LAIKINĄSIAS APSAUGOS PRIEMONES TAIKANČIO TEISĖJO NUTARTIS
2007 m. lapkričio 15 d.(*)
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Europos Parlamento sprendimas – Išrinktų asmenų įgaliojimų patikrinimas – Parlamento nario mandato panaikinimas dėl nacionalinės rinkimų teisės taikymo – Prašymas sustabdyti vykdymą – Priimtinumas – Fumus boni juris – Skuba – Interesų palyginimas“
Byloje T‑215/07 R
Beniamino Donnici, gyvenantis Castrolibero (Italija), atstovaujamas advokatų M. Sanino, G. M. Roberti, I. Perego ir P. Salvatore,
ieškovas,
palaikomas
Italijos Respublikos, atstovaujamos I. Braguglia, avvocato dello Stato P. Gentili,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą H. Krück, N. Lorenz ir A. Caiola,
atsakovą,
palaikomą
Achille Occhetto, gyvenančio Romoje (Italija), atstovaujamo advokatų P. De Caterini ir F. Paola,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo sustabdyti 2007 m. gegužės 24 d. Europos Parlamento sprendimo dėl Beniamino Donnici įgaliojimų patikrinimo (2007/2121/(REG)) vykdymą, kol Pirmosios instancijos teismas išspręs bylą iš esmės,
LAIKINĄSIAS APSAUGOS PRIEMONES TAIKANTIS TEISĖJAS,
pakeisdamas Pirmosios instancijos pirmininką pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį ir 2006 m. liepos 5 d., 2007 m. liepos 5 d. ir rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo plenarinio susirinkimo sprendimus,
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas
1 Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (OL L 278, 1976, p. 5), paskutinį kartą pakeisto ir iš naujo sunumeruoto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL L 283, p. 1, toliau – 1976 m. Aktas), 6–8 straipsniuose, 12 straipsnyje ir 13 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„6 straipsnis
1. Parlamento nariai balsuoja individualiai ir asmeniškai. Jie negali būti varžomi jokių nurodymų ir turėti įpareigojančio mandato.
2. Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, taikytinais jiems remiantis 1965 m. balandžio 8 d. Protokolu dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų.
7 straipsnis
1. Europos Parlamento narių pareigos yra nesuderinamos su tokiomis pareigomis:
– Valstybės narės vyriausybės nario,
– Europos Bendrijų Komisijos nario,
– Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ar Pirmosios instancijos teisėjo, generalinio advokato ar kanclerio,
– Europos centrinio banko vykdomosios valdybos nario,
– Europos Bendrijų Audito Rūmų nario,
– Europos Bendrijų ombudsmeno,
– Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nario,
– pagal Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis Bendrijų lėšoms valdyti ar nuolatiniam tiesioginiam administraciniam uždaviniui atlikti įsteigtų komitetų ar kitų darinių nario,
– Europos investicijų banko direktorių valdybos, valdymo komiteto ar personalo nario,
– Europos Bendrijų institucijose ar prie jų veikiančiose specializuotose įstaigose ar Europos centriniame banke oficialias pareigas einančio pareigūno ar tarnautojo.
2. Nuo 2004 m. Europos Parlamento rinkimų Europos Parlamento narių pareigos yra nesuderinamos su nacionalinio parlamento nario pareigomis.
Nukrypstant nuo šios taisyklės ir nepažeidžiant 3 dalies:
– Airijos Nacionalinio Parlamento nariai, išrinkti į Europos Parlamentą per vėlesnius rinkimus, gali turėti dvigubą mandatą iki kitų rinkimų į Airijos Nacionalinį Parlamentą; tuo laiku taikoma šios dalies pirmoji pastraipa,
– Jungtinės Karalystės Parlamento nariai, kurie kartu yra Europos Parlamento nariai, penkerių metų kadencijos, prasidėjusios iki 2004 m. rinkimų į Europos Parlamentą, metu gali turėti dvigubą mandatą iki 2009 m. rinkimų į Europos Parlamentą; tuo laiku taikoma šios dalies pirmoji pastraipa.
<…>
8 straipsnis
Remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos.
Šios nacionalinės nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į ypatingą padėtį valstybėse narėse, nepažeidžia iš esmės proporcinio balsavimo sistemos pobūdžio.
<...>
12 straipsnis
Europos Parlamentas patikrina atstovų įgaliojimus. Šiuo tikslu (jis) atsižvelgia į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus ir nagrinėja ginčus, kurie gali kilti remiantis šio Akto nuostatomis, išskyrus į jame nurodytais nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.
13 straipsnis
<…>
3. Jei valstybės narės teisėje yra tikslios Europos Parlamento mandato netekimą reglamentuojančios nuostatos, šis mandatas nustoja galioti pagal tas teisines nuostatas. Kompetentingos nacionalinės institucijos apie jas praneša Europos Parlamentui.“
2 Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse sakoma:
„3 straipsnis
Įgaliojimų patikrinimas
1. Pasibaigus Europos Parlamento rinkimams, pirmininkas pakviečia valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas nedelsiant pranešti Parlamentui išrinktų narių pavardes, kad jie visi galėtų dalyvauti Parlamento posėdžiuose nuo pirmo po rinkimų vykstančio Parlamento posėdžio pradžios.
Kartu pirmininkas atkreipia šių pačių kompetentingų valdžios institucijų dėmesį į reikšmingas 1976 m. <...> Akto nuostatas ir ragina jas imtis reikiamų priemonių, siekiant išvengti bet kokių nesuderinamumų su Europos Parlamento nario mandatu.
2. Visi nariai, apie kurių išrinkimą pranešta Parlamentui, prieš pradėdami dalyvauti Parlamento posėdžiuose privalo raštu pareikšti nevykdantys jokių su Europos Parlamento nario pareigomis nesuderinamų funkcijų, remiantis 1976 m. <...> Akto 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Pasibaigus visuotiniams rinkimams šis pareiškimas turi būti padarytas likus ne mažiau kaip šešioms dienomis iki pirmojo po rinkimų Parlamento posėdžio. Kol nepatikrinti Parlamento nario įgaliojimai ar kol nėra priimtas sprendimas dėl atitinkamo ginčo, Parlamento narys dalyvauja Parlamento ir jo organų posėdžiuose, su sąlyga, kad pirmiau jis pateikė minėtą pareiškimą.
Tuo atveju, jei faktai, kuriuos galima patikrinti remiantis viešai prieinamais šaltiniais, leidžia nustatyti, kad Parlamento narys vykdo su Europos Parlamento nario pareigomis nesuderinamas funkcijas remiantis 1976 m. <...> Akto 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Parlamentas, remdamasis jo pirmininko pateikta informacija, konstatuoja, kad yra laisva vieta.
3. Remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, Parlamentas nedelsdamas patikrina Parlamento nario įgaliojimus ir sprendžia dėl kiekvieno naujai išrinkto nario mandato teisėtumo bei visų ginčų, dėl kurių į jį kreipiamasi remiantis 1976 m. <...> Akto nuostatomis, išskyrus nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.
4. Atsakingo komiteto pranešimas parengiamas remiantis kiekvienos valstybės narės oficialiu pranešimu, kuriame pateikiami visi rinkimų rezultatai, patikslinamos išrinktų kandidatų ir galimų juos pakeisiančių asmenų pavardės; jie išvardijami eilės tvarka pagal gautų balsų skaičių.
Europos Parlamento nario įgaliojimus galima patvirtinti tik jam pateikus raštiškas deklaracijas, kaip to reikalaujama šiame straipsnyje ir šių Darbo tvarkos taisyklių I priede.
Remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, Parlamentas gali bet kuriuo momentu priimti sprendimą dėl kiekvieno su Parlamento nario mandato galiojimu susijusio ginčo.
5. Kai Parlamento narys paskiriamas kitiems kandidatams iš to paties sąrašo atsiėmus savo kandidatūras, už įgaliojimų patikrinimą atsakingas komitetas prižiūri, kad šios kandidatūros būtų atšauktos pagal 1976 m. <...> Akto ir šių Darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 3 dalies raidę ir dvasią.
6. Atsakingas komitetas prižiūri, kad valstybių narių ar Sąjungos valdžios institucijos neatidėliodamos perduotų Parlamentui visą informaciją, galinčią turėti įtakos Europos Parlamento nario įgaliojimų vykdymui ar pakeisiančių Parlamento narių eiliškumui, nurodydamas, kada Parlamento narys pradės eiti pareigas, jei tai susiję su paskyrimu.
Kai valstybių narių kompetentingos institucijos pradeda procedūrą, galinčią baigtis Parlamento nario mandato panaikinimu, pirmininkas prašo reguliariai informuoti jį apie procedūros eigą. Jis perduoda šį klausimą nagrinėti atsakingam komitetui, kurio siūlymu Parlamentas gali išsakyti savo nuomonę.
4 straipsnis
Europos Parlamento nario įgaliojimų laikas
<…>
3. Kiekvienas mandato atsisakantis Parlamento narys raštu praneša Pirmininkui apie tokį atsisakymą ir jo įsigaliojimo datą, kuri neturi būti vėlesnė kaip trys mėnesiai po pranešimo. Šis pranešimas yra oficialiai surašomas dalyvaujant generaliniam sekretoriui ar jo atstovui, jo ir atitinkamo Parlamento nario pasirašomas ir nedelsiant perduodamas nagrinėti atsakingam komitetui, kuris jį įrašo į pirmo savo posėdžio po to, kai buvo gautas šis pranešimas, darbotvarkę.
Jeigu atsakingas komitetas mano, kad mandato atsisakymas neatitinka (1976 m. Akto) raidės ir dvasios, jis apie tai informuoja Parlamentą, kad šis nuspręstų, ar konstatuoti, jog yra laisva vieta, ar ne.
Priešingu atveju, konstatuojama, jog atsiranda laisva vieta nuo datos, nurodytos Parlamento nario pranešime apie mandato atsisakymą. Dėl šio klausimo Parlamentas nebalsuoja.
