BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. birželio 28 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Protesto procedūra – Erdvinio Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška – Žolės stiebo butelyje forma – Ankstesni nacionaliniai prekių ženklai – Santykinis atsisakymo registruoti pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 3 dalis) – Sąvoka „atstovas“ ar „patikėtinis“ – Tiesioginio sutartimi įforminto susitarimo reikalavimas“
Byloje T‑145/22
CEDC International sp. z o.o., įsteigta Oborniki Wielkopolskie (Lenkija), atstovaujama advokato M. Fijałkowski,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą D. Stoyanova-Valchanova ir V. Ruzek,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Underberg AG, įsteigta Dietlikon (Šveicarija), atstovaujama advokatų A. Renck ir C. Stöber,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. J. Costeira, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir U. Öberg,
posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2023 m. sausio 19 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė CEDC International sp. z o.o. prašo iš dalies panaikinti 2021 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1954/2020-5) (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
2 1996 m. balandžio 1 d. Underberg AG, įstojusi į bylą šalis, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) [šis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), o pastarasis panaikintas ir pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)], pateikė EUIPO paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
3 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra erdvinis žymuo, kuris atrodo taip:
4 Kartu su prašomu įregistruoti prekių ženklo vaizdu buvo pateiktas toks aprašymas: „Prekių ženklo dalykas – žaliai rudas žolės stiebas butelyje; to stiebo ilgis – apytiksliai trys ketvirtosios butelio aukščio.“
5 Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasei ir atitinka šį aprašymą: „Spiritiniai gėrimai ir likeriai“.
6 2003 m. rugsėjo 15 d. Przedsiębiorstwo Polmos Białystok (Spółka Akcyjna) (toliau – Polmos), ieškovės teisinė pirmtakė (jos teises ieškovė perėmė dėl 2011 m. liepos 27 d. įvykdyto prijungimo), remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (vėliau – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis, dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 46 straipsnis), pareiškė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registravimo šio sprendimo 5 punkte nurodytoms prekėms.
7 Protestas buvo grindžiamas šiais ankstesniais nacionaliniais prekių ženklais:
– erdviniu prancūzišku prekių ženklu (registracijos numeris 95588457), kurio paraiška pateikta 1995 m. rugsėjo 18 d. ir kuris 1997 m. balandžio 18 d. įregistruotas Przedsiębiorstwo Przemyslu Spirytusowego Polmos (toliau – PPS Polmos) vardu, 2001 m. rugpjūčio 28 d. perleistas Polmos, 2011 m. spalio 28 d. perduotas ieškovei, jo galiojimas pratęstas iki 2025 m. lapkričio 20 d. 33 klasės „svaigiesiems gėrimams“; jis atrodo taip:
– erdviniu vokišku prekių ženklu (registracijos numeris 39848553), kurio paraiška pateikta 1998 m. rugpjūčio 25 d., įregistruotu 1999 m. balandžio 28 d. 33 klasės apimamiems „svaigiesiems gėrimams, ypač degtinei“, ir atrodančiu taip:
– lenkišku prekių ženklu (registracijos numeris 62018), patvirtintu keliais Urząd Patentowy Rzeczypospolitej Polskiej (Lenkijos Respublikos patentų biuras) dokumentais, kurio vaizdas nebuvo pateiktas,
– erdviniu lenkišku prekių ženklu (registracijos numeris 62081), kurio registracijos paraiška pateikta 1985 m. rugpjūčio 30 d., jis įregistruotas 1987 m. lapkričio 20 d. ir jo registracijos galiojimas pratęstas iki 2025 m. rugpjūčio 30 d. į 33 klasę patenkančiai „degtinei (alkoholiniai produktai)“; 1987 m. šis prekių ženklas buvo perleistas PPS Polmos, o ji 1999 m. perdavė jį ieškovės pirmtakei Polmos; jis atrodo taip:
– erdviniu lenkišku prekių ženklu (registracijos numeris 85811), kurio registracijos paraiška pateikta 1993 m. rugpjūčio 2 d., jis įregistruotas 1995 m. liepos 3 d. Polmos vardu, jo registracijos galiojimas pratęstas iki 2023 m. rugpjūčio 2 d. 33 klasės prekėms „alkoholiniai produktai“; jis atrodo taip:
– erdviniu japonišku prekių ženklu (registracijos numeris 2092826), kurio paraiška pateikta 1985 m. gruodžio 17 d., jis įregistruotas 1988 m. lapkričio 30 d. Przedsiębiorstwo handlu Zagranicznego Agros (toliau – PHZ Agros) vardu prie 33 klasės priskiriamai „degtinei“ ir atrodo taip:
– erdviniu prancūzišku prekių ženklu (registracijos numeris 98746752), kurio paraiška pateikta 1998 m. rugpjūčio 19 d. Agros Holding S.A. (toliau – Agros) vardu prie 33 klasės priskiriamai „degtinei“ ir kuris atrodo taip:
– neregistruotu erdviniu vokišku prekių ženklu, kuris tariamai naudojamas versle Vokietijoje prie 33 klasės priskiriamiems „svaigiesiems gėrimams, daugiausia degtinei“, kuris yra tokios formos:
8 Protestas taip pat buvo grindžiamas kitais neįregistruotais žymenimis, kuriais remiamasi įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse.
9 Protestas buvo grindžiamas pagrindais, nurodytais: pirma, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose (vėliau– Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktai, dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktai), kiek tai susiję su šio sprendimo 7 punkte pavaizduotu ankstesniu erdviniu prancūzišku prekių ženklu Nr. 95588457, antra, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje (vėliau – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalis, dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 3 dalis), kiek tai susiję su šio sprendimo 7 punkte nurodytais prekių ženklais, ir, trečia, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje (vėliau – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis, dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 4 dalis), kiek tai susiję su šio sprendimo 7 punkto in fine ir 8 punkte nurodytais neįregistruotais žymenimis.
10 2010 m. spalio 18 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą.
11 2010 m. gruodžio 17 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
12 2012 m. kovo 26 d. sprendimu (byla R 2506/2010–4) (toliau – pirmasis sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją.
13 2012 m. gegužės 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį su prašymu panaikinti pirmąjį sprendimą (šis ieškinys užregistruotas kaip byla T‑235/12).
14 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimu CEDC International / VRDT – Underberg (Žolės stiebo butelyje forma) (T‑235/12, toliau – pirmasis sprendimas dėl panaikinimo, EU:T:2014:1058) Bendrasis Teismas panaikino visą pirmąjį sprendimą. Pirmiausia Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ieškovė ginčijo EUIPO išvadas ir vertinimą, susijusius su visais protesto pagrindais, t. y. su pagrindais, nurodytais Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punkte, 3 ir 4 dalyse, bet vis dėlto nurodė, jog jos argumentai apima tik Apeliacinės tarybos išvadas dėl pateiktų naudojimo įrodymų vertinimo, nes šios išvados vienodai susijusios su visais protesto pagrindais. Dėl to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto protesto pagrindo jis konstatavo, kad, objektyviai ir motyvuotai neįgyvendinusi savo diskrecijos atsižvelgti į pirmą kartą jai pateiktus ankstesnio erdvinio prancūziško prekių ženklo Nr. 95588457 naudojimo įrodymus, Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 2 dalis) ir, kadangi buvo konstatuota, kad nebuvo pateikti motyvai, – Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 94 straipsnis). Todėl Bendrasis Teismas patenkino ieškinį (pirmojo sprendimo dėl panaikinimo 29, 69 ir 103 punktai).
15 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu (byla R 1248/2015–4) (toliau – antrasis sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Ji nusprendė, kad net atsižvelgiant į pirmą kartą jai pateiktus įrodymus ieškovė neįrodė ankstesnio erdvinio prancūziško prekių ženklo Nr. 95588457 naudojimo pobūdžio, ir tuo remdamasi padarė išvadą, kad šiuo prekių ženklu ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytais pagrindais grindžiamas protestas turėjo būti atmestas. Dėl kitų protesto pagrindų ir kitų ankstesnių teisių, kuriomis remtasi, Apeliacinė taryba „padarė aiškią nuorodą į motyvus, išdėstytus jos 2012 m. kovo 26 d. sprendime byloje R 2506/2010-4“. Ji padarė išvadą, kad protestas atmestinas dėl visų pagrindų ir visų ankstesnių teisių, kuriomis jis grįstas (antrojo sprendimo 46–49 punktai).
16 2016 m. lapkričio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl antrojo sprendimo panaikinimo (šis ieškinys užregistruotas kaip byla T‑796/16). EUIPO prašymu ši byla buvo sustabdyta nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d.
17 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu CEDC International / EUIPO – Underberg (Žolės stiebo butelyje forma) (T‑796/16, toliau – antrasis sprendimas dėl panaikinimo, EU:T:2020:439) Bendrasis Teismas iš dalies panaikino antrąjį sprendimą. Pirma, jis patvirtino Apeliacinės tarybos vertinimą, kad ankstesnio erdvinio prancūziško prekių ženklo Nr. 95588457, koks jis pavaizduotas ir įregistruotas, naudojimas nebuvo įrodytas, todėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktais grindžiamas protesto pagrindas turėjo būti atmestas. Antra, jis konstatavo, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais protesto pagrindais, apsiribodama „aiškia nuoroda“ į pirmajame sprendime, kurį Bendrasis Teismas panaikino visą, pateiktus motyvus ir vėliau šia nuoroda grįsdama jai pateiktos apeliacijos atmetimą, Apeliacinė taryba nepakankamai teisiškai motyvavo ginčijamą sprendimą ir taip pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnį. Todėl jis panaikino antrąjį sprendimą tik tiek, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais protesto pagrindais, ir atmetė likusią ieškinio dalį, t. y. kiek jis buvo susijęs su to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytu protesto pagrindu (antrojo sprendimo dėl panaikinimo 179, 204 ir 209 punktai).
18 Apeliaciniu skundu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. lapkričio 26 d. (jis buvo užregistruotas kaip byla C‑639/20 P), ieškovė pateikė prašymą iš dalies panaikinti antrąjį teismo sprendimą dėl panaikinimo.
