BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. liepos 5 d.(*)

„Institucinė teisė – Parlamento narys – Privilegijos ir imunitetai – Sprendimas atšaukti Parlamento nario imunitetą – Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 9 straipsnis – Institucijos, pateikusios prašymą atšaukti imunitetą, kompetencija – Teisinis saugumas – Akivaizdi vertinimo klaida – Parlamento kontrolės apimtis – Prašymo atšaukti imunitetą nagrinėjimo procedūra – Teisė į gynybą – Nešališkumas“

Byloje T‑272/21

Carles Puigdemont i Casamajó, gyvenantis Vaterlo (Belgija),

Antoni Comín i Oliveres, gyvenantis Vaterlo,

Clara Ponsatí i Obiols, gyvenanti Vaterlo,

atstovaujami advokatų P. Bekaert, J. Costa i Rosselló, G. Boye ir S. Bekaert,

ieškovai,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą N. Lorenz, N. Görlitz ir J.‑C. Puffer,

atsakovą,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos A. Gavela Llopis ir J. Ruiz Sánchez,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

kurį per pasitarimus sudarė kolegijos pirmininkė A. Marcoulli (pranešėja), teisėjai S. Frimodt Nielsen, H. Kanninen, J. Schwarcz ir R. Norkus,

posėdžio sekretorė M. Zwozdziak-Carbonne, administratorė,

atsižvelgdamas į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 30 d. Nutartį Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas (T‑272/21 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2021:497),

atsižvelgdamas į 2021 m. lapkričio 26 d. Nutartį Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas (T‑272/21 R II, nepaskelbta Rink., EU:T:2021:834),

atsižvelgdamas į 2022 m. gegužės 24 d. Nutartį Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas ir Ispanija (C‑629/21 P(R), EU:C:2022:413),

įvykus 2022 m. lapkričio 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovai Carles Puigdemont i Casamajó, Antoni Comín i Oliveres ir Clara Ponsatí i Obiols prašo panaikinti Europos Parlamento 2021 m. kovo 9 d. sprendimus P9_TA(2021)0059, P9_TA(2021)0060 ir P9_TA(2021)0061 dėl prašymo atšaukti jų imunitetą (toliau – ginčijami sprendimai).

 Ginčo aplinkybės

2        Tuo metu, kai buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 6 d. Ley 19/2017 del Parlamento de Cataluña, reguladora del referéndum de autodeterminación (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 19/2017, kuriuo reglamentuojamas referendumas dėl apsisprendimo) (DOGC Nr. 7449A, 2017 m. rugsėjo 6 d., p. 1) ir 2017 m. rugsėjo 8 d. Ley 20/2017 del Parlamento de Cataluña, de transitoriedad jurídica y fundacional de la República (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 20/2017 dėl pereinamojo laikotarpio, per kurį įtvirtinama teisės sistema ir sukuriama Respublika) (DOGC Nr. 7451A, 2017 m. rugsėjo 8 d., p. 1), taip pat 2017 m. spalio 1 d. surengtas pirmajame iš minėtų dviejų įstatymų (jo nuostatų galiojimas sustabdytas Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) sprendimu) numatytas referendumas dėl apsisprendimo, pirmasis ieškovas buvo Generalitat de Cataluña (Katalonijos generalitetas, Ispanija) pirmininkas, o antrasis ir trečioji ieškovai – Gobierno autonómico de Cataluña (Katalonijos autonominė vyriausybė, Ispanija) nariai.

3        Priėmus minėtus įstatymus ir įvykus šiam referendumui Ministerio fiscal (Prokuratūra, Ispanija), Abogado del Estado (valstybės advokatas, Ispanija) ir politinė partija VOX iškėlė baudžiamąją bylą keliems asmenims, įskaitant ieškovus, manydami, kad jie atliko veiksmus, kurie, kaip teigia atitinkami asmenys, kvalifikuotini kaip, inter alia, nusikalstamos veikos – sukilimas, maištas ir valstybės lėšų pasisavinimas (toliau – nagrinėjama baudžiamoji byla).

4        2018 m. kovo 21 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) priėmė nutartį, kuria ieškovams pareiškė kaltinimus dėl įtariamų maišto ir valstybės lėšų pasisavinimo nusikalstamų veikų. 2018 m. liepos 9 d. nutartimi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, kad ieškovai neatvyko į teismą, nes pabėgo iš Ispanijos, ir sustabdė jiems iškeltą baudžiamąją bylą, kol jie bus surasti.

5        Vėliau ieškovai pateikė savo kandidatūras Europos Parlamento narių rinkimuose, kurie Ispanijoje įvyko 2019 m. gegužės 26 d.

6        2019 m. birželio 13 d. Junta Electoral Central (Centrinė rinkimų komisija, Ispanija) priėmė sprendimą, kuriame paskelbė 2019 m. gegužės 26 d. rinkimuose į Parlamentą išrinktus kandidatus, tarp kurių buvo pirmasis ir antrasis ieškovai.

7        2019 m. birželio 17 d. Centrinė rinkimų komisija pateikė Parlamentui Ispanijoje išrinktų kandidatų sąrašą, kuriame nebuvo pirmojo ir antrojo ieškovų pavardžių.

8        2019 m. birželio 20 d. Centrinė rinkimų komisija pranešė Parlamentui sprendimą, kuriame nustatė, kad pirmasis ir antrasis ieškovai nedavė priesaikos gerbti Ispanijos Konstituciją, kurios reikalaujama pagal 1985 m. birželio 19 d. Ley orgánica 5/1985 del Régimen Electoral General (Pagrindinis įstatymas Nr. 5/1985 dėl bendrosios rinkimų tvarkos) 224 straipsnio 2 dalį (BOE Nr. 147, 1985 m. birželio 20 d., p. 19110), ir, remdamasis šiuo straipsniu, paskelbė jiems skirtas vietas Parlamente laisvomis bei sustabdė visų prerogatyvų, kurios jiems gali būti suteiktos dėl jų pareigų, galiojimą, kol jie duos šią priesaiką.

9        2019 m. birželio 27 d. Parlamento pirmininkas pranešė pirmajam ir antrajam ieškovams, kad negali jų laikyti būsimais Parlamento nariais.

10      2019 m. spalio 14 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) baudžiamųjų bylų skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjas išdavė nacionalinį arešto orderį, Europos arešto orderį ir tarptautinį arešto orderį dėl pirmojo ieškovo, kad jis galėtų būti teisiamas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. 2019 m. lapkričio 4 d. tas pats teisėjas išdavė panašius arešto orderius antrojo ir trečiosios ieškovų atžvilgiu.

11      2020 m. sausio 13 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pirmininkas perdavė Parlamentui 2020 m. sausio 10 d. prašymą atšaukti pirmojo ir antrojo ieškovų parlamentinį imunitetą, perduotą šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko ir pagrįstą tą pačią dieną priimta šio skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

12      2020 m. sausio 13 d. plenariniame posėdyje Parlamentas, atsižvelgdamas į 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Junqueras Vies (C‑502/19, EU:C:2019:1115), konstatavo, kad pirmasis ir antrasis ieškovai nuo 2019 m. liepos 2 d. išrinkti Parlamento nariais.

13      2020 m. sausio 16 d. Parlamento pirmininko pavaduotojas per plenarinę sesiją pranešė apie prašymus atšaukti pirmojo ir antrojo ieškovų imunitetą ir perdavė juos atsakingam komitetui, t. y. Parlamento teisės reikalų komitetui.

14      2020 m. vasario 10 d., po Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos 2020 m. sausio 31 d., Parlamentas konstatavo, kad trečioji ieškovė išrinkta Parlamento nare nuo 2020 m. vasario 1 d.

15      Tą pačią dieną Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pirmininkas pranešė Parlamentui apie 2020 m. vasario 4 d. prašymą atšaukti trečiosios ieškovės parlamentinį imunitetą, perduotą šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko ir pagrįstą tą pačią dieną priimta šio skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

16      2020 m. vasario 13 d. Parlamento pirmininko pavaduotojas per plenarinį posėdį pranešė apie prašymą atšaukti trečiosios ieškovės imunitetą ir perdavė jį Teisės reikalų komitetui.

17      Ieškovai pateikė pastabas Parlamentui. 2021 m. sausio 14 d. jie taip pat buvo išklausyti Teisės reikalų komiteto.

18      2021 m. vasario 23 d. Teisės reikalų komitetas pateikė išvadas A 9-0020/2021, A 9-0021/2021 ir A 9-0022/2021 dėl prašymų atšaukti ieškovų imunitetą.

19      Ginčijamais sprendimais Parlamentas patenkino šio sprendimo 11 ir 15 punktuose nurodytus prašymus.

 Šalių reikalavimai

20      Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamus sprendimus;

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

21      Parlamentas, palaikomas Ispanijos Karalystės, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

22      Grįsdami ieškinį ieškovai remiasi aštuoniais pagrindais.

23      Pirmasis pagrindas iš esmės grindžiamas nepakankamu ginčijamų sprendimų motyvavimu.

24      Antrasis pagrindas grindžiamas tariamu nacionalinės institucijos, kuri parengė ir perdavė Parlamentui prašymus atšaukti ieškovų imunitetą, kompetencijos nebuvimu.

25      Trečiasis pagrindas iš esmės grindžiamas tariamu nešališkumo principo nepaisymu.

26      Ketvirtasis pagrindas iš esmės grindžiamas teisės būti išklausytam pažeidimu.

27      Penktasis pagrindas grindžiamas teisinio saugumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į gynybą pažeidimu dėl ginčijamų sprendimų neaiškumo.

28      Šeštasis pagrindas grindžiamas SESV 343 straipsnio, prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (toliau – Protokolas Nr. 7), 9 straipsnio ir Parlamento darbo tvarkos taisyklių, taikomų devintajai Parlamento kadencijai (2019–2024 m.), redakcijos, galiojusios iki jų pakeitimo 2023 m. sausio 17 d. Parlamento sprendimu (toliau – Darbo tvarkos taisyklės), 5 straipsnio 2 dalies pažeidimu tiek, kiek Parlamentas neatsižvelgė į savo įgaliojimų atšaukti Parlamento narių imunitetą apribojimus.

29      Septintasis pagrindas susijęs su gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, nes Parlamentas nepagrįstai nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos arba buvo padaryta klaidų vertinant fumus persecutionis.

30      Aštuntasis pagrindas susijęs su gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, nes Parlamentas ginčijamais sprendimais pirmą kartą leido laikinai sulaikyti savo narius.

31      Kadangi ieškinio šeštasis pagrindas iš esmės apima prieštaravimus dėl tariamų teisės ir fakto klaidų, padarytų Parlamentui nagrinėjant fumus persecutionis, šie prieštaravimai bus nagrinėjami kartu su septintuoju pagrindu. Be to, Teisingumo Teismas mano, kad tikslinga ketvirtąjį, o po to trečiąjį pagrindą nagrinėti paskiausiai, po aštuntojo pagrindo.

 Dėl nuorodų į priedus priimtinumo

32      Parlamentas, be kita ko, ginčijo kai kurių ieškovų argumentų priimtinumą, nes jie išdėstyti tik ieškovų rašytinių dokumentų prieduose.

33      Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, kuris Bendrajam Teismui taikomas pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, 21 straipsnio pirma pastraipa ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktu, ieškinyje, be kita ko, turi būti išdėstyti reikalavimai ir ieškinio pagrindų santrauka. Pagal suformuotą jurisprudenciją tokia informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus, be jokios kitos papildomos informacijos. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie turi būti nurodyti pačiame ieškinyje (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34      Be to, Bendrasis Teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti ieškinio pagrindu, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo Lito Maieftiko Gynaikologiko kai Cheirourgiko Kentro / Komisija, T‑191/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:707, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vien įrodomoji ir pagalbinė priedų funkcija reiškia, kad jeigu šiuose prieduose yra teisinių aplinkybių, kuriomis grindžiami tam tikri ieškinyje iškelti pagrindai, tokios aplinkybės turi būti paminėtos pačiame ieškinio tekste arba bent pakankamai aiškiai nustatomos iš šio dokumento (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 99 punktą). Priedai nėra skirti išplėtoti ieškinyje glaustai nurodytus ieškinio pagrindus, nurodant jame nepateiktus reikalavimus ar argumentus (žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Toks Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmos pastraipos ir Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto aiškinimas taikytinas ir dubliko, kuris pagal to paties reglamento 83 straipsnį turi papildyti ieškinį, priimtinumo sąlygoms (žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36      Nagrinėjamu atveju savo rašytiniuose dokumentuose ieškovai pateikė nemažai nuorodų į prie jų pridėtus, kartais didelės apimties dokumentus. Vis dėlto dokumentai, į kuriuos daromos kai kurios nuorodos, skirti ne vien tam tikriems pareiškimų, prie kurių jie pridėti, argumentams pagrįsti arba papildyti konkrečiais aspektais, bet ir paaiškinti minėtus argumentus, todėl neišnagrinėjus šių priedų minėtų argumentų negalima suprasti.

37      Darytina išvada, kad, pagal 33–35 punktuose nurodytą jurisprudenciją, į ieškovų pateiktus priedus bus atsižvelgta tik tiek, kiek jais pagrindžiami arba papildomi pagrindai ar argumentai, aiškiai išdėstyti jų rašytinių dokumentų tekste, ir kiek pagal juos galima tiksliai nustatyti, kokie juose esantys elementai pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus ar argumentus.

 Dėl esmės

 Teisinis pagrindas

–       Sąjungos teisė

38      SESV 343 straipsnyje nustatyta, kad „[v]alstybių narių teritorijose Sąjunga [Protokole Nr. 7] nustatytomis sąlygomis naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti“.

39      Protokolo Nr. 7 III skyriuje „Europos Parlamento nariai“, be kita ko, yra jo 8 straipsnis, kuriame nurodyta:

„Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo.“

40      Protokolo Nr. 7 to paties skyriaus 9 straipsnyje nustatyta:

„Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi:

a)      savo valstybės teritorijoje – imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami parlamento nariams;

b)      visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn.

Imunitetas tai pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.

Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darantis nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.“

41      Protokolo Nr. 7 VII skyriuje „Bendrosios nuostatos“, be kita ko, yra 18 straipsnis, kuriame nurodyta:

„Taikydamos šį Protokolą, Sąjungos institucijos bendradarbiauja su atitinkamomis suinteresuotų valstybių narių valdžios institucijomis.“

42      Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnyje „Privilegijos ir imunitetai“ numatyta:

„1.      Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, nustatytais Protokole Nr. 7 <…>

2.      Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, išlieka principinga demokratiška teisėkūros asamblėja ir užtikrina Parlamento narių nepriklausomumą, einant savo pareigas. Parlamento nario imunitetas nėra jo asmeninė privilegija, bet viso Parlamento ir jo narių nepriklausomybės garantija.

<…>“

43      Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnyje „Imuniteto atšaukimas“ numatyta:

„1.      Bet koks prašymas atšaukti imunitetą vertinamas vadovaujantis Protokolo Nr. 7 <…> 7, 8 ir 9 straipsniais bei [šių darbo tvarkos taisyklių] 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais principais.

<…>“

44      Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnyje „Su imunitetu susijusios procedūros“ nustatyta:

„1.      Bet koks prašymas atšaukti kurio nors Parlamento nario imunitetą, kurį Parlamento pirmininkui pateikia valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, arba Parlamento nario ar buvusio Parlamento nario prašymas apginti privilegijas ir imunitetus paskelbiamas per plenarinį posėdį ir perduodamas atsakingam komitetui.

<…>

3.      Prašymus atšaukti imunitetą ar prašymus ginti privilegijas ir imunitetus komitetas nagrinėja nedelsdamas, tačiau atsižvelgdamas į jų santykinį sudėtingumą.

4.      Komitetas pateikia pasiūlymą dėl pagrįsto sprendimo, kuriuo rekomenduojama patenkinti ar atmesti prašymą atšaukti imunitetą ar prašymą ginti privilegijas ir imunitetus. Pakeitimai nėra priimtini. Jei pasiūlymas atmetamas, laikoma, kad priimtas priešingas sprendimas.

5.      Komitetas gali prašyti atitinkamos valdžios institucijos suteikti jam informaciją ar paaiškinimus, kuriuos mano esant būtinus nustatant, ar imunitetas turėtų būti atšauktas, ar ginamas.

6.      Atitinkamam Parlamento nariui suteikiama galimybė pasiaiškinti ir jis gali pateikti dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, kuriuos mano esant svarbius.

<…>

7.      Kai prašoma atšaukti arba ginti imunitetą turint kelis pagrindus, dėl kiekvieno iš jų gali būti priimamas atskiras sprendimas. Komiteto išvadoje išimties tvarka gali būti pasiūlyta, kad imuniteto atšaukimas arba gynimas būtų taikomas tiktai traukimo atsakomybėn atžvilgiu ir kad iki galutinio sprendimo priėmimo Parlamento narys nebūtų sulaikytas, areštuotas ir jam nebūtų taikomos kitokios priemonės, trukdančios atlikti pagal mandatą priderančias pareigas.

8.      Komitetas gali pateikti pagrįstą nuomonę dėl šios institucijos kompetencijos ir dėl prašymo priimtinumo, bet jokiais atvejais neišsako nuomonės dėl Parlamento nario kaltumo ar nekaltumo ir dėl to, ar nuomonės ir veiksmai, kuriais Parlamento narys yra kaltinamas, užtraukia jam atsakomybę, net jei nagrinėdamas prašymą komitetas galėjo išsamiai susipažinti su šia byla.

<…>

12.      Parlamentas svarsto tik teisminių institucijų arba valstybių narių nuolatinių atstovybių jam perduotus prašymus atšaukti Parlamento nario imunitetą.

13.      Komitetas nustato šio straipsnio taikymo principus.

14.      Visi kompetentingų valdžios institucijų atsiųsti prašymai, susiję su Parlamento nario privilegijų ar imunitetų taikymu, nagrinėjami pagal pirmiau išdėstytas taisykles.“

–       Ispanijos teisė

45      Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnyje nurodyta:

„1.      Deputatų Rūmų ir Senato nariai naudojasi neliečiamybe dėl vykdant savo pareigas pareikštos nuomonės.

2.      Įgaliojimų laikotarpiu Deputatų Rūmų ir Senato nariai taip pat turi imunitetą ir juos laikinai sulaikyti galima tik užklupus vykdant nusikalstamą veiką. Negalima jiems pareikšti kaltinimų arba vykdyti jų baudžiamojo persekiojimo be išankstinio atitinkamos asamblėjos leidimo.

3.      Kompetenciją nagrinėti baudžiamąsias bylas, iškeltas Deputatų Rūmų ir Senato nariams, turi Tribunal Supremo [(Aukščiausiasis Teismas)] baudžiamųjų bylų skyrius.

