BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. liepos 5 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Institucinė teisė – Parlamento narys – Parlamento pirmininko atsisakymas imtis veiksmų dėl prašymo ginti privilegijas ir imunitetus – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Nepriimtinumas“
Byloje T‑115/20
Carles Puigdemont i Casamajó, gyvenantis Vaterlo (Belgija),
Antoni Comín i Oliveres, gyvenantis Vaterlo,
atstovaujami advokatų P. Bekaert, G. Boye, S. Bekaert ir KC B. Emmerson,
ieškovai,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą N. Görlitz ir J.-C. Puffer,
atsakovą,
palaikomą
Ispanijos Karalystės, atstovaujamos A. Gavela Llopis ir J. Ruiz Sánchez,
įstojusios į bylą šalies,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkė A. Marcoulli (pranešėja), teisėjai S. Frimodt Nielsen, H. Kanninen, J. Schwarcz ir R. Norkus,
posėdžio sekretorė M. Zwozdziak-Carbonne, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, visų pirma į 2021 m. birželio 17 d. nutartį, kuria Parlamento pareikštas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės,
įvykus 2022 m. lapkričio 24 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovai Carles Puigdemont i Casamajó ir Antoni Comín i Oliveres prašo panaikinti Europos Parlamento pirmininko sprendimą, tariamai esantį jo 2019 m. gruodžio 10 d. rašte, adresuotame atsakant į prašymą, kad Parlamentas, remdamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsniu, gintų jų parlamentinį imunitetą.
Ginčo aplinkybės ir aplinkybės, susiklosčiusios po ieškinio pareiškimo
2 Tuo metu, kai buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 6 d. Ley 19/2017 del Parlamento de Cataluña, reguladora del referéndum de autodeterminación (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 19/2017, kuriuo reglamentuojamas referendumas dėl apsisprendimo) (DOGC Nr. 7449A, 2017 m. rugsėjo 6 d., p. 1) ir 2017 m. rugsėjo 8 d. Ley 20/2017 del Parlamento de Cataluña, de transitoriedad jurídica y fundacional de la República (Katalonijos Parlamento įstatymas Nr. 20/2017 dėl pereinamojo laikotarpio, per kurį įtvirtinama teisės sistema ir sukuriama Respublika) (DOGC Nr. 7451A, 2017 m. rugsėjo 8 d., p. 1), taip pat 2017 m. spalio 1 d. surengtas pirmajame iš minėtų dviejų įstatymų (jo nuostatų galiojimas sustabdytas Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) sprendimu) numatytas referendumas dėl apsisprendimo, pirmasis ieškovas buvo Generalitat de Cataluña (Katalonijos generalitetas, Ispanija) pirmininkas, o antrasis ieškovas – Gobierno autonómico de Cataluña (Katalonijos autonominė vyriausybė, Ispanija) narys.
3 Priėmus minėtus įstatymus ir įvykus šiam referendumui, Ministerio fiscal (Prokuratūra, Ispanija), Abogado del Estado (valstybės advokatas, Ispanija) ir politinė partija VOX inicijavo baudžiamąją bylą keliems asmenims, įskaitant ieškovus, manydami, kad pastarųjų veiksmai kvalifikuotini kaip nusikalstamos veikos, be kita ko, kaip sukilimas, maištas ir valstybės lėšų pasisavinimas.
4 2018 m. liepos 9 d. nutartimi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) konstatavo, kad ieškovai neatvyko į teismą, nes pabėgo iš Ispanijos, ir sustabdė jiems iškeltą baudžiamąją bylą, kol jie bus surasti.
5 Vėliau ieškovai pateikė savo kandidatūras 2019 m. gegužės 26 d. Ispanijoje vykusiuose Parlamento narių rinkimuose (toliau – 2019 m. gegužės 26 d. rinkimai). Šiuose rinkimuose jie buvo išrinkti į Parlamentą, kaip matyti iš oficialaus rinkimų rezultatų paskelbimo 2019 m. birželio 13 d. Junta Electoral Central (Centrinė rinkimų komisija, Ispanija) sprendime „Paskelbimas apie 2019 m. gegužės 26 d. vykusiuose rinkimuose išrinktus Europos Parlamento narius“ (BOE, Nr. 142, 2019 m. birželio 14 d., p. 62477).
6 2019 m. birželio 14 d. raštu ieškovai, be kita ko, paprašė tuometinio Parlamento pirmininko atsižvelgti į 2019 m. gegužės 26 d. rinkimų rezultatus, pateiktus 2019 m. birželio 13 d. rezultatų skelbime.
7 2019 m. birželio 15 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas atmetė ieškovų prašymą atšaukti Ispanijos baudžiamųjų teismų nacionalinius arešto orderius, išduotus dėl ieškovų, kad jie galėtų būti teisiami šio sprendimo 3 punkte nurodytoje baudžiamojoje byloje.
8 2019 m. birželio 17 d. centrinė rinkimų komisija pateikė Parlamentui Ispanijoje išrinktų kandidatų sąrašą, jame nebuvo ieškovų pavardžių.
9 2019 m. birželio 20 d. Centrinė rinkimų komisija pranešė Parlamentui apie sprendimą, kuriame konstatavo, kad ieškovai nedavė priesaikos laikytis Ispanijos Konstitucijos, kaip to reikalaujama pagal 1985 m. birželio 19 d. Ley orgánica 5/1985 de régimen electoral general (Organinis įstatymas Nr. 5/1985 dėl bendrosios rinkimų tvarkos) (BOE, Nr. 147, 1985 m. birželio 20 d., p. 19110) 224 straipsnio 2 dalį, ir, vadovaudamasi šia nuostata, paskelbė, kad ieškovams skirtos vietos Parlamente yra laisvos, taip pat sustabdė visų privilegijų, kurios jiems galėtų priklausyti dėl vykdomų pareigų, galiojimą, kol jie duos šią priesaiką.
10 Tos pačios dienos raštu ieškovai, be kita ko, paprašė tuometinio Parlamento pirmininko pagal tuo metu taikytų Parlamento darbo tvarkos taisyklių 8 straipsnį imtis visų priemonių, būtinų jų privilegijoms ir imunitetams patvirtinti. 2019 m. birželio 24 d. šis prašymas buvo pakartotas.
11 2019 m. birželio 27 d. raštu tuometinis Parlamento pirmininkas atsakė į 2019 m. birželio 14, 20 ir 24 d. ieškovų raštus ir iš esmės nurodė, kad negali jų laikyti būsimais Parlamento nariais, nes jų pavardės nebuvo įtrauktos į išrinktų kandidatų sąrašą, kurį oficialiai pateikė Ispanijos valdžios institucijos.
12 2019 m. liepos 2 d. prasidėjo pirmoji naujai išrinkto Parlamento sesija po 2019 m. gegužės 26 d. rinkimų.