<...>
4. Kai valstybės narės kompetentinga valdžios institucija praneša pirmininkui apie Europos Parlamento nario mandato pasibaigimą remiantis valstybės narės teisės aktais šioje srityje dėl to, kad yra nesuderinamumas pagal 1976 m. <...> Akto 7 straipsnio 3 dalį arba mandato panaikinimas pagal to paties akto 13 straipsnio 3 dalį, pirmininkas praneša Parlamentui, kad mandatas baigė galioti valstybės narės nurodytą dieną, ir paragina valstybę narę nedelsiant užimti likusią laisvą vietą.
Kai atitinkamos valstybių narių ar Sąjungos valdžios institucijos arba atitinkamas Parlamento narys praneša Pirmininkui apie paskyrimą ar išrinkimą eiti pareigas, nesuderinamas su Europos Parlamento nario mandatu pagal 1976 m. <...> Akto 7 straipsnio 1 ar 2 dalį, Pirmininkas apie tai informuoja Parlamentą, o šis konstatuoja, jog yra laisva vieta.“
3 Be to, pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnį ir jo I priedą Europos Parlamento nariai privalo išsamiai deklaruoti savo profesinę veiklą ir bet kokį kitą mokamą darbą arba veiklą.
4 2005 m. rugsėjo 28 d. Europos Parlamento sprendimo 2005/684/EB, Euratomas dėl Europos Parlamento narių statuto priėmimo (OL L 262, p. 1, toliau – Parlamento narių statutas) 2 ir 30 straipsniuose numatyta:
„2 straipsnis
1. Parlamento nariai yra laisvi ir nepriklausomi.
2. Susitarimai dėl Parlamento nario mandato atsisakymo nesibaigus kadencijai arba jos pabaigoje yra niekiniai ir negalioja.
<...>
30 straipsnis
Šis Statutas įsigalioja pirmąją Europos Parlamento kadencijos, prasidėsiančios 2009 m., dieną.“
5 Be to, Parlamento narių statuto 4 konstatuojamojoje dalyje sakoma:
„Parlamento narių laisvė ir nepriklausomumas, kurie yra puoselėjami 2 straipsnyje ir kurie nėra paminėti jokiame pirminės teisės akte, turėtų būti įtvirtinti teisės akte. Parlamento narių pareiškimai, kad jie tam tikru laiku atsistatydins iš pareigų, arba pareiškimai dėl atsistatydinimo iš pareigų nenurodant konkretaus laiko, kuriais politinės partijos gali pasinaudoti savo nuožiūra, laikytini nesuderinamais su Parlamento narių laisve ir nepriklausomumu, todėl neturėtų būti teisiškai įpareigojantys.“
Faktinės bylos aplinkybės
6 Per 2004 m. birželio 12 ir 13 d. vykusius Europos Parlamento rinkimus ieškovas Beniamino Donnici buvo įrašytas į bendrą sąrašą „Società Civile – Di Pietro Occhetto“ Pietų Italijos rinkimų apygardoje. Šis sąrašas gavo dvi vietas – pirmąją šioje apygardoje, antrąją – Šiaurės vakarų Italijos rinkimų apygardoje. A. Di Pietro, kuris atsidūrė pačioje sąrašo pradžioje abiejose apygardose, pasirinko būti išrinktas Pietų Italijos rinkimų apygardoje.
7 Atsižvelgiant į abiejose rinkimų apygardose surinktų balsų skaičių, A. Occhetto rinkimų sąraše užėmė antrąją vietą ir aplenkė ieškovą Pietų Italijos rinkimų apygardoje, o G. Chiesa – Šiaurės vakarų Italijos rinkimų apygardoje. Kadangi A. Di Pietro pasirinko būti išrinktas Pietų Italijos rinkimų apygardoje, A. Occhetto turėjo būti skelbiamas išrinktu Šiaurės vakarų Italijos rinkimų apygardoje. Tačiau A. Occhetto rašytiniu pareiškimu, 2004 liepos 6 d. pasirašytu notaro akivaizdoje, o liepos 7 d. gautu Ufficio elettorale nazionale per il Parlamento europeo presso la Corte di cassazione (Nacionalinė Europos Parlamento rinkimų komisija prie Italijos Kasacinio teismo, toliau – Italijos rinkimų komisija), tuo metu turėjęs Italijos senatoriaus mandatą, „neatšaukiamai“ atsisakė Europos Parlamento nario mandato ir vienoje, ir kitoje rinkimų apygardose.
8 Po tokio atsisakymo Italijos rinkimų komisija 2004 m. lapkričio 12 d. pranešė Parlamentui oficialius Europos Parlamento rinkimų rezultatus ir perdavė išrinktų kandidatų bei juos pakeisiančių asmenų sąrašą. Italijos rinkimų komisija išrinktais asmenimis paskelbė G. Chiesa – Šiaurės vakarų Italijos rinkimų apygardoje, o A. Di Pietro – Pietų Italijos rinkimų apygardoje; taip ieškovas tapo pirmuoju neišrinktų kandidatų sąraše šioje apygardoje.
9 Per 2006 m. balandžio 9–10 dienomis vykusius Italijos parlamento rinkimus A. Di Pietro buvo išrinktas Italijos parlamento nariu ir pasirinko nacionalinio parlamento nario mandatą, įsigaliojusį 2006 m. balandžio 28 dieną. Kadangi pagal 1976 m. Akto 7 straipsnio 2 dalį šios pareigos buvo nesuderinamos su Europos Parlamento nario pareigomis, Europos Parlamentas konstatavo, kad nuo kitos dienos yra laisva vieta, ir apie tai informavo Italijos Respubliką.
10 2006 m. balandžio 26 d. pareiškimu A. Occhetto atšaukė 2004 m. liepos 7 d. atsisakymą, išreikšdamas „savo norą pakeisti A. (Di) Pietro kaip pirmasis neišrinktų kandidatų sąraše (Pietų Italijos) rinkimų apygardoje, kadangi bet kokį ankstesnį pareiškimą reikėjo laikyti negaliojančiu, nesukeliančiu pasekmių ir bet kuriuo atveju atšaukiamu <...> ir kadangi bet kuriuo atveju šiuo klausimu reikėjo atsižvelgti į norą, išreikštą paskelbus išrinktus asmenis“.
11 Po šio pareiškimo Italijos rinkimų komisija 2006 m. gegužės 8 d. paskelbė A. Occhetto išrinktu Europos Parlamento nariu.
12 2006 m. liepos 21 d. Sprendimu Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regioninis administracijos teismas, Italija) kaip nepagrįstą atmetė ieškovo ieškinį dėl šio paskelbimo panaikinimo. Iš esmės Tribunale amministrativo regionale del Lazio manė, kad 2004 m. liepos 4 d. A. Occhetto atsisakymas, susijęs su išrinktų asmenų paskelbimu, nereiškė savo vietos atsisakymo po rinkimų rezultatų paskelbimo sudaryto sąrašo galutinėje eilėje. Savo sprendimą jis motyvavo pažymėdamas, jog gerbiant visuomenės valią reikia manyti, kad rinkimų rezultatai yra galutiniai ir nekeičiami, kad toks atsisakymas neturi įtakos galimų aktų dėl vieno asmens pakeitimo kitu nesuderinamumo, panaikinimo, nerenkamumo ar atsisakymo būti paskirtam arba mandato atsisakymo atveju iš teisių turėtojų pusės ir kad dėl to kandidatas, kuris atsisakė būti išrinktas, turi teisę, kai įvykdytos visos vieno asmens pakeitimo kitu sąlygos, atšaukti savo sprendimą atsisakyti būti paskirtas, kad užimtų numatytą laisvą vietą pakeisdamas kitą asmenį.
13 Ieškovas Parlamente taip pat skundė A. Occhetto paskelbimą Europos Parlamento nariu vietoje A. Di Pietro. Tai 2006 m. birželio 21 d. įvertino Parlamento Teisės reikalų komitetas. Nustatęs, kad pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį šis skundas nebuvo priimtinas, nes buvo pagrįstas Italijos rinkimų įstatymu, Teisės reikalų komitetas Europos Parlamentui vienbalsiai pasiūlė patvirtinti A. Occhetto mandatą nuo 2006 m. gegužės 8 dienos. 2006 m. liepos 3 d. Europos Parlamentas patvirtino A. Occhetto mandatą.
14 Įsigaliojusiu galutiniu 2006 m. gruodžio 6 d. Sprendimu Consiglio di Stato (Valstybės taryba) priėmė apelianto apeliacinį skundą dėl minėto Tribunale amministrativo regionale del Lazio sprendimo, jį performulavo ir panaikino 2006 m. gegužės 8 d. Italijos rinkimų komisijos atliktą A. Occhetto paskelbimą Europos Parlamento nariu. Consiglio di Stato nusprendė, pirma, kad atsisakymo būti išrinktam ir atsisakymo savo vietos po rinkimų rezultatų paskelbimo sudaryto sąrašo galutinėje eilėje atskyrimas buvo nelogiškas, nes išrinkimas yra vietos sąrašo galutinėje eilėje pasekmė, o atsisakymas būti išrinktam reiškia, kad suinteresuotasis asmuo neįrašomas į šią sąrašo galutinę eilę su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Consiglio di Stato manė, antra, jog buvo dviprasmiška tvirtinti, kad atsisakymas būti išrinktam neturi pasekmių vieno asmens pakeitimo kitu tikslais ir kad kandidatas, kuris atsisako Europos Parlamento nario mandato, turi teisę grįžti prie šio atsisakymo, nes kalbama apie jo pakeitimą. Galiausiai Consiglio di Stato tvirtino, trečia, kad atsisakymas būti išrinktam buvo neatšaukiamas pareiškimas, kai kompetentinga institucija ar įstaiga, kuriam jis buvo skirtas, tai užfiksavo, o tai pakeičia iš pradžių Rinkimų komisijos sudaryto sąrašo galutinę eilę.
