PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAS
2004 m. balandžio 29 d.?(1)
„Konkurencija – Kartelis – Grafito elektrodų rinka – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – Baudų dydžio nustatymas – Sankcijų sumavimas – Baudų nustatymo metodo gairės – Taikytinumas – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės – Lengvinančios aplinkybės – Pajėgumas sumokėti baudą – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Mokėjimo sąlygos“
Sujungtose bylose T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01
Tokai Carbon Co. Ltd, įsteigta Tokijuje (Japonija), iš pradžių atstovauta advokatų G. Van Gerven, T. Franchoo ir M. De Grave, vėliau – G. Van Gerven ir T. Franchoo, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
SGL Carbon AG, įsteigta Vysbadene (Vokietija), atstovaujama advokatų M. Klusmann, F. Wiemer ir C. Canenbley,
Nippon Carbon Co. Ltd, įsteigta Tokijuje (Japonija), atstovaujama advokato H. Gilliams,
Showa Denko KK, įsteigta Tokijuje (Japonija), atstovaujama advokatų M. Dolmans, P. Werdmuller ir solisitoriaus J. Temple-Lang,
GrafTech International Ltd, buvusi UCAR International Inc, įsteigta Vilmingtone, Delavere (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama QC K. Lasok ir baristerio B. Hartnett, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
SEC Corp., įsteigta Amagasakyje, Hyogo (Japonija), atstovaujama advokato K. Platteau,
The Carbide/Graphite Group Inc., įsteigta Pitsburge (Jungtinės Amerikos Valstijos), iš pradžių atstovauta advokatų M. Seimetz ir J. Brücher, vėliau – P. Grund, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą W. Mölls ir P. Hellström ir byloje T‑246/01 – W. Wils, padedamų byloje T‑239/01 advokato H.‑J. Freund, o bylose T‑244/01, T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01 baristerių J. Flynn ir C. Kilroy, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymų visiškai arba iš dalies panaikinti 2001 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimą 2002/271/EB, susijusį su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/E-1/36.490 – Grafito elektrodai) (OL L 100, 2002, p. 1),
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai J. Pirrung ir A. W. H. Meij,
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. liepos 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Bylų faktinės aplinkybės ir procesas
1 2001 m. liepos 18 d. Sprendimu 2002/271/EB, susijusiu su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/E-1/36.490 – Grafito elektrodai) (OL L 100, 2002, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija grafito elektrodų sektoriuje konstatavo įvairių įmonių susitarimus ir suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (toliau – EEE) susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.
2 Grafito elektrodai daugiausia yra naudojami elektros lanko krosnyse plienui gaminti. Plieno gamybą, naudojant šias krosnis, iš esmės sudaro perdirbimo procesas, kai plieno laužas perdirbamas į naują plieną, skirtingai nei klasikinė plieno gamyba iš geležies rūdos, naudojant deguonies aukštakrosnes. Metalo laužui lydyti skirtoje elektrinėje krosnyje devyni elektrodai yra sugrupuoti į iš trijų elektrodų sudarytas kolonas. Dėl intensyvaus lydymosi proceso vienas elektrodas sunaudojamas maždaug per aštuonias valandas. Vienam elektrodui pagaminti reikia maždaug dviejų mėnesių. Jokia kita prekė negali pakeisti grafito elektrodų šiame gamybos procese.
3 Grafito elektrodų paklausa yra tiesiogiai susijusi su plieno gamyba elektros lanko krosnyse. Pagrindiniai klientai yra plieno gamintojai, kurių užsakymai sudaro 85 % visų užsakymų. 1998 m. bendra pasaulinė plieno gamyba pasiekė 800 mln. tonų, iš kurių 280 mln. tonų pagaminta elektros lanko krosnyse. Per pastaruosius 20 metų gamyba elektros lanko krosnyse išaugo (1998 m. gamyba sudarė 35 %, palyginti su 18 % prieš 20 metų).
4 Grafito elektronų kaina nustatoma už toną nacionaline valiuta. 1998 m. kaina buvo 5 600 Vokietijos markių (DEM) (apie 2 863 eurų) už toną. Didesnių matmenų elektrodų kaina yra 15–30 % didesnė.
5 Devintajame dešimtmetyje technologiniai pasiekimai leido labai sumažinti elektrodų sunaudojimą pagamintai plieno tonai. Šiuo laikotarpiu visa plieno gamybos pramonė patyrė didelių pertvarkų. Elektrodų paklausos sumažėjimas lėmė pasaulinės elektrodų pramonės persitvarkymą. Buvo uždaryta daug gamyklų.
6 2001 m. devyni Vakarų gamintojai aprūpino Europos rinką grafito elektrodais: SGL Carbon AG (toliau – SGL), įsteigta Vokietijoje, ir UCAR International Inc. (toliau – UCAR), įsteigta Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kartu patenkinusios daugiau nei <...>(2) paklausos, ir dvi smulkios Europos gamintojos VAW Aluminium AG (toliau – VAW) ir Conradty, įsteigtos Vokietijoje, kartu turinčios maždaug <...> % rinkos. Carbide/Graphite Group Inc. (toliau – C/G), turinti maždaug 7 % rinkos, prekes Europos rinkai teikė iš JAV. Japonijos gamintojos Showa Denko KK (toliau – SDK), Tokai Carbon Co. Ltd. (toliau – Tokai), Nippon Carbon Co. Ltd. (toliau – Nippon) ir SEC Corp. (toliau – SEC) kartu priklausė 3–4 % Europos rinkos.
7 1997 m. birželio 5 d. Komisijos pareigūnai be įspėjimo, taikydami 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL 13 p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t. p. 3), 14 straipsnio 3 dalį, vienu metu pradėjo patikrinimą SGL, Conradty ir VAW Vokietijoje bei UCAR Prancūzijoje.
8 Tą pačią dieną Federal Bureau of Investigation (FTB) pareigūnai JAV pradėjo kratas kai kurių gamintojų patalpose. Po šių kratų dėl SGL, SDK, Tokai ir UCAR buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamo kartelio. Visi kaltinamieji prisipažino kalti dėl visų jiems inkriminuojamų kaltinimų ir sutiko mokėti tokias nustatytas baudas: SGL – 135 mln. JAV dolerių (USD), UCAR – 110 mln. USD, SDK – 32,5 mln. USD ir Tokai – 6 mln. USD, o C/G buvo atleista nuo atsakomybės. Vėliau SEC ir Nippon taip pat prisipažino kaltos ir sutiko sumokėti atitinkamai 4,8 mln. ir 2,5 mln. USD baudas.
9 2000 m. sausio mėn. Japonijos bendrovė Mitsubishi Corp., kuriai 1991–1995 m. priklausė 50 % UCAR kapitalo, taip pat buvo apkaltinta padariusi nusikaltimą JAV. 2001 m. vasario mėn. Mitsubishi buvo pripažinta kalta dėl neteisėto grafito elektrodų gamintojų kartelio skatinimo ir palaikymo. Jai buvo skirta 134 mln. USD bauda.
10 Pirkėjų grupės vardu JAV prieš SGL, UCAR, C/G ir SDK buvo pradėti procesai dėl trigubos žalos atlyginimo ir palūkanų (triple damages).
11 Kanadoje 1999 m. kovo mėn. UCAR buvo skirta 11 mln. Kanados dolerių (CAD) bauda pagal Kanados konkurencijos įstatymą. 2000 m. liepos mėn. SGL prisipažino kalta ir sutiko mokėti 12,5 mln. CAD baudą už tą patį pažeidimą. 1998 m. birželio mėn. Kanados plieno gamintojai SGL pareiškė civilinius ieškinius SGL, UCAR, C/G ir SDK dėl neteisėto kartelio.
12 2000 m. sausio 24 d. Komisija apkaltintoms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Administracinė procedūra buvo užbaigta 2001 m. liepos 18 d. priėmus ginčijamą sprendimą, kuriuo įmonės ieškovės ir VAW buvo apkaltintos pasauliniu lygiu nustačiusios kainas bei pasidalijusios nacionalines ir regionines nagrinėjamos prekės rinkas pagal „vietos gamintojo“ principą: UCAR buvo atsakinga už JAV ir tam tikras Europos dalis, SGL – už likusią Europos dalį, SDK, Tokai, Nippon ir SEC buvo atsakingos už Japoniją ir tam tikras Tolimųjų Rytų dalis, o Amerikos ir Europos rinkose aktyviai veikianti C/G iš esmės tik laikėsi UCAR ir SGL nustatytų kainų.
13 Pagal tą patį ginčijamą sprendimą pagrindiniai kartelio principai buvo šie:
– grafito elektrodų kainos turėjo būti nustatomos pasauliniu lygiu,
– sprendimus dėl kiekvienos bendrovės kainų turėjo priimti tik prezidentas ar generaliniai direktoriai,
– „vietos gamintojas“ turėjo nustatyti rinkos kainą savo „teritorijoje“, o kiti gamintojai privalėjo jos „laikytis“,
– „ne vietos“ rinkose, tai yra rinkose, kuriose nebuvo nė vieno „vietos“ gamintojo, kainos nustatomos bendru susitarimu,
– „ne vietos“ gamintojai negalėjo agresyviai konkuruoti ir turėjo pasitraukti iš kitiems priklausančių „vietos“ rinkų,
– gamybos apimtys neturėjo didėti (Japonijos gamintojai turėjo mažinti savo apimtis),
– nebuvo galima perduoti jokių technologijų karteliui nepriklausantiems gamintojams.
14 Ginčijamame sprendime toliau nurodoma, kad minėti pagrindiniai principai buvo įgyvendinami kartelio susirinkimuose, vykusiuose įvairiais lygiais: „vadovų“ susirinkimai, „darbo“ susirinkimai, Europos gamintojų grupės susirinkimai (be Japonijos įmonių), specialioms rinkoms skirti nacionaliniai ar regioniniai susirinkimai ir dvišaliai kontaktai tarp įmonių.
15 Dėl kartelio trukmės ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nustatyta, kad visų apkaltintų įmonių pažeidimo pradžia laikoma 1992 m. gegužės mėn., išskyrus C/G, kurios pažeidimo pradžia pripažintas 1993 m. sausio mėnuo. Buvo nustatytos tokios pažeidimo pabaigos datos: SGL ir UCAR – 1998 m. kovo mėn., Tokai, Nippon ir SEC – 1998 m. vasario mėn., SDK – 1997 m. balandžio mėn., VAW – 1996 m. pabaiga ir C/G – 1996 m. lapkričio mėnuo.
16 Remdamasi ginčijamame sprendime pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais vertinimais, Komisija karteliu apkaltintoms įmonėms nustatė baudas, kurios buvo apskaičiuotos pagal metodą, nurodytą Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 11 t. p. 71, toliau – gairės) bei Pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).
17 Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsniu skiriamos tokios baudos:
SGL: 80,2 mln. eurų,
UCAR: 50,4 mln. eurų,
VAW: 11,6 mln. eurų,
SDK: 17,4 mln. eurų,
Tokai: 24,5 mln. eurų,
Nippon: 12,2 mln. eurų,
SEC: 12,2 mln. eurų,
C/G: 10,3 mln. eurų.
18 Rezoliucinės dalies 4 straipsnyje atitinkamos įmonės įpareigojamos sumokėti baudas per tris mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą gavimo dienos, o to nepadarius skaičiuojamos 8,04 % palūkanos.
19 Ieškovėms apie ginčijamą sprendimą buvo pranešta 2001 m. liepos 24–30 dienomis.
20 Ginčijamas sprendimas ieškovėms buvo išsiųstas kartu su 2001 m. liepos 23 d. lydraščiu, kuriame nurodytas skirtos baudos dydis ir mokėjimo sąlygos (toliau – liepos mėn. laiškas). Lydraštyje nurodyta, kad praleidus sprendime nustatytą terminą baudai sumokėti Komisija imsis veiksmų išieškoti atitinkamas sumas; tačiau sprendimą apskundus Pirmosios instancijos teisme Komisija nesiims veiksmų sprendimui įgyvendinti, jeigu bus sumokėtos 6,04 % palūkanos ir pateikta banko garantija.
21 Apie liepos mėn. laišką SGL buvo pranešta 2001 m. liepos 24 d., o UCAR – 2001 m. liepos 26 dieną. Atsakydama į UCAR pastabas dėl mokėjimo sąlygų, 2001 m. rugpjūčio 9 d. Komisija jai nusiuntė laišką (toliau – rugpjūčio mėn. laiškas), kuriame nurodė nepriimanti, pirma, pasiūlymo sumokėti sumą, kuri neapima viso baudos dydžio ir mokėtinų palūkanų ir, antra, UCAR turto įkeitimo, užtikrinančio baudos sumokėjimą. Apie rugpjūčio mėn. laišką UCAR buvo pranešta 2001 m. rugpjūčio 10 dieną.
22 Tokiomis aplinkybėmis 2001 m. spalio 1–9 d. įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, išskyrus VAW, pateikė atskirus ieškinius Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje.
23 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pateikti šalims tam tikrus klausimus. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą. Vėliau, išklausęs šalis šiuo klausimu, antrosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 50 straipsniu, 2003 m. birželio 5 d. priėmė nutartį sujungti septynias bylas, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas galutinis sprendimas. Be to, jis nusprendė pripažinti konfidencialiais tam tikrus bylos medžiagoje esančius dokumentus. Per 2003 m. liepos 3 d. posėdį buvo išklausytos šalių, išskyrus posėdyje nedalyvavusios C/G, žodinės pastabos ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
24 2003 m. rugsėjo 26 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu GrafTech International Ltd (buvusi UCAR) paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą ir taikyti laikinąsias priemones dėl liepos ir rugpjūčio mėn. laiškuose numatytų jai skirtos baudos mokėjimo sąlygų (Byla T‑246/01 R). GrafTech atsiėmus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2004 m. kovo 24 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmininkas nutarė išbraukti Bylą T‑246/01 R iš Pirmosios instancijos teismo registro ir priteisė iš GrafTech bylinėjimosi išlaidas.
Šalių reikalavimai
25 Tokai (T‑236/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį (ir prireikus 4 straipsnį), kiek juo jai skiriama 24,5 mln. eurų bauda, arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, gerokai sumažinti baudos dydį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
26 SGL (T‑239/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atitinkamai sumažinti baudos dydį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
27 Nippon (T‑244/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jame konstatuojama, kad ji dalyvavo pažeidžiant EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn.,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, kiek juo jai skiriama 12,2 mln. eurų bauda,
– nepatenkinus ankstesnių reikalavimų, gerokai sumažinti baudos dydį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
28 SDK (T‑245/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio d punktą,
– nepatenkinus ankstesnio reikalavimo, sumažinti baudos dydį iki 2,95 mln. eurų ar bet kokios sumos, kurią Pirmosios instancijos teismas pripažintų pagrįsta,
– vadovaujantis Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktu, paprašyti Komisijos pateikti visus dokumentus, parodančius, kaip buvo apskaičiuota skirta bauda,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 UCAR (T‑246/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– nustatyti tyrimo priemones, kurias Teismas manys esant reikalingas,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, kiek juo jai skiriama bauda arba, nepatenkinus šio reikalavimo, sumažinti jos dydį,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnį, kiek jis su ja susijęs, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, pakeisti baudai taikomas mokėjimo sąlygas pagal ieškinio 50 priede įtvirtintas nuostatas,
– panaikinti liepos mėn. laišką arba, nepatenkinus šio reikalavimo, pakeisti jame nurodytas sąlygas pagal ieškinio 50 priede įtvirtintas nuostatas,
– panaikinti rugpjūčio mėn. laišką arba, nepatenkinus šio reikalavimo, pakeisti jame nurodytas sąlygas pagal ieškinio 50 priede įtvirtintas nuostatas,
– nurodyti imtis bet kokių kitų priemonių, kurios gali pasirodyti teisingos,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 SEC (T‑251/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, kiek juo jai skiriama 12,2 mln. eurų bauda,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, gerokai sumažinti baudos dydį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
31 C/G (T‑252/01) Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimą, kiek juo jai skiriama bauda,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti jai skirtos baudos dydį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
32 Bylose T‑236/01, T‑239/01, T‑245/01, T‑251/01 ir T‑252/01 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
33 Bylose T‑244/01 ir T‑246/01 ji Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– padidinti baudą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
34 Daugelyje bylų ieškovės iš esmės siekia tik paskirtų baudų panaikinimo arba sumažinimo, nurodydamos, kad Komisija neatsižvelgė į kitose valstybėse jau paskirtas baudas, klaidingai taikė gaires ir pranešimą dėl bendradarbiavimo, tačiau neginčydamos ginčijamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių tikrumo. Vis dėlto tam tikruose ieškiniuose taip pat prašoma panaikinti visą ginčijamą sprendimą ir juose remiamasi pagrindais dėl viso ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir (arba) dėl nustatant pažeidimus Komisijos padarytų klaidų. Galiausiai dviejose bylose ginčijamos skirtų baudų mokėjimo sąlygos.
35 Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti reikalavimus panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba tam tikras jame konstatuotas faktines aplinkybes. Toliau bus nagrinėjami reikalavimai dėl ginčijamo sprendimo 3 straipsnio panaikinimo arba, vadovaujantis gairėmis ir pranešimu dėl bendradarbiavimo, nustatytų baudų sumažinimo. Galiausiai bus nagrinėjami reikalavimai dėl baudų mokėjimo sąlygų.
A - Dėl reikalavimų panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba tam tikras faktines išvadas
1. Dėl reikalavimų panaikinti visą ginčijamą sprendimą
a) Byla T‑239/01
36 SGL yra vienintelė ieškovė, kurios aiškus pagrindinis reikalavimas – panaikinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su šia įmone. Šiam reikalavimui paremti pateikiami pagrindai yra susiję su įvairiais procedūros pažeidimais.
Dėl tariamo atsisakymo leisti susipažinti su visa bylos medžiaga
37 SGL kaltina Komisiją, kad ši atsisakė suteikti galimybę susipažinti su jos vidaus dokumentais ir nepateikė jokio minėtų dokumentų arba dokumentų, kuriuose atskleidžiamos komercinės paslaptys ar konfidenciali informacija, sąrašo arba nekonfidencialios santraukos. Dėl šio ieškovės teisės į gynybą pažeidimo ji negalėjo susidaryti bendro įspūdžio apie Komisijos ir kitų suinteresuotų įmonių kontaktus joms bendradarbiaujant. Todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti.
38 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Komisija privalo suinteresuotoms įmonėms ir įmonių asociacijoms sudaryti sąlygas susipažinti su visa tyrimo byla, išskyrus dokumentus, kuriuose užfiksuotos kitų įmonių komercinės paslaptys arba kita konfidenciali informacija, ir Komisijos vidaus užrašus, kad jos galėtų tinkamai pasirengti gynybai dėl pranešime apie kaltinimus nurodytų jiems inkriminuojamų kaltinimų (žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 170 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
39 Kadangi SGL Pirmosios instancijos teisme tvirtina, kad Komisija turėjo jai pateikti bent jau savo dokumentų, kuriuose yra konfidencialios arba slaptos informacijos, nekonfidencialią santrauką, reikia pripažinti, jog per administracinę procedūrą ieškovė nepateikė tokio prašymo. Iš tiesų jos 2000 m. kovo 9 d. laiške ir 2000 m. balandžio 4 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus nurodoma tik į Komisijos vidaus dokumentus, o kovo 9 d. laiške SGL netgi pripažino, kad Komisija jai pateikė dokumentų, su kuriais galima susipažinti, sąrašą. Tokiomis aplinkybėmis Komisija neturėjo savo iniciatyva sudaryti sąlygų susipažinti su nurodytais sąrašais ir santraukomis (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95– T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95– T‑65/95, T‑68/95– T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, toliau – Sprendimas Cementas, 383 punktą).
40 Dėl prašymo susipažinti su vidaus dokumentais, su kuriais susipažinti Komisija neprivalo sudaryti sąlygų (38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 170 punktas), reikia priminti, kad toks galimybės susipažinti ribojimas yra pateisinamas būtinybe užtikrinti gerą Komisijos veikimą baudžiant už Sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimus; vidaus dokumentai gali būti pateikiami susipažinti tik tada, jei tai būtina dėl ypatingų bylos aplinkybių, remiantis svariomis nuorodomis, kurias turi pateikti suinteresuotoji šalis, ir šis reikalavimas yra taikytinas ir Bendrijos teisme, ir per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą (žr. 39 punkte minėto Sprendimo Cementas 420 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Nors SGL bendrai tvirtina, kad, vertinant bendradarbiavimą, dėl Komisijos vidaus dokumentų ji galėjo atsidurti blogesnėje padėtyje nei kitos įmonės, vis dėlto ji nepateikė jokių rimtų įrodymų, nurodančių aplinkybes, dėl kurių buvo būtina susipažinti su nagrinėjamais dokumentais.
