Language of document : ECLI:EU:T:2021:780

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. lapkričio 10 d.(*)

„Valstybės pagalba – Iš atsinaujinančių energijos šaltinių, įskaitant fotovoltinę energiją, pagamintos elektros energijos rinka – Prancūzijos įstatymu dėl elektros energijos nustatyta pareiga supirkti aukštesne nei rinkos kaina – Skundo atmetimas – Reglamento (ES) 2015/1589 12 straipsnio 1 dalis ir 24 straipsnio 2 dalis – Taikymo sritis“

Byloje T‑678/20

Solar Electric Holding, įsteigta Lamantene (Prancūzija),

Solar Electric Guyane, Lamantene,

Solar Electric Martinique, įsteigta Lamantene,

Société de production d’énergies renouvelables, įsteigta Lamantene,

atstovaujamos advokatės S. Manna,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą B. Stromsky ir A. Bouchagiar

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2020 m. rugsėjo 3 d. Komisijos sprendimą atmesti 2020 m. birželio 20 d. ieškovių skundą dėl neteisėtos valstybės pagalbos ieškovių fotovoltiniams įrenginiams

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Svenningsen, teisėjai R. Barents ir J. Laitenberger (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Loi n o 2000-108, du 10 février 2000, relative à la modernisation et au développement du service public de l’électricité (2000 m. vasario 10 d. Įstatymas dėl viešojo aprūpinimo elektros energija modernizavimo ir plėtros) (JORF, 2000 m. vasario 11 d., p. 2143) siekiama skatinti atsinaujinančios energijos plėtrą Prancūzijos teritorijoje. Šiuo tikslu tame įstatyme nustatyta ir į Energijos kodekso L.314-1 bei paskesnius straipsnius perkelta pareiga supirkti, pagal kurią Électricité de France (EDF) ir 1946 m. balandžio 8 d. Įstatymo Nr. 46‑628 dėl elektros energijos ir dujų nacionalizavimo 23 straipsnyje nurodyti nenacionalizuoti skirstytojai privalo, suinteresuotiesiems gamintojams paprašius, sudaryti 20 metų trukmės iš atsinaujinančių energijos šaltinių, įskaitant fotovoltinę energiją, pagamintos elektros energijos pirkimo ministro įsakymu dėl tarifų nustatyta kaina sutartį. Remiantis 2004 m. sausio 28 d. Dekretu Nr. 2004-90 dėl viešojo aprūpinimo elektros energija naštos kompensavimo, iki 2015 m. gruodžio 31 d. EDF ir Įstatymo Nr. 46‑628 23 straipsnyje nurodytų nenacionalizuotų skirstytojų patiriamoms sąnaudoms dėl pareigos supirkti buvo taikomas integruotos kompensacijos mechanizmas, finansuojamas iš įnašo į viešąjį aprūpinimą elektros energija, kurį moka elektros energijos vartotojai. Nuo 2016 m. sausio 1 d. šios sąnaudos kompensuojamos iš specialios paskirties sąskaitos dėl energetinio perėjimo, kuris finansuojama energijos produktų vartojimo mokesčiais.

2        Tokie įsakymai dėl tarifų, kaip minėtasis 1 punkte, buvo priimti 2006 m. liepos 10 d. (toliau – 2006 m. įsakymas dėl tarifų), 2010 m. sausio 12 d. (toliau – 1/2010 m. įsakymas dėl tarifų), 2010 m. rugpjūčio 31 d. (toliau – 8/2010 m. įsakymas dėl tarifų), 2011 m. kovo 4 d. ir 2017 m. gegužės 9 d. Nors šiuo metu galioja paskutinysis įsakymas, kiti įsakymai dėl tarifų, kurie savo laiku buvo panaikinti, yra tebetaikomi, nes visu supirkimo sutarties laikotarpiu, kuris yra 20 metų, mokama elektros energijos supirkimo kaina yra tokia, kokia nustatyta įsakyme dėl tarifų, galiojusiame tą dieną, kai gamintojas pateikė išsamų prašymą prijungti prie viešojo tinklo.