19 2021 m. kovo 23 d. Nutartimi CEDC International / EUIPO (C‑639/20 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:227) Teisingumo Teismas nepriėmė apeliacinio skundo.
20 Apeliacinių tarybų prezidiumo sprendimu, apie kurį šalims buvo pranešta 2020 m. spalio 8 d., byla Nr. R 1954/2020–5 buvo paskirta Penktajai apeliacinei tarybai, kad ji priimtų naują sprendimą.
21 Ginčijamu sprendimu Penktoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Pirma, dėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nurodyto protesto pagrindo ji visų pirma konstatavo, kad nebuvo negalima atsižvelgti į kai kurias grindžiant protestą nurodytas ankstesnes teises. Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad tikėtina, jog dėl tuometiniam Lenkijos Respublikos komunistiniam režimui būdingos situacijos pareiškėjai nepavyko įrodyti, kad ją ir įstojusią į bylą šalį arba ją ir PHZ Agros arba Agros Trading Co. Ltd siejo sutartiniai santykiai prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu ar anksčiau. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su ankstesniu erdviniu prancūzišku prekių ženklu Nr. 95588457 ir ankstesniais lenkiškais prekių ženklais Nr. 62081 ir 85811, įstojusi į bylą šalis negalėjo būti laikoma veikusia kaip ieškovės atstovė ar patikėtinė, todėl protestas negalėjo būti patenkintas pagal minėtame straipsnyje nurodytą antrąją sąlygą. Galiausiai „išsamumo sumetimais“ ji konstatavo, kad nė viename iš sutartimi įformintų susitarimų nebuvo aiškios nuorodos į minėtus ankstesnius prekių ženklus. Antra, dėl to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalyje nurodyto protesto pagrindo Apeliacinė taryba nusprendė, kad ieškovė neįrodė neregistruoto vokiško prekių ženklo, kuriuo remiamasi, faktinio naudojimo ir juo labiau jo naudojimo versle, kuris iki prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo Vokietijoje buvo ne tik vietinės reikšmės, ir kad tas pats pasakytina apie tariamas teises į prekių ženklą, neįregistruotas kitose Sąjungos valstybėse, todėl protestas taip pat turi būti atmestas dėl šio pagrindo.
Šalių reikalavimai
22 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su protesto pagrindu pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį,
– priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas, patirtas per procesą Bendrajame Teisme ir per procedūrą Apeliacinėje taryboje.
23 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
24 Atsižvelgiant į nagrinėjamos registracijos paraiškos pateikimo datą, t. y. 1996 m. balandžio 1 d., kuri turi lemiamą reikšmę nustatant taikytiną materialinę teisę, šios bylos faktinėms aplinkybėms taikomos Reglamento Nr. 40/94 materialinės nuostatos (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bimbo / VRDT, C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 12 punktą ir 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Primart / EUIPO, C‑702/18 P, EU:C:2020:489, 2 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su materialinės teisės normomis, šalių rašytiniuose dokumentuose pateiktas nuorodas į Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį arba į Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 3 dalį reikia suprasti kaip nuorodas į identiško turinio Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį.
25 Be to, kadangi pagal suformuotą jurisprudenciją procesinės normos paprastai laikomos taikytinomis nuo jų įsigaliojimo dienos (žr. 2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑610/10, EU:C:2012:781, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ginčui taikomos Reglamento 2017/1001 procesinės nuostatos.
26 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi dviem pagrindais: ji teigia, kad pažeisti, pirma, esminiai procedūriniai reikalavimai, visų pirma numatyti Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 1 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje, siejamose su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi, ir, antra, pati pastaroji nuostata.
27 Visų pirma reikia pažymėti, kad pati ieškovė ieškinio 35 punkte nurodo, kad šis ieškinys pateiktas tik dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje numatytu protesto pagrindu. Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė neginčija to, kad EUIPO tarnybos atmetė protestą, grindžiamą šio reglamento 8 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu, vadinasi, šis atmetimas yra galutinis.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų, visų pirma numatytų Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 1 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje, siejamose su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi, pažeidimu
28 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai, numatyti visų pirma Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 1 dalyje (nes netinkamai išnagrinėtos faktinės aplinkybės) ir to paties reglamento 94 straipsnio 1 dalyje (dėl motyvavimo stokos), siejamose su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi. Nurodant šį pagrindą pateikiami trys priekaištai. Pirmasis priekaištas susijęs su tuo, kad Apeliacinė taryba neišnagrinėjo Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi grindžiamų protesto pagrindų, atsižvelgiant į ankstesnę teisę, kuri proteste įvardyta kaip „atstovo prašomas įregistruoti prekių ženklas“, t. y. neregistruotą butelio su žolės stiebu formos erdvinį vokišką prekių ženklą. Antrasis priekaištas susijęs su tuo, kad Apeliacinė taryba neišnagrinėjo, ar šalis siejo numanomi atstovavimo ar patikėjimo santykiai, remiantis pateiktais įrodymais, patvirtinančiais įstojusios į bylą šalies ir jos pirmtakės pasitikėjimo ir lojalumo pareigą. Trečiasis priekaištas susijęs su tuo, kad Apeliacinė taryba klaidingai išnagrinėjo faktines aplinkybes, susijusias su pramoninės nuosavybės teisių, kurias apima atstovavimo ar patikėjimo santykiai tarp šalių, apimtimi, nes nepripažino, jog pramoninės nuosavybės teises į neregistruotą erdvinį butelio su žolės stiebu formos vokišką prekių ženklą apima įstojusiai į bylą šaliai ir jos pirmtakei nustatyta pasitikėjimo ir lojalumo pareiga.
29 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį priekaištą.
30 Šiuo tikslu toliau naudojamos šios santrumpos:
– PPS Polmos – tai Przedsiębiorstwo Przemyslu Spirytusowego Polmos, degtinę gaminanti Lenkijos valstybinė įmonė, Przedsiębiorstwo Polmos Białystok (Spółka Akcyjna) pirmtakė, kuri savo ruožtu yra ieškovės CEDC International sp. z o.o. pirmtakė,
– Polmos – tai Przedsiębiorstwo Polmos Białystok (Spółka Akcyjna), PPS Polmos teisių perėmėja ir ieškovės pirmtakė,
– PHZ Agros – tai Lenkijos valstybinė įmonė Przedsiębiorstwo handlu Zagranicznego Agros, turinti teisę eksportuoti Lenkijos degtinę į užsienį,
– Agros – tai Agros Holding S.A. ir (arba) jai visiškai priklausanti patronuojamoji įmonė Agros Trading Sp. z o.o. (anglų k. „Agros Trading Co. Ltd“), PHZ Agros Agros teisių perėmėjos,
– Diversa – tai Diversa Spezialitäten GmbH, kurios pirmtakė Underberg AG, įstojusi į bylą šalis.
31 Grįsdama savo teiginius ieškovė nurodo įvairius komercinius susitarimus, iš kurių pagrindiniai yra:
– 1983 m. gegužės 10 d. Agros ir Diversa sudarytas susitarimas dėl importo (K7‐K7a),
– 1987 m. gegužės 8 d. Agros ir Diversa sudarytas susitarimas dėl importo (K8‐K8a),
– 1993 m. spalio 29 d. Agros ir įstojusios į bylą šalies, kvalifikuojamos kaip „importuotoja“, sudarytas susitarimas (K9),
– 1999 m. gegužės 24 d. Agros ir įstojusios į bylą šalies, kvalifikuojamos kaip importuotoja, sudarytas susitarimas (K11).
Dėl antrojo priekaišto, kad nenagrinėti numanomi atstovavimo ar patikėjimo santykiai tarp ieškovės ir įstojusios į bylą šalies
32 Pateikdama antrąjį priekaištą ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba neišnagrinėjo įrodymų, kurie, jos nuomone, patvirtina, kad šalis siejo numanomi fiduciariniai santykiai tarpininkaujant PHZ Agros arba Agros, de facto veikusios kaip PPS Polmos ar Polmos atstovė ar patikėtinė (intelektinės nuosavybės teisių turėtojos, įskaitant erdvinį prekių ženklą, vaizduojantį butelį su žolės stiebu). Šiuo klausimu ieškovė remiasi įvairiais įrodymais (K1–K11 priedai), įskaitant šio sprendimo 31 punkte išvardytus susitarimus, ir mano, kad visos šios kartu išnagrinėtos faktinės aplinkybės įrodo, jog egzistavo numanoma Diversa ar įstojusiai į bylą šaliai tenkanti numanoma pasitikėjimo ir lojalumo pareiga PPS Polmos ar Polmos atžvilgiu, de facto atstovaujamų PHZ Agros arba Agros. Konkrečiai kalbant, Apeliacinė taryba nepripažino, kad fiduciarinis šalių tarpusavio santykių pobūdis aiškiai matomas iš 1983 m. gegužės 10 d. ir 1987 m. gegužės 8 d. susitarimų dėl importo bei 1993 m. spalio 29 d. susitarimo, ir „tik patikrino, ar susitarimai egzistavo“. Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad prekių ženklo savininko apsauga taikoma net ir nutraukus sutartinius santykius, iš kurių kyla pasitikėjimo pareiga. Galiausiai reikia atsižvelgti į komunistų režimą Lenkijoje aštuntajame dešimtmetyje ir valstybės įmonių privatizavimo „turbulentines aplinkybes“ dešimtajame dešimtmetyje. Ji daro išvadą, kad Apeliacinė taryba neįvykdė savo procedūrinių pareigų išnagrinėti faktines aplinkybes ir motyvuoti savo sprendimą atsižvelgiant į visus šiuos įrodymus.
33 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis nesutinka su ieškovės argumentais.
34 Reglamento Nr. 2017/1001 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad per procedūras EUIPO faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju ji nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus ir siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.
35 Reglamento Nr. 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad EUIPO sprendimuose turi būti nurodomi juos pagrindžiantys motyvai.
36 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris susijęs su ginčijamo akto turinio teisėtumu. Iš tiesų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti, net jei pateikiami klaidingi motyvai. Vadinasi, priekaištai ir argumentai, kuriais siekiama ginčyti akto pagrįstumą, nagrinėjant pagrindą, susijusį su motyvavimo nebuvimu ar stoka, yra nesvarbūs (žr. antrojo sprendimo dėl panaikinimo 187 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).