<…>“

46      Ley de Enjuiciamiento Criminal (Baudžiamojo proceso kodeksas) 750–753 straipsniuose išdėstyta:

„750 straipsnis

Teismas, nusprendęs, kad reikia pradėti Cortes [(Senatas ir Deputatų Rūmai)] nario baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamos veikos, tuo atveju, jei vyksta Cortes [(Senatas ir Deputatų Rūmai)] sesija, proceso prieš jį nepradeda, kol viena iš asamblėjų, kurios narys yra tas asmuo, neduoda atitinkamo leidimo.

751 straipsnis

Jeigu Senato arba Deputatų Rūmų narys buvo užkluptas darantis nusikalstamą veiką, jis gali būti laikinai sulaikytas ir dėl jo gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas be pirmesniame straipsnyje nurodyto leidimo, tačiau per dvidešimt keturias valandas nuo sulaikymo arba pranešimo apie įtarimą apie tai turi būti pranešta asamblėjai, kurios narys yra suinteresuotasis asmuo.

Atitinkamai teisėkūros institucijai taip pat pranešama apie baudžiamąją bylą, iškeltą asmeniui, kuris buvo išrinktas Senato arba Deputatų Rūmų nariu pradėjus jo baudžiamąjį persekiojimą.

752 straipsnis

Jeigu Senato arba Deputatų Rūmų nario baudžiamasis persekiojimas pradėtas laikotarpiu tarp Parlamento sesijų, bylą nagrinėjantis teismas apie tai nedelsdamas turi pranešti atitinkamai asamblėjai.

Tokią pareigą jis turi ir tuo atveju, kai Senato arba Deputatų Rūmų išrinkto nario baudžiamasis persekiojimas pradėtas iki [Senato arba Deputatų Rūmų] posėdžio.

753 straipsnis

Bet kuriuo atveju teismo kancleris sustabdo baudžiamosios bylos nagrinėjimą nuo tos dienos, kurią [Senatui arba Deputatų Rūmams] buvo pateikta informacija, neatsižvelgdamas į tai, ar vyksta sesija; byla nenagrinėjama, kol atitinkama asamblėja nepriima tinkamo sprendimo.“

47      1994 m. gegužės 3 d. Reglamento del Senado (Senato darbo reglamentas) (BOE, Nr. 114, 1994 m. gegužės 13 d., p. 14687) 22 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Įgaliojimų laikotarpiu Senato nariai turi imunitetą ir juos sulaikyti ar suimti galima tik užklupus vykdant nusikalstamą veiką. Apie sulaikymą arba suėmimą nedelsiant pranešama Senato pirmininkui.

Senato nariams negali būti pareikšti kaltinimai ar jie negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn be išankstinio Senato leidimo, kurio prašoma pateikiant atitinkamą prašymą atšaukti imunitetą. Toks leidimas būtinas ir tuo atveju, kai asmuo tampa Senato nariu po to, kai jam iškeliama baudžiamoji byla arba pareiškiami kaltinimai baudžiamajame procese“.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su nepakankamu ginčijamų sprendimų motyvavimu

48      Ieškovai tvirtina, kad ginčijami sprendimai yra nepakankamai motyvuoti. Pirma, Parlamentas nepateikė jokio atsakymo į jų pastabas nei dėl nustatytų procedūrinių pažeidimų, nei dėl prašymų atšaukti imunitetą pagrįstumo, taip pat neišreiškė pozicijos dėl Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo. Antra, nepaisant ieškovų pateiktų pastabų dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) pažeidimo, ginčijamuose sprendimuose Chartija visiškai neminima, įskaitant jos 52 straipsnį. Trečia, šiuose sprendimuose nėra jokių motyvų dėl imuniteto atšaukimo poveikio sklandžiam Parlamento darbui. Ketvirta, Parlamentas nenurodė, kokiais motyvais grindžiama jo išvada, kad fumus persecutionis nėra.

49      Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, ginčija šiuos argumentus.

50      Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 296 straipsnį reikalaujamas Sąjungos institucijų teisės aktų motyvavimas turi atitikti ginčijamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti jį priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – atlikti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų asmenų, su kuriais jis konkrečiai ir tiesiogiai susijęs, galimą suinteresuotumą gauti paaiškinimus (žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51      Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir priėmimo aplinkybes bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Di Bernardo, C‑114/19 P, EU:C:2020:457, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Konkrečiai kalbant, atitinkama institucija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, tačiau sprendime jai pakanka išdėstyti esminę reikšmę turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (žr. 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Fakro / Komisija, C‑149/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:517, 190 punktą; taip pat žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Hagenmeyer ir Hahn / Komisija, T‑17/12, EU:T:2014:234, 173 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Mélin / Parlamentas, T‑726/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:816, 25 punktą).

52      Pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris susijęs su ginčijamo akto turinio teisėtumu (žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Missir Mamachi di Lusignano, C‑54/20 P, EU:C:2022:349, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia nustatyti, ar ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti.

54      Nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai iš esmės yra panašūs, išskyrus atitinkamų Parlamento narių vardus ir pavardes, tam tikrų teisminių dokumentų priėmimo datą ir, kalbant apie trečiąją ieškovę, jos išrinkimo į Parlamentą aplinkybes bei tai, kad ji nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra persekiojama tik dėl įtarimo maišto nusikalstama veika.

55      Šių sprendimų A punkte Parlamentas iš esmės nurodė, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko prašymai atšaukti ieškovų imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punktą jam buvo pateikti nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste. F ir G punktuose jis pažymėjo, kad nėra kompetentingas pasisakyti dėl baudžiamosios bylos tinkamumo ar kvestionuoti nacionalinių teismų sistemų pranašumų. Be to, H punkte jis nurodė nesąs kompetentingas vertinti ar kvestionuoti nacionalinių teisminių institucijų, atsakingų už baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kompetencijos. I punkte jis pažymėjo, kad pagal Ispanijos teisę, kaip ją aiškina nacionaliniai teismai ir apie kurią Ispanijos Karalystė pranešė Parlamentui, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyrius yra kompetentinga institucija, galinti prašyti atšaukti Parlamento nario imunitetą.

56      Be to, J punkte Parlamentas nurodė, kad Protokolo Nr. 7 8 straipsnis netaikytinas, nes nagrinėjamos faktinės aplinkybės nesusijusios su Parlamento narių išreikštomis nuomonėmis ar balsavimu einant savo pareigas.

57      Po to Parlamentas išnagrinėjo minėto protokolo 9 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą imunitetą. K–N punktuose jis pažymėjo, kad, remiantis prašymais atšaukti imunitetą, Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnyje nenustatyta, jog siekiant tęsti baudžiamąjį procesą prieš asmenį, kuris įgijo parlamento nario statusą po to, kai jam buvo pareikšti kaltinimai, reikia gauti Parlamento leidimą, ir kad dėl to nereikėjo prašyti atšaukti imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktą. Toliau jis pažymėjo, kad jam nepriklauso aiškinti nacionalinių taisyklių dėl parlamento narių imuniteto (N punktas).

58      Galiausiai O–W punktuose Parlamentas įvertino, ar Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte numatytas imunitetas turėtų būti atšauktas. Šiuo klausimu jis iš esmės laikėsi nuomonės, kad buvo išduoti ieškovų arešto orderiai, be kita ko, Europos arešto orderiai, kurių teisėtumą patvirtino nacionaliniai teismai, o prašymų atšaukti imunitetą tikslas buvo sudaryti sąlygas juos vykdyti (P punktas). Jis laikėsi nuomonės, kad ieškovams pareikštas kaltinimas akivaizdžiai susijęs ne su jų, kaip Parlamento narių, statusu, o su jų ankstesnėmis pareigomis Katalonijoje (T punktas), kad šis kaltinimas buvo pateiktas ir kitiems asmenims, kurie nėra Europos Parlamento nariai (U punktas), ir kad negalima teigti, jog nagrinėjamas baudžiamasis procesas buvo pradėtas siekiant pakenkti ieškovų, kaip Europos Parlamento narių, politinei veiklai (fumus persecutionis), nes tiek inkriminuojamos veikos, tiek minėtas procesas vyko tuo metu, kai ieškovų galimybė įgyti Europos Parlamento nario statusą dar buvo hipotetinė (V ir W punktai). Taigi Parlamentas atšaukė ieškovų imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punktą.

59      Iš pradžių reikia pažymėti, kad pagal 51 punkte nurodytą jurisprudenciją tai, kad ginčijamuose sprendimuose nieko nepasakyta apie ieškovų rašytines pastabas, savaime neįrodo, jog Parlamentas pažeidė reikalavimą motyvuoti. Šiuo požiūriu svarbu pabrėžti, kad nei ieškovų pateiktų argumentų ir dokumentų skaičius, nei jų svarba negali pakeisti Parlamentui tenkančios pareigos motyvuoti apimties (šia tema žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 96 punktą).

60      Po to ieškovai pirmiausia teigia, kad ginčijamuose sprendimuose neatsakyta į jų rašytines pastabas dėl prašymų atšaukti imunitetą pagrįstumo, nors šios pastabos tiesiogiai prieštarauja šių sprendimų motyvams.

61      Šiuo klausimu iš ginčijamų sprendimų, kurių esmė priminta šio sprendimo 55–58 punktuose, matyti, kad jų I punkte nurodyti motyvai, kuriais remdamasis Parlamentas netiesiogiai atmetė ieškovų argumentą, jog prašymai atšaukti imunitetą buvo nepriimtini, nes Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) neturėjo kompetencijos jų priimti. M ir N punktuose Parlamentas taip pat netiesiogiai atsakė į argumentą, kad Parlamentas nebuvo davęs leidimo baudžiamajam procesui Ispanijoje. Panašiai F ir G punktais netiesiogiai atsakoma į ieškovų argumentus, kuriais ginčijamas baudžiamojo persekiojimo tikslingumas atsižvelgiant į inkriminuojamas veikas. Dėl likusios dalies iš ginčijamų sprendimų O–W punktuose išdėstytos analizės matyti, kad prieštaravimai, susiję su politiniu persekiojimu, nagrinėjamų bylų išskirtinumu, įvykių chronologija, sklandžiu Parlamento darbu, visų pirma jo principingumu ir nepriklausomumu, imuniteto atšaukimo neproporcingumu bylos aplinkybėmis ir įvairiais precedentais, kuriais rėmėsi ieškovai, buvo atmesti, nes fumus persecutionis, t. y. faktinių aplinkybių, rodančių, kad nagrinėjamas teismo procesas buvo pradėtas siekiant pakenkti Parlamento narių, taigi ir Parlamento, veiklai, egzistavimo prielaidą buvo galima atmesti. Šiuo atžvilgiu, priešingai nei teigia ieškovai, tokio fumus persecutionis prielaidos atmetimo priežastys pakankamai aiškiai matyti iš ginčijamų sprendimų T–V punktų.

62      Be to, ginčijamuose sprendimuose išties nėra aiškiai išreikšta nuomonė dėl to, kaip turi būti taikoma Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 7 dalis (žr. šio sprendimo 44 punktą), kuria remiasi ieškovai ir kurioje numatyta, jog Teisės reikalų komitetas išimties tvarka gali pasiūlyti, kad imuniteto atšaukimas galiotų tik baudžiamojo proceso vykdymui, netaikant jokių suėmimo, sulaikymo ar kitų priemonių, neleidžiančių Parlamento nariui vykdyti su jo mandatu susijusių funkcijų, kol bus priimtas galutinis sprendimas. Vis dėlto, kadangi akto motyvas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes (žr. šio sprendimo 51 punktą), aplinkybė, kad ieškovų imuniteto atšaukimu buvo siekiama sudaryti sąlygas vykdyti Europos arešto orderius, išduotus siekiant atnaujinti ieškovų baudžiamąjį procesą, kaip, be kita ko, nurodyta šių sprendimų B ir P punktuose, padeda suprasti priežastis, dėl kurių Parlamentas netaikė šio straipsnio, kurio formuluotėje, beje, numatyta, kad jis taikomas išimties tvarka.

63      Antra, ieškovai teigia, kad ginčijamais sprendimais nebuvo atsakyta į jų 2020 m. lapkričio 16, 23 ir 24 d. rašytines pastabas, be kita ko, dėl tariamų procedūrinių pažeidimų, o visų pirma dėl to, kad Teisės reikalų komitete buvo paskirtas tik vienas pranešėjas visiems trims prašymams atšaukti imunitetą nagrinėti, ir dėl nepakankamo pranešėjo bei šio komiteto pirmininko nešališkumo.

64      Iš pradžių reikia pažymėti, kad Parlamento ir Teisės reikalų komiteto vidaus taisyklėse, susijusiose su prašymų atšaukti imunitetą nagrinėjimu, nenumatyta jokia procedūra, pagal kurią būtų galima užginčyti šio komiteto pranešėjo imuniteto byloje paskyrimą arba pirmininkavimą posėdžiui, kuriame ši byla nagrinėjama vadovaujant pareigas einančiam pirmininkui.

65      Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose nėra jokio aiškaus atsakymo ar nuorodos į ieškovų teiginius dėl tariamų 63 punkte paminėtų procedūros pažeidimų. Vis dėlto, palikus vienintelį pranešėją nagrinėti tris prašymus dėl imuniteto atšaukimo ir esant Teisės reikalų komiteto pirmininkui ispanui, šis komitetas iš tikrųjų nusprendė, kad ieškovų nurodyti procedūros pažeidimai yra nepagrįsti. Tačiau aplinkybė, kad Parlamentas nenurodė tokios išvados motyvų, neturi įtakos motyvų, dėl kurių Parlamentas atšaukė ieškovų imunitetą, aiškumui ir netrukdo Bendrajam Teismui vykdyti teisėtumo kontrolės dėl šių tariamų pažeidimų, kurie bus išnagrinėti kartu su trečiuoju pagrindu.

66      Be to, nors ieškovai bando teigti, kad tai, jog Parlamentas neatsakė į jų prašymus išversti jų pateiktus dokumentus, kad jie būtų perduoti Teisės reikalų komiteto nariams, turi įtakos ginčijamų sprendimų motyvavimui, toks argumentas turi būti atmestas. Parlamento ir Teisės reikalų komiteto vidaus taisyklėse nenumatyta galimybė suinteresuotam Parlamento nariui ar jo atstovui prašyti išversti dokumentą, pateiktą nagrinėjant prašymą atšaukti imunitetą. Prašymo išversti dokumentus buvimas taip pat nepriskirtinas prie faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, turinčių esminę reikšmę priimant sprendimą, dėl kurių Parlamentas turi aiškiai išdėstyti savo poziciją šiame sprendime.

67      Trečia, tai, kad ginčijamuose sprendimuose nėra jokios nuorodos į Chartiją ir konkrečiai į jos 52 straipsnį, nepaisant ieškovų pateiktų argumentų šiuo klausimu, nereiškia, kad motyvacija yra nepakankama. Iš tikrųjų, viena vertus, Parlamentas neprivalėjo atsakyti į visus ieškovų argumentus (žr. šio sprendimo 51 punktą). Kita vertus, klausimas, ar ginčijami sprendimai atitinka Chartijos nuostatas, patenka į šių sprendimų pagrįstumo vertinimą ir bus nagrinėjamas atsižvelgiant į ieškovų nurodytus pagrindus dėl bylos esmės.

68      Taigi reikia konstatuoti, kad iš ginčijamų sprendimų ieškovai galėjo sužinoti priežastis, dėl kurių buvo atšauktas jų imunitetas, o kompetentingas teismas – gauti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę.

69      Vadinasi, šį pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo nacionalinės institucijos, kuri pateikė ir perdavė Parlamentui prašymus atšaukti ieškovų imunitetą, kompetencijos nebuvimu

70      Ieškovai teigia, kad Parlamentas neįvykdė pareigos patikrinti prašymą atšaukti imunitetą išdavusios nacionalinės institucijos kompetenciją.

71      Šiuo klausimu ieškovai tvirtina, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nėra kompetentinga institucija, galinti pateikti prašymus atšaukti jų imunitetą. Jie paaiškino, kad šis teismas laikėsi nuomonės, jog nors tokia kompetencija Ispanijos Karalystėje išrinkto Europos Parlamento nario atžvilgiu jam aiškiai nesuteikta jokiu dokumentu, vadovaujantis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, ji yra grindžiama nacionalinės teisės, būtent Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalies, pagal kurią jam suteikta kompetencija atlikti tyrimą, priimti sprendimą ir pateikti prašymą atšaukti Ispanijos parlamento narių imunitetą, taikymu pagal analogiją. Šis teismas taip pat laikėsi nuomonės, kad toks taikymas pagal analogiją negalimas kitoje valstybėje narėje išrinktų EP narių atžvilgiu ir kad pastarųjų atveju prašymą atšaukti imunitetą turėjo Ispanijos teismas, turintis teritorinę jurisdikciją. Ieškovų teigimu, toks Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išaiškinimas yra klaidingas ir juo pažeidžiami Chartijos 20, 21 bei 47 straipsniai. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) kompetencijos nebuvimą jau pripažino Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos įsteigta darbo grupė savavališko sulaikymo klausimais. Atsakydami ieškovai pridūrė, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išaiškinimas dar labiau stebina dėl to, kad jis grindžiamas Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, kuriuo remtis jiems šis teismas neleidžia. Jie primena, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nuolat atsisakydavo pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą šia tema.

72      Ieškovai tvirtina, kad Parlamentas nebuvo saistomas šio Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išaiškinimo, kurio pagrindą jis turėjo išnagrinėti. Jų nuomone, net jei būtų nustatyta, kad Parlamentas išnagrinėjo nacionalinių valdžios institucijų kompetenciją, atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 11 d. ir 2020 m. rugsėjo 30 d. Ispanijos Karalystės pranešimus, kurie ginčijamuose sprendimuose net nepaminėti, ši aplinkybė, atsižvelgiant į šių pranešimų spekuliatyvumą ir grynai orientacinį pobūdį, negali būti prilyginta kontrolei.

73      Ieškovų teigimu, neatlikęs tokios kontrolės Parlamentas pažeidė Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, ir Chartijos 20, 21 bei 47 straipsnius, siejamus su vienodo požiūrio ir Sąjungos teisės veiksmingumo principais.

74      Be to, ieškovai nurodė, kad Baudžiamojo proceso kodekso 756 straipsnyje numatyta, jog prašymas atšaukti imunitetą turi būti pateikiamas per Teisingumo ministeriją, o tai nebuvo padaryta.

75      Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija šiuos argumentus.

76      Pirma, kalbant apie instituciją, kompetentingą perduoti Parlamentui prašymą atšaukti imunitetą, ieškovai teigia, kad, kaip buvo patvirtinta teismo posėdyje, prašymus atšaukti imunitetą perdavė nekompetentinga institucija. Jie pažymi, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso 756 straipsnį tokie prašymai turėjo būti teikiami per Teisingumo ministeriją.

