kiltų grėsmė deleguotųjų aktų įtraukimo į pirminę teisę veiksmingumui, nes, kaip pažymėjo Komisija(33), kiltų rizika, kad „deleguotieji aktai“ nuo pat atsiradimo gali likti nenaudojama aktų kategorija.

78.      Galiausiai atsižvelgiant į tai, kad visa, kas susiję su tikslais, visada yra kažkiek subjektyvu, deleguojamojo teisėkūros akto konstatuojamosiose dalyse vartojamos formuluotės gali ir turi būti itin naudingos. Iš tiesų būtent konstatuojamosiose dalyse geriausiai perteikiama tai, ko siekia teisės aktų leidėjas, nesvarbu, ar tai būtų ketinimas įtvirtinus „esmines nuostatas“ toliau nebevykdyti normas nustatančios veiklos, ar tai būtų įgaliojimų Komisijai arba tam tikrais atvejais – Tarybai, skirtų priimti siekiant įgyvendinti būtinus visuotinai taikomus aktus, suteikimas.

79.      Kadangi išdėsčiau, iš tiesų – bendrai ir gana abstrakčiai – visas šias aplinkybes, manau, dabar galima išnagrinėti konkrečią nuostatą, dėl kurios kilo ginčas, t. y. Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalį, kiek ja Komisijai konkrečiai patikėta priimti „įgyvendinimo reglamentą“, nustatantį tam tikrus specifinius jo aspektus.

4.      Dėl klausimo, ar ginčijama nuostata buvo galima Komisijai patikėti priimti įgyvendinimo reglamentą

80.      Vėlgi pirmiausia reikia pateikti šiuo atveju nagrinėjamos nuostatos turinį. Pagal Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalį Komisija įpareigojama priimti įgyvendinimo reglamentą, kuris nustato:

„a)      Agentūrai mokėtinus mokesčius, įskaitant metinį mokestį už produktus, kuriems buvo išduotas autorizacijos liudijimas pagal VIII skyrių, ir mokestį už paraiškas dėl abipusio pripažinimo pagal VII skyrių;

b)      taisykles, apibrėžiančias sąlygas, kuriomis taikomi mažesnio tarifo mokesčiai, atleidžiama nuo mokesčio ir kompensuojamos Biocidinių produktų komiteto nario, kuris atlieka pranešėjo pareigas, išlaidos; ir

c)      mokėjimo sąlygas.“

81.      Toje pačioje dalyje paaiškinta, kad reglamentas taikomas tik Agentūrai mokamų mokesčių atveju ir šie mokesčiai „nustatomi tokio dydžio, kad būtų užtikrinta, jog iš mokesčių bei iš kitų šaltinių Agentūros gaunamų pajamų pagal šį reglamentą pakaktų suteiktų paslaugų išlaidoms padengti. Mokėtinus mokesčius skelbia Agentūra“.

82.      Papildomai to paties 80 straipsnio 3 dalyje principų forma pateikiamos kitos gairės:

„a)      mokesčiai nustatomi tokio dydžio, kad būtų užtikrinta, jog iš mokesčių gaunamų pajamų iš esmės pakaktų suteiktų paslaugų išlaidoms padengti, ir šie mokesčiai negali būti didesni, nei būtina tokioms išlaidoms padengti;

b)      dalis mokesčio grąžinama, jei pareiškėjas nepateikia prašomos informacijos per nustatytą terminą;

c)      prireikus turi būti atsižvelgiama į MVĮ specifinius poreikius, įskaitant galimybę išskaidyti mokėjimus į keletą dalių ir etapų;

d)      nustatant mokesčių struktūrą ir dydžius atsižvelgiama į tai, ar informaciją teikia vienas subjektas atskirai, ar keli subjektai bendrai;

e)      tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis ir, jei tai priimtina Agentūrai arba kompetentingai institucijai, gali būti atleidžiama nuo viso mokesčio ar jo dalies; ir

f)      mokesčių mokėjimo terminai nustatomi atsižvelgiant į procedūrų, numatytų šiame reglamente, terminus.“