41 Be to, šiuo klausimu Komisija pažymėjo, o SGL neprieštaravo, kad dokumentai, susiję su įmonių bendradarbiavimu, buvo ne jos vidaus byloje, bet tyrimo byloje, su kuria įmonės galėjo susipažinti. Galiausiai, kaip matyti iš daugelio kaltinimų dėl SGL skirtos baudos apskaičiavimo (žr. 384 ir paskesnius punktus), iš tiesų ji lygino savo ir kitų kartelio narių bendradarbiavimą, o tai patvirtina Komisijos teiginį.
42 Tokiomis aplinkybėmis Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad ji SGL neatskleidė savo vidaus dokumentų ir nepateikė minėtų dokumentų sąrašo arba nekonfidencialių santraukų.
43 Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl tariamai negalutinio pranešimo apie kaltinimus pobūdžio
44 SGL nurodo, kad 2000 m. sausio 24 d. pranešimas apie kaltinimus nebuvo galutinis. Iš tiesų, nors 2000 m. gegužės 4 d. laiške Komisija pripažino, kad kai kurių įmonių atsakymai į šį pranešimą buvo netikslūs ir prieštaringi, prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pranešimo apie kaltinimus nepakeitė, todėl SGL neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės būti išklausytai dėl galutinio tyrimo rezultato.
45 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad nėra nė vienos normos, draudžiančios Komisijai po pranešimo apie kaltinimus siųsti šalims naujus dokumentus, kurie, jos nuomone, patvirtina jos argumentus, jeigu ji įmonėms skiria pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl šių dokumentų (žr. 38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 190 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
46 Šioje byloje Komisija pripažįsta, kad kai kurie atsakymai į pranešimą apie kaltinimus buvo prieštaringi ir juose pateikti kaltinimai kitoms įmonėms. Todėl ji suteikė galimybę susipažinti su nekonfidencialia šių atsakymų redakcija ir leido įmonėms pateikti pastabas šiuo klausimu 2000 m. gegužės 25 d. posėdyje. Vis dėlto šių atsakymų pagrindu ji nepadarė jokių apkaltinančių išvadų.
47 Vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, reikalavimo, pagal kurį iš pranešimo apie kaltinimus suinteresuotieji asmenys turi turėti galimybę tinkamai susipažinti su informacija apie veiksmus, dėl kurių Komisija juos kaltina, yra laikomasi, jei ginčijamu sprendimu suinteresuotieji asmenys nėra kaltinami pažeidimais, kurie skiriasi nuo nurodytųjų pranešime apie kaltinimus, ir jame nurodomi tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pasiaiškinti (2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, toliau – Sprendimas FETTCSA, 109 punktas). Tačiau šioje byloje niekas netrukdė SGL palyginti pranešimą apie kaltinimus su ginčijamo sprendimo tekstu, siekiant patikrinti, ar Komisija rėmėsi naujais kaltinimais, kurių nebuvo pranešime apie kaltinimus ir dėl kurių SGL negalėjo pateikti nuomonės prieš priimant ginčijamą sprendimą. Vis dėlto SGL nenurodo, kad pranešimas apie kaltinimus ir ginčijamas sprendimas šiuo klausimu skyrėsi.
48 Bet kuriuo atveju pakanka, kad Komisija suteiktų galimybę įmonėms pareikšti nuomonę būtent dėl pranešimui apie kaltinimus pateiktų pastabų. Šioje byloje SGL nekaltina Komisijos pažeidus jos teisę būti išklausytai konkrečiai šiuo klausimu. Ji skundžiasi tik dėl to, kad Komisijos priimtos pastabos buvo išimtinai žodinės, tačiau neįrodo, kad ji būtų galėjusi tinkamai ginti savo poziciją tik esant rašytinėms pastaboms.
49 Todėl šį pagrindą reikia atmesti.
Dėl tariamai neteisėtos bylą nagrinėjusio pareigūno ataskaitos
50 Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad 2001 m. gegužės 28 d. bylą nagrinėjantis pareigūnas, taikydamas 2001 m. gegužės 23 d. Komisijos sprendimo 2001/462/EB, EAPB dėl bylas nagrinėjančių pareigūnų įgaliojimų tam tikrose konkurencijos bylose (OL L 162, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t. p. 151) 15 straipsnį, pateikė galutinę ataskaitą, kurioje nurodyta:
„Sprendimo projekte nėra reikalo pateikti specifinių pastabų dėl teisės būti išklausytam. Suinteresuotos įmonės nenurodė jokių problemų, susijusių su procedūra. Sprendimo projekte nėra jokių kaltinimų, dėl kurių suinteresuotos įmonės negalėjo iš anksto pareikšti pozicijos.“
51 Tokiomis aplinkybėmis SGL teigia, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas klaidingai nustatė, kad ji nenurodė buvus problemų, susijusių su procedūra. Pačiame ginčijamame sprendime pripažįstama, kad SGL skundėsi dėl negalėjimo susipažinti su visa bylos medžiaga. Pažeisdamas Sprendimo 2001/462 8 straipsnį, bylą nagrinėjantis pareigūnas nepateikė komentarų dėl atsakyme į pranešimą apie kaltinimus SGL pateikto prašymo susipažinti su bylos medžiaga. Taigi jo galutinėje ataskaitoje buvo klaidų, kurios SGL atžvilgiu galėjo neigiamai paveikti Komisijos narių kolegijos diskusijų rezultatą. Bylą nagrinėjantis pareigūnas taip pat nenagrinėjo problemų, susijusių su kai kurių įmonių atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus buvusiais prieštaravimais ir kaltinimais, dėl kurių SGL posėdyje galėjo pareikšti pastabas tik žodžiu. Nors SGL prieštaravo tokiems veiksmams, bylą nagrinėjusio pareigūno ataskaitoje šis procedūros pažeidimas nepaminėtas.
52 Pirmosios instancijos teismas primena, kad, vadovaujantis Sprendimo 2001/462 2, 3 ir 8 konstatuojamosiomis dalimis, Komisija privalo užtikrinti, kad konkurencijos procedūroje suinteresuotų šalių teisė būti išklausytoms būtų garantuojama per visą šią procedūrą; ji turi administracines bylas pavesti konkurencijos klausimus išmanančiam nepriklausomam asmeniui, kurio sąžiningumas padidintų bylų nagrinėjimo objektyvumą, skaidrumą ir veiksmingumą. Vadovaujantis minėto sprendimo 15 straipsnio ir 16 straipsnio 1 dalimi, bylą nagrinėjantis pareigūnas parengia galutinę ataskaitą apie teisės būti išklausytam įgyvendinimą, kurioje taip pat turi būti atsižvelgiama, ar sprendimo projekte nagrinėjami tik prieštaravimai, dėl kurių šalims buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę, ir ši galutinė ataskaita pridedama prie Komisijai pateikiamo sprendimo projekto, siekiant užtikrinti, kad priimant sprendimą Komisijai bus pranešta „visa svarbi informacija“ dėl bylos nagrinėjimo eigos ir teisės būti išklausytam įgyvendinimo.
53 Kaip matyti iš anksčiau nurodytų nuostatų, bylą nagrinėjantis pareigūnas neprivalo aptarti visų kaltinimų dėl procedūros pažeidimų, kuriuos per administracinę procedūrą pateikė suinteresuoti asmenys. Jis privalėjo Komisijos narių kolegijai nurodyti tik kaltinimus, reikalingus įvertinti administracinės procedūros teisėtumą. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, du SGL pateikti pagrindai dėl galimybės susipažinti su Komisijos vidaus dokumentais ir atsakymais į pranešimą apie kaltinimus yra nepagrįsti. Todėl, atlikdamas objektyvaus ir nepriklausomo pareigūno funkciją, bylą nagrinėjantis pareigūnas neprivalėjo pateikti Komisijos narių kolegijai šių dviejų nereikšmingų kaltinimų.
54 Dėl to ir šiam pagrindui negalima pritarti.
55 Tai reiškia, kad negalima pritarti pagrindams, kuriais remdamasi SGL teigia, kad ginčijamame sprendime yra formos trūkumų.
b) Byla T‑246/01
56 Nepateikdama aiškių reikalavimų panaikinti visą ginčijamą sprendimą, UCAR ieškinyje nurodo, kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti „visai arba iš dalies“. Ieškovės teigimu, nenagrinėdama, kokį vaidmenį kuriant kartelį ir pradiniu jo veikimo etapu atliko 1992–1995 m. jos patronuojančiomis bendrovėmis buvusios Mitsubishi ir Union Carbide, Komisija nesilaikė pareigos atlikti nešališką tyrimą ir pažeidė UCAR teisę į gynybą. Vis dėlto dublike UCAR pažymėjo, kad siekė ne viso ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, bet jai pagal ginčijamo sprendimo 3 straipsnį skirtos baudos panaikinimo arba sumažinimo. UCAR teigimu, minėta jos ieškinio ištrauka pateikta tik esant tokiam kontekstui.
57 Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad UCAR pareikštu ieškiniu nesiekiama panaikinti viso ginčijamo sprendimo. Todėl kaltinimą, kad Komisija neatsižvelgė į Mitsubishi ir Union Carbide vaidmenį UCAR dalyvaujant kartelyje, dėl kurio pareikšti kaltinimai, reikia nagrinėti atsižvelgiant į UCAR pagrindus, susijusius su jai skirtos baudos apskaičiavimu.
2. Dėl reikalavimų, susijusių su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio ir kai kurių jame įtvirtintų faktinių išvadų daliniu panaikinimu
a) Dėl Byloje T‑239/01 pateikto pagrindo, susijusio su klaidinga išvada dėl centrinės stebėjimo sistemos įgyvendinimo
58 Pagrinduose, susijusiuose su klaidingu skirtos baudos apskaičiavimu, SGL kaltina Komisiją, kad ją diskriminavo, palyginti su SDK, sumažindama šiai įmonei skirta baudą, nes ji pranešė apie karteliui įgyvendinti sukurtos centrinės stebėjimo sistemos (Central Monitoring System, toliau – CMS) egzistavimą ir veikimą. SGL nurodo, kad šia sistema niekada nebuvo naudojamasi. Atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ji apie tai informavo Komisiją.
59 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad ieškinyje SGL teigia, jog atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ji aiškiai atsisakė ginčyti Komisijos apibūdintas faktines aplinkybes. Vis dėlto šiame atsakyme SGL pataisė tam tikras faktines išvadas: dėl CMS ji nurodė, kad „centrinė stebėjimo sistema <...> niekada nebuvo įgyvendinta“.
60 Pirmosios instancijos teismas primena, kad ginčijamame sprendime Komisija, nepaisydama SGL atsakymo, nusprendė, jog pažeidimas, be kita ko, susidėjo iš kartelio susitarimų kontrolės ir įgyvendinimo mechanizmo sukūrimo (2 konstatuojamoji dalis). Ji apibūdino CMS ypatumus (72, 73, 91 ir 92 konstatuojamosios dalys) ir nurodė, kad SGL pateikti argumentai prieštaravo kitų gamintojų, pvz., Tokai ir UCAR, pateiktiems rašytiniams įrodymams ir pareiškimams. Komisijos atsiliepime į ieškinį nurodomos ginčijamo sprendimo ištraukos, o SGL dublike tik nurodoma, kad CMS nebuvo įgyvendinta.
61 Šios bylos aplinkybėmis vien to, kad SGL tiesiog pakartojo bendrą įrodymais nepagrįstą teiginį, jog CMS nebuvo įgyvendinta, nepakanka, norint pagrįstai paneigti ginčijamame sprendime įtvirtintas faktines išvadas.
62 Todėl reikia atmesti pagrindą dėl faktinių išvadų, susijusių su CMS taikymu.
b) Dėl Byloje T‑236/01 pateikto pagrindo, susijusio su klaidingu kartelio pripažinimu pasauliniu
63 Dėl pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neteisėtai rėmėsi Tokai pasauline apyvarta, ši ieškovė teigia, jog geografinė grafito elektrodų rinka nėra pasaulinė. Bet kuriuo atveju Komisija tinkamai neišnagrinėjo susijusios geografinės rinkos. Iš tiesų savo 1991 m. sausio 4 d. sprendime (Mitsubishi/UCAR, IVM024), priimtame taikant Reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės, Komisija konstatavo, kad grafito elektrodų rinka buvo Bendrijos lygio.
64 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena pačios Tokai ieškinyje įtvirtintą aiškų pareiškimą, kad šiuo ieškiniu nėra siekiama ginčyti ginčijamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių tikrumo. Tačiau faktinės išvados, pagal kurias kartelis suvaržė pasaulinę grafito elektrodų rinką, yra pateikiamos ir ginčijamame sprendime (žr., pvz., 14–18, 46, 47, 49, 51, 71, 72 ir 73 konstatuojamąsias dalis), ir pranešime apie kaltinimus (33, 34, 35, 37, 39, 59, 60 ir 61 punktai). Iš to matyti, kad, vadovaujantis Komisijos išvadomis, karteliu buvo siekiama suvaržyti pasaulinį grafito elektrodų sektorių pagal trijų „ramsčių“ sistemą: SGL atstovavo Europai, UCAR – JAV, o SDK, Tokai, Nippon ir SEC – Japonijai (ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamoji dalis). Be to, Komisija išskyrė tokius pagrindinius kartelio principus: „vietos gamintojas“ turėjo nustatyti rinkos kainą savo teritorijoje, o kiti gamintojai privalėjo jos „laikytis“ (žr. šio sprendimo 12 ir 13 punktus), be to, „ne vietos“ gamintojai turėjo pasitraukti iš kitiems gamintojams priklausančių „vietos“ rinkų (ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pateikė JAV bendrovės C/G pavyzdį, kuri, neturėdama nė vienos gamyklos už JAV ribų, sugebėjo įgyti apie 7 % Europos rinkos ir parduoti beveik trečdalį savo prekių EEE (ginčijamo sprendimo 16, 30 ir 85 konstatuojamosios dalys), ir tai Komisija pripažino pasaulinio masto rinkos egzistavimo įrodymu bei patvirtinimu, jog „ne vietos“ gamintojas galėjo sutrikdyti kartelio veiklą.
65 Tačiau šis pagrindas yra akivaizdžiai nesuderinamas su tuo, kad Tokai pripažino ką tik nurodytus faktus, kurių ji tinkamai neginčijo nei per administracinę procedūrą, nei per procesą Pirmosios instancijos teisme. Vertinant šį pagrindą atsižvelgiant į kitus pagrindus dėl klaidingo baudų apskaičiavimo, pažymėtina, kad jis greičiau yra susijęs su Komisijos atliktu Tokai veiksmų tikrosios įtakos konkurencijai EEE vertinimu. Iš tiesų šiuose pagrinduose Tokai visų pirma pabrėžia savo pasyvų elgesį ir ekonominio intereso parduoti nagrinėjamas prekes Europos rinkoje nebuvimą. Taigi iš tiesų šiuo pagrindu siekiama apkaltinti Komisiją tuo, kad nustatydama Tokai skirtos baudos sumą ji neatsižvelgė į išimtinai pasyvų šios įmonės vaidmenį.
66 Tokios išvados nepaneigia Tokai nuoroda į 1991 m. sausio 4 d. sprendimą (Mitsubishi/UCAR, IVM024), kuriame Komisija įmonių susijungimo srityje nusprendė, kad grafito elektrodų rinka buvo Bendrijos lygio. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šis sprendimas buvo priimtas esant kitokiam nei šios bylos kontekstui ir anksčiau nei Komisijos tyrimas šioje byloje ir ginčijamame sprendime nurodytas pažeidimo laikotarpis. Tačiau būtent kartelio, kuriame dalyvavo Tokai, nustatymas nuo 1997 m. suteikė galimybę Komisijai pripažinti, kad kartelio narės buvo pasidalijusios grafito elektrodų rinką pasauliniu mastu. Taigi nuoroda į 1991 m. sprendimą yra nereikšminga.
67 Todėl reikia atmesti pagrindą, kiek juo ginčijamos faktinės išvados dėl to, kad grafito elektrodų rinka buvo pasaulinė.
c) Dėl Bylos T‑239/01 pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės nustatymu
68 Pagrindais, susijusiais su klaidingu jai skirtos baudos apskaičiavimu, SGL kaltina Komisiją, pirma, kad nesirėmė jokiais įrodymais, kai pripažino, kad ši įmonė dalyvavo darant pažeidimą ilgesnį laikotarpį: Komisija klaidingai nusprendė, kad po 1997 m. birželio mėn. atliktų patikrinimų SGL toliau tęsė pažeidimą iki 1998 m. vasario–kovo mėnesio. Todėl jai skirta bauda buvo apskaičiuota klaidingai, kiek ji padidėjo atsižvelgiant į minėtą laikotarpį. Be to, Komisija neteisėtai pripažino, jog tai, kad pažeidimas tariamai buvo tęsiamas po patikrinimų, buvo sunkinanti aplinkybė SGL nenaudai. Tokiomis aplinkybėmis SGL teigia, kad ginčijamu laikotarpiu įvykę kartelio susirinkimai buvo susiję ne su Europos rinka, o tik su Azijos rinkomis ir apie tai ji jau buvo informavusi Komisiją per administracinę procedūrą. Įrodymai, kuriais remiasi Komisija grįsdama savo teiginį, yra nepatikimi.
69 Antra, SGL nepritaria ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamojoje dalyje išdėstytai klaidingai išvadai, kad kartelio Europos grupė vėl susitikdavo nuo „1999 metų“. Ši įmonė teigia, jog negalima atmesti, kad ši klaida turėjo neigiamų pasekmių nustatant jai skirtos baudos dydį. Be to, ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoje dalyje Komisija teigia esant įrodymų, galinčių patvirtinti, kad 2001 m. pažeidimas dar nebuvo pasibaigęs. SGL prašo Pirmosios instancijos teismo taikant proceso organizavimo priemones patikrinti, ar klaidingas skaičius „1999“ buvo perduotas Komisijos narių kolegijai ginčijamam sprendimui priimti.
70 Dėl SGL nurodyto pagrindo pirmos dalies reikia priminti atsakant į Komisijos išvadas pateiktų SGL pastabų išdėstymą laiko atžvilgiu ir tikslų turinį.
71 Pirma, būtent atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informacijos 1999 m. birželio 8 d. pažymoje SGL nurodė, kad didžiausi grafito elektrodų gamintojai, įskaitant SGL ir UCAR, derino savo veiksmus konkurencijos srityje nuo 1992 „iki 1998 metų“. Toliau ji išvardijo vykusius kartelio susirinkimus. Dėl po 1997 m. birželio mėn. įvykusių susirinkimų ji kiekvieną kartą vienu sakiniu nurodydavo 1997 m. birželio mėn. susirinkimą Malaizijoje, 1997 m. lapkričio mėn. susirinkimą Honkonge ir 1998 m. vasario mėn. susirinkimą Bankoke, pažymėdama, kad šių susirinkimų tikslas buvo išimtinai su Azija susijusios temos.
72 Antra, 2000 m. sausio 24 d. pranešime apie kaltinimus buvo nurodyta, kad pažeidimas, kuriuo kaltinama SGL, truko iki 1998 m. kovo mėn., pažymint, jog, pirma, susirinkimai Honkonge ir Bankoke buvo skirti lentelėms, atspindinčioms CMS pardavimo apimtis visuose regionuose ir visose rinkose, atnaujinti ir, antra, SGL ir UCAR informavo kartelio narius iš Japonijos apie naujas Europoje taikomas kainas (78 ir 79 punktai). Vadovaujantis pranešimu apie kaltinimus, SGL ir UCAR dvišaliai kontaktai taip pat truko mažiausiai iki 1998 m. kovo mėnesio (80 punktas). Didžioji išvadų dalis buvo pagrįsta buvusio UCAR Europos pardavimo direktoriaus <...> pareiškimu. Galiausiai pranešime apie kaltinimus yra platus pridedamų dokumentų, naudojamų kaip įrodymai, sąrašas, įskaitant <...> pareiškimą.
73 Trečia, 2000 m. balandžio 4 d. atsakydama į pranešimą apie kaltinimus SGL patvirtino iš esmės (grundsätzlich) neginčijanti faktinių aplinkybių, kuriomis pagrįstas tas pranešimas, tik padarė nuorodą į 1999 m. birželio 8 d. pažymą ir nutylėjo apie pranešime apie kaltinimus nurodytas naujas išvadas bei rašytinius įrodymus dėl ginčijamo pažeidimo laikotarpio. Be kita ko, ji neginčijo <...> pareiškimo, nors ir galėjo su juo susipažinti.
74 Pirmosios instancijos teisme SGL nepateikė jokių esminių ikiteisminėje procedūroje naudotų argumentų papildymų. Ji tik teigė, kad <...> pareiškimo vertę reikia apibrėžti atsižvelgiant į jį rengiant buvusias aplinkybes. Ši pastaba yra susijusi su Komisijos nurodyta faktine aplinkybe, jog atleidusi minėtą darbuotoją UCAR nusprendė, kad taikiai užbaigti jo pradėtą procesą dėl neteisėto atleidimo būtų galima tik su sąlyga, kad jis sutiks bendradarbiauti su Komisija, šiai atliekant tyrimą.