77      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Parlamentas, vykdydamas savo vidaus organizacinius įgaliojimus pagal SESV 232 straipsnį, nusprendė, kad, kaip nurodyta Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 12 dalyje, prašymus atšaukti Parlamento nario imunitetą jam pateikia teisminės institucijos arba valstybės narės nuolatinė atstovybė, ir nedarė nuorodos į nacionalinę teisę. Šios nuostatos, kurios teisėtumo ieškovai neginčija, nagrinėjamu atveju buvo laikomasi, nes, kaip nurodyta ginčijamų sprendimų nurodomosios dalies pirmoje įtraukoje, prašymus atšaukti imunitetą Parlamentui perdavė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pirmininkas.

78      Taigi šio sprendimo 76 punkte nurodytą prieštaravimą reikia atmesti.

79      Antra, kalbant apie instituciją, kompetentingą pateikti prašymą atšaukti imunitetą, pažymėtina, kad pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 1 dalį Parlamento pirmininkas privalo kiekvieną prašymą atšaukti Parlamento nario imunitetą, kurį jam pateikia valstybės narės kompetentinga institucija, paskelbti plenariniame posėdyje ir perduoti atsakingam komitetui. Pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 8 dalį, kai kompetentingas Parlamento komitetas išnagrinėja šį prašymą, jis gali pateikti pagrįstą nuomonę dėl atitinkamos institucijos kompetencijos ir prašymo priimtinumo. Pagal šias nuostatas Parlamentas turi įsitikinti institucijos, pateikusios prašymus atšaukti imunitetą, kompetencija.

80      Nesant Sąjungos teisės nuostatos, nustatančios instituciją, kompetentingą prašyti atšaukti Parlamento nario imunitetą, kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į savo procesinę autonomiją, turi šią instituciją paskirti. Vadinasi toks paskyrimas yra išimtinai nacionalinės teisės klausimas.

81      Dėl šios priežasties Parlamentas paprašė kiekvienos valstybės narės nurodyti instituciją, kompetentingą prašyti atšaukti Parlamento nario imunitetą. 2014 m. birželio 11 d. pranešime, kurį Ispanijos Karalystės nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje adresavo Parlamento pirmininkui, Ispanijos vyriausybė nurodė, kad Ispanijos teisėje nesant nuostatos, kurioje būtų nurodyta ši institucija, vien orientaciniais tikslais galima manyti, kad tai yra ta pati institucija, kuri yra kompetentinga prašyti atšaukti Ispanijos Deputatų Rūmų ir Senato narių imunitetą, t. y. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pirmininkas.

82      2020 m. rugsėjo 30 d. antrajame pranešime Ispanijos vyriausybė pažymėjo, kad pagal Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnį (žr. šio sprendimo 45 punktą) ir Ley Orgánica 6/1985 del Poder Judicial (Pagrindinis įstatymas Nr. 6/85 dėl teisminės valdžios) 57 straipsnį baudžiamąsias bylas Ispanijos deputatams ir senatoriams gali iškelti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ir kad šiomis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į pastaruosius precedentus institucija, kompetentinga prašyti atšaukti Europos Parlamento nario imunitetą, buvo pripažintas Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, veikiantis per minėto Teismo pirmininką.

83      Nagrinėjamu atveju ginčijamų sprendimų I punkte Parlamentas nurodė, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) baudžiamųjų bylų skyrius pagal Ispanijos teisę, kaip ją išaiškino nacionaliniai teismai ir apie kurią Ispanijos Karalystė pranešė Parlamentui, yra kompetentinga institucija, galinti prašyti atšaukti Parlamento nario imunitetą.

84      Ieškovai neginčija fakto, kad 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešimas atspindi nacionalinės jurisprudencijos dėl institucijos, kompetentingos prašyti atšaukti Ispanijos Karalystėje išrinkto Parlamento nario imunitetą, padėtį. Ieškovų nurodyti sprendimai, kuriuose Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, kad jis neturi kompetencijos prašyti atšaukti Parlamento nario imunitetą, iš tikrųjų buvo susiję su Europos Parlamento nariais, neišrinktais Ispanijos Karalystėje. Kita vertus, ieškovai tvirtina, kad Parlamentas neišnaudojo įgaliojimų dėl kontrolės, kurią jis turėjo atlikti šiuo klausimu, teigdami, kad, atsižvelgdamas į Teisės reikalų komitetui jų pateiktus įrodymus, jis turėjo išnagrinėti, ar ši nacionalinė jurisprudencija atitinka Sąjungos teisę, ypač Chartiją, juolab, kad ji grindžiama Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkto aiškinimu.

85      Šiuo klausimu dera priminti, kad pagal ESS 5 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį Parlamentas veikia neviršydamas jam Sutartimis suteiktų įgaliojimų. Jokia Sąjungos teisės ir konkrečiai Protokolo Nr. 7 nuostata nesuteikia Parlamentui įgaliojimų vertinti, ar valstybių narių pasirinkimas nustatyti instituciją, kompetentingą pateikti prašymą atšaukti imunitetą, atitinka Sąjungos teisę, nes tai yra nacionalinės teisės klausimas (žr. 80 punktą). Nacionaliniai teismai turi priimti sprendimą dėl minėtos nuostatos atitikties, jei reikia, pateikę Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

86      Toliau pažymėtina, kad 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Berlusconi ir Fininvest (C‑219/17, EU:C:2018:1023), kuriuo remiasi ieškovai, nėra aktualus nagrinėjant šią bylą. Iš tikrųjų jis susijęs su aktų pradėti procedūrą, parengiamųjų dokumentų ir neprivalomų pasiūlymų, nacionalinių institucijų priimamų vykdant administracines procedūras, per kurias priimamas Sąjungos teisės aktas, teismine kontrole. Teisingumo Teismas konstatavo, kad tik Sąjungos teismai turi jurisdikciją tikrinti galutinio sprendimo teisėtumą, įskaitant jurisdikciją išnagrinėti galimus šių tarpinių aktų trūkumus, galinčius turėti įtakos šio galutinio sprendimo galiojimui (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 43 ir 44 punktai). Vis dėlto ginčijami prašymai atšaukti imunitetą yra nacionaliniu lygmeniu vykdomo baudžiamojo proceso, kuriame galutinį sprendimą priima kompetentingas nacionalinis teismas, dalis. Vadinasi jie nėra parengiamieji aktai, aktai pradėti procedūrą arba neįpareigojantys pasiūlymai, kuriuos nacionalinės valdžios institucijos priėmė vykdydamos administracines procedūras, skirtas Sąjungos aktui priimti, kaip tai suprantama pagal minėtą sprendimą, ir kurių teisėtumą turi patikrinti Parlamentas ir, prireikus, Bendrasis Teismas. Ieškovai taip pat ginčijo Ispanijos teismams pateiktų prašymų atšaukti jų imunitetą teisėtumą.

87      1972 m. gegužės 17 d. Sprendimas Meinhardt / Komisija (24/71, EU:C:1972:37) ir 2021 m. gegužės 5 d. Sprendimas Falqui / Parlamentas (T‑695/19, nepaskelbtas Rink., apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:242), kuriais remiasi ieškovai, taip pat nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Iš tikrųjų šios bylos susijusios su situacijomis, kai Sąjungos institucija įgyvendina nacionalinės teisės aktus, į kuriuos daroma nuoroda Sąjungos teisėje. Kitaip yra tuo atveju, kai Parlamentas, priimdamas sprendimą dėl prašymo atšaukti imunitetą, tikrina, ar į jį kreipėsi kompetentinga nacionalinė institucija.

88      Darytina išvada, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog Parlamentas privalėjo įvertinti Ispanijos jurisprudencijos dėl institucijos, kompetentingos prašyti atšaukti Ispanijos Karalystėje išrinkto Europos Parlamento nario imunitetą, atitiktį Sąjungos teisei.

89      Taigi antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į gynybą pažeidimu dėl ginčijamų sprendimų neaiškumo

90      Ieškovai teigia, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, nes ginčijamų sprendimų taikymo sritis yra neaiški ir dėl to buvo pažeista ieškovų teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir teisė į gynybą, taip pat Parlamento lojalaus bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis principas.

91      Penktasis ieškinio pagrindas, kiek jis susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu, iš esmės grindžiamas dviem prieštaravimais. Pirmasis prieštaravimas susijęs su tuo, kad ginčijamuose sprendimuose nenurodyta, ar jų taikymo sritis apima tik Europos arešto orderių vykdymo procedūras, vykusias prašymų atšaukti imunitetą pateikimo metu, t. y. Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje vykdomomis procedūromis. Antrasis prieštaravimas susijęs su tuo, kad Parlamentas pirmą kartą atšaukė tik Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte numatytą imunitetą, nenurodydamas, kaip šis imuniteto atšaukimas susijęs su šio protokolo 9 straipsnio 2 dalyje numatyto imuniteto išsaugojimu.

92      Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija šiuos argumentus.

93      Pirmiausia, reikia priminti, kad teisinio saugumo principu, kuris yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, siekiama užtikrinti Sąjungos teisės reglamentuojamų teisinių situacijų ir santykių numatomumą. Pagal jį, be kita ko, reikalaujama, kad kiekvienas Sąjungos institucijų priimtas aktas būtų aiškus ir tikslus, kad suinteresuoti asmenys galėtų tiksliai žinoti, kokios teisės ir pareigos iš jo išplaukia, ir imtis atitinkamų veiksmų (žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Areva ir kt. / Komisija, C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257, 128 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑624/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:121, 129 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

–       Dėl pirmojo prieštaravimo, kuriame teigiama, kad ginčijamuose sprendimuose nepakankamai aiškiai apibūdintos procedūros, kurioms taikomas imuniteto atšaukimas

94      Ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai nėra aiškūs, nes juose nenurodytos procedūros, kurioms taikomas imuniteto atšaukimas. Ieškovų teigimu, kadangi prašymas atšaukti jų imunitetą buvo pateiktas siekiant sudaryti sąlygas vykdyti Europos arešto orderius, ginčijamais sprendimais gali būti leista tik sudaryti sąlygas vykdyti šiuos orderius Belgijoje pirmojo ir antrojo ieškovų atveju ir Jungtinėje Karalystėje trečiosios ieškovės atveju, o ne vykdyti šiuos orderius bet kurioje kitoje valstybėje narėje. Jie daro išvadą, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms atsisakius vykdyti trečiajai ieškovei išduotą Europos arešto orderį, nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis buvo pareikštas trečiosios ieškovės.

95      Iš pradžių reikia pažymėti, kad ginčijamų sprendimų rezoliucinės dalies 1 punktu atšaukiamas ieškovų imunitetas, numatytas Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte, t. y. imunitetas, suteikiamas bet kurios valstybės narės, išskyrus Ispanijos Karalystę, teritorijoje, neatliekant jokios šių valstybių atrankos.

96      Toliau reikia priminti, kad ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis prašymais atšaukti ieškovų imunitetą, kurie buvo pateikti 2020 m. sausio 10 d. nutartimi (dėl pirmojo ir antrojo ieškovų) ir 2020 m. vasario 4 d. nutartimi (dėl trečiosios ieškovės), priimtomis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjo. Nurodant faktines aplinkybes, kuriomis priimtos šios nutartys, be kita ko, pateikiama ištrauka iš 2020 m. sausio 10 d. nutarčių (dėl pirmųjų dviejų ieškovų) ir 2020 m. vasario 3 d. nutarties (dėl trečiosios ieškovės), kuriomis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjas atmetė skundus, pateiktus dėl 2019 m. spalio 14 d. ir lapkričio 4 d. nutarčių, kuriomis buvo išduoti ieškovų arešto orderiai. Šioje ištraukoje, be kita ko, nurodyta, kad prašymais atšaukti imunitetą siekiama užtikrinti, kad būtų „sudarytos sąlygos“ vykdyti Europos arešto orderius. Ši nuoroda pakartota ginčijamų sprendimų P punkte. Minėtų 2020 m. sausio 10 d. ir vasario 4 d. nutarčių motyvuose, be kita ko, nurodyta, kad prašoma atšaukti ieškovų imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punktą, nes šis imunitetas yra kliūtis vykdyti ieškovų atžvilgiu išduotus Europos arešto orderius. Taip pat nurodoma, kad imuniteto atšaukimas palengvins baudžiamojo proceso vykdymą. Šiomis aplinkybėmis ieškovai nepagrįstai teigia, kad prašymais atšaukti imunitetą buvo siekiama tik sudaryti sąlygas vykdyti Europos arešto orderius Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

97      Vadinasi ieškovai nepagrįstai teigia, kad ginčijamuose sprendimuose, vertinamuose atskirai nuo prašymų atšaukti imunitetą arba kartu su jais, trūksta aiškumo dėl procedūrų, kurių atžvilgiu imunitetas atšaukiamas. Taigi, pirmasis prieštaravimas turi būti atmestas.

–       Dėl antrojo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad ginčijamuose sprendimuose nėra aiškumo dėl priemonių, kurios gali būti taikomos vykdant Europos arešto orderius, pobūdžio

98      Ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai nėra aiškūs dėl konkrečių priemonių, kurių galima imtis per Europos arešto orderių vykdymo procedūras. Jie tvirtina, kad pagal šiuos sprendimus neturėtų būti priimtas joks jų laisvės apribojimas, nes, priešingai nei teigia Ispanijos Karalystė, jie ir toliau naudojasi Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antroje pastraipoje numatytu imunitetu. Šį aiškumo trūkumą patvirtina skirtingi Parlamento, Ispanijos Karalystės ir Italijos vykdymo institucijų aiškinimai šiuo klausimu. Ieškovai taip pat atkreipia dėmesį į beprecedentį ginčijamų sprendimų pobūdį, nes jais Parlamentas atšaukė Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte numatytą imunitetą, nepriimdamas sprendimo dėl šio protokolo 9 straipsnio antroje pastraipoje numatyto imuniteto, ir taip nulėmė visišką teisinį nesaugumą.

99      Iš pradžių reikia pažymėti, kad Protokolu Nr. 7 Sąjungai suteiktos privilegijos ir imunitetai yra funkcinio pobūdžio, nes jais siekiama užkirsti kelią kišimuisi į Sąjungos veikimą ir nepriklausomumą, o tai visų pirma reiškia, kad šios privilegijos ir imunitetai suteikiami išimtinai Sąjungos interesais (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 29 d. Nutarties Gollnisch / Parlamentas, C‑569/11 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2012:199, 29 punktą ir 2021 m. lapkričio 30 d. Sprendimo LR Ģenerālprokuratūra, C‑3/20, EU:C:2021:969, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Imunitetais visų pirma siekiama užtikrinti, kad Parlamentas būtų visiškai ir veiksmingai apsaugotas nuo suvaržymų ir grėsmių jo nepriklausomybei ir sklandžiai veiklai (žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Parlamentas, naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, turi užtikrinti šių imunitetų veiksmingumą (2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑42/06, EU:T:2010:102, 107 punktas). Šiuo tikslu, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalimi ir 6 straipsniu (žr. šio sprendimo 42 ir 43 punktus), svarstydamas prašymą atšaukti imunitetą, Parlamentas turi siekti išlaikyti savo, kaip demokratiškos teisėkūros institucijos, principingumą ir užtikrinti savo narių nepriklausomumą atliekant savo pareigas.

100    Be to, kai Parlamentas gauna prašymą atšaukti vieno iš savo narių imunitetą, jis, prireikus pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas informavęs ir valstybę narę, ir atitinkamą Parlamento narį, turi įvertinti šio Parlamento nario padėtį, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, dėl kurių pateiktas šis prašymas. Šiuo atžvilgiu Parlamentas pirmiausia turi patikrinti, ar šioms faktinėms aplinkybėms Protokolo Nr. 7 8 straipsnis gali būti taikomas kaip specialioji nuostata. Teigiamu atveju Parlamentas turi konstatuoti, kad imuniteto atšaukimas yra neįmanomas. Tik tuo atveju, jei ši institucija padaro neigiamą išvadą, antrajame etape ji turi patikrinti, ar atitinkamas narys turi Protokolo 9 straipsnyje numatytą imunitetą nagrinėjamų faktinių aplinkybių atžvilgiu, o jei taip, nuspręsti, ar šis imunitetas turi būti atšauktas remiantis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečia pastraipa (2020 m. lapkričio 12 d. Nutarties Jalkh / Parlamentas, C‑792/18 P ir C‑793/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:911, 33 punktas ir 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 46 ir 47 punktai).

101    Nagrinėjamu atveju ginčijamų sprendimų A punkte Parlamentas nurodė, kad prašymas atšaukti imunitetą buvo grindžiamas Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punktu.

102    Taikydamas šio sprendimo 100 punkte aprašytą procedūrą, Parlamentas išnagrinėjo, ar nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ieškovams inkriminuojamos veikos patenka į Protokolo Nr. 7 8 straipsnio taikymo sritį, ir ginčijamų sprendimų J punkte padarė neigiamą išvadą.

103    Toliau kalbant apie Protokolo Nr. 7 9 straipsnį, visų pirma tiek, kiek prašymu atšaukti imunitetą buvo siekiama pašalinti kliūtį valstybei narei, išskyrus Ispanijos Karalystę, suimti ieškovus, kad jie būtų perduoti pastarajai valstybei narei siekiant toliau nagrinėti baudžiamąją bylą, Parlamentas turėjo omenyje šio protokolo 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatytą imunitetą. Ginčijamų sprendimų M punkte jis pažymėjo, kad, kaip nurodyta prašymuose atšaukti imunitetą, Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnyje nereikalaujama Parlamento leidimo tęsti baudžiamąją bylą asmens, kuris Parlamento nario statusą įgijo po to, kai jam buvo pareikšti kaltinimai, atžvilgiu, todėl nereikia prašyti atšaukti šiame straipsnyje numatyto imuniteto. N punkte jis pridūrė, kad ne Parlamentas turi aiškinti nacionalines taisykles dėl Parlamento narių imunitetų. Kaip Parlamentas patvirtino per posėdį, taip jis atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Ispanijos teisę, kaip ją išaiškino Ispanijos teismai, taikytiną remiantis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte pateikta nuoroda, ieškovams nesuteikiamas imunitetas nagrinėjamų faktinių aplinkybių atžvilgiu.

104    Galiausiai, pradėdamas nuo ginčijamų sprendimų O punkto, Parlamentas svarstė, ar tikslinga, kaip jo buvo prašoma, atšaukti ieškovų imunitetą, numatytą Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte. Rezoliucinės dalies pirmame punkte jis padarė išvadą, kad tai turi būti padaryta.