83.      Komisija tvirtina(34), kad įgyvendinimo reglamentu siekiama nustatyti išsamią ir suderintą agentūrai mokėtinų mokesčių ir rinkliavų sistemą, suderintų normų ir kriterijų sistemą, bendrą ir suderintą sistemą; tai reiškia, kad Reglamento Nr. 528/2012 turi būti papildytas „neesminėmis nuostatomis“, nustatytomis remiantis teisės akto leidėjo apibrėžtais principais, vadinasi, tai turėtų būti delegavimo pagal SESV 290 straipsnį dalykas.

84.      Savo ruožtu Parlamentas ir Taryba teikia mažiau svarbos Komisijos nurodytiems principams ir tvirtina, kad Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnyje nustatyta sistema yra pakankamai išsami, todėl nereikia priimti delegavimo akto, nes pakaktų paprasto įgyvendinimo akto pagal SESV 291 straipsnį.

85.      Prieš tęsdamas norėčiau priminti vieną aspektą, kuriam pirma teikiau tam tikros svarbos, t. y. neapsiriboti pagal teisėkūros procedūrą priimto akto atskiros nuostatos problematika, bet taip pat nagrinėti nuostatą kaip sudėtinę akto dalį, ypač kalbant apie jame įtvirtintas galimybes pasirinkti iš deleguotųjų aktų ir visuotinai taikomų įgyvendinimo aktų. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad minėto reglamento 83 straipsnio 5 dalyje numatyta pakankamai daug delegavimo atvejų tam, kad būtų atmesta pirma nurodyta rizika, jog teisės aktų leidėjas nekreips dėmesio į šį naują atitinkamos srities reglamentavimo būdą(35). Akivaizdu, kad tai nereiškia, jog galime nebeanalizuoti konkrečiai mus dominančios nuostatos, nepaisant to, kad aplinkybė, jog reglamente yra numatyti deleguotieji aktai, manau, turi būti paminėta.

86.      Dabar reikia išnagrinėti, ar galima pagrįstai laikyti, kad Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalyje išreikšta teisės aktų leidėjo valia įtvirtinti normas, kurias vėliau reikia detalizuoti, ar, atvirkščiai, galima pagrįstai pripažinti, kad šiuo atveju kalbama jau apie įgyvendinimo etapą, kuris neišvengiamai reiškia, kad prieš vykdant įgyvendinimą tikrąja to žodžio prasme būtina priimti visuotinai taikomus aktus. Svarbu pažymėti, kad sritis, kaip antai mokesčių ir rinkliavų, kurią reikia itin dažnai peržiūrėti, nesvarbu, kokie patikslinimai gali būti padaryti vėliau, turi būti priskirta prie šio etapo.

87.      Remiantis tuo, kas išdėstyta, pakaks išnagrinėti, ar galima teisėtai tvirtinti, kad šioje byloje nagrinėjamas atvejis priskirtinas įgyvendinimo sričiai, ir tai neišvengiamai reiškia, kad tam tikrus galutinius aspektus reikia sukonkretinti arba nustatyti, ar, atvirkščiai, likusiai normų nustatymo veiklai vykdyti Komisijai būtina diskrecija, kurios ji neturi, kai vykdo įgyvendinimo įgaliojimus.

88.      Komisijai suteiktų normų nustatymo įgaliojimų apimtį reikia analizuoti remiantis Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 3 dalyje teisės aktų leidėjo įvardytais principais; iš tiesų atsižvelgiant į tai, kuria dalimi vykdydamas normų nustatymo įgaliojimus teisės aktų leidėjas sumažino Komisijos diskreciją nustatęs priimto akto turinį, gali būti nulemtas šių įgaliojimų pobūdis, t. y. ar jie paprasti įgyvendinimo, ar vis dar normų nustatymo.