15 2007 m. kovo 29 d. Italijos rinkimų komisija susipažino su minėtu Consiglio di Stato sprendimu ir paskelbė ieškovą Pietų Italijos rinkimų apygardoje išrinktu Parlamento nariu bei atšaukė A. Occhetto mandatą.
16 Apie šį paskelbimą pranešta Europos Parlamentui, kuris tai įrašė 2007 m. balandžio 23 d. plenarinės sesijos protokole:
„Kompetentingos Italijos valdžios institucijos pranešė, kad paskelbimas apie (A. Occhetto) išrinkimą panaikintas ir kad atsiradusi laisva vieta atiteko (ieškovui). Parlamentas atsižvelgia į šiuos sprendimus, sukeliančius pasekmes nuo 2007 m. kovo 29 dienos.
<...>
Pagal (Parlamento darbo tvarkos taisyklių) 3 straipsnio 2 dalį tol, kol nebuvo patikrinti (jo) įgaliojimai ar nebuvo priimtas sprendimas dėl atitinkamo ginčijimo, <...> (ieškovas) <...> dalyvauja Parlamento ir jo organų posėdžiuose, naudodamasis visomis jam priklausančiomis teisėmis, su sąlyga, kad jis iš anksto pareiškė (neatliekantis) su Europos Parlamento nario pareigomis nesuderinamų funkcijų.“
17 Per tą laiką 2007 m. balandžio 5 d. laišku, papildytu balandžio 14 d., A. Occhetto pareiškė prieštaravimą, reikalaudamas Parlamento patvirtinti jo mandatą ir nepatvirtinti ieškovo mandato. 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas), priimto remiantis 2007 m. gegužės 22 d. Teisės reikalų komiteto ataskaita (A6‑0198/2007), Parlamentas paskelbė negaliojančiu ieškovo, apie kurio išrinkimą pranešė kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, mandatą bei patvirtino A. Occhetto mandatą. Parlamentas taip pat įgaliojo savo pirmininką apie šį sprendimą pranešti kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai, ieškovui ir A. Occhetto.
Procesas ir šalių reikalavimai
18 2007 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu ieškiniu ieškovas pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
19 Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje tą pačią dieną, pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnį ir EB 242 straipsnį ieškovas pateikė šį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdamas, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo vykdymas bei iš Parlamento priteistos bylinėjimosi išlaidos arba atidėtas šio klausimo nagrinėjimas.
20 Savo rašytinėse pastabose, pateiktose Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2007 m. liepos 8 d., Parlamentas reikalavo atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip nepriimtiną, papildomai – atmesti šį prašymą kaip nepagrįstą bei galiausiai priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
21 2007 m. liepos 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu A. Occhetto paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Parlamento reikalavimus.
22 Per nustatytą terminą pagrindinės bylos šalys pateikė savo pastabas dėl šio prašymo.
23 2007 m. liepos 13 d. Nutartimi laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas leido A. Occhetto įstoti į bylą ir nurodė pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą.
24 Savo įstojimo į bylą paaiškinime, pateiktame Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2007 m. liepos 29 d., A. Occhetto reikalavo atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas arba atidėti šio klausimo nagrinėjimą.
25 2007 m. rugpjūčio 2 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Italijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovo reikalavimų. Italijos Respublikai buvo nurodyta pateikti savo pastabas per posėdį ir atidėtas klausimo dėl leidimo jai įstoti į bylą nagrinėjimas.
26 Žodiniai šalių paaiškinimai išklausyti 2007 m. rugsėjo 12 d. vykusiame posėdyje.
27 Posėdyje šalių buvo paprašyta žodžiu pateikti savo pastabas dėl Italijos Respublikos prašymo leisti įstoti į bylą. Šalys šiuo klausimu prieštaravimų nepareiškė. Tokiomis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pirmąją pastraipą, taikomą Pirmosios instancijos teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmąją pastraipą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas Italijos Respublikai leido įstoti į bylą, ir tai buvo užregistruota posėdžio protokole.
28 Posėdyje pateikusi savo žodines pastabas Italijos Respublika reikalavo patenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
29 Posėdyje laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prie bylos medžiagos nusprendė pridėti, pirma, 2007 m. balandžio 23 d. Parlamento plenarinės sesijos protokolo ištrauką, kurioje yra jo 10 punktas, ir, antra, 1983 m. sausio 7 d. antrosios Parlamento Įgaliojimų patikrinimo komiteto ataskaitos kopiją. Šiuo klausimu šalys nepateikė prieštaravimų.
Dėl teisės
30 Pagal kartu svarstomas, pirma, EB 242 ir 243 straipsnių nuostatas ir, antra, EB 225 straipsnio 1 dalį, jei Pirmosios instancijos teismas mano, kad tai reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą arba nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias priemones. Šiuo tikslu jis laikosi Procedūros reglamento 104 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurios plačiau įtvirtintos teismų praktikoje.
31 Todėl laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą ir nustatyti būtinas laikinąsias priemones, tik jei įrodyta, kad jų taikymą prima facie pateisina faktiniai ir teisiniai pagrindai (fumus boni juris) ir kad jas būtina taikyti skubiai, nes siekiant išvengti rimtos ir nepataisomos žalos ieškovo interesams jos turi būti priimtos ir sukelti pasekmes iki sprendimo pagrindinėje byloje priėmimo. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prireikus gali palyginti esamus interesus (2000 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑377/98 R, Rink. p. I‑6229, 41 punktas ir 2001 m. vasario 23 d. Nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00 R, Rink. p. I‑1461, 73 punktas; 2007 m. vasario 16 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Vengrija prieš Komisiją, T‑310/06 R, Rink. p. II‑0000, 19 punktas).
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
32 Parlamentas nurodo, kad šis prašymas yra nepriimtinas. Jo manymu, ginčijamą sprendimą galima vykdyti tik vienu atžvilgiu, tai yra Parlamento pirmininkui duotas nurodymas perduoti šį sprendimą suinteresuotosioms institucijoms ir asmenims. Kalbant apie ieškovą, ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje numatomas jam nepalankus turinys, kurio nereikia vykdyti, nes joje tik paskelbiamas jo mandatas negaliojančiu. Taigi ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymas negali jo paversti teigiamu aktu, tai yra sprendimu, kuris ieškovo mandatą paskelbia galiojančiu. Iš tikrųjų remiantis teismų praktika iš esmės prašymo sustabdyti sprendimo vykdymą negalima pateikti prieš nepalankų administracinį sprendimą, nes sustabdymas negali pakeisti ieškovo padėties (2002 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Front national ir Martinez prieš Parlamentą, C‑486/01 P‑R ir C‑488/01 P‑R, Rink. p. I‑1843, 73 punktas; 2006 m. gegužės 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Gollnisch prieš Parlamentą, T‑42/06 R, Rink. p. II‑0000, 30 punktas) ir todėl nesuteikia jam praktinės naudos (2004 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Bactria prieš Komisiją, T‑76/04 R, Rink. p. II‑2025, 52 punktas ir minėtos nutarties Gollnisch prieš Parlamentą 36 ir 37 punktai).
Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimas
33 Ne kartą buvo nuspręsta, kad iš esmės prašymo sustabdyti nepalankų administracinį sprendimą negalima pateikti, kai toks sustabdymas negali pakeisti ieškovo padėties (1997 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Moccia Irme prieš Komisiją, C‑89/97 P(R), Rink. p. I‑2327, 45 punktas ir šios nutarties 32 punkte minėtos nutarties Front national ir Martinez prieš Parlamentą 73 punktas; 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Lormines prieš Komisiją, T‑107/01 R ir T‑175/01 Rink. p. II‑3193, 48 punktas ir 2004 m. sausio 16 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T‑369/03 R, Rink. p. II‑205, 62 punktas ir šios nutarties 32 punkte minėtos nutarties Gollnisch prieš Parlamentą 30 punktas).
34 Tokiomis aplinkybės sprendimas atsisakyti nustatyti prašomą priemonę yra nepalankus sprendimas (šiuo klausimu žr. šios nutarties 33 punkte minėtos nutarties Lormines prieš Komisiją 48 punktą).
35 Šiuo atveju atrodo, kad Parlamentas nepagrįstai ginčijamą sprendimą kvalifikavo kaip nepalankų. Iš tikrųjų šiuo sprendimu tikrinami ieškovo, kaip Parlamento nario, įgaliojimai, o po tokio patikrinimo jo mandatas skelbiamas negaliojančiu. Tuo pačiu metu ginčijamu sprendimu patvirtintas A. Occhetto mandatas, ir šitaip baigėsi laikina ieškovui palanki padėtis, kurioje jis buvo atsidūręs pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 2 dalį nuo 2007 m. kovo 29 dienos.
36 Tačiau ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymas, o su tuo sutinka pats Parlamentas (žr. šios nutarties 99 punktą), pakeis ieškovo teisinę padėtį, nes taip išliktų laikina ir palanki pirmiau nurodyta padėtis, ir jis toliau dalyvautų Parlamento ir jo organų posėdžiuose, naudodamasis visomis savo teisėmis. Tokiomis aplinkybėmis ir priešingai tam, ką nurodo Parlamentas, ginčijamas sprendimas negali būti kvalifikuojamas, kiek jis susijęs su ieškovu, kaip nepalankus aktas šios nutarties 33 punkte minėtos teismų praktikos prasme.
37 Iš to matyti, kad ieškovas pakankamai pagrindė savo suinteresuotumą sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą ir kad dėl to šis prašymas turi būti pripažintas priimtinu.