105    Kadangi Parlamentas, atsižvelgdamas į savo įgaliojimus, susijusius su imunitetais, turi užtikrinti jų veiksmingumą, iš ginčijamų sprendimų netiesiogiai, bet neišvengiamai matyti, kad jis manė, jog kliūtį ieškovų suėmimui ir jų perdavimui Ispanijos valdžios institucijoms pagal ginčijamus Europos arešto orderius sudarė tik Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte numatytas imunitetas ir kad šis imunitetas turėjo būti atšauktas.

106    Priešingai nei teigia ieškovai, dėl to, kad ginčijamuose sprendimuose nieko nepasakyta apie Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antroje pastraipoje numatytą imunitetą, šie sprendimai netampa dviprasmiški. Iš tikrųjų, viena vertus, pagal dabartinę praktiką Parlamento sesija tęsiasi nuo pirmosios sesijos pradžios iki jos uždarymo, kuris sutampa su po kitų rinkimų surengiamos pirmosios sesijos pradžia. Taigi, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytas imunitetas, taikomas Parlamento sesijų metu, Parlamento nariams galioja visą jų kadenciją (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Szpunar išvados byloje Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:958, 83 punktą). Kita vertus, tiek, kiek juo užtikrinama, kad kiekvienas Parlamento narys turėtų galimybę netrukdomai atvykti į pirmąjį naujos kadencijos Parlamento posėdį ir atlikti veiksmus, kurie būtini jų mandatui gauti (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 85 ir 86 punktus), nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antroje pastraipoje numatyto imuniteto, nes kompetentingos Ispanijos valdžios institucijos, prašydamos atšaukti ieškovų imunitetą, pripažino jų, kaip Parlamento narių, statusą ir ieškovai vykdė savo įgaliojimus.

107    Turint omenyje šio sprendimo 106 punkte nurodytus veiksnius, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir neatsižvelgiant į Parlamento argumentus, pateiktus per šią procedūrą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūras, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antra pastraipa ieškovams nebuvo suteikta jokia apsauga, atskira nuo tos, kuria jie naudojosi pagal šio protokolo 9 straipsnio pirmą pastraipą.

108    Vadinasi, antrąjį prieštaravimą reikia atmesti.

109    Taigi penktasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas tiek, kiek jis grindžiamas teisinio saugumo principo pažeidimu, o tiek, kiek prieštaravimai dėl lojalaus bendradarbiavimo principo, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į gynybą pažeidimo grindžiami tik teisinio saugumo principo pažeidimu, reikia atmesti visą ieškinio penktąjį pagrindą.

 Dėl šeštojo pagrindo, kiek jis grindžiamas SESV 343 straipsnio, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio ir Procedūros reglamento 5 straipsnio 2 dalies bei ieškovų tam tikrų pagrindinių teisių pažeidimu

110    Šeštuoju ieškinio pagrindu ieškovai, be kita ko, teigia, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant nuostatas, kuriomis reglamentuojama Parlamento teisė atšaukti imunitetą, t. y. SESV 343 straipsnį, Protokolo Nr. 7 9 straipsnį ir Procedūros reglamento 5 straipsnio 2 dalį, taip pat tam tikras Chartijos nuostatas.

111    Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija šiuos ieškovų argumentus.

112    Pirmiausia reikėtų priminti, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta, jog „imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą“, nenurodant sąlygų, kuriomis Parlamentas turi įvertinti, ar imunitetas turėtų būti atšauktas. Taigi dėl tokio sprendimo politinio pobūdžio Parlamentas turi labai didelę diskreciją norima linkme pakreipti sprendimą dėl prašymo atšaukti imunitetą (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 59 punktą ir 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo Bilde / Parlamentas, T‑248/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:46, 19 punktą).

113    Šiuo klausimu Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[b]et koks prašymas atšaukti imunitetą vertinamas vadovaujantis Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 7, 8 ir 9 straipsniais bei [šių Darbo tvarkos taisyklių] 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais principais“. Pagal pastarąją nuostatą „Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, išlieka principinga demokratiška teisėkūros asamblėja ir užtikrina Parlamento narių nepriklausomumą, einant savo pareigas“.

114    Kitų nuostatų, reglamentuojančių prašymų atšaukti imunitetą nagrinėjimo materialinius kriterijus, nėra. Atsižvelgiant į tai, komitetas, atsakingas už prašymų atšaukti imunitetą nagrinėjimą ir pasiūlymo dėl pagrįsto sprendimo pateikimą Parlamentui pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 4 dalį (žr. šio sprendimo 44 punktą), parengė įvairius pranešimus savo nariams ir nurodė principus, kurių jis ketino laikytis bylose dėl imuniteto. Paskutinis yra 2019 m. lapkričio 19 d. pranešimas Parlamento teisės reikalų komiteto nariams, kuriame nurodyti prašymams atšaukti imunitetą taikomi principai (toliau – Pranešimas Nr. 11/2019). Taigi, šio pranešimo 41–44 punktuose iš esmės numatyta, kad kai Parlamentas gauna prašymą atšaukti imunitetą dėl faktinių aplinkybių, kurioms taikomas ne Protokolo Nr. 7 8 straipsnyje numatytas imunitetas, o šio protokolo 9 straipsnyje numatytas imunitetas, jis atšaukia imunitetą, nebent nustato, kad yra fumus persecutionis, t. y. kad nacionaliniu lygmeniu vykdomu persekiojimu siekiama pakenkti Parlamento nario politinei veiklai, taigi ir Parlamento nepriklausomumui. Savo rašytinėse pastabose Parlamentas patvirtino, kad šiame pranešime atsispindi praktika, kurios faktiškai laikomasi svarstant prašymą atšaukti imunitetą.

115    Taip pat reikia priminti, kad Protokolu Nr. 7 Sąjungai suteiktos privilegijos ir imunitetai yra funkcinio pobūdžio, nes jais siekiama užkirsti kelią bet kokiam kišimuisi į Sąjungos veikimą ir nepriklausomumą, o tai visų pirma reiškia, kad šios privilegijos ir imunitetai suteikiami išimtinai Sąjungos interesais (žr. šio sprendimo 99 punktą).

116    Dėl Bendrojo Teismo atliekamos Parlamento sprendimų, priimtų gavus prašymą atšaukti imunitetą, kontrolės iš jurisprudencijos darytina išvada, kad Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar buvo laikomasi procedūrinių normų, ar institucijos nustatytos faktinės aplinkybės atitinka tikrovę, ar vertinant šias faktines aplinkybes nebuvo padaryta akivaizdi klaida ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jalkh / Parlamentas, T‑230/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:848, 24 punktą).

–       Dėl SESV 343 straipsnio, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio ir Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalies nuostatų tariamo pažeidimo

117    Ieškovai teigia, kad Parlamentas peržengė SESV 343 straipsnyje, Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje ir Procedūros reglamento 5 straipsnio 2 dalyje numatytas jo teisės atšaukti imunitetą ribas.

118    Visų pirma, ieškovai tvirtina, kad Parlamentas, pažeisdamas šio sprendimo 117 punkte nurodytas nuostatas, o ypač Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalį, nesvarstė, ar jų imuniteto atšaukimas gali pakenkti Sąjungos interesams ir ypač Parlamento principingumui ar nepriklausomumui. Taigi, jis neatsižvelgė į galimas imuniteto atšaukimo pasekmes jų parlamentinių įgaliojimų vykdymui, nors dėl to jie galėjo būti suimti ir laikinai sulaikyti.

119    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Parlamentas, veikdamas per Teisės reikalų komitetą apibrėžė principus, kuriais jis ketino vadovautis nustatydamas, ar imuniteto atšaukimas nepažeidžia jo nepriklausomumo ar principingumo. Taigi, jis pasirinko fumus persecutionis kriterijų, pagal kurį Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytas imunitetas atšaukiamas, jei Parlamentas mano, kad nėra įrodymų, jog teismo procesas prieš atitinkamą Parlamento narį buvo pradėtas siekiant pakenkti jo politinei veiklai, taigi ir Parlamento veiklai. Bylos nagrinėjimo metu Parlamentas nurodė, kad šis kriterijus buvo nustatytas atsižvelgiant tiek į tikslą užtikrinti jo nepriklausomumą ir sklandų darbą, tiek į būtiną reikalavimą, kad būtų laikomasi ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo, pagal kurį Sąjunga ir valstybės narės gerbia vienos kitas ir padeda viena kitoms vykdyti iš Sutarčių kylančias užduotis.

120    Darytina išvada, kad Parlamentas, atmesdamas fumus persecutionis egzistavimo galimybę, tikrai manė, jog ieškovų imuniteto atšaukimas nepažeis jo interesų, visų pirma sklandaus darbo ir nepriklausomumo.

121    Ieškovų teigimu, tokia išvada yra klaidinga, nes ginčijamais sprendimais, pažeidžiant SESV 343 straipsnį, iš jų atimamas imunitetas, būtinas jų pareigoms vykdyti, atsižvelgiant į pavojų, kad po jų perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms iš jų bus atimta laisvė ir dėl to jie negalės įgyvendinti savo mandato.

122    Vis dėlto toks argumentavimas grindžiamas painiava tarp imunitetų, kuriuos turi turėti Parlamento nariai ir kuriais turi būti užtikrinama, kad Parlamentas galėtų vykdyti savo pareigas, ir Parlamento teisės pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečiąją pastraipą atšaukti Parlamento nario imunitetą. Nors, kaip Teisingumo Teismas konstatavo 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendime Junqueras Vies (C‑502/19, EU:C:2019:1115, 76 punktas), pagal SESV 343 straipsnį Sąjunga ir ypač jos institucijų nariai turi naudotis imunitetais, būtinais jų uždaviniams atlikti, šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad Parlamento nario imunitetas niekada negali būti atšauktas, jeigu proceso, dėl kurio prašoma atšaukti imunitetą, tęsimas gali trukdyti įgyvendinti jo mandatą ar net, pasibaigus šiam procesui, lemti šio mandato praradimą. Dėl tokio aiškinimo Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečia pastraipa taptų visiškai neveiksminga.

123    Antra, ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytus imunitetus.

124    Pirma, ieškovai teigia, kad ginčijamais sprendimais pažeidžiami Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a ir b punktai, nes jais siekiama leisti vykdyti nacionalinius ir Europos arešto orderius, išduotus šiurkščiai pažeidžiant šias nuostatas.

125    Iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 100 punkte, svarstydamas prašymą atšaukti imunitetą, Parlamentas turi įsitikinti, ar atitinkamas Parlamento narys naudojasi šio protokolo 9 straipsnyje numatytu imunitetu, ir, jei taip, nuspręsti, ar atšaukti šį imunitetą remiantis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečia pastraipa. Šiuo tikslu jis taiko fumus persecutionis kriterijų.

126    Kita vertus, Parlamentas neturi vertinti vykstant aptariamai procedūrai teisminių institucijų priimtų aktų teisėtumo, nes šis klausimas priklauso tik nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai.

127    Darytina išvada, kad Parlamentas, nagrinėdamas prašymą dėl imuniteto atšaukimo, neturėjo spręsti dėl nacionalinio ir Europos arešto orderių, priimtų nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, teisėtumo. Taip pat svarbu pažymėti, kad, priešingai nei teigia ieškovai, ginčijami sprendimai neturi įtakos šių orderių patvirtinimui ar įteisinimui.

128    Antra, ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai klaidingai grindžiami išvada, jog jiems netaikomas joks imunitetas pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktą. Jų teigimu, iš esmės pagal Ispanijos teisę, į kurią daroma nuoroda šiame straipsnyje, asmuo, kuriam pareikšti kaltinimai, prieš įgydamas Ispanijos parlamento nario statusą, turi imunitetą. Grįsdami savo teiginį jie remiasi Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalimi, Baudžiamojo proceso kodekso 751 straipsnio antra pastraipa ir 753 straipsniu, taip pat Senato darbo reglamento 22 straipsnio 1 dalimi.

129    Šiuo klausimu šio sprendimo 103 punkte jau konstatuota, kad ginčijamuose sprendimuose Parlamentas pažymėjo, jog pagal Ispanijos teisę, kaip ją aiškina Ispanijos teismai ir kurią jis atsisakė aiškinti, taikytiną remiantis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte pateikta nuoroda, ieškovams nesuteikiamas imunitetas nagrinėjamų faktinių aplinkybių atžvilgiu. Per teismo posėdį Parlamentas nurodė, kad prašymų atšaukti imunitetą nagrinėjimo stadijoje jis neturėjo jokios informacijos, galinčios sukelti abejonių dėl to, kad, atsižvelgiant į nacionalinę jurisprudenciją, ieškovai neturėjo Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyto imuniteto, ir kad priešingu atveju jis būtų paprašęs Ispanijos valdžios institucijų pateikti paaiškinimus.

130    Kadangi pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktą imuniteto, kuriuo Parlamento nariai naudojasi savo valstybės teritorijoje, apimtis ir taikymo sritis nustatoma įvairiais nacionalinės teisės aktais, į kuriuos jame daroma nuoroda (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑42/06, EU:T:2010:102, 106 punktą), ieškovai nepagrįstai teigia, kad Parlamentas padarė teisės klaidą darydamas nuorodą į nacionalinę teisę, kaip ją išaiškino nacionaliniai teismai.

131    Be to, nors ieškovai remiasi keliomis nacionalinės teisės nuostatomis, jie neįrodė, kad Parlamentas suklydo nurodydamas, jog nacionaliniai teismai nacionalinę teisę, įtvirtintą būtent šiomis nuostatomis, aiškino taip, kad pagal ją nereikalaujama parlamento leidimo tęsti baudžiamąjį procesą asmens, kuris, kaip ir ieškovai, buvo išrinktas po to, kai jam buvo pareikšti kaltinimai, atžvilgiu.

132    Trečia, ieškovai nurodo, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas imunitetas negali būti atšauktas neatšaukus ir šio protokolo 9 straipsnio antroje pastraipoje numatyto imuniteto, nes priešingu atveju būtų pažeista antroji nuostata.

133    Pakanka pabrėžti, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ypač kadangi Ispanijos Karalystė pripažino ieškovų, kaip Parlamento narių, statusą, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antra pastraipa jiems nebuvo suteikta jokia apsauga, atskira nuo tos, kuria jie naudojosi pagal šio protokolo 9 straipsnio pirmą pastraipą (žr. šio sprendimo 107 punktą). Taigi, ieškovai nepagrįstai tvirtina, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antrą pastraipą.

134    Taigi prieštaravimą, grindžiamą SESV 343 straipsnio, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio ir Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalies pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl neteisėto ieškovų pagrindinių teisių apribojimo

135    Ieškovai iš esmės mano kad, kadangi parlamentinis imunitetas yra esminė 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Protokolo Nr. 1 3 straipsniu užtikrinamos jų teisės naudotis mandatu ir Chartijos 39 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su Chartijos 6, 45 ir 48 straipsniais bei SESV 21 straipsniu, įtvirtintos teisės būti kandidatu garantija, jo atšaukimas yra šių teisių apribojimas, todėl turi būti laikomasi Chartijos 52 straipsnyje numatytų sąlygų.

136    Visų pirma reikia priminti, kad Chartijos 39 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią „Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine, visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu“, užtikrinama teisė būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose. Teisė būti kandidatu apima kiekvieno asmens teisę būti kandidatu rinkimuose ir, esant išrinktam, vykdyti savo įgaliojimus (dėl EŽTK protokolo Nr. 1 3 straipsnio žr. 2002 m. birželio 11 d. EŽTT sprendimo Sadak ir kiti prieš Turkiją (Nr. 2), CE:ECHR:2002:0611JUD002514494, 33 punktą).

137    Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1. Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

138    Vadinasi, imunitetas negali būti Europos Parlamento narių pagrindinė teisė, nes jis suteikiamas išimtinai Parlamento interesams apsaugoti (žr. šio sprendimo 99 punktą). Aplinkybė, kad sprendimu atšaukti imunitetą atitinkamo Parlamento nario teisinė padėtis iš dalies pakeičiama vien dėl to, kad panaikinama jam pagal Protokolą Nr. 7 suteikta apsauga, atkuriant jo, kaip asmens, kuriam taikoma bendroji valstybių narių teisė, statusą, ir dėl to šioje bendrojoje teisėje nustatytos priemonės, tarp jų – sulaikymo ir patraukimo atsakomybėn priemonės, jam taikomos nereikalaujant imtis jokių tarpinių priemonių (pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 45 punktą), šiuo atžvilgiu nereikšminga. Ši aplinkybė lemia tik tai, kad ieškovai turi teisę apskųsti ginčijamus sprendimus Sąjungos teismui.

139    Visų pirma, nors Europos Parlamento nariams suteiktas imunitetas padeda užtikrinti pagrindinės teisės būti kandidatu veiksmingumą, be kita ko, suteikiant galimybę Europos Parlamento nariais išrinktiems asmenims atlikti veiksmus, kurie būtini jų mandatui gauti (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 86 punktą), jis negali būti painiojamas su šia teise.

140    Be to, Parlamento nario imuniteto atšaukimas pats savaime nesukelia jokių pasekmių mandato įgyvendinimui. Jis reikalingas tik tam, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų tęsti nacionalinį procesą. Taigi tik sprendimai, kuriuos nacionalinės valdžios institucijos gali priimti pasibaigus šiai procedūrai, gali lemti naudojimosi mandatu apribojimą ar net jo netekimą ir todėl jais gali būti ribojamas naudojimasis teise būti kandidatu.

141    Dėl tų pačių priežasčių sprendimas atšaukti imunitetą nesukelia jokių pasekmių ieškovų laisvei, visų pirma judėjimo laisvei, ir nepažeidžia jų teisės į tai, kad būtų paisoma nekaltumo prezumpcijos. Šiuo klausimu primintina, kad klausimas, ar prašymo atšaukti Parlamento nario imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnį pateikimo momentu buvo įvykdytos šio imuniteto atšaukimo sąlygos, skiriasi nuo klausimo, ar buvo įrodytos atitinkamam Parlamento nariui inkriminuojamos veikos, nes šis klausimas priklauso valstybės narės valdžios institucijų kompetencijai (2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Troszczynski / Parlamentas, C‑12/19 P, EU:C:2020:725, 57 punktas).

142    Vadinasi, ieškovų argumentai, kad ginčijamais sprendimais ribojamos tam tikros EŽTK ir Chartijoje pripažintos pagrindinės teisės, turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Taigi jų argumentas, kad šie apribojimai neatitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra nereikšmingas ir šiuo pagrindu turi būti atmestas.

143    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šeštasis ieškinio pagrindas, tiek, kiek jis grindžiamas tuo, kad Parlamentas pažeidė savo teisės atšaukti imunitetą ribas, turi būti atmestas.