13 2019 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku Europos Parlamento narė A, veikdama trijų kandidatų, paskelbtų išrinktais 2019 m. gegužės 26 d. rinkimuose, tarp jų – ieškovų, vardu, 2019 m. liepos 3 d. išrinktam Parlamento pirmininkui (toliau – Parlamento pirmininkas) ir Parlamento teisės reikalų komiteto pirmininkui bei pirmininko pavaduotojui pateikė 38 Europos Parlamento narių, įskaitant ją pačią – įvairių tautybių ir priklausančių įvairioms politinėms partijoms – prašymą, kuriuo, be kita ko, buvo siekiama, kad Parlamentas, remdamasis Parlamento darbo tvarkos taisyklių, taikomų devintajai Parlamento kadencijai (2019–2024 m.) (redakcija iki pakeitimo 2023 m. sausio 17 d. Parlamento sprendimu; toliau – Darbo tvarkos taisyklės), 9 straipsniu, apgintų suinteresuotų asmenų parlamentinį imunitetą, nurodytą Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (OL C 83, 2010, p. 266; toliau – Protokolas Nr. 7) 9 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose. Šiam prašymui pagrįsti nurodyti dokumentai Parlamentui buvo perduoti 2019 m. lapkričio 26 d. elektroniniu laišku.
14 2019 m. spalio 14 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) baudžiamųjų bylų kolegijos ikiteisminio tyrimo teisėjas išdavė nacionalinį arešto orderį, Europos arešto orderį ir tarptautinį arešto orderį dėl pirmojo ieškovo, kad jis galėtų būti teisiamas baudžiamojoje byloje, nurodytoje šio sprendimo 3 punkte. 2019 m. lapkričio 4 d. tas pats teisėjas išdavė panašius arešto orderius dėl antrojo ieškovo. Tada pirmasis ir antrasis ieškovai buvo sulaikyti Belgijoje atitinkamai 2019 m. spalio 17 d. ir lapkričio 7 d. ir tą pačią dieną paleisti nustačius sąlygas.
15 Dviem panašiai suformuluotais 2019 m. gruodžio 10 d. raštais, kurių vienas buvo skirtas A, o kitas – visiems 38 Parlamento nariams, Parlamento pirmininkas atsakė į šio sprendimo 13 punkte nurodytą prašymą. Rašte, adresuotame A (toliau – ginčijamas aktas), Parlamento pirmininkas atkreipė suinteresuotojo asmens dėmesį į 2019 m. liepos 1 d. Nutartį Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas (T‑388/19 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:467) ir iš esmės į tai, kad Parlamentas negalėjo trijų kandidatų, paskelbtų išrinktais per aptariamus 2019 m. gegužės 26 d. rinkimus, laikyti Parlamento nariais, nes Ispanijos valdžios institucijos oficialiai nepranešė apie jų išrinkimą, kaip tai suprantama pagal prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtą Aktą dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (OL L 278, 1976, p. 1), iš dalies pakeistą 2002 m. birželio 25 d. ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL L 283, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 137). Pirmininkas nurodė ankstesnius raštus šiuo klausimu, t. y. pirma, savo pirmtako 2019 m. birželio 27 d. raštą, adresuotą ieškovams (žr. šio sprendimo 11 punktą), ir, antra, 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštą, jo adresuotą A, dėl to, kad Parlamentas negali imtis kokių nors veiksmų dėl tariamo kito išrinkto kandidato imuniteto. Parlamento pirmininkas taip pat nurodė 2019 m. spalio 14 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą dėl šio kito išrinkto kandidato. Toliau jis pažymėjo, kad atsižvelgė į generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Junqueras Vies (C‑502/19, EU:C:2019:958) ir lauks Teisingumo Teismo galutinio sprendimo. Galiausiai jis priminė, kad pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 2 dalį tik leidžiama, kad Parlamento nariui ar buvusiam nariui atstovautų kitas narys, bet ne 38 nariai. Taigi Parlamento pirmininkas paprašė A pasidaryti išvadas iš šių paaiškinimų.
16 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendime Junqueras Vies (C‑502/19, EU:C:2019:1115) Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad asmuo, kuris buvo oficialiai paskelbtas išrinktu Parlamento nariu, tačiau kuriam nebuvo sudaryta galimybės įvykdyti kai kurių nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų, vykdytinų po tokio paskelbimo, ir nuvykti į Parlamentą, kad galėtų dalyvauti jo pirmojoje sesijoje, turi būti laikomas asmeniu, kuriam taikomas imunitetas pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio antrą pastraipą.
17 2020 m. sausio 13 d. plenariniame posėdyje Parlamentas, vadovaudamasis 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Junqueras Vies (C‑502/19, EU:C:2019:1115), konstatavo ieškovų išrinkimą į Parlamentą nuo 2019 m. liepos 2 d.
18 Tą pačią dieną Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pirmininkas informavo Parlamentą apie 2020 m. sausio 10 d. prašymą, perduotą šio teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos pirmininko ir grindžiamą tos pačios dienos šios kolegijos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, dėl ieškovų imuniteto atšaukimo remiantis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečia pastraipa.
19 2021 m. kovo 9 d. sprendimais Parlamentas patenkino šio sprendimo 18 punkte nurodytą prašymą.
Šalių reikalavimai
20 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą aktą,
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
21 Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis susijęs su imunitetu, suteikiamu pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punktą, ir atmesti likusią ieškinio dalį kaip nepriimtiną arba subsidiariai – kaip nepagrįstą,
– subsidiariai, atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, visiškai subsidiariai, kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
22 Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, subsidiariai, kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
23 Protokolo Nr. 7 III skyriuje „Europos Parlamento nariai“, be kita ko, yra 8 straipsnis, jame nustatyta:
„Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo.“
24 Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje nustatyta:
„Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi:
a) savo valstybės teritorijoje – imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami parlamento nariams;
b) visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn.
Imunitetas taip pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.
Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darantis nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.“
25 Protokolo Nr. 7 VII skyriuje „Bendrosios nuostatos“, be kitų, yra 18 straipsnis, jame numatyta:
„Taikydamos šį Protokolą, Sąjungos institucijos bendradarbiauja su atitinkamomis suinteresuotų valstybių narių valdžios institucijomis.“
26 Darbo tvarkos taisyklių 5 straipsnyje „Privilegijos ir imunitetai“ numatyta:
„1. Europos Parlamento nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, nustatytais Protokole Nr. 7 <…>
2. Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, išlieka principinga demokratiška teisėkūros asamblėja ir užtikrina Parlamento narių nepriklausomumą, einant savo pareigas. Parlamento nario imunitetas nėra jo asmeninė privilegija, bet viso Parlamento ir jo narių nepriklausomybės garantija.
<…>“
27 Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnyje „Privilegijų ir imuniteto gynimas“ nurodyta:
„1. Tais atvejais, kai įtariama, kad valstybės narės valdžios institucijos yra pažeidusios arba ruošiasi pažeisti Parlamento nario ar buvusio Parlamento nario privilegijas ir imunitetus, pagal 9 straipsnio 1 dalį gali būti kreipiamasi su prašymu, kad Parlamentas priimtų sprendimą dėl to, ar tos privilegijos ir imunitetai buvo arba, kaip manoma, bus pažeisti.