75 Vis dėlto darbuotojo <...> papildomos deklaracijos (supplemental statement), kuria Komisija rėmėsi labiausiai, tekste nėra nieko, kas patvirtintų SGL pateiktus įtarimus: joje nurodytos faktinės aplinkybės yra konkrečios ir neprieštaraujančios viena kitai; <...> nurodo daugelio kitų kartelio narių atstovų vardus, įskaitant <...> iš SGL ir <...> iš UCAR, todėl jo pareiškimų teisingumą buvo galima patikrinti šiuos asmenis apklausiant kaip liudytojus. Tačiau SGL neprašė jų apklausti ir per administracinę procedūrą nesikreipė į Komisiją, kad pateiktų, pavyzdžiui, savo buvusio pardavimo direktoriaus <...> atsakomuosius pareiškimus. Galiausiai iš <...> pareiškimo, kuris taip pat buvo pateiktas Komisijai UCAR prašymu, matyti, kad jo pareiškimais nebuvo siekiama išteisinti UCAR kitų kartelio narių nenaudai, bandant pasiekti palankų šio asmens ginčo su UCAR sprendimą. Iš tiesų <...> nurodė, kad jo neteisėti veiksmai buvo žinomi jo vadovams toje įmonėje ir jų patvirtinti.
76 Iš to matyti, kad SGL nepavyko pakankamai teisiškai įrodyti, jog Komisijos faktinės išvados dėl SGL dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1997 m. birželio mėn. iki 1998 m. kovo mėn. (ginčijamo sprendimo 91–93 konstatuojamosios dalys) yra klaidingos. Todėl pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
77 Dėl šio pagrindo antros dalies, kuria prieštaraujama ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamajai daliai, Komisija pripažino, kad ginčijamo sprendimo versijoje vokiečių kalba, kuri buvo pateikta ieškovei, įtvirtinta nuoroda, pagal kurią Europos grupės susirinkimai kartelio viduje vyko „nuo 1999 m.“, yra spausdinimo klaida. Kad tai yra klaida, aiškiai matyti iš, pirma, palyginimo su ginčijamo sprendimo versija anglų kalba, t. y. kitu autentišku tekstu (kartu su versija vokiečių kalba), kur teisingai nurodomi „1992“ metai. Antra, 57 konstatuojamosios dalies versija vokiečių kalba (kur nurodyta klaidinga 1999 m. data) yra nesuprantama: iš tiesų, UCAR teigimu, nagrinėjami susirinkimai nutrūko „maždaug po metų“ (t. y. 2000 m., jei remtumėmės klaidingo teksto logika), kai, taip pat UCAR teigimu, „1993“ metais nebebuvo poreikio susitikti. Akivaizdu, kad šis sakinys turėtų prasmę, tik jei būtų nurodomi 1992 metai.
78 Galiausiai ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje bei 3, 114 ir 155 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodoma, kad SGL padarytas pažeidimas baigėsi 1998 m. kovo mėnesį. Šiai išvadai neprieštarauja ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoji dalis, pagal kurią pažeidimas galėjo nebūti pasibaigęs net 2001 metais. Iš tiesų ši ištrauka nepakeičia faktinių išvadų dėl pažeidimo trukmės, o tik pagrindžia ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnį, kuriuo, kaip prevencinė priemonė, suinteresuotoms įmonėms nurodoma nedelsiant nutraukti nurodytus veiksmus, jeigu jos to dar nepadarė.
79 Akivaizdi spausdinimo klaida negalėjo kelti grėsmės SGL interesams dėl jai skirtos baudos nustatymo: baudoms nustatyti skirtoje ginčijamo sprendimo dalyje esančiame skyriuje „Pažeidimo trukmė“ nurodyta, kad SGL, UCAR, Tokai, Nippon ir SEC padaryto pažeidimo pabaiga yra „1998 m. vasario–kovo“ mėnesiai (155 konstatuojamoji dalis).
80 Todėl ši klaida negali pateisinti su SGL padaryto pažeidimo trukme susijusių faktinių išvadų panaikinimo. Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo taikyti SGL siūlomų proceso organizavimo priemonių.
81 Taigi reikia atmesti abi SGL pateikto pagrindo dalis.
d) Dėl Bylos T‑244/01 pagrindų, susijusių su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl pakankamų Nippon dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. įrodymų nebuvimo ir šį klausimą pagrindžiančių motyvų stokos
Šalių argumentai
82 Grįsdama savo reikalavimus dėl dalinio ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo Nippon teigia, kad Komisijai priimant sprendimą, kuriame ši įmonė kaltinama Bendrijos teisės nuostatų pažeidimu, įrodinėjimo pareiga tenka pačiai Komisijai. Šioje byloje ginčijamame sprendime įtvirtinta išvada, kad Nippon dalyvavo darant pažeidimą nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn., nebuvo pagrįsta pakankamais ir įtikinamais įrodymais. Iš tiesų Komisijos teiginiai, kad Nippon dalyvavo tuo laikotarpiu vykusiuose susirinkimuose, nėra įrodyti. Komisijos kaltinimai buvo grindžiami vien kai kurių Nippon konkurentų (SDK, UCAR ir SGL) pateiktais pareiškimais, kuriais buvo siekiama tik pasinaudoti pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu. Tokiomis aplinkybėmis Komisija neturėjo teisės šiems riboto patikimumo pareiškimams suteikti kokios nors įrodomosios galios.
83 Dėl 1992 m. gegužės 21 d. Londone įvykusio pirmojo „vadovų“ susirinkimo Nippon teigia, kad ginčijamame sprendime įtvirtinta išvada, jog ieškovės interesams atstovavo Tokai, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Sprendime Cementas (minėtas 39 punkte, 2773–2782 punktai) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad neįrodžiusi, jog šalis davė instrukcijas atstovauti susirinkime, Komisija neturėjo pagrindo teigti, kad ši šalis iš tiesų dalyvavo ar jai buvo atstovaujama ir kad ji prisijungė prie šiame susirinkime priimto susitarimo. Ieškovės teigimu, tokie argumentai taikytini ir šios bylos atveju. Visų pirma Komisija nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė iš tiesų davė instrukcijas Tokai atstovauti jai minėtame susirinkime.
84 Kiek Komisija remiasi SDK pareiškimu dėl susirinkimo, greičiausiai vykusio užmezgant pradinius kontaktus iki 1992 m. gegužės 21 d., Nippon negali suprasti, kaip nuoroda į prieš kartelio sukūrimą įvykusį susirinkimą galėtų patvirtinti jos teiginį. Kalbant apie SGL pareiškimą, pasakytina, jog jis yra bendro pobūdžio, nedetalizuojant, ir tai yra bendro pobūdžio SGL pripažinimas dėl jos pačios dalyvavimo darant ginčijamą pažeidimą 1992–1998 metais. Šio pareiškimo negalima aiškinti kaip patvirtinančio Nippon dalyvavimą įvairiuose ginčijamu laikotarpiu vykusiuose susirinkimuose. Jame taip pat nenurodoma, kad ieškovės interesams atstovavo Tokai.
85 Nippon papildomai nurodo, kad UCAR pateikti netikslūs pareiškimai, pagal kuriuos minėtame susirinkime dalyvavo „kai kurie konkurentai iš Japonijos“ arba „daugelis konkurentų iš Japonijos“, negali būti pagrindas Komisijai tvirtinti, jog ieškovei Nippon atstovavo konkreti šiame susirinkime dalyvavusi įmonė.
86 Dėl 1992 m. gegužės 25 d. ir rugsėjo 19 d. „darbo“ susirinkimų Nippon tvirtina, kad Komisijos išvados dėl jos dalyvavimo šiuose susirinkimuose yra pagrįstos tik netiksliais ir nenuosekliais ieškovės konkurenčių pareiškimais. Ginčijamame sprendime Komisija šiuo klausimu nepateikė jokių faktinių ar rašytinių įrodymų.
87 Konkrečiai kalbant, dėl 1992 m. gegužės 25 d. Ciuriche įvykusio susirinkimo tariamas Nippon dalyvavimas yra pagrįstas tik vienu SDK pareiškimu, kuriame teigiama, jog „Nippon atstovai“ dalyvavo susirinkime, bet nenurodoma, kas iš tiesų jai atstovavo. Kita vertus, su kitomis bendrovėmis susijusiuose pareiškimuose SDK tokią informaciją pateikia detaliai. Dėl UCAR pareiškimo pažymėtina, kad jame visiškai neminimas Ciuricho susirinkimas. SGL pareiškime Nippon dalyvavimas šiame susirinkime neminimas.
88 Dėl 1992 m. rugsėjo 19 d. Lugane įvykusio susirinkimo tariamas Nippon dalyvavimas ir vėl buvo pagrįstas tik vienu SGL pateiktu pareiškimu. Šis pareiškimas prieštaravo SDK ir UCAR pareiškimams, kuriuose Lugano susirinkimas nebuvo minimas.
89 Kiek ginčijamame sprendime teigiama, kad Nippon pateiktos kelionės išlaidų sąskaitos patvirtina dalyvavimą nagrinėjamuose susirinkimuose (48 konstatuojamoji dalis), ieškovė primena, jog šias sąskaitas perdavė Komisijai, kai gavo oficialų prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį. Tačiau Komisija neturi įgaliojimų rinkti informacijos už Bendrijos teritorijos ribų. Todėl ši informacija buvo gauta neteisėtai ir negali būti laikoma pagrindu įrodant Nippon dalyvavimą darant tariamą pažeidimą. Bet kuriuo atveju šioje byloje Nippon pateiktas prašymas neatitinka Reglamente Nr. 17 įtvirtintų reikalavimų, nes Komisija nepaminėjo 15 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų sankcijų, kaip nurodoma Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 3 dalyje. Galiausiai kelionės išlaidų sąskaitos nepatvirtina Nippon dalyvavimo nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. vykusiuose susirinkimuose.
90 Nippon tvirtina, kad susirašinėdama su Komisija niekuomet nepripažino dalyvavimo kuriame nors iš nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. organizuotų susirinkimų. Šiuo klausimu ji pažymi, kad 2000 m. kovo 30 d. ir gegužės 17 d. laiškus, parengtus atsakant į pranešimą apie kaltinimus, reikia vertinti atsižvelgiant į jos 1998 m. gruodžio 18 d. laišką.
91 Šiuo laišku Nippon atsakė į Komisijos pateiktą prašymą, kuriuo siekta sužinoti, ar ji dalyvavo kartelio organizuotuose susirinkimuose. Dėl kiekvieno Komisijos nurodyto laikotarpio atsakymas buvo aiškus ir išsamus. Nippon nenurodė jokių susirinkimų nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn., nors Komisija aiškiai atliko tyrimą dėl šio laikotarpio.
92 Nippon sutinka, jog 2000 m. kovo 30 d. laiške pripažino, kad jos vadybininkai arba darbuotojai „daugelį kartų“ dalyvavo tarptautiniuose konkurentų susirinkimuose, ir nurodė, kad neginčys savo dalyvavimo susirinkimuose. Vis dėlto šio bendro pobūdžio pareiškimo negalima aiškinti kaip Nippon pripažinimo dalyvavus visuose susirinkimuose, įskaitant vykusius būtent laikotarpiu nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėnesio.
93 Vėlesniame 2000 m. gegužės 17 d. laiške Nippon paaiškino, kad „iš esmės“ neginčijo pranešime apie kaltinimus apibūdintų faktinių aplinkybių. Šiuo laišku nepripažįstama, kad Nippon dalyvavo visuose susirinkimuose. Atvirkščiai, jame tiesiogiai primenamas 1998 m. gruodžio 18 d. laiškas ir taip patvirtinama, kad Nippon dalyvavo tik kai kuriuose susirinkimuose.
94 Nippon priduria, kad ginčijamas sprendimas šiuo klausimu nėra pakankamai motyvuotas. Iš tiesų net darant prielaidą, kad jos dalyvavimą nagrinėjamu laikotarpiu galima įrodyti, pažymėtina, kad Komisija nenurodė priežasties, dėl kurios būtų pateisinamas pagrindinės baudos padidinimas, atsižvelgiant į tai, jog ieškovei skirta bauda taip pat buvo padidinta dėl to, kad pažeidimas tariamai buvo tęsiamas ir po Komisijos atlikto tyrimo. Ginčijamame sprendime nepaaiškinamas toks dvigubas padidinimas.
95 Dėl Komisijos reikalavimo, kad Pirmosios instancijos teismas padidintų ieškovei skirtos baudos dydį, ši teigia, jog toks prašymas yra netinkamas ir nepagrįstas.
96 Komisija pabrėžia, kad iki ieškinio pareiškimo Pirmosios instancijos teisme Nippon niekada neginčijo savo dalyvavimo nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. vykusiuose susirinkimuose. Atvirkščiai, Komisija rėmėsi tuo, kad ieškovė neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis ji grindė savo įtarimus, siekdama baudos sumažinimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Bet kuriuo atveju Nippon dalyvavimą minėtuose susirinkimuose įrodo SDK ir SGL pareiškimai.
97 Komisija pripažįsta neturinti Nippon kelionės išlaidų sąskaitų už ginčijamą laikotarpį. Vis dėlto, atsižvelgiant į minėtus įrodymus, šiomis sąskaitomis remtis nėra reikalo.
98 Galiausiai Komisija prašo Pirmosios instancijos teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją padidinti Nippon skirtą baudą. Iš tiesų, priešingai nei atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, šiuo metu Nippon ginčija išvadas dėl savo dalyvavimo trukmės. Komisijos manymu, baudą reikia padidinti bent suma, prilygstančia 10 % sumažinimui, kuris buvo suteiktas Nippon pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
99 Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamame sprendime (113 konstatuojamoji dalis) Komisija savo vertinimą dėl konkurencijos nuostatų ir trukmės, į kurią atsižvelgta apskaičiuojant baudas, apribojo laikotarpiu nuo 1992 m. gegužės mėn., t. y. pirmojo „vadovų“ susirinkimo Londone, kai buvo priimti pagrindiniai principai, kuriais vadovaujantis turėjo vykti kartelio rinkoje kūrimas. Komisijos teigimu, tai, kad Nippon nedalyvavo šiame susirinkime, nėra labai svarbu, nes jai atstovavo Tokai ir ji pati dalyvavo vos keturiomis dienomis vėliau įvykusiame pirmajame „darbo“ susirinkime.
100 Siekiant įvertinti šio pagrindo apimtį atsižvelgiant į minėtą išvadą, reikia dar kartą priminti įvairių administracinės procedūros etapų seką ir išnagrinėti, pirma, Komisijos pateiktų dokumentų ir, antra, Nippon pareiškimų turinį.
101 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, pirma, atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informacijos, 1998 m. gruodžio 18 d. laišku Nippon pateikė informaciją apie savo generalinio direktoriaus <...> ir kai kurių kitų darbuotojų keliones. Šiame laiške iš tiesų nenurodytos jokios kelionės ginčijamu laikotarpiu.
102 Antra, remiantis SGL, SDK ir UCAR pareiškimais, 2000 m. sausio 24 d. pranešimo apie kaltinimus 36, 37, 39, 40 ir 101 punktuose nurodyta, kad:
– 1992 m. gegužės 21 d. pirmajame „vadovų“ susirinkime Londone dalyvavo SGL, UCAR, Mitsubishi, SDK ir Tokai, „kuri taip pat atstovavo Nippon ir SEC interesams“, ir šiame susirinkime buvo nustatytos pagrindinės kartelio taisyklės,
– beveik tuoj pat po šio susirinkimo 1992 m. gegužės 25 d. Ciuriche įvyko „darbo“ susirinkimas; jame dalyvavo visų įmonių, kurioms buvo pateiktas pranešimas apie kaltinimus, įskaitant Nippon, atstovai, ir pasaulinė grafito elektrodų rinka buvo nagrinėjama pagal atskirus regionus (Tolimieji Rytai, Vidurio Rytai ir Afrika, Vakarų Europa, Rytų Europa, Lotynų Amerika ir Šiaurės Amerika) bei paskirstytos rinkos dalys,
– Nippon ir SEC negali teigti nedalyvavusios 1992 m. gegužės 21 d. susirinkime, nes joms abiem atstovavo Tokai ir jos pačios dalyvavo jau po keturių dienų įvykusiame pirmajame „darbo“ susirinkime,
– antrasis „darbo“ susirinkimas įvyko 1992 m. rugsėjo 19 d. Lugane, „dalyvaujant Japonijos gamintojams“, ir jame, pirma, šiems gamintojams buvo pateiktos minimalios Europos rinkos kainos ir, antra, nustatyti kiekiai bei kvotos kiekvienam regionui.
103 Trečia, Nippon atsakymas į pranešimą apie kaltinimus buvo parengtas 2000 m. kovo 30 d., pačiai ieškovei nesusipažinus su Komisijos tyrimo medžiaga, nors 2000 m. vasario 14–23 d. Komisija suteikė tokią galimybę (ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis); Nippon taip pat nedalyvavo 2000 m. gegužės 25 d. Komisijos surengtame posėdyje (ginčijamo sprendimo 40 konstatuojamoji dalis). Minėtame atsakyme Nippon pripažįsta, kad jos atstovai „daugelį kartų“ dalyvavo tarptautiniuose konkurentų susirinkimuose, ir pareiškia, kad „pradiniame (kartelio) etape“ ji dalyvavo ne visuose susirinkimuose, nors ir buvo kviečiama. Be to, „dėl pranešimo apie kaltinimus“ ji pažymi, kad „neginčija savo dalyvavimo susirinkimuose fakto“, ir siūlo Komisijai bendradarbiauti kuo daugiau.
104 Ketvirta, vėlesniame 2000 m. gegužės 17 d. laiške, kuriuo Nippon prašo taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, nurodant 2000 m. kovo 30 d. atsakymo 6 punktą, primenama, kad Nippon „iš esmės neginčija pranešime apie kaltinimus nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo“. Kaip savo bendradarbiavimo su Komisija pavyzdį, ji visų pirma pateikia 1998 m. gruodžio 18 d. laišką, patvirtindama, kad jame nurodyti visi susirinkimai, kuriuose dalyvavo jos atstovai. Galiausiai ji tiesiogiai nurodo nutraukusi pažeidimą po 1998 m. vasario mėnesio.
105 Šie apibendrinti rašytiniai įrodymai nepagrindžia Nippon nurodomo teiginio. Iš tiesų, nors Nippon savo iniciatyva (1998 m. gruodžio 18 d. laišku) nepatvirtino dalyvavusi atitinkamu laikotarpiu surengtuose susirinkimuose, vėliau pateiktame pranešime apie kaltinimus buvo įtvirtintos labai konkrečios nuorodos atitinkamai dėl jos dalyvavimo ir Tokai atstovavimo jai šiuose susirinkimuose, papildomai nurodant, kad juose buvo aptariami esminiai kartelio veikimo klausimai. Šios aplinkybės buvo pagrįstos ne Nippon, o kitų įmonių pareiškimais. Taigi susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus Nippon galėjo pagrįstai prieiti prie išvados, kad Komisija minėtus pareiškimus pripažįsta svarbesniais ir patikimesniais nei 1998 m. gruodžio 18 d. Nippon laišką.
106 Tokiomis aplinkybėmis, jei Nippon nepritarė tvirtinimams dėl savo dalyvavimo ar atstovavimo jai pranešime apie kaltinimus nurodytuose atitinkamu laikotarpiu surengtuose susirinkimuose ir nesutiko su SGL, SDK ir UCAR pareiškimų, kuriais Komisija grindė šiuos tvirtinimus, svarba ir įrodomąja galia, ji turėjo juos ginčyti atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Tik toks per administracinę procedūrą pareikštas konkretus prieštaravimas būtų suteikęs Komisijai galimybę atlikti išsamesnį tyrimą ir pabandyti pateikti papildomų įrodymų.
107 Vis dėlto 2000 m. kovo 30 d. ir gegužės 17 d. Nippon laiškuose nėra jokių konkrečių prieštaravimų dėl minėtų tvirtinimų bei pareiškimų. Atvirkščiai, tikėdamasi baudos sumažinimo, Nippon pabrėžia norinti bendradarbiauti ir pareiškia neginčijanti pranešime apie kaltinimus nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo. Vienintelė konkreti pastaba dėl pažeidimo trukmės yra susijusi su galutiniu etapu, t. y. bet kokios neteisėtos veiklos nutraukimu po 1998 m. vasario mėnesio. Tokiomis aplinkybėmis neprieštaravimą dėl pirmųjų dešimties pažeidimo mėnesių kartu su tuo, kad Nippon nesusipažino su Komisijos tyrimo medžiaga ir nedalyvavo šios surengtame posėdyje, Komisija galėjo pagrįstai aiškinti taip, jog Nippon, imdamasi Komisijai pasiūlyto bendradarbiavimo, siekė palengvinti jos užduotį nustatyti pažeidimo trukmę, sutikdama su išvadomis dėl pažeidimo pradžios ir pateikdama patikslinimus tik dėl jo pabaigos.