37 Reglamento Nr. 40/94 (iš dalies nepakeisto reglamentais Nr. 207/2009 ir 2017/1001) 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas neregistruojamas, jeigu prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis savo vardu be savininko sutikimo paduoda paraišką įregistruoti prekių ženklą, išskyrus atvejus, kai šis atstovas ar patikėtinis pagrindžia savo veiksmus.
38 Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi siekiama užkirsti kelią ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio piktnaudžiavimui ankstesniu prekių ženklu, nes jis gali pasinaudoti plėtojant komercinius santykius su šiuo savininku įgytomis žiniomis ir patirtimi ir taip nesąžiningai pasinaudoti jo įdėtomis pastangomis ir investicijomis (2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo EUIPO / John Mills, C‑809/18 P, EU:C:2020:902, 72 ir 83 punktai; 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo DEF-TEC Defense Technology prieš VRDT – DEFENSE Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR), T‑6/05, EU:T:2006:241, 38 punktas ir 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Mouldpro / EUIPO – Wenz Kunststoff (MOULDPRO), T‑796/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:88, 24 punktas). Taigi šia nuostata siekiama ginti teisėtus prekių ženklų savininkų interesus ir apsaugoti juos nuo savavališko jų prekių ženklų naudojimo, suteikiant jiems teisę uždrausti, kad būtų tenkinami jų atstovų ar patikėtinių registracijos prašymai be tų savininkų sutikimo (2021 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Qx World / EUIPO) – Mandelay (EDUCTOR), T‑84/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:555, 61 punktas).
39 Iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies nuostatos formuluotės matyti, jog tam, kad remiantis šiuo pagrindu protestas būtų patenkintas, reikia, kad, pirma, protestą pateikusi šalis būtų ankstesnio prekių ženklo savininkė, antra, prekių ženklą įregistruoti prašantis asmuo būtų arba būtų buvęs prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis, trečia, prašymas būtų pateiktas atstovo ar patikėtinio vardu be savininko sutikimo ir nesant pagrįstų priežasčių, pateisinančių atstovo ar patikėtinio veiksmus, ir, ketvirta, paraiška daugiausia būtų susijusi su tapačiais ar panašiais žymenimis ir prekėmis. Šios sąlygos yra kumuliacinės (2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Safariland / VRDT – DEF-TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR), T‑262/09, EU:T:2011:171, 61 punktas)
40 Todėl reikia išnagrinėti, ar šioje byloje įvykdytos Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos.
– Dėl pirmosios sąlygos, susijusios su nuosavybės teise į ankstesnius prekių ženklus
41 Kaip ginčijamo sprendimo 45–48 punktuose nurodė Apeliacinė taryba, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje minimas „prekių ženklo savininkas“, nepatikslinant, koks turimas mintyje nurodytas ankstesnis prekių ženklas, t. y. tik įregistruotas ar ir neregistruotas, tik Europos Sąjungos prekių ženklas ar ir trečiosios valstybės prekių ženklas.
42 Šiuo klausimu, pirma, dėl nurodyto ankstesnio prekių ženklo rūšies reikia pažymėti, kaip tai padarė Apeliacinė taryba, kad sąvoka „prekių ženklas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, apima ne tik registruotus, bet ir neregistruotus prekių ženklus, tačiau tik tiek, kiek kilmės valstybės teisėje pripažįstamos tokio pobūdžio teisės.
43 Antra, dėl ankstesnio prekių ženklo kilmės, turint omenyje, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies formuluotėje neminima atitinkama „teritorija“, priešingai nei to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkte, reikia pripažinti, kad nesvarbu, ar su ankstesniu prekių ženklu susijusios teisės taikomos ar netaikomos Europos Sąjungoje.
44 Bendrasis Teismas taikė tokį pat principą sprendime, susijusiame su dviem prašymais pripažinti dviejų Europos Sąjungos prekių ženklų registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies b punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies b punktas), siejamą su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi, dėl ankstesnio lenkiško prekių ženklo (to laikotarpio, kai Lenkijos Respublika nebuvo Sąjungos valstybė narė). Bendrasis Teismas patikslino, kad minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalies taikymo sritis neapsiriboja valstybėje narėje įregistruotais arba šioje valstybėje narėje galiojančiais prekių ženklais ir kad priešingu atveju ši nuostata dubliuotųsi su to paties reglamento 8 straipsnio 1 ir 5 dalimis (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Adamowski / VRDT – Fagumit (FAGUMIT), T‑537/10 ir T‑538/10, EU:T:2012:634, 19 punktą).
45 Be to, aiškinant Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti į peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6septies straipsnį (2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo EUIPO / John Mills, C‑809/18 P, EU:C:2020:902, 65 punktas), nes pirmąja nuostata siekiama įgyvendinti antrąją. Todėl sąvoka „savininkas“ turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo, įregistruoto ne Europos Sąjungoje, bet vienoje iš valstybių, kurios yra šios konvencijos šalys, savininkas taip pat gali remtis savo apsauga.
46 Vadinasi, kitaip tariant, ankstesnio prekių ženklo savininkas bet kurioje Paryžiaus konvencijos susitariančiojoje valstybėje gali remtis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi, jeigu jo atstovas ar patikėtinis be jo sutikimo pateikia paraišką įregistruoti prekių ženklą Europos Sąjungoje.
47 Nagrinėjamu atveju visų pirma ginčijamo sprendimo 49–53 punktuose Apeliacinė taryba pažymėjo, kad į kai kurias ankstesnes teises, kuriomis remiamasi, t. y. vokišką prekių ženklą Nr. 39848553 ir prancūzišką prekių ženklą Nr. 98746752, nebuvo galima atsižvelgti, nes jų registracijos paraiškos buvo pateiktos jau pateikus paraišką įregistruoti prašomą prekių ženklą ir todėl jomis nebuvo galima remtis pateikiant protestą pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį. Be to, ji atkreipė dėmesį, kad ieškovė nebuvo japoniško prekių ženklo Nr. 2092826 savininkė protesto pateikimo momentu, nes tą datą jis buvo įregistruotas PHZ Agros vardu, todėl šis japoniškas prekių ženklas taip pat neatitiko reikalavimo dėl nuosavybės tuo momentu, kai buvo pateiktas protestas remiantis šiuo straipsniu (K15a ir K15d). Galiausiai ji konstatavo, kad lenkiško prekių ženklo Nr. 62018 registracijos galiojimas nebuvo pratęstas per teisės aktuose nustatytą terminą, taigi jis pasibaigė. Kadangi ankstesnė teisė turėjo būti saugoma sprendimo priėmimo dieną, šis lenkiškas prekių ženklas nebegalėjo būti tinkamas pagrindas vykstant šiai procedūrai pagal minėtą straipsnį.
48 Todėl Apeliacinė taryba konstatavo, kad trys ankstesni prekių ženklai (žr. šio sprendimo 7 punktą), dėl kurių ieškovei pavyko įrodyti, kad ji yra jų savininkė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, ir į kuriuos buvo galima atsižvelgti, yra ankstesnis prancūziškas prekių ženklas Nr. 95588457, ankstesnis lenkiškas prekių ženklas Nr. 85811 ir ankstesnis lenkiškas prekių ženklas Nr. 62081. Apeliacinė taryba į pastarąjį ženklą atsižvelgė „išsamumo sumetimais“, nes tai buvo ieškovei „palankiausias scenarijus“, nors šis prekių ženklas buvo pagrįstas Lenkijos Respublikos patentų tarnybos prekių ženklų registro išrašo vertimu į anglų kalbą, o pradinį registracijos ir pratęsimo liudijimą lenkų kalba ieškovė pateikė 2008 m. liepos 3 d. (K31 ir K32), t. y. praėjus trejiems metams po to, kai pasibaigė 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 19 taisyklės 1 dalyje ir 2 dalies e punkte (dabar – 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Reglamentas 2017/1001 ir panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), 7 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies c punktas), numatytas protestui pagrįsti nustatytas terminas (jis baigėsi 2005 m. liepos 7 d.).
49 Ieškovė neginčija šio vertinimo, išskyrus vertinimą, susijusį su vokišku prekių ženklu Nr. 39848553. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad šio prekių ženklo paraiška buvo pateikta 1998 m. rugpjūčio 25 d., praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo, todėl jis negali būti ankstesnis už šį prekių ženklą.
50 Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir siekdamas gero teisingumo vykdymo, Bendrasis Teismas, kaip ir Apeliacinė taryba, mano, kad reikia iš esmės išnagrinėti antrąją sąlygą, susijusią su sutartimi įforminto susitarimo dėl atstovavimo ar patikėjimo buvimu, kiek tai susiję su ankstesniu prancūziškus prekių ženklu Nr. 95588457 ir ankstesniais lenkiškais prekių ženklais Nr. 62081 ir 85811, nepareiškiant pozicijos dėl to, kad šie prekių ženklai buvo nurodyti ir pagrįsti proteste.
– Dėl antrosios sąlygos, susijusios su sutartimi įforminto susitarimo dėl atstovavimo ar patikėjimo buvimu
51 Reikia priminti, kad tikslo užkirsti kelią ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio piktnaudžiavimui ankstesniu prekių ženklu įgyvendinimas (žr. šio sprendimo 38 punktą) reikalauja plačiai aiškinti sąvokas „atstovas“ ir „patikėtinis“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį. Šios sąvokos turi būti aiškinamos taip plačiai, kad jos apimtų visų rūšių santykius, grindžiamus sutartimi, pagal kurią viena iš šalių atstovauja kitos šalies interesams, ir visai nesvarbu, kaip teisiškai kvalifikuojami sutartiniai santykiai tarp savininko ar įgaliotojo ir Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką pateikusio pareiškėjo. Vadinasi, siekiant taikyti šią nuostatą, pakanka, kad tarp šalių būtų komercinio bendradarbiavimo susitarimas, kurio pagrindu būtų sukurti pasitikėjimo santykiai (vadinamieji „fiduciariniai santykiai“) ir kuriame būtų tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinta paraišką pateikusio asmens bendra pasitikėjimo ir lojalumo pareiga ankstesnio prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu (2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR, T‑262/09, EU:T:2011:171, 64 punktas ir 2014 m. liepos 9 d. Sprendimo Moonich Produktkonzepte & Realisierung / VRDT) – Thermofilm Australia (HEATSTRIP), T‑184/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:621, 58 ir 59 punktai; šiuo klausimu taip pat žr. 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo EUIPO / John Mills, C‑809/18 P, EU:C:2020:902, 84 ir 85 punktus).