Dėl fumus boni juris
38 Ieškovas tvirtina, kad savo pagrindiniame ieškinyje jis nurodo du ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus. Kaip pirmą pagrindą jis iš esmės nurodo tai, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Parlamentas pažeidė taisykles ir principus, kurie apibrėžia jo kompetenciją tikrinant savo narių įgaliojimus. Antruoju pagrindu ieškovas ginčija ginčijamo sprendimo motyvų adekvatumą.
39 Siekiant nustatyti, ar šioje byloje įvykdyta fumus boni juris sąlyga, reikia prima facie įvertinti, ar ieškovo nurodytas teisinis pagrindas pagrindiniam ieškiniui pagrįsti yra pagrįstas, ir todėl nustatyti, ar bent jau vienas iš jų yra rimtas ir negali būti atmestas šioje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje (šiuo klausimu žr. 1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt., C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165, 26 punktą; 1999 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99 R, Rink. p. II‑1961, 132 punktą ir 2007 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nutarties Prancūzija prieš Komisiją, T‑257/07 R, Rink. p. II‑0000, 59 punktą).
40 Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad pirmiausia reikia prima facie įvertinti ieškovo pateiktų argumentų pagrįstumą jo pirmajam pagrindui pagrįsti.
Šalių argumentai
41 Italijos Respublikos palaikomas ieškovas nurodo, kad nacionaliniai aktai dėl Parlamento narių mandatų remiantis EB 190 straipsnio 4 dalimi ir 1976 m. Akto 8 straipsniu patenka į valstybių narių kompetenciją ir priimami pagal vidaus teisės sistemoje nustatytas minėtų valstybių normas, procedūras bei garantijas. Įgaliojimų patikrinimo srityje pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį Parlamentas turėtų tik atsižvelgti į nacionaliniu lygiu priimtus sprendimus ir negali kvestionuoti rinkimų rezultatų paskelbimo bei išrinktam asmeniui suteikto mandato, nes tai yra nacionalinės valdžios institucijų prerogatyva, kurią joms suteikia Bendrijos teisės nuostatos. Patikrinti, ar laikomasi nacionalinėje teisėje numatytos procedūros, nacionalinių taisyklių, be kita ko, tų, kurios reglamentuoja atsisakymą būti išrinktam, galiojimo bei ar paisoma suinteresuotųjų asmenų pagrindinių teisių, turi tik kompetentingi nacionaliniai teismai arba, jeigu kreiptasi, Europos žmogaus teisių teismas, o ne Parlamentas.
42 Tai, kas išdėstyta pirmiau, patvirtina teismų praktika (2003 m. balandžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Le Pen prieš Parlamentą, T‑353/00, Rink. p. II‑1729, 92 ir 93 punktai ir 2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Le Pen prieš Parlamentą, C‑208/03 P, Rink. p. I‑6051, 51 punktas), kur pabrėžiama, jog „Parlamentas visiškai neturi kompetencijos laisvo mandato, atsirandančio taikant nacionalines nuostatas, taikymo atveju“, bei paties Parlamento praktika, kuri matyti tiek iš 2006 m. liepos 3 d. Sprendimo, kuriuo kaip nepriimtinas atmestas ieškovo prieštaravimas, tiek iš 2004 m. lapkričio 26 d. Parlamento Teisės reikalų komiteto ataskaitos (A6‑0043/2004) dėl įgaliojimų patikrinimo. Iš tikrųjų šioje ataskaitoje atskirti prieštaravimai dėl 1976 m. Akto specialiųjų nuostatų ir dėl nacionalinių įstatymų, tačiau jie buvo atmesti kaip nepriimtini.
43 Be to, ieškovas mano, kad yra nereikšmingos kitos Parlamento Teisės reikalų komiteto 2007 m. gegužės 22 d. ataskaitoje (A6‑0198/2007) nurodytos nuostatos dėl ieškovo įgaliojimų patikrinimo ir visų pirma Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalis, kuri nurodo jų 4 straipsnio 3 dalį.
44 Pirma, šioje byloje 1976 m. Akto 12 straipsnio prasme reikia patikrinti išrinkto asmens įgaliojimus, o ne laisvą vietą, nes tam būtų taikoma Parlamento darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 3 dalis. Bet kuriuo atveju 1976 m. Aktas aiškiai skiria laisvas vietas, atsiradusias dėl atsistatydinimo, kurios numatytos pastarojoje nuostatoje, bei mandato panaikinimą, kurį reglamentuoja nacionalinė teisė, į kurią Parlamentas tik atsižvelgia pagal minėto akto 13 straipsnį. Šiuo atveju laisva vieta, kurią užėmė A. Occhetto, ir jo pakeitimas ieškovu yra tiesioginė 2007 m. kovo 29 d. Italijos rinkimų komisijos pranešimo, kuriuo ji informavo Parlamentą apie galutinį A. Occhetto paskelbimo pakeisiančiu A. Di Pietro bei ieškovo paskelbimo išrinktu Parlamento nariu Pietų Italijos rinkimų apygardoje panaikinimą, pasekmė. Dėl šios priežasties Parlamentas turėjo laikytis nacionaliniu lygiu priimtų sprendimų ir netikrinti, nei ar A. Occhetto atsisakymas atitiko 1976 m. Aktą, nei ar jis atitiko formalias Parlamento darbo tvarkos taisyklių 4 straipsnio 3 dalies sąlygas.
45 Kita vertus, nuorodos į 1976 m. Akto „raidę ir dvasią“, esančios Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalyje, negalima aiškinti taip, kad ji leidžia Parlamentui persvarstyti nacionalinės valdžios institucijų priimtus sprendimus, nes 1976 m. Akto 12 straipsnis aiškiai nurodo, kad Parlamentas „atsižvelgia“ į nacionalinės valdžios institucijų paskelbus oficialius rinkimų rezultatus. Kitoks Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalies aiškinimas neišvengiamai reikštų jos negaliojimą, nes jis numatytų išimtį, nesuderinamą su 1976 m. Akto nuostatomis.
46 Be to, Parlamentas negali remtis Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalimi net ir kartu su 1976 m. Akto 6 straipsniu, siekdamas užginčyti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos paskelbimą. Pirma, 1976 m. Akto 6 straipsnis susijęs tik su reguliariai išrinktų Parlamento narių įgaliojimų įgyvendinimu ir nėra taikomas Parlamento nariui išrinkti, o tai chronologiškai vyksta pirmiau. Antra ir bet kuriuo atveju, ši nuostata neleistų patvirtinti kandidatų aktų ar sprendimų negaliojimo, įskaitant politinio pobūdžio, kaip antai kandidato neatšaukiamas atsisakymas, kuris reiškia parlamento nario mandato atsisakymą. Tai patvirtina Parlamento rezoliucija dėl parlamento narių mandato galiojimo ginčijimo atsižvelgiant į „tourniquet“ sistemą (OL C 68, 1983, p. 31) ir antroji 1983 m. sausio 7 d. Įgaliojimų patikrinimo komiteto ataskaita, paminėta šioje rezoliucijoje. Kalbant apie Parlamento narių statuto 2 straipsnį, priešingai tam, kas nurodyta ginčijamame sprendime, tai yra visiškai nauja nuostata, kaip matyti iš šio statuto 4 konstatuojamosios dalies, ir bet kuriuo atveju netaikoma šioje byloje.
47 Galiausiai ieškovas mano, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia res judicata principą, nes dėl jo netenka poveikio res judicata galią jau įgijęs Consiglio di Stato sprendimas. Šiuo klausimu ieškovas nurodo 2003 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimą (Köbler, C‑224/01, Rink. p. I‑10239, 38 ir 39 punktai), kuriame atmetama bet kokia galimybė nesilaikyti res judicata galios net tada, kai pažeidžiama Bendrijos teisė, nes ji tik palieka galimybę tam tikromis sąlygomis nacionaliniame teisme reikalauti, kad valstybė atlygintų tariamai patirtą žalą.
48 Pirma, Parlamentas pažymi, kad kompetencija, kurią jam suteikia 1976 m. Akto 12 straipsnio pirmasis sakinys, yra šios nuostatos esmė. Parlamento teisė patikrinti savo narių įgaliojimus reiškia patikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijų, taikant nacionalinę rinkimų teisę, perduotas paskyrimo aktas atitinka 1976 m. Akto principus. Tokia yra šios procedūros reikšmė, kaip matyti iš darbo tvarkos, Parlamento įgaliojimų ir imunitetų patikrinimo komiteto ataskaitos dėl Parlamento darbo tvarkos taisyklių 7 ir 8 straipsnių, susijusių su Parlamento nario įgaliojimų patikrinimu ir trukme (A3‑0166/94), atitinkančių šiuo metu galiojančių Parlamento darbo tvarkos taisyklių atitinkamai 3 ir 4 straipsnius.
49 Todėl kai, kaip šiuo atveju, Parlamentas nustato, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos atliktas vieno Parlamento nario paskyrimas prieštarauja Bendrijos teisei, jis negali patvirtinti šio mandato net ir tuo atveju, kai aptariamą nacionalinį aktą galutinai priėmė aukščiausioji atitinkamos valstybės narės teisminė institucija. Galiausiai tokiu atveju Parlamentas būtų kompetentingas patikrinti, ar laikytasi minėtų Bendrijos principų ir normų, kad būtų užtikrinta Bendrijos teisės viršenybė, o jai prieštaraujantys nacionalinės teisės aktai nebūtų taikomi. Tokiu atveju Parlamentas galėtų tik atkreipti Komisijos dėmesį į galimą 1976 m. Akto pažeidimą, nes dėl to jis turėtų priimti sprendimą dėl įgaliojimų patikrinimo, o tai būtų nesuderinama su 1976 m. Aktu, t. y. šiuo atveju ieškovo mandato patikrinimu, pažeidžiant šio akto 6 straipsnį.