89.      Mano nuomone, pagal Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintas sąlygas nei valstybės narės, nei Komisija negalės vykdyti normų nustatymo funkcijų, kurios viršija tai, kas teisėtai gali būti laikoma kaip priskirtina įgyvendinimo etapui.

90.      Nuostatoje du kartus nurodyta, kad reikia užtikrinti, kad bus padengtos Agentūros suteiktų paslaugų išlaidos; taip pat vienąkart paaiškinta (šio straipsnio 3 dalies a punkte), kad mokesčiai „negali būti didesni, nei būtina tokioms išlaidoms padengti“. Tokiomis aplinkybėmis, manau, aišku, kad mokesčių ir rinkliavų dydžio nustatymas yra ne politinis sprendimas, bet vien techninis klausimas. Iš tiesų visus su mokesčių ir rinkliavų sistemos įtvirtinimo politiniu aspektu susijusius klausimus išsprendė pats teisės aktų leidėjas tada, kai nusprendė, pirma, nustatyti mokesčius ir rinkliavas ir, antra, skirti juos tik išlaidoms už paslaugas dengti, nesant galimybės jų naudoti kitiems tikslams ar nustatyti juos didesnius už Agentūros teikiamų paslaugų išlaidas.

91.      Dabar reikia išnagrinėti 80 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtintą „principą“, dėl kurio Komisija teigia, kad juo remiantis reikia priimti politinio pobūdžio sprendimą, o tai reikštų, kad Komisijai suteikiama per didelė diskrecija. Žinoma, jeigu Komisijai būtų pavesta nustatyti atvejus, kai leidžiama visiškai ar iš dalies atleisti nuo mokesčio, jai būtų patikėta nustatyti itin opų visos finansavimo sistemos aspektą. Iš tiesų nustatyti tam tikru mokesčiu apmokestinamų asmenų ratą istoriškai buvo priskirta „politinei“ valdžiai, nes apmokestinimą ir atstovavimą sieja glaudus ryšys, dėl ko iš principo tai turėtų likti išimtinai teisės aktų leidėjo diskrecija.

92.      Vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad Komisija turi įgaliojimus savo nuožiūra nustatyti ratą asmenų, kurie galėtų būti atleisti nuo mokesčio. Pagal 80 straipsnio 3 dalies a punktą galima atleisti nuo viso mokesčio ar jo dalies tik „tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis“, be to, reikalaujama, kad tai būtų „priimtina Agentūrai arba kompetentingai institucijai“. Taigi ir šįkart pagrindinį politinį sprendimo numatyti atvejus, kai galima atleisti nuo mokesčio, aspektą tiesiogiai nustatė teisės aktų leidėjas. Komisija negali nuspręsti, ar atleisti nuo mokesčio, nei to, ar reikia atleisti visiškai ar iš dalies. Kadangi atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį apibrėžė teisės aktų leidėjas, Komisijai lieka vienintelė užduotis – įgyvendinimo reglamente numatyti, kad apmokestinamieji asmenys, kurie pageidauja būti atleisti nuo mokesčio, turi tai tinkamai pagrįsti, ir kad dėl tokio atleidimo sprendimą priima Agentūra arba kompetentinga institucija. Todėl Komisija būsimame įgyvendinimo reglamente tik turi nustatyti atleidimo nuo mokesčio sąlygas, kurias teisės aktų leidėjas iš tiesų jau įtvirtino Reglamente Nr. 528/2012, t. y. susijusias su prašymo pagrindimu ir Agentūros ar kompetentingos institucijos sutikimu. Tokiomis aplinkybėmis, mano manymu, minėtame straipsnyje SESV 291 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo taikytos neteisėtu būdu.