2. Toks prašymas ginti privilegijas ir imunitetus visų pirma gali būti pateiktas tais atvejais, kai manoma, jog susiklostė tokios aplinkybės, kuriomis laisvam Parlamento narių, vykstančių į Parlamento posėdžių vietą bei grįžtantiems iš jos, judėjimui arba einant pareigas pareiškiamai nuomonei ar balsavimui galėtų būti taikomi administraciniai ar kitokie apribojimai, arba tokios aplinkybės galėtų būti priskirtos Protokolo Nr. 7 <…> 9 straipsnio taikymo sričiai.
<…>
5. Tais atvejais, kai buvo priimtas sprendimas neginti Parlamento nario privilegijų ir imunitetų, Parlamento narys gali išimties tvarka pateikti prašymą dėl sprendimo persvarstymo, pridėdamas naujų įrodymų, kaip numatyta 9 straipsnio 1 dalyje. Prašymas persvarstyti nepriimtinas, jei sprendimas buvo apskųstas pradėjus procedūrą pagal [SESV] 263 straipsnį arba jei Parlamento pirmininkas nusprendžia, kad pateikti nauji įrodymai nepakankamai pagrįsti, kad [pateisintų persvarstymą].“
28 Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnyje „Su imunitetu susijusios procedūros“ nustatyta:
„1. Bet koks prašymas atšaukti kurio nors Parlamento nario imunitetą, kurį Parlamento pirmininkui pateikia valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, arba Parlamento nario ar buvusio Parlamento nario prašymas apginti privilegijas ir imunitetus paskelbiamas per plenarinį posėdį ir perduodamas atsakingam komitetui.
2. Atitinkamam Parlamento nariui ar buvusiam Parlamento nariui sutikus, prašymą gali pateikti kitas Parlamento narys, kuriam leidžiama atstovauti atitinkamam Parlamento nariui arba buvusiam Parlamento nariui visais procedūros etapais.
<…>
3. Prašymus atšaukti imunitetą ar prašymus ginti privilegijas ir imunitetus komitetas nagrinėja nedelsdamas, tačiau atsižvelgdamas į jų santykinį sudėtingumą.
<…>
5. Komitetas gali prašyti atitinkamos valdžios institucijos suteikti jam informaciją ar paaiškinimus, kuriuos mano esant būtinus nustatant, ar imunitetas turėtų būti atšauktas, ar [ginamas].
<…>“
Ispanijos teisė
29 Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta:
„1. Deputatų Rūmų ir Senato nariai naudojasi neliečiamybe dėl vykdant savo pareigas pareikštos nuomonės.
2. Įgaliojimų laikotarpiu Deputatų Rūmų ir Senato nariai taip pat turi imunitetą ir juos sulaikyti galima tik užklupus vykdant nusikalstamą veiką. Negalima jiems pareikšti kaltinimų arba iškelti bylos be išankstinio atitinkamos asamblėjos leidimo.
3. Jurisdikciją baudžiamosiose bylose, iškeltose Deputatų Rūmų ar Senato nariams, turi Tribunal Supremo [(Aukščiausiasis Teismas)] baudžiamųjų bylų kolegija.
<…>“
30 Ley de Enjuiciamiento Criminal (Baudžiamojo proceso kodeksas) 750–754 straipsniai suformuluoti taip:
„750 straipsnis
Nusprendęs, kad reikia pradėti Cortes [(Senatas ir Deputatų Rūmai, Ispanija)] nario baudžiamąjį persekiojimą dėl nusikalstamos veikos, teismas tuo atveju, jei vyksta Cortes [(Senatas ir Deputatų Rūmai)] sesija, proceso prieš jį nepradeda, kol viena iš asamblėjų, kurios narys yra tas asmuo, neduoda atitinkamo leidimo.
751 straipsnis
Jeigu Senato arba Deputatų Rūmų narys buvo užkluptas darantis nusikalstamą veiką, jis gali būti sulaikytas ir patrauktas atsakomybėn be pirmesniame straipsnyje nurodyto leidimo; vis dėlto per dvidešimt keturias valandas nuo sulaikymo arba patraukimo atsakomybėn apie tai turi būti pranešta asamblėjai, kurios narys yra suinteresuotasis asmuo.
Atitinkamai asamblėjai taip pat pranešama apie baudžiamąją bylą, iškeltą asmeniui, kuris, patrauktas atsakomybėn, buvo išrinktas Senato arba Deputatų Rūmų nariu.
752 straipsnis
Jeigu Senato arba Deputatų Rūmų narys patraukiamas atsakomybėn laikotarpiu nuo vienos Parlamento sesijos iki kitos, bylą nagrinėjantis teismas apie tai nedelsdamas turi pranešti atitinkamai asamblėjai.
Tokią pareigą jis turi ir tuo atveju, kai išrinktas Senato arba Deputatų Rūmų narys patraukiamas atsakomybėn iki [Senato ar Deputatų Rūmų] posėdžio.
753 straipsnis
Bet kuriuo atveju teismo kancleris sustabdo baudžiamąją bylą nuo tos dienos, kurią [Senatui arba Deputatų Rūmams] buvo pateikta informacija, neatsižvelgdamas į tai, ar vyksta sesija; byla nenagrinėjama, kol atitinkama asamblėja nepriima tinkamo sprendimo.
754 straipsnis
Jeigu [Senatas arba Deputatų Rūmai] nesuteikia prašomo leidimo, bylos dalis dėl Senato arba Deputatų Rūmų nario nutraukiama, tačiau bylos dalis dėl kitų kaltinamųjų nagrinėjama toliau.“
31 1982 m. vasario 10 d. Reglamento del Congreso de los Diputados (Deputatų Rūmų statutas) (BOE, Nr. 55, 1982 m. kovo 5 d., p. 5765) 11 straipsnyje numatyta:
„Įgaliojimų laikotarpiu Deputatų Rūmų nariai taip pat turi imunitetą ir juos sulaikyti galima tik užklupus vykdant nusikalstamą veiką. Negalima jiems pareikšti kaltinimų arba iškelti bylos be išankstinio Deputatų Rūmų leidimo.“
32 Deputatų Rūmų statuto 12 straipsnyje įtvirtinta:
„Deputatų Rūmų pirmininkas, sužinojęs apie Deputatų Rūmų nario suėmimą arba kitas teismines ar administracines priemones, kurios gali trukdyti vykdyti jo įgaliojimus, nedelsdamas imasi visų būtinų priemonių, kad apsaugotų Rūmų ir jų narių teises ir prerogatyvas.“
33 1994 m. gegužės 3 d. Reglamento del Senado (Senato statutas) (BOE, Nr. 114, 1994 m. gegužės 13 d., p. 14687) 22 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Savo įgaliojimų laikotarpiu Senato nariai naudojasi imunitetu ir gali būti sulaikyti ar suimti tik užklupti darantys nusikalstamą veiką. Apie sulaikymą arba suėmimą nedelsiant pranešama Senato pirmininkui.
Senato nariai negali būti apkaltinti arba jiems iškelta byla išankstinio Senato leidimo; jo prašoma pateikiant prašymą atšaukti atitinkamą imunitetą. Toks leidimas būtinas ir tuo atveju, kai asmuo tampa Senato nariu po to, kai jam iškelta byla arba pareikšti kaltinimai baudžiamajame procese.“
Dėl ieškinio priimtinumo
34 Parlamentas pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį. Jis nurodo nepriimtinumo pagrindą, susijusį tuo, kad nėra akto, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir visų pirma grindžiamą ginčijamo akto informaciniu ar tarpiniu pobūdžiu, taip pat – subsidiariai – tuo, kad sprendimas dėl ieškovų imuniteto gynimo, numatytas Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje, pagal Darbo tvarkos taisyklių 7 ir 9 straipsnius nėra asmens nenaudai priimtas aktas.