108 Dėl to, ar Nippon galėjo grįžti prie tokio bendradarbiavimo klausimo ir Pirmosios instancijos teisme tvirtinti, jog nedalyvavo darant pažeidimą nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn., reikia priminti, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, atitinkamai įmonei aiškiai nepripažinus faktų, Komisija privalo juos įrodyti, o įmonė per teismo procesą gali laisvai naudotis visomis gynybos priemonėmis, kurios jai atrodo tinkamos (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 37 punktas). Ir, atvirkščiai, remiantis tuo galima daryti išvadą, kad atitinkama įmonė tokios galimybės neturi, jei tiesiogiai, aiškiai ir tiksliai pripažino faktus: kai per administracinę procedūrą įmonė tiesiogiai pripažino faktų, kuriais pranešime apie kaltinimus ją kaltina Komisija, tikrumą, šiuos faktus reikia pripažinti konstatuotais, ir įmonė iš esmės nebeturi galimybės jų ginčyti vykstant teismo procesui Pirmosios instancijos teisme.
109 Vis dėlto šioje byloje Nippon dalyvavimą kartelyje, dėl kurio pareikšti kaltinimai, nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. Komisija nustatė remdamasi ne aiškiu ir tiksliu Nippon pareiškimu būtent dėl šio laikotarpio, bet įrodymų, kaip antai jos objektyvus elgesys Komisijos atžvilgiu per administracinę procedūrą ir gana bendro pobūdžio pareiškimai dėl neginčijimo, visuma. Tokiomis aplinkybėmis negalima užkirsti kelio Nippon Pirmosios instancijos teisme teigti, kad įrodymų visuma buvo klaidingai aiškinama kaip patvirtinanti jos dalyvavimą kartelyje minėtu laikotarpiu.
110 Vis dėlto šio pavėluoto ginčijimo negalima priimti iš esmės. Iš tiesų, kaip jau buvo konstatuota, Komisija pagrįstai teigė, kad Nippon, gavusi pranešime apie kaltinimus pateiktus įrodymus, neginčijo savo dalyvavimo kartelyje atitinkamu laikotarpiu. Todėl per procesą Pirmosios instancijos teisme Komisija galėjo tik priminti, pirma, Nippon veiksmus per administracinę procedūrą ir, antra, minėtus įrodymus, t. y. pirmiausia SGL, SDK ir UCAR pareiškimus. Šių pareiškimų, kurių sutrumpintą variantą Komisija pateikė, kai atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktą rašytinį klausimą, pagrindu galima prieiti prie pakankamai teisiškai pagrįstos išvados, kad Nippon dalyvavo kartelyje atitinkamu laikotarpiu.
111 Tai reiškia, kad Komisija buvo atleista nuo pareigos pateikti naujų įrodymų Pirmosios instancijos teismui ir pareikšti savo poziciją dėl pirmą kartą Pirmosios instancijos teisme Nippon pateiktų argumentų, kuriais siekiama sukelti abejonių dėl anksčiau minėtų argumentų. Pirmiausia Nippon argumentus dėl kelionės išlaidų sąskaitų galima pripažinti nereikšmingais. Vadinasi, Komisijos užduotis nustatyti pažeidimus, kurią per administracinę procedūrą metu palengvino Nippon elgesys ir pareiškimai, objektyviai nebuvo apsunkinta dėl to, kad vėliau Nippon juos ginčijo Pirmosios instancijos teisme.
112 Vis dėlto negalima nekreipti dėmesio į tai, kad, pažeidžiant bet kokius lūkesčius, jog Komisija galėjo pagrįstai remtis objektyviu Nippon bendradarbiavimu per administracinę procedūrą, ši institucija privalėjo parengti ir pateikti Pirmosios instancijos teismui gynybos argumentus dėl Nippon ginčijamų pažeidimų, nors teisėtai tikėjosi, kad ši įmonė dėl jų daugiau nesiginčys. Tokiomis aplinkybėmis, Pirmosios instancijos teismo manymu, reikia pasinaudoti Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje jam suteikta neribota jurisdikcija ir padidinti Nippon skirtą baudą 2 % (žr. šio sprendimo 457 punktą).
113 Tokia išvada neprieštarauja 2002 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (T‑354/94, Rink. p. II‑843, 85 punktas). Šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas po to, kai apeliacine tvarka Teisingumo Teismas išnagrinėjo bylą ir grąžino ją iš naujo nagrinėti, nusprendė, kad galimybė, jog baudos dydžio sumažinimu už bendradarbiavimą pasinaudojusi įmonė vėliau pareikš ieškinį dėl sprendimo, kuriuo už konkurencijos taisyklių pažeidimą jai skirta bauda, panaikinimo ir laimės bylą Pirmosios instancijos teisme arba Teisingumo Teisme, bus normali naudojimosi Sutartyje numatytomis teisių gynimo priemonėmis pasekmė, todėl vien tai, kad šiai įmonei pavyks laimėti bylą teisme, negalės pateisinti pakartotinio jai skirto baudos sumažinimo apimties įvertinimo. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (T‑354/94, Rink. p. II‑2111), kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka, nebuvo sprendžiama, ar atsižvelgiant į įmonės bendradarbiavimą buvo pagrįstai sumažinta jai skirta bauda, ir kad šį sprendimą iš dalies panaikinusiame 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925) taip pat nebuvo sprendžiamas minėto baudos sumažinimo klausimas. Atsižvelgiant į šią konkrečią procesinę situaciją, aplinkybės, kad minėtame 2002 m. vasario 28 d. sprendime Pirmosios instancijos teismas atsisakė „pakartotinai vertinti sumažintą baudą“, negalima aiškinti taip, kad Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, niekuomet negali padidinti baudos įmonei, kuriai bauda sumažinta, nes ji neginčijo per administracinę procedūrą Komisijos pateiktų faktinių aplinkybių, ir kuri Pirmosios instancijos teisme pirmą kartą nusprendžia ginčyti tų pačių faktinių aplinkybių tikrumą.
114 Dėl to, kad Nippon taip pat nurodo, jog ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje klaidingai teigiama, kad šios įmonės kelionių išlaidų sąskaitos patvirtina jos dalyvavimą „vadovų“ ir „darbo“ susirinkimuose, užtenka priminti minėtos konstatuojamosios dalies tekstą, pagal kurį Tokai, Nippon ir SEC atstovų dalyvavimą šiuose susirinkimuose „patvirtina arba jos pačios, arba jų išlaidų sąskaitos“. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Nippon objektyviai pripažino dalyvavusi kartelyje visą jo veikimo laikotarpį, šios ištraukos negalima aiškinti taip, jog Komisija, remdamasi vien Nippon kelionės išlaidų sąskaitomis, siekė įrodyti tik bendrovės Nippon dalyvavimą darant pažeidimą tiksliai nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėnesio.
115 Galiausiai kaltinimas dėl motyvų stokos nepateiktas nei dėl viso ginčijamo sprendimo, nei dėl faktinės išvados, susijusios su minėto dalyvavimo laikotarpiu. Juo prieštaraujama tik Nippon skirtos pagrindinės baudos padidinimui 55 %. Todėl net darant prielaidą, kad šis kaltinimas yra pagrįstas, dėl to ne panaikinamas visas ginčijamas sprendimas ar ginčijama faktinė išvada, bet pakeičiama sprendimo dalis, susijusi su baudos padidinimu 55 %.
116 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pagrindus, susijusius su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl pakankamų Nippon dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. įrodymų nebuvimo ir su motyvų stoka.
117 Išnagrinėjus pirmąją pagrindų grupę paaiškėjo, kad nė vienas ieškovių pateiktas argumentas nepateisina viso ginčijamo sprendimo arba jame įtvirtintų faktinių išvadų panaikinimo. Todėl reikia atmesti reikalavimus dėl viso ginčijamo sprendimo panaikinimo ar jo 1 straipsnio panaikinimo iš dalies.
118 Taigi toliau nagrinėjant reikalavimus ir pagrindus dėl baudų nustatymo bus atsižvelgta į visas minėtas faktines išvadas.
B – Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį arba sumažinti skirtas baudas
1. Dėl pagrindų, susijusių su draudimo sumuoti sankcijas principo ir Komisijos pareigos atsižvelgti į anksčiau skirtas sankcijas pažeidimu, ir šį klausimą pagrindžiančių motyvų stokos
a) Šalių argumentai
119 Visos ieškovės, išskyrus C/G, nurodo, kad atsisakydama iš ginčijamame sprendime nustatytų baudų atimti JAV ir Kanadoje jau paskirtas baudas ir šiose valstybėse jau sumokėtus žalos atlyginimą ir baudžiamojo pobūdžio palūkanas Komisija pažeidė taisyklę, kuria draudžiama sumuoti sankcijas už tą patį pažeidimą. Ši taisyklė paremta Bendrijos konstitucinėje teisėje įtvirtintais teisingumo ir proporcingumo principais bei yra patvirtinta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 50 straipsnyje ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašytos Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t. p. 9) 54–58 straipsniuose. Ne bis in idem principas taip pat įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, be kita ko, išaiškintame 2001 m. gegužės 29 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Fischer prieš Austriją.
120 Kaip matyti iš 1972 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Boehringer prieš Komisiją (7/72, Rink. p. 1281), Komisija privalo įskaityti trečiosios valstybės valdžios institucijų paskirtą sankciją, jeigu jos nustatytos faktinės aplinkybės prieš įmonę ieškovę yra tapačios nustatytosioms minėtų valdžios institucijų. Būtent taip yra šiuo atveju, nes, priešingai nei byloje, kurioje priimtas minėtas 1972 m. gruodžio 14 d. sprendimas, kartelis, už kurį baudas skyrė JAV ir Kanados valdžios institucijos, pagal savo dalyką, teritoriją ir trukmę buvo tas pats, už kurį baudas skyrė Komisija.
121 Be to, neatsižvelgus į įskaitymo principą būtų pažeisti 1969 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Walt Wilhelmir kt. (14/68, Rink. p. 1, 11 punktas), 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sotralentz prieš Komisiją (T‑149/89, Rink. p. II‑1127, 29 punktas) ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (T‑305/94– T‑307/94, T‑313/94– T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 96 punktas), pagal kuriuos bendrasis teisingumo principas reikalauja, kad nustatydama baudos dydį Komisija atsižvelgtų į anksčiau tai pačiai įmonei už tas pačias faktines aplinkybes skirtas sankcijas.
122 Tokiomis aplinkybėmis SGL nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu vertinimu, kad JAV ir Kanadoje skiriant baudas buvo atsižvelgta tik į kartelio antikonkurencinį poveikį minėtų valstybių jurisdikcijose (ginčijamo sprendimo 179 ir 180 konstatuojamosios dalys). Siekdama įrodyti, kad JAV ir Europoje sankcijos buvo skirtos už tas pačias faktines aplinkybes, SGL remiasi ginčijamame sprendime įtvirtintomis išvadomis. Šio sprendimo 14, 17, 18, 71–73, 106 ir 149 konstatuojamosios dalys įrodo, kad Komisija iš esmės pripažino, jog pažeidimo objektas buvo pasaulinio masto projektu paremti pasaulinio lygio susitarimai, kuriuose dalyvavo atitinkamos įmonės. Komisija nenurodė, kad faktinės aplinkybės, dėl kurių ji skyrė baudą, skyrėsi nuo tų, už kurias jau buvo paskirta sankcija JAV. Dėl kaltinimo, su kuriuo susijusi ieškovei JAV skirta sankcija, teismo patvirtintame susitarime (plea agreement) nurodyta, kad atitinkami susitarimai dėl kainų ir kvotų galiojo „JAV ir kitose valstybėse“ nuo 1992 m. iki 1997 m. birželio mėnesio.
123 SGL papildomai nurodo, kad JAV jai skirta 135 mln. USD dydžio baudžiamoji sankcija viršija Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą maksimalų sankcijos dydį (10 % pasaulinės apyvartos). Todėl Komisija neturėjo teisės skirti papildomos 80,2 mln. eurų dydžio sankcijos.
124 SGL taip pat pažymi, kad, neatsižvelgusi į kitose valstybėse jau paskirtas sankcijas, Komisija nepaisė buvusio Konkurencijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus Alexander Schaub pareiškimo per vieną pokalbį 1998 m. gruodžio 1 d., kai jis pažadėjo, kad apskaičiuodama baudą Komisija atsižvelgs į JAV skirtas sankcijas.
125 Be to, ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė draudimo sumuoti sankcijas principą, atsižvelgusi į jų pasaulinę apyvartą, kuri apima ir JAV, ir Kanadoje pasiektą apyvartą. Iš tiesų nustatydamos baudas į šią apyvartą jau buvo atsižvelgusios JAV ir Kanados valdžios institucijos. Taigi, ieškovių teigimu, Komisija galėjo atsižvelgti į apyvartos dalį tik iš grafito elektrodų pardavimo Europoje, kad būtų išvengta dvigubos sankcijos skyrimo.
126 Jos taip pat tvirtina, kad Komisija neįvertino jau paskirtų baudų atgrasančio poveikio. Iš tiesų apskaičiuodama baudų dydį ji neatsižvelgė į tai, kad ieškovėms trečiosiose valstybėse jau buvo paskirtos baudos ir priteistas tokio dydžio žalos atlyginimas, kuris yra pakankamai atgrasantis iš naujo daryti bet kokį konkurencijos teisės pažeidimą. Todėl ieškovės jau buvo pakankamai nubaustos.
127 Galiausiai Tokai ir Nippon kaltina Komisiją ginčijamame sprendime nepateikus pakankamų motyvų šiuo klausimu. Pirma, ji neatsakė į Tokai atsakyme į pranešimą apie kaltinimus išdėstytą argumentą dėl ne bis in idem principo, kuriuo pabrėžiama pakankamo „teritorinio apibrėžtumo“ būtinybė apskaičiuojant baudą. Antra, Nippon teigimu, šioje byloje pareiga motyvuoti buvo ypač svarbi, nes Komisija skyrė baudas atsižvelgdama į pasaulinę apyvartą ir toks metodas yra naujas Komisijos sprendimų priėmimo praktikos etapas.
128 Komisija iš esmės teigia, kad trečiųjų valstybių valdžios institucijų skiriamomis baudomis nustatomos sankcijos tik už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimus ir šios institucijos neturi kompetencijos skirti sankcijas už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus. Tai, kad įvairios valdžios institucijos nagrinėjo tas pačias faktines aplinkybes, neturi reikšmės, nes ta pati faktinė aplinkybė gali būti pripažįstama pažeidimu daugelyje teisės sistemų.
129 Dėl atgrasančio baudų poveikio Komisija primena, kad pagrindinis kriterijus apskaičiuojant baudą yra pažeidimo sunkumas. Negalima daryti išvados, kad baudas reikia sumažinti, nes ieškovės jau buvo pakankamai atgrasytos kitų teismų paskirtomis sankcijomis. Sankcijos ieškovėms buvo skirtos už tai, kad jos nesilaikė Bendrijos konkurencijos taisyklių, Europoje padarydamos pažeidimą. Norint, kad šios konkurencijos taisyklės turėtų pageidaujamą atgrasantį poveikį, jas reikia vertinti taip pat rimtai kaip kitų teisės sistemų nuostatas.
b) Pirmosios instancijos teismo vertinimas
130 Iš teismų praktikos matyti, kad ne bis in idem principas, taip pat nustatytas EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurio laikymąsi užtikrina teismai (1966 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gutmann prieš Komisiją, 18/65 ir 35/65, Rink. p. 149, 172; 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, toliau – Sprendimas LVM, 59 punktas ir 120 punkte minėto Sprendimo Boehringer prieš Komisiją 3 punktas).
131 Bendrijos konkurencijos teisės srityje šiuo principu draudžiama Komisijai dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu Komisijos sprendimu.
132 Vis dėlto teismų praktikoje pripažinta, kad paraleliai vykstant dviem – Bendrijos ir nacionalinei – procedūroms, kurių priimtinumas grindžiamas konkrečia kompetencijos tarp Bendrijos ir valstybių narių pasidalijimo sistema kartelių srityje ir kuriomis siekiama skirtingų tikslų, yra galimybė sumuoti sankcijas. Tačiau bendruoju teisingumo principu reikalaujama, kad Komisija, nustatydama baudos dydį, atsižvelgtų į sankcijas, kurios jau buvo pritaikytos tai pačiai įmonei už tas pačias faktines aplinkybes, jeigu sankcijos yra skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Bendrijos teritorijoje (121 punkte minėto Sprendimo WaltWilhelm ir kt. 11 punktas; 120 punkte minėto Sprendimo Boehringer prieš Komisiją 3 punktas; 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfileurope prieš Komisiją, T‑141/89, Rink. p. II‑791, 191 punktas ir 121 punkte minėto Sprendimo Sotralentz prieš Komisiją 29 punktas).
133 Dėl ieškovių teiginio, kad skyrusi joms baudą už dalyvavimą kartelyje, dėl kurio JAV ir Kanados valdžios institucijos jau buvo skyrusios sankcijas, Komisija pažeidė ne bis in idem principą, pagal kurį tam pačiam asmeniui negalima skirti antros sankcijos už tą patį pažeidimą, reikia priminti, jog Bendrijos teismų praktikoje pripažinta, kad įmonės atžvilgiu dėl to paties pažeidimo gali būti teisėtai vykdomos dvi paralelios procedūros ir skirtos dvi sankcijos, iš kurių vieną skiria atitinkama kompetentinga valstybės narės institucija, o kitą – atitinkama Bendrijos institucija. Tokia galimybė sumuoti sankcijas yra teisėta, jeigu minėtomis procedūromis siekiama skirtingų tikslų (121 punkte minėto Sprendimo WaltWilhelm ir kt. 11 punktas; 132 punkte minėto Sprendimo Trefileurope prieš Komisiją 191 punktas ir 121 punkte minėto Sprendimo Sotralentz prieš Komisiją 29 punktas).
134 Todėl ne bis in idem principas juo labiau negali būti taikomas tokiu atveju, kaip antai šioje byloje, kai Komisijos ir JAV bei Kanados valdžios institucijų procedūromis bei skirtomis sankcijomis akivaizdžiai siekiama skirtingų tikslų. Iš tikrųjų, pirmuoju atveju siekiama apsaugoti neiškraipytą konkurenciją Europos Sąjungos teritorijoje arba EEE, o antruoju – JAV ir Kanados rinką (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Buchler prieš Komisiją, 44/69, Rink. p. 733, 52 ir 53 punktus). Iš tiesų, kad būtų taikomas ne bis in idem principas, turi sutapti ne vien pažeidimą sudarančios faktinės aplinkybės ir asmenys, kuriems skiriamos sankcijos, bet ir saugoma teisinė vertybė (2003 m. vasario 11 d. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje Italcementi prieš Komisiją, C‑213/00 P, pateiktos 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimui Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, I‑230, 89 punktas).
135 Tokią išvadą patvirtina EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtinto sankcijų sumavimo draudimo principo apimtis. Iš minėto straipsnio teksto matyti, kad šiuo principu siekiama tik uždrausti atitinkamos valstybės teismui nagrinėti pažeidimą ar bausti už jį, už kurį kaltinamas asmuo jau buvo išteisintas ar nubaustas šioje valstybėje. Tačiau ne bis in idem principu nedraudžiama persekioti ar bausti asmens daugiau kaip vieną kartą už tą pačią veiką dviejose ar daugiau valstybių. Todėl SGL nurodytas Sprendimas Fischer prieš Austriją šioje byloje neturi reikšmės, nes jis buvo priimtas taikant EŽTK protokolo Nr. 7 4 straipsnį ir susijęs su dviem toje pačioje valstybėje priimtais apkaltinamaisiais sprendimais.
136 Taip pat svarbu pažymėti, kad ieškovės nesirėmė jokia konvencija arba viešosios tarptautinės teisės norma, kuri uždraustų skirtingų valstybių valdžios institucijoms arba teismams persekioti ir bausti tą patį asmenį už tas pačias faktines aplinkybes. Taigi toks draudimas šiuo metu galėtų atsirasti tik dėl labai glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo, kuriuo remiantis būtų galima priimti tokias bendras normas, kokios įtvirtintos minėtoje Šengeno susitarimą įgyvendinančioje konvencijoje. Šiuo atveju ieškovės nenurodė jokios sutarties tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių, šiuo atveju – JAV arba Kanados, kuri įtvirtintų tokį draudimą.
137 Minėtos Pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje iš tiesų nurodoma, kad niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis dokumentas yra taikytinas tik Sąjungos teritorijoje ir jo 50 straipsnyje įtvirtintos teisės taikymo sritis aiškiai apribota atvejais, kai išteisinantysis ar apkaltinamasis sprendimas yra priimamas Sąjungos teritorijoje.
138 Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, grindžiamą ne bis in idem principo pažeidimu dėl to, kad už nagrinėjamą kartelį sankcija buvo paskirta ir ne Bendrijos teritorijoje, arba dėl to, kad ginčijamame sprendime Komisija atsižvelgė į visą jų apyvartą, įskaitant apyvartą JAV ir Kanadoje, į kurią nustatydamos baudas jau buvo atsižvelgusios JAV ir Kanados institucijos.