3        Solar Electric Holding yra kontroliuojančioji bendrovė, kuriai priklauso 100 % patronuojamųjų bendrovių Solar Electric Guyane ir Solar Electric Martinique, atsakingų už elektros energijos gamybos iš fotovoltinių energijos šaltinių statybos ir plėtros projektus Gvianoje ir Martinikoje, akcijų, ir Société de production d’énergies renouvelables (Soproder), kuri atsakinga už šių atskirų fotovoltinių įrenginių eksploataciją, sudarė su EDF sutartis dėl elektros energijos supirkimo pagal šio sprendimo 1 punkte minėtus įsakymus dėl tarifų. Taigi šioje iš įvairių bendrovių sudarytoje grupėje Soproder tapo ta bendrove, kuriai tiesiogiai ir nedelsiant buvo pritaikyti tuose įsakymuose nustatyti lengvatiniai tarifai.

4        2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Cour de cassation (Kasacinis teismas (Prancūzija)), į kurį kreiptasi su prašymais dėl kompensacijos, nusprendė, kad 2006 m. ir 1/2010 m. įsakymais dėl tarifų grindžiamos priemonės, kuriomis įgyvendinamas pareigos supirkti aukštesne nei rinkos kaina mechanizmas, yra netesėta valstybės pagalba, nes apie tas priemones nebuvo pranešta Europos Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

5        Beje, ieškovėms Solar Electric Holding, Solar Electric Guyane, Solar Electric Martinique ir Soproder adresuotame 2020 m. kovo 26 d. rašte Komisija patvirtino, kad apie 2006 m., 1/2010 m. ir 8/2010 m. įsakymais dėl tarifų grindžiamas priemones jai nebuvo pranešta.

6        2020 m. birželio 20 d. ieškovės pateikė Komisija skundo formą dėl neteisėtos valstybės pagalbos, kaip nurodyta 2015 m. liepos 13 d. tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 24 straipsnio 2 dalyje. Toje formoje ieškovė nurodė, kad 2006 m., 1/2010 m. ir 8/2010 m. įsakymuose dėl tarifų įtvirtintos valstybės pagalbos schemos buvo įgyvendinamos, nes Komisija niekada nebuvo pasisakiusi dėl jų suderinamumo su vidaus rinka, ir kad Komisijos sprendimo nebuvimas, jų nuomone, sukūrė teisinę tuštumą, kuri žalinga visiems Prancūzijos elektros energijos gamintojams iš fotovoltinių energijos šaltinių, nes pajamos, gautos pagal sutartis, sudarytas taikant tuose įsakymuose nustatytą tarifą, gali būti ginčijamos ir joms gali būti susigrąžinimo priemonės. Tačiau remiantis toje formoje ieškovių pateikta informacija 2006 m., 1/2010 m. ir 8/2010 m. įsakymuose dėl tarifų nustatyti paramos elektros energijos gamybai iš fotovoltinių energijos šaltinių mechanizmai yra suderinami su vidaus rinka. Remdamosi SESV 108 straipsnio 1 dalimi ir Reglamento 2015/1589 12 straipsnio 1 dalimi ieškovės toje formoje, konkrečiai – jos 3.4, 8 ir 9.3 skirsniuose, „paprašė Komisijos aiškiai pasisakyti dėl tuose įsakymuose nustatytų pagalbos schemų suderinamumo“.

7        2020 m. liepos 1 d. rašte Komisijos tarnybos suformulavo kelis klausimus ir prašymus pateikti papildomos informacijos, į kuriuos ieškovės atsakė 2020 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniu laišku.

8        2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Komisija atmetė 2020 m. birželio 20 d. ieškovių skundą dėl neteisėtos valstybės pagalbos ieškovių fotovoltiniams įrenginiams (toliau – ginčijamas sprendimas) ir nurodė:

„[Konkurencijos generalinis direktoratas] laikosi nuomonės, kad jūsų skundą reikia atmesti dėl to, kad jo dalykas nepriklauso [Reglamento 2015/1589] 12 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai <…>

Skundo pareiškėjos prašo Komisijos priimti sprendimą dėl pagalbos schemų suderinamumo, lyg jos atstovautų Prancūzijai per kvazipranešimo procedūrą. Taigi jūsų skundo dalykas nepatenka į [Reglamento 2015/1589] 12 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir dėl tos priežasties turi būti atmestas <…>

Dėkojame už pateiktą informaciją. Komisija ją užregistruos kaip bendrą su rinka susijusią informaciją.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

9        2020 m. lapkričio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovių ieškinį.

10      Atsiliepimas į ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktas 2021 m. sausio 27 d.

11      2021 m. vasario 2 d. Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 83 straipsnio 1 dalimi, nusprendė, kad antro pasikeitimo pareiškimais nebereikia.

12      2021 m. balandžio 15 d. raštu ieškovės paprašė surengti teismo posėdį, kaip nustatyta Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 1 dalyje.

13      2021 m. birželio 4 d. Bendrasis Teismas, pritaikęs proceso organizavimo priemonę, šalims pateikė klausimą, į kurį jos raštu atsakė 2021 m. birželio 21 d.

14      2021 m. liepos 9 d. raštu ieškovės informavo Bendrąjį Teismą, kad atsiima prašymą surengti teismo posėdį.

15      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

16      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

17      Ieškiniui pagrįsti ieškovės pateikia tris pagrindus, iš kurių pirmasis pateiktas dėl Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies pažeidimo, antrasis – dėl Reglamento 2015/1589 12 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o trečiasis dėl Komisijai nustatytos pareigos taikyti SESV.

 Dėl pirmojo pagrindo dėl Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies pažeidimo

18      Dėstydamos pirmąjį pagrindą ir remdamosi Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies formuluote, ieškovės tvirtina, kad pakanka, jog pagalba būtų neteisėta, kad dėl jos būtų galima pateikti priimtiną skundą, kaip nustatyta tame straipsnyje. To reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokia papildoma sąlyga, susijusi su tuo, kad tuo skundu turi būti siekiama pripažinimo, kad aptariama pagalba yra nesuderinama. Nors, pasak ieškovių, praktiškai labai reta ar net nėra buvę, kad skundą dėl neteisėtos ir suderinamos pagalbos pateiktų suinteresuotoji šalis, dėl šios išskirtinės ypatybės tas skundas negali nepatekti į Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nebent ji būtų papildyta SESV ar tame reglamente nenumatyta priimtinumo sąlyga.

19      Beje, ginčijamame sprendime Komisija klaidingai rėmėsi sąlygomis, taikomomis pradedant formalią tyrimo procedūrą, kuri turėtų būti pradėta, jei, atlikus preliminarų tyrimą, lieka abejonių dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka. Pasak ieškovių, net jei praktiškai dauguma skundų dėl neteisėtos pagalbos siekiama pagrindinio tikslo pradėti formalią tyrimo procedūrą, teisė pateikti skundą dėl neteisėtos pagalbos, dėl kurio pirmiausia turi būti pradėtas preliminarus tyrimas, neturi būti painiojama su formalios tyrimo procedūros pradžios atveju.

20      Todėl aplinkybė, kad ieškovės teigia, jog jų skundo dalyku esanti neteisėta pagalba yra suderinama su vidaus rinka, ir kad tuo skundu jos siekia, jog Komisija priimtų sprendimą neteikti prieštaravimų dėl tos pagalbos, nereiškia, kad tas skundas nepatenka į Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

21      Komisija ginčija šiuos argumentus.

22      Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovių pateiktu skundu siekta, jog Komisija priimtų sprendimą neteikti prieštaravimų dėl Prancūzijos valdžios institucijų įgyvendintų ir 2006 m., 1/2010 m. ir 8/2010 m. įsakymais dėl tarifų pagrįstų priemonių suderinamumo. Tokiomis aplinkybėmis pirmajame pagrinde keliamas klausimas, ar Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalimi naujos neteisėtai išmokėtos pagalbos gavėjui ir, kaip nagrinėjamu atveju, bendrovėms, turinčioms ekonominių interesų tą pagalbą gavusioje įmonėje dėl priklausymo tai pačiai grupei, suteikiama subjektyvi teisė kreiptis į Komisiją su skundu ir taip siekti, kad ši priimtų sprendimą pripažinti pagalbos, apie kurią suinteresuotoji valstybė narė nepranešė, suderinamumą su vidaus rinka.

23      Reglamento 2015/1589 24 straipsnio „Suinteresuotųjų šalių teisės“ 2 dalyje nustatyta, kad „bet kuri suinteresuotoji šalis gali pateikti skundą, kad praneštų Komisijai apie įtariamą neteisėtą pagalbą ar įtariamą netinkamą pagalbos taikymą“. Tuo tarpu sąvoka „suinteresuotoji šalis“ apibrėžta Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkte kaip „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“.

24      Nors šių nuostatų formuluotėmis visgi siekiama įrodyti, kad neteisėtai išmokėtos pagalbos gavėjai gali teikti skundą Komisijai, tokią išvadą vis dėlto reikia paneigti dėl priežasčių, susijusių su valstybės pagalbos kontrolės sistema ir su skundų mechanizmo sandara.

25      Pirmiausia dėl valstybės pagalbos kontrolės sistemos reikia priminti, kad pareiga pranešti yra viena iš pagrindinių SESV nustatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemos sudedamųjų dalių, kurioje įtvirtinta SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta naujos pagalbos projektams taikoma prevencine kontrole siekiama, kad būtų įgyvendinta tik ta pagalba, kuri yra suderinama su vidaus rinka, ir tik po to, kai bus išsklaidytos abejonės dėl jos suderinamumo Komisijai priėmus galutinį sprendimą (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Viasat Broadcasting UK, C‑445/19, EU:C:2020:952, 18 ir 19 punktai). Šia prevencinės kontrolės sistema draudžiama sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms, kurios teikia pagalbą pažeisdamos SESV 108 straipsnio 3 dalį, palyginti su tomis, kurios pagal šią nuostatą praneša apie planuojamą pagalbą projekto stadijoje ir jos neįgyvendina, kol nebus priimtas galutinis Komisijos sprendimas (2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 92 punktas). Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Europos Sąjungos teismų, kompetencijai (žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 37 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

26      Remiantis pačia SESV 108 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatytas dvišalis Komisijos ir valstybių narių ryšys, sandara galima teigti, kad pareiga pranešti tenka būtent valstybėms narėms. Taigi ši pareiga negali būti laikoma įvykdyta, jei pranešimą teikia įmonė pagalbos gavėja. Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, kontrolės mechanizmas ir SESV 108 straipsnyje reglamentuojamas valstybės pagalbos tyrimas nenustato specialios pareigos pagalbos gavėjui. Viena vertus, pareiga pranešti ir draudimas iki tol įgyvendinti pagalbos projektus yra nustatyti tik suinteresuotajai valstybei narei, kaip galima teigti taip pat remiantis Reglamento 2015/1589 10 straipsniu, kuriame nustatyta, kad suinteresuotoji valstybė narė gali atšauti pranešimą, kol Komisija nėra priėmusi sprendimo dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka. Kita vertus, valstybė narė taip pat yra vienintelė sprendimo, kuriuo Komisija konstatuoja pagalbos nesuderinamumą ir ją ragina panaikinti tą pagalbą per jos nustatytą terminą, adresatė (1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, EU:C:1996:285, 73 punktas ir 2006 m. birželio 1 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, C‑442/03 P ir C‑471/03 P, EU:C:2006:356, 103 punktas).

27      Taigi pripažinus, kad neteisėtai išmokėtos pagalbos gavėjas gali Komisijai pateikti skundą, kad ši konstatuotų tos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, reikštų, kad tam gavėjui leidžiama veikti vietoje suinteresuotosios valstybės narės, kuri vienintelė yra kompetentinga Komisijai pranešti apie pagalbos priemonę.

28      Be to, tokia neteisėtai išmokėtos pagalbos gavėjui suteikta teisė kreiptis į Komisiją, kad ši konstatuotų tos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, paneigtų pareigos pranešti apie pagalbos priemones ir draudimo jas įgyvendinti remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi, kaip primenama jurisprudencijoje (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Italija ir Eurallumina / Komisija, T‑119/07 ir T‑207/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:613, 113 punktas), taip pat principinės sankcijos, siejamos su šios pareigos iš anksto pranešti nesilaikymu iš valstybės narės pusės, t. y. pagalbos susigrąžinimo, esmę ir būtinumą (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, EU:C:1996:285, 70 punktą).

29      Iš tiesų, tokia teisė neteisėtai išmokėtos pagalbos gavėjui suteiktų galimybę pakreipti suinteresuotosios valstybės narės neveikimą savo naudai ir išsireikalauti Komisijos priimti sprendimą, leisiantį vėliau jai remtis 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication (C‑199/06, EU:C:2008:79) 55 punktu, kuriame nustatyta, kad nacionalinis teismas neprivalo nurodyti sugrąžinti pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį suteiktos pagalbos tuo atveju, jei Komisija priėmė galutinį sprendimą, pripažįstantį šią pagalbą suderinamą su bendrąja rinka; ieškovės pačios pripažįsta to siekiančios.

30      Beje, toliau kalbant apie valstybės pagalbos kontrolės sistemą reikia priminti, kad nacionaliniai teismai teisės subjektams turi užtikrinti, kad pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus bus imtasi visų reikiamų veiksmų pagal jų nacionalinę teisę, kiek tai susiję tiek su pagalbos priemonių įgyvendinimo aktų teisėtumu, tiek su finansinės paramos, suteiktos neatsižvelgus į minėtą nuostatą, susigrąžinimu ar su galimomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires ir Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon, C‑354/90, EU:C:1991:440, 12 punktas). Šiuo tikslu nacionaliniai teismai gali nagrinėti bylas, kuriose jie privalo išaiškinti ir taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagalbos sąvoką, ypač kad nustatytų, ar valstybės priemonei reikėjo taikyti SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytą išankstinio patikrinimo procedūrą. Jei tie teismai konstatuotų, kad apie atitinkamą priemonę iš tikrųjų turėjo būti iš anksto pranešta Komisijai, jie turi ją pripažinti neteisėta (2015 m. kovo 19 d. Sprendimo OTP Bank, C‑672/13, EU:C:2015:185, 37 punktas).

31      Tuo remiantis darytina išvada, kad neteisėtos pagalbos gavėjai gali kreiptis į nacionalinius teismus, kad būtų skirta sankcija už tiesioginį ar netiesioginį tą pagalbą skiriančios valstybės narės atsisakymą laikytis pareigos pranešti. Todėl nereikia jiems suteikti teisės pateikus Komisijai skundą pagal Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalį inicijuoti tyrimą dėl pagalbos suderinamumo, kad būtų suteiktas leidimas ją teikti galbūt net prieš suinteresuotosios valstybės valią, pasireiškusią tuo, kad apie pagalbą nebuvo pranešta.

32      Kaip teisingai pažymi Komisija, Sąjungos teisėje neegzistuoja subjektyvi teisė suteikti valstybės pagalbą. Taigi gavėjas negali perimti valstybės narės kompetencijų ir savo iniciatyva valstybės vardu teikti pranešimą, kad Komisija priimtų sprendimą leisti įgyvendinti pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 1 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, C‑442/03 P ir C‑471/03 P, EU:C:2006:356, 103 punktą).

33      Dėl skundų mechanizmo sandaros ir teisės pateikti skundą Komisijai reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, juo siekiama informuoti Komisiją apie bet kokią įtariamą neteisėtą pagalbą, kurį gavus, remiantis to reglamento 15 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, pradedamas SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytas preliminaraus tyrimo etapas, kuriam pasibaigus Komisija privalo priimti sprendimą pagal Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalį (2021 m. gegužės 5 d. Sprendimo ITD ir Danske Fragtmænd / Komisija, T‑561/18, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2021:240, 47 punktas).

34      Beje, Reglamento 2015/1589 12 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, jog Komisija „užtikrina, kad atitinkama valstybė narė būtų visapusiškai ir reguliariai informuojama apie pažangą atliekant [bet kokio skundo] nagrinėjimą ir jo rezultatus“. Ši nuostata, kuria siekiama apsaugoti suinteresuotosios valstybės narės teisę į gynybą, reiškia, kad sprendimas, kuriame nagrinėjamas ir tenkinamas skundas, yra skirtas būti jai nepalankus ir dėl to konstatuoti skundžiamos pagalbos nesuderinamumą.

35      Skundo mechanizmo, skirto nustatyti su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos atvejus, koncepcija taip pat grindžiama Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalyje nurodytos ir prie 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3), su pakeitimais, pridėtos skundo formos 8 punktu, kuriame reikalaujama, kad pareiškėjas nurodytų „priežastis, dėl kurių [jo nuomone], numanoma valstybės pagalba yra nesuderinama su vidus rinka“.

36      Be to, remiantis tos formos 3 punktu darytina išvada, kad pagalbos gavėjai nepriskiriami prie skundą galinčių teikti šalių. Taip pat pagalbos gavėjo ar gavėjų konkurentų nurodymu bei tame pačiame punkte pateiktu klausimu, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kodėl ir kokia apimtimi įtariama valstybės pagalba daro neigiamą poveikį skundo pareiškėjo konkurencinei padėčiai, siekiama apsaugoti būtent tų subjektų teises, kurių interesams gali būti pakenkta, jeigu tam tikriems gavėjams būtų suteikta pagalba. Tai juo labiau grindžiama tos formos 7 punktu, pagal kurį reikalaujama, kad pareiškėjas paaiškintų, kaip, jo nuomone, įtariama valstybės pagalba suteikia ekonominį pranašumą jos gavėjui ar gavėjams.

37      Taigi, nors Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punkte gavėjai laikomi „suinteresuotosiomis šalimis“, skundo mechanizmo sandara neleidžia tuo skundu naudotis šalims, kurios, būtent kaip skundžiamos pagalbos gavėjos, yra suinteresuotos, kad Komisija konstatuotų tos pagalbos suderinamumą.

38      Darytina išvada, kad į Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies taikymo sritį patenka tik tie skundai, kuriais siekiama pranešti apie neteisėtą pagalbą, kuria skundo pareiškėjai laiko nesuderinama su vidaus rinka. Atvirkščiai, į to reglamento 24 straipsnio 2 dalies taikymo sritį nepatenka skundai, kuriuose pareiškėjai teigia, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka ir dėl tos priežasties Komisija turėtų suteikti leidimą ją teikti. Taigi neteisėtos pagalbos gavėjai ir bendrovės, turinčios ekonominių interesų bendrovėje gavėjoje dėl to, kad su ja sudaro viena ekonominį vienetą, nes patronuojamajai bendrovei priklauso 100 % skundo pareiškėjų kapitalo, negali remtis Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu ir patekti skundo dėl neteisėtos pagalbos, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai naudojasi, kuriuo siekiama, kad Komisija priimtų sprendimą, konstatuojantį tos pagalbos suderinamumą.

39      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad 2020 m. birželio 20 d. ieškovių pateiktas skundas nepriskiriamas Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai.

40      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepadarė teisės klaidos konstatuodama, kad ieškovių pateiktas skundas nepriskiriamas Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai. Todėl pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antrojo pagrindo dėl Reglamento 2015/1589 12 straipsnio 1 dalies pažeidimo

41      Dėstydamos antrąjį pagrindą ieškovės remiasi Komisijos padaryta teisės klaida dėl to, kad ji veikė prieš jai tenkančią pareigą pradėti preliminaraus tyrimo etapą. Jų teigimu, tokia pareiga atsirado pagal Reglamento 2015/1589 12 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, ieškovės, kaip jos pačios tvirtina, pateikė skundą remdamosi to reglamento 24 straipsnio 2 dalimi.

42      Komisija mano, kad antrasis pagrindas nėra savarankiškas, palyginti su pirmuoju, ir kad jo likimas dėl tos priežasties visiškai priklauso nuo pirmojo pagrindo dėl panaikinimo, grindžiamo Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Tačiau Komisija jį atmeta kaip nepagrįstą, atsižvelgdama į to reglamento 12 straipsnio nuostatas. Todėl reikėtų taip pat atmesti ir antrąjį pagrindą dėl panaikinimo.

43      Atsakant į šį pagrindą reikia pažymėti, kad, remiantis Reglamento 2015/1589 12 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Komisija nagrinėja „suinteresuotosios šalies skundą, pateiktą pagal [to reglamento] 24 straipsnio 2 dalį“. Taigi Komisija privalo kruopščiai ir nešališkai ištirti jai pateiktus skundus, jeigu jie grindžiami SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir jeigu juose nedviprasmiškai ir išsamiai nurodytos priemonės, kuriomis padarytas tas pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Naviera Armas / Komisija, T‑108/16, EU:T:2018:145, 102 punktą). Kadangi 2020 m. birželio 20 d. ieškovių pateiktame skunde nesiremiama SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir kadangi dėl tos priežasties jis nepriskiriamas to reglamento 24 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai, Komisija neprivalėjo pradėti preliminaraus tyrimo etapo, kaip nurodyta to reglamento 12 straipsnio 1 dalyje.

44      Tokiomis aplinkybėmis antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

 Dėl trečiojo pagrindo dėl Komisijai nustatytos pareigos taikyti SESV

45      Dėstydamos trečiąjį pagrindą ieškovės teigia, kad Komisija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 107, 108 ir 109 straipsnius ir Reglamentą 2015/1589.

46      Nors Komisija buvo informuota apie pagalbos schemas pagal 2006 m., 1/2010 m. ir 8/2010 m. įsakymus dėl tarifų ir apie tai, kad apie jas nebuvo pranešta, ji nesiėmė veiksmų, todėl SESV nuostatos neteko prasmės. Atmesdama skundą dėl pagalbos schemų, kurių neteisėtumą Komisija pripažįsta prieš tai vis dėlto neįsitikinusi, kad jos nėra nesuderinamos su vidaus rinka, Komisija neatliko Sąjungos teisės sergėtojos vaidmens ir neužtikrino teisės subjektų teisinio saugumo. Kadangi Komisija turi išimtinę kompetenciją analizuoti pagalbos suderinamumą, ji privalėjo patikrinti, ar neteisėta pagalba, apie kurią jai pranešė ieškovės, nėra nesuderinama. Beje, yra ieškovių pateiktų duomenų, t. y. be kita ko, Commission de régulation de l’énergie (Energijos reguliavimo komisija, Prancūzija) nuomonė, kurioje išreikšta abejonių dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka.

47      Tokiomis aplinkybėmis Komisijos pozicijos dėl aptariamos pagalbos suderinamumo nebuvimas prilygsta, ieškovių teigimu, atsisakymui vykdyti teisingumą, nes dėl tokio nebuvimo atsiranda teisinė tuštuma, kurios SESV 107–109 straipsniais ir Reglamentu 2015/1589 siekiama išvengti.

48      Komisija nesutinka su išdėstytais argumentais.

49      Atsakant į trečiąjį pagrindą iš pradžių reikia priminti, kaip tai daro ieškovės, kad komisija turi išimtinę kompetenciją vertinti pagalbos priemonių suderinamumą su vidaus rinka (žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 37 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Tačiau Sąjungos teisėje nenustatyta absoliuti Komisijos pareiga vertinti pagalbos, apie kurią nepranešta, suderinamumą, vos tik ji apie tai informuojama.

50      Iš tiesų, Reglamente 2015/1589 numatyti tik du atvejai, kuriais Komisija iš tikrųjų privalo atlikti pagalbos priemonės suderinamumo su vidaus rinka tyrimą. Viena vertus, tokia pareiga nustatyta tuo atveju, kai pagalbą teikianti valstybė narė apie ją praneša. To reglamento 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą“. Kita vertus, remiantis to reglamento 12 straipsnio 1 dalies antra pastraipa Komisija privalo išnagrinėti „suinteresuotosios šalies skundą, pateiktą pagal [to reglamento] 24 straipsnio 2 dalį“.

51      Tačiau šiuo atveju nustatyta, kad Prancūzijos Respublika Komisijai nepranešė apie pagalbos schemas pagal 2006 m., 1/2010 m. ir 8/2010 m. įsakymus dėl tarifų. Be to, reikia konstatuoti, kad 2020 m. birželio 20 d. ieškovių pateiktas skundas nepriskiriamas Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalies taikymo sričiai. Tokiomis aplinkybėmis Komisija neprivalėjo nagrinėti aptariamų pagalbos priemonių. Todėl tai, kad ji nepriėmė sprendimo dėl šių pagalbos priemonių, negali būti laikoma teisinę tuštumą galinčiu sukurti atsisakymu vykdyti teisingumą. Taip negali būti ir dėl to, kad, kaip minėta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, ieškovės gali kreiptis į atitinkamos valstybės narės teismus, kad ta valstybė narė būtų nubausta už atsisakymą pranešti apie skundžiamas priemones, jei tie teismai konstatuoja, jog tos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip nauja valstybės pagalba.

52      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyvendinti pagalbos projektus veikia tiesiogiai. Toje nuostatoje įtvirtinto draudimo įgyvendinti taikymas nedelsiant galioja bet kokiai pagalbai, kuri pradėta vykdyti apie ją nepranešus (žr. 2013 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 29 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Beje, nacionalinės valdžios institucijos privalo savo iniciatyva susigrąžinti bet kokią neteisėtai suteiktą pagalbą (2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 92 punktas).

53      Atsižvelgiant į aiškų teisinį pagrindą dėl naujų valstybės pagalbos schemų taikymo iš anksto apie jas nepranešus ir į tai, kad iš Sąjungos teisės nekyla subjektyvi esamų ir galimų gavėjų teisė į valstybės narės skiriamą pagalbą tai valstybei narei apie ją nepranešus, Komisijos sprendimo dėl tokios neteisėtos pagalbos suderinamumo nebuvimas juo labiau negali pažeisti teisinio saugumo principo.

54      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį pagrindą ir, galiausiai, visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

55      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Solar Electric Holding, Solar Electric Guyane, Solar Electric Martinique ir Société de production d’énergies renouvelables padengia bylinėjimosi išlaidas.

Svenningsen

Barents

Laitenberger

Paskelbta 2021 m. lapkričio 10 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.