35 Ieškovai nesutinka su Parlamento argumentais.
36 Pagal suformuotą jurisprudenciją aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, laikomi visi institucijų priimti aktai, kad ir kokio pobūdžio ar formos jie būtų, kuriais siekiama sukelti privalomųjų teisinių pasekmių, darančių įtaką ieškovo interesams ir iš esmės keičiančių jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktas ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 51 punktas).
37 Be to, SESV 263 straipsnyje numatyta teisminė kontrolė netaikoma visiems Sąjungos aktams, kurie nesukelia privalomų teisinių pasekmių (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo FBF, C‑911/19, EU:C:2021:599, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
38 Siekiant nustatyti, ar aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, reikia remtis šio akto esme ir šias pasekmes vertinti remiantis objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, to akto turiniu, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (žr. 2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 47 punktą).
Dėl ginčijamo akto tariamo informacinio ar tarpinio pobūdžio
39 Parlamentas visų pirma teigia, kad ginčijamas aktas yra vien informacinio pobūdžio ir laikytinas tarpiniu aktu. Jo turinys neatskleidžia jokio sprendimo atmesti ieškovų prašymą ginti imunitetą ar pripažinti jį nepriimtinu, taip pat nekeičia ieškovų teisinės padėties. Parlamento teigimu, ginčijamu aktu jo adresatui tik pateikiama informacija apie Darbo tvarkos taisyklių 7 ir 9 straipsnių taikymo sritį ir tam tikrus procedūrinius reikalavimus kartu su reikšmingos Bendrojo Teismo jurisprudencijos aprašomąja santrauka ir tam tikrais konteksto elementais. Parlamentas taip pat teigia, kad atsižvelgdamas į tai, kad netrukus turėjo būti priimtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Junqueras Vies (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115), Parlamento pirmininkas neketino priimti galutinės pozicijos. Ginčijamo akto išvada paaiškina aplinkybę, kad vienintelis jo tikslas buvo pateikti A visą reikšmingą informaciją faktiniu, teisiniu ir procedūriniu aspektais, be kita ko, atsižvelgiant į abejones dėl prašymo suteikti gynybą atitikties Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 2 dalies pirmai pastraipai, kad ji galėtų jį pakoreguoti arba atsiimti.
40 Remiantis suformuota jurisprudencija informacinio pobūdžio aktai negali nei paveikti adresato interesų, nei pakeisti jo teisinės padėties, palyginti su iki šio akto gavimo buvusia situacija (žr. 2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Sina Bank / Taryba, T‑15/11, EU:T:2012:661, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip yra ir kalbant apie tarpinį aktą, kuriame išreiškiama išankstinė atitinkamos institucijos nuomonė, išskyrus bet kurį tarpinį aktą, sukeliantį savarankiškų teisinių pasekmių, jeigu su šiuo aktu siejamas neteisėtumas negali būti pašalintas pareiškus ieškinį dėl galutinio sprendimo, kurio atžvilgiu tai yra parengiamasis veiksmas (žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 44 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
41 Nagrinėjamu atveju ginčijamame akte Parlamento pirmininkas pabrėžė, kad pagal Darbo tvarkos taisykles jų 7 ir 9 straipsniais grindžiamu prašymu ginti privilegijas ir imunitetus galima prašyti ginti tik Parlamento nario ar buvusio Parlamento nario privilegijas ir imunitetus. Be to, remdamasis tiek 2019 m. liepos 1 d. Nutartimi Puigdemont i Casamajó ir Comín i Oliveres / Parlamentas (T‑388/19 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:467), tiek jo pirmtako ir savo paties laiškais, jis iš esmės paaiškino, kad, Ispanijos valdžios institucijoms oficialiai nepranešus apie ieškovų išrinkimą, šie negali būti laikomi įgijusiais Parlamento nario statusą. Galiausiai jis priminė, kad pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 2 dalį tik leidžiama, kad Parlamento nariui ar buvusiam nariui atstovautų kitas narys, bet ne 38 nariai. Taigi Parlamento pirmininkas paprašė, kad A pati padarytų išvadas iš šių paaiškinimų (žr. šio sprendimo 15 punktą).
42 Priešingai, nei teigia Parlamentas, tokia galutinė formuluotė, pagal kurią akto adresatui priskiriama atsakomybė nustatyti jo apimtį, negali būti laikoma „vienareikšmiškai parodančia“ tai, kad ginčijamu aktu tik siekta pateikti A faktinę, teisinę ir procedūrinę informaciją.
43 Iš tiesų pagal Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 1 dalį, kai Parlamento narys ar buvęs Parlamento narys kreipiasi į Parlamento pirmininką su prašymu ginti privilegijas ir imunitetus, jis apie šį prašymą praneša per plenarinį posėdį ir perduoda jį atsakingam komitetui. Neginčijama, kad ginčijamas aktas yra vienintelis atsakas į prašymą ginti ieškovų imunitetą; apie šį prašymą nebuvo pranešta plenariniame posėdyje ir jis nebuvo perduotas atsakingam komitetui.
44 Be to, minėta baigiamoji formuluotė pateikta po dešimčia punktų, kuriais iš esmės siekta paaiškinti, kad ieškovai negali būti laikomi įgijusiais Parlamento nario statusą, taigi ir turinčiais šiuo statusu susijusius imunitetus. Viename iš punktų taip pat abejojama, ar prašymas suteikti gynybą atitinka Darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 2 dalies nuostatas.
45 Šiomis aplinkybėmis trečiame nuo galo ginčijamo akto punkte pateiktos nuorodos į sprendimą, kurį Teisingumo Teismas priims byloje Junqueras Vies (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115), nepakanka, kad ginčijamas aktas, kaip teigia Parlamentas, būtų laikomas tarpiniu aktu, nes, be kita ko, tokia nuoroda gali būti suprantama kaip atsakymas į prašymą pateikusių asmenų rėmimąsi generalinio advokato M. Szpunar išvada toje byloje.
46 Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamu aktu, vertinamu kaip visuma, Parlamento pirmininkas iš esmės pateikė numanomą atsisakymą pranešti plenariniame posėdyje apie prašymą ginti ieškovų imunitetą ir perduoti šį prašymą nagrinėti atsakingam komitetui.
47 Darytina išvada, kad reikia atmesti Parlamento nurodytą nepriimtinumo pagrindą, kiek jis grindžiamas ginčijamo akto informaciniu ar tarpiniu pobūdžiu.
Dėl galimo Parlamento sprendimo ginti ieškovų imunitetą teisinių pasekmių nebuvimo
48 Parlamentas tvirtina, kad ginčijamas aktas nesukelia teisinių pasekmių, nes pats Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytas sprendimas ginti ieškovų imunitetą nesukelia privalomų pasekmių nacionalinėms valdžios institucijoms. Nors, Parlamento teigimu, negalima iš karto atmesti galimybės, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytas sprendimas ginti Parlamento nario imunitetą sukelia teisinių pasekmių, jų buvimas priklausytų nuo kompetencijos, kuri parlamentinėms asamblėjoms suteikta pagal nacionalinę teisę, į kurią daroma nuoroda Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte. Vis dėlto jokia Ispanijos teisės nuostata nesuteikia Ispanijos parlamentinėms asamblėjoms galimybės prašyti sustabdyti vieno iš jų narių baudžiamąjį persekiojimą.
49 Parlamentas priduria, kad nacionalinius aktus, kurie, ieškovų teigimu, išplaukia iš ginčijamo akto, Ispanijos valdžios institucijos priėmė savarankiškai, remdamosi vien nacionaline teise. Jis taip pat teigia, kad iš Protokolo Nr. 7 9 straipsnio negalima daryti išvados, jog sprendimas ginti Parlamento nario imunitetą sukelia teisinių pasekmių. Galiausiai Parlamentas primena, kad jo darbo tvarkos taisyklėmis negali būti grindžiami teisiniai įpareigojimai valstybėms narėms.
50 Pirma, ieškovai teigia, kad Parlamento sprendimas ginti Parlamento nario imunitetą, numatytas Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje, sukelia teisinių pasekmių.
51 Šiuo klausimu jie teigia, kad nėra jokios analogijos tarp Parlamento įgaliojimų Protokolo Nr. 7 8 straipsnyje numatyto imuniteto atžvilgiu ir įgaliojimų, kuriuos jis turi šio protokolo 9 straipsnyje numatyto imuniteto atžvilgiu. Kalbant apie pastarąjį, pažymėtina, kad Parlamento kompetencija priimti sprendimą dėl gynybos, sukeliantį teisines pasekmes, yra grindžiama jo kompetencija atšaukti imunitetą pagal šio protokolo 9 straipsnio trečią pastraipą, iš kurios matyti, kad jis turi išimtinę kompetenciją nuspręsti, ar šiuo imunitetu saugomas vienas iš jo narių konkrečioje byloje.
52 Ieškovai taip pat teigia, kad net darant prielaidą, jog Parlamento kompetencijos ginti Parlamento nario imunitetą reikėtų ieškoti nacionalinėje teisėje, pagal Ispanijos teisę parlamentinėms asamblėjoms suteikiami įgaliojimai priimti nacionalinėms teisminėms institucijoms privalomas priemones.
53 Antra, ieškovai teigia, kad jei Parlamento pirmininkas būtų pradėjęs jų imuniteto gynimo procedūrą, nacionalinės teisminės institucijos, remdamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, būtų privalėjusios sustabdyti jų atžvilgiu pradėtą procesą bent jau iki procedūros Parlamente pabaigos, o tai būtų sutrukdę išduoti 2019 m. spalio 14 d. ir lapkričio 4 d. arešto orderius. Be to, ginčijamu aktu iš jų buvo atimtos tam tikros Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje garantuojamos teisės, įskaitant teisę vykdyti savo įgaliojimus.
– Pirminės pastabos
54 Remiantis jurisprudencija Sąjungos institucijos atsakymas į jai pateiktą prašymą nebūtinai yra sprendimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, suteikiantis šio atsakymo adresatui galimybę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (1993 m. sausio 27 d. Nutarties Miethke / Parlamentas, C‑25/92, EU:C:1993:32, 10 punktas; 2022 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo PNB Banka / ECB, C‑326/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:693, 92 punktas ir 2012 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Farage / Parlamentas ir Buzek, T‑564/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:403, 27 punktas).
55 Be to, kai Sąjungos institucijos sprendimas yra neigiamas, šis sprendimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašymo, į kurį juo atsakoma, pobūdį (1972 m. kovo 8 d. Sprendimo Nordgetreide / Komisija, 42/71, EU:C:1972:16, 5 punktas; 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Buckl ir kt. / Komisija, C‑15/91 ir C‑108/91, EU:C:1992:454, 22 punktas ir 2018 m. spalio 9 d. Sprendimo Multiconnect / Komisija, T‑884/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:665, 45 punktas). Konkrečiai kalbant, atsisakymas yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, jei pagal šią nuostatą būtų galima ginčyti aktą, kurį Sąjungos institucija atsisakė priimti (žr. 1996 m. spalio 22 d. Sprendimo Salt Union / Komisija, T‑330/94, EU:T:1996:154, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Darytina išvada, kad institucijos sprendimas atmesti jai skirtą prašymą nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu šiuo prašymu nesiekiama, kad ši institucija priimtų priemonę, sukeliančią privalomų teisinių pasekmių (2012 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Farage / Parlamentas ir Buzek, T‑564/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:403, 27 punktas ir 2018 m. vasario 1 d. Nutarties Collins / Parlamentas, T‑919/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:58, 19 punktas).
56 Taigi nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar Parlamento pirmininko atsisakymas patenkinti ieškovų prašymą ginti imunitetą yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, reikia išnagrinėti, ar prašomas sprendimas dėl gynybos galėjo sukelti teisinių pasekmių, turint omenyje, kad minėtu prašymu buvo siekiama apginti ieškovų parlamentinį imunitetą, numatytą Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose.
57 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal ESS 5 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį Parlamentas veikia neviršydamas jam Sutartimis suteiktų įgaliojimų. Tačiau, nors Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečioje pastraipoje aiškiai numatytas Europos Parlamento nario imuniteto atšaukimas, jo imuniteto gynimas numatytas tik Darbo tvarkos taisyklių 7 ir 9 straipsniuose.
58 Be to, jau buvo nuspręsta, kad Parlamento sprendimas ginti Protokolo Nr. 7 8 straipsnyje numatytą imunitetą yra nuomonė, nesukurianti privalomų pasekmių nacionalinėms teisminėms institucijoms (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 21 d. Sprendimo Marra, C‑200/07 ir C‑201/07, EU:C:2008:579, 39 punktą ir 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Patriciello, C‑163/10, EU:C:2011:543, 39 punktą). Darydamas šią išvadą Teisingumo Teismas rėmėsi šiomis aplinkybėmis: pirma, Protokole Nr. 7 nėra numatyta, kad, Parlamento nario atžvilgiu pradėjus procesą dėl jo pareikštos nuomonės ar balsavimo, Parlamentas yra kompetentingas patikrinti, ar Protokolo Nr. 7 8 straipsnio įgyvendinimo sąlygos yra įvykdytos. Antra, tokios kompetencijos negali lemti nuostatos, išdėstytos Darbo tvarkos taisyklėse, jos yra vidaus organizavimo aktas, kuriuo Parlamentui negalima suteikti kompetencijos, kuri nėra jam aiškiai pripažinta norminiu teisės aktu, šiuo atveju – Protokolu Nr. 7. Trečia, tai, jog valstybės narės teisėje yra numatyta nacionalinio parlamento narių imuniteto gynimo procedūra, leidžianti nacionaliniam parlamentui imtis veiksmų, kai nacionalinis teismas nepripažįsta tokio imuniteto, nereiškia, kad tokios pačios galios pripažįstamos Europos Parlamentui jo narių iš tos valstybės atžvilgiu, nes Protokolo Nr. 7 8 straipsnyje aiškiai nenumatyta tokios kompetencijos ir nedaroma nuorodos į nacionalinės teisės normas (2008 m. spalio 21 d. Sprendimo Marra, C‑200/07 ir C‑201/07, EU:C:2008:579, 32, 38 ir 40 punktai). Atvirkščiai, buvo nuspręsta, kad Parlamento sprendimas neginti Protokolo Nr. 7 8 straipsnyje numatyto imuniteto nėra aktas, sukuriantis privalomų teisinių pasekmių (2012 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Farage / Parlamentas ir Buzek, T‑564/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:403, 28 punktas ir 2018 m. vasario 1 d. Nutarties Collins / Parlamentas, T‑919/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:58, 21 punktas).