139 Dėl ieškovių tvirtinimo, kad Komisija klaidingai aiškino šio sprendimo 120 punkte minėtą Sprendimą Boehringer prieš Komisiją, pagal kurį Komisija privalo atsižvelgti į trečiosios valstybės valdžios institucijų paskirtą sankciją, jei Komisijos nustatytos su įmone ieškove susijusios faktinės aplinkybės yra tapačios nustatytosioms minėtų valdžios institucijų, reikia priminti, kad šiame sprendime (3 punktas) Teisingumo Teismas nurodė:
„Reikia išspręsti tik klausimą, ar Komisija taip pat turi pareigą įskaityti sankciją, kurią skyrė trečiosios šalies valdžios institucijos, jei nagrinėjamoje byloje ieškovės veiksmai, kuriais ją kaltina Komisija ir JAV valdžios institucijos, yra tapatūs.“
140 Iš šios ištraukos akivaizdžiai matyti, kad Teisingumo Teismas, visiškai nespręsdamas klausimo, ar Komisija privalo įskaičiuoti trečiosios šalies valdžios institucijų skirtą sankciją, jei šios institucijos ir minėtų valdžios institucijų nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių įmonė kaltinama, yra tapačios, Komisijos ir trečiosios šalies inkriminuojamų faktinių aplinkybių tapatumą pripažino išankstine tokio nagrinėjimo sąlyga.
141 Be to, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, kuri atsiranda, pirma, dėl glaudžios valstybių narių nacionalinių rinkų ir bendrosios rinkos tarpusavio priklausomybės ir, antra, dėl ypatingos Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo kartelių srityje toje pačioje (t. y. bendrosios rinkos) teritorijoje sistemos, Teisingumo Teismas, pripažinęs dvigubo persekiojimo galimybę ir atsižvelgdamas į tai, kad dėl to gali būti skirta dviguba sankcija, nusprendė, jog, remiantis teisingumo principu, būtina atsižvelgti į pirmąjį sprendimą, kuriuo skirta sankcija (121 punkte minėto Sprendimo Walt Wilhelm ir kt. 11 punktas ir generalinio advokato H. Mayras išvada, pateikta 120 punkte minėtam Sprendimui Boehringer prieš Komisiją, Rink. p. 1293, 1301–1303).
142 Tačiau šiuo atveju tokios situacijos akivaizdžiai nėra. Todėl jeigu nėra tiesioginės nuorodos į tarptautinės sutarties nuostatą, numatančią Komisijos pareigą nustatant baudos dydį atsižvelgti į tai pačiai įmonei už tą pačią veiką trečiosios šalies, pavyzdžiui, JAV ar Kanados, valdžios institucijų ar teismų taikytas sankcijas, ieškovės negali pagrįstai kaltinti Komisijos, kad šioje byloje ji pažeidė šią tariamą pareigą.
143 Bet kuriuo atveju, net jeigu iš 120 punkte minėto Sprendimo Boehringer prieš Komisiją būtų galima a contrario daryti išvadą, jog iš tikrųjų Komisija privalo įskaityti bet kurią trečiosios šalies valdžios institucijų skirtą sankciją, jeigu ji prieš šią įmonę remiasi tais pačiais faktais, kuriais rėmėsi ir pirmoji valdžios institucija, reikia pabrėžti, jog, nepaisant to, kad dėl SGL JAV priimtame sprendime pažymima, jog grafito elektrodų kartelio tikslas buvo apriboti gamybą ir padidinti šių prekių kainą „JAV ir kitur“, bet kuriuo atveju nėra įrodyta, kad JAV skirta sankcija yra susijusi su kartelio taikymu arba jo pasekmėmis ne tik pačiose JAV (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Boehringer prieš Komisiją 6 punktą), bet ir EEE; be to, tokiu išplėtimu būtų akivaizdžiai kišamasi į Komisijos teritorinę jurisdikciją. Ši pastaba taikoma ir Kanadoje skirtai sankcijai.
144 Dėl jau pakirtų baudų atgrasomojo pobūdžio reikia pažymėti, kad pagal teismų praktiką Komisijos diskrecija taikyti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį arba EB 82 straipsnį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Bendrijos teisėje pavestą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima pareigą vykdyti bendrą politiką, siekiant taikyti konkurencijos teisei Sutartyje įtvirtintus principus ir atitinkamai reguliuoti įmonių elgesį (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 105 punktas).
145 Iš to matyti, kad Komisija turi diskreciją spręsti apie baudos dydį, siekdama sustiprinti atgrasomąjį poveikį, kai konkretaus tipo pažeidimai vis dar gana dažni, nors jų neteisėtumas buvo nustatytas nuo Bendrijos konkurencijos politikos pradžios, dėl naudos, kurią iš to gali gauti tam tikros suinteresuotos įmonės (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 108 punktas).
146 Ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad joms nebereikia taikyti jokių atgrasymo priemonių, nes už tas pačias faktines aplinkybes jos jau buvo nuteistos trečiųjų valstybių teismų. Iš tiesų tokiais ieškovių argumentais pakartojami anksčiau atmesti argumentai dėl sankcijų sumavimo draudimo principo pažeidimo.
147 Be to, kaip matyti iš anksčiau nurodytos teismų praktikos, atgrasymas, kurio Komisija turi teisę siekti nustatydama baudos dydį, skirtas užtikrinti, kad įmonės, vykdydamos savo veiklą Bendrijoje arba EEE, laikytųsi Sutartyje nustatytų konkurencijos taisyklių. Todėl baudos, skirtos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, atgrasomasis pobūdis negali būti nustatytas nei atsižvelgiant tik į konkrečią nubaustos įmonės padėtį, nei į tai, ar ji laikėsi konkurencijos taisyklių, nustatytų trečiosiose valstybėse už EEE ribų.
148 Taigi Komisija turėjo teisę skirti SGL pakankamai atgrasančią baudą, atitinkančią Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribas, ir nustatydama šias ribas neatsižvelgti į JAV ir Kanadoje skirtas sankcijas.
149 Dėl pagrindo, susijusio su motyvų stoka, pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką akto motyvacija turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti jį priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti apie priimtos priemonės pagrindus, o Bendrijos teismas – vykdyti priežiūrą (žr. 1999 m. spalio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Swedish Match Philippines prieš Tarybą, T‑171/97, Rink. p. II‑3241, 82 punktą ir nurodytą teismų praktiką bei 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo UK Coal prieš Komisiją, T‑12/99 ir T‑63/99, Rink. p. II‑2153, 196 punktą).
150 Tačiau šioje byloje ginčijamo sprendimo 179–183 punktuose buvo aiškiai atmesti per administracinę procedūrą SGL pateikti argumentai dėl galimybės pasinaudoti ne bis in idem principu. Taigi Komisija nurodė, kad, jos manymu, šis principas nėra taikomas dėl JAV ir Kanados valdžios institucijų skirtų sankcijų. Net darant prielaidą, kad šiose konstatuojamosiose dalyse nebuvo pareikšta pozicija dėl konkretaus Tokai pateikto argumento (žr. šio sprendimo 127 punktą) ir kad toks Komisijos požiūris prilygo naujam Komisijos sprendimo priėmimo praktikos etapui, ieškovėms nebuvo užkirstas kelias veiksmingai užtikrinti savo interesų gynybą Pirmosios instancijos teisme, pateikiant bet kokius pagrindus ir argumentus, kurie, jų manymu, buvo reikšmingi ginčijant Komisijos poziciją. Be to, Pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę vykdyti teisminę kontrolę, nuspręsdamas dėl įvairių ne bis in idem principo aspektų.
151 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pagrindus, susijusius su draudimo sumuoti sankcijas principo ir Komisijos pareigos atsižvelgti į anksčiau skirtas sankcijas pažeidimu bei motyvų šiuo klausimu stoka.
152 Kalbant apie specifinį SGL kaltinimą, pagal kurį kompetentingas Komisijos generalinis direktorius jai pažadėjo, kad JAV skirtos sankcijos bus įskaitytos į Komisijos skiriamą baudą, pažymėtina, jog ieškovė rėmėsi teisėtų jos lūkesčių apsaugos principu. Šis principas yra taikomas kiekvienam asmeniui, kuris atsiduria padėtyje, leidžiančioje manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė pagristų vilčių (1987 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van den Bergh en Jurgens prieš Komisiją, 265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas ir 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C‑152/88, Rink. p. I‑2477, 26 punktas), kartu pažymint, jog niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei administracija nesuteikė tikslių, nesąlyginių ir tikrovę atitinkančių garantijų iš kompetentingų ir patikimų šaltinių (1999 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Forvass prieš Komisiją, T‑203/97, Rink. VT p. I‑A-129, II‑705, 70 punktas ir nurodyta teismo praktika bei 2000 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mehibas Dordtselaan prieš Komisiją, T‑290/97, Rink. p. II‑15, 59 punktas).
153 Šiuo klausimu pakanka priminti, kad ginčijamą sprendimą priėmė Komisijos narių kolegija, laikydamasi 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos vidaus reglamento (OL L 308, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t. p. 213) 1 straipsnyje įtvirtinto kolegialumo principo, o ne vienas generalinis direktorius (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 104 punktą). Be to, SGL negalėjo pagrįstai tikėtis, kad sprendimo priėmimas dėl baudos skyrimo už jos aktyvų dalyvavimą pasaulinio lygio kartelyje grafito elektrodų rinkoje galėtų būti deleguotas konkurencijos srityje kompetentingam generaliniam direktoriui kaip „valdymo arba administravimo priemonė“ pagal vidaus reglamento 14 straipsnį. Todėl generalinis direktorius niekaip negalėjo suteikti SGL „tikslių garantijų iš kompetentingų ir patikimų šaltinių“ dėl JAV ir Kanadoje jai skirtų sankcijų įskaitymo, nes jo kompetencija apima tik pasiūlymų pateikimą kolegijai, kuri gali jiems pritarti arba juos atmesti.
154 Be to, atrodo, kad SGL pati abejojo dėl 1998 m. gruodžio 1 d. A. Schaub tariamai suteiktų garantijų patikimumo. Iš tiesų 2000 m. balandžio 4 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus SGL nesiremia tokiomis garantijomis, bet, atvirkščiai, kaltina Komisiją nenurodžius, ar ir kiek, remdamasi ne bis in idem principu, ji atsižvelgė į JAV jau paskirtas sankcijas. Bet kuriuo atveju SGL neteigė, kad ginčijamas A. Schaub pažadas paskatino ją bendradarbiauti su Komisija ir pripažinti faktinių aplinkybių, dėl kurių pareikšti kaltinimai, tikrumą.
155 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad taip pat reikia atmesti ir skundą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu dėl SGL JAV skirtos sankcijos įskaitymo.
2. Dėl pagrindų, susijusių su gairių pažeidimu, jų neteisėtumu ir šį klausimą pagrindžiančių motyvų stoka
a) Išankstinės pastabos dėl teisinio pagrindo, kuriuo remiantis ieškovėms skirtos baudos
156 Pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį „Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms <...> baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 [eurų] arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo <...> jos pažeidžia Sutarties [81] straipsnio 1 dalį“. Toje pačioje nuostatoje numatyta, kad „nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę“.
157 Šia nuostata Komisijai suteikiama diskrecija nustatyti baudas (1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktas), kuri yra jos bendros politikos konkurencijos srityje funkcija (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 105 ir 109 punktai). Būtent atsižvelgdama į tai ir siekdama užtikrinti savo sprendimų baudų srityje priėmimo skaidrumą ir objektyvumą, 1998 m. Komisija priėmė gaires. Tai yra priemonė, kuria laikantis viršesnę galią turinčių teisės aktų nustatomi kriterijai, Komisijos numatomi taikyti įgyvendinant savo diskreciją; taip ji pati apriboja savo diskreciją (1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 89 punktas), nes privalo laikytis savo pačios įtvirtintų pavyzdinių taisyklių (1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASSir AKTprieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 57 punktas).
158 Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 126–144 konstatuojamosiose dalyse, šioje byloje Komisija skyrė baudas visoms ieškovėms už EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Iš šių konstatuojamųjų dalių matyti, kad baudos buvo skirtos pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir kad Komisija, − nors ginčijamame sprendime aiškiai nesiremiama gairėmis, − nustatė baudas pagal gairėse apibrėžtą metodą.
159 Pagal šį metodą atitinkamoms įmonėms skirtinų baudų apskaičiavimo atskaitos tašku Komisija laiko pagrindinę baudą, nustatytą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, realią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį (1 punkto A dalies pirma pastraipa). Pagal tai pažeidimai skirstomi į tris kategorijas, t. y. „lengvi pažeidimai“, už kuriuos galimų baudų dydis yra nuo 1 000 iki 1 mln. eurų, „sunkūs pažeidimai“, už kuriuos galimų baudų dydis yra nuo 1 mln. iki 20 mln. eurų, ir „labai sunkūs pažeidimai“, už kuriuos galimų baudų dydis yra per 20 mln. eurų (1 punkto A dalies antros pastraipos pirma–trečia įtraukos). Kiekvienai šiai kategorijai siūlomų baudų skalė, remiantis gairėmis, leidžia diferencijuoti įmonėms skiriamas baudas pagal jų padarytų pažeidimų pobūdį (1 punkto A dalies trečia pastraipa). Be to, vadovaujantis gairėmis, būtina atsižvelgti į faktinį ekonominį pažeidėjų pajėgumą padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams, visų pirma vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (1 punkto A dalies ketvirta pastraipa).
160 Komisijos manymu, tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš šių trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į konkretų kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo realią įtaką konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir pritaikyti pagrindinės baudos atskaitos tašką atsižvelgiant į kiekvienos įmonės konkrečius požymius (toliau – pradinė suma) (1 punkto A dalies šešta pastraipa).
161 Pagal pažeidimo trukmę gairėse skiriami trumpos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys trumpiau nei metus), už kuriuos pagal pažeidimo sunkumą apskaičiuota bauda nedidintina, vidutinės trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys nuo metų iki penkerių), už kuriuos bauda gali būti didinama iki 50 %, ir ilgos trukmės pažeidimai (paprastai trunkantys ilgiau nei penkerius metus), už kuriuos bauda gali būti didinama iki 10 % už kiekvienus pažeidimo metus (1 punkto A dalies pirmos pastraipos pirma–trečia įtraukos).
162 Toliau gairėse pateikiamas pavyzdinis sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta didinant arba mažinant pagrindinę baudą, sąrašas.
163 Galiausiai gairėse nurodoma, kad galutinis baudos dydis, apskaičiuotas pagal šį metodą (procentais padidinus arba sumažinus pagrindinę baudą), bet kuriuo atveju negali viršyti 10 % pasaulinės įmonių apyvartos, kaip nustatyta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje [5 punkto a papunktis]. Be to, gairėse numatyta, kad, atsižvelgiant į aplinkybes ir atlikus minėtus skaičiavimus, reikia atkreipti dėmesį į tokius objektyvius veiksnius, kaip antai specifinį ekonominį kontekstą, bet kokią ekonominę ar finansinę pažeidėjų gautą naudą, aptariamų įmonių specifinius bruožus bei jų pajėgumą sumokėti baudas esant specifiniam socialiniam kontekstui, kad būtų galima atitinkamai skirti baudas [5 punkto b papunktis].
164 Būtent tokiomis aplinkybėmis ir reikia įvertinti, ar, kaip teigia ieškovės, ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje įtvirtintos baudos buvo per didelės ir nustatytos remiantis klaidinga metodologija.
165 Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors Komisija, nustatydama kiekvienos baudos dydį, turi diskreciją ir neprivalo taikyti jokios konkrečios matematinės formulės (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas), Pirmosios instancijos teismui pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį vis tiek yra suteikiama neribota jurisdikcija, kaip ji suprantama pagal EB 229 straipsnį, peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą, ir jis gali panaikinti, sumažinti arba padidinti skirtą baudą. Todėl jam vertinant baudos proporcingumą, nepaisant galimų akivaizdžių Komisijos vertinimo klaidų, gali prireikti pateikti ir atsižvelgti į papildomą informaciją, kuri nebuvo paminėta Komisijos sprendime (108 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 55 punktas).
b) Dėl atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ginčijamame sprendime nustatytų pradinių sumų
Ginčijamo sprendimo santrauka
166 Ginčijamo sprendimo 129–154 konstatuojamosiose dalyse Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, nustatė kiekvienos baudos pradinę sumą. Šiomis aplinkybėmis ji atsižvelgė į:
– pažeidimo pobūdį (rinkų pasidalijimas ir kainų nustatymas svarbiame pramonės sektoriuje), nuspręsdama, kad tai yra labai sunkus EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies pažeidimas,
– realią pažeidimo įtaką EEE grafito elektrodų rinkai, nustatydama, kad dėl kainų buvo ne tik sutarta, bet jos buvo paskelbtos ir įgyvendintos, pažymėdama, kad taikomos kainos (pirmiausia kainų pakilimai) šešerius metus praktiškai atitiko kartelio narių sutartas kainas,
– atitinkamos geografinės rinkos dydį, pažymėdama, kad kartelis apėmė visą bendrąją rinką ir visą EEE po jos sukūrimo.
167 Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija nusprendė, kad atitinkamos bendrovės padarė „labai sunkų pažeidimą“.
168 Vėliau, siekdama įvertinti faktinį ekonominį kiekvienos įmonės pajėgumą padaryti pastebimos žalos konkurencijai ir atsižvelgdama į žymius atitinkamų bendrovių dydžio skirtumus, Komisija taikė nevienodą požiūrį į atitinkamas įmones. Ji suskirstė jas į tris kategorijas, remdamasi kiekvienos iš jų atitinkamos prekės pardavimo pasauline apyvarta. Palyginimas buvo pagrįstas paskutinių pažeidimo metų, t. y. 1998 m., nagrinėjamos prekės apyvartos duomenimis, kurie atsispindi ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje pateikiamoje lentelėje:
Įmonė | Grafito elektrodų pasaulinė apyvarta (1998 m.) mln. eurų + rinkos dalis grafito elektrodų pasaulinėje rinkoje (1992–1998 m.) | Grafito elektrodų apyvarta EEE (1998 m.) mln. eurų + rinkos dalis grafito elektrodų EEE rinkoje (1992–1998 m.) | Bendra pasaulinė apyvarta (2000 m., mln. eurų) | |
SGL | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 1 262 |
UCAR | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 841 |
VAW | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 3 693 |
C/G | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 225 |
SDK | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 7 508 |
Tokai | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 652 |
SEC | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 155 |
Nippon | <…> | <…> % | <…> | <…> % | 189 |
169 Atsižvelgiant į šioje lentelėje nurodytus duomenis, dvi pagrindinės grafito elektrodų gamintojos pasauliniu ir EEE mastu SGL ir UCAR buvo priskirtos prie pirmosios kategorijos (pradinė suma – 40 mln. eurų). Daug mažesnę pasaulinės rinkos dalį užimančios C/G, SDK ir Tokai (5–10 %) buvo priskirtos prie antrosios kategorijos (pradinė suma – 16 mln. eurų). Mažesnę nei 5 % pasaulinės rinkos turinčios VAW, SEC ir Nippon buvo priskirtos prie trečiosios kategorijos (pradinė suma – 8 mln. eurų).
170 Galiausiai, siekdama atsižvelgti į VAW ir SDK dydį ir bendrus išteklius, Komisija VAW pradinei sumai pritaikė koeficientą 1,25, kad ji pasiektų 10 mln. eurų, o SDK, pripažintai kur kas didesne nei kitos atitinkamos įmonės, susijusios su ginčijamu sprendimu, pritaikė koeficientą 2,5, kad jai skirta pradinė suma pasiektų 40 mln. eurų.
Šalių argumentai
171 SGL prieštarauja gairių taikymui nurodydama, kad jose nustatytas apskaičiavimo metodas visiškai skiriasi nuo ankstesnio požiūrio ir juo neatsižvelgiama į apyvartos proporcingumą. Su Reglamento Nr. 17 15 straipsniu būtų suderinama tik bendrai apyvartai proporcinga sankcija. Kitu atveju įmonės, kaip antai SGL, kurių apyvartą daugiausia sudaro atitinkamos prekės pardavimas, atsidurtų blogesnėje padėtyje nei įmonės, kurių apyvartos didžiausią dalį sudaro kitų prekių pardavimas.
172 UCAR, atvirkščiai, kaltina Komisiją, kad atsižvelgė į pasaulinę apyvartą kaip į kriterijų, atspindintį atitinkamų įmonių santykinę svarbą. Šis metodas buvo žalingas JAV bendrovei UCAR, nes jos ekonominės veiklos lygis JAV neišvengiamai atsispindėjo jos pasaulinėje apyvartoje.
173 SGL taip pat kritikuoja tai, kad trys kategorijos, į kurias buvo suskirstytos atitinkamos įmonės, buvo nustatytos neskaidriai ir nemotyvuojant, ypač dėl sumų ir klasifikavimo kriterijų pasirinkimo. Taip nustatyti dydžiai yra nepagrįsti ir iš ginčijamo sprendimo neaišku, ar Komisija rėmėsi atitinkamų įmonių bendra apyvarta, ar prekybos nagrinėjama preke apyvarta. Be to, pagal pažeidimo sunkumą SGL nustatyta 40 mln. eurų pradinė suma yra labai didelė ir nesuderinama su ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika.