52 Vis dėlto šalis turi saistyti rašytinis arba nerašytinis susitarimas dėl komercinio bendradarbiavimo. Jeigu pareiškėjas veikia visiškai nepriklausomai ir jokių santykių su savininku nėra, jis negali būti laikomas atstovu, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, eilinis savininko pirkėjas ar klientas negali būti laikomas „atstovu“ ar „patikėtiniu“ taikant šio reglamento 8 straipsnio 3 dalį, nes šie asmenys neturi jokios ypatingos pasitikėjimo pareigos prekių ženklo savininko atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR, T‑262/09, EU:T:2011:171, 64 punktą; 2014 m. liepos 9 d. Sprendimo HEATSTRIP, T‑184/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:621, 59 punktą ir 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo MOULDPRO, T‑796/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:88, 23 punktą). Iš šios jurisprudencijos matyti, kad sutartimi įformintas susitarimas dėl atstovo ar patikėtinio turi būti sudarytas tiesiogiai tarp šalių, o ne tarpininkaujant tretiesiems asmenims.
53 Taigi, kaip teisingai nurodo EUIPO, tai, kad „numanomo“ santykio gali pakakti taikant Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, reiškia tik tai, kad lemiamas kriterijus yra tai, ar tikrai sudarytas sutartimi įformintas komercinio bendradarbiavimo susitarimas, ir jo pobūdis, o ne formalus jo kvalifikavimas. Taigi sutartinius fiduciarinius ir įpareigojamus santykius gali patvirtinti paprastas komercinio pobūdžio šalių susirašinėjimas, taip pat ir elektroniniais laiškais (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 9 d. Sprendimo HEATSTRIP, T‑184/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:621, 66 ir 67 punktus). Šiuo klausimu reikia priminti, kad protestą pareiškęs asmuo iš principo turi diskreciją pasirinkti įrodymo, kurį, jo manymu, naudinga pateikti EUIPO ankstesne teise grindžiamo protesto atveju, formą (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo EUIPO / Puma (C‑564/16 P, EU:C:2018:509, 58 punktą). Vis dėlto tokių sutartinių santykių buvimo negalima įrodyti remiantis tikimybėmis ar prielaidomis, bet turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais (pagal analogiją žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Kabushiki Kaisha Fernandes / VRDT – Harrison (HIWATT), T‑39/01, EU:T:2002:316, 47 punktą).
54 Dėl sutartinių santykių nutrūkimo prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu poveikio reikia pažymėti, jog nebūtina, kad pateikiant prekių ženklo paraišką šalių sudarytas susitarimas vis dar galiotų. Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalis taikoma ir susitarimams, kurių galiojimas baigėsi iki paraiškos padavimo dienos, su sąlyga, kad praėjęs laikotarpis yra toks, kad galima pagrįstai daryti prielaidą, jog pateikiant paraišką vis dar egzistavo pasitikėjimo ir konfidencialumo pareiga. Šiuo plačiu šios nuostatos aiškinimu siekiama apsaugoti ankstesnių prekių ženklų savininką net ir nutrūkus sutartiniams santykiams, iš kurių kilo pasitikėjimo pareiga (2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR, T‑262/09, EU:T:2011:171, 65 punktas). Kitaip tariant, pagal šį aiškinimą šia nuostata suteikiama apsauga taikoma net ir nutrūkus sutartiniams santykiams, iš kurių kyla pasitikėjimo pareiga, jeigu įvykdoma minėta sąlyga.
55 Vertinant iš procedūros perspektyvos, reikia pažymėti, kad pareiga įrodyti, jog egzistuoja sutartiniai atstovavimo ar patikėjimo santykiai, tenka protestą pateikusiam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR, T‑262/09, EU:T:2011:171, 67 punktą ir 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo MOULDPRO, T‑796/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:88, 30 punktą), t. y. ankstesnio prekių ženklo savininkui.
56 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad net jeigu Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nurodyti žodžiai „atstovas“ ir „patikėtinis“ turi būti aiškinami plačiai, vis dėlto tarp šalių turi būti sudarytas sutartimi įformintas komercinio bendradarbiavimo susitarimas, pagal kurį sukuriami pasitikėjimo santykiai, pareiškėjui – aiškiai ar implicitiškai – nustatant bendro pobūdžio pasitikėjimo ar lojalumo pareigą, kiek tai susiję su ankstesnio prekių ženklo savininko interesais (2019 m. vasario 14 d. Sprendimo MOULDPRO, T‑796/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:88, 33 punktas).
57 Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodyti EUIPO, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo dieną toks sutartimi įformintas komercinio bendradarbiavimo susitarimas tiesiogiai siejo šalis, t. y. įstojusią į bylą šalį ir ją pačią.
58 Pirmiausia iš šio sprendimo 51–56 punktų matyti, kad ginčijamo sprendimo 56 punkte Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog tokie pasitikėjimo santykiai taip pat gali netiesiogiai išplaukti iš de facto santykių, nors šalys nepasirašė oficialios distribucijos ar atstovavimo sutarties.
59 Ginčijamo sprendimo 63–68 punktuose Apeliacinė taryba pažymėjo, kad prieš vertindama šalių santykių pobūdį ji turėjo išsiaiškinti šalių ir jų santykių chronologinę istoriją. Ieškovės istorija prasidėjo nuo 1973 m. įsteigto valstybinio degtinės gamybos vieneto PPS Polmos. Ši bendrovė ir jos vėlesni teisių perėmėjai buvo atsakingi už kitos valstybinės įmonės PHZ Agros užsienyje parduodamo produkto gamybą, taip pat jo pardavimą bei platinimą Lenkijoje. Apeliacinė taryba nurodė, kad PHZ Agros tuo metu buvo vienintelė bendrovė, įgaliota eksportuoti gamintojo PPS Polmos degtinę. Nuo 1975 m. distribucijos sutartys buvo sudarytos iš pradžių tarp PHZ Agros ir Diversa, įstojusios į bylą šalies pirmtakės, vėliau 1975–1992 m. – tarp Agros ir įstojusios į bylą šalies. Pagal šias sutartis, kurios vis dar galiojo pateikiant prašomo įregistruoti prekių ženklo paraišką, PHZ Agros ir Agros turėjo išimtinę teisę platinti lenkišką degtinę Vokietijoje, iš pradžių – kelių prekių ženklų, ir degtinę, pažymėtą etikete „Grasovka“.
60 Ginčijamo sprendimo 69–75 punktuose dėl ieškovės pateiktų priedų K1–K11 Apeliacinė taryba nurodė, kad iki prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo (t. y. 1996 m. balandžio 1 d.) galiojo 1993 m. spalio 29 d. Agros ir įstojusios į bylą šalies susitarimas (K9), kuriame pastaroji buvo nurodyta kaip išimtinė degtinės pavadinimais „Wyborowa“ ir „Grasovka“ importuotoja į Vokietiją. Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad protestą pateikė kita bendrovė, t. y. Polmos, kuri buvo ankstesnio prancūziško prekių ženklo Nr. 95588457 ir ankstesnių lenkiškų prekių ženklų Nr. 62081 ir 85811 savininkė, ir kad, remiantis pateiktais įrodymais, ieškovė ar PPS Polmos niekada neturėjo tiesioginio ryšio su įstojusia į bylą šalimi. Be to, ji konstatavo, kad ieškovė niekaip neįrodė, jog Agros buvo Polmos degtinės licenciatė ar išimtinė distributorė Vokietijoje, nes pirma nurodytame susitarime Agros aiškiai nenurodyta kaip veikianti turėdama tokį statusą. Ji padarė išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai ir argumentai nepatvirtina ir nepaaiškina, kad tarp šalių buvo sutartiniai santykiai, kad įstojusi į bylą šalis veikė kaip Polmos, t. y. PPS Polmos teisių perėmėjos ir ieškovės pirmtakės, atstovė ar patikėtinė.
61 Ginčijamo sprendimo 76–81 punktuose Apeliacinė taryba taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Polmos su PHZ Agros ar Agros siejo komerciniai santykiai. Ji nusprendė, kad vien ieškovės teiginiai dėl eksporto organizavimo sistemos „buvusioje komunistinėje Lenkijoje“ nėra svarbūs, nes šios taisyklės nebetaikytos 1996 m., kai buvo pateikta prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiška, ir kad nė viename procedūros etape nebuvo pateikta jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Ji konstatavo, kad nors įstojusi į bylą šalis palaikė ryšius su Agros, ji niekada jų neturėjo nei su tariama prekių ženklo savininke Polmos, nei su jos pirmtake. Ji nurodė, kad galbūt tuo metu abu subjektai (t. y. PHZ Agros ir PPS Polmos) ir buvo viešieji subjektai ir licencijos išdavimu pagrįsti santykiai tarp jų nebuvo įmanomi, turint omenyje, kad pagal įstatymą buvo paskirtas viešasis subjektas (šiuo atveju Agros) atstovauti kito viešojo subjekto (šiuo atveju – Polmos) interesams užsienyje, o galutinė naudos gavėja buvo Lenkijos Liaudies Respublika, 1989 m. pasikeitus sistemai tapusi Lenkijos Respublika. Anot ieškovės, kuri šiuo tikslu darė nuorodą į K17 ir K31–K36 priedus, privatizavus valstybės įmones, jos pirmtakė Polmos įgijo visas teises į prekių ženklą „Żubrówka“ (jis Vokietijoje buvo parduodamas pavadinimu „Grasovka“), įskaitant per šią protesto procedūrą nurodytas ankstesnes teises. Vis dėlto Apeliacinė taryba priminė, kad nebuvo negalima atsižvelgti į ankstesnio vokiško prekių ženklo Nr. 39848553 registraciją, nes jo paraiškos padavimo data yra vėlesnė už prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos padavimo datą. Be to, ji patvirtino Protestų skyriaus sprendimą, pagal kurį vienintelė ieškovės pateikta Agros ir Polmos sudaryta sutartis, t. y. 2001 m. rugpjūčio 28 d. prekių ženklo perleidimo sutartis (K17), buvo sudaryta po prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo (t. y. 1996 m. balandžio 1 d.) ir turėjo kitokį teisinį statusą nei distribucijos sutartis. Ji nurodė, kad ir K31–K36 priedai buvo pateikti jau pateikus prašomo įregistruoti prekių ženklo paraišką.