59 Ieškovai teigia, kad šios jurisprudencijos negalima taikyti sprendimams dėl Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatyto imuniteto gynimo. Jų teigimu, Parlamento kompetencija priimti sprendimus dėl šio imuniteto gynybos, sukeliančius privalomų pasekmių nacionalinėms teisminėms institucijoms, yra grindžiama jo išimtine kompetencija atšaukti šį imunitetą pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečią pastraipą arba prireikus – nacionaline teise, į kurią daroma nuoroda minėto protokolo 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte.
60 Taigi reikia vieną po kito išnagrinėti abu ieškovų nurodytus pagrindus.
– Parlamento kompetencija pagal jo teisę atšaukti imunitetą
61 Ieškovai teigia, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta teisė atšaukti imunitetą apima teisę jo neatšaukti, t. y. jų teigimu, teisę į jo gynybą. Jie teigia, kad sprendimas neatšaukti imuniteto gavus nacionalinių valdžios institucijų prašymą ir sprendimas ginti imunitetą gavus Parlamento nario prašymą turi turėtų tokias pačias privalomas pasekmes. Iš tiesų, ieškovų teigimu, tik Parlamentas yra kompetentingas priimti privalomą sprendimą, ar Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytu imunitetu yra, ar nėra saugomas narys konkrečioje byloje. Taigi pagal Protokolą Nr. 7, siejamą su SESV 343 straipsniu, ESS 4 straipsnio 3 dalimi ir Protokolo Nr. 7 18 straipsniu, Parlamentui leidžiama atsisakyti atšaukti Parlamento nario imunitetą, vadinasi, ieškovų teigimu, jį ginti, šio nario, o ne valstybės narės, prašymu. Tai vienintelis aiškinimas, leidžiantis garantuoti imunitetų veiksmingumą ir užtikrinti veiksmingumo principo laikymąsi.
62 Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečia pastraipa Parlamentui suteikia išimtinę teisę atšaukti minėto protokolo 9 straipsnyje numatytą imunitetą, t. y. teisę atimti iš Parlamento nario apsaugą, kuria jis naudojasi pagal šią nuostatą. Toks sprendimas yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Mote / Parlamentas, T‑345/05, EU:T:2008:440, 31 punktas). Šios teisės įgyvendinimas reiškia, kad kompetentinga valdžios institucija Parlamentui pateikė prašymą atšaukti imunitetą. Per tam tikrą procedūrą ji jau konstatavo, kad Parlamento narys naudojasi Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytu imunitetu, ir paprašė Parlamento jį atšaukti, kad ši procedūra būtų tęsiama. Taigi Parlamentas turi nuspręsti, ar jis atšaukia šį imunitetą, tačiau Protokole Nr. 7 nenumatyti kriterijai, kuriais jis turi remtis. Taigi, atsižvelgiant į politinį tokio sprendimo pobūdį, Komisija šiuo atžvilgiu turi labai plačią diskreciją (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 59 punktą ir 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo Bilde / Parlamentas, T‑248/19, nepaskelbtas, EU:T:2020:46, 19 punktą).
63 Atvirkščiai, Parlamento gali būti paprašyta ginti Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytą Parlamento nario imunitetą pagal Darbo tvarkos taisyklių 7 ir 9 straipsnius tik nesant prašymo atšaukti imunitetą. Iš tiesų, remiantis jurisprudencija, šio imuniteto gynyba galima tik tuo atveju, kai, nesant prašymo atšaukti imunitetą, jis pažeidžiamas kompetentingų valdžios institucijų veiksmais (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 52 punktą). Tam, kad priimtų sprendimą pagal tokį prašymą dėl gynybos, Parlamentas pagal Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 1 dalį turi išnagrinėti, ar buvo arba galėjo būti pažeistas Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytas imunitetas.
64 Darytina išvada, kad prašymo atšaukti Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytą imunitetą nagrinėjimas ir prašymo ginti šį imunitetą nagrinėjimas yra susiję su dviem skirtingais veiksmais.
65 Antra, priešingai, nei teigia ieškovai, išimtinė teisė atšaukti Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytą imunitetą, suteikiama pagal šio straipsnio trečią pastraipą, negali būti aiškinama kaip suteikianti Parlamentui išimtinę kompetenciją priimti privalomą poveikį turintį sprendimą, ar Parlamento narys naudojasi, ar nesinaudoja Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytu imunitetu dėl veikų, kuriomis yra kaltinamas.
66 Iš tiesų šią kompetenciją visų pirma turi institucijos, be kita ko, nacionalinės teisminės institucijos, kurios vykdo teismines procedūras ir šiuo tikslu privalo taikyti Protokolo Nr. 7 nuostatas. Taigi, jei šios institucijos konstatuoja, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis kaltinamas Parlamento narys, yra taikomas imunitetas, numatytas Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje, prireikus siejamame su nacionaline teise, jos privalo, jei nori tęsti šias procedūras, prašyti Parlamento šį imunitetą atšaukti. Viena vertus, reikia priminti, kad šia kompetencija naudojamasi nepažeidžiant nacionalinių teismų, turinčių taikyti šias nuostatas, teisės ar net pareigos pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl minėto protokolo išaiškinimo. Kita vertus, ši nacionalinių valdžios institucijų kompetencija nepaneigia kompetencijos, kuria Parlamentas naudojasi, kai, gavęs prašymą atšaukti imunitetą, prieš nuspręsdamas, ar reikia jį atšaukti, išnagrinėja, ar Parlamento narys iš tiesų naudojasi Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytu imunitetu (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 17 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑346/11 ir T‑347/11, EU:T:2013:23, 47 punktą). Taigi toks nagrinėjimas patenka į minėto protokolo 9 straipsnio trečioje pastraipoje Parlamentui pripažintą kompetenciją, kai yra atliekamas pagal prašymą atšaukti imunitetą.
67 Ieškovai teigia, kad toks Parlamento ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo, kiek tai susiję su Protokolo Nr. 7 9 straipsniu, aiškinimas pakenktų Parlamento nariams pripažįstamų imunitetų veiksmingumui, taigi ir jais siekiamam Parlamento veiklos ir nepriklausomumo apsaugos tikslui.