50 Antra, Parlamentas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas atitinka 1976 m. Akto 6 straipsnį. Parlamento manymu, Italijos Europos Parlamento narių rinkimų sistema leidžia iškelti kandidatūras keliose rinkimų apygardose. Tokia galimybė gali skatinti kandidatus sudaryti susitarimus dėl galbūt po rinkimų gauto parlamento nario mandato. Tačiau tokiais susitarimais ne tik neatsižvelgiama į per rinkimus visuomenės išreikštą valią, bet taip pat apribojama galimybė išrinktiems kandidatams įgyvendinti savo parlamentinius įgaliojimus. Todėl Parlamentas turi prižiūrėti, kad būtų laikomasi Bendrijos teisės, ir vengti, kad jo priimtais aktais nebūtų įtvirtinti kokie nors neteisėti veiksmai.
51 Šiuo atveju Parlamentas konstatavo, kad Italijos valdžios institucijos pažeidė 1976 m. Akto 6 straipsnį. Iš tikrųjų šioje nuostatoje įtvirtintas parlamento nario mandato laisvės principas yra nesuderinamas su kokios nors susitarimų dėl Parlamento nario įgaliojimų vykdymo teisinės reikšmės pripažinimu. Todėl Tribunale amministrativio regionale del Lazio sprendime teisingai nuspręsta, kad A. Occhetto atsisakymas negalėjo būti susijęs su jo kandidatūra. Atvirkščiai, Consiglio di Stato priimtas priešingas sprendimas pažeidė mandato laisvės principą.
52 Trečia, Parlamentas mano, kad Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalis yra reikšminga nuostata ieškovo įgaliojimams patikrinti, nes Italijos valdžios institucijos Parlamento nariu jį paskyrė atsižvelgusios į 2004 m. liepos 4 d. išreikštą A. Occhetto atsisakymą. Nuo to momento, kai 2006 m. liepos mėn. Parlamentas patvirtino tokį Parlamento nario mandatą kaip A. Occhetto, tuo atveju, jeigu nacionalinės valdžios institucijos jį atšaukė, jis turi patikrinti, ar tokiu atšaukimu laikomasi 1976 m. Akte įtvirtintų principų. Priešingai tam, ką tvirtina ieškovas, tai nėra parlamento nario mandato panaikinimas, taikant nacionalinę teisę, kurį Parlamentas turi paprasčiausiai įgyvendinti. Jeigu taip būtų šiuo atveju, 2006 m. liepos 3 d. Parlamento sprendimas dėl A. Occhetto mandato galiojimo neturėtų teisinės reikšmės. Iš tikrųjų dėl tokio Parlamento įgaliojimų apribojimo tokioje situacijoje bet kokio veiksmingumo netektų 1976 m. Akto 12 straipsniu jam aiškiai suteikti kontrolės įgaliojimai ir tai aiškiai prieštarautų Bendrijos teisės aiškinimo taisyklėms. Dėl šios priežasties ieškovo prieštaravimas dėl Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalies teisėtumo turi būti atmestas, nes šis straipsnis atitinka 1976 m. Akto 6 ir 12 straipsnius.
53 Parlamento rezoliucija dėl Parlamento narių mandato galiojimo ginčijimo atsižvelgiant į „tourniquet“ sistemą (žr. šios nutarties 46 punktą) negali paneigti ankstesnių teiginių, nes šioje rezoliucijoje Parlamentas taip pat priėmė poziciją, patvirtinančią mandato laisvės principą, įtvirtintą 1976 m. Akto 6 straipsnyje. Ginčijamame sprendime Parlamentas taip pat nepažeidė res judicata principo, nes šio sprendimo O punkte pripažino, kad Consiglio di Stato sprendimas turėjo res judicata galią.
54 Galiausiai Parlamentas mano ginčijamame sprendime teisingai rėmęsis Parlamento narių statutu. Šį statutą Bendrijos tesės aktų leidėjas priėmė 2005 m., nors jis įsigalios tik 2009 metais. Todėl aiškinant 1976 m. Akto 6 straipsnį reikia atsižvelgti į Bendrijos teisės aktų leidėjo jau išreikštą nuomonę. Be to, valstybėms narėms nustatyta pareiga nepriimti nacionalinių nuostatų, prieštaraujančių jau priimtai Bendrijos teisės nuostatai, net jeigu pastaroji dar neįsigaliojo.
55 A. Occhetto tvirtina, kad atsisakymą būti išrinktam jis pateikė Italijos rinkimų komisijai 2004 m. liepos 7 d. (žr. šios nutarties 7 punktą), vadovaudamasis rinkiminiu susitarimu dėl vietų, kurias Europos Parlamento rinkimuose gaus bendras sąrašas „Società Civile – Di Pietro Occhetto“, pasidalijimo, kurį sudarė dviejų šio sąrašo dalyvių vadovai, t. y. jis pats ir A. Di Pietro. Tai, be kita ko, matyti iš ieškovo ir A. Di Pietro tvirtinimų, nurodytų Tribunale civile di Roma (Romos civilinių bylų teismas) pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo prieš A. Occhetto, kuriuo siekiama gauti žalos atlyginimą, tariamai jo patirtą dėl to, kad A. Occhetto atšaukė atsisakymą būti paskirtam Parlamento nariu. Tame pačiame procese A. Occhetto pateikė priešpriešinį reikalavimą dėl absoliutaus atsisakymo, kuris yra, jo teigimu, neteisėto ir dėl to niekinio susitarimo išdava, negaliojimo.
56 A. Occhetto pažymi, kad vykdydamas minėtą susitarimą 2004 liepos 6 d. notaro akivaizdoje jis pasirašė keturis atsisakymus būti paskirtam nariu, tarp kurių ir tą, kuris kitą dieną pateiktas kompetentingoms Italijos valdžios institucijoms. Šis dokumentas leido A. Di Pietro, kuris buvo išrinktas dviejose nurodytose rinkimų apygardose, tapti pasirinkimo teisės keliamų pasekmių „šeimininku“ ir „teisėju“, nes dalyvavo sprendžiant dėl antrosios vietos bendrame sąraše suteikimo.
57 Tačiau, A. Occhetto teigimu, aptariamas susitarimas, skirtas pakeisti kandidatų eilės tvarką atitinkamame sąraše, sudarytame po rinkėjų balsavimo, yra neteisėtas ir niekinis. Todėl bet koks atsisakymas būti išrinktam, vykdant tokį susitarimą, taip pat yra niekinis. Be to, toks atsisakymas būti išrinktam prieštarauja 1950 m lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) papildomo protokolo 3 straipsniui, pagal kurį susitariančios šalys privalo rengti laisvus rinkimus „sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonių išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“, bei 1976 m. Akto 4 straipsniui. Toks atsisakymas taip pat pažeidžia ne tik A. Occhetto „pasyviąją rinkimų teisę“, bet ir už jį balsavusių rinkėjų „aktyviąją rinkimų teisę“.
58 A. Occhetto nurodo, kad argumentas dėl absoliutaus jo atsisakymo būti išrinktam, kaip neteisėto susitarimo išdavos, negaliojimo nebuvo nurodytas Italijos administraciniuose teismuose, nes jie negalėjo jo išnagrinėti. Italijos teismų sistema nustato kompetencijų pasidalijimą tarp administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, o Consiglio di Stato, kaip administracinis teismas, negali nagrinėti klausimo dėl A. Occhetto atsisakymo būti išrinktam negaliojimo, nes šį klausimą kompetentingi nagrinėti Italijos civilinių bylų teismai.
59 Todėl Parlamentas teisingai priėmė ginčijamą sprendimą, įgyvendindamas savo prerogatyvas, kurias jam suteikia 1976 m. Aktas ir Parlamento darbo tvarkos taisyklės. Iš tikrųjų galiausiai Parlamentas turi užtikrinti, kad nacionalinės procedūros atitiktų pagrindinius konstitucinės demokratijos principus.
60 Šiuo klausimu iš 1976 m. Akto ir EŽTK matyti, kad kandidatų sąrašo eilė pagal gautų balsų skaičių yra neliečiama ir jos negali pakeisti aktai, išreiškiantys privačius interesus. Todėl vienintelis momentas, kada kompetentingos valdžios institucijos rinkimų srityje galėjo atsižvelgti į galimą kandidato, įrašyto pirmuoju numeriu galutinio rinkimų sąrašo eilėje, atsisakymą būti išrinktam, yra tada, kai pradedama išrinktų asmenų paskelbimo procedūra, nes suinteresuotasis kandidatas turėjo teisę atšaukti galbūt anksčiau paskelbtą atsisakymą ar prireikus jį patvirtinti, nors ir implicitiškai. Paneigti tokią suinteresuotojo kandidato teisę, kaip padarė Consiglio di Stato savo sprendime (žr. šios nutarties 14 punktą), reikštų, kad atsisakymo nebūtų galima atšaukti net ir tuo atveju, jeigu jis būtų nešvarių susitarimų ar rinkiminių machinacijų bei politinių ar rinkiminių sukčiavimų pasekmė.
61 Todėl minėtas Consiglio di Stato sprendimas pažeidė EŽTK, ir po šio sprendimo A. Occhetto pareiškė ieškinį Europos Žmogaus teisių teisme.
62 Galiausiai A. Occhetto mano, kad nėra svarbi Parlamento rezoliucija dėl Parlamento narių mandato galiojimo ginčijimo atsižvelgiant į „tourniquet“ sistemą, kurią nurodo ieškovas (žr. šios nutarties 46 punktą), nes kalbama apie politinės partijos viduje įvykusius faktus, o ne, kaip šiuo atveju, faktus įvykusius skirtingas politines partijas vienijančio rinkimų sąrašo viduje. Be to, tai nėra nei susitarimas, nei koks nors kandidatui darytas spaudimas, bet paprastas pasirinkimas, siekiant užtikrinti platų ir lygiateisį atitinkamos partijos sudedamųjų dalių atstovavimą, neatimant nė vieno kandidato atstovavimo teisės, nes buvo įvykdytas bendras politinis projektas.