62 Ginčijamo sprendimo 82–86 punktuose Apeliacinė taryba teigė, kad nors ieškovė jos prašė atsižvelgti į labai sudėtingą situaciją „buvusioje komunistinėje Lenkijoje“ ir įmonių struktūros bei prekių ženklų su žolės stiebu istoriją, vis dėlto ji turėjo apsiriboti ieškovės įrodymais, pateiktais siekiant įrodyti, jog įstojusi į bylą šalis yra ar buvo ankstesnių teisių savininko atstovė arba patikėtinė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį. Apeliacinė taryba nusprendė, kad tikėtina, jog dėl tuometinės „komunistinės Lenkijos“ situacijos ieškovei nepavyko įrodyti, kad tarp jos ir įstojusios į bylą šalies arba jos ir PHZ Agros arba Agros egzistavo sutartiniai santykiai prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu ar anksčiau. Atsižvelgdama į objektyvias aplinkybes, kaip antai politinę sistemą ir nuosavybės struktūrą iki 1989 m. Lenkijoje, Apeliacinė taryba nurodė, kad, įvertinusi visus įrodymus, turi padaryti išvadą, kad, kiek tai susiję su ankstesniu prancūzišku prekių ženklu Nr. 95588457 ir ankstesniais lenkiškais prekių ženklais Nr. 85811 ir 62081, įstojusi į bylą šalis negalėjo būti laikoma ieškovės atstove ar patikėtine. Ji taip pat padarė išvadą, kad protestas dėl šių ankstesnių prekių ženklų negali būti patenkintas, atsižvelgiant į minėtame straipsnyje nurodytą antrąją sąlygą.
63 Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, iš ginčijamo sprendimo 63–86 punktų matyti (žr. šio sprendimo 59–62 punktus), kad Apeliacinė taryba bendrai nagrinėjo ieškovės per visą administracinę procedūrą EUIPO pateiktus įrodymus ir neapsiribojo „patikrinimu, ar susitarimai egzistavo“. Be to, minėtuose savo sprendimo punktuose Apeliacinė taryba išsamiai motyvavo savo vertinimą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės (žr. šio sprendimo 36 punktą).
64 Padarius šias išvadas, reikia išnagrinėti Apeliacinės tarybos vertinimo pagrįstumą, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį.
65 Neginčijama, kad ieškovės (ar jos pirmtakės) ir įstojusios į bylą šalies (arba jos pirmtakės) nesiejo oficialiai sudarytas, sutartimi įformintas susitarimas.
66 Be to, sutartimi įformintas susitarimas dėl atstovavimo ar patikėjimo turi būti sudarytas tiesiogiai tarp šalių, o ne per trečiuosius asmenis (žr. šio sprendimo52 punktą). Taigi tai, kad įstojusią į bylą šalį ir trečiąją bendrovę siejo komerciniai santykiai, negali įrodyti, kad įstojusi į bylą šalis buvo ieškovės atstovė ar patikėtinė (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo MOULDPRO, T‑796/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:88, 32 punktą), nes ši trečioji bendrovė, šiuo atveju PHZ Agros arba Agros, ir ieškovė buvo atskiri juridiniai asmenys.
67 Ieškovė veikiau nurodo, kad su įstojusia į bylą šalimi (arba jos pirmtake) ją siejo „numanomi“ komerciniai santykiai, kurių kontekste jai pačiai (arba jos pirmtakei) atstovavo atstovė arba patikėtinė „de facto“ PHZ Agros arba Agros.
68 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tokių „numanomų“ arba „de facto“ komercinių santykių tarp ieškovės (arba jos pirmtakės) ir įstojusios į bylą šalies (arba jos pirmtakės), tarpininkaujant PHZ Agros ar Agros, nepatvirtina ieškovės, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, prie bylos medžiagos pridėti įrodymai (žr. šio sprendimo 55 punktą).
69 Pirma, kalbant apie 1993 m. spalio 29 d. susitarimą (K9), kuriuo buvo reglamentuojami Agros ir įstojusios į bylą šalies santykiai prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu (ir beveik trejus metus iki šios datos), reikia pažymėti, kad šiame susitarime nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neminima Agros, veikusi kaip atstovė (arba kaip licenciatė, distributorė arba perpardavėja) arba kaip atstovavusi kuriai nors trečiajai šaliai, visų pirma ieškovei ar jos pirmtakei.
70 Nors tiesa, kad 1993 m. spalio 29 d. susitarimo preambulėje minimas 1987 m. gegužės 8 d. Agros ir Diversa sudarytas susitarimas (K8), joje taip pat patikslinta, kad bendradarbiavimas bus tęsiamas naujame susitarime nustatytomis sąlygomis ir kad pagal šio susitarimo 22 straipsnio a punktą šis susitarimas apima visa tai, dėl ko susitarė šalys. Todėl, priešingai, nei teigia ieškovė, tokia bendra nuoroda į 1987 m. susitarimą, kurio galiojimas baigėsi ir kuris buvo pakeistas 1993 m. susitarimu, negali reikšti numanomos pasitikėjimo ir lojalumo pareigos konkrečiai nenurodyto trečiojo asmens atžvilgiu (toks buvo ieškovės ar jos pirmtakės atvejis, palyginti su 1993 m. susitarimo šalimis).
71 Antra, dėl Agros ir Diversa sudarytų 1983 m. gegužės 10 d. susitarimo dėl importo (K7) ir 1987 m. gegužės 8 d. susitarimo dėl importo reikia pažymėti, kad ieškovės nuorodos į kai kurias šių susitarimų nuostatas, ypač į ranka į 1987 m. gegužės 8 d. susitarimo 7 straipsnio pirmą, trečią ir septintą pastraipas įterptą įrašą „Polmos“ dėl pramoninės nuosavybės teisių, negali paneigti išvados, kad nebuvo įrodyta, jog ieškovę ir įstojusią į bylą šalį siejo tiesiogiai sudarytas susitarimas.
72 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad 1983 m. gegužės 10 d. ir 1987 m. gegužės 8 d. susitarimai dėl importo prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu nebegaliojo. Šiuo klausimu ieškovė remiasi jurisprudencija, pagal kurią prekių ženklo savininko apsauga taikoma net ir pasibaigus sutartiniams santykiams, iš kurių kyla pasitikėjimo pareiga, su sąlyga, kad praėjęs laikotarpis yra toks, kad galima pagrįstai daryti prielaidą, jog pateikiant prašomo įregistruoti prekių ženklo paraišką vis dar egzistavo pasitikėjimo ir konfidencialumo pareiga (žr. šio sprendimo 54 punktą).
73 Vis dėlto, net darant prielaidą, kad 1983 m. gegužės 10 d. ir 1987 m. gegužės 8 d. susitarimais dėl importo sukurti ieškovės ir įstojusios į bylą šalies tarpusavio pasitikėjimo santykiai (quod non, žr. šio sprendimo 74–78 punktus), reikia pripažinti, kad pasibaigus sutarties galiojimui pasitikėjimo ir lojalumo pareigos taikomos ne neterminuotai, o tik protingą pereinamąjį laikotarpį po susitarimo nutraukimo, per kurį šalys gali iš naujo apibrėžti savo verslo strategiją. Nagrinėjamu atveju šie susitarimai, kurių galiojimas buvo pasibaigęs, buvo sudaryti atitinkamai maždaug trylika ir devyneri metai iki prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo dienos. Todėl bet kokie posutartiniai šalių santykiai, kuriuos lėmė minėti susitarimai, bet kuriuo atveju turėjo laipsniškai nutrūkti ir vėliau išnykti prieš pateikiant prašomo įregistruoti prekių ženklo paraišką. Taigi šiuo atveju šio sprendimo 72 punkte nurodyta sąlyga netenkinama.
74 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad 1983 m. gegužės 10 d. ir 1987 m. gegužės 8 d. susitarimuose dėl importo nenurodyta nieko, kas pagrįstų ieškovės teiginius dėl „numanomos“ įstojusios į bylą šalies pasitikėjimo ir lojalumo ieškovei pareigos buvimo. Atvirkščiai, iš šių susitarimų matyti, kad jie buvo sudaryti tik tarp įstojusios į bylą šalies (arba jos pirmtakės Diversa) ir Agros.
75 Pirma, kalbant apie 1983 m. gegužės 10 d. susitarimą dėl importo, nors iš tikrųjų jame yra nuostata, kurioje Diversa nurodyta kaip degtinės „importuotoja/atstovė“ ir „gamintojos, kuri yra prekių ženklo savininkė, patikėtinė“ (6 straipsnio šeštoji pastraipa), reikia konstatuoti, kad jokia šio susitarimo nuostata neleidžia padaryti išvados, jog prekių ženklo savininkas turėjo būti su sutartimi nesusijęs trečiasis asmuo ir konkrečiai nenurodyta šalis (t. y. ieškovė ar jos pirmtakės) vietoj sutarties šalies Agros. Priešingai, po šios nuorodos esančioje nuostatoje (6 straipsnio septinta pastraipa) konkrečiai nurodyta, kad „Agros apsaugos savo prekių ženklus ir (arba) atstovavimo teises“.
76 Antra, dėl 1987 m. gegužės 8 d. susitarimo dėl importo ir būtent šio susitarimo 7 straipsnio pirmoje, trečioje ir septintoje pastraipose ranka padaryto prierašo „Polmos“ nuorodoje „Agros/Polmos“, kiek tai susiję su pramoninės nuosavybės teisių nuosavybe, ieškovės aiškinimas negali paneigti Apeliacinės tarybos analizės.