93.      Manau, kad kiti 80 straipsnio 3 dalyje išvardyti principai pakankamai apibrėžia Komisijos diskreciją, nes jais netgi nustatyta, kad „dalis mokesčio grąžinama, jei pareiškėjas nepateikia prašomos informacijos per nustatytą terminą“ (b punktas); kad „prireikus turi būti atsižvelgiama į [mažų ir vidutinių įmonių] specifinius poreikius, įskaitant galimybę išskaidyti mokėjimus į keletą dalių ir etapų“ (c punktas); kad „mokesčių mokėjimo terminai nustatomi atsižvelgiant į procedūrų, numatytų šiame reglamente, terminus“ (f punktas). Galiausiai, mano nuomone, visiškai nelieka sprendimų priėmimo įgaliojimų, kuriuos būtų galima vykdyti ir kurių diskrecijos apimties neapimtų SESV 291 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.

94.      Kita vertus, to paties Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 2 dalimi valstybės narės įpareigojamos apmokestinti mokesčiu už paslaugas, suteiktas „vykdant procedūras pagal šį reglamentą“. Šiuo tikslu minėtoje 2 dalyje numatyta, kad, „remdamasi 3 dalyje nustatytais principais, Komisija parengia gaires dėl suderintos mokesčių struktūros“. Iš to galima daryti išvadą, kad iš Komisijos tikimasi, kad ji pagal valstybių narių poreikius detalizuos ir sukonkretins, kiek tai susiję su Sąjunga, 3 dalyje išvardytas sąlygas. Tokiu atveju tai reikštų pripažinti, kad pagal šią 3 dalį galima priimti sprendimus, kurie nėra visiškai nesusiję su tam tikra diskrecija. Aš taip nemanau.

95.      Mano nuomone, 2 dalies antra pastraipa Komisijai nesuteikiami įgaliojimai papildyti principus, kurie, manau, yra pakankamai tikslūs, todėl galima atmesti bet kokią galimybę, kad Komisija gali priimti politinius sprendimus. Šioje antroje pastraipoje nurodyta, kad „remdamasi 3 dalyje nustatytais principais“ Komisija parengia gaires valstybėms narėms tam, kad jų nustatomi mokesčiai būtų „suderintos <...> struktūros“. Todėl šiuo atveju siekiama ne nustatyti diskreciją, kurią dėl jau išdėstytų priežasčių teisės aktų leidėjas apibrėžė nustatęs 3 dalyje esančius principus, bet garantuoti, kad valstybių narių nustatyti mokesčiai atitiks atsižvelgiant į minėtus principus suderintą mokesčių struktūrą.

96.      Galiausiai aplinkybė, kad 80 straipsnio 3 dalies principai vienodai taikomi Komisijai ir valstybėms narėms, patvirtina tai, kad teisės aktų leidėjas laikė, jog normų nustatymo „etapas“ yra įvykdytas ir visiškai baigtas. Todėl Komisijos argumentas(36), kad valstybės narės, siekdamos įgyvendinti atitinkamus teisės aktus, savo ruožtu gali „grįžti“ į normų nustatymo etapą formalia šios sąvokos prasme, neįtikina. Kaip nurodė Parlamentas(37), svarbu tai, kad Sąjungos požiūriu normų nustatymo etapas jau pasibaigė.

97.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalimi Komisijai suteikti įgaliojimai priimti įgyvendinimo reglamentą, atitinkantį šioje nuostatoje numatytą turinį ir sąlygas, yra teisėti; todėl Komisijos pareikštą ieškinį dėl panaikinimo reikia atmesti.

V –    Išvada

98.      Atsižvelgdamas į prieš tai išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau:

1. Atmesti Komisijos ieškinį.

2. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 – 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 528/2012 dėl biocidinių produktų tiekimo rinkai ir jų naudojimo (OL L 167, p. 1).


3 – Vis dėlto žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvados, pateiktos byloje Jungtinė Karalystė prieš Tarybą ir Europos Parlamentą, C‑270/12, 60–88 punktus.


4 – Atsiliepimo į ieškinį 1 punktas.


5 – 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija prieš Lenkiją (C‑504/09 P) 98 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.


6 – Minėtas sprendimas Komisija prieš Lenkiją ir jame nurodyta teismo praktika.