 Dėl šeštojo pagrindo, kiek jis susijęs su faktinėmis ir teisinėmis klaidomis, padarytomis Parlamentui nagrinėjant fumus persecutionis, ir septintojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu bei akivaizdžiomis klaidomis, Parlamento padarytomis vertinant fumus persecutionis

144    Šeštasis pagrindas, be kita ko, iš esmės grindžiamas teisės ir fakto klaidomis, kurias Parlamentas padarė nagrinėdamas fumus persecutionis. Septintasis ieškinio pagrindas grindžiamas, pirma, gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, nes Parlamentas, nenurodydamas priežasčių, nukrypo nuo savo ankstesnės prašymų atšaukti imunitetą nagrinėjimo praktikos, ir, antra, akivaizdžiomis klaidomis, kurias Parlamentas padarė vertindamas fumus persecutionis.

145    Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija šiuos argumentus.

–       Dėl tariamų teisės ir fakto klaidų, padarytų Parlamentui nagrinėjant fumus persecutionis

146    Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose Parlamentas aptarė, nuo O punkto, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte numatytą imunitetą ir, nuo Q punkto, klausimą, ar šį imunitetą reikia atšaukti. Konkrečiai T punkte jis konstatavo, kad ieškovams pareikštas kaltinimas buvo akivaizdžiai susijęs ne su jų, kaip Parlamento narių, pareigomis, o su jų pareigomis, kurias jie anksčiau ėjo Katalonijoje. U punkte jis pažymėjo, kad kaltinimai tomis pačiomis veikomis buvo pareikšti ir kitiems asmenims, kurie neturi Europos Parlamento narių statuso. V punkte jis konstatavo, kad šios veikos buvo padarytos 2017 m. ir kad nagrinėjamas baudžiamasis procesas prieš ieškovus buvo pradėtas tuo metu, kai jų galimybė įgyti Parlamento nario statusą dar buvo hipotetinė. Taigi W punkte Parlamentas išreiškė nuomonę, kad jis negali konstatuoti, jog nagrinėjamas baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas siekiant pakenkti ieškovų politinei veiklai, taigi, ir jo veiklai.

147    Visų pirma, ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai grindžiami teisės klaida, padaryta vertinant parlamentinio imuniteto tikslą. Jų nuomone, Parlamentas nepagrįstai manė, kad jis apsaugo Parlamento narį tik nuo patraukimo atsakomybėn už veiksmus, kurie yra padaryti vykdant Parlamento nario įgaliojimus arba yra neatsiejami nuo tų įgaliojimų. Vadinasi jis padarė klaidingą išvadą, kad jų imuniteto atšaukimą galima pateisinti tuo, jog nagrinėjama baudžiamoji byla nesusijusi su Parlamento nario įgaliojimų vykdymu.

148    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamų sprendimų S punkte atkartotas Pranešimo Nr. 11/2019 3 punkte nurodytas principas, pagal kurį „Parlamento nario imuniteto paskirtis – apsaugoti Parlamentą ir jo narius nuo patraukimo atsakomybėn už veiksmus, kurie yra padaryti vykdant Parlamento nario įgaliojimus arba yra neatsiejami nuo tų įgaliojimų“.

149    Iš pradžių reikėtų priminti, kad Protokolo Nr. 7 8 straipsnyje numatytas imunitetas taikomas tik Parlamento narių pareikštoms nuomonėms ar balsavimui jiems vykdant Parlamento nario įgaliojimus. Kita vertus, minėto Protokolo 9 straipsnyje numatytas imunitetas šiems Parlamento nariams taikomas Parlamento sesijų metu, apimant ir veiksmus, nesusijusius su Parlamento nario įgaliojimų vykdymu. Šioje byloje nebuvo ginčijama šio imuniteto taikymo sritis. Neabejotina, kad ieškovams buvo taikomas Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte numatytas imunitetas, nors nagrinėjamas baudžiamasis procesas vykdomas dėl veikų, nesusijusių su Parlamento nario įgaliojimų vykdymu.

150    Toliau, kalbant apie fumus persecutionis egzistavimo vertinimą, reikia pažymėti, kad Parlamentas, nepaisant nevienareikšmiškos S punkto formuluotės, neapsiribojo konstatavimu, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ieškovams inkriminuojamos veikos buvo padarytos iki jų išrinkimo į Parlamentą ir todėl nesusijusios su veikla, vykdant savo parlamentines funkcijas. Beje, Parlamentas posėdžio metu pripažino, kad tokia aplinkybė negali turėti lemiamos reikšmės vertinant fumus persecutionis buvimą.

151    Darydamas išvadą, kad fumus persecutionis neegzistuoja, Parlamentas rėmėsi keliais veiksniais, kuriuos vertinant kartu, jo nuomone, galima atmesti fumus persecutionis atvejo buvimo prielaidą. Turima omenyje aplinkybė, kad inkriminuojamos veikos buvo padarytos 2017 m., o Parlamento nariais ieškovai tapo 2019 m. birželio 13 d., ir aplinkybės, kad, viena vertus, kaltinimai jiems buvo pareikšti 2018 m. kovo 21 d., t. y. tuo metu, kai galimybė įgyti Europos Parlamento nario statusą buvo hipotetinė, ir, kita vertus, šis kaltinimas buvo pareikštas ir kitiems asmenims, kurie nebuvo Parlamento nariai.

152    Vadinasi reikia laikyti, kad ginčijamų sprendimų S punkto bendrasis teiginys nebuvo suformuluotas taip, kad prašymas atšaukti Parlamento nario imunitetą turi būti patenkintas, jei ketinama tęsti teismo procesą dėl veikų, nesusijusių su Parlamento nario įgaliojimų vykdymu.

153    Taigi argumentas, kad buvo padaryta teisės klaida, turi būti atmestas.

154    Antra, ieškovai teigia, kad Parlamentas savo vertinimą dėl fumus persecutionis pagrindė fakto klaida, susijusia su baudžiamojo proceso eiga. Jie nurodo, kad ginčijamų sprendimų B punkte Parlamentas neteisingai nusprendė, kad nagrinėjamos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadija jų atžvilgiu yra užbaigta, remdamasis dviem Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutartimis, įskaitant 2018 m. spalio 25 d. nutartį, kuri su jais nesusijusi.

155    Pažymėtina, kad ginčijamų sprendimų B punkte nurodyta, jog:

„kadangi įtariama, kad veiksmai, kurie yra kaltinimo objektas, buvo įvykdyti 2017 m.; kadangi kaltinamasis aktas šioje byloje buvo pateiktas 2018 m. kovo 21 d. ir buvo patvirtintas vėlesnėmis nutartimis, kuriomis buvo atmesti skundai; kadangi ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2018 m. liepos 9 d. nutartimi ir patvirtintas kaip galutinis 2018 m. spalio 25 d.; kadangi 2018 m. liepos 9 d. nutartimi [pirmasis ieškovas / antrasis ieškovas / trečioji ieškovė] kartu su kitais asmenimis buvo paskelbtas neatvykusiu į teismą ir buvo nuspręsta sustabdyti [jam/jai] ir kitiems asmenims iškeltą bylą tol, kol [jie] bus surasti“.

156    Teismo posėdyje buvo paaiškinta, kad B punkto trečiasis sakinys, kuriame teigiama, jog „ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2018 m. liepos 9 d. nutartimi ir patvirtintas kaip galutinis 2018 m. spalio 25 d.“, susijęs ne su ieškovais, o su kitais asmenimis, kuriems iškelta nagrinėjama baudžiamoji byla ir kurie neatsisakė atvykti į teismą, ir kad nagrinėjamos baudžiamosios bylos stadija ieškovų atžvilgiu atsispindi B punkto paskutiniame sakinyje, kuriame kalbama apie bylos nagrinėjimo sustabdymą. Taip pat buvo pažymėta, kad baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadija ieškovų atžvilgiu nebuvo užbaigta, nes pagal nacionalinę teisę nebuvo galima nutarti ją nutraukti prieš tai neišklausius kaltinamųjų.

157    Vadinasi, ieškovai pagrįstai teigia, kad ginčijamų sprendimų B punkte buvo padaryta fakto klaida arba, mažų mažiausiai, neaiškiai nurodyta, ar jų atžvilgiu nagrinėjamos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadija yra užbaigta.

158    Ieškovų teigimu, ši klaida turėjo įtakos vertinimui, ar egzistuoja fumus persecutionis, nes jei Parlamentas būtų žinojęs, kad tyrimas jų atžvilgiu tebevyksta, jis būtų galėjęs manyti, kad Europos arešto orderių išdavimas jų atžvilgiu yra neproporcingas.

159    Vis dėlto iš ginčijamų sprendimų B punkto matyti, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimas ieškovų atžvilgiu, neatsižvelgiant į jo stadiją, buvo sustabdytas dėl to, kad ieškovai atsisakė atvykti į kompetentingas institucijas, ir kad būtent dėl šio atsisakymo bei dėl to, kad jie išvyko iš Ispanijos Karalystės, buvo prašoma atšaukti jų imunitetą, kad būtų galima siekti jų atžvilgiu išduotų Europos arešto orderių vykdymo. Į teismą atvykusių kitų kaltinamųjų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

160    Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad ginčijamuose sprendimuose padaryta klaida ar bent jau neaiškumas dėl tikslios nagrinėjamos baudžiamosios bylos stadijos turėjo įtakos prašymo atšaukti imunitetą nagrinėjimui.

161    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prieštaravimas dėl fakto ir teisės klaidų, kurias Parlamentas padarė vertindamas fumus persecutionis, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

–       Dėl gero administravimo ir vienodo požiūrio principų tariamo pažeidimo

162    Ieškovai teigia, kad Parlamentas, nepaisydamas nusistovėjusios praktikos, nenustatė fumus persecutionis, nors, pirma, kaltinimai buvo akivaizdžiai nepagrįsti, antra, buvo nustatytas aiškus ketinimas nubausti Parlamento narius už jų politinę veiklą, trečia, aptariami arešto orderiai trečią kartą buvo išduoti remiantis Ispanijos valdžios institucijų politiniais apskaičiavimais, ketvirta, prašymai atšaukti imunitetą buvo pagrįsti siekiu sutrukdyti jiems vykdyti savo Parlamento nario mandatą, penkta, baudžiamąjį persekiojimą inicijavo politinis oponentas, šešta, šis persekiojimas buvo pradėtas tik Parlamento narių atžvilgiu, septinta, kilo rimtų abejonių, ar nagrinėjamo baudžiamojo proceso metu buvo gerbiamos jų pagrindinės teisės, aštunta, buvo kelis kartus paraginta skirti jiems pavyzdines bausmes ir, devinta, prokuratūra paskelbė tam tikrus viešus pareiškimus žiniasklaidai.

163    Ieškovai taip pat teigia, kad Parlamentas nepaisė savo praktikos, pagal kurią imunitetas neturi būti atšauktas, kai kitos valstybės narės nei ta, kurioje narys buvo išrinktas, už inkriminuojamas veikas baudžia švelniau, kaip tai buvo pripažinta nagrinėjamoje byloje. Parlamentas taip pat tariamai nepaisė savo praktikos, pagal kurią, pirma, imunitetas neatšaukiamas, kai baudžiamoji byla iškeliama dėl kaltinimų, susijusių su taikiomis demonstracijomis ir viešais susirinkimais, ir, antra, neatsižvelgiama nei į inkriminuojamų veikų datą, nei į baudžiamojo proceso pradžios datą.

164    Visų pirma dera priminti, kad institucijos savo įgaliojimus turi vykdyti nepažeisdamos bendrųjų Sąjungos teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ir gero administravimo principų. Atsižvelgusios į šiuos principus, jos turi paisyti sprendimų, kurie jau buvo priimti dėl panašių prašymų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą. Be to, vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti suderinami su teisėtumo laikymusi (pagal analogiją žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

165    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal vienodo požiūrio principą, be kita ko, draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

166    Nagrinėjamoje byloje, pirma, siekdami įrodyti, kad egzistuoja Parlamento praktika atsisakyti atšaukti Parlamento nario imunitetą, kai jis yra persekiojamas dėl savo politinės veiklos, kai šį procesą pradėjo politinis oponentas arba kai atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos prašo skirti šiam Parlamento nariui pavyzdines bausmes, ieškovai remiasi 2003 m. birželio 6 d. Pranešimu Nr. 11/2003, kurį parengė Parlamento Teisės ir vidaus rinkos komitetas, tuo metu buvęs atsakingas už imuniteto klausimus, kaip ankstesnės Parlamento sprendimų priėmimo praktikos santrauka. Šiame pranešime nurodoma, kad imunitetas nebus atšauktas tais atvejais, kai veiksmai, dėl kurių Parlamento narys traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, patenka į jo politinės veiklos sritį arba yra tiesiogiai su ja susiję. Šiame pranešime taip pat pažymima, kad imunitetas nebus atšauktas fumus persecutionis atveju, kuris apibrėžiamas kaip „prielaida, kad baudžiamasis persekiojimas prieš Parlamento narį pradėtas siekiant pakenkti jo politinei veiklai“. Kaip pavyzdys jame nurodoma keletas požymių, leidžiančių daryti fumus persecutionis prielaidą. Pažymėtina, kad šis pranešimas buvo pakeistas pranešimu Nr. 11/2019 2019 m. lapkričio 19 d., t. y. jo paskelbimo dieną. Pagal šio pranešimo 53 punktą pranešimas Nr. 11/2019 „pakeičia visus ankstesnius [Parlamento] Teisės reikalų komiteto pranešimus ir kitus dokumentus, susijusius su jo praktika ir veiklos procedūromis imunitetų srityje“, įskaitant, visų pirma, pranešimą Nr. 11/2003.

167    Antra, Parlamentas teigia, kad praktikos, apibendrintos Pranešime Nr. 11/2003, buvo atsisakyta siekiant sumažinti atvejų, kai Parlamentas atsisako atšaukti imunitetą. Pažymėtina, kad Pranešime Nr. 11/2019, kaip ir 2016 m. gegužės 9 d. priimtame ankstesniame Pranešime Nr. 11/2016, fumus persecutionis apibrėžiamas kaip vienintelis atvejis, kai imunitetas neturi būti atšauktas, nenurodant kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant nustatyti jo buvimą, ir nenurodant atvejų kategorijų, kai toks fumus turėtų būti preziumuojamas.

168    Trečia, kadangi ieškovai remiasi suformuota jurisprudencija, pagal kurią Parlamentas atsisako atšaukti imunitetą, jei nagrinėjamo baudžiamojo persekiojimo tikslas yra sutrukdyti Parlamento nariui vykdyti Parlamento nario įgaliojimus, reikia pažymėti, kad šios jurisprudencijos egzistavimas neginčijamas ir kad nagrinėjamoje byloje Parlamentas laikėsi būtent tokio požiūrio.

169    Ketvirta, siekdami įrodyti, kad egzistuoja nuosekli Parlamento praktika dėl veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant fumus persecutionis, ir apskritai dėl atvejų, kai Parlamentas atsisako atšaukti vieno iš savo narių imunitetą, ieškovai tik remiasi tam tikrais Parlamento priimtais sprendimais, nenurodydami, kaip šiais sprendimais galima patvirtinti tokios praktikos egzistavimą.

170    Taip pat reikia pažymėti, kad dauguma sprendimų, kuriais remiasi ieškovai, buvo priimti 1982–2003 metais. Taigi, jie priskiriami prie Pranešime Nr. 11/2003 apibendrintos praktikos, kurios Parlamentas specialiai atsisakė ir kuri, pasak Parlamento, yra pasenusi. Ieškovai remiasi tik keliolika sprendimų, priimtų nuo 2004 m. Naujausių, priimtų 2014–2019 m. kadencijos laikotarpiu, yra septyni. Keturi iš jų yra sprendimai, kuriais Parlamentas atšaukė atitinkamų jo narių imunitetą, nustatęs, kad fumus persecutionis nėra, ir jais ieškovai remiasi siekdami įrodyti šio sprendimo 168 punkte minimą neginčijamą praktiką.

171    Penkta, kaip teigia Parlamentas, kiekvienas sprendimas, priimtas atsakant į prašymą atšaukti imunitetą, neatsiejamai susijęs su konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Parlamentas tvirtina (ir tam neprieštaraujama), kad, jo žiniomis, jam niekada nėra tekę nagrinėti prašymo atšaukti Parlamento nario imunitetą, siekiant vykdyti arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, pradėtą iki Parlamento nario išrinkimo.

172    Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad remiantis prielaida dėl šio sprendimo 168 punkte nurodytos neginčijamos praktikos, kuria vadovaujamasi šioje byloje, ieškovai neįrodė, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną egzistavo nuosekli Parlamento praktika atsisakyti atšaukti imunitetą 162 ir 163 punktuose nurodytais atvejais. Taigi, prieštaravimas, susijęs su gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, turi būti atmestas.

–       Dėl tariamų akivaizdžių klaidų vertinant fumus persecutionis

173    Ieškovai laikosi nuomonės, kad Parlamentas imunitetą galėjo atšaukti tik paneigęs fumus persecutionis egzistavimą. Jie tvirtina, kad Parlamentas padarė akivaizdžių klaidų vertindamas tokio fumus persecutionis buvimą, nes neatsižvelgė į jų pateiktus įrodymus. Taigi Parlamentas klaidingai pagrindė savo vertinimą atsižvelgdamas į „pradinę“ baudžiamąją bylą ir pirmuosius Europos arešto orderius, kurie vis dėlto buvo atšaukti, nors turėjo atsižvelgti į „atnaujintą“ baudžiamąją bylą, t. y. į 2019 m. spalio 14 d. ir lapkričio 4 d. Europos arešto orderius. Tai darydamas Parlamentas neatsižvelgė į daugelį svarbių aplinkybių, be kita ko, į tai, kad nuo 2018 m. liepos 18 d. jų atžvilgiu nebegaliojo joks Europos arešto orderis ir kad paskutiniai Europos arešto orderiai buvo išduoti tik po jų išrinkimo į Parlamentą, Ispanijos valdžios institucijoms nesugebėjus užkirsti kelio jiems kandidatuoti rinkimuose ir po to duoti priesaiką. Vienintelis šių orderių tikslas – neleisti jiems posėdžiauti Parlamente, nors jie yra vieninteliai katalonų mažumos atstovai.