77 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nepaisant ieškovės teiginio, jog 1987 m. sausio mėn. Agros perleido Polmos „lenkišką prekių ženklą“, kurį sudaro butelis su žolės stiebu (žr. ieškovės K20 priede pateiktą chronologiją), vėlesniuose 1993 m. spalio 29 d. ir 1999 m. gegužės 24 d. Agros ir įstojusios į bylą šalies sudarytuose susitarimuose nėra jokios nuorodos į Polmos. Taigi reikia konstatuoti, kad vien Polmos paminėjimo 1987 m. gegužės 8 d. susitarime dėl importo, kurio šalis ji nebuvo, ranka padarytu prierašu, kurio data nėra aiški ir kurio nė viena šalis nepasirašė ir jokia šalis parašu nepatvirtino, nepakanka ir jis net nepadeda įrodyti, kad ieškovė (arba tiksliau jos pirmtakė Polmos) ir įstojusi į bylą šalis (ar jos pirmtakė Diversa) buvo sudariusios sutartį dėl atstovavimo ar patikėjimo.
78 Taip pat reikia priminti, kaip tai daro EUIPO, kad visi ieškovės argumentai grindžiami hipotetine prielaida, kad ji yra erdvinio butelio su žolės stiebu formos prekių ženklo, naudojamo visame pasaulyje kartu su žodiniu prekių ženklu „Żubrówka“, o Vokietijoje – su žodiniu prekių ženklu „Grasovka“, savininkė. Vis dėlto 1987 m. gegužės 8 d. susitarimo dėl importo 7 straipsnio antroje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad „žodinio ir vaizdinio prekių ženklo „Grasovka“ nuosavybę reglamentuoja atskiras AGROS ir DIVERSA susitarimas“ ir kad „tas susitarimas yra neatskiriama šio susitarimo dalis“. Todėl, nors gali būti sunku tiksliai nustatyti, kokioms teisėms ar prekių ženklams turėtų būti taikomas ranka padarytas prierašas „Agros/Polmos“ arba kokiai Polmos degtinei jis taikomas, bet kuriuo atveju aišku, kad šis prierašas negali būti susijęs su naudojant prekių ženklą „Grasovka“ parduodama degtine. Tai patvirtina 1999 m. gegužės 24 d. Agros ir įstojusios į bylą šalies sudarytas susitarimas (K11), kurio 12 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad pavadinimas „Grasovka“ yra importuotojos, t. y. įstojusios į bylą šalies, įregistruotas prekių ženklas.
79 Trečia, kalbant apie įrodymus, atsiradusius po prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo datos (1996 m. balandžio 1 d.), pažymėtina, kad, atvirkščiai, nei teigia ieškovė, juose taip pat nėra informacijos, kad paraiškos pateikimo dieną šalys buvo sudariusios sutartį, veikiau priešingai.
80 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pati ieškovė per administracinę procedūrą ir per teismo posėdį nurodė, jog įgijo teises į nurodytus ankstesnius prekių ženklus 1999 m. ir kad iki 1999 m. Varšuvos (Lenkija) teismuose buvo nagrinėjamas Agros ir Polmos (Warszawa) ginčas dėl prekių ženklų, kuriuos sudaro butelis su žolės stiebu, registracijos ir naudojimo (žr. ieškovės K20 priede pateiktą chronologiją). Nors Bendrasis Teismas neturi priimti sprendimo dėl šio ginčo, kuriam taikoma nacionalinė teisė, esmės, šioje byloje pakanka pažymėti, jog tai, kad, kaip pripažįsta pati ieškovė, ginčas dėl šių prekių ženklų kilo tarp Agros ir tam tikro Polmos vieneto, rodo, kad Agros ir Polmos buvo dvi atskiros bendrovės, kurių komerciniai interesai galėjo labai skirtis ar net tarpusavyje prieštarauti. Todėl mažai tikėtina, kad Agros galėjo veikti kaip numanoma ar de facto ieškovės (ar jos pirmtakės) atstovė arba patikėtinė santykiuose su įstojusia į bylą šalimi (arba jos pirmtake).
81 Be to, kaip teisingai konstatavo Apeliacinė taryba, vienintelis ieškovės pateiktas Agros ir Polmos sudarytas susitarimas, t. y. 2001 m. rugpjūčio 28 d. prekių ženklo perleidimo sutartis (K17), buvo sudarytas po prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo ir jo teisinis statusas yra kitoks nei distribucijos susitarimo, nes jis neapima nei tęstinių santykių, nei bendros pasitikėjimo ir lojalumo pareigos.
82 Ketvirta, dėl kitų įrodymų, kaip antai 2002 m. sausio 30 d. oficialaus pranešimo ir dokumentų, patvirtinančių, kad degtinė „Żubrówka“ buvo parduodama Vokietijoje naudojant prekių ženklą „Grasovka“, tarp jų darbuotojo pareiškimo ir internetinės enciklopedijos „Wikipédia“ ištraukos, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepatikslina, kokias vertinimo klaidas šiuo aspektu padarė Apeliacinė taryba.
83 Dėl 2002 m. sausio 30 d. oficialaus pranešimo, kurį Polmos išsiuntė įstojusiai į bylą šaliai (K19–19a), reikia pažymėti, jog, nors tiesa, kad jame užsiminta apie egzistuojančius prekybos susitarimus, pagal kuriuos Agros buvo „išimtinė Polmos tarpininkė eksportuojant degtinės „Żubrówka“ ir „Grasovka“ pagrindu pagamintus alkoholinius gėrimus“, reikia konstatuoti, kad šis pranešimas išsiųstas praėjus beveik šešeriems metams nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo, be to, paprastas vienašalis laiškas neturi tokios pat įrodomosios galios kaip šalių sudaryta sutartis, kurios šiuo atveju nėra.
84 Be to, kalbant apie 2011 m. vasario 16 d. lenkų kalba parengtą ir į anglų kalbą išverstą nuo 1992 m. pas Polmos ir ieškovę dirbančio technologijų specialisto, atsakingo už ženklinimą etiketėmis, pareiškimą, kuriame jis, be kita ko, patvirtino, kad nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios Polmos gamino degtinę „Żubrówka“, kurios kiekviename butelyje, neatsižvelgiant į etikečių pakeitimus, visada buvo žolės stiebas (pirmojo sprendimo dėl panaikinimo 50 ir 51 punktai), reikia priminti, kad kai pareiškimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 97 straipsnio 1 dalies f punktas), buvo padarytas vieno iš suinteresuotosios šalies vadovų, tokiam pareiškimui įrodomoji galia pripažįstama tik jeigu jį patvirtina kiti įrodymai. Iš tikrųjų pareiškimas, kuriuo suinteresuotas jo autorius, turi tik ribotą įrodomąją galią ir turi būti patvirtintas papildomais įrodymais; vis dėlto tai neleidžia EUIPO instancijoms iš esmės manyti, kad toks pareiškimas savaime yra visiškai nepatikimas. Tokio pareiškimo, vertinamo atskirai arba kartu su kitais įrodymais, įrodomoji galia visų pirma priklauso nuo bylos aplinkybių (žr. 2022 m. birželio 22 d. Sprendimo Puma / EUIPO – V. Fraas (FRAAS), T‑329/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:379, 41 ir 47 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamu atveju šiame pareiškime, padarytame praėjus beveik penkiolikai metų nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo dienos, nėra jokios informacijos apie tai, kad ieškovę (ar jos pirmtakę Polmos) ir įstojusią į bylą šalį (arba jos pirmtakę Diversa) tuo metu būtų saistęs sutartimi įformintas susitarimas. Tas pats pasakytina apie 2009 m. balandžio 9 d. internetinės enciklopedijos „Wikipédia“ ištrauką, pateiktą praėjus trylikai metų nuo prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo.
85 Penkta, kalbant apie esminį politinės ir ekonominės sistemos pertvarkymą Lenkijoje 1970–1990 m., reikia pažymėti, kaip tai padarė Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 76 ir 83 punktuose, kad ši situacija nebeegzistavo 1996 m., kai buvo pateikta prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiška, ir kad bet kuriuo atveju Apeliacinė taryba turėjo apsiriboti ieškovės pateiktais įrodymais, nes sutartiniai fiduciariniai atstovavimo ar patikėjimo santykiai negali būti įrodyti tikimybėmis ar prielaidomis (žr. šio sprendimo 53 punktą).
86 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad neįrodyta, jog ieškovę (ar jos pirmtakę) ir įstojusią į bylą šalį (arba jos pirmtakę) saistė tiesioginė komercinio bendradarbiavimo sutartis (net numanoma ar de facto), todėl nenustatyta jokia įstojusios į bylą šalies (ar jos pirmtakės) pasitikėjimo ir lojalumo ieškovei (ar jos pirmtakei) pareiga.
87 Vadinasi, Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai iš esmės nusprendė, kad ieškovei nepavyko įrodyti, jog ją ir įstojusią į bylą šalį saistė sutartiniai fiduciariniai santykiai prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu ar anksčiau, kad ši neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, kad įrodytų, jog egzistuoja tiesioginė atstovavimo ar patikėjimo sutartis, ir kad todėl ji neįrodė, jog buvo įvykdyta viena iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nurodytų kumuliacinių sąlygų, kiek tai susiję su ankstesniu prancūzišku prekių ženklu Nr. 95588457 ir ankstesniais lenkiškais prekių ženklais Nr. 62081 ir 85811.
88 Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, jog to, kad netenkinama antroji sąlyga, susijusi su sutartimi įforminto susitarimo dėl atstovavimo ar patikėjimo buvimu, pakanka tam, kad protestas pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį būtų atmestas dėl ankstesnių prekių ženklų, kuriuos Apeliacinė taryba nagrinėjo remdamasi šiuo pagrindu.
89 Tuo remiantis darytina išvada, kad Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies ir nepadarė jokios vertinimo klaidos taikydama šią nuostatą.
90 Iš to, kas išdėstyta, būtent iš šio sprendimo 63 punkto, taip pat matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir išsamiai motyvavo savo vertinimą, todėl nepadarė jokio esminių procedūrinių reikalavimų, visų pirma įtvirtintų 2017/1001 95 straipsnio 1 dalyje ir to paties reglamento 94 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.