68 Vis dėlto, pirma, platus Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas siekiant išsaugoti jos veiksmingumą negali lemti Sutartyse įtvirtinto Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos padalijimo nepaisymo. Tačiau taip būtų, jeigu iš Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečios pastraipos būtų daroma išvada, kad Parlamentas turi išimtinę kompetenciją nustatyti, ar dėl Parlamento nario pradėtame teismo procese ginčijamas, ar neginčijamas jo imunitetas. Antra, apsauga, kuri Parlamento nariams suteikiama pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnį, kaip ir valstybių narių valdžios institucijų pareiga jos paisyti, išplaukia tiesiogiai iš Protokolo Nr. 7, o ne iš Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostatos ar Parlamento pagal šias taisykles priimto sprendimo. Vadinasi, teismines procedūras vykdančios institucijos privalo užtikrinti šią apsaugą. Taigi šios nacionalinės valdžios institucijos privalo sustabdyti šias procedūras, kai konstatuoja, kad yra ginčijamas Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatytas imunitetas, ir pateikti Parlamentui prašymą atšaukti šį imunitetą. Jei nacionalinės valdžios institucijos nesilaiko Protokolo Nr. 7 9 straipsnio, Europos Komisija, kuri pagal SESV 258 straipsnį privalo prižiūrėti, kad valstybės narės laikytųsi Sutarčių nuostatų, gali pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
69 Darytina išvada, kad sprendimas netenkinti nacionalinių valdžios institucijų pateikto prašymo atšaukti imunitetą ir sprendimas ginti imunitetą Parlamento nario prašymu nėra priimami pagal tą patį teisinį pagrindą. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovai, tų sprendimų teisinės pasekmės nebūtinai turi būti tokios pačios.
70 Vadinasi, ieškovai nepagrįstai teigia, kad Parlamentas, remdamasis Protokolo Nr. 7 9 straipsnio trečia pastraipa, gali priimti sprendimus ginti minėto protokolo 9 straipsnyje numatytą imunitetą, sukeliančius privalomų teisinių pasekmių nacionalinėms teisminėms institucijoms.
– Europos Parlamento kompetencija nacionalinės teisės pagrindu
71 Parlamentas teigia, kad, siekiant nustatyti Protokolo Nr. 7 9 straipsnyje numatyto sprendimo ginti imunitetą teisines pasekmes, būtina atsižvelgti į šiame straipsnyje esančią nuorodą į nacionalinę teisę. Taigi, jeigu pagal valstybės narės teisę nacionaliniam parlamentui suteikiama kompetencija prašyti sustabdyti vieno iš jo narių persekiojimą, Parlamentas turi tokią pačią kompetenciją dėl nuo šios valstybės išrinkto Europos Parlamento nario. Parlamentas mano, kad tokiu atveju sprendimas ginti Parlamento nario imunitetą sukelia privalomas teisines pasekmes, o sprendimas neginti imuniteto gali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas.
72 Ieškovai teigia, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte nurodyta teisinių pasekmių ir nacionalinės teisės sąsaja yra nepagrįsta, nes ja įtvirtinamas skirtingas požiūris į imunitetus ir, nesant prašymo dėl panaikinimo, neužtikrinama Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos b punkte ir antroje pastraipoje numatytų imunitetų apsauga, nes juos reglamentuoja tik Sąjungos teisė. Be to, šis susiejimas su nacionaline teise pažeidžia Parlamento narių lygybės principą ir laisvą asmenų judėjimą, nes tai pačiai valstybei narei pažeidus imunitetus, Parlamentas galėtų ginti Parlamento narį, išrinktą nuo šios valstybės, bet ne Parlamento narį, išrinktą nuo kitų valstybių.
73 Subsidiariai ieškovai teigia, kad net darant prielaidą, jog Parlamento kompetencijos ginti Parlamento nario imunitetą reikia ieškoti nacionalinėje teisėje, pagal Deputatų Rūmų statuto 12 straipsnio nuostatas ir Baudžiamojo proceso kodekso 751 straipsnio 2 dalį, siejamą su 753 straipsniu, Parlamentui leidžiama priimti priemones, privalomas nacionalinėms teisminėms institucijoms. Ieškovai priduria, kad šios nacionalinės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų, kad Parlamentas galėtų visiškai vykdyti savo uždavinius.
74 Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad pagal Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punktą Parlamento nariai savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie pagal nacionalinę teisę suteikiami tos valstybės parlamento nariams (žr. šios sprendimo 24 punktą). Šioje nuostatoje reikalaujama, kad Parlamento narių imuniteto, kuriuo jie naudojasi savo nacionalinėje teritorijoje, apimtis ir taikymo sritis, kitaip tariant, šio imuniteto materialus turinys, būtų nustatomi pagal skirtingas nacionalinės teisės sistemas, į kurias daroma nuoroda šioje nuostatoje (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑42/06, EU:T:2010:102, 106 punktą).
75 Neginčijama, kad nacionalinės teisės sistemos skiriasi, kiek tai susiję su materialiniu Parlamento nario imuniteto turiniu. Šis imunitetas gali reikšti, kad teisminės ar policijos institucijos negali imtis tam tikrų priemonių dėl nacionalinio parlamento narių, negavusios išankstinio, paprastai asamblėjos, kurios nariai jie yra, leidimo. Jis taip pat gali reikšti nacionaliniam parlamentui suteiktą galimybę ex officio arba atitinkamo nario prašymu prašyti sustabdyti tam tikras dėl jo jau priimtas priemones, kaip antai laisvės atėmimo priemones ar persekiojimo veiksmus, be kita ko, kai tos institucijos nepripažįsta šio nario imuniteto. Ši nacionaliniam parlamentui suteikta teisė neabejotinai yra šio parlamento narių imuniteto materialinio turinio dalis.
76 Darytina išvada, kad Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte esanti nuoroda į nacionalinę teisę reiškia, kad tuo atveju, kai valstybės narės teisėje numatyta nacionalinio parlamento narių imuniteto gynimo procedūra, leidžianti nacionaliniam parlamentui kreiptis į teismines ar policijos institucijas, be kita ko, reikalaujant sustabdyti vieno iš jo narių persekiojimą, tos pačios galios suteikiamos Europos Parlamentui nuo šios valstybės išrinktų jo narių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Gollnisch / Parlamentas, T‑42/06, EU:T:2010:102, 105 ir 115 punktus).
77 Dėl ieškovų teiginio, kad toks aiškinimas lemtų nevienodą požiūrį į Parlamento narius, atsižvelgiant į valstybę, nuo kurios jie buvo išrinkti, reikia pažymėti, kad toks skirtumas išplaukia iš Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte daromos nuorodos į nacionalinę teisę.
78 Antra, šioje byloje reikia pripažinti, kad Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnis (žr. šios sprendimo 29 punktą) nesuteikia nacionaliniam parlamentui jokios kompetencijos įsikišti, kai nacionalinės valdžios institucijos nepripažįsta nacionalinio parlamento nario imuniteto, prireikus reikalaujant sustabdyti prieš šį narį pradėtą persekiojimą arba sustabdyti jo suėmimą.
79 Vis dėlto ieškovai teigia, kad Baudžiamojo proceso kodekso 751 straipsnio 2 dalies ir 753 straipsnio nuostatomis, siejamomis su Deputatų Rūmų statuto 12 straipsniu, nacionaliniam parlamentui suteikiami įgaliojimai priimti aktus, privalomus teisminėms institucijoms, siekiant užtikrinti jo narių imuniteto apsaugą, kai šiam imunitetui kyla pavojus.
