Byla T‑215/07 R

Beniamino Donnici

prieš

Europos Parlamentą

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Europos Parlamento sprendimas – Išrinktų asmenų įgaliojimų patikrinimas – Parlamento nario mandato panaikinimas dėl nacionalinės rinkimų teisės taikymo – Prašymas sustabdyti vykdymą – Priimtinumas – Fumus boni juris – Skuba – Interesų palyginimas“

Nutarties santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Taikymo sąlygos – Ieškovo suinteresuotumas pasiekti prašomą vykdymo sustabdymą

(EB 242 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

2.      Parlamentas – Narių įgaliojimų patikrinimas – Ribos

(Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 12 straipsnis)

3.      Parlamentas – Nariai – Sąvoka

(Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnis)

4.      Parlamentas – Parlamento sprendimo dėl išrinktų asmenų įgaliojimų patikrinimo teisėtumas

(EB 234 straipsnis; Aktas dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise)

5.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Europos Parlamento akto, panaikinančio vieno iš savo narių mandatą dėl įgaliojimų neturėjimo, vykdymo sustabdymas

(EB 242 straipsnis; Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 8 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalis)

1.      Iš esmės prašymo sustabdyti nepalankų administracinį sprendimą negalima pateikti, kai toks sustabdymas negali pakeisti ieškovo padėties.

Tačiau negali būti kvalifikuojamas kaip nepalankus aktas Europos Parlamento sprendimas, kuriuo tikrinami ieškovo, kaip šios institucijos nario, įgaliojimai ir kuriuo po tokio patikrinimo jo mandatas skelbiamas negaliojančiu. Iš tikrųjų tokio sprendimo vykdymo sustabdymas pakeistų ieškovo teisinę padėtį, nes taip išliktų laikina ir palanki padėtis, kuria jis naudojosi, ir jis toliau dalyvautų Parlamento ir jo organų posėdžiuose, naudodamasis visomis savo teisėmis.

(žr. 33, 35–36 punktus)

2.      Iš Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 12 straipsnio teksto matyti, kad Europos Parlamentas neturi jokios principinės kompetencijos prižūrėti, ar valstybės narės, nesvarbu, bendrai ar konkrečiai, laikosi Bendrijos teisės rinkimų srityje. Atvirkščiai, šia nuostata pažymima, kad Parlamento turima patikrinimo teisė bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo ribota, numatant dvigubą apribojimą.

Pirma, „atsižvelgimo“ į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus veiksmas, atrodo, reiškia, kad Parlamento vaidmuo yra tik atsižvelgti į nacionalinių valdžios institucijų atliktą išrinktųjų asmenų pripažinimą, t. y. į prieš tai galiojusią teisinę padėtį, susiklosčiusią išimtinai dėl šių valdžios institucijų sprendimo, o tai aiškiai rodo, jog Parlamentas šioje srityje visiškai neturi diskrecijos teisės. Todėl, atrodo, reikia atmesti galimybę, kad Parlamentas šiame kontekste galėtų nagrinėti atitinkamo nacionalinio akto teisėtumą ir atsisakyti į jį atsižvelgti, jeigu, jo manymu, yra padarytas pažeidimas.

Antra, ypatinga Parlamento kompetencija nagrinėti ginčus, pateiktus tikrinant įgaliojimus, taip pat apribota ratione materiae vien tais ginčais, kurie gali kilti pagal 1976 m. Akto nuostatas, išskyrus jame nurodytais nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.

(žr. 71–73, 75–76 punktus)

3.      1976 m. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnis yra susijęs tik su tais Europos Parlamento nariais, kurie turi turėti teisę nepriklausomai naudotis savo prerogatyvomis, o ne išrinktais kandidatais, kurių įgaliojimų Parlamentas dar nepatikrino pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį. Tokio asmens mandato patvirtinimas, Parlamentui vykdant jo įgaliojimų patikrinimo procedūrą, yra išankstinė ir būtina sąlyga, kad jam būtų taikomas šio akto 6 straipsnis. Išrinkto kandidato padėties negalima prilyginti Parlamento nario padėčiai norint taikyti minėtą 6 straipsnį.

(žr. 77, 79, 81 punktus)

4.      Galimi pažeidimai, kuriuos oficialiai skelbdama rinkimų rezultatus padarė kompetentinga nacionalinė valdžios institucija šioje srityje, negali paveikti Europos Parlamento sprendimo dėl išrinktųjų asmenų įgaliojimų patikrinimo teisėtumo. Iš tikrųjų, kai nacionalinis aktas patenka į Bendrijos sprendimo priėmimo procedūrą ir kompetencijos pasidalijimo atitinkamoje srityje tikslais įpareigoja sprendimus priimantį Bendrijos organą ir dėl to nustato priimtino Bendrijos sprendimo turinį, pažeidimai, kurių galbūt yra šiame nacionaliniame akte, bet kuriuo atveju negali paveikti Bendrijos organo sprendimo galiojimo.

Nacionaliniai teismai turi spręsti dėl nacionalinių rinkimų nuostatų ir procedūrų teisėtumo, prireikus pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikę prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

(žr. 91–93 punktus)

5.      Rimta ir nepataisoma žala – skubos kriterijus – yra pirmasis veiksnys lyginant interesus. Konkrečiai kalbant, šis palyginimas laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui turi leisti įvertinti, ar jeigu ginčijamą aktą panaikintų bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, pasikeistų padėtis, kuri susidarė dėl neatidėliotino jo taikymo, ir, atvirkščiai, ar šio akto vykdymo sustabdymas galėtų sudarytų kliūčių jo veikimui, jei ieškinys dėl ginčo esmės būtų atmestas.

Esant lygiems specifiniams interesams, bendresni interesai, kurie lemia sprendimą sustabdyti sprendimo vykdymą ar to nedaryti, įgyja ypatingą reikšmę.

Šiuo klausimu neginčijama, kad valstybė narė, kurią palietė Europos Parlamento sprendimas, panaikinantis vieno iš savo narių mandatą dėl įgaliojimų neturėjimo, yra suinteresuota, kad Parlamentas laikytųsi jos įstatymų rinkimų srityje, nes taikant 1976 m. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 8 straipsnį rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos. Žinoma, šiam interesui būtų galima priešpastatyti bendrąjį Parlamento interesą palikti galioti jo sprendimus. Tačiau, lyginant esamus interesus, pastarajam interesui negali būti suteikta pirmenybė. Iš tiesų, darant prielaidą, jog Parlamentas gali remtis tuo, kad jis turi teisę neatsižvelgti į atitinkamos valstybės narės jam perduotus rinkimų rezultatus, kai šie jam atrodo prieštaraujantys 1976 m. Aktui, vis dėlto šia teise jis gali naudotis tik retais ir dėl to – išimtiniais atvejais, nes teisėtai galima daryti prielaidą, jog paprastai valstybės narės vykdo pagal EB 10 straipsnį joms tenkančią pareigą užtikrinti, kad jų rinkimų teisė atitiktų 1976 m. Akto reikalavimus.

(žr. 106, 109–110, 113 punktus)