91 Todėl antrasis priekaištas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
92 Vadinasi, nebūtina nagrinėti įstojusios į bylą šalies argumentų, kad iš esmės ir dėl įvairių priežasčių nė viena iš ankstesnių teisių, kuriomis ieškovė tariamai rėmėsi proteste pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, nebuvo tinkamai nurodyta ir pagrįsta, todėl protestas turėjo būti atmestas kaip nepriimtinas, o EUIPO pateikta apeliacija turėjo būti iš karto atmesta kaip nepagrįsta.
Dėl pirmojo priekaišto, kad nenagrinėtas neregistruotas vokiškas prekių ženklas
93 Nurodydama pirmąjį priekaištą ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl nenagrinėto neregistruoto vokiško butelio su žolės stiebu formos prekių ženklo nagrinėjant Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje numatytą protesto pagrindą ir dėl nemotyvuoto šiuo aspektu jos sprendimo.
94 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis nesutinka su ieškovės argumentais.
95 Ginčijamo sprendimo 46 punkte, vertindama Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nurodytą protesto pagrindą, Apeliacinė taryba pabrėžė, kad „prekių ženklo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima net neregistruotus prekių ženklus. Vis dėlto, ji aiškiai nenurodė jokio neregistruoto vokiško prekių ženklo.
96 Ginčijamo sprendimo 101 ir 105 punktuose, vertindama Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje nurodytą protesto pagrindą, Apeliacinė taryba nurodė, kad proteste ieškovė nurodė vokišką butelio su žolės stiebu formos prekių ženklą (žr. šio sprendimo 7 punkto pabaigą) kaip neregistruotą prekių ženklą, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, ir kad protesto motyvuose ji taip pat tvirtino turinti neregistruotas teises į tą patį prekių ženklą keliose kitose Europos šalyse. Vis dėlto ji pažymėjo, kad nors aišku, jog pateikti dokumentai patvirtino didelio masto prekybą degtine Vokietijoje ir Lenkijoje, nėra jokios konkrečios informacijos apie ankstesnę neregistruotą teisę, išskyrus informaciją apie žodiniais elementais pažymėtas degtines.
97 Ginčijamo sprendimo 112–115 punktuose dėl to paties motyvo Apeliacinė taryba, kaip ir Protestų skyrius, pažymėjo, jog pateikti įrodymai visiškai nepatvirtina, kad neregistruotas vokiškas prekių ženklas, kuriuo remiamasi, iš tikrųjų buvo naudojamas ir kad Vokietijos visuomenė jį atpažįsta kaip aiškią prekių komercinės kilmės nuorodą. Todėl ji padarė išvadą, kad protestą pateikęs asmuo neįrodė realaus šio neregistruoto prekių ženklo naudojimo ir juo labiau šio prekių ženklo naudojimo (jis buvo ne tik vietinės reikšmės) versle iki prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo Vokietijoje. Ji nusprendė, kad tas pats pasakytina apie tariamas neregistruotas teises į prekių ženklą kitose Europos šalyse, kurių atžvilgiu nebuvo įrodytas neregistruoto prekių ženklo, kuriuo remiamasi, naudojimas iš tikrųjų ir nebuvo nurodyta taikytina nacionalinė teisė. Kadangi Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos būtinos sąlygos nebuvo įvykdytos nė vienos neregistruotų teisių į prekių ženklą, kuriomis remiamasi, atžvilgiu, ji taip pat atmetė protestą dėl šio pagrindo.
98 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė nepaaiškina, kaip tariamas Apeliacinės tarybos neveikimas turėjo įtakos nagrinėjant, ar buvo sudarytas sutartimi įformintas susitarimas dėl atstovavimo ir patikėjimo. Ieškovė konkrečiai neteigė ir neįrodė, kad šiai ankstesnei teisei taikytinas teisinis ir faktinis pagrindas skiriasi nuo pagrindo, susijusio su kitomis ankstesnėmis teisėmis, nagrinėtomis nagrinėjant šio pagrindo antrąjį priekaištą, todėl ginčo dėl šios teisės baigtis negali būti kitokia. Taigi šis priekaištas yra nereikšmingas.
99 Bet kuriuo atveju šis priekaištas yra ir nepagrįstas.
100 Žinoma, reikia priminti, kaip tai padarė Apeliacinė taryba ir ieškovė, kad sąvoka „prekių ženklas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, apima ir neregistruotus prekių ženklus, jeigu kilmės valstybės teisėje pripažįstamos tokio pobūdžio teisės (žr. šio sprendimo 42 punktą). Be to, ieškovės teigimu, Vokietijoje neregistruotų prekių ženklų apsauga atsiranda dėl žymens naudojimo versle, jeigu tas žymuo tarp atitinkamų verslininkų pripažįstamas kaip prekių ženklas (1994 m. spalio 25 d. Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Markengesetz) (Prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos įstatymas) (BGBl. 1994 I, p. 3082), pridėto prie ieškinio kaip K21 priedas, 4 straipsnio 2 dalis).
101 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos vertinimo, pateikto ginčijamo sprendimo 112–115 punktuose (žr. šio sprendimo 97 punktą), kuris atliktas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį ir yra galutinis (žr. šio sprendimo 27 punktą).
102 Be to, nė vienas bylos medžiagoje esantis įrodymas nepaneigia šio vertinimo, nes nebuvo įrodyta, kad Vokietijos teisėje numatytos neregistruoto prekių ženklo, kuriuo remiasi ieškovė, apsaugos sąlygos buvo įvykdytos, taigi šio prekių ženklo, kuriuo remtasi, egzistavimas nebuvo įrodytas.
103 Šis neginčytas ir nepaneigtas vertinimas bet kuriuo atveju reiškia, kad, kiek tai susiję su neregistruotu vokišku prekių ženklu, kuriuo remiamasi, protestas atmetamas tiek pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, tiek pagal to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalį.
104 Tuo remiantis darytina išvada, kad šiuo atveju Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies.
105 Be to, nors tiesa, kad būtų buvę pageidautina, jog nagrinėdama Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nurodytą protesto pagrindą Apeliacinė taryba aiškiai nurodytų savo vertinimą, kad nebuvo ieškovės nurodyto neregistruoto vokiško prekių ženklo, kaip ji tai padarė ginčijamo sprendimo 112–115 punktuose dėl to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalies, vis dėlto šis redakcinio pobūdžio praleidimas neturi jokios įtakos minėto sprendimo teisėtumui ar šios bylos baigčiai, nes įrodyta, o ieškovė to neginčijo, kad ieškovės nurodytas neregistruoto vokiško prekių ženklo nebuvimas nebuvo pagrįstas ir kad toks nepagrįstas teiginys apie turimą teisę negali pagrįsti protesto pagal minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalį.
106 Todėl Apeliacinei tarybai negalima priekaištauti dėl to, kad ji neišnagrinėjo Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje nurodyto protesto pagrindo, kiek jis susijęs su neregistruotu vokišku butelio su žolės stiebu formos prekių ženklu.
107 Be to, ginčijamo sprendimo 112–115 punktuose Apeliacinės tarybos aiškiai išdėstyti motyvai dėl ieškovės nurodyto neregistruoto vokiško prekių ženklo nebuvimo leido jai sužinoti ginčijamo sprendimo motyvus, kad galėtų apginti savo teises. Apeliacinė taryba taip pat tinkamai išnagrinėjo šiuo klausimu ieškovės nurodytas faktines aplinkybes.
108 Tuo remiantis darytina išvada, kad Apeliacinė taryba teisingai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir pakankamai motyvavo savo vertinimą, todėl ji nepadarė jokio esminių procedūrinių reikalavimų, visų pirma Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 1 dalies ir to paties reglamento 94 straipsnio 1 dalies, pažeidimo.
109 Vadinasi, pirmasis priekaištas turi būti atmestas.
Dėl trečiojo priekaišto, kad padaryta pramoninės nuosavybės teisių, kurias apima susitarimai dėl importo, apimties vertinimo klaida
110 Nurodydama trečiąjį priekaištą ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kiek tai susiję su pramoninės nuosavybės teisių, kurias apima šalių santykiai dėl atstovavimo ir patikėjimo, apimtimi, visų pirma su teisėmis į erdvinį butelio su žolės stiebu formos prekių ženklą, ir nemotyvavo savo išvados, kad susitarimų dėl importo tekste (žr. šio sprendimo 31 punktą) nebuvo minimas nagrinėjamas prekių ženklas. Konkrečiai kalbant, Apeliacinė taryba neatsižvelgė į 1987 m. gegužės 8 d. susitarimo dėl importo (K8-K8a) 7 straipsnio pirmos pastraipos tekstą, kuriame žodis „įskaitant“ turi būti suprantamas kaip nurodantis nebaigtinį sąrašą.
111 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis nesutinka su ieškovės argumentais.
112 Ginčijamo sprendimo 87–91 punktuose „išsamumo sumetimais“ Apeliacinė taryba nurodė, kad atliko išsamią įrodymų analizę, ir padarė išvadą, kad nė viename iš pateiktų sutartimis įformintų susitarimų nėra aiškios nuorodos į nagrinėjamus ankstesnius prekių ženklus, t. y. ankstesnius lenkiškus prekių ženklus Nr. 62081 ir Nr. 85811 ir ankstesnį prancūzišką prekių ženklą Nr. 95588457. Ji pažymėjo, kad pirmasis susitarimas (K4) 1975–1979 m. laikotarpiu buvo „susitarimas dėl importo“ (Diversa buvo importuotoja), apimantis degtinės prekių ženklus „Wyborowa“, „Krakus“ ir „Żubrówka“, kuriame nurodyta, kad „Agros apsaugos savo prekių ženklus ir (arba) savo atstovavimo teises“, bet tie prekių ženklai ir teisės konkrečiai nebuvo įvardyti. Vėlesniuose 1983 m. gegužės 10 d., 1987 m. gegužės 8 d. ir 1993 m. spalio 29 d. (K5–K11) susitarimuose dėl importo, kuriuos sudarė Diversa arba įstojusi į bylą šalis, buvo minimas ne prekių ženklas „Żubrówka“, o kiti degtinės prekių ženklai, kaip antai „Wyborowa“ ir „Grasovka“, o nuo 1987 m. – „kiti pramoninės nuosavybės elementai, įskaitant etiketes, emblemas ir pakuotės elementus, susijusius su šiomis degtinėmis“, ir vėl konkrečiai neįvardijant šių „kitų pramoninės nuosavybės elementų“. Ji nusprendė, kad sunku nustatyti, ar ši formuluotė turi būti siejama su ieškovės prekių ženklais, bet visi žodžiai „dizainas, emblemos, etiketės ir pakuotės“ dėl savo tiesioginės reikšmės nurodo prekės išorinius elementus, o ne žolės stiebo buvimą ar nebuvimą butelyje, todėl vien ši formuluotė neapėmė nagrinėjamo prekių ženklo. Ji pabrėžė, jog būtų buvę pageidautina, kad ieškovės pateiktuose susitarimuose būtų aiškiai nurodytos minėtų lenkiškų ar prancūziškų prekių ženklų registracijos arba bent pateiktas šių prekių ženklų vaizdas (žr. šio sprendimo 7 punktą), tačiau šiuo atveju taip nebuvo.
