Language of document :

2015 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas byloje (Satakunnan käräjäoikeus (Suomija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Sähköalojen ammattiliitto ry / Elektrobudowa Spolka Akcyjna

(Byla C-396/13)1

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 56 ir 57 straipsniai – Direktyva 96/71/EB – 3, 5 ir 6 straipsniai – Bendrovės, kurios buveinė yra valstybėje narėje A, darbuotojai, komandiruoti atlikti darbų į valstybę narę B – Valstybės narės B kolektyvinėse sutartyse numatytas minimalus darbo užmokestis – Profesinės sąjungos, kurios buveinė yra valstybėje narėje B, teisė pareikšti ieškinį – Valstybės narės A teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus perleisti tretiesiems asmenims)

Proceso kalba: suomių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Satakunnan käräjäoikeus

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovė: Sähköalojen ammattiliitto ry

Atsakovė: Elektrobudowa Spolka Akcyjna

Rezoliucinė dalis

1.    Tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, draudžiama, kad valstybės narės, kurioje yra įmonės, komandiravusios darbuotojus į kitą valstybę narę, buveinė, teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama perleisti su darbo santykiais susijusius reikalavimus, sudarytų kliūčių tokiai profesinei sąjungai kaip Sähköalojen ammattiliitto ry pareikšti ieškinį antrosios valstybės narės, kur atliekamas darbas, teisme siekiant komandiruotų darbuotojų naudai išieškoti jai perleistus su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus dėl minimalaus darbo užmokesčio, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 96/71, nes toks perleidimas atitinka tos valstybės narės galiojančius teisės aktus.2.    Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 ir 7 dalis, atsižvelgiant į SESV 56 ir 57 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad:–    pagal jas nedraudžiama skaičiuoti minimalaus valandinio ir (arba) akordinio darbo užmokesčio remiantis darbuotojų priskyrimu prie darbo užmokesčio grupių, numatytu priimančiosios valstybės narės taikytinose kolektyvinėse sutartyse, su sąlyga, kad šie skaičiavimas ir skirstymas atliekami pagal privalomojo pobūdžio ir skaidrias taisykles, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas,–    dienpinigiai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, laikytini minimalaus darbo užmokesčio dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tuo atveju, kai jie įskaičiuojami į minimalų darbo užmokestį, mokamą vietiniams darbuotojams, komandiruojamiems atitinkamos valstybės narės viduje,–    kelionės laiko kompensacija, mokama darbuotojams su sąlyga, kad jų kasdienė kelionė į darbo vietą ir iš jos u

žrunka ilgiau kaip valandą, laikytina komandiruotų darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio dalimi, jei ši sąlyga įvykd

yta, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas,–    šių darbuotojų būsto išlaidų padengimas nelaikytinas jų minimalaus darbo užmokesčio dalimi,–    išmoka, šiems darbuotojams mokama kaip maisto talonai, nelaikytina jų minimalaus darbo užmokesčio dalimi,–    atostogų išmoka, kuri komandiruotiems darbuotojams turi būti mokama už minimalų mokamų metinių atostogų laikotarpį, atitinka minimal

ų darbo užmokestį, kurį šie darbuotojai turi teisę gauti referenciniu laikotarpiu.