63 Dėl šių priežasčių A. Occhetto mano, kad sąlyga dėl fumus boni juris šioje byloje nėra įvykdyta.
Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimas
64 Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal EB 7 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą ir EB 189 pirmąją pastraipą Parlamentas vykdo Sutartimis jam suteiktus įgaliojimus ir veikia jų neperžengdamas.
65 EB 190 straipsnio 4 dalis numato, kad Parlamentas parengia pasiūlymą dėl rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms joms bendrus principus ir kad gavusi visos sudėties Parlamento daugumos narių patvirtintą pritarimą, Taryba, spręsdama vieningai, nustato atitinkamas nuostatas, kurias rekomenduoja šioms valstybėms priimti pagal jų atitinkamas konstitucines nuostatas.
66 Šios nuostatos įtvirtintos 1976 m. Akte, kurio 8 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad, remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos. Todėl pagal šį straipsnį Parlamento narių rinkimų, įvykusių 2004 m. birželio 13 ir 14 d., procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje vis dar reglamentavo reikšmingos nacionalinės nuostatos, o konkrečiai šiuo atveju – 1979 m. sausio 24 d. Italijos įstatymas Nr. 18 dėl Italijos atstovų rinkimų į Europos Parlamentą (GURI, Nr. 29, 1979 m. sausio 30 d., p. 947).
67 Siekiant patikslinti sritį, į kurią patenka šis ginčas, reikia priminti, kad Italijos įstatymas Nr. 18 suteikia galimybę vienu metu iškelti savo kandidatūrą keliose rinkimų apygardose. Būtent todėl A. Di Pietro galėjo iškelti savo kandidatūrą bendrame sąraše „Società Civile – Di Pietro Occhetto“ tiek Pietų Italijos, tiek Šiaurės vakarų Italijos rinkimų apygardose. Kaip jau buvo pažymėta, aptariamas sąrašas gavo dvi vietas – po vieną kiekvienoje rinkimų apygardoje. A. Di Pietro, kuris užėmė pirmąją vietą abiejose apygardose, 2004 m. liepos 6 d. pasirinko vietą Pietų Italijos rinkimų apygardoje, o A. Occhetto, kuris tuo metu taip pat turėjo nacionalinio parlamento mandatą, tą pačią dieną notaro akivaizdoje „neatšaukiamai“ atsisakė Europos Parlamento nario mandato ir vienoje, ir kitoje rinkimų apygardoje.
68 Po šių įvykių 2004 m. lapkričio 12 d. Italijos rinkimų komisija perdavė Parlamentui oficialius Europos Parlamento rinkimų rezultatus su išrinktų kandidatų ir juos pakeisiančių asmenų sąrašu. Italijos rinkimų komisija išrinktais asmenimis paskelbė G. Chiesa – Šiaurės Vakarų Italijos rinkimų apygardoje, o A. Di Pietro – Pietų Italijos regione, ir taip ieškovas tapo pirmuoju tarp neišrinktų kandidatų šioje rinkimų apygardoje. A. Occhetto šiame sąraše nebuvo.
69 Tačiau A. Di Pietro, išrinktas į Italijos parlamentą per 2006 m. balandžio 9 ir 10 d. vykusius rinkimus, pasirinko nacionalinio parlamento nario mandatą, palikdamas laisvą savo vietą Europos Parlamente. Savo atsisakymą būti išrinktam atšaukusį A. Occhetto Italijos rinkimų komisija paskelbė išrinktu Pietų Italijos rinkimų apygardoje. Tai užginčyta kompetentinguose Italijos teismuose, kur buvo nurodytas ir svarstomas A. Occhetto atsisakymas būti išrinktam, ir šie procesai pasibaigė tuo, kad ieškovas oficialiai paskelbtas išrinktu į Europos Parlamentą ir apie šį paskelbimą 2007 m. kovo 29 d. Italijos rinkimų komisija oficialiai pranešė Parlamentui.
70 Todėl šis ginčas patenka į ieškovo įgaliojimų patikrinimo, kurį turi atlikti Parlamentas, taikydamas 1976 m. Akto 12 straipsnį ir gavęs A. Occhetto prieštaravimą pagal tą patį straipsnį, sritį, kuri yra Parlamento kompetencijos šioje srityje teisinis pagrindas.
71 Iš 1976 m. Akto 12 straipsnio teksto matyti, kad Parlamentas neturi jokios principinės kompetencijos prižūrėti, ar valstybės narės, nesvarbu, bendrai ar konkrečiai, laikosi Bendrijos teisės rinkimų srityje. Atvirkščiai, šia nuostata pažymima, kad Parlamento turima patikrinimo teisė bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo ribota.
72 Nors Parlamentas teisingai tvirtina, kad pagal ginčijamo sprendimo P punktą jam ir tik jam vienam tenka teisė tikrinti savo narių įgaliojimus, jis nepamini 1976 m. Akto 12 straipsnio antrojo sakinio, kuris neatskiriamas nuo pirmojo sakinio, kiek jis jį papildo numatydamas dvigubą Parlamento turimos teisės tikrinti įgaliojimus apribojimą.
73 Pirma, šiuo tikslu Parlamentas „atsižvelgia į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus“.
74 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal 1976 m. Akto 8 straipsnį „rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos“, remiantis 1976 m. Akto nuostatomis. Todėl nors valstybės narės privalo laikytis 1976 m. Akto nuostatų, kiek jos numato tam tikrą rinkimų tvarką, vis dėlto galiausiai joms tenka pareiga pagal jų nacionalinėse nuostatose nustatytą procedūrą surengti rinkimus ir dėl to taip pat suskaičiuoti balsus bei oficialiai paskelbti rinkimų rezultatus.
75 „Atsižvelgimo“ į šiuos rezultatus veiksmas, atrodo, reiškia, kad Parlamento vaidmuo yra tik atsižvelgti į nacionalinių valdžios institucijų atliktą išrinktų asmenų pripažinimą, t. y. į prieš tai galiojusią teisinę padėtį, susiklosčiusią išimtinai dėl šių valdžios institucijų sprendimo, o tai aiškiai rodo, jog Parlamentas šioje srityje visiškai neturi diskrecijos teisės. Todėl, atrodo, reikia atmesti galimybę, kad Parlamentas šiame kontekste galėtų nagrinėti atitinkamo nacionalinio akto teisėtumą ir atsisakyti į jį atsižvelgti, jeigu, jo manymu, yra padarytas pažeidimas (tuo atveju, kai Parlamentas susipažino su kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos paskelbtu mandato panaikinimu, žr. šios nutarties 42 punkte minėto 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Le Pen prieš Parlamentą 49–56 punktus ir šios nutarties 42 punkte minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Le Pen prieš Parlamentą 90–92 punktus).
76 Antra, ypatinga Parlamento kompetencija nagrinėti ginčus, pateiktus tikrinant įgaliojimus, taip pat apribota ratione materiae vien tik tais ginčais, „kurie gali kilti pagal (1976 m. Akto) nuostatas, išskyrus jame nurodytais nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus“.
77 Taigi bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Parlamentas neteisingai suprato 1976 m. Akto 6 straipsnio prasmę, taikydamas jį tokioje situacijoje, kuri nepatenka į jo taikymo sritį. Iš tikrųjų šis straipsnis susijęs tik su tais Parlamento nariais, kurie turi turėti teisę nepriklausomai naudotis savo prerogatyvomis, o ne išrinktais kandidatais, kurių įgaliojimų Parlamentas dar nepatikrino pagal 1976 m. Akto 12 straipsnį. Tokio asmens mandato patvirtinimas, Parlamentui vykdant jo įgaliojimų patikrinimo procedūrą, yra išankstinė ir būtina sąlyga, kad jam būtų taikomas 1976 m. Akto 6 straipsnis.
78 Tokios išvados negali paneigti Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos paskutinis sakinys. Ši nuostata leidžia išrinktam kandidatui, kurio įgaliojimai dar nebuvo patikrinti, dalyvauti Parlamento posėdžiuose deputato statusu ir naudotis visomis savo teisėmis, įskaitant tomis, kurios jam tenka pagal 1976 m. Akto 6 straipsnį, bet tik laikinai ir nepažeidžiant vėlesnio Parlamento sprendimo dėl jo įgaliojimų patikrinimo.
79 Tačiau reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo motyvuose atskleidžiamas Parlamento noras prilyginti išrinkto kandidato padėtį Parlamento nario padėčiai, o tai matyti skaitant 1976 m. Akto 6 straipsnį remiantis Parlamento narių statuto, kuris įsigalios tik 2009 m., 2 straipsniu, numatančiu, kad Parlamento nariai yra laisvi ir nepriklausomi (1 dalis) ir kad susitarimai dėl Parlamento nario mandato atsisakymo nesibaigus kadencijai arba jos pabaigoje yra niekiniai ir negalioja (2 dalis) (žr. ginčijamo sprendimo F konstatuojamąją dalį).
80 Šitaip Parlamentas ginčijamo sprendimo K konstatuojamojoje dalyje manė, kad „(1976 m.) Akto 6 straipsnis, atsižvelgiant į Parlamento interesus, taip pat apima kandidatus, kurie oficialiai įrašyti po rinkimų sudaryto sąrašo galutinėje eilėje <...>, žinant, kad šie kandidatai galbūt sudarys Parlamentą“.
81 Be to, kadangi A. Occhetto nebuvo įrašytas į po 2004 m. birželio mėn. rinkimų Italijos valdžios institucijų sudaryto kandidatų sąrašo galutinę eilę, galima prima facie manyti, jog minėtas Parlamento tvirtinimas kilo contra legem aiškinant 1976 m. Akto 6 straipsnį, o tai negali būti priimta.