174 Komisija taip pat neįrodė, kad dėl kartelio realiai pakilo kainos. Ji neatsižvelgė į tai, kad yra kitų kainų kilimo 1992–1996 m. paaiškinimų: dėl dešimtojo dešimtmečio pradžioje ištikusios krizės kainos buvo daug mažesnės nei pardavimo išlaidos; taigi vėlesnis kainų kėlimas buvo būtinas sektoriui išlikti ir kokybės kėlimui finansuoti. Be to, Komisija pati pripažino (ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamoji dalis), kad sunku nustatyti, ar ir kiek kainos skirtųsi nesant kartelio.
175 SGL taip pat pažymi, kad dideles pradines sumas Komisija grindė tik būtinybe užtikrinti „atgrasomąjį poveikį“ (ginčijamo sprendimo 146, 148 ir 152 konstatuojamosios dalys). Taigi ji neatsižvelgė į tai, kad, vadovaujantis teisingumo principu, ji taip pat turi atsižvelgti į kiekvienos įmonės situaciją, pavyzdžiui, į specifinės prevencijos ir proporcingumo aspektus.
176 Keturios Japonijos ieškovės ir C/G, kurioms EEE nebuvo „vietos rinka“, nurodo, kad Komisija turėjo ne suteikti neproporcingą reikšmę nagrinėjamos prekės apyvartai ir pasaulinės rinkos dalims, tačiau remtis šios prekės apyvarta ir rinkos dalimis EEE. Tik taikant tokį metodą buvo galima, pirma, užtikrinti ribotos teritorinės Komisijos kompetencijos laikymąsi ir, antra, nustatyti realias kiekvienos įmonės galimybes rimtai pakenkti konkurencijai EEE.
177 Tačiau Tokai (... %), Nippon (… %), SDK (... %), SEC (... %) ir C/G (... %) rinkos dalys EEE yra nereikšmingos, palyginti su SGL ir UCAR, o jų dalyvavimas kartelio veikloje Europoje buvo išimtinai pasyvus. Šiuo klausimu jos pateikia daugelį palyginimų tarp pradinių sumų, pagrindinių ir galutinių joms skirtų baudų bei atitinkamų karteliui vadovavusioms SGL ir UCAR taikytų dydžių, taip pat tarp atitinkamų įmonių įvairių tipų apyvartų, siekdamos įrodyti, kad joms buvo skirtos pernelyg didelės sankcijos, atsižvelgiant į jų ekonominės veiklos EEE apimtį. Be to, jos lygina Komisijos taikytą apskaičiavimo metodą su taikomu JAV valdžios institucijų, kuris tariamai yra teisingesnis.
178 Šios įmonės pažymi, kad EEE rinkoje jos dalyvavo nedaug ir pasyviai ne dėl kartelio, tačiau dėl daug anksčiau, nei pradėtas daryti pažeidimas, savarankiškai priimtų sprendimų, vadovaujantis savo ekonominiais interesais. Komisijai nepavyko įrodyti, kad jos atsisakė parduoti nagrinėjamą prekę EEE būtent dėl kartelio. Pirmiausia ji neįrodė, kad nesant kartelio šių įmonių rinkos dalis arba pardavimas EEE būtų buvę gerokai didesni.
179 Tokai, Nippon, SEC ir C/G papildomai nurodo, kad net pritarus Komisijos logikai ir sutikus nustatyti pradinę sumą remiantis 1998 m. nagrinėjamos prekės pardavimo pasauline apyvarta, Komisijos sprendimu jas suskirstyti į tris minėtas kategorijas ir nustatyti atitinkamus dydžius (40 mln., 16 mln. ir 8 mln. eurų) pažeidžiami proporcingumo ir vienodo požiūrio principai. Iš tiesų joms nustatyta pradinė suma proporcingai, t. y. atsižvelgiant į apyvartos dydį ir pasaulinės rinkos dalis, buvo daug didesnė nei SGL, UCAR ir SDK.
180 Dėl individualaus dalyvavimo pažeidime C/G teigia, kad jos padėtis daug kuo skiriasi nuo kitų kartelio narių. Šiuo klausimu ji nurodo ne vien savo marginalinį vaidmenį, bet ir daugelį kitų veiksnių, kuriais remdamasi daro išvadą, kad jos veiksmų nebuvo galima pripažinti „labai sunkiais“ pažeidimais.
181 SDK kaltina Komisiją dirbtinai padidinus jai skirtą baudą, papildomai taikant atgrasymo koeficientą 2,5, dėl kurio pradinė suma padidėjo 24 mln. eurų. Tačiau toks koeficientas nebuvo taikytas nei kartelio vadovams, nei didesnes EEE rinkos dalis turintiems kartelio nariams, nei Komisijos tyrimui trukdžiusioms ir tęsusioms pažeidimą net pradėjus tyrimą įmonėms. Todėl jis prilygsta diskriminuojančiam ir neproporcingam dvigubam vienos bendrovės SDK nubaudimui, nes VAW taikytas didinimo koeficientas buvo tik 1,25 ir suma šiai bendrovei padidėjo tik 2 mln. eurų.
182 Kiek Komisija remiasi SDK dydžiu ir bendrais ištekliais (ginčijamo sprendimo 152–154 konstatuojamosios dalys), ši įmonė remiasi ekonomikos eksperto ataskaita, tvirtindama, kad ekonominis pajėgumas nepriklauso nuo dydžio kaip atskiro faktoriaus. Pirma, didelės bendrovės, kurių rinkos dalys atitinkamoje rinkoje yra mažos, kaip antai SDK, neįgyja jokios galios dėl savo dalyvavimo kitose rinkose, neturinčiose jokių sąsajų su atitinkama rinka. Antra, finansiniu požiūriu silpno didelio konglomerato taip pat negalima pripažinti esant ekonomiškai stipriu tik dėl jo dydžio. Ribotą nagrinėjamų prekių rinkos dalį turinti įmonė negali labiau pasinaudoti karteliu vien dėl to, kad ji taip pat parduoda kitas prekes, kurios neturi jokio ryšio su karteliu ir todėl nėra jo paveiktos. Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad galima taikyti atgrasymo veiksnį, jis turi priklausyti nuo padėties EEE rinkoje, kurioje SDK užima tik nereikšmingą dalį, ir būti taikomas atsižvelgiant tik į kartelio atskleidimo tikimybę bei šio kartelio narių numatomą pelną.
183 SDK teigimu, didinimo koeficiento 2,5 taikymas yra nesuderinamas ir su daugeliu ankstesnių Komisijos sprendimų. Taigi įvairias bylas ji nagrinėja nenuosekliai. Galiausiai buvo pažeista SDK teisė į gynybą, nes ji nebuvo išklausyta dėl didinimo koeficiento 2,5 pasirinkimo priežasčių ir kriterijų.
184 Visos Japonijos ieškovės teigia, kad nepateikta pakankamai motyvų dėl įvairių anksčiau apibendrintų klausimų.
185 Komisijos teigimu, atsižvelgiant į ginčijamame sprendime nurodytus motyvus ir teismų praktiką, nė vienas iš pagrindų nėra pagrįstas.
186 Pirmiausia dėl įmonių suskirstymo į tris kategorijas ir pradinių sumų nustatymo Komisija nesutinka, kad ji rėmėsi tik nagrinėjamų prekių pardavimo pasauline apyvarta. Baudų apskaičiavimo atskaitos taškas buvo pažeidimo sunkumas (pobūdis, įtaka ir nagrinėjamos geografinės rinkos dydis). Pasaulinėmis apyvartomis ir rinkos dalimis buvo pasinaudota tik kaip pagrindu nustatant santykinę kartelyje dalyvavusių įmonių svarbą EEE. Taigi taikant Komisijos metodą buvo atsižvelgta į įvairius veiksnius ir tai nebuvo paprastas apyvarta paremtas apskaičiavimas.
187 Dėl SDK nustatytai pradinei sumai taikyto didinimo koeficiento 2,5 Komisija ginčija argumentą, kad šiuo patikslinimu buvo siekiama papildomo atgrasančio poveikio. Atvirkščiai, patikslinimo koeficientu buvo tik atsižvelgiama į aplinkybę, kad norint pasiekti vienodą atgrasantį poveikį skirtingus finansinius išteklius turinčiam subjektui reikia skirti skirtingo dydžio baudas. Todėl reikėjo taikyti skirtingą požiūrį į kartelio narius. Didžiųjų konglomeratų, tarp kurių yra ir SDK, atveju nepakaktų atsižvelgti į apyvartą rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas.
188 Dėl konkretaus dydžio 2,5 Komisija tvirtina, kad jis nebuvo pagrįstas grupės, kuriai priklausė ieškovė, pasauline apyvarta. Tai greičiau buvo apytikslis priderinimas, įvertinus SDK dydį ir pasaulinius išteklius bei atsižvelgus į tai, kad ji buvo daug didesnė nei visos kitos įmonės, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl gairių taikymo nustatant apyvartą, į kurią atsižvelgiama
189 Dėl SGL teiginio, kad gairės yra nesuderinamos su ankstesne bendra apyvarta pagrįsta Komisijos sprendimų priėmimo praktika, reikia pažymėti, jog sankcijos, kurias Komisija gali skirti už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą, yra numatytos dar prieš darant pažeidimą priimto Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje. Kaip matyti iš šio sprendimo 159–164 punktų, taikant bendrąjį gairėse nurodytą metodą, baudų dydis apskaičiuojamas pagal du kriterijus, numatytus Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, t. y. pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę, kiekvienos įmonės apyvartos atžvilgiu neviršijant toje pačioje nuostatoje įtvirtintos aukščiausios baudos ribos (38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 231 punktas).
190 Todėl gairėse neviršijamos minėtoje nuostatoje įtvirtinto teisinio sankcijų skyrimo pagrindo ribos (38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 232 punktas).
191 Komisijos administracinės praktikos pasikeitimai, kurie galėjo įvykti dėl gairių taikymo, nėra teisinio pagrindo, kuriuo remiantis nustatomas galimų skirti baudų dydis, pakeitimas, pažeidžiantis bendruosius teisės aktų netaikymo atgaline data arba teisinio saugumo principus. Viena vertus, ankstesnė Komisijos sprendimų priėmimo praktika nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas, nes šis pagrindas apibrėžtas tik Reglamente Nr. 17. Kita vertus, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 17 Komisijai suteiktą diskreciją, jos pritaikytas naujas baudų skaičiavimo metodas, galintis turėti įtakos bendram baudų padidėjimui, negali būti vertinamas kaip Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytų baudų padidinimas atgaline data (38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 233–235 punktai).
192 Be to, tai, kad praeityje Komisija tam tikros rūšies pažeidimams taikė tam tikro dydžio baudas, neatima iš jos galimybės padidinti šį dydį atsižvelgiant į Reglamento Nr. 17 nustatytas ribas, jeigu tai yra būtina užtikrinti Bendrijos konkurencijos politikos vykdymą (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas). Atvirkščiai, veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo momentu baudų dydžius priderinti prie šios politikos poreikių (minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas ir 38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 236 ir 237 punktai).
193 Todėl reikia atmesti prieštaravimą dėl gairių taikytinumo.
194 Atsižvelgiant į tai keturių Japonijos ieškovių ir C/G nuorodos į tariamai teisingesnius JAV taikomus apskaičiavimo metodus yra nereikšmingos, nes Komisija gali teisėtai taikyti gairėse įtvirtintą apskaičiavimo metodą.
– Dėl apyvartos, į kurią Komisija atsižvelgė nustatydama pradinę sumą
195 Dėl kaltinimo, kad Komisija nenustatė įvairių pradinių sumų remdamasi arba grafito elektrodų pardavimo EEE apyvarta, arba visų prekių bendra apyvarta, reikia priminti, kad vienintelė aiški nuoroda į apyvartą Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje yra susijusi su viršutine riba, kurios negali viršyti bauda, ir kad ši riba susijusi su bendra apyvarta (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktas). Laikydamasi šios ribos, Komisija iš esmės gali nustatyti baudą pagal laisvai pasirinktą apyvartą, remdamasi geografine teritorija ir atitinkamomis prekėmis (39 punkte minėto Sprendimo Cementas 5023 punktas) ir neprivalėdama tiksliai atsižvelgti į bendrą arba geografinėje ar nagrinėjamų prekių rinkoje pasiektą apyvartą. Galiausiai, nors gairėse nenumatyta apskaičiuoti baudą remiantis tam tikra apyvarta, jose neprieštaraujama, kad į tokią apyvartą būtų atsižvelgta, su sąlyga, kad ją pasirinkdama Komisija nepadarys akivaizdžios vertinimo klaidos.
196 Priešingai nei teigia SGL, šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 149–151 konstatuojamųjų dalių akivaizdu, kad Komisija pasirinko nagrinėjamų prekių pardavimo pasaulinę apyvartą siekdama pradinėmis sumomis išreikšti pažeidimo pobūdį, realią įtaką rinkai ir geografinės rinkos dydį, atsižvelgiant į žymius kartelio narių dydžio skirtumus.
197 Taigi, atsižvelgiant į sudėtingą kartelio pobūdį, Komisija pagrįstai nusprendė remtis šia apyvarta ir nepadarė vertinimo klaidos, nes ji suteikė Komisijai galimybę atsižvelgti į faktinį ekonominį pažeidėjų pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams, visų pirma vartotojams, kaip tai suprantama pagal gairių 1 punkto A dalies ketvirtą pastraipą.
198 Iš tiesų, remiantis ginčijamame sprendime įtvirtintomis išvadomis, kartelis buvo pasaulinio lygio ir juo buvo ne vien nustatomos kainos, bet ir pasidalijamos rinkos pagal „vietos gamintojo“ principą: ne EEE įsteigti gamintojai turėjo galiausiai pasitraukti iš EEE rinkos, kuri nebuvo jų „vietos rinka“, užuot agresyviai konkuravę joje (žr. šio sprendimo 64 ir 67 punktus). Jei Komisija būtų apskaičiavusi Tokai, SDK, Nippon, SEC ir C/G pradines sumas vadovaudamasi jų maža nagrinėjamos prekės apyvarta EEE, šioms įmonėms būtų atlyginta už tai, kad laikėsi pagrindinių kartelio principų ir sutiko nekonkuruoti EEE rinkoje, nors šį kartelio principą atitinkantis jų elgesys suteikė galimybę Europos „vietos“ gamintojams, t. y. pirmiausia SGL ir UCAR, vienašališkai nustatyti kainas EEE. Tokiais veiksmais Japonijos ieškovės ir C/G suvaržė konkurenciją EEE rinkoje, nepaisant to, kokia buvo jų reali apyvarta joje.
199 Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad pasaulinis kartelis, dėl kurio pareikšti kaltinimai ginčijamame sprendime, buvo žalingas EEE vartotojams, nes būtent SGL ir UCAR galėjo pakelti savo kainas EEE, nejausdamos grėsmės iš Japonijos ieškovių ir C/G, kurios pagal abipusiškumo pasauliniu lygiu principą galėjo pačios imtis tokių pačių veiksmų savo rinkose, t. y. atitinkamai, pirma, Japonijoje ir Tolimuosiuose Rytuose, antra, JAV. Kadangi vienas iš kartelio tikslų buvo užkirsti kelią „ne vietos“ gamintojų konkurencinėms jėgoms veikti EEE rinkoje, šių gamintojų dalyvavimas buvo būtinas, norint užtikrinti tinkamą viso kartelio veikimą, t. y. kitose pasaulio regioninėse rinkose. Todėl visų kartelio narių, įskaitant ieškovių, kurioms EEE nebuvo „vietos rinka“, padaryto pažeidimo reali įtaka EEE kilo dėl šių narių prisidėjimo prie bendro kartelio efektyvumo ir kiekvienas iš trijų „ramsčių“ – JAV, EEE ir Tolimieji Rytai/Japonija – buvo būtinas, kad kartelis efektyviai veiktų pasauliniu mastu.
200 Reikia pažymėti, kad tai, jog Komisijai suteikta kompetencija skirti sankcijas tik EEE teritorijoje, neužkerta jai kelio vertinant kartelio narių ekonominį pajėgumą daryti žalą konkurencijai EEE viduje atsižvelgti į nagrinėjamos prekės pardavimo pasaulinę apyvartą. Komisija gali atlikti tokį vertinimą taip pat, kaip vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 15 straipsniu ir atitinkama teismų praktika atsižvelgia į įmonės, kuriai skiriama sankcija, finansinį pajėgumą, remdamasi jos bendra pasauline apyvarta.
201 Nusistovėjusioje teismų praktikoje iš tiesų draudžiama, kad vienai ar kitai apyvartai būtų teikiama per daug reikšmės, palyginti su kitais vertinimo kriterijais, tam, kad tinkamo baudos dydžio nustatymas nebūtų paremtas tik paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos, ypač jei atitinkamos prekės sudaro tik nedidelę šios apyvartos dalį (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 ir 121 punktai ir 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Parker Pen prieš Komisiją, T‑77/92, Rink. p. II‑549, 94 punktas). Taigi Pirmosios instancijos teismas minėtame Sprendime Parker Pen prieš Komisiją priėmė ieškinio pagrindą, paremtą proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija neatsižvelgė į tai, jog su pažeidimu susijusių prekių pardavimo apyvarta buvo gana maža, palyginti su viso nagrinėjamos įmonės pardavimo apyvarta.
202 Keturios Japonijos ieškovės ir C/G remiasi šia teismų praktika ir nurodo nežymų savo vaidmenį EEE. Vis dėlto sprendimas, kurį Pirmosios instancijos teismas priėmė 201 punkte minėtoje byloje Parker Pen prieš Komisiją, yra susijęs su galutinės baudos, o ne, kaip šioje byloje, su pradinės sumos nustatymu pagal pažeidimo sunkumą. Šioje byloje galutinių baudų dydžių Komisija nepagrindė vien bendra apyvarta, tačiau atsižvelgė ir į daugelį kitų nei apyvarta veiksnių, o nustatydama pradines sumas ji kaip tik atsižvelgė ne į bendrą apyvartą. Taigi ieškovių nurodyta teismų praktika yra nereikšminga (šiuo klausimu žr. 153 punkte minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 156 punktą).
203 Dėl C/G teiginio, kad jos dalyvavimas darant pažeidimą negali būti apibūdinamas kaip „labai sunkus“ dėl jos padėties EEE ypatumų, užtenka pažymėti, kad kiekvienai įmonei būdingi specifiniai duomenys, be abejonės, gali būti vertinami kaip sunkinančios arba lengvinančios aplinkybės (gairių 2 ir 3 punktai) ar pateisinti galutinį baudos koregavimą (gairių 5 punkto b papunktis). Vis dėlto, kai Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą pagal gairių 1 punkto A dalies pirmą ir antrą pastraipas, remiasi jo realia įtaka, ji turi atsižvelgti į viso pažeidimo, kuriame dalyvavo visos įmonės, poveikį (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 150–152 punktai), todėl šiuo klausimu neturi reikšmės kiekvienos įmonės individualus elgesys ar duomenys šiuo klausimu. Dėl to C/G pateikti atskiri duomenys šioje vietoje yra nereikšmingi.
204 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pagrindus dėl netinkamo apyvartos, į kurią reikia atsižvelgti, pasirinkimo nustatant pradinę sumą.
– Dėl kartelio realios įtakos kainų didinimui ir kai kurių kartelio narių rinkos dalims
205 Dėl Japonijos ieškovių ir C/G teiginio, kad jų neteisėti veiksmai neturėjo „realaus poveikio“ EEE gairių 1 punkto A dalies priešpaskutinės pastraipos prasme, nes jų pasirinkimas neparduoti nagrinėjamos prekės rėmėsi savarankiškais sprendimais, priimtais iki kartelio sukūrimo, reikia pažymėti, kad tokiu argumentu neatsižvelgiama į rinkų pasidalijimo pasauliniu lygiu kartelio esmę ir aplinkybę, kad ieškovės tinkamai neginčija Komisijos faktinių išvadų šiuo klausimu.
206 Iš tiesų ieškovės pripažino pagrindinius kartelio principus, pagal kuriuos nagrinėjamos prekės kaina turėjo būti nustatyta pasauliniu lygiu ir „ne vietos“ gamintojai privalėjo pasitraukti iš „vietos“ gamintojams skirtų rinkų (ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamoji dalis). Be to, Komisija pripažino, kad šie pagrindiniai principai buvo įgyvendinti per įvairius kartelio susirinkimus (ginčijamo sprendimo 51–93 konstatuojamosios dalys), o minėtos ieškovės tinkamai neginčijo šių išvadų.
207 Dėl kiekvienos įmonės neteisėtų veiksmų konkrečios įtakos rinkai ir konkurencijai pažymėtina, kad, vadovaujantis gairių 1 punkto A dalies pirma pastraipa, į tokią įtaką reikia atsižvelgti, „kur tai gali būti įvertinta“. Šioje byloje penkių minėtų ieškovių neagresyvus elgesys EEE tiksliai atitiko principus ir prisidėjo prie tinkamo kartelio veikimo. Taigi sunku „įvertinti“, kiek ieškovių padaryto pažeidimo, t. y. jų neagresyvaus elgesio EEE rinkoje, konkreti įtaka viršija išimtinai sutartinį lygmenį, t. y. jų įsipareigojimą išlikti pasyviomis.