174    Pirma, dėl to, kad ieškovai teigia, jog Parlamentas suklydo vertindamas, fumus persecutionis egzistavimą atsižvelgiant į nagrinėjamą baudžiamąją bylą, o ne vien į 2019 m. spalio ir lapkričio mėn. išduotus Europos arešto orderius, reikėtų priminti, kad fumus persecutionis nustatomas, kai yra faktinių elementų, rodančių, jog teismo procesas buvo pradėtas siekiant pakenkti Parlamento nario politinei veiklai. Minėti Europos arešto orderiai buvo išduoti būtent ieškovams iškeltos nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, o jos nagrinėjimas buvo sustabdytas dėl to, kad jie atsisakė atvykti į kompetentingas nacionalines institucijas. Šiais orderiais siekiama, kad ieškovai būtų suimti kitose valstybėse narėse, išskyrus Ispanijos Karalystę, siekiant juos perduoti pastarosios institucijoms, kad būtų galima atnaujinti nagrinėjamą baudžiamąją bylą. Vadinasi, ieškovai nepagrįstai teigia, kad Parlamentas padarė klaidą atitinkamame teismo procese vertindamas fumus persecutionis buvimą.

175    Ieškovai taip pat priekaištauja Parlamentui, kad jis neatsižvelgė į tai, jog dėl kiekvieno iš jų anksčiau buvo išduoti du Europos arešto orderiai: vienas buvo išduotas 2017 m. lapkričio mėn. ir atšauktas kitą mėnesį, o kitas buvo išduotas 2018 m. kovo mėn. ir atšauktas 2018 m. liepos mėnesį, vadinasi, nuo šios datos Europos arešto orderis jiems nebebuvo taikomas. Tokia aplinkybė, ieškovų teigimu, yra pagrindas konstatuoti, kad 2019 m. spalio 14 d. ir lapkričio 4 d. Europos arešto orderiais, išduotais po jų išrinkimo į Parlamentą, buvo siekiama sutrukdyti jiems vykdyti savo Parlamento nario įgaliojimus.

176    Šiuo klausimu iš diskusijų per teismo posėdį paaiškėjo, kad neįprastai ilgas laiko tarpas tarp Parlamento nariui inkriminuojamų veikų ir jo persekiojimo pradžios, nesant pagrindimo, gali būti svarbus veiksnys vertinant fumus persecutionis. Taip galėtų būti ir tuo atveju, jei nuo pirmojo arešto orderio atšaukimo iki naujo orderio išdavimo būtų praėjęs toks laikotarpis.

177    Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad laikotarpis nuo 2018 m. kovo mėn. išduotų Europos arešto orderių atšaukimo iki 2019 m. spalio 14 d. ir lapkričio 4 d. Europos arešto orderių išdavimo yra trumpesnis nei šešiolika mėnesių. Be to, Ispanijos Karalystė nurodė, kad šie naujausi Europos arešto orderiai buvo išduoti po 2019 m. spalio 14 d. kitų kaltinamųjų atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo remiantis kaltinimai ieškovams buvo iš dalies pakeisti.

178    Šiomis aplinkybėmis ieškovai nepagrįstai teigia, kad neatsižvelgdamas į tai, jog laikotarpiu nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2019 m. spalio ar lapkričio mėn. Europos arešto orderių nebuvo, Parlamentas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

179    Antra, viena vertus, ieškovai teigia, kad jiems pareikšti kaltinimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Taigi jie persekiojami už neteisėtą referendumo organizavimą, kuris Ispanijoje nebelaikomas nusikalstama veika. Jie taip pat remiasi žmogaus teisių organizacijų pareiškimais ir sprendimais, teisinėmis nuomonėmis, teismų sprendimais ir politiniais pareiškimais. Kita vertus, ieškovai tvirtina, kad kitų valstybių narių teisės aktuose už inkriminuojamas veikas skiriamos švelnesnės bausmės arba jos nekvalifikuojamos kaip nusikalstamos veikos. Jie priduria, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną Ispanijoje buvo vykdoma reforma, kuria siekta iš naujo apibrėžti ar net panaikinti maišto nusikaltimą, ir kad devyniems asmenims, nuteistiems minėtu 2019 m. spalio 14 d. sprendimu, 2021 m. birželio 22 d. buvo suteikta malonė. Jie dar nurodo, kad ne visi asmenys, susiję su nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

180    Klausimas, ar prašymo atšaukti Parlamento nario imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnį pateikimo momentu buvo įvykdytos šio imuniteto atšaukimo sąlygos, skiriasi nuo klausimo, ar buvo įrodytos atitinkamam Parlamento nariui inkriminuojamos veikos, nes šis klausimas priklauso valstybės narės valdžios institucijų kompetencijai (žr. šio sprendimo 141 punktą). Be to, nagrinėjant prašymą atšaukti imunitetą, Parlamentas neturi spręsti dėl baudžiamojo persekiojimo tinkamumo (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 17 d. Sprendimo Jalkh / Parlamentas, T‑26/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:690, 83 punktą ir 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Briois /Parlamentas, T‑214/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:266, 47 punktą) ir šiuo klausimu įvertinti nacionalinės teisės nuostatų, kuriose nustatyti pažeidimai, dėl kurių atitinkamiems Parlamento nariams iškeltos bylos, tinkamumą.

181    Be to, nagrinėjamoje byloje neabejotina, kad ieškovai buvo kaltinami įtariamais nusikaltimais pagal Ley Orgánica del Código Penal (Baudžiamasis kodeksas), galiojusį tiek inkriminuojamų veikų, tiek ginčijamų sprendimų priėmimo dieną.

182    Darytina išvada, kad šio sprendimo 179 punkte nurodyti argumentai, kuriais siekiama paneigti ieškovams inkriminuojamų veikų tikrumą, jų kvalifikavimą pagal Ispanijos baudžiamąją teisę ir klausimą, ar šiomis veikomis pateisinamas jų baudžiamasis persekiojimas, yra nereikšmingi ir dėl to turi būti atmesti.

183    Trečia, kaip pažymėta šio sprendimo 151 punkte, darydamas išvadą, kad fumus persecutionis neegzistuoja, Parlamentas rėmėsi keliais kartu vertinamais elementais, būtent tuo, kad inkriminuojamos veikos buvo padarytos 2017 m., o ieškovai įgijo Parlamento nario statusą 2019 m. birželio 13 d., ir tuo, kad kaltinimai jiems buvo pareikšti 2018 m. kovo 21 d., t. y. tuo metu, kai galimybė įgyti Parlamento nario statusą dar buvo hipotetinė, ir, antra, kad kaltinimai buvo pareikšti ir kitiems asmenims, kurie nebuvo Parlamento nariai.

184    Tai darydamas, Parlamentas nusprendė, kad šios faktinės aplinkybės, vertinamos kartu, yra pagrindas neįtarti fumus persecutionis, nepaisant ieškovų nurodytų aplinkybių. Darytina išvada, kad jų argumentas, jog Parlamentas atšaukė jų imunitetą neatmetęs fumus persecutionis egzistavimo galimybės, yra neparemtas faktais ir dėl to turi būti atmestas.

185    Toliau, tiek, kiek ieškovai kritikuoja Parlamentą dėl to, kad jis neišnagrinėjo tariamų pažeidimų, turinčių įtakos nagrinėjamai baudžiamajai bylai, reikia priminti, kad Parlamentas, vertindamas, ar egzistuoja fumus persecutionis, neturi vertinti teisminių institucijų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą priimtų aktų teisėtumo, nes šis klausimas priklauso išimtinei nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai (žr. šio sprendimo 126 punktą). Beje, ieškovai iš tikrųjų į jas kreipėsi. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad Parlamentas, naudodamasis labai plačia diskrecija, galėtų remtis tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis šiuos pažeidimus, kad padarytų išvadą, jog fumus persecutionis egzistuoja.

186    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovai neįrodė, jog Parlamentas, remdamasis šio sprendimo 183 punkte nurodytomis aplinkybėmis, kad paneigtų fumus persecutionis egzistavimą, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, tai, kad, pirma, ieškovai yra persekiojami už savo nacionalinę politinę veiklą, antra, kad nagrinėjant ar išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą jie gali laikinai netekti galimybės naudotis savo mandatu ar net jo netekti, trečia, tai, kad Ispanijos partija VOX pareiškė actio popularis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir, ketvirta, kad dėl jų buvo paskelbti tam tikri neigiamo pobūdžio vieši pareiškimai, kuriuose, be kita ko, buvo raginama skirti jiems pavyzdines bausmes, nėra pagrindas suabejoti šia išvada. Tas pats pasakytina ir apie ieškovų teiginius, kuriais kvestionuojamas nagrinėjamame baudžiamajame procese dalyvavusių teisminių institucijų nešališkumas. Galiausiai, siekdami įrodyti, kad Parlamentas padarė akivaizdžią klaidą vertindamas fumus persecutionis, ieškovai negali veiksmingai remtis tuo, kas įvyko po ginčijamų sprendimų priėmimo, kaip antai tuo, kad Ispanijos valdžios institucijos tariamai šnipinėjo juos ir jų advokatus, ir 2022 m. lapkričio 3 d. Centrinės rinkimų komisijos pranešimu.

187    Taigi šeštasis pagrindas, kiek jis susijęs su fakto ir teisės klaidomis, padarytomis Parlamentui nagrinėjant fumus persecutionis, ir septintasis pagrindas turi būti atmesti.

 Dėl aštuntojo pagrindo, susijusio su gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu dėl to, kad Parlamentas atsisakė taikyti Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 7 dalies nuostatas

188    Ieškovai teigia, kad Parlamentas nemotyvuodamas nukrypo nuo savo praktikos, pagal kurią kilus grėsmei, kad Parlamento narys gali būti suimtas nebūdamas nuteistas, Parlamentas atsisako atšaukti imunitetą arba taiko Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 7 dalį.

189    Parlamentas ir Ispanijos Karalystė teigia, kad aštuntasis pagrindas yra nepagrįstas.

190    Siekdami įrodyti, kad Parlamentas nesilaikė ankstesnės praktikos neatšaukti imuniteto arba taikyti Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 7 dalį tais atvejais, kai kyla pavojus, kad vienas iš Parlamento narių bus suimtas nesant anksčiau priimto apkaltinamojo nuosprendžio, ieškovai remiasi tam tikrais Parlamento sprendimais dėl imuniteto, priimtais 1984–2011 m.

191    Vis dėlto, viena vertus, ieškovai tik remiasi minėtais sprendimais, nenurodydami, kaip jie galėtų patvirtinti tariamos praktikos egzistavimą ginčijamų sprendimų priėmimo dieną.

192    Kita vertus, ieškovai nenurodo, kaip minėti sprendimai yra susiję su situacijomis, panašiomis į jų situaciją. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamu atveju prašymais atšaukti imunitetą siekiama sudaryti sąlygas vykdyti Europos arešto orderius, kurie buvo išduoti po to, kai ieškovai atsisakė atvykti į kompetentingas Ispanijos institucijas. Taigi, šių prašymų tikslas – sudaryti sąlygas suimti ieškovus ir perduoti juos Ispanijos valdžios institucijoms, kad būtų galima tęsti nagrinėjamą baudžiamąjį procesą. Vis dėlto tokia situacija neaptariama nė viename iš nurodytų sprendimų.

193    Taigi, aštuntąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, iš esmės grindžiamo teisės būti išklausytam pažeidimu

194    Ketvirtąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

195    Pirmoje dalyje ieškovai tvirtina, kad jie nebuvo išklausyti dėl kelių dokumentų, su kuriais jie neturėjo galimybės susipažinti. Jie priduria, kad negalima atmesti galimybės, jog šie dokumentai turėjo lemiamą įtaką ginčijamiems sprendimams. Antroje dalyje ieškovai teigia, kad Teisės reikalų komiteto pirmininkas pažeidė jų teisę būti išklausytiems per klausymą ir kad pranešėjas nedalyvavo pirmajam ieškovui pateikiant pirmines pastabas. Dublike ieškovai teigia, kad iš Parlamento procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos dėl ieškinio 44 priedo, t. y. 2021 m. vasario 15 d. Teisės reikalų komitetui pateiktų ieškovų pastabų, nepriimtinumo matyti, kad į jas nebuvo atsižvelgta, nors jos buvo tokio pobūdžio, kad galėjo turėti įtakos prašymų atšaukti imunitetą nagrinėjimo rezultatui.

196    Parlamentas ir Ispanijos Karalystė ginčija šiuos argumentus.

197    Kaip nurodyta Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte, teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant be kokią individualią jam nepalankią priemonę. Ši teisė, kuri yra viena iš teisių į gynybą, yra bendrasis Sąjungos teisės principas (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 18 d. Sprendimą Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 64 ir 65 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Ji garantuoja kiekvienam asmeniui galimybę prieš priimant su juo susijusį sprendimą pareikšti savo nuomonę dėl faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis priimamas šis sprendimas, realumo ir svarbos (žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 176 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

198    Pagal jurisprudenciją teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, pažeidimas lemia pasibaigus atitinkamai administracinei procedūrai priimto sprendimo panaikinimą tik jei, nesant šio pažeidimo, šios procedūros rezultatas būtų kitoks. Šiuo atžvilgiu negalima reikalauti, kad ieškovas, kuris remiasi savo teisės į gynybą pažeidimu, įrodytų, kad atitinkamos Sąjungos institucijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks; jis turėtų įrodyti tik tai, kad tokia prielaida nėra visiškai atmestina. Be to, šis klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines ir teisines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 105–107 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

199    Būtent remiantis šiais principais reikia įvertinti abi ketvirtojo pagrindo dalis.

–       Dėl pirmosios dalies, grindžiamos tuo, kad ieškovai negalėjo susipažinti su trimis dokumentais

200    Pirma, ieškovai teigia, kad jie nebuvo išklausyti dėl 2018 m. spalio 25 d. nutarties, kuria remdamasis Parlamentas klaidingai nusprendė, kad ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas, ir kuri nebuvo įtraukta į bylą.

201    Šiuo klausimu primintina, kad ši nutartis susijusi ne su ieškovais, o su kitais asmenimis, dėl kurių pradėta nagrinėjama baudžiamoji byla ir kurie neatsisakė atvykti į teismą (žr. šio sprendimo 156 punktą).

202    Be to, buvo nuspręsta, kad neatrodo, jog ginčijamuose sprendimuose padaryta klaida ar bent jau nepakankamas jų aiškumas dėl tikslios nagrinėjamos baudžiamosios bylos stadijos turėjo įtakos prašymo atšaukti imunitetą nagrinėjimui (žr. šio sprendimo 160 punktą).

203    Iš to matyti, kad net ir darant prielaidą, jog būtų galima nustatyti teisės būti išklausytam pažeidimą, nes ieškovams nebuvo suteikta galimybė pateikti pastabas dėl šios nutarties, juo nebūtų galima pateisinti ginčijamų sprendimų panaikinimo.

204    Antra, ieškovai teigia, kad jie negalėjo pareikšti pozicijos dėl argumentų, kuriuos Ispanijos Karalystė išdėstė Parlamentui adresuotuose 2014 m. birželio 11 d. ir 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešimuose dėl institucijos, kompetentingos prašyti atšaukti Parlamento nario imunitetą (žr. šio sprendimo 81 ir 82 punktus), nes šie pranešimai jiems nebuvo pateikti.

205    Vis dėlto nebuvo ginčijama, kad pagal nacionalinę jurisprudenciją kompetenciją prašyti panaikinti Ispanijos Karalystėje išrinkto Parlamento nario imunitetą turi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyrius (žr. šio sprendimo 84 punktą). Darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijami sprendimai galėjo būti kitokio turinio, jei ieškovai būtų išklausyti dėl minėtuose Ispanijos Karalystės pranešimuose nurodytų argumentų.

206    Trečia, ieškovai teigia, kad, nepaisant jų prašymo, jiems nebuvo suteikta galimybė susipažinti su pranešėjo parengtu „įprastiniu pranešimu [Teisės reikalų] komiteto nariams“, kaip numatyta šio komiteto 2015 m. vasario 10 d. pranešime, kurį sudaro pranešėjo parengta pagrindinių faktų, susijusių su kiekviena imuniteto byla, santrauka ir išsamus gautų dokumentų sąrašas.

207    Vis dėlto Parlamentas tvirtina (ir jam neprieštaraujama), kad nagrinėjamu atveju nebuvo parengtas „įprastas pranešimas“, nes jis buvo numatytas 2015 m. vasario 10 d. pranešime, o šis pakeistas Pranešimu Nr. 11/2019, kuriame įprastas pranešimas nebeminimas.

208    Ketvirta, pateikus atsiliepimą į ieškinį ir jo priedus, ieškovai dublike nurodo, kad jie neturėjo galimybės susipažinti su pranešimu Nr. 1/20, t. y. pranešimu Teisės reikalų komiteto nariams, pateiktu su prašymais atšaukti pirmojo ir antrojo ieškovų imunitetą, prie kurio buvo pridėtas 2019 m. spalio 14 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas nuteisti asmenis, kuriems iškelta nagrinėjama baudžiamoji byla ir kurie neatsisakė atvykti į teismą.

209    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prie prašymų atšaukti ieškovų imunitetą buvo pridėti keli priedai, nurodyti šio sprendimo 11 bei 15 punktuose minėtose nutartyse, įskaitant šį 2019 m. spalio 14 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą. Neginčijama, kad ieškovai galėjo pateikti pastabas dėl šių dokumentų, kurie buvo įtraukti į imuniteto atšaukimo bylą, su kuria ieškovai galėjo susipažinti. Pranešime Nr. 1/20, kuris yra paprastas pridedamas pranešimas, nėra jokios esminės informacijos apie šiuos dokumentus, dėl kurių ieškovams turėjo būti suteikta galimybė pateikti pastabas. Vadinasi, net ir darant prielaidą, kad ieškovai nebuvo supažindinti su Pranešimu Nr. 1/20, ką Parlamentas ginčija, tokia aplinkybė neturi jokios įtakos ginčijamų sprendimų rezultatui. Taigi, šis argumentas turi būti atmestas ir nereikia priimti sprendimo dėl Parlamento pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

210    Taigi ketvirtojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

–       Dėl antrosios dalies, grindžiamos ieškovų teisės būti išklausytiems per klausymą pažeidimu

211    Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 6 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad Teisės reikalų komiteto pirmininkas kviečia narį, kurio imunitetą paprašyta atšaukti, į klausymą ir kad Parlamento narys gali atsisakyti savo teisės būti išklausytam. Taip pat pažymėtina, kad pagal pranešimo Nr. 11/2019 20 punktą, įtrauktą į dalį „Klausymai“, Parlamento narys, kurio imunitetas kvestionuojamas, arba jam atstovaujantis asmuo gali kalbėti tik per klausymą, kuris yra neprivalomas. Jis gali pateikti pirmines pastabas, kurių dėstymas negali trukti ilgiau nei 15 minučių, ir po to trumpai atsakyti į komiteto narių klausimus. Be to, šio pranešimo 11 punkte, antraštinėje dalyje „Kalbėjimo laikas“, nurodyta, kad, atsižvelgiant į ribotą laiką, Teisės reikalų komitetui skirtą imuniteto byloms nagrinėti, kalbėjimo laiką griežtai reglamentuoja pirmininkas. 13 punkte taip pat nurodoma, kad klausymo atveju Teisės reikalų komiteto nariai, išskyrus pranešėją, gali trumpam įsiterpti ir užduoti klausimus.