82 Problema, kurią iškėlė A. Occhetto pateiktas ginčas, a priori niekaip nesusijusi su veiksmingu jo įgaliojimų įgyvendinimu; ji susijusi su ankstesniaisiais veiksmais, nes siekiama, kad nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos teisėtai paskelbtų oficialiai išrinktą kandidatą. Tokia padėtis ir su ja susijusios bylos patenka į nacionaliniais teisės aktais rinkimų srityje reglamentuojamą sritį ir į kompetentingos nacionalinės administracinės valdžios ir teismų kompetenciją.
83 Reikia pažymėti, kad būtent tokiomis aplinkybėmis Parlamentas priėmė savo 2006 m. liepos 3 d. Sprendimą, kurio jis nepaminėjo ginčijamame sprendime ir kuriame, remdamasis 1976 m. Akto 12 straipsniu, jis manė, kad ieškovo, kuris anksčiau buvo įrašytas pirmu neišrinktu kandidatu Pietų Italijos rinkimų apygardoje, prieštaravimas, pateiktas po oficialaus A. Occhetto paskelbimo išrinktu kandidatu, nėra priimtinas, nes pagrįstas Italijos rinkimų įstatymu.
84 Tokiomis aplinkybėmis ieškovo tvirtinimas, pagal kurį Parlamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė 1976 m. Akto 12 straipsnį, neatrodo visiškai nepagrįstas.
85 Tokios išvados, atrodo, negali paneigti Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalis, kuri aiškiai nurodyta ginčijamo sprendimo C konstatuojamojoje dalyje. Nuoroda į šią nuostatą iš pirmo žvilgsnio negali leisti Parlamentui pakeisti kompetencijos savo narių įgaliojimų srityje, kuri jam pripažinta 1976 m. Akto 12 straipsniu.
86 Iš tikrųjų Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostata negali, remiantis normų hierarchijos principu, leisti nukrypti nuo 1976 m. Akto nuostatų ir suteikti Parlamentui platesnių įgaliojimų, nei suteikė pastarasis Aktas (šios nutarties 42 punkte minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Le Pen prieš Parlamentą 93 punktas). Todėl jeigu būtent taip reikėtų suprasti Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalį, ji, kaip teisingai nurodo ieškovas, būtų neteisėta.
87 Parlamentas siūlo kitokį savo Darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 5 dalies aiškinimą, pagal kurį „nuo to momento, kai Parlamentas patvirtino tokį kaip A. Occhetto Parlamento nario mandatą, o tai įvyko 2006 m. liepos mėn., jam tektų patikrinti – tuo atveju, jeigu nacionalinės valdžios institucijos jį atšauktų remdamosi aptariamo Europos Parlamento nario paskelbtu mandato atsisakymu, kaip buvo 2007 m. kovo 29 d. (Italijos rinkimų komisijos) pranešimo atveju, – ar atšaukta atitinkamai buvo laikantis 1976 m. Akte įtvirtintų principų“.
88 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad ieškovas nebuvo paskirtas Parlamento nariu po „Parlamento nario“ A. Occhetto mandato atsisakymo.
89 Neatrodo pagrįstas Parlamento argumentas, pagal kurį iš esmės dėl kitokio, nei pateiktas ginčijamame sprendime, 1976 m. Akto 12 straipsnyje numatyto įgaliojimų patikrinimo aiškinimo ši nuostata netektų veiksmingumo. Yra aišku, kad pagal 1976 m. Akto dėl 12 straipsnį Parlamentas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl išrinkto kandidato, einančio su Parlamento nario pareigomis nesuderinamas pareigas, išvardytas 1976 m. Akto 7 straipsnyje, padėties.
90 Taip pat atrodo nepagrįstas Parlamento argumentas dėl to, kad jo sprendimas dėl įgaliojimų patikrinimo būtų neteisėtas, jeigu jis būtų pagrįstas neteisėtu aktu, šiuo atveju nacionaliniu aktu, kuriuo oficialiai paskelbti rinkimų rezultatai.
91 Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai nacionalinis aktas, kaip yra šiuo atveju, patenka į Bendrijos sprendimo priėmimo procedūrą ir kompetencijos pasidalijimo atitinkamoje srityje tikslais įpareigoja sprendimus priimantį Bendrijos organą ir dėl to nustato priimtino Bendrijos sprendimo turinį, pažeidimai, kurių galbūt yra šiame nacionaliniame akte, bet kuriuo atveju negali paveikti Bendrijos organo sprendimo galiojimo (šiuo klausimu žr. 1992 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oleificio Borelli prieš Komisiją, C‑97/91, Rink. p. I‑6313, 10–12 punktus ir 2007 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Kronberger pieš Parlamentą, T‑18/07 R, Rink. p. II‑0000, 38–40 punktus).
92 Todėl galimi pažeidimai, kuriuos oficialiai skelbdama rinkimų rezultatus padarė kompetentinga nacionalinė valdžios institucija šioje srityje, niekaip negali paveikti Parlamento sprendimo dėl išrinktų asmenų įgaliojimų patikrinimo teisėtumo.
93 Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionaliniai teismai turi spręsti dėl nacionalinių rinkimų nuostatų ir procedūrų teisėtumo prireikus pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikę prašymą priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. šios nutarties 91 punkte minėtos nutarties Kronberger prieš Parlamentą 41 punktą).
94 Šiuo atveju tokį patikrinimą iš tikrųjų atliko kompetentingi Italijos teismai pagal Italijos įstatymą Nr. 18. Iš tikrųjų pirmiausia Tribunale amministrativo regionale del Lazio, o vėliau – Consiglio di Stato priėmė sprendimą dėl Italijos rinkimų procedūros teisėtumo ir dėl to ieškovas paskelbtas išrinktu į Parlamento narius. Nors šiuose procesuose šie Italijos teismai Teisingumo Teismui nepateikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tai, atrodo, priklauso nuo to, kad jiems nagrinėti pateikti klausimai susiję ne su Bendrijos teisės, bet nacionalinės teisės aiškinimu, konkrečiai kalbant, – su pradinio A. Occhetto atsisakymu būti išrinktam nariu bei vėlesnio tokio atsisakymo atšaukimo galiojimu.
95 Iš visų pirmiau išdėstytų samprotavimų matyti, kad ieškovo argumentai dėl Parlamento nekompetencijos priimti ginčijamą sprendimą yra rimti ir jų negalima atmesti išsamiau neišnagrinėtų, o tai turi padaryti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Todėl reikia pripažinti, kad šioje byloje įvykdyta sąlyga dėl fumus boni juris ir nėra būtinybės nagrinėti kitų ieškovo pateiktų argumentų.
Dėl skubos ir interesų palyginimo
Šalių argumentai
96 Ieškovas tvirtina, kad atmetus šį jo prašymą jam būtų padaryta rimta ir nepataisoma žala, nes ginčijamu sprendimu iš jo atimtas Europos Parlamento nario mandatas ir dėl to jis negali atlikti rinkėjų jam patikėtų uždavinių. Ši žala jau pradėta daryti, nes ieškovo vardas ir jo pristatymas dingo iš Parlamento interneto tinklalapio. Pirmosios instancijos teismas jau yra nusprendęs, kad tokia žala buvo nepataisoma ir kad tokiu atveju skubos sąlyga įvykdyta (2001 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko Nutarties Le Pen prieš Parlamentą, T‑353/00 R, Rink. p. II‑125, 96–98 punktai).
97 Dėl aptariamų interesų palyginimo ieškovas tvirtina, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, laikydamasis tokios pačios pozicijos kaip 1999 m. lapkričio 25 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartyje (Martinez ir de Gaulle prieš Parlamentą, T‑222/99 R, Rink. p. II‑3397, 80 punktas) ir šios nutarties 96 punkte minėtoje 2001 m. sausio 26 d. Nutartyje Le Pen prieš Parlamentą (101 ir 103 punktai), turi suteikti pirmenybę specifiniam ieškovo, kuris ginčijamu sprendimu neteko teisės įgyvendinti savo teisėtai jam suteiktus įgaliojimus, interesui. Be to, šis interesas sutampa tiek su Parlamento bendruoju interesu laikytis teisėtos ir taikytinos nacionalinės teisės normas ir procedūras atitinkančios jo sudėties, tiek su atitinkamos valstybės narės interesu laikytis jos kompetencijos rinkimų srityje bei res judicata galią įgijusių jos teismų sprendimų (dėl pastarojo intereso žr. 2003 m. liepos 31 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Le Pen prieš Parlamentą, C‑208/03 P‑R, Rink. p. I‑7939, 108 punktą).
98 Parlamentas mano, kad ieškovas skubos neįrodė. Negalima priimti argumento dėl to, kad ginčijamu sprendimu iš ieškovo atimtas mandatas, kurį jam patikėjo jo rinkėjai, nes A. Occhetto rinkimų sąraše aplenkė ieškovą. Parlamento manymu, parlamentinių įgaliojimų atveju skubos negalima vertinti remiantis vien išrinktų asmenų teisėmis; tai turi būti daroma atsižvelgiant ir į rinkėjų teises. Be to, A. Occhetto jau vykdė savo įgaliojimus daugiau kaip vienerius metus.
99 Parlamentas taip pat mano, kad bylos šalių interesų palyginimas negali nusverti ieškovo naudai. Šioje byloje nekalbama apie laikiną Parlamento nario įgaliojimų pratęsimą kaip byloje, kurioje priimta šios nutarties 96 punkte minėta 2001 m. sausio 26 d. Nutartis Le Pen prieš Parlamentą. Ieškovas siekia, kad būtų išlaikyta laikina padėtis, kuria jis nuo 2007 m. kovo 29 d. naudojasi pagal Parlamento darbo tvarkos taisyklių 3 straipsnio 2 dalį ir kuri pasibaigė priėmus ginčijamą sprendimą. Tačiau ši ieškovo padėtis yra pažeidžiamesnė nei ieškovo byloje, kurioje priimta šios nutarties 96 punkte minėta 2001 m. sausio 26 d. Nutartis Le Pen prieš Parlamentą, siekusio išlaikyti Parlamento galutinai patvirtintą mandatą.