208 Norint tinkamai ginčyti konkrečią pažeidimo įtaką, taip pat nepakanka remtis su neteisėtais susitarimais suderinamo elgesio „alternatyviais paaiškinimais“, t. y. savarankiškais sprendimais, tariamai priimtais vadovaujantis ekonominiais įmonių interesais. Iš tiesų „alternatyviais paaiškinimais“ galima remtis tik siekiant paneigti buvus suderintus veiksmus, kai lygiagrečius ir pasyvius veiksmus galima paaiškinti kitomis tikėtinomis priežastimis nei atitinkamų įmonių susitarimas (žr. 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 75 punktą ir nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Šioje byloje penkių minėtų ieškovių neteisėti veiksmai anaiptol nebuvo vien lygiagretūs veiksmai, o tiksliai atitiko neteisėtus susitarimus, kurių egzistavimo ir turinio šios įmonės neginčijo.
209 Be to, kaip teisingai pažymėjo Komisija, karteliu buvo siekiama užtikrinti pasaulinės rinkos stabilumą ir taip sukurti galimybę suderintam kainų didinimui. Sutikdamos toliau nedalyvauti EEE rinkoje penkios minėtos ieškovės daug prisidėjo prie pasaulinės rinkos stabilumo ir tai padarė didelę žalą konkurencijai EEE. Už SGL ir UCAR šioms ieškovėms užtikrintą jų „vietos“ rinkų apsaugą jos įsipareigojo nesikišti į EEE rinką. Jei toks įsipareigojimas būtų nevertingas, minėtoms ieškovėms nebūtų reikėję dalyvauti kartelyje.
210 Galiausiai, vadovaujantis ginčijamame sprendime įtvirtintomis išvadomis, nagrinėjamas kartelis buvo ne Europos kartelis, prie kurio buvo prisidėję keli nariai iš Japonijos ir JAV, tačiau pasauliniu lygiu veikiantis kartelis. Kad būtų išvengta sklandžios kartelio veiklos sutrikimų, kiekviena jo narė įsipareigojo laikytis turimų pasaulinės rinkos dalių, nepaisant jokių ateities tendencijų ir pasikeitimų, ir taip užtikrinti nuolatinį kainų didinimą visuose pasaulio regionuose, dėl kurių, negaliojant „vietos“ gamintojo principui, „ne vietos“ gamintojai galėjo būti paskatinti patekti į regionus, kur veikė „vietiniai“ gamintojai.
211 Taigi ieškovių nuorodos į vadovaujantis jų ekonominiais interesais priimtus savarankiškus sprendimus susikoncentruoti į atitinkamas „vietos“ rinkas yra nereikšmingos. Iš tiesų aplinkybės, dėl kurių buvo priimti tokie sprendimai, gali bet kada pasikeisti, todėl įsipareigojimas neplėtoti veiklos regione, kur tam tikru metu nebuvo ekonominių interesų, išlaiko savo vertę. Be to, nors visuomet sunku nuspėti, kaip būtų vysčiusis atitinkama rinka, jeigu joje nebūtų veikęs kartelis, tokias prognozes yra sudėtingiau atlikti, kai rinka pasidalijama pagal „vietos“ gamintojo principą, įpareigojantį kartelio narius išlikti pasyviais tam tikruose geografiniuose regionuose.
212 Bet kuriuo atveju tokioje situacijoje nepakanka įvertinti, kokio dydžio rinkos dalis „ne vietos“ gamintojai realiai galėjo įgyti kitam kartelio nariui skirtoje rinkoje nesant kartelio. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, jog, nesant kartelio teikiamos apsaugos, „vietos“ gamintojas, tiesiog baimindamasis, kad kiti gamintojai bandys patekti į šią rinką, taikytų gana mažas kainas tam, kad tokie gamintojai nuspręstų nedalyvauti atitinkamoje rinkoje, neįgydami net nedidelės jos dalies. Tačiau tokiu atveju laisva konkurencija būtų naudinga vartotojams dėl sumažėjusių kainų, net jei rinkos dalių pasiskirstymas visai nesikeistų.
213 Vadinasi, Komisija teisingai nusprendė, kad penkių nagrinėjamų ieškovių pasyvus elgesys EEE buvo reali kartelio pasekmė, todėl ir šios ieškovės dalyvavo padarant „labai sunkų pažeidimą“.
214 Tokią pačią išvadą galima daryti ir dėl 1992–1996 m. kartelio sukelto kainų kėlimo. Dėl SGL nurodytų „alternatyvių paaiškinimų“ šiuo klausimu užtenka dar kartą priminti, kad nagrinėjama situacija nėra tik „lygiagretūs veiksmai“. Be to, ginčijamo sprendimo 136 ir 137 konstatuojamosiose dalyse apibendrinamos Komisijos faktinės išvados dėl tikslinių kainų nustatymo ir realaus kainų kėlimo taikant pagrindinį kartelio principą, pagal kurį grafito elektrodų kainos buvo nustatytos pasauliniu mastu (ginčijamo sprendimo 50 ir 61–70 konstatuojamosios dalys). Remiantis tuo matyti, kad per kartelio susirinkimus sutartos kainos buvo laipsniškai primestos pirkėjams ir 1992–1996 m. pakilo beveik 50 %. SGL neginčijo šių konkrečių ir detaliai aprašytų išvadų. Taigi Komisija pagrįstai nustatė ryšį tarp kainų pakėlimo ir neteisėtų susitarimų, kuriuos taikė aštuonios kartelio narės, kontroliuojančios beveik 90 % grafito elektrodų pasaulinės rinkos (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis); ir joms pavyko susitarti dėl kainų 5–6 metus (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis), pasidalyti rinkas ir imtis įvairių su tuo susijusių priemonių (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).
215 Dėl šių priežasčių reikia atmesti pagrindus, susijusius su neatsižvelgimu į kartelio realią įtaką kainų didinimui ir kai kurių kartelio narių rinkos dalims.
– Dėl kartelio narių suskirstymo į tris kategorijas ir atitinkamų pradinių sumų nustatymo
216 Dėl kaltinimo, kad nustatytos nepagrįstos ir per didelės pradinės sumos, ypač kad SGL buvo nustatyta 40 mln. eurų pradinė suma ir ši didelė suma buvo nesuderinama su ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, užtenka priminti, kad Komisija, nustatydama, baudas turi diskreciją, kad skatintų įmones laikytis konkurencijos taisyklių (157 punkte minėto Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 127 punktas). Tai, kad praeityje Komisija tam tikros rūšies pažeidimams taikė tam tikro dydžio baudas, neatima iš jos galimybės jas padidinti, jeigu tai yra būtina norint užtikrinti Bendrijos konkurencijos politikos vykdymą (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas) ir sustiprinti atgrasantį baudų poveikį (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 179 punktas) (žr. šio sprendimo 191 ir 192 punktus). Tai reiškia, kad reikia atmesti kaltinimą, susijusį su pagrindinių baudų skyrimo praktikos pasikeitimu.
217 Kalbant apie kartelio narių suskirstymą į kelias kategorijas, kuris lėmė pradinių sumų, nustatytų tai pačiai kategorijai priklausančioms įmonėms, suvienodinimą, reikia pažymėti, kad toks Komisijos metodas, nors dėl jo ignoruojami tai pačiai kategorijai priskirtų įmonių dydžių skirtumai, iš principo negali būti kritikuojamas. Tuomet, kai baudos skiriamos kelioms darant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinių baudų dydžiai atspindėtų visus atitinkamų įmonių dydžio skirtumus pagal jų bendrą apyvartą (47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 385 punktas ir nurodyta teismų praktika).
218 Taigi Komisija nepadarė fakto arba teisės klaidos, kai pažeidimo sunkumo nustatymo etape nusprendė suskirstyti ieškoves į kategorijas.
219 Vis dėlto toks suskirstymas į kategorijas turi atitikti vienodo požiūrio principą, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai arba skirtingas situacijas vertinti vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 406 punktas). Atsižvelgiant į tai gairių 1 punkto A dalies šeštoje pastraipoje numatyta, jog „didelis“ to paties tipo pažeidimus darančių įmonių dydžio skirtumas gali pateisinti diferencijavimą dėl pažeidimo sunkumo įvertinimo. Be to, pagal teismo praktiką baudų dydis turi bent jau būti proporcingas duomenų, į kuriuos atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, atžvilgiu (2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 106 punktas).
220 Taigi, jei Komisija, siekdama nustatyti baudas, suskirsto atitinkamas įmones į kategorijas, ribos, nustatytos kiekvienai taip sudarytai kategorijai, turi būti logiškai ir objektyviai pateisinamos (47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 416 punktas ir 38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 298 punktas).
221 Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad Komisija, gairių įžangoje nurodydama, jog nustatant baudas jos turima diskrecija reikia naudotis „laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais“, įsipareigojo remtis šiais principais nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą.
222 Todėl reikia išnagrinėti, ar šioje byloje pagal ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje esančią lentelę (žr. šio sprendimo 168 punktą) Komisijos įtvirtintos trijų kategorijų ribos yra nuosekliai nustatytos ir objektyviai pateisinamos.
223 Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad iš ginčijamo sprendimo 148–151 konstatuojamųjų dalių yra akivaizdu, jog nustatydama tris kategorijas ir skirtingas pradines sumas Komisija rėmėsi vienu kriterijumi, t. y. konkrečiomis apyvartomis ir rinkos dalimis, kurias kartelio nariai pasiekė parduodami nagrinėjamą prekę pasaulinėje rinkoje. Tam Komisija rėmėsi 1998 m. apyvartomis ir rinkos dalių pasikeitimais 1992–1998 m., kurie pateikiami minėtoje lentelėje. Be to, atrodo, kad taikant aritmetinį metodą rinkos dalys buvo dalijamos į maždaug <...> % dydžio vienetus, kurių kiekvienas atitiko maždaug 8 mln. eurų baudos dydį. Dėl to SGL ir UCAR, turėjusioms maždaug <...> rinkos dalis, buvo nustatyta po <...> 40 mln. eurų pradinės sumos. VAW, SEC ir Nippon, kurių rinkos dalys nesiekė 5 %, buvo skirta po 8 mln., o SDK, C/G ir Tokai, kurių rinkos dalys sudarė 5–10 %, skirta suma prilygo 16 mln. kiekvienai.
224 Dėl šio metodo atskaitos taško, t. y. 8 mln. eurų dydžio vienetų pasirinkimo, kuriuos pritaikius SGL ir UCAR buvo skirta tiksli maksimali 40 mln. eurų suma, Komisija ginčijamame sprendime iš tiesų nenurodė, kodėl prie pirmosios kategorijos priskirtoms įmonėms ji nusprendė skirti tikslią 40 mln. eurų sumą. Vis dėlto šis Komisijos pasirinkimas negali būti vertinamas kaip savavališkas ir neperžengia jos šioje srityje turimos diskrecijos ribų.
225 Gairėse už „labai sunkius“ pažeidimus leidžiama skirti didesnę kaip 20 mln. eurų baudą. Be to, horizontalūs susitarimai dėl kainų visada buvo laikomi vienais iš sunkiausių pažeidimų pagal Bendrijos konkurencijos teisę ir savaime gali būti apibrėžiami kaip „labai sunkūs“ (47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 262 punktas). Šį kriterijų galima du kartus pritaikyti karteliui, dėl kurio pareikšti kaltinimai šioje byloje, nes tai yra kartelis ir dėl kainų nustatymo, ir dėl rinkų pasidalijimo, apėmęs visą bendrosios rinkos ir EEE teritoriją.
226 Svarbu pažymėti, kad SGL ir UCAR apyvarta, į kurią atsižvelgta, buvo atitinkamai <...> mln. eurų ir <...> mln. eurų, o jų turimos rinkos dalys sudarė atitinkamai <...>–<...> % ir <...>–<...>%. Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad šias dvi įmones reikia priskirti prie tos pačios kategorijos su vidutine <...> mln. eurų apyvarta ir vidutine maždaug <...> % rinkos dalimi.
227 Nustačius, kad pirmoji kategorija ir atitinkama pradinė suma yra teisėtos, reikia nustatyti, ar antroji kategorija, kurią sudarė SDK, C/G ir Tokai, buvo sudaryta nuosekliai ir yra objektyviai pateisinama. Šiuo klausimu matyti, kad Komisijai pritaikius aritmetinį metodą gaunamas nuoseklus rezultatas dėl SDK, kurios atitinkama apyvarta ir rinkos dalis sudaro atitinkamai <...> mln. eurų ir apie <...> %. Taigi santykį tarp SDK ir kategorijos, kuriai priklausė SGL ir UCAR, galima išreikšti apytiksliai 1:2,5 ir tai pateisina 16 mln. eurų pradinės sumos nustatymą SDK (40:2,5).
228 Kita vertus, SDK ir Tokai, kurios apyvarta ir rinkos dalis prilygsta tik atitinkamai <...> mln. eurų ir apie <...> %, t. y. sudaro pusę atitinkamų SDK rodiklių, priskyrimas tai pačiai kategorijai viršija leistinas ribas, atsižvelgiant į proporcingumo ir vienodo požiūrio principus, ypač įvertinant tai, kad tai pačiai kategorijai priskirtų Tokai ir SDK dydžių skirtumas yra didesnis nei skirtingoms kategorijoms priskirtų Tokai ir Nippon (apyvarta <...> mln. eurų ir rinkos dalis apie <...> %). Priešingai nei teigia Komisija, tokio suskirstymo negalima pripažinti nuosekliu (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 415, 422 ir 426 punktus).
229 Nustatant, ar Komisijos metodas gali būti objektyviai pateisinamas, reikia priminti, kad ginčijamame sprendime, nurodžius kiekvienos įmonės nagrinėjamos prekės pardavimo pasaulinę apyvartą 1998 m. ir rinkos dalis pasauliniu mastu (149 ir 150 konstatuojamosios dalys), tik pažymima, kad „daug mažesnę rinkos dalį [nei SGL ir UCAR] užimančios C/G, SDK ir Tokai (5–10 %) yra priskirtos antrajai kategorijai“ (150 konstatuojamoji dalis). Taigi šioje ištraukoje nenurodoma jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių Komisija Tokai galėtų susieti būtent su SDK, o ne Nippon, nepaisant minėtų dydžio santykių.
230 Pirmosios instancijos teisme Komisija nurodė, kad nustatydama tris kategorijas ir skirtingas pradines sumas ji daugiau rėmėsi mastais nei aritmetinėmis formulėmis, nes bauda turi atitikti ne atitinkamos bendrovės apyvartą, bet pažeidimo sunkumą ir trukmę. Bet kuriuo atveju, vertinant bendrai, kartelis turėjo didelės įtakos EEE ir net nedidelę rinkos dalį turintis jo narys galėjo gerokai prisidėti prie šio rezultato. Taigi rinkos dalis ir apyvarta nebūtinai atspindi kiekvieno kartelio nario padarytą poveikį konkurencijai. Galiausiai Komisija neprivalo kaip nors suskirstyti įmonių pagal jų apyvartą, todėl jei toks suskirstymas yra taikomas, jos negalima kaltinti, kad tiksliai nesilaikė sąryšio tarp atitinkamų apyvartų.
231 Tokiems argumentams pritarti negalima. Iš tiesų, jei Komisija šioje byloje nusprendė taikyti gairėse nustatytą skirstymo metodą, ji turėjo jo laikytis, nebent atitinkamu atveju atskirai paaiškintų motyvus, kodėl konkrečiu klausimu nuo šio metodo nukrypo (47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 271 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčijamą sprendimą kartelio nariai buvo suskirstyti į kategorijas, remiantis tik jų apyvartomis ir rinkos dalimis, Pirmosios instancijos teisme Komisija negali teisėtai nuspręsti taikyti kitą suskirstymo metodą, nurodydama, kad rėmėsi gana abstrakčiais mastais ir kad rinkos dalis ir apyvarta nebūtinai atspindi kiekvienos įmonės poveikį konkurencijai. Be to, ginčijamame sprendime nepateikiamas nė vienas konkretus įrodymas, paaiškinantis, kodėl toks argumentas pateisintų Tokai sugrupavimą būtent su SDK, o ne su Nippon.
232 Nors Komisija, nustatydama galutinį baudos dydį, iš tiesų gali atsižvelgti į daugelį veiksnių ir neprivalo tam taikyti matematinių formulių, vis dėlto nusprendusi, kad tam tikrame vertinimo etape būtų tinkama ir teisinga pasinaudoti skaičiais išreikštais skaičiavimais, ji vis tiek turi taikyti savo metodą teisingai, nuosekliai ir svarbiausia – nediskriminuodama. Kartą laisvai nusprendusi taikyti tokį matematinį metodą, Komisija yra saistoma šio metodo taisyklių kiekvieno to paties kartelio nario atžvilgiu, išskyrus aiškiai pagrįstus atvejus.
233 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Tokai negali būti priskirta prie tos pačios kategorijos kaip SDK. Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad, be abejonės, reikia toliau taikyti bendrąją Komisijos logiką ir išlaikyti kartelio narių skirstymą į kategorijas. Vis dėlto reikia panaikinti antrąją kategoriją ir SDK bei Tokai priskirti prie skirtingų kategorijų, SDK paliekant Komisijos skirtą 16 mln. eurų pradinę sumą, o Tokai nustatant 8 mln. eurų pradinę sumą.
234 Todėl nebereikia priimti sprendimo dėl dviejų papildomų Tokai pateiktų pagrindų, kuriais siekiama nustatyti pradinę 8 mln. eurų sumą, susijusių su tuo, kad Komisija nepateikė jokių tinkamų nagrinėjamos rinkos dydį apibrėžiančių nuorodų ir neatsižvelgė į tai, kad Tokai rinkos dalis tik nežymiai viršijo 5 % ribą.
235 Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad C/G, kurios <...> mln. eurų apyvarta ir apie <...> % rinkos dalis atitinkamos pasaulinės rinkos dydžio požiūriu yra tokia artima Tokai, reikia priskirti prie tos pačios kategorijos kaip ir Tokai. Todėl C/G taip pat nustatoma 8 mln. eurų pradinė suma.
236 Ankstesnė trečioji kategorija, kurią sudaro Nippon, SEC ir VAW, atrodo pakankami nuosekli tiek vertinant minėtų trijų įmonių dydžių skirtumus, tiek lyginant su prie gretimos kategorijos priskirtomis įmonėmis (Tokai ir C/G). Taigi šią mažiausių įmonių kategoriją reikia palikti nepakeistą.
237 Vis dėlto šioje kategorijoje vidutinė apyvarta (<...> mln. eurų) ir vidutinė rinkos dalis (apie <...> %) prilygsta vos pusei gretimos kategorijos, kurią sudaro Tokai ir C/G, ir dešimtadaliui pirmosios kategorijos, kurią sudaro SGL ir UCAR, atitinkamų duomenų. Todėl Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, nusprendžia, kad Nippon ir SEC reikia nustatyti po 4 mln. eurų pradinę sumą.
– Dėl ginčijamame sprendime taikomo „atgrasymo veiksnio“
238 Pirmiausia reikia pažymėti, kad SGL kaltinimas, jog Komisija, užuot atsižvelgusi į įmonei būdingas aplinkybes, siekė tik jai taikyti atgrasantį poveikį, faktiškai nepagrįstas. Iš tiesų pakankamai atgrasantį pradinių sumų lygį Komisija paminėjo tik primindama bendrąsias apskaičiavimo taisykles (ginčijamo sprendimo 146 ir 148 konstatuojamosios dalys). Siekiant suteikti konkretų atgrasantį poveikį, šie dydžiai atskirai buvo priderinti tik VAW ir SDK atvejais (ginčijamo sprendimo 152–154 konstatuojamosios dalys), o SGL atveju toks priderinimas nebuvo atliktas.
239 Dėl SGL pateikto prieštaravimo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, apskaičiuodama įmonės baudą, gali visų pirma atsižvelgti į jos dydį ir ekonominę galią (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktas ir 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 89 ir 90 punktai). Be to, teismų praktika yra pripažinusi bendros apyvartos svarbą kartelio narių finansinio pajėgumo nustatymo klausimu (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 85 ir 86 punktai), o 153 punkte minėtame Sprendime ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją (154, 155 ir 162–167 punktai) Pirmosios instancijos teismas netgi pripažino teisėtu didinimo koeficientą 2,5, pabrėždamas Komisijos teisę įvertinti pakankamai atgrasantį skirtos baudos poveikį.