212    Nagrinėjamoje byloje ieškovai kritikavo Teisės reikalų komiteto pirmininką už tai, kad šis griežtai laikėsi šio sprendimo 211 punkte nurodytų principų, nors nukrypimą nuo šių principų būtų galima pateisinti nagrinėjamų bylų sudėtingumu, o pranešėjas nedalyvavo pirmajam ieškovui pateikiant pirmines pastabas.

213    Šiuo klausimu neginčijama, kad kiekvienam ieškovui buvo suteikta po 15 minučių pirminėms pastaboms pateikti ir kad jie galėjo atsakyti į Teisės reikalų komiteto narių klausimus, laikantis pranešime Nr. 11/2019 nustatytų principų.

214    Be to, reikėtų priminti, kad ieškovai ne kartą pateikė savo pastabas Teisės reikalų komitetui kartu su įrodymais, kurie, jų nuomone, buvo svarbūs nagrinėjant prašymus atšaukti imunitetą. Taigi, jie galėjo taip pat ir šiuo būdu pasinaudoti teise būti išklausytiems, savo nuomonę išreikšdami bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atžvilgiu nenustatyta, o ir iš Parlamento pastabų dėl oficialaus A 44 priedo, kurį sudaro 2021 m. vasario 15 d. ieškovų Teisės reikalų komiteto nariams pateiktos pastabos ir jų priedai, pateikimo nematyti, kad šis komitetas neatsižvelgė į šį priedą prieš priimdamas ginčijamus sprendimus.

215    Kalbant apie tai, kad pranešėjas fiziškai nedalyvavo pirmajam ieškovui 2021 m. sausio 14 d. Teisės reikalų komiteto posėdyje pristatant savo pirmines pastabas, reikia pasakyti, kad nėra nurodyta, kodėl tokia faktinė aplinkybė prieštarautų Parlamento vidaus taisyklėms ar pažeistų teisę būti išklausytam. Be to, Parlamentas nurodo, ir tai nebuvo užginčyta, kad šio posėdžio pradžioje pranešėjas dalyvavo nuotoliniu būdu, kol dėl techninės problemos nebuvo priverstas jame dalyvauti fiziškai.

216    Vadinasi, šio pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

217    Taigi, ieškovai nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jų teisė būti išklausytiems. Bet kuriuo atveju, prieštaravimas dėl teisės susipažinti su dokumentais ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo taip pat turi būti atmestas, nes ieškovams nepateikus jokių su tuo susijusių argumentų, jis grindžiamas tik tariamu teisės būti išklausytam pažeidimu.

218    Taigi ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo nešališkumo principo pažeidimu

219    Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas tariamu Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nešališkumo principo pažeidimu, kuris taip pat lemia SESV 15 straipsnio ir Chartijos 39 straipsnio 2 dalies bei 47 ir 48 straipsnių pažeidimą. Trečiąjį pagrindą sudaro keturios dalys, kurių pirmoji grindžiama vieno pranešėjo paskyrimo visoms trims imuniteto byloms neteisėtumu, antroji – pranešėjo nešališkumo stoka, o trečioji – Teisės reikalų komiteto pirmininko nešališkumo stoka. Ketvirtojoje dalyje ieškovai nurodo, kad aplinkybė, jog šio komiteto posėdžiai vyko už uždarų durų, atima iš jų galimybę įrodyti šio komiteto pranešėjo ir pirmininko šališkumo įtaką ginčijamiems sprendimams.

220    Parlamentas, palaikomas Ispanijos Karalystės, ginčija šiuos argumentus.

221    Visų pirma reikia priminti, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai turi paisyti Sąjungos teisėje užtikrintų pagrindinių teisių, tarp kurių yra Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą.

222    Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai ir teisingai. Ši teisė atspindi bendrąjį Sąjungos teisės principą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Ispanija / Taryba, C‑521/15, EU:C:2017:982, 88 ir 89 punktai). Nešališkumo reikalavimu, kurio turi laikytis Sąjungos institucijos, įstaigos, organai, vykdydami savo užduotis, siekiama užtikrinti vienodą požiūrį, kuris yra Sąjungos pamatas (žr. 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo August Wolff ir Remedia / Komisija, C‑680/16 P, EU:C:2019:257, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

223    Šiuo reikalavimu, be kita ko, siekiama užkirsti kelią galimiems pareigūnų ir tarnautojų, veikiančių institucijų, įstaigų ir organų vardu, interesų konfliktams. Atsižvelgiant į esminę nepriklausomumo ir sąžiningumo garantijos svarbą tiek Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų vidaus veiklai, tiek jų išorės įvaizdžiui, nešališkumo reikalavimas apima visas aplinkybes, kurias sprendimą byloje priimantis pareigūnas ar tarnautojas turi pagrįstai laikyti tokiomis, kurias trečiasis asmuo gali palaikyti galinčiomis daryti įtaką jo nepriklausomumui tuo klausimu (žr. 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo August Wolff ir Remedia / Komisija, C‑680/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:257, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

224    Toks nešališkumo reikalavimas taip pat taikomas Parlamento nariams, dalyvaujantiems priimant sprendimus, priskiriamus prie Parlamento administracinių funkcijų (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo ADDE / Parlamentas, T‑48/17, EU:T:2019:780, 61 punktą ir 2022 m. spalio 12 d. Sprendimo Vasallo Andrés / Parlamentas, T‑496/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:628, 20–24 punktus).

225    Dėl Parlamento priimamų politinio pobūdžio sprendimų dėl prašymo atšaukti imunitetą (žr. šio sprendimo 112 punktą) reikia priminti, kad jais iš esmės pakeičiama atitinkamo Parlamento nario individuali teisinė padėtis, nes panaikinama šiuo imunitetu jam suteikiama apsauga, ir dėl šios priežasties gali būti pareikštas ieškinys dėl jų panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis ir kaip Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas pažymėjo 2022 m. gegužės 24 d. Nutartyje Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas ir Ispanija (C‑629/21 P(R), EU:C:2022:413, 192 punktas), vykstant procesui, per kurį gali būti priimtas toks sprendimas, būtinai turi būti suteikiamos pakankamos individualios garantijos.

226    Taigi Parlamentas pradėjo prašymo atšaukti imunitetą tyrimo stadiją ir ją atlikti buvo pavesta kompetentingam komitetui, nagrinėjamu atveju – Teisės reikalų komitetui, kuris yra atsakingas už sprendimo projekto, pateikiamo balsuoti plenariniame posėdyje, parengimą. Dėl šios prašymo atšaukti imunitetą nagrinėjimo stadijos reikia pažymėti, kad pagal Parlamento vidaus taisykles atitinkamas Parlamento narys naudojasi Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis, t. y. teise būti išklausytam, teise susipažinti su savo byla, o Parlamentas turi pareigą motyvuoti savo sprendimą. Šioje stadijoje atitinkamas Parlamento narys taip pat turi galėti naudotis Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, kad jo bylos būtų nagrinėjamos nešališkai ir teisingai, kaip Parlamentas pripažino savo rašytiniuose dokumentuose ir per posėdį. Vis dėlto laikantis šio nešališkumo reikalavimo neišvengiamai turi būti atsižvelgiama į tai, kad Parlamento nariai, kurie yra minėto komiteto nariai, iš esmės nėra politiškai neutralūs ir tuo jie skiriasi nuo pareigūnų ir tarnautojų, veikiančių Sąjungos institucijų, įstaigų bei agentūrų vardu.

227    Antra, nešališkumo reikalavimas apima, viena vertus, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti šališkumo ar asmeninio palankumo, ir, kita vertus, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šiuo klausimu (žr. 2021 m. vasario 25 d. Sprendimo Dalli / Komisija, C‑615/19 P, EU:C:2021:133, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

228    Trečiąjį pagrindą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į išdėstytus aspektus.

–       Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su vieno pranešėjo paskyrimu visoms trims byloms

229    Pirmoje dalyje ieškovai teigia, kad Parlamentas slapta ir nenurodydamas motyvų paskyrė vieną pranešėją visiems trims prašymams atšaukti imunitetą nagrinėti, taip nepaisydamas Pranešimo Nr. 11/2019 6 ir 8 punktų. Jų nuomone, šio esminio formalumo nesilaikymas yra Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje garantuojamos jų teisės į nešališką ir teisingą jų bylų nagrinėjimą pažeidimas.

230    Šiuo atžvilgiu reikėtų priminti, kad Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnyje, pavadintame „Su imunitetu susijusios procedūros“, numatyta, kad prašymai atšaukti imunitetą, jei apie juos buvo pranešta per plenarinį posėdį, perduodami nagrinėti atsakingam komitetui, kuris, suteikęs atitinkamam Parlamento nariui galimybę būti išklausytam ir prireikus paprašęs atitinkamos institucijos informacijos ir paaiškinimų, pateikia pasiūlymą dėl pagrįsto sprendimo. Šio 9 straipsnio 11 dalyje taip pat numatyta, kad šis komitetas klausimus, susijusius su imunitetais, turi nagrinėti ypač konfidencialiai. Be to, būtent kompetentingas komitetas pagal 9 straipsnio 13 dalį nustato šio straipsnio taikymo principus, taigi, ir procedūrą, kurios reikia laikytis rengiant pasiūlymą dėl sprendimo, kuris turi būti pateiktas Parlamento plenariniame posėdyje.

231    Šiomis aplinkybėmis Teisės reikalų komitetas priėmė Pranešimą Nr. 11/2019, kuriame nustatė preliminarias elgesio taisykles, rodančias praktiką, kurios jis ketina laikytis nagrinėdamas prašymus atšaukti imunitetą (2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jalkh / Parlamentas, T‑230/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:848, 44 punktas; taip pat pagal analogiją žr. 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo Bilde / Parlamentas, T‑248/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:46, 24 punktą).

232    Pranešimo Nr. 11/2019 6 punkte numatyta, kad kompetentingas komitetas paskiria pranešėją „kiekvienam prašymui atšaukti imunitetą“. Pagal šio pranešimo 7 punktą kiekviena frakcija turi paskirti narį, kuris tampa nuolatiniu pranešėju imuniteto bylose ir atlieka koordinatoriaus funkcijas „siekiant užtikrinti, kad imuniteto bylas nagrinėtų patyrę Parlamento nariai“. To paties pranešimo 8 punkte numatyta, kad kiekvienoje imuniteto byloje pranešėjo pareigos skiriamos pagal lygybės principu grindžiamą frakcijų rotacijos sistemą, neleidžiant, kad pranešėjas priklausytų tai pačiai frakcijai arba būtų išrinktas toje pačioje valstybėje narėje kaip ir Parlamento narys, kurio imuniteto klausimas nagrinėjamas.

233    Iš to matyti, kad, kaip buvo patvirtinta per posėdį, kiekviena Parlamento frakcija vieną iš savo narių, priklausančių Teisės reikalų komitetui, skiria nuolatiniu pranešėju imuniteto byloms. Kadangi 2019–2024 m. kadencijos Parlamente yra septynios frakcijos, septyni Parlamento nariai buvo paskirti pranešėjais imuniteto bylose. Teisės reikalų komitetas kiekvieną prašymą atšaukti imunitetą priskiria vienam iš šių pranešėjų, vadovaudamasis lygybės principu grindžiama frakcijų rotacijos sistema, nuo kurios iš esmės nukrypstama tik tuo atveju, kai atitinkamos frakcijos pranešėjas pasitraukia ir tuomet byla patikima kitos frakcijos paskirtam pranešėjui.

234    Nagrinėjamu atveju iš pradžių pažymėtina, kad ieškovai teigia, jog paskyrus vienintelį pranešėją visiems trims prašymams atšaukti imunitetą nagrinėti, tariamai neatsižvelgiant į pranešimo Nr. 11/2019 6 ir 8 punktus, buvo pažeista Chartijos 41 straipsnio 1 dalimi garantuojama jų teisė į nešališką ir teisingą bylos nagrinėjimą. Vis dėlto, išskyrus klausimą dėl paskirto pranešėjo nešališkumo, kuris bus nagrinėjamas kartu su šio ieškinio pagrindo antrąja dalimi, jie nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti, kodėl tariamas šių Pranešimo Nr. 11/2019 punktų nesilaikymas galėtų būti laikomas šios teisės pažeidimu.

235    Toliau, kalbant apie tariamą Pranešimo Nr. 11/2019 6 punkto nesilaikymą, reikia pažymėti, kad kiekvienam prašymui atšaukti imunitetą nagrinėti išties buvo paskirtas vienas pranešėjas. Taigi minėtame punkte įtvirtinto principo buvo laikomasi.

236    Kalbant apie Pranešimo Nr. 11/2019 8 punkte nustatytą pranešėjų skyrimo pagal lygybės principu grindžiamą frakcijų rotacijos sistemą, jis negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama pavesti vieninteliam pranešėjui nagrinėti kelias susijusias imuniteto bylas, kai, kaip nagrinėjamu atveju, prašymai atšaukti imunitetą pateikiami dėl Parlamento narių, kuriems iškelta ta pati baudžiamoji byla.

237    Be to, net jei buvo nesilaikoma Pranešimo Nr. 11/2019 8 punkto, reikia priminti, kad tarp nuostatų, reglamentuojančių įstaigos vidaus procedūras, reikia atskirti nuostatas, kurių pažeidimu fiziniai ir juridiniai asmenys remtis negali, nes jomis reglamentuojama tik institucijos vidaus veikimo tvarka ir jos negali paveikti tų asmenų teisinės padėties, nuo nuostatų, kurių pažeidimu, atvirkščiai, galima remtis, nes jomis tiems asmenims sukuriamos teisės ir suteikiamas teisinis saugumas (žr. 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Portigon / BPV, T‑365/16, EU:T:2019:824, 135 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 49 ir 50 punktus bei 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 132 punktą). Vis dėlto 8 punkte nėra įtvirtinta šių Parlamento narių teisė ir neatrodo, kad ji būtų jiems teisinio saugumo suteikiantis veiksnys. Iš tikrųjų juo siekiama organizuoti Parlamento vidaus veiklą, užtikrinant vienodas sąlygas Parlamento frakcijoms. Taigi, tai yra vien vidaus organizacinė priemonė, kurios pažeidimas neturi įtakos ginčijamų sprendimų teisėtumui.

238    Taigi trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

–       Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su pranešėjo šališkumu

239    Antroje dalyje ieškovai teigė, kad Parlamentas pažeidė esminį formalumą, nes paskyrė visiškai šališką pranešėją. Pranešėjas priklauso tai pačiai Parlamento frakcijai, kaip ir Ispanijos Karalystėje išrinkti Parlamento nariai, kurie yra Ispanijos politinės partijos VOX nariai, t. y. Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijai (CRE). Partija VOX kartu su Ministerio Fiscal (prokuratūra) ir Abogado del Estado (valstybės advokatas) iškėlė ieškovams baudžiamąją bylą, kurioje prašoma panaikinti jų imunitetą. Ši partija yra itin priešiškai nusiteikusi ieškovų atžvilgiu. Šie priduria, kad pranešėjas savo šališkumą demonstravo iki ir po ginčijamų sprendimų priėmimo. Pavyzdžiui, jis Parlamente surengė susitikimą su šia Ispanijos partija, kurio metu buvo išsakytos akivaizdžiai priešiškos pastabos jų adresu, ir šiam susitikimui pirmininkavo. Šią nešališkumo stoką patvirtina pranešėjo pareiškimai po ginčijamų sprendimų priėmimo ir Ispanijos partijos VOX reakcija. Ieškovai taip pat remiasi pranešėjo ir VOX partijos narių draugyste.

240    Ieškovai per posėdį pareiškė, kad jie pirmiausia ginčijo subjektyvų pranešėjo nešališkumą, kartu nurodydami, jog pateiktais įrodymais patvirtinama bent jau tai, kad nesilaikyta objektyvaus nešališkumo pareigos.

241    Visų pirma, neginčijama, kad pranešėjas, atsakingas už prašymą atšaukti pirmojo ieškovo imunitetą, buvo paskirtas pagal nustatytą frakcijų rotacijos tvarką. Vis dėlto ieškovai teigia, kad pranešėjas, kuris taip pat buvo atsakingas už prašymų atšaukti antrojo ir trečiosios ieškovų imunitetą nagrinėjimą, turėjo nusišalinti arba jam turėjo būti pareikštas nušalinimas dėl nešališkumo stokos.

242    Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Parlamento sprendimai dėl prašymo atšaukti imunitetą, yra politinio pobūdžio (žr. šio sprendimo 225 punktą).

243    Taip pat reikėtų pažymėti, kad prašymo atšaukti imunitetą tyrimą atlieka parlamentinis komitetas, t. y. politinis organas, kurio sudėtis pagal Darbo tvarkos taisyklių 209 straipsnį turi atspindėti Parlamente egzistuojantį pliuralizmą, o vietų paskirstymas turi būti kiek įmanoma proporcingas frakcijų atstovavimui Parlamente. Kaip paaiškinta šio sprendimo 231 punkte, komitetas pranešėją skiria pagal lygybės principu grindžiamą frakcijų rotacijos sistemą. Darytina išvada, kad nors pranešėjo misija patikima tam tikrai frakcijai priklausančiam Parlamento nariui, šis Parlamento narys veikia komitete, kurio sudėtis atspindi Parlamento politinių frakcijų pusiausvyrą.

244    Tokiomis aplinkybėmis Parlamento nario, kuris dalyvauja šioje tyrimo stadijoje, kaip antai pranešėjo, nešališkumas iš principo negali būti vertinamas atsižvelgiant į jo politinę ideologiją ar lyginant jo politinę ideologiją su Parlamento nario, kurio imunitetą prašoma atšaukti, politine ideologija. Konkrečiai tai, kad pranešėjas priklauso nacionalinei politinei partijai ar Parlamente įsteigtai frakcijai, neatsižvelgiant į jų vertybes ir idėjas ir net darant prielaidą, kad jos gali atskleisti Parlamento nario, kurio imunitetą prašoma atšaukti, padėčiai nepalankų požiūrį, iš principo neturi įtakos pranešėjo nešališkumo vertinimui. Šiuo klausimu jau buvo konstatuota, kad pranešėjo ir Parlamento nario, kurio imunitetą prašoma atšaukti, politinės ideologijos skirtumai patys savaime negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrai (2021 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Jalkh / Parlamentas, T‑230/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:848, 46 punktas).

245    Vadinasi, nagrinėjamu atveju tai, kad pranešėjas priklauso Europos konservatorių ir reformistų frakcijai, iš esmės neturi reikšmės vertinant jo nešališkumą.