100 Be to, ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymas turėtų teisinių pasekmių ne tik Parlamentui, bet ir A. Occhetto, nes taip pat būtų sustabdytas jo mandato, kurį Parlamentas savo 2006 m. liepos 3 d. Sprendimu galutinai patvirtino, vykdymas. Tokiomis aplinkybėmis Parlamentas mano, kad sustabdžius ginčijamo sprendimo vykdymą atsirastų rimta ir nepataisoma žala visuomenės interesui. Kalbant apie klausimą dėl pagrindinių principų, reglamentuojančių Parlamento nario mandatą, tik bylos išsprendimas iš esmės gali pakeisti esamą padėtį ir negalima leisti, kad ieškovo interesai būtų svarbesni, nes geriausiu atveju jam tektų fumus boni juris jo naudai.
101 A. Occhetto nurodo, kad tik bylos išnagrinėjimas iš esmės gali lemti naują parlamentinių funkcijų rotaciją, nes pirmasis pasikeitimas jau įvyko dėl ieškovo paskelbimo išrinktu kandidatu 2007 m. kovo 29 dieną. Kadangi A. Occhetto vykdė savo parlamentines funkcijas nuo jo paskelbimo išrinktu kandidatu 2006 m. gegužės 8 d. ir kadangi jis buvo Parlamento delegacijos ryšiams su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) pirmininku, galimas jo parlamentinių funkcijų įgyvendinimo nutrūkimas jam padarytų nepataisomą žalą bei žalą paties Parlamento veikimui. Todėl ieškovo argumentai dėl skubos yra nepagrįsti.
102 Bet kuriuo atveju atsižvelgiant į tai, kad A. Occhetto gavo daugiau balsų nei ieškovas, atrodo visiškai netinkama lyginant interesus patenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remiantis vertinimu, kuris neišvengiamai yra labai glaustas.
Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vertinimas
103 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra garantuoti, kad bylos išsprendimas iš esmės būtų visiškai veiksmingas. Siekiant šio tikslo reikia, kad prašomos priemonės būtų skubios, nes siekiant išvengti rimtos ir nepataisomos žalos ieškovo interesams būtina, kad jos būtų priimtos ir įsigaliotų, kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje (1999 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Willeme prieš Komisiją, C‑65/99 P(R), Rink. p. I‑1857, 62 punktas; 1999 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Giulietti prieš Komisiją, T‑167/99 R, Rink. VT p. I‑A‑139 ir II‑751, 29 punktas ir šios nutarties 97 punkte minėtos nutarties Martinez ir de Gaulle prieš Parlamentą 79 punktas).
104 Šioje byloje, kadangi Parlamento nario mandatas galioja penkerius metus ir kadangi dėl ieškovo mandato paskelbimo negaliojančiu ginčijamame sprendime tampa neįmanoma tęsti jo, kaip Europos Parlamento nario, funkcijų įgyvendinimo, aiškiai matyti, kad tuo atveju, kai ginčijamą aktą panaikina bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, neįmanoma atlyginti ieškovo patirtos žalos, jeigu šio akto vykdymas nesustabdomas (šiuo klausimu žr. šios nutarties 97 punkte minėtos 2003 m. liepos 31 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 102 punktą ir šios nutarties 96 punkte minėtos 2001 m. sausio 26 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 96 punktą).
105 Ši žala jau daroma, nes iš bylos medžiagos ir Parlamento raštų aiškiai matyti, kad priėmus ginčijamą sprendimą ne ieškovą, o A. Occhetto jis laikė Parlamento nariu, užimančiu aptariamą Pietų Italijos rinkimų apygardos vietą.
106 Šioje vertinimo stadijoje laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi palyginti esamus interesus. Neginčijama, kad rimta ir nepataisoma žala – skubos kriterijus – be kita ko, yra pirmasis veiksnys lyginant interesus. Konkrečiai kalbant, šis palyginimas laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui turi leisti įvertinti, ar jeigu ginčijamą aktą panaikintų bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, pasikeistų padėtis, kuri susidarė dėl neatidėliotino jo taikymo, ir, atvirkščiai, ar šio akto vykdymo sustabdymas galėtų sudarytų kliūčių jo veikimui, jei ieškinys dėl ginčo esmės būtų atmestas (žr. šios nutarties 97 punkte minėtos 2003 m. liepos 31 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 106 punktą ir minėtą teismų praktiką).
107 Šioje byloje ieškovo Parlamento nario mandato pripažinimas negaliojančiu įsigaliojo 2007 m. gegužės 24 d. su visomis iš to kylančiomis jam neigiamomis pasekmėmis. Be to, juo ilgiau ieškovas negalės įgyvendinti savo mandato, kuris dar galios mažiau kaip dvejus metus, juo didesnė bus negrįžtamai padaryta žala (šiuo klausimu žr. šios nutarties 96 punkte minėtos 2001 m. sausio 26 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 102 punktą). Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad ieškovui palankus galutinis sprendimas byloje bus priimtas pasibaigus Parlamento kadencijai, kai ieškovo nurodyta žala – t. y. Parlamento nario statuso atėmimas – bus padaryta negrįžtamai (žr. šios nutarties 97 punkte minėtos 2003 m. liepos 31 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 107 punktą).
108 Tačiau, priešingai nei buvo byloje, kurioje priimta šios nutarties 96 punkte minėta 2001 m. sausio 26 d. Nutartis Le Pen prieš Parlamentą (105 punktas), šioje byloje taip pat reikia atsižvelgti į A. Occhetto suinteresuotumą vykdyti ginčijamą sprendimą, kuriuo jam paliekamas mandatas. Iš tikrųjų, nors ginčijamo sprendimo įgyvendinimas gali sukelti negrįžtamą žalą ieškovui, tokia pati rizika egzistuoja ir A. Occhetto atžvilgiu, jeigu šis prašymas bus patenkintas, atsižvelgiant į galimybę, kad galimas sprendimas atmesti ieškinį bus priimtas tik praėjus didžiajai daliai ar net visam likusiam jo mandato galiojimo laikui. Be to, kadangi A. Occhetto, prieš 2004 m. liepos 7 d. atsisakydamas būti išrinktam, pralenkė ieškovą išrinktų kandidatų sąraše, jo intereso bet kuriuo atveju negalima laikyti turinčiu pirmenybę ar pranašumą.
109 Esant lygiems ieškovo ir A. Occhetto specifiniams ir neatidėliotiniems interesams, bendresni interesai, kurie lemia sprendimą sustabdyti sprendimo vykdymą ar to nedaryti, įgyja ypatingą reikšmę.
110 Neginčijama, kad suinteresuotoji valstybė narė, šiuo atveju – Italijos Respublika, suinteresuota, kad Parlamentas laikytųsi jos įstatymų rinkimų srityje (šiuo klausimu žr. šios nutarties 97 punkte minėtos 2003 m. liepos 31 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 108 punkto ir šios nutarties 96 punkte minėtos 2001 m. sausio 26 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 104 punktą). Žinoma, šiam interesui būtų galima priešpastatyti bendrąjį Parlamento interesą palikti galioti jo sprendimus (šiuo klausimu žr. šios nutarties 96 punkte minėtos 2001 m. sausio 26 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 99 punktą). Tačiau, lyginant esamus interesus, pastarajam interesui negali būti suteikta pirmenybė.
111 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, vertindamas skubą ir prireikus lygindamas interesus, gali atsižvelgti į daugiau ar mažiau rimtą pagrindų, skirtų įrodyti fumus boni juris, pobūdį (žr. šios nutarties 97 punkte minėtos 2003 m. liepos 31 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 110 punktą ir minėtą teismų praktiką).
112 Šiuo atveju iš šios nutarties 64–95 punktuose pateiktų samprotavimų matyti, kad ieškovo pateikti argumentai fumus boni juris pagrįsti atrodo, atsižvelgiant į laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo turimus duomenis, tvirti bei rimti.
113 Be to, net darant prielaidą, jog Parlamentas gali remtis tuo, kad jis turi teisę neatsižvelgti į atitinkamos valstybės narės jam perduotus rinkimų rezultatus, kai šie jam atrodo prieštaraujantys 1976 m. Aktui, vis dėlto šia teise jis gali naudotis tik retais ir dėl to – išimtiniais atvejais, nes teisėtai galima daryti prielaidą, jog paprastai valstybės narės vykdo pagal EB 10 straipsnį joms tenkančią pareigą užtikrinti, kad jų rinkimų teisė atitiktų 1976 m. Akto reikalavimus.
114 Todėl būtų neproporcinga leisti, kad ginčijamas sprendimas keltų negrįžtamą poveikį, kai toks išimtinis atvejis rimtai užginčytas Bendrijos teisme.
115 Galiausiai dėl interesų palyginimo taip pat reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad A. Occhetto galėjo įgyvendinti savo Parlamento nario įgaliojimus nuo 2006 m. balandžio 28 d. iki 2007 m. kovo 29 d. Italijos rinkimų komisijos paskelbimo ir iš naujo nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2007 m. gegužės 24 d., o tai sudaro daugiau kaip vienerius metus (pagal analogiją žr. šios nutarties 97 punkte minėtos 2003 m. liepos 31 d. Nutarties Le Pen prieš Parlamentą 109 punktą).
116 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti: kadangi įvykdytos ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymo sąlygos, ieškovo prašymą reikia patenkinti.
Remdamasis šiais motyvais,
LAIKINĄSIAS APSAUGOS PRIEMONES TAIKANTIS TEISĖJAS
nutaria:
1. Sustabdyti 2007 m. gegužės 24 d. Europos Parlamento sprendimo dėl Beniamino Donnici įgaliojimų patikrinimo (2007/2121/(REG)) vykdymą, kol Pirmosios instancijos teismas išspręs bylą iš esmės.
2. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Priimta 2007 m. lapkričio 15 d. Liuksemburge.