7 – Aktas, priimtas įgyvendinant deleguotuosius įgaliojimus, turi būti tokios pačios formos kaip ir teisėkūros procedūra priimtas įgaliojimus deleguojantis aktas, t. y. tai turi būti reglamentas, direktyva arba sprendimas (visuotinai taikomas) ir jo pavadinime visada turi būti nurodyta „deleguotasis arba deleguotoji“ (SESV 290 straipsnio 3 dalis).


8 – 1 punktas.


9 – Žr. P. Craig „The Lisbon Treaty“, OUP, Niujorkas, 2010, p. 276.


10 – Nuoroda į esminį pobūdį daroma jau 1970 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Einfuhr‑ und Vorratsstelle für Getreide und Futtermittel prieš Köster ir Berodt ir Co., byla 25/70, Rink. p. 1161, o vėliau ji pateikiama ir   1992 m. spalio 27 d. Sprendime Vokietija prieš Komisiją (C‑240/90), Rink. p. I‑5383.


11 – Dėl „deleguotųjų reglamentų“ genezės Europos konvente žr. G. Garzón Clariana „Les actes délégués dans le système du droit de l’Union Européenne“, ERA‑Forum, 12 t. (2011), 1 priedas, p. 105–134 (106–112).


12 – Kaip klostėsi aplinkybės nuo to momento, kai buvo nepritarta Konstitucinei sutarčiai, iki Lisabonos sutarties, žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvados, pateiktos minėtoje byloje Jungtinė Karalystė prieš Tarybą ir Europos Parlamentą, 75 punktą ir jame pateiktas nuorodas.


13 – Atsiliepimo į ieškinį 28 punktas.


14 – Procedūra, įtvirtinta 2006 m. liepos 17 d. Tarybos sprendimo 2006/512/EB (OL L 200, p. 11), iš dalies keičiančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124) („Komitologijos procedūra priimtas sprendimas“), 5a straipsnyje.


15 – Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, J. Bast „Legal Instruments and Judicial Protection“ leidinyje A. von Bogdandy ir J. Bast (leid.) „Principles of European Constitutional Law“, 2‑asis leidimas, Hart‑CH Beck‑Nomos, Miunchenas–Portlandas, 2010, p. 345–397.


16 – Žr. galutinę IX darbo grupės 2002 m. lapkričio 29 d. ataskaitą dėl supaprastinimo CONV 424/02, WG IX 13.


17 – Komisijos ieškinio 63 punkte vartojamas terminas, kurį Taryba pakartojo savo atsiliepimo į ieškinį 42 punkte.


18 – Dėl „delegalizacijos“ nacionalinėje konstitucinėje sistemoje žr., pavyzdžiui, I. De Otto „Derecho Constitucional. Sistema de fuentes“, Ariel, Barselona, 1987, p. 226–228.


19 – Dėl sunkumų nustatant vykdomąsias funkcijas Sąjungoje žr. D. Reitling „L’identification de la fonction exécutive dans l’Union“, J. Duthiel de la Rochère (dir.), L’exécution du Droit de l’Union, entre mécanismes communitaires et Droits nationaux, Bruylant, Briuselis, 2009, p. 27–51. Dėl vykdomosios kompetencijos padalijimo Sąjungoje žr. J. Á. Fuentetaja Pastor „Actos delegados, actos de ejecución y distribución de competencias ejecutivas en la Unión Europea“ leidinyje Revista Española de Derecho Administrativo, Nr. 149, 2011, p. 55–89 (57–63).


20 – 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, p. 13). Šis reglamentas priimtas remiantis įgaliojimais, šiam tikslui nustatytais SESV 291 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią to paties straipsnio 2 dalyje numatytiems įgyvendinimo įgaliojimų suteikimo tikslams pasiekti „Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, iš anksto nustato valstybių narių vykdomos kontrolės, kai Komisija vykdo įgyvendinimo įgaliojimus, mechanizmų taisykles ir bendruosius principus“.