246    Tiesa, kai kurie šios frakcijos nariai priklauso politinei partijai VOX, kurios padėtis ieškovų atžvilgiu, kaip pažymėjo Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas 2022 m. gegužės 24 d. nutartyje Puigdemont i Casamajó ir kt. / Parlamentas ir Ispanija (C‑629/21 P(R), EU:C:2022:413, 202 punktas), yra ypatinga, nes ji inicijavo nagrinėjamą baudžiamąją bylą. Vis dėlto ši konkreti padėtis būdinga Parlamento nariams, kurie yra politinės partijos VOX nariai, ir iš principo negali būti pritaikyta visiems Europos konservatorių ir reformistų frakcijos nariams vien dėl to, kad juos sieja panašios politinės pažiūros, nes jie priklauso tai pačiai frakcijai.

247    Antra, ieškovai teigia, kad pranešėjas ėjo pirmininko pareigas Parlamente įvykusiame politinės partijos VOX susirinkime, kurio metu jis palaikė šūkį „Puigdemont – į kalėjimą“.

248    Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškinyje yra pateikta šio prieštaravimo santrauka ir kad ji grindžiama nurodytuose prieduose pateiktais įrodymais, būtent nuoroda į vieną vaizdo įrašą. Taigi, remiantis šio sprendimo 34 punkte nurodyta jurisprudencija, Parlamento prieštaravimas šiuo klausimu turi būti atmestas.

249    Antra, neginčijama, kad vykdydamas savo, kaip Parlamento nario, pareigas pranešėjas 2019 m. kovo 6 d. dalyvavo paties organizuotame ir Parlamento patalpose įvykusiame renginyje, kurio metu politinės partijos VOX Generalinis sekretorius pasakė kalbą tema „Cataluña es España“ („Katalonija yra Ispanija“). Pastarasis savo kalbą baigė žodžiais „Viva España, viva Europa y Puigdemont a prisión“ („Tegyvuoja Ispanija, tegyvuoja Europa ir Puigdemont kalėjime“).

250    Viena vertus, neabejotina, kad pranešėjas šiame renginyje nekalbėjo. Iš šio renginio įrašo matyti, kad nors pranešėjas sėdėjo prie kalbėtojų stalo kartu su VOX partijos Generaliniu sekretoriumi ir dviem kitais Parlamento nariais, kalbėjo tik šios partijos Generalinis sekretorius.

251    Kita vertus, tokio renginio organizavimas gali būti vertinamas kaip pranešėjo paramos minėtos politinės partijos ginamoms idėjoms išraiška, ypač turint omenyje renginio temą, politinę padėtį Katalonijoje ir pranešėjo oponavimą ieškovų iškeltoms politinėms idėjoms. Nors ieškovams nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuojamos veikos išties yra susijusios su politine padėtimi Katalonijoje, nes susijusios su šio sprendimo 2 punkte nurodytų įstatymų priėmimu ir tame pačiame punkte nurodyto referendumo dėl apsisprendimo surengimu, to, kad Parlamento narys, būsimasis pranešėjas ieškovų imuniteto atšaukimo bylose, išreiškė savo poziciją dėl šios situacijos, negali, remiantis šio sprendimo 244 ir 246 punktuose nurodytais motyvais, pakakti nešališkumo principo pažeidimui apibūdinti. Reikia pridurti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 141 punkte, klausimai, ar ieškovams inkriminuojamos veikos yra įrodytos, ar šiomis veikomis galima pateisinti ieškovų baudžiamąjį persekiojimą ir ar nacionalinės teisės nuostatos, reglamentuojančios nusikalstamas veikas, dėl kurių ieškovai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, buvo tinkamos, yra atskiri nuo klausimo, ar Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytos Parlamento nario imuniteto atšaukimo sąlygos buvo įvykdytos atitinkamo prašymo pateikimo metu. Pastarasis klausimas yra vienintelis pranešėjo išnagrinėtas klausimas.

252    Trečia, dublike ieškovai nurodo tam tikras faktines aplinkybes, įvykusias po ginčijamų sprendimų priėmimo ir liudijančias pranešėjo nešališkumo stoką.

253    Visų pirma reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalį įrodymai ir pasiūlymai pateikti įrodymų pateikiami pirmą kartą pasikeičiant pareiškimais. Procedūros reglamento 85 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dublike ir triplike pagrindinės šalys gali papildomai pateikti įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų, kad pagrįstų savo argumentus, su sąlyga, kad vėlavimas juos pateikti yra pagrįstas.

254    Dėl to, kad ieškovai remiasi interviu su pranešėju, paskelbtu Bulgarijos laikraštyje, išleistame kitą dieną po ginčijamų sprendimų priėmimo, taigi, iki ieškinio pareiškimo, reikia pažymėti, kad šis dokumentas buvo pateiktas dublike, o pavėlavimo jį pateikti ieškovai nepagrindė. Taigi šis įrodymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, kaip to prašo Parlamentas.

255    Be to, įvairios politinės partijos VOX reakcijos, išreikštos po ginčijamų sprendimų priėmimo ir ieškinio pareiškimo, visų pirma išreikštas pasitenkinimas dėl pranešėjo parengtos išvados, nėra pagrindas teigti, kad pranešėjas nebuvo nešališkas. Tas pats pasakytina ir apie ieškovų nurodomą aplinkybę, kad pranešėjui buvo paskirta administracinė nuobauda už jo elgesį Europos Parlamento plenarinių posėdžių salėje, susijusį su kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei nagrinėjamos šioje byloje.

256    Ketvirta, ieškovai neteigia, kad pranešėjas buvo patekęs į interesų konfliktą, kuris pagal Darbo tvarkos taisyklių I priedo 3 straipsnio 1 dalį iškyla tada, „kai Europos Parlamento narys turi asmeninių interesų, galinčių netinkamai turėti įtakos jo, kaip Parlamento nario, pareigų vykdymui“. Apskritai ieškovai nenurodo jokių asmeninių pranešėjo interesų, kurie galėtų neigiamai paveikti jo nešališkumą atliekant savo pareigas. Ieškovai taip pat nenurodo jokio pranešėjo pareiškimo, kuris rodytų, kad jis pareigas atliko turėdamas asmeninį išankstinį nusistatymą, atsiejamą nuo jo politinės ideologijos.

257    Vadinasi, trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės reikalų komiteto pirmininko šališkumu

258    Ieškovai teigia, kad dėl priežasčių, išdėstytų ieškinio priede jų pateiktose pastabose Teisės reikalų komitetui, šio komiteto pirmininkas nesuteikė jokios nešališkumo garantijos. Jie visų pirma nurodo, kad pastarasis asmuo ir nacionalinė politinė partija, kuriai jis priklauso, pademonstravo aršų priešiškumą jų atžvilgiu, įgyvendindami strategiją, kuria buvo siekiama neleisti jiems užimti savo vietų Parlamente.

259    Atsižvelgiant į tai, iš 33–37 punktuose išdėstytų argumentų darytina išvada, kad argumentai, susiję su Teisės reikalų komiteto pirmininko nešališkumo trūkumu, kurie yra išdėstyti tik ieškinio prieduose, bet nėra aiškiai įtraukti į ieškinį, turi būti atmesti kaip nepriimtini. Tai taikytina argumentui, susijusiam su jo turima Ispanijos pilietybe. Tai taikytina ir tam tikriems kitiems argumentams, susijusiems su tariamu jo elgesiu, kaip tai nurodo Parlamentas.

260    Kita vertus, reikia atmesti Parlamento nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kiek jis pateiktas dėl ieškinio 145 punkte išdėstyto argumento, grindžiamo tariamu Teisės reikalų komiteto pirmininko priešiškumu, kylančiu iš strategijos, kurios tariamai buvo laikomasi siekiant sutrukdyti ieškovams užimti savo vietas Parlamente.

261    Vis dėlto šį argumentą reikia atmesti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad tariamos iniciatyvos neleisti ieškovams užimti vietų Parlamente kyla ne iš Teisės reikalų komiteto pirmininko, o iš nacionalinės politinės partijos, kuriai jis priklauso ir kuri nėra pareiškusi actio popularis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Iš šio sprendimo 244 punkto matyti, kad Teisės reikalų komiteto pirmininko nešališkumas iš esmės negali būti vertinamas pagal jo politinę ideologiją ir ypač pagal jo narystę nacionalinėje politinėje partijoje.

262    Taigi trečiojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti. Kadangi pranešėjui ir Teisės reikalų komiteto pirmininkui pareikšti kaltinimai šališkumu buvo atmesti, nebūtina vertinti ketvirtosios dalies, susijusios kliūtimi, kuri dėl šio komiteto darbo konfidencialumo iškiltų įrodant tariamo jų šališkumo poveikį ginčijamiems sprendimams.

263    Iš visko, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys turi būti atmestas, nesiimant ieškovų prašomų proceso organizavimo ir tyrimo priemonių.

 Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį

264    2023 m. kovo 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies c punktą.

265    Pagal Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies c punktą Bendrasis Teismas gali nuspręsti atnaujinti žodinę proceso dalį, jei to prašo pagrindinė šalis, remdamasi faktais, galinčiais turėti lemiamos įtakos jo sprendimui, kurių ji negalėjo pateikti iki žodinės proceso dalies pabaigos.

266    Ieškovai remiasi faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis pasibaigus žodinei proceso daliai, kurios, jų nuomone, turi lemiamą poveikį tiek jų interesui pareikšti ieškinį, tiek ginčijamų sprendimų pagrįstumui.

267    Konkrečiau ieškovai nurodo, pirma, kad 2023 m. sausio 12 d. įsigaliojo 2022 m. gruodžio 22 d. Ley Orgánica 14/2022 (Pagrindinis įstatymas Nr. 14/2022) (BOE Nr. 307, 2022 m. gruodžio 23 d., p. 1), kuriuo buvo iš dalies pakeistas Baudžiamasis kodeksas, be kita ko, išbraukiant maišto nusikalstamą veiką, dėl kurios jie buvo persekiojami, ir iš dalies pakeičiant valstybės lėšų pasisavinimo nusikalstama veiką, dėl kurios pareikšti kaltinimai pirmojo ir antrojo ieškovų atžvilgiu. Antra, jie remiasi 2023 m. sausio 12 d. nutartimi, kuria Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyriaus ikiteisminio tyrimo tyrėjas, be kita ko, panaikino 2019 m. spalio 14 d. ir lapkričio 4 d. išduotus jų Europos arešto orderius. Trečia, ieškovai nurodo 2023 m. kovo 9 d. Corte d'appello di Cagliari, sezione distaccata di Sassari (Kaljario apeliacinis teismas, Sasario skyrius, Italija) nutartį, kuria šis teismas konstatavo, kad Europos arešto orderis dėl pirmojo ieškovo panaikinamas, todėl paskelbė, kad šio orderio vykdymo procedūra nutraukiama. Ketvirta, ieškovai remiasi 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu, kuriuo Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) atmetė pirmojo ir antrojo ieškovų skundą (recurso de amparo) dėl 2020 m. sausio 10 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) baudžiamųjų bylų skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria Parlamento buvo paprašyta atšaukti jų imunitetą.

268    Visų pirma, kalbant apie jų suinteresuotumo pareikšti ieškinį išsaugojimą, ieškovai teigia, kad ginčijami sprendimai nebegali sukelti teisinių pasekmių, nes, pirma, jais siekiama tik įgalinti atšauktų Europos arešto orderių vykdymą ir, antra, jais panaikinamas jų imunitetas baudžiamojoje byloje dėl tariamos maišto nusikalstamos veikos, kuri nebėra numatyta Baudžiamajame kodekse, ir dėl tariamos valstybės lėšų pasisavinimo nusikalstamos veikos, kuri šiame kodekse buvo iš esmės pakeista. Vis dėlto ieškovai tvirtina, kad dėl ginčijamais sprendimais sukeltų padarinių jie tebėra suinteresuoti pareikšti ieškinį, bent jau dėl žalos atlyginimo. Šiuo klausimu jie teigia, kad sprendimas dėl panaikinimo galėtų būti tam tikra žalos atlyginimo forma. Jie taip pat teigia, kad egzistuoja neteisėtų veiksmų, turinčių įtakos ginčijamiems sprendimams, pasikartojimo rizika, jei Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) baudžiamųjų bylų skyriaus ikiteisminio tyrimo teisėjas svarstytų galimybę išduoti naujus Europos arešto orderius.

269    Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas konstatuoja, jog ieškovai prašo atnaujinti žodinę proceso dalį, kad būtų galima pagal rungimosi principą apsvarstyti jų suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimo klausimą, kartu nurodydami, kad šis suinteresuotumas tebeegzistuoja nepaisant tariamo ginčijamų sprendimų neveiksmingumo. Be to, nei Parlamentas, nei Ispanijos Karalystė nepateikė Bendrajam Teismui prašymo nutraukti bylą, nors tokį prašymą galima pateikti bet kurioje proceso stadijoje (2019 m. spalio 25 d. Nutartis Le Pen / Parlamentas, T‑211/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:776, 14 punktas). Šiame kontekste ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovų pateikti įrodymai, susiję su jų suinteresuotumo pareikšti ieškinį klausimu, neturi lemiamos įtakos Bendrojo Teismo sprendimui, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies c punktą.

270    Antra, dera pažymėti, kad ieškovų nurodytos naujos faktinės aplinkybės negali turėti lemiamos įtakos ieškinio esmei.

271    Kadangi Sąjungos akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo momentu susiklosčiusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C‑398/13 P, EU:C:2015:535, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir kadangi Parlamentas, spręsdamas dėl prašymo atšaukti imunitetą, neturi vertinti, ar nacionalinės teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta inkriminuojama nusikalstama veika, yra tinkamos (žr. šio sprendimo 180 punktą), tai, kad Baudžiamasis kodeksas buvo iš dalies pakeistas po ginčijamų sprendimų priėmimo, neturi reikšmės nagrinėjant jų teisėtumą. Tas pats pasakytina, viena vertus, apie 2023 m. sausio 12 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, kurios galutinumas, be kita ko, nenustatytas, nes ja siekiama nustatyti minėto Baudžiamojo kodekso pakeitimo pasekmes, ir, kita vertus, apie 2023 m. kovo 9 d. Corte d'appello di Cagliari, sezione distaccata di Sassari (Kaljario apeliacinis teismas, Sasario skyrius) nutartį, kurioje šis teismas iš esmės pats nurodė pasekmes, kurias sukėlė pirmojo ieškovo Europos arešto orderio panaikinimas minėta 2023 m. sausio 12 d. nutartimi.

272    Dėl 2022 m. lapkričio 29 d. Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) sprendimo ieškovai iš esmės teigia, kad jis patvirtina argumentą, kurį jie jau buvo pateikę grįsdami antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Berlusconi ir Fininvest (C‑219/17, EU:C:2018:1023). Taigi šis Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) sprendimas negali būti laikomas galinčiu daryti lemiamą įtaką Bendrojo Teismo sprendimui. Bet kuriuo atveju, tai, kad šiame sprendime Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) nurodė, jog sprendimą dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo turi priimti Bendrasis Teismas, nagrinėjant šią bylą, negali paneigti 88 punkte nurodytos išvados, kad Parlamentas neturėjo vertinti Ispanijos teismų jurisprudencijos dėl institucijos, kompetentingos prašyti panaikinti Ispanijoje išrinkto Europos Parlamento nario imunitetą, atitikties Sąjungos teisei.

273    Taigi, ieškovų prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

274    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovų reikalavimai nebuvo patenkinti, jie turi padengti savo ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas, patirtas šioje byloje ir bylose T‑272/21 R ir T‑272/21 R II, pagal Parlamento pateiktus reikalavimus.

275    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas byloje T‑272/21 R II.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Carles Puigdemont i Casamajó, Antoni Comín i Oliveres ir Clara Ponsatí i Obiols padengia savo ir Europos Parlamento bylinėjimosi išlaidas, įskaitant bylose T‑272/21 R ir T‑272/21 R II patirtas išlaidas.

3.      Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant byloje T‑272/21 R II patirtas išlaidas.

Marcoulli Frimodt Nielsen Kanninen

Schwarcz       Norkus

Paskelbta 2023 m. liepos 5 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl nuorodų į priedus priimtinumo

Dėl esmės

Teisinis pagrindas

– Sąjungos teisė

– Ispanijos teisė

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su nepakankamu ginčijamų sprendimų motyvavimu

Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo nacionalinės institucijos, kuri pateikė ir perdavė Parlamentui prašymus atšaukti ieškovų imunitetą, kompetencijos nebuvimu

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į gynybą pažeidimu dėl ginčijamų sprendimų neaiškumo

– Dėl pirmojo prieštaravimo, kuriame teigiama, kad ginčijamuose sprendimuose nepakankamai aiškiai apibūdintos procedūros, kurioms taikomas imuniteto atšaukimas

– Dėl antrojo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad ginčijamuose sprendimuose nėra aiškumo dėl priemonių, kurios gali būti taikomos vykdant Europos arešto orderius, pobūdžio

Dėl šeštojo pagrindo, kiek jis grindžiamas SESV 343 straipsnio, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio ir Procedūros reglamento 5 straipsnio 2 dalies bei ieškovų tam tikrų pagrindinių teisių pažeidimu

– Dėl SESV 343 straipsnio, Protokolo Nr. 7 9 straipsnio ir Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnio 2 dalies nuostatų tariamo pažeidimo

– Dėl neteisėto ieškovų pagrindinių teisių apribojimo

Dėl šeštojo pagrindo, kiek jis susijęs su faktinėmis ir teisinėmis klaidomis, padarytomis Parlamentui nagrinėjant fumus persecutionis, ir septintojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu bei akivaizdžiomis klaidomis, Parlamento padarytomis vertinant fumus persecutionis

– Dėl tariamų teisės ir fakto klaidų, padarytų Parlamentui nagrinėjant fumus persecutionis

– Dėl gero administravimo ir vienodo požiūrio principų tariamo pažeidimo

– Dėl tariamų akivaizdžių klaidų vertinant fumus persecutionis

Dėl aštuntojo pagrindo, susijusio su gero administravimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu dėl to, kad Parlamentas atsisakė taikyti Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 7 dalies nuostatas

Dėl ketvirtojo pagrindo, iš esmės grindžiamo teisės būti išklausytam pažeidimu

– Dėl pirmosios dalies, grindžiamos tuo, kad ieškovai negalėjo susipažinti su trimis dokumentais

– Dėl antrosios dalies, grindžiamos ieškovų teisės būti išklausytiems per klausymą pažeidimu

Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo nešališkumo principo pažeidimu

– Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su vieno pranešėjo paskyrimu visoms trims byloms

– Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su pranešėjo šališkumu

– Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės reikalų komiteto pirmininko šališkumu

Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*      Proceso kalba: anglų k.