80 Šiuo klausimu iš Baudžiamojo proceso kodekso 751 straipsnio 2 dalies ir 753 straipsnio formuluotės matyti, kad jais Ispanijos parlamentui nesuteikiama konkrečios kompetencijos, visų pirma prašyti sustabdyti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Iš tiesų minėto Baudžiamojo proceso kodekso 753 straipsnyje numatytas proceso sustabdymas yra savaiminis poveikis, priskiriamas informacijai apie atitinkamo Parlamento nario padėtį, kurią kompetentingos valdžios institucijos pateikia nacionaliniam parlamentui. Šis poveikis yra laikinas, nes sustabdymas trunka tol, kol nacionalinis parlamentas priims sprendimą.
81 Be to, reikia konstatuoti, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ir Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) atmetė ieškovų pateiktą šio sprendimo 79 punkte nurodytų nuostatų aiškinimą. Konkrečiai kalbant, 2021 m. kovo 18 d. Sprendime 70/2021, kuriame padarytos išvados buvo pakartotos vėlesniuose sprendimuose, Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) iš esmės nusprendė, kad nacionalinis parlamentas turi tik kompetenciją leisti arba neleisti vykdyti vieno iš savo narių persekiojimą, bet ne kokius nors kitus įgaliojimus, pavyzdžiui, sustabdyti suėmimą ar persekiojimą, priešingai, nei numatyta kitų valstybių konstitucijose. Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) taip pat priminė, kad Baudžiamojo proceso kodekso ir Senato ir Deputatų Rūmų statutų nuostatos turi būti aiškinamos laikantis Ispanijos Konstitucijos 71 straipsnio nuostatų.
82 Taigi reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 29–33 punktuose nurodytos nacionalinės teisės nuostatos, kaip jas aiškina nacionaliniai teismai, nesuteikia Ispanijos parlamentui įgaliojimų ginti vieno iš savo narių imunitetą, kai nacionalinis teismas nepripažįsta šio imuniteto, be kita ko, reikalaujant sustabdyti dėl šio nario pradėtą teismo procesą. Todėl Parlamentas pagal nacionalinę teisę, į kurią daroma nuoroda Protokolo Nr. 7 9 straipsnio pirmos pastraipos a punkte, neturi tokių įgaliojimų nuo Ispanijos Karalystės išrinktų Parlamento narių atžvilgiu.
83 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Parlamentas neturi kompetencijos, kylančios iš norminio akto, priimti sprendimą ginti ieškovų imunitetą, kuris sukeltų privalomų teisinių pasekmių Ispanijos teisminėms institucijoms. Taigi Parlamentas, atsakydamas į prašymą ginti ieškovų imunitetą, negalėjo priimti sprendimo, sukeliančio privalomų teisinių pasekmių.
84 Kiti ieškovų argumentai nepaneigia šios išvados.
85 Viena vertus, kalbant apie ieškovų rėmimąsi poveikiu, kylančiu iš lojalaus bendradarbiavimo principo taikymo, pažymėtina, kad iš šio ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto principo matyti, jog valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių Sąjungos teisės apimčiai ir veiksmingumui užtikrinti. Pagal Protokolo Nr. 7 18 straipsnį, kuriame šiuo atžvilgiu paaiškinamas ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, Sąjungos ir valstybių narių valdžios institucijos privalo bendradarbiauti, kad būtų išvengta bet kokio skirtingo šio protokolo nuostatų aiškinimo ir taikymo (žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Slovėnija (ECB archyvai), C‑316/19, EU:C:2020:1030, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, kai Europos Parlamento nariui pareiškiamas ieškinys nacionaliniame teisme ir šiam teismui pranešama, kad pradėta šio Parlamento nario privilegijų ir imunitetų gynimo procedūra, minėtas teismas turi sustabdyti teismo procesą (2008 m. spalio 21 d. Sprendimo Marra, C‑200/07 ir C‑201/07, EU:C:2008:579, 43 punktas).
86 Ieškovų teigimu, ginčijamas aktas neišvengiamai sukėlė teisinių pasekmių, nes, jeigu Parlamento pirmininkas būtų pradėjęs jų imuniteto gynimo procedūrą, pranešdamas apie ją plenariniame posėdyje ir perduodamas ją atsakingam komitetui, Ispanijos teisminės institucijos būtų turėjusios sustabdyti jų atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį procesą.
87 Šiuo klausimu reikia priminti jurisprudenciją, pagal kurią akto, kuriuo atmetamas prašymas priimti sprendimą, pasekmės turi būti vertinamos atsižvelgiant į prašomo sprendimo pasekmes (žr. šio sprendimo 55 punktą). Darytina išvada, kad ginčijamo akto pasekmes reikia nagrinėti atsižvelgiant į prašomo sprendimo dėl gynybos pasekmes. Tačiau nagrinėjamu atveju toks sprendimas pasekmių neturėtų (žr. šio sprendimo 83 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad stabdomasis poveikis nacionalinio teismo proceso atžvilgiu, kuriuo remiasi ieškovai, atsiranda ne dėl Parlamento nario imuniteto gynimo procedūros pradėjimo, bet dėl pasekmių, kurias nacionalinis teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į jam pateiktą informaciją apie tokio proceso pradėjimą, laikantis lojalaus bendradarbiavimo principo (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 21 d. Sprendimo Marra, C‑200/07 ir C‑201/07, EU:C:2008:579, 43 punktą), kurio kontrolę turi vykdyti Sąjungos teismas.
88 Kita vertus, ieškovai teigia, kad ginčijamu aktu Parlamento pirmininkas leido Ispanijos teisminėms institucijoms toliau pažeidinėti jų imunitetą ir tam tikras jų pagrindines teises, be kita ko, išduodant šio sprendimo 14 punkte minėtus arešto orderius. Reikia konstatuoti, kad tariami pažeidimai kyla iš nacionaliniu lygmeniu priimtų aktų ir kad Parlamentas neturėjo jokios kompetencijos teisiškai privalomu sprendimu prieštarauti dėl jų priėmimo.
89 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamas aktas negali būti ginčijamas pareiškiant SESV 263 straipsnyje numatytą ieškinį dėl panaikinimo. Taigi reikia pritarti Parlamento pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, todėl atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, nesant reikalo nagrinėti nei Parlamento pateikto prašymo pripažinti, kad iš dalies nereikia priimti sprendimo, nei Ispanijos Karalystės nurodyto nepriimtinumo pagrindo, susijusio su ieškovų suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu, nei galiausiai Parlamento ir Ispanijos Karalystės nurodyto nepriimtinumo pagrindo dėl naujų įrodymų, kuriuos ieškovai pateikė teismo posėdžio dieną.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
91 Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turi padengti savo ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas pagal šio pateiktus reikalavimus.
92 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Carles Puigdemont i Casamajó ir Antoni Comín i Oliveres padengia savo ir Europos Parlamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Marcoulli | Frimodt Nielsen | Kanninen |
Paskelbtas 2023 m. liepos 5 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.