21 – Šios taisyklės ir principai nustatyti minėtame Reglamente Nr. 182/2011.


22 – Reglamente Nr. 182/2011 numatytos dvi kontrolės procedūros: patariamoji procedūra (4 straipsnis) ir daug išsamesnė nagrinėjimo procedūra (5 straipsnis). Kalbant apie ginčijamą reglamentą, jam, kaip nurodyta Reglamento Nr. 528/2012 80 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, taikoma nagrinėjimo procedūra.


23 – Komisijos ieškinio 4, 57, 63, 64, 71, 75 ir 91 punktai, Tarybos atsiliepimo į ieškinį 41 punktas, Nyderlandų įstojimo į bylą paaiškinimų 27 ir 28 punktai bei Prancūzijos įstojimo į bylą paaiškinimų 20–22 punktai.


24 – Tai, kad Sąjungos normas realiai įgyvendinti paprastai turi valstybės narės, yra pripažintas principas (žr., pvz., J. P. Jacqué Droit institutionnel de l’Union européenne, 6‑asis leid., Dalloz, Paryžius, 2010, 581–584 punktai). Pagrindinė teisės nuostata, kurioje numatyta, kad įgyvendinimo įgaliojimai priklauso nacionalinėms institucijoms, yra ESS 4 straipsnio 3 dalis, joje nustatyta: „kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“.


25 – Dubliko 15 punktas.


26 – Ieškinio 65 ir paskesni punktai.


27 – Tripliko 26 punktas.


28 – Jungtinė Karalystė savo įstojimo į bylą paaiškinimų 41–45 punktuose nurodo būtinybę vertinti daugybę veiksnių, o Danija (įstojimo į bylą paaiškinimų 15 ir 28 punktuose) remiasi objektyviais kriterijais, kuriuos gali tikrinti teismas vis dėlto teisės aktų leidėjui išsaugant tam tikrą diskreciją. Komisija su šiuo požiūriu nesutinka (jos pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimų 3 punktas).


29 – Šiuo klausimu žr. D. Ritleng „Le contrôle de la légalité des actes communautaires par la Cour de Justice et le Tribunal de Première Instance des Communautés Européennes“, neskelbta disertacija, Strasbūras, 1998, p. 376–382.


30 – Minėtos išvados byloje Jungtinė Karalystė prieš Tarybą ir Europos Parlamentą 78 punktas.


31 – Teisingumo Teismas jau labai seniai atkreipė dėmesį į atsakomybės kriterijaus svarbą vertinant, ar įgaliojimų delegavimas teisėtas, atsižvelgiant į deleguotųjų įgaliojimų pobūdį ir apimtį. 1958 m. birželio 13 d. Sprendime Meroni (byla 9/56, Rink. p. 9, 1958) nurodyta, kad „įgaliojimų delegavimo pasekmės labai skiriasi pagal tai, ar jis susijęs su aiškiai apibrėžtais įgyvendinimo įgaliojimais“. Generalinio advokato P. Mengozzi išvados, pateiktos byloje Europos Parlamentas prieš Tarybą ir Europos Sąjungą (C‑355/10) 26–29 punktuose galima rasti šiuo klausimu reikšmingos teismo praktikos apibendrinimą.


32 – Žr. pirmesnę išnašą.


33 – Dubliko 12 punktas.


34 – Ieškinio 46, 83 ir 85 punktai.


35 – 83 straipsnio 5 dalyje išvardytos Reglamento Nr. 528/2012 nuostatos, pagal kurias atliekamas delegavimas, t. y.: 3 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 3 dalis, 6 straipsnio 4 dalis, 21 straipsnio 3 dalis, 23 straipsnio 5 dalis, 28 straipsnio 1 ir 3 dalys; 40 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 71 straipsnio 9 dalis, 85 straipsnis ir 89 straipsnio 1 dalis.


36 – Dubliko 39 punktas.


37 – Tripliko 22 ir 23 punktai.