113 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad šis priekaištas pateiktas dėl Apeliacinės tarybos atlikto perteklinio vertinimo „išsamumo sumetimais“. Todėl priekaištas, kuriuo ginčijamas toks vertinimas, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo rezoliucinei daliai ir turi būti atmestas kaip nereikšmingas (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 30 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim International / VRDT (RELY-ABLE), T‑640/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:225, 27 ir 28 punktus ir 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Peace United / EUIPO – 1906 Collins (MY BOYFRIEND IS OUT OF TOWN), T‑699/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:528, 46 ir 47 punktus).
114 Be to, šis priekaištas taip pat turi būti atmestas kaip nereikšmingas tiek, kiek, atmetus pirmojo pagrindo antrą priekaištą, pakanka, kad būtų atmestas protestas pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį, kiek jis susijęs su ankstesniais prekių ženklais, kuriuos Apeliacinė taryba nagrinėjo remdamasi šiuo pagrindu (žr. šio sprendimo 88 punktą).
115 Bet kuriuo atveju šis priekaištas kartu ir nepagrįstas, nes grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu.
116 Nors tiesa, kad Apeliacinė taryba nurodė, jog būtų buvę pageidautina, kad būtų nurodytos prekių ženklų registracijos, ji neapsiribojo tik nustatymu, kad pateiktuose susitarimuose nebuvo aiškios ir konkrečios nuorodos į prekių ženklus. Reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 87–91 punktuose (žr. šio sprendimo 112 punktą) ji savo išvadas taip pat pagrindė išsamiu visų pateiktų susitarimų vertinimu, paaiškindama, kodėl atitinkami prekių ženklai, teisės ar pramoninės nuosavybės elementai nebuvo nurodyti ir kodėl atitinkamos minėtų susitarimų formuluotės neleidžia aiškiai nustatyti, kas juose buvo nurodyta.
117 Be to, pati ieškovė nurodo, jog tam, kad būtų apsaugoti prekių ženklų savininkų „interesai“, suinteresuotosios šalys turi galėti juos identifikuoti bent iš bendro pobūdžio nuorodos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra.
118 Be to, nėra svarbu nustatyti, ar žodis „indem“, pavartotas 1987 m. gegužės 8 d. susitarimo dėl importo (originali versija vokiečių kalba) 7 straipsnio pirmoje pastraipoje, reiškia „įskaitant“, kaip teigia ieškovė, ar veikiau „atitinka“ ar „yra formos“, kaip teigia įstojusi į bylą šalis, taigi ar „kitų pramoninės nuosavybės elementų, įskaitant šių degtinių etikečių, emblemų ir pakuočių elementų forma“, sąrašas yra pavyzdinis, vadinasi, ne baigtinis, ar išimtinis.
119 Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad šios nuostatos tekste negalima aiškiai nustatyti jokio prekių ženklo, kuris būtų butelio su žolės stiebu formos. Kaip ginčijamo sprendimo 90 punkte teisingai pažymėjo Apeliacinė taryba, visi žodžiai „etiketės, emblemos ir pakuotės elementai“ tiesiogiai reiškia prekės išorinius elementus, o ne žolės stiebo poziciją butelyje, todėl tokia formuluotė negali apimti tokio prekių ženklo.
120 Taigi Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad nė viename iš pateiktų sutartimi įformintų susitarimų nebuvo aiškiai nurodyti ankstesni butelio su žolės stiebu formos prekių ženklai, būtent ankstesni lenkiški prekių ženklai Nr. 62081 ir Nr. 85811 ir ankstesnis prancūziškas prekių ženklas Nr. 95588457.
121 Tuo remiantis darytina išvada, kad Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies ir visų pirma ji nepadarė jokios vertinimo klaidos taikydama šią nuostatą.
122 Be to, iš to, kas išdėstyta, matyti, visų pirma iš ginčijamo sprendimo 87–91 punktų (žr. šio sprendimo 112 ir 116 punktus), kad Apeliacinė taryba teisingai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir motyvavo savo vertinimą pagal Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 1 dalį ir to paties reglamento 94 straipsnio 1 dalį.
123 Vadinasi, trečiąjį priekaištą reikia atmesti.
124 Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Apeliacinė taryba nepažeidė esminių procedūrinių reikalavimų, nustatytų Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 1 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje, siejamose su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalimi.
125 Todėl reikia atmesti visą pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu
126 Antruoju pagrindu ieškovė iš esmės priekaištauja Apeliacinei tarybai padarius teisės klaidą aiškinant Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalyje numatytas atstovavimo ar patikėjimo santykių sąlygas taip, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai ankstesnės teisės buvo aiškiai ir konkrečiai nurodytos šiuos santykius įforminančioje rašytinėje sutartyje. Jos nuomone, taip Apeliacinė taryba taikė netinkamą įrodinėjimo standartą, nors ši nuostata turėtų būti aiškinama plačiai, kaip apimanti visų rūšių santykius – ir visai nesvarbu, ar buvo aiškiai arba numanomai nustatyta bendra pasitikėjimo ir lojalumo pareiga prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu, – ir kaip apimanti visus šio savininko „interesus“, susijusius su šalių tarpusavio santykiais. Todėl bendra pasitikėjimo ir lojalumo pareiga neturėtų būti ribojama reikalavimu aiškiai nurodyti visus apimamus elementus.
127 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis nesutinka su ieškovės argumentais.
128 Pirmiausia reikia priminti, kad bylos medžiagoje esantys įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė (ar jos pirmtakės) kada nors buvo sudariusi tiesioginį sutartimi įformintą susitarimą su įstojusia į bylą šalimi (arba jos pirmtake) (žr. šio sprendimo 63–92 punktus). Vadinasi, nesant jokių įrodymų, kad ieškovė ir įstojusi į bylą šalis būtų sudariusios tiesioginį (aiškų ar numanomą, raštu ar žodžiu) sutartimi įformintą susitarimą, priešingai, nei tvirtina ieškovė, nėra jokio pagrindo pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalį taikyti bendrą tarpusavio, t. y. tarp „gamintojos“ ir „importuotojos“, pasitikėjimo ir lojalumo pareigą, dėl kurios galėtų kilti klausimas dėl to, ar apimami elementai buvo aiškiai ar numanomai nustatyti. Taigi šis ieškinio pagrindas yra nereikšmingas.
129 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kaip nurodė ir įstojusi į bylą šalis, kad šis pagrindas grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu ir neatitinka faktinių aplinkybių.
130 Iš tikrųjų Apeliacinė taryba visiškai neteigė, jog tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalis, reikia, kad sutartyje tarp savininko ir atstovo būtų aiškiai ir konkrečiai nurodyti visi prekių ženklai, kuriuos apima jų komerciniai santykiai, kitaip Bendrojo Teismo vertinimas galėtų būti nepalankus.
131 Be to, nors tiesa, kad bet kokių dviejų šalių sutartinių santykių, susijusių su prekių distribucija, iš esmės gali pakakti tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalis, vis dėlto būtina, kad šios šalys aiškiai ir tiksliai žinotų prekių ženklus, dėl kurių savininkas nurodo jam taikomą apsaugą. Nors paprastai šis aspektas yra aiškus kalbant apie naudojamus žodinius ir vaizdinius platinamos prekės prekių ženklus, jis ne toks aiškus kalbant apie kitų rūšių netradicinius prekių ženklus, kaip antai erdvinius ar pozicinius, kuriais remiasi ieškovė. Tam, kad sutartiniai santykiai apimtų tokius netradicinius prekių ženklus, pageidautina, kad savininkas aiškiai ir tiksliai nurodytų atstovui, jog jis prašo pripažinti ir turi teises į šiuos prekių ženklus, kad jos atstovui būtų žinomos. Konkreti nuoroda rašytiniame susitarime yra tinkamiausias būdas tai užtikrinti.
132 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad joks bylos medžiagoje esantis įrodymas neįrodo, jog ieškovė (arba kuri nors iš jos pirmtakių) informavo įstojusią į bylą šalį apie specialią apsaugą, kurią ji prašė pripažinti erdviniam butelį su žolės stiebu vaizduojančiam prekių ženklui arba poziciniam prekių ženklui, kurį sudaro žolės stiebas butelyje ir kurį apima prašomas įregistruoti prekių ženklas.
133 Vadinasi, net jei Apeliacinė taryba būtų ketinusi teigti, kad sutartinius santykius įforminančiose sutartyse nebuvo aiškiai paminėti ar nurodyti prekių ženklai, į kuriuos savininkas prašė pripažinti teises, šiuo atveju toks teiginys būtų teisingas, nes iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovė (ar jos pirmtakės) būtų aiškiai ir tiksliai prašiusi pripažinti teises į butelį su žolės stiebu vaizduojantį prekių ženklą sutartiniuose santykiuose su įstojusia į bylą šalimi (arba jo pirmtake), nors tai būtų buvę pageidautina tokio netradicinio prekių ženklo atveju.
134 Tuo remiantis darytina išvada, kad šiuo atžvilgiu Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 3 dalies.
135 Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą ir bet kuriuo atveju nepagrįstą.
136 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
137 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
138 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš CEDC International sp. z o.o. bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2023 m. birželio 28 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys