BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 24 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Dokumentas, pateiktas vykdant „EU Pilot“ PVM grąžinimo procedūrą – Iš valstybės narės kilęs dokumentas – Atsisakymas leisti susipažinti – Išankstinis valstybės narės sutikimas – Išimtis, susijusi su teismo proceso apsauga – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑602/22
Veneziana Energia Risorse Idriche Territorio Ambiente Servizi SpA (Veritas), įsteigta Venecijoje (Italija), atstovaujama advokato A. Pasqualin,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A.‑C. Simon ir A. Spina,
atsakovę,
palaikomą
Italijos Respublikos, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,
įstojusios į bylą šalies,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai S. Gervasoni (pranešėjas) ir N. Półtorak,
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
atsižvelgęs į 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį, kuria Komisijai nurodyta pateikti dokumentą, su kuriuo ji neleido susipažinti ieškovei, ir į tai, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. Komisija pateikė šį dokumentą,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Veneziana Energia Risorse idriche Territorio Ambiente Servizi SpA (Veritas) prašo panaikinti 2022 m. liepos 15 d. Komisijos sprendimą C(2022) 5221 final, kuriuo atsisakyta jai pateikti 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštą, išsiųstą vykdant „EU Pilot“ 9456/19/TAXUD procedūrą dėl nepagrįstai Italijoje sumokėto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) nuo Italijos mokesčio už aplinkos higieną grąžinimo (tariffa di igiene ambientale, nustatytas 1997 m. vasario 5 d. decreto legislativo n. 22 (Įstatyminis dekretas Nr. 22) 49 straipsnyje; toliau – TIAI mokestis).
Teisinis pagrindas
2 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 4 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse numatyta:
„2. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
<…>
– teismo proceso ir teisinės pagalbos,
<…>
nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
<…>
4. Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta šio straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.
5. Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.“
Ginčo aplinkybės
3 „EU Pilot“ procedūra yra Europos Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimo procedūra, kuria siekiama suteikti Komisijai galimybę susidaryti nuomonę dėl to, ar konkrečiu klausimu laikomasi Europos Sąjungos teisės ir ar ji tinkamai taikoma valstybėse narėse. Šios rūšies procedūra, kuri nuo 2008 m. pakeitė neformalų įsipareigojimų neįvykdymo procedūros pagal SESV 258 straipsnį ikiteisminės dalies etapą, siekiama veiksmingai nutraukti galimus Sąjungos teisės pažeidimus, kiek įmanoma išvengiant procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, tačiau ji gali baigtis ir tokios procedūros pradėjimu (žr. 2018 m. spalio 9 d. Sprendimo Pint / Komisija, T‑634/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:662, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
4 Per „EU Pilot“ procedūrą 9456/19/TAXUD, šiuo atveju pradėtą gavus, be kita ko, ieškovės skundą (toliau – „EU Pilot“ procedūra), Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų paaiškinti nepagrįstai sumokėto PVM už TIAI mokestį grąžinimo tvarką.
5 2021 m. rugpjūčio 2 d. raštu Komisija informavo ieškovę, kad gavo Italijos valdžios institucijų atsakymą, ir nusprendė nepradėti įsipareigojimų neįvykdymo dėl to, kad šios institucijos nesilaikė Sąjungos teisės, nagrinėjimo procedūros.
6 2021 m. spalio 21 d. ieškovė paprašė Komisijos pateikti Italijos valdžios institucijų atsakymo, apibendrinto 2021 m. rugpjūčio 2 d. rašte, kopiją.
7 2021 m. lapkričio 15 d. raštu (toliau – pirminis atsakymas) Komisija pirmiausia nurodė, kad prašomas dokumentas yra 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštas, atsiųstas per „EU Pilot“ procedūrą, paskui atsisakė leisti susipažinti su šiuo raštu, motyvuodama tuo, kad jo atskleidimas pakenktų Italijoje vykstančių teismo procesų apsaugai pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką.
8 2021 m. lapkričio 30 d. ieškovė pateikė Komisijai kartotinę paraišką persvarstyti savo poziciją.
9 2022 m. liepos 15 d. Komisija patvirtino atsisakymą leisti susipažinti su 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštu, šioms valdžios institucijoms pareiškus prieštaravimą dėl minėto rašto atskleidimo pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, remiantis to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta teisės susipažinti išimtimi (toliau – ginčijamas sprendimas).
Šalių reikalavimai
10 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– taikant tyrimo priemonę nurodyti Komisijai pateikti 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštą,
– taip pat taikant tyrimo priemonę nurodyti Komisijai pateikti minėtų valdžios institucijų atsakymą, kai buvo konsultuotasi su jomis prieš priimant ginčijamą sprendimą,
– taikyti bet kokią kitą tyrimo priemonę, kuri būtų laikoma naudinga,
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
11 Kai Komisija atsiliepimo į ieškinį priede pateikė susirašinėjimą su Italijos valdžios institucijomis pateikus pirminį atsakymą ir kartotinę ieškovės paraišką, pastaroji savo prašymą pateikti Italijos valdžios institucijų atsakymą apribojo atsakymu į minėtą kartotinę paraišką (žr. šio sprendimo 10 punkto antrą įtrauką).
12 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
13 Italijos Respublika prašo atmesti ieškinį.
Dėl teisės
14 Savo ieškiniui pagrįsti ieškovė nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas iš esmės grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies ir pareigos motyvuoti pažeidimu. Antrasis pagrindas iš esmės susijęs su minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies antros įtraukos, siejamos su to paties straipsnio 5 dalimi, pareigos atlikti kruopštų tyrimą ir pareigos motyvuoti pažeidimu.
Pirmasis pagrindas, iš esmės grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies ir pareigos motyvuoti pažeidimu
15 Ieškovė tvirtina kad, atsižvelgiant į prieštaravimą tarp, viena vertus, pirminio atsakymo, kuriame nėra jokios nuorodos į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, ir Italijos valdžios institucijų prieštaravimo, leidžiamo pagal šią nuostatą, ir, antra vertus, ginčijamo sprendimo, kuriame minima minėta nuostata ir šis prieštaravimas, ji negali nustatyti, kokia procedūra buvo taikyta ir ar ji buvo taikyta teisingai. Dublike ji priekaištauja Komisijai ne dėl pirminio atsakymo ir ginčijamo sprendimo skirtumo, o dėl ginčijamo sprendimo netikslumo, nes ji klaidingai nurodė, kad pirminis atsakymas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatomis.
16 Ieškovė iš to daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog iš Komisijos procedūros nematyti, kad Italijos valdžios institucijos išreiškė savo valią, būtina išsamiai įvertinti paraišką leisti susipažinti su dokumentais, kitaip nei valstybės narės faktinio prieštaravimo atveju, kai jurisprudencijoje pripažįstama, kad Komisija prima facie išnagrinėjo prieštaravimą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju Komisija neatliko reikalaujamo kruopštaus tyrimo ir savarankiško vertinimo, nes Italijos valdžios institucijos nepasinaudojo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybe.
17 Dėl teiginio, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti, reikia pažymėti, kad ieškovė iš tikrųjų tik ginčija Komisijos rėmimosi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi pagrįstumą.
18 Iš teisų pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės (2001 m. kovo 22 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑17/99, EU:C:2001:178, 35 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:48, 28 punktas). Nepakankamai motyvuotas aktas, kaip tai suprantama pagal pareigą motyvuoti, yra tas, iš kurio negalima suprasti, kodėl, kokiu pagrindu arba dėl kokios priežasties jis buvo priimtas, nors akto motyvai, t. y. priežastys ir pateisinimai, gali būti pakankamai žinomi, suprantami, tačiau nepakankami, kad teisiškai pateisintų aktą, nes jie nėra pagrįsti, svarbūs ir neatitinka taikytinų nuostatų.
19 Šioje byloje ieškovė dublike paaiškino savo argumentus, patikslindama, kad ji nepriekaištavo Komisijai dėl skirtumo tarp pirminio atsakymo ir ginčijamo sprendimo, dėl kurio ji negalėjo sužinoti, suprasti ir ginčyti šio sprendimo motyvų, o tai yra formos ginčijimas, tačiau kritikavo klaidingą rėmimąsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi, nesant veiksmingo Italijos valdžios institucijų prieštaravimo dėl atskleidimo, ypač prieš pateikiant pirminį atsakymą (žr. šio sprendimo 15 punktą). Taigi ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo neatitiktį taikytinoms nuostatoms.
20 Bet kuriuo atveju šioje byloje galima teigti, kad ginčijamas sprendimas, kiek jame minimos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 ir 5 dalys, leidžia ieškovei sužinoti jo motyvus, o Bendrajam Teismui – patikrinti jų teisėtumą, kaip to reikalaujama pagal jurisprudenciją, susijusią su pareigos motyvuoti laikymusi (žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo NLG / Komisija, T‑109/05 ir T‑444/05, EU:T:2011:235, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad su Italijos valdžios institucijomis konsultuotasi pagal minėto reglamento 4 straipsnio 4 dalį ir kad jos pareiškė prieštaravimą dėl jų 2019 m. spalio 17 d. rašto atskleidimo pagal to paties reglamento 4 straipsnio 5 dalį. Konkrečiai kalbant, Komisija įžanginėje dalyje nurodė, kad sutiko su pirminiu atsakymu dėl atsisakymo atskleisti informaciją po konsultacijų su Italijos valdžios institucijomis pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalis ir skyrė ginčijamo sprendimo dalį (2.1 punktas) Italijos valdžios institucijų prieštaravimo motyvams.
21 Tiesa, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis nebuvo paminėta pirminiame atsakyme. Tačiau ši aplinkybė neleidžia manyti, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Iš tiesų, pirma, net ir nenurodant šios nuostatos pirminiame atsakyme aiškiai parašyta, kad Italijos valdžios institucijos prieštarauja jų 2019 m. spalio 17 d. rašto atskleidimui. Antra, klausimas, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo kontekstą, tačiau jį reikia vertinti visų pirma remiantis jo formuluote, kuri nagrinėjamu atveju yra aiški (žr. šio sprendimo 20 punktą), ir visomis atitinkamą sritį reguliuojančiomis teisės normomis (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 29 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip pabrėžia Komisija ir Italijos Respublika, minėto reglamento 7 ir 8 straipsniuose numatyta dviejų etapų procedūra, leidžianti atitinkamai institucijai kuo greičiau išnagrinėti pirmines paraiškas, prieš priimant – prireikus – kartotinės paraiškos atveju aplinkybėmis pagrįstą ir išsamesnę poziciją dėl minėtos paraiškos atmetimo (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 54 punktą ir 2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Arca Capital Bohemia / Komisija, T‑440/17, EU:T:2018:898, 18 punktą). Vadinasi, iš to, kad pirminiame atsakyme nenurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis, negalima daryti išvados, kad kyla abejonių dėl ginčijamo sprendimo faktinio pagrindo šioje nuostatoje, kuri jame cituojama.
22 Tokia abejonė juo labiau negalima, nes iš ieškovės rašytinių dokumentų matyti, kad iš ginčijamo sprendimo motyvų ji galėjo suprasti, jog šis sprendimas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi, – ji, be kita ko, ginčija rėmimąsi šia nuostata šioje byloje, nes Italijos valdžios institucijos nepasinaudojo šioje nuostatoje numatyta galimybe.
23 Konkrečiai kalbant, dėl tariamai neteisėto ginčijamo sprendimo pagrindimo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi buvo nuspręsta, jog nei iš šios nuostatos, nei iš jurisprudencijos nematyti, jog tam, kad galėtų pareikšti prieštaravimą, valstybė narė, parengusi atitinkamą dokumentą, prieš tai turi pateikti oficialų prašymą atitinkamai institucijai, taip pat nereikalaujama, kad valstybė narė aiškiai remtųsi šia nuostata. Iš šios nuostatos, kuri yra procedūrinė, skirta Sąjungos sprendimo priėmimo procedūrai (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 78 ir 81 punktai ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 53 punktas), formuluotės nematyti, kad valstybė narė turi pateikti oficialų prašymą, be kurio į jos pareikštą prieštaravimą negali būti atsižvelgta priimant šį sprendimą (2018 m. vasario 8 d. Sprendimo POA / Komisija, T‑74/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:75, 32–34 punktai). Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, valstybė narė, siekdama paprieštarauti vieno iš savo dokumentų atskleidimui, neprivalo veikti dviem etapais: iš pradžių prašyti Komisijos neatskleisti atitinkamo dokumento be jos išankstinio sutikimo, paskui atsisakyti duoti tokį sutikimą.
24 Iš to taip pat matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, tai, jog su atitinkama valstybe nare konsultuojamasi pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį, nereiškia, kad vėliau negali būti taikoma to paties reglamento 4 straipsnio 5 dalis. Šios dvi nuostatos buvo vertinamos ne kaip viena kitą eliminuojančios, o veikiau, kaip matyti iš minėto reglamento parengiamųjų dokumentų (žr. iš dalies pakeisto pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL E 240, 2001, p. 165) 2.4 punktą), kaip nuostata, susijusi su trečiosiomis šalimis apskritai (4 dalis), ir nuostata, taikoma konkrečioms trečiosioms šalims, t. y. valstybėms narėms, ir į kurią įtraukta prie Amsterdamo sutarties pridėta Deklaracija Nr. 35 (5 dalis) (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 3 d. Sprendimo Malta / Komisija, T‑653/16, EU:T:2018:241, 98 ir 99 punktus ir generalinio advokato P. Maduro išvados byloje Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:433, 48 punktą).
25 Be to, siekiant užtikrinti veiksmingą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies taikymą, be kita ko, suteikiant atitinkamai valstybei narei galimybę reikalauti išankstinio sutikimo, kad būtų atskleistas jos parengtas dokumentas, dar reikia, kad ji būtų informuota apie paraišką leisti susipažinti su šiuo dokumentu, o tai būtent ir yra to paties reglamento 4 straipsnio 4 dalyje numatyto konsultavimosi tikslas.
26 Taigi nagrinėjamu atveju galima manyti, kad Italijos valdžios institucijų prieštaravimai dėl jų 2019 m. spalio 17 d. rašto atskleidimo pasikonsultavus su jomis ir išplaukiantys iš 2022 m. kovo 31 d., balandžio 5 d. ir gegužės 6 d. Komisijai išsiųstų elektroninių laiškų, atspindi šių institucijų atsisakymą atskleisti minėtą raštą be išankstinio jų sutikimo ir jų nesutikimą su šiuo atskleidimu pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį. Konkrečiai kalbant, 2022 m. kovo 31 d. minėtos institucijos nurodė, kad, kol bus gauta reikiama informacija, jos negali leisti susipažinti su šiuo raštu. 2022 m. balandžio 5 d. jos patvirtino atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais, o 2022 m. gegužės 6 d. pateikė paaiškinimų dėl šio atsisakymo. Iš to matyti, kad Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų, šiuo atveju iki ginčijamo sprendimo priėmimo, išreiškė valią prieštarauti dėl atskleidimo, o to pakanka, nesant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto konkretaus laiko reikalavimo, išskyrus nustatytąjį dėl „išankstinio“ pritarimo atskleidimui.
27 Nesvarbu, kad Komisija neįrodė, kaip ji tvirtina ginčijamame sprendime (to Italijos Respublika nepatvirtino savo įstojimo į bylą paaiškinime), kad Italijos valdžios institucijos pareiškė savo prieštaravimą dar prieš išsiųsdamos pirminį atsakymą.
28 Darytina išvada, kad Komisija teisingai rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi ir kad vykdydama su šia nuostata susijusios valstybės narės pateiktų neatskleidimo motyvų kontrolę (žr. šio sprendimo 40 punktą) ji neprivalėjo išsamiai įvertinti Italijos valdžios institucijų sprendimo dėl prieštaravimo priežasčių.
29 Vadinasi, pirmasis pagrindas turi būti atmestas, nesant reikalo prašyti Komisijos pateikti jos susirašinėjimą su Italijos valdžios institucijomis prieš išsiunčiant pirminį atsakymą.
Antrasis pagrindas, iš esmės susijęs su minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies antros įtraukos, siejamos su to paties straipsnio 5 dalimi, pareigos atlikti kruopštų tyrimą ir pareigos motyvuoti pažeidimu
30 Ieškovė priekaištauja Komisijai, kad pažeidė savo pareigą, kuri net iš pirmo žvilgsnio vertinant prieštaravimą dėl atskleidimo išlieka – patikrinti ir paaiškinti, kaip susipažinimas su prašomu dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti saugomam interesui, šiuo atveju grindžiamam teismo proceso apsauga pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką. Šiuo klausimu ji remiasi būtinu visuomenės teisės susipažinti su dokumentais išimčių siauru aiškinimu, taip pat ginčijamame sprendime vartojamomis hipotetinėmis formuluotėmis, tuo, kad paminėtas tik vienas vykstantis nacionalinis teismo procesas, kuris, beje, nebuvo patikslintas, ir tuo, kad nepateikta paaiškinimų dėl procesinio lygiateisiškumo pažeidimo, palyginti su jos, kuri šioje byloje prašė leisti susipažinti, interesais. Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo ji pabrėžia, kad Italijos valdžios institucijų nurodytas atsisakymo leisti susipažinti motyvas, t. y. kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje nacionalinio teismo byloje yra itin tikėtinas, yra nepakankamas. Be to, ginčijamame sprendime pateikti motyvai yra nepakankami, neaiškūs ir neturintys jokios prasmės.
31 Dublike ieškovė, remdamasi jurisprudencija, pabrėžia, kad būtina nustatyti veiksmingą ryšį tarp prašomos teisės susipažinti su byla ir procesinės pusiausvyros pažeidimo, aiškiai apibrėžto atsižvelgiant į ginčą, o nagrinėjamu atveju vienintelė byla, kurios šalis ji buvo, galutinai užbaigta prieš priimant ginčijamą sprendimą. Be to, ji pažymi, kad, priešingai, nei Komisija teigia šioje instancijoje, ji įspėjo Italijos valdžios institucijas apie būtinybę paaiškinti, kaip prašomo dokumento atskleidimas praktiškai ir realiai pakenktų nagrinėjamam saugomam interesui, juolab kad, jos pačios vertinimu, šis dokumentas gali būti atskleistas. Ji priduria, kad bet kuriuo atveju Komisija neįvykdė savo pareigos išnagrinėti, ar valstybė narė tinkamai motyvavo savo poziciją, kad įsitikintų, kad tokie motyvai egzistuoja, ir tai nurodytų ginčijamame sprendime.
32 Reikia priminti, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, jo tikslas yra užtikrinti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su institucijų dokumentais (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turkija / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 33 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 40 punktas). Pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 dalį ši teisė apima ne tik institucijos parengtus dokumentus, bet ir dokumentus, gautus iš trečiųjų šalių, tarp kurių yra valstybės narės, kaip aiškiai nurodyta to paties reglamento 3 straipsnio b punkte.
33 Vis dėlto teisei susipažinti su dokumentais taikomos tam tikros išimtys, pagrįstos viešuoju ar privačiuoju interesu (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 62 punktas ir 2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 41 punktas). Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė narė gali prašyti institucijos neatskleisti iš jos kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.
34 Nagrinėjamu atveju, kaip matyti išnagrinėjus pirmąjį pagrindą, Italijos Respublika pasinaudojo jai pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį suteikta galimybe ir paprašė Komisijos neatskleisti 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų rašto.
35 Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje atitinkamai valstybei narei suteiktos teisės įgyvendinimas ribojamas konkrečių to paties straipsnio 1–3 dalyse išvardytų išimčių, todėl šiai valstybei narei šiuo atžvilgiu tik pripažįstama teisė dalyvauti priimant institucijos sprendimą. Taigi išankstinis atitinkamos valstybės narės sutikimas, kuris numatytas šio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje, panašus ne į diskrecinę veto teisę, bet į savotišką sutikimą, kad nėra priežasčių taikyti išimties pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalis. Todėl vykstant minėto 4 straipsnio 5 dalimi nustatytam sprendimų priėmimo procesui reikalaujama, kad atitinkama institucija ir valstybė narė atsižvelgtų į šiose 1–3 dalyse numatytas konkrečias išimtis (žr. 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Kadangi Sąjungos teisės normų įgyvendinimas kartu patikėtas institucijai ir valstybei narei, kuri pasinaudojo pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį suteikta galimybe, todėl toks įgyvendinimas priklauso nuo tarp jų vykstančio dialogo, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą jos privalo veikti ir bendradarbiauti taip, kad minėtos taisyklės galėtų būti veiksmingai taikomos (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 85 punktas).
37 Vis dėlto atitinkamos valstybės narės įsikišimas prašytojo atžvilgiu neturi įtakos sprendimo, kurį jam vėliau adresuoja institucija, atsakydama į jo pateiktą paraišką leisti susipažinti su šios institucijos turimu dokumentu, pobūdžiui kaip Sąjungos teisės akto (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 94 punktas ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 60 punktas).
38 Iš šio sprendimo 32–37 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, pirma, kad atitinkama valstybė narė, kuri pasibaigus dialogui su institucija prieštarauja nagrinėjamo dokumento atskleidimui, turi motyvuoti šį prieštaravimą, atsižvelgdama į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse išvardytas išimtis. Institucija iš tikrųjų negali patenkinti valstybės narės pareikšto prieštaravimo dėl iš jos kilusio dokumento atskleidimo, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas arba pateikti motyvai suformuluoti neatsižvelgiant į šias išimtis. Kai, nepaisant aiškaus institucijos išreikšto kvietimo atitinkamai valstybei narei, ši ir toliau nepateikia tokių motyvų, ta institucija turi, jeigu savo ruožtu mano, kad nė viena iš minėtų išimčių netaikoma, leisti susipažinti su prašomu dokumentu (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 87 ir 88 punktai).
39 Be to, kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 3 ir 4 straipsnių, pati institucija turi motyvuoti sprendimą, kuriame ji prašytojui nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais. Tokia pareiga reiškia, kad savo sprendime institucija ne tik nurodo atitinkamos valstybės narės pareikštą prieštaravimą dėl prašomo dokumento atskleidimo, bet taip pat išdėsto šios valstybės narės nurodytas priežastis, kodėl buvo nuspręsta taikyti vieną iš teisės susipažinti su dokumentais išimčių, numatytų to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse. Tokios nuorodos iš tikrųjų gali leisti prašytojui suprasti atmetimo ištakas bei priežastis, o kompetentingam teismui – prireikus vykdyti jam priskirtą kontrolę (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 89 punktas).
40 Darytina išvada, kad atsižvelgdama į dokumentą, kurį atsisakyta atskleisti, institucija neprivalo išsamiai įvertinti valstybės narės nurodyto prieštaravimo motyvų, grindžiamų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 65 punktas ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑344/15, EU:T:2017:250, 45 punktas). Taigi iš skaidrumo principo kylanti konkretaus ir individualaus tyrimo pareiga netaikoma, kai prašymas leisti susipažinti susijęs su iš valstybės narės kilusiu dokumentu pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 81 punktas ir 2018 m. vasario 8 d. Sprendimo POA / Komisija, T‑74/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:75, 61 punktas). Iš tikrųjų tokio išsamaus vertinimo reikalavimas galėtų lemti tai, kad jį atlikusi institucija, į kurią kreiptasi, galėtų suklysti ir pateikti atitinkamą dokumentą prašytojui, nepaisydama valstybės narės, iš kurios kilęs šis dokumentas, tinkamai motyvuoto prieštaravimo (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 64 punktas).
41 Vis dėlto vykdydama pareigą atlikti kruopštų tyrimą institucija turi patikrinti, ar paaiškinimai, kuriuos valstybė narė pateikė prieštaraudama jos dokumentų atskleidimui, jai atrodo prima facie pagrįsti. Institucijai svarbu patikrinti, ar, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes ir taikytinas teisės normas, valstybės narės grindžiant prieštaravimą pateikti motyvai gali iš pirmo žvilgsnio pateisinti tokį atsisakymą, taigi, ar šie motyvai leidžia minėtai institucijai prisiimti Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnyje jai numatytą atsakomybę. Reikia vengti, kad institucija priimtų sprendimą, kurį ji laiko nepagrįstu, nors yra jo autorė ir atsako už jo teisėtumą (2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Šiuo pagrindu ieškovė ginčija būtent pareigos motyvuoti laikymąsi (pirmasis priekaištas), pareigos atlikti kruopštų tyrimą laikymąsi (antrasis priekaištas) ir šio tyrimo rezultatą (trečiasis priekaištas).
43 Kalbant apie pareigos motyvuoti laikymąsi šioje byloje, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 2.1 punkte Komisija nurodė, jog Italijos valdžios institucijos, remdamosi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka, savo atsisakymą atskleisti informaciją grindė tuo, kad būtų pakenkta vykstančių teismo procesų dėl PVM grąžinimo, apie kuriuos jos pranešė, vientisumui ir procesiniam lygiateisiškumui, jei kita minėtų procedūrų šalis galėtų gauti jų 2019 m. spalio 17 d. rašto, kuris konfidencialiai buvo pateiktas Sąjungos institucijoms per „EU Pilot“ procedūrą, susijusią su PVM, nepagrįstai surinkto nuo TIAI mokesčio, grąžinimu. Ji taip pat paminėjo galimus prašymus Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą, kuriais rėmėsi Italijos valdžios institucijos ir kurie galėjo būti pateikti, nes PVM, kuris yra nagrinėjamų nacionalinių procedūrų dalykas, buvo taikomos suderintos Europos taisyklės.
44 Iš to galima daryti išvadą, kad Komisija įsitikino, jog Italijos valdžios institucijų prieštaravimas yra motyvuotas, ir nurodė šiuo klausimu ginčijamame sprendime nurodytus motyvus. Ji sudarė galimybę ieškovei suprasti šių institucijų atsisakymo atskleisti 2019 m. spalio 17 d. raštą motyvus.
45 Vadinasi, pirmąjį prieštaravimą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu, reikia atmesti.
46 Dėl to, kad Komisija laikėsi pareigos atlikti kruopštų tyrimą dėl Italijos valdžios institucijų atsisakymo atskleisti informaciją, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 2.2 punkte „Komisijos prima facie vertinimas“ priminusi taikytinas nuostatas, visų pirma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką ir susijusią jurisprudenciją, Komisija nurodė, kad šios valdžios institucijos pabrėžė, jog 2019 m. spalio 17 d. rašte buvo išdėstyta jų pozicija dėl nepagrįstai nuo TIAI mokesčio surinkto PVM grąžinimo, kad šis klausimas buvo nagrinėjamas Italijos teismuose nagrinėjamose bylose, į kurias buvo pateiktos nuorodos, ir buvo didelė tikimybė, kad Teisingumo Teismui bus pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą. Be to, Komisija nusprendė, kad dėl minėto rašto atskleidimo šios institucijos atsidurtų aiškiai nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kitomis šalimis, nes jos iš anksto žinotų aptariamų institucijų poziciją ir galėtų priderinti bei patikslinti savo argumentus, o tai joms suteiktų sisteminę naudą. Ji padarė išvadą, kad, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka, yra realus, o ne hipotetinis pavojus, kad bus pakenkta Italijoje vykstančiam teismo procesui.
47 Tokia analizė atitinka šio sprendimo 40 ir 41 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje reikalaujamą prima facie vertinimą.
48 Iš tiesų Komisija turi tik patikrinti, ar Italijos valdžios institucijų pateikta informacija įrodo tikėtiną pavojų teismo proceso apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką. Toks tikimybės patikrinimas pagal savo pobūdį reiškia, kad vartojami aiškiai nepatvirtinti žodžiai, todėl Komisijai negalima priekaištauti šiuo klausimu.
49 Vis dėlto Komisija neturi įsitikinti, kad Italijoje būtų konkrečiai ir realiai pakenkta teismo proceso apsaugai. Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia ieškovė, primindama Italijos valdžios institucijoms būtinybę paaiškinti, kaip prašomo dokumento atskleidimas konkrečiai ir realiai pakenktų nagrinėjamam saugomam interesui, Komisija tik priminė šioms valdžios institucijoms jų pareigą atlikti tokią kontrolę, tačiau nemanė, kad ji pati privalo atlikti šią kontrolę.
50 Galiausiai tai, kad Komisija, gavusi kartotinę paraišką, Italijos valdžios institucijoms nurodė mananti, kad jų 2019 m. spalio 17 d. raštas gali būti atskleistas, taip pat patvirtina šiuo atveju atliktą kruopštų tyrimą, nes prie šios informacijos buvo pridėtas prašymas pateikti papildomų paaiškinimų ir priminti jurisprudencijoje įtvirtinti kriterijai, leidžiantys apsaugoti nagrinėjamą interesą pagal šio sprendimo 41 punkte primintą jurisprudenciją, ir Komisijos ir atitinkamos valstybės narės dialogas, kuris turi vykti laikantis lojalaus bendradarbiavimo pareigos (žr. šio sprendimo 36 punktą).
51 Iš to išplaukia, kad antrasis priekaištas, susijęs su tuo, kad Komisija nesilaikė pareigos atlikti kruopštų tyrimą dėl Italijos valdžios institucijų prieštaravimo, taip pat turi būti atmestas.
52 Dėl atsisakymo atskleisti 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštą, siekiant užtikrinti teismo proceso apsaugą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką, pagrįstumo pirmiausia reikia priminti, kad, kai valstybė narė remiasi minėto reglamento 4 straipsnio 5 dalimi ir nurodo to paties straipsnio 1–3 dalyse išvardytus atsisakymo pagrindus, suinteresuotojo asmens, kuriam prašoma institucija atsisakė leisti susipažinti su dokumentu, prašymu Sąjungos teismas turi patikrinti, ar šis atsisakymas galėjo būti teisėtai grindžiamas minėtomis išimtimis ir ar jį lėmė pačios institucijos arba atitinkamos valstybės narės atliktas šių išimčių vertinimas (2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 72 punktas ir 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Batchelor / Komisija, T‑250/08, EU:T:2011:236, 67 punktas). Taigi, kai teisė susipažinti nesuteikiama remiantis aptariamo reglamento 4 straipsnio 5 dalimi, Sąjungos teismas vykdo išsamią Komisijos sprendimo atsisakyti leisti susipažinti kontrolę, grindžiamą atitinkamos valstybės narės atliktu materialiniu šio reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytų išimčių taikymo vertinimu, net jei Komisija atsisakė leisti susipažinti su iš valstybės narės kilusiu dokumentu po to, kai remdamasi prima facie kontrole konstatavo mananti, kad šios valstybės narės pateikti prieštaravimo pagrindai nebuvo pateikti akivaizdžiai netinkamai (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz-Fonds / Komisija, C‑135/11 P, EU:C:2012:376, 70–72 punktus).
53 Be to, primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų teismo proceso apsauga, nebent atitinkamo dokumento atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
54 Teismo proceso apsauga visų pirma reiškia, kad turi būti užtikrintas tiek procesinio lygiateisiškumo principo laikymasis, tiek geras teisingumo vykdymas ir teismo proceso vientisumas (2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 38 punktas).
55 Kalbant apie procesinio lygiateisiškumo principo laikymąsi, reikia pažymėti, kad jeigu dokumentų, kuriuose išdėstyta institucijos arba valstybės narės pozicija dėl ginčo, turinys turėtų būti viešų diskusijų dalykas, jų kritika galėtų neigiamai paveikti institucijos arba valstybės narės atitinkamuose teismuose ginamą poziciją. Be to, kitos šalies galimybė susipažinti su dokumentais, susijusiais su institucijos arba valstybės narės pozicija vykdomame teismo procese, galėtų iškraipyti būtiną pusiausvyrą tarp bylos šalių, kuria grindžiamas procesinio lygiateisiškumo principas, nes įpareigojimas atskleisti būtų taikomas tik vienai institucijai arba valstybei narei, kurios prašoma leisti susipažinti su jos dokumentais, o ne visoms proceso šalims. Vis dėlto procesinio lygiateisiškumo principo būtina laikytis, nes jis neatsiejamas nuo pačios „teisingo bylos nagrinėjimo“ sąvokos (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 86 ir 87 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, EU:C:2012:393, 132 punktą).
56 Vis dėlto, kalbant apie gerą teisingumo vykdymą ir teismo proceso vientisumą, reikia priminti, kad teisės susipažinti su dokumentais netaikymas teisminei veiklai pateisinamas atsižvelgiant į būtinybę per visą teismo procesą užtikrinti šalių tarpusavio diskusijų ir atitinkamo teismo pasitarimų nagrinėjamoje byloje sklandumą ir kad nebūtų išorinio poveikio teisminei veiklai. Dokumentų, kuriuose išdėstyta institucijos ar valstybės narės pozicija, ginama vykstant teismo procesui, atskleidimas leistų daryti (net jeigu taip būtų vien visuomenės suvokimu) išorinį poveikį teisminei veiklai ir pakenkti diskusijų sklandumui (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 92 ir 93 punktus).
57 Taigi pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką viešasis interesas neleidžia atskleisti tik konkretaus teismo proceso tikslais parengtų dokumentų turinio. Šie dokumentai apima per teismo procesą pateiktus paaiškinimus ar aktus, vidaus dokumentus, susijusius su nagrinėjamos bylos parengtiniu tyrimu, ir su byla susijusį atitinkamo generalinio direktorato susirašinėjimą su teisės tarnyba ar advokatų biuru (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką taip pat draudžiama atskleisti dokumentus, kurie buvo parengti ne vien dėl konkretaus ginčo ir kurių atskleidimas konkrečioje byloje gali pažeisti procesinio lygiateisiškumo principą. Vis dėlto tam, kad ši išimtis galėtų būti taikoma, reikia, kad prašomi dokumentai sprendimo, kuriuo atsisakoma leisti su jais susipažinti, priėmimo momentu būtų reikšmingai susiję su vykstančiu teismo procesu. Nors minėti dokumentai nebuvo parengti per konkretų teismo procesą, abiem šiais atvejais galėtų būti labai pakenkta atitinkamo teismo proceso vientisumui ir šalių procesiniam lygiateisiškumui, jei šalys pasinaudotų privilegijuota galimybe susipažinti su kitos šalies vidine informacija, glaudžiai susijusia su nagrinėjamos bylos arba bylos, kuri tuojau pat bus pradėta, teisiniais aspektais (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
59 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštas buvo parengtas ne vien konkrečiam ginčui išspręsti. Tai yra minėtų institucijų atsakymas į Komisijos prašymą pateikti informacijos per „EU Pilot“ procedūrą, jų atžvilgiu pradėtą gavus skundų, susijusių su nepagrįstai nuo TIAI mokesčio surinkto PVM grąžinimo tvarka. Primenama, kad „EU Pilot“ procedūrų tikslas – patikrinti, ar valstybėse narėse laikomasi Sąjungos teisės ir ar ji teisingai taikoma (žr. šio sprendimo 15 punktą). Šiuo tikslu Komisija paprastai naudojasi prašymais pateikti patikslinimus ir informaciją, adresuotais tiek susijusioms valstybėms narėms, tiek atitinkamiems piliečiams ir įmonėms (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑669/11, EU:T:2014:814, 64 punktas). Taigi tai yra administracinio pobūdžio procedūra, per kurią gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, įskaitant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teisme, tačiau šiuo atveju taip nebuvo, nes Komisija nusprendė nepradėti tokios procedūros (žr. šio sprendimo 15 punktą).
60 Vis dėlto Italijos valdžios institucijos Komisijai nurodė, kad Italijos valdžios institucijų 2019 m. spalio 17 d. rašto atskleidimas galėtų pakenkti kompetentingų institucijų, kaip šalių tam tikruose Italijos teismuose nagrinėjamuose ieškiniuose, pozicijai, ir pateikė visų susijusių teismo procesų apibendrinamąją lentelę (toliau – lentelė), kurią Komisija nurodė atsiliepimo į ieškinį priede.
61 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, iš lentelės matyti, jog vyksta keli procesai, o ne vienas. Atsižvelgiant į lentelę ir kelis kartus ginčijamame sprendime padarytą nuorodą į kelis nacionalinius teismo procesus (2.1 punkto ketvirta, aštunta ir devinta pastraipos, iš kurių vienoje nurodoma lentelė, taip pat 2.2 punkto dvyliktoje ir keturioliktoje pastraipose), nuoroda į vieną procedūrą ginčijamo sprendimo 2.2 punkto dviejose paskutinėse pastraipose gali būti laikoma rašybos klaida. Galima pridurti, kad bet kuriuo atveju išimtis, susijusi su teismo proceso apsauga, gali pateisinti atsisakymą atskleisti informaciją, net jei tai susiję tik su vienu teismo procesu (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 98 punktą).
62 Be to, tiek, kiek ieškovė remiasi tuo, kad ji pati dalyvavo tik viename iš lentelėje nurodytų procesų, kuris, be to, buvo užbaigtas priimant sprendimą dėl prašymo leisti susipažinti su dokumentais, galima pažymėti, kad, atskleidus 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštą, jis galėtų būti labai plačiai paviešintas, o tai leistų, visų pirma kitų tebevykstančių bylų šalims, remtis šiuo raštu prieš Italijos valdžios institucijas šiuose procesuose (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 56 punktą).
63 Reikia nustatyti, ar 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštas turi reikšmingą ryšį su lentelėje nurodytais nacionaliniais teismo procesais, išskyrus tą, kurio šalis buvo ieškovė ir kuris buvo baigtas priimant sprendimą dėl prašymo leisti susipažinti su dokumentais.
64 Kaip matyti iš lentelės, devyni iš dvylikos nurodytų procesų, išskyrus ieškovės procesą, tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl prašymo leisti susipažinti su dokumentais, buvo nagrinėjami, kaip to reikalaujama pagal jurisprudenciją, siejamą su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka (žr. 2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ir buvo susiję su Italijos mokesčių administratoriaus pareikštais ieškiniais dėl PVM nuo TIAI mokesčio pagal 1972 m. spalio 26 d. decreto n. 633 del Presidente della Repubblica – Istituzione e disciplina dell’imposta sul valore aggiunto (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 633, kuriuo nustatomas ir reglamentuojamas PVM) (GURI, Nr. 292, paprastasis priedas, 1972 m. lapkričio 11 d.) grąžinimo.
65 Taigi tarp šių procesų, susijusių su Italijos mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojų ginčais dėl PVM nuo TIAI mokesčio grąžinimo, ir 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų rašto, pateikto vykdant pasirengimo nagrinėti bylą priemonę, kuris, kaip matyti iš jo teksto, yra Italijos ministerijų pozicija dėl šio grąžinimo tvarkos, yra akivaizdus ryšys. Iš tiesų minėtame rašte atskleidžiama Italijos valdžios institucijų pozicija dėl ginčijamo klausimo, iškelto Italijos teismuose vykstančiuose procesuose, taip įrodant reikšmingą ir glaudų ryšį su nagrinėjamų bylų teisiniais aspektais, kurių reikalaujama pagal jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 26 d. Sprendimo Troy Chemical Company / Komisija, T‑662/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:442, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
66 Galėtų būti smarkiai pakenkta šalių procesiniam lygiateisiškumui, jeigu šalys turėtų privilegijuotą galimybę susipažinti su šia kitos šalies informacija, kuri, nors glaudžiai susijusi su nagrinėjamų ginčų teisiniais aspektais, konfidencialiai buvo pateikta Komisijai per „EU Pilot“ procedūrą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Leino-Sandberg / Parlamentas, T‑421/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:592, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, Italijos valdžios institucijų 2019 m. spalio 17 d. rašto atskleidimas faktiškai įpareigotų tas institucijas gintis nuo priešingų šalių priekaištų dėl minėtame rašte išdėstytų argumentų, kuriais jos prireikus nesirėmė, siekdamos apsiginti Italijos teismuose, ir taip būtų pakenkta jų gynybos veiksmingumui, nors kitos nagrinėjamų bylų šalys tokio spaudimo nepatirtų (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Leino-Sandberg / Parlamentas, T‑421/17 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:592, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų, kaip pažymi Italijos Respublika, atsižvelgiant į skirtingą, pirma, „EU Pilot“ procedūros, kuria siekiama išspręsti galimą Sąjungos teisės pažeidimą, ir, antra, nagrinėjamų teismo procesų tarp Italijos mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojų pobūdį, Italijos valdžios institucijų Komisijai ir nacionaliniams teismams nurodyti duomenys nebūtinai yra tokie patys.
67 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų rašto, kuriame išdėstyta šių valdžios institucijų ginama pozicija dėl esminių klausimų keliuose nagrinėjamuose ginčuose, atskleidimas leistų daryti (net jeigu taip būtų vien visuomenės suvokimu) išorinį spaudimą teisminei veiklai ir pakenkti diskusijų sklandumui (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 92 ir 93 punktus). Teisės susipažinti su dokumentais taikymo išimtis teisminei veiklai pateisinama atsižvelgiant į būtinybę per visą teismo procesą užtikrinti šalių tarpusavio diskusijų ir atitinkamo teismo pasitarimų nagrinėjamoje byloje sklandumą ir kad nebūtų išorinio poveikio teisminei veiklai (2020 m. vasario 6 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de la Coruña / Komisija, T‑485/18, EU:T:2020:35, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
68 Šių svarstymų nepaneigia ieškovės argumentas, kad vien teiginio apie itin tikėtiną atitinkamo Italijos teismo prašymo priimti prejudicinį sprendimą pobūdį nepakanka pagrįsti atsisakymą atskleisti 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštą.
69 Žinoma, buvo nuspręsta, jog tam, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta išimtis galėtų būti taikoma dokumentams, kurie nebuvo parengti per konkretų teismo procesą, reikia, kad prašomi dokumentai sprendimo, kuriuo atsisakoma leisti su jais susipažinti, priėmimo momentu būtų reikšmingai susiję arba su Sąjungos teisme vykstančiu teismo procesu, dėl kurio atitinkama institucija remiasi šia išimtimi, arba nacionaliniame teisme vykstančiu procesu, jeigu jame keliamas Sąjungos teisės akto aiškinimo ar galiojimo klausimas, todėl, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, prašymas priimti prejudicinį sprendimą atrodo ypač tikėtinas (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 88 ir 89 punktai ir 2018 m. vasario 7 d. Sprendimo Access Info Europe / Komisija, T‑852/16, EU:T:2018:71, 67 punktas).
70 Šio sprendimo 69 punkte minėti sprendimai buvo priimti bylose, kuriose buvo nagrinėjami pačių institucijų parengti dokumentai, o ne, kaip šioje byloje, iš valstybių narių kilę ir institucijai perduoti dokumentai. Iš tiesų, kalbant apie institucijos parengtą dokumentą, pažymėtina, kad pažeisti atitinkamos institucijos procesinį lygiateisiškumą ir gynybos pajėgumą galima tik vykstant procesams, kuriuose ji dalyvauja, t. y. procesams, kurie iš principo vyksta Sąjungos teisme.
71 Vis dėlto iš valstybės narės kilusio dokumento, susijusio su nacionaliniuose teismuose vykstančiais procesais, kurių šalis yra valstybė, kaip šioje byloje, atveju atsižvelgiama būtent į procesinio lygiateisiškumo šiuose nacionaliniuose procesuose garantiją. Iš to išplaukia, kad klausimas, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Italijos teismas, į kurį buvo kreiptasi nagrinėjamuose nacionaliniuose procesuose, buvo itin tikėtinas, nagrinėjamu atveju nesusijęs su šia byla (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:182, 56–65 punktus).
72 Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį priekaištą, grindžiamą tuo, kad atskleidus 2019 m. spalio 17 d. Italijos valdžios institucijų raštą nebūtų pakenkta teismo proceso apsaugai.
73 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti antrąjį pagrindą, kaip ir visą ieškinį, nesant reikalo taikyti kitų tyrimo priemonių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
75 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Veneziana Energia Risorse Idriche Territorio Ambiente Servizi SpA (Veritas) padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
da Silva Passos | Gervasoni | Półtorak |
Paskelbta 2024 m. sausio 24 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.