240 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti pagrindą, susijusį su SDK teisės į gynybą pažeidimu. Iš tiesų pranešimo apie kaltinimus 110 punkte Komisija nurodė siekusi „nustatyti pakankamą atgrasantį poveikį turinčias baudas“. SDK neabejotinai buvo susipažinusi su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies tekstu ir žinojo apie savo didelę bendrą apyvartą. Be to, atsižvelgdama į 1998 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimą 1999/60/EB, susijusį su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/35.691/E-4 – Izoliuoti vamzdžiai) (OL L 24, 1999, p. 1, toliau – Sprendimas „Izoliuoti vamzdžiai“), kuriame bendrovei Asea Brown Boveri buvo pritaikytas būtent didinimo koeficientas 2,5, SDK galėjo numanyti, jog neatmestina galimybė, kad Komisija jai pritaikys tokį patį koeficientą. Taigi administracinėje procedūroje SDK galėjo netrukdoma pateikti duomenis apie savo dydį bei finansinius išteklius ir pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos jai siūlomos baudos atgrasančio poveikio.
241 Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 239 punkte minėtą teismų praktiką, Komisija galėjo teisingai nuspręsti, kad SDK dėl labai didelės bendros apyvartos, palyginti su kitais kartelio nariais, gali lengviau rasti lėšų baudai sumokėti, o tai, turint omenyje pakankamą atgrasantį baudos poveikį, pateisina didinimo koeficiento taikymą. Negalima pritarti jokiems tokiai išvadai prieštaraujantiems SDK argumentams.
242 Iš tiesų, pirma, nors vien įmonės dydis savaime neprilygsta finansinei galiai, šioje byloje tokia bendra išvada yra nereikšminga, nes SDK, kitaip nei kitos ieškovės, nenurodė negalinti sumokėti skirtos baudos. Antra, SDK nurodė hipotetinio pobūdžio bei per daug neapibrėžtus kriterijus, kad galima būtų atlikti veiksmingą finansinių išteklių vertinimą, teigdama, kad skirta bauda siekiama tik atlyginti padarytą žalą laisvai konkurencijai ir kad šiuo tikslu reikia įvertinti tikimybę atskleisti kartelį bei jo narių pelną, kurį tikėtasi gauti.
243 Bet kuriuo atveju tokie SDK argumentai nepaneigia taisyklės, pagal kurią už pažeidimą, padarytą labai didelių finansinių išteklių turinčios įmonės, iš principo gali būti baudžiama proporcingai didesne bauda nei ta, kuri paskirta tokį patį pažeidimą padariusiai, tačiau tokių išteklių neturinčiai įmonei. Galiausiai dėl nuorodos į kitas įmones, kurios, nors būdamos panašioje į SDK padėtyje, buvo nubaustos mažesne bauda, užtenka priminti, kad Komisija neprivalo laikytis esamos baudų lygio nustatymo praktikos, su sąlyga, kad laikosi Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytos minimalios ribos.
244 Pripažinus galimybę SDK nustatyti didinimo koeficientą, reikia išnagrinėti, ar jo dydis – 2,5 – yra suderinamas su proporcingumo ir vienodo požiūrio principais.
245 Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad ginčijamame sprendime vienintelė sąsaja, kuria remiantis galima vertinti SDK taikyto koeficiento 2,5 pagrįstumą, yra jo palyginimas su VAW taikytu koeficientu 1,25, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 30 ir 152–154 konstatuojamosiose dalyse pateiktus skaičius ir motyvus (žr. šio sprendimo 168 ir 170 punktus).
246 Iš to matyti, kad Komisija nusprendė, jog VAW atveju teisinga padidinti pradinę sumą, „atsižvelgiant į [įmonės] dydį ir bendrus išteklius“. Tačiau turint omenyje, kad apyvartos dydžiais ir prekių pardavimo pasauliniu mastu rinkos dalimis 1992–1998 m. jau buvo remiamasi skirstant kartelio narius pagal pažeidimo sunkumą, o atsižvelgiant į tai rodikliai, susiję su EEE rinka, yra nereikšmingi, vienintelis veiksnys, galintis pateisinti tokią išvadą dėl VAW, yra jos 2000 m. pasaulinė apyvarta, kuri, remiantis ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje pateikta lentele, yra tris kartus didesnė nei SGL. Dėl VAW nustatyto didinimo koeficiento 1,25 akivaizdu, jog dauginant iš vieneto rezultatas visiškai nesikeičia ir realus padidėjimas gaunamas dėl prie skaičiaus 1 pridėto skaičiaus 0,25.
247 Dėl SDK padėties ginčijamame sprendime nurodoma, kad ši įmonė buvo „gerokai didesnė nei kitos atitinkamos įmonės“, todėl jos pradinė suma turėjo būti padidinta koeficientu 2,5 (154 konstatuojamoji dalis). Tokį SDK apibūdinimą patvirtina tik jos 2000 m. pasaulinė apyvarta, kuri yra du kartus didesnė nei VAW ir šešis kartus didesnė nei SGL. Taigi vadovaujantis VAW atveju Komisijos taikyta logika, siekiant atsižvelgti į dvigubai didesnį SDK dydį ir bendrus išteklius, reikia pakeisti SDK pradinę sumą ir padvigubinti realų VAW taikytą padidinimo koeficientą. Todėl vienintelis tokį kriterijų atitinkantis didinimo koeficientas yra prie skaičiaus 1 pridėtas skaičius 0,5 (2 x 0,25).
248 Šios išvados negali paneigti jokie tam prieštaraujantys Komisijos argumentai. Pirma, ginčijamame sprendime nėra jokių išvadų, išskyrus susijusias su įmonės dydžiu bei bendrais ištekliais, kurios pateisintų didesnio nei didinimo koeficiento 1,5 taikymą SDK. Pirmiausia Komisija nepaaiškina, kodėl bylos aplinkybėmis SDK reikėtų taikyti šešis kartus didesnį nei VAW didinimo koeficientą, nors jos apyvarta yra tik du kartus didesnė nei VAW. Dėl Komisijos teiginio Pirmosios instancijos teisme, kad ji rėmėsi ne tikslia SDK apyvarta, tačiau apytiksliu tam tikras gaires suteikiančiu įvertinimu, užtenka pripažinti, kad tokį argumentą paneigia šiuo klausimu ginčijamame sprendime įtvirtinti skaičiai ir motyvai. Komisija negali jų atsisakyti Pirmosios instancijos teisme (žr. šio sprendimo 232 punktą). Bet kuriuo atveju toks argumentas negali pateisinti didinimo koeficiento 2,5 taikymo.
249 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, nusprendžia, kad SDK skirtai pradinei sumai reikia pritaikyti koeficientą 1,5, jog rezultatas prilygtų 24 mln. eurų.
– Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo
250 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, individualaus sprendimo motyvavimas turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti teisės aktą priėmusios institucijos ketinimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suvokti priežastis, dėl kurių priemonė priimta, o kompetentingas teismas – atlikti kontrolės funkciją. Reikalavimas motyvuoti vertinamas atsižvelgiant į atskiro atvejo aplinkybes. Konstatuojamojoje dalyje nebūtina nurodyti visų faktinių ir teisės požiūriu svarbių aspektų, nes klausimas, ar jie atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, vertinamas atsižvelgiant ne tik į nagrinėjamo teisės akto tekstą, bet ir į kontekstą, kuriam esant jis buvo priimtas (visų pirma žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą).
251 Atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 129–154 konstatuojamosiose dalyse pateiktą informaciją apie baudų apskaičiavimą pagal pažeidimo sunkumą, gaires bei jurisprudenciją ir sprendimų priėmimo praktiką šioje srityje, kurią šalys aptarė per posėdį Pirmosios instancijos teisme, reikia pripažinti, kad ieškovės turėjo teisę teikti įvairius pagrindus, paremtus su pažeidimo sunkumu susijusių apskaičiavimo kriterijų neteisėtumu iš esmės. Nors jos teigia, kad vienas ar kitas iš šių kriterijų yra nepakankamai motyvuotas, kartu nurodo, kad toks kriterijus yra klaidingas arba netinkamas, ir pateikia duomenis, į kuriuos, jų manymu, turėjo atsižvelgti Komisija. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės neatsidūrė tokioje padėtyje, kai dėl išsamių Komisijos motyvų nebuvimo jos neteko tinkamos teisminės apsaugos (šiuo klausimu žr. 149 punkte minėto Sprendimo UK Coal prieš Komisiją 206 punktas).
252 Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija įvykdo pareigą motyvuoti, kai sprendime nurodo vertinimo kriterijus, kuriais vadovaudamasi nustato padaryto pažeidimo sunkumą, ir neprivalo jame pateikti išsamesnio paaiškinimo ar duomenų, susijusių su baudos apskaičiavimo metodu (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 38–47 punktai ir 239 punkte minėto Sprendimo Sarrió prieš Komisiją 76 ir 80 punktai).
253 Todėl reikia atmesti pagrindus dėl motyvavimo stokos.
254 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti SGL ir UCAR pateiktus pagrindus, o kitoms ieškovėms skirtų baudų pradines sumas pakeisti taip: Tokai ir C/G – po 8 mln. eurų, SEC ir Nippon – po 4 mln. eurų ir SDK – 24 mln. eurų.
c) Dėl atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ginčijamame sprendime nustatytų pagrindinių baudų
Ginčijamo sprendimo santrauka
255 Ginčijamo sprendimo 155–157 konstatuojamosiose dalyse Komisija teigia, kad SGL, UCAR, Tokai, Nippon ir SEC pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1998 m. vasario–kovo mėnesių. Atsižvelgiant į ilgą pažeidimo trukmę, t. y. 5 metus ir 9–10 mėnesius, jų pradinės sumos, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, buvo padidintos 55 %. Komisijos teigimu, SDK ir VAW padarė vidutinės trukmės, t. y. 4 metų ir 7–11 mėnesių, pažeidimą ir todėl jų pradinės sumos buvo padidintos 45 %. Kadangi C/G padarė vidutinės trukmės, t. y. 3 metų ir 10 mėnesių, pažeidimą, jos pradinė suma buvo padidinta 35 %.
Byla T‑239/01
256 SGL nurodo, kad jos baudos pradinės sumos padidinimas 55 % dėl 5 metų ir 10 mėnesių trukmės pažeidimo prieštarauja sprendimui „Izoliuoti vamzdžiai“ (minėtas šio sprendimo 240 punkte), kuriame Komisija už 5 metų trukmės pažeidimą pradinę sumą padidino tik 40 %.
257 SGL taip pat pažymi, kad gairėse „labai sunkiais“ pažeidimais pripažinti kvotų karteliai dažnai tęsiasi daugelį metų. Tokio tipo pažeidimams paprastai būdingas ilgalaikis pobūdis. Todėl kvotų kartelio, kuris dėl savo pobūdžio yra ilgalaikis, trukmė negali būti vertinama taip pat kaip pažeidimas, pavyzdžiui, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kuris savaime yra „labai sunkus“, net jei trunka neilgai. Taigi į kvotų kartelio trukmę teisėtai galima atsižvelgti, tik kai ji yra gerokai ilgesnė nei įprastas tokios rūšies pažeidimas. Šiuo klausimu SGL ginčija gairių teisėtumą, kiek jose dėl visų rūšių pažeidimų į jų trukmę atsižvelgiama vienodai.
258 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismo pirmiausia primena, kad SGL pagrindas dėl Komisijos faktinių išvadų, susijusių su pažeidimo trukme, šiame sprendime jau buvo atmestas (71–77 punktai).
259 Dėl šiomis aplinkybėmis pareikšto prieštaravimo dėl teisėtumo reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad nustatant baudos dydį „atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę“. Remiantis šiuo tekstu ir darant prielaidą, kad kvotų karteliai paprastai sudaromi ilgam laikui, negalima uždrausti Komisijai atsižvelgti į realią jų trukmę kiekvienu konkrečiu atveju. Be to, yra kartelių, kuriuos, nepaisant to, kad jie laikomi ilgai trunkančiais, po trumpo realaus veikimo atskleidžia Komisija ar kurie išyra pasitraukus vienam iš dalyvių. Jų žalingas poveikis neabejotinai yra mažesnis nei tuo atveju, kai karteliai realiai veikia ilgai. Todėl visais atvejais svarbu atskirti pažeidimo trukmę ir jo sunkumą, nustatytą pagal jo pobūdį (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 283 punktą).
260 Taigi Komisija turėjo teisę gairių 1 punkto B dalies trečioje pastraipoje nurodyti, kad baudų už ilgalaikius pažeidimus padidinimas nuo šiol bus labai sugriežtintas, palyginti su ankstesne praktika, siekiant veiksmingai kovoti su konkurencijos apribojimais, „turinčiais ilgalaikės neigiamos įtakos“ vartotojams.
261 Taigi niekas negalėjo užkirsti kelio Komisijai laikytis gairių ir 55 % padidinti SGL apskaičiuotą pradinę sumą, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas tęsėsi 5 metus ir 9 mėnesius.
262 Tokiai išvadai neprieštarauja sprendimas „Izoliuoti vamzdžiai“, kuriame Komisija taikė 40 % padidinimą už 5 metus trukusį pažeidimą. Iš tiesų šioje byloje buvo kalbama apie specialų koregavimą, kurį aiškiai pagrindė ypatingos bylos aplinkybės: pažeidimo laikotarpio pradžioje neteisėti susitarimai nebuvo išsamūs arba turėjo ribotą reikšmę; vėliau tam tikrą laikotarpį jie buvo sustabdyti, o labiausiai išplėtoti tik po kelerių metų (Sprendimo „Izoliuoti vamzdžiai“ 170 konstatuojamoji dalis). SGL situacijoje tokių ypatingų aplinkybių nebuvo.
263 Todėl reikia atmesti pagrindą dėl neatsižvelgimo į pažeidimo trukmę SGL atveju.
Byla T‑246/01
– Šalių argumentai
264 Dėl galutinio kartelio veikimo laikotarpio UCAR teigia pati pateikusi įrodymų apie savo dalyvavimą pažeidime po 1997 m. birželio mėn. Komisijos nepranešus atliktų patikrinimų, t. y. pirmiausia suteikusius galimybę Komisijai įrodyti, kad 1997 m. lapkričio mėn. ir 1998 m. vasario 13 d. įvyko kartelio susirinkimai ir buvo palaikomi dvišaliai kontaktai iki 1998 m. kovo mėnesio. Taikydama savo 2001 m. paskelbto naujojo pranešimo dėl bendradarbiavimo projektą, Komisija neturėjo teisės naudotis šia informacija, kai nusprendė pakelti UCAR skirtą baudą 55 %. Iš tiesų šiame projekte Komisija pasiūlė nustatyti, kad įmonei pateikus anksčiau Komisijos nepaisytų faktinių aplinkybių, turinčių tiesioginę įtaką tariamo pažeidimo sunkumui arba trukmei, įrodymus, Komisija neatsižvelgs į juos nustatydama baudos dydį. Būtent tokio požiūrio turėjo laikytis Komisija. Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas galėtų į tai atsižvelgti įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją.
265 UCAR teigia, kad negalima atsižvelgti į jos dalyvavimo kartelyje po 1997 m. balandžio mėn. susirinkimo įrodymus, todėl jos dalyvavimo pažeidime trukmė sumažėja 4 metais ir 11 mėnesių. Taigi jai nustatyta pradinė suma dėl pažeidimo trukmės turėtų būti padidinta daugiausia 45 %.
266 Dėl pradinio kartelio laikotarpio (1992–1995 m.) UCAR pažymi, kad Komisija turėjo skirti baudą ne jai, bet Mitsubishi ir Union Carbide, kurios tuo metu buvo jos patronuojančios bendrovės. Iš tiesų šios bendrovės kontroliavo UCAR ir vaidino svarbų vaidmenį užmezgant pirmuosius ryšius su konkurentais bei palengvinant UCAR dalyvavimą kartelyje. UCAR pažymi, kad teisiniu požiūriu Mitsubishi ir Union Carbide ją kontroliavo iki 1995 metų. Tų metų sausio mėn. atlikdamos restruktūrizavimą Mitsubishi ir Union Carbide realiai ją „išgrobstė“ ir lėmė jos įsiskolinimą. Tačiau Komisija niekuomet netyrė Mitsubishi ir Union Carbide vaidmens. Be to, ginčijamame sprendime nepateikta jokių motyvų dėl ginčijamu laikotarpiu Mitsubishi ir Union Carbide vykdytos kontrolės.
267 UCAR pažymi, kad Komisija taip pat turėjo atsižvelgti į tai, jog po nepranešus atliktų patikrinimų UCAR valdyba įvykdė nuoseklų ir intensyvų vidaus tyrimą, kuriuo aktyviai siekė nutraukti bet kokius neteisėtus ryšius su konkurentais.
268 Dėl galutinio kartelio laikotarpio Komisija pažymi, kad paskelbiant ginčijamą sprendimą naujoji jos politika bendradarbiavimo srityje dar nebuvo priimta. Todėl UCAR negalėjo remtis teisėtais lūkesčiais, kad Komisija taikys tokią politiką. Tai, jog Komisija pripažįsta, kad jos bendradarbiavimo politika gali būti atnaujinama ir tobulinama, neužkerta kelio tokio atnaujinimo ar tobulinimo metu taikyti galiojančių nuostatų. Taigi prieš formaliai priimdama UCAR minėtą pakeitimų projektą Komisija neprivalėjo į jį atsižvelgti.
269 UCAR klausimai dėl Mitsubishi ir Union Carbide vaidmens nebuvo pateikti nei jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, nei kažkuriuo kitu metu vykstant Komisijos procedūrai. Prieš pareikšdama ieškinį ji elgėsi lyg visiškai pripažintų pažeidusi konkurencijos taisykles ir nusipelniusi baudos; ji nenurodė, kad neturėtų būti baudžiama už iki 1995 m. padarytą pažeidimą, nes jos elgesį reikėtų priskirti Mitsubishi ir Union Carbide.
270 Netgi 2001 m. vasario 23 d. Komisijai nusiųstame laiške, prie kurio pridėtas JAV vykusio proceso prieš Mitsubishi protokolas, UCAR nepateikė jokių Pirmosios instancijos teisme vėliau išdėstytų argumentų. Taigi net tuo metu ji neteigė, kad Mitsubishi vaidmuo turėjo kokios nors įtakos dėl jos dalyvavimo darant pažeidimą nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nors ir turėjo visus atitinkamus įrodymus. Laiškas greičiau buvo susijęs su UCAR realiu pajėgumu sumokėti baudą.
271 Dėl Union Carbide UCAR niekuomet neteigė, kad ši bendrovė tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Net Pirmosios instancijos teisme Union Carbide nebuvo pateikti aiškūs kaltinimai, išskyrus nuorodą į šios bendrovės iš kartelio tariamai gautą finansinę naudą.
272 Taigi Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją baudų srityje, turėtų padidinti UCAR skirtą baudą už pozicijos pakeitimą, kurį Komisija laiko nepriimtinu iš bendrovės, pasinaudojusios žymiu baudos sumažinimu taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes neginčijo Komisijos kaltinimų.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
273 Prieštaravimas dėl galutinio kartelio laikotarpio yra grindžiamas tik naujo pranešimo dėl bendradarbiavimo projektu, kuris ginčijamo sprendimo priėmimo dieną (2001 m. liepos 18 d.) nebuvo net paskelbtas Oficialiajame leidinyje; iš tiesų šis projektas Oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas tik 2001 m. liepos 21 d. (OL C 205, p. 18). Naujasis Komisijos pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju, kurio 23 punkto paskutine pastraipa inkorporuojamas UCAR minėtas projektas, Oficialiajame leidinyje paskelbtas tik 2002 m. vasario 19 d. (OL C 45, p. 3; 2004 m. specialus leidimas lietuvių k., 8 sk. 2 t., p. 155) ir, vadovaujantis jo 28 punktu, pakeitė ankstesnį 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo tik nuo 2002 m. vasario 14 dienos. Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad Komisija neklydo, kai ginčijamame sprendime netaikė naujos politikos bendradarbiavimo srityje, kuria remiasi UCAR.
274 Dėl UCAR teiginio, kad Pirmosios instancijos teismas gali atsižvelgti į naująjį 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, kaip teisingumo principo išraišką, reikia pažymėti, jog Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, iš tiesų galėtų į jį atsižvelgti kaip į papildomą informaciją, kuri nebuvo paminėta ginčijamame sprendime (108 punkte minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 55 punktas). Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nemano, kad turėtų įgyvendinti savo jurisdikciją ir sumažinti UCAR taikytą dydį dėl jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmės.
275 Iš atsakymo į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą ir diskusijų teismo posėdyje aiškėja, kad bylos šalys neginčija, jog įrodymai, kuriuos UCAR Komisijai pateikė pirmoji, apima tik laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio mėn. vidurio iki 1998 m. kovo mėnesio. Tačiau net jei UCAR dalyvavimo pažeidime trukmė būtų sumažinta iki laikotarpio nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1997 m. lapkričio mėn. vidurio, tai vis tiek būtų dalyvavimas darant ilgalaikį, t. y. penkerių su puse metų, pažeidimą, už kurį gairių 1 punkto B dalies trečioje pastraipoje leidžiama taikyti papildomą sumą, nustatomą taikant padidinimą 55 %. Be to, Komisija jau atsižvelgė į visus UCAR pateiktus įrodymus, kurie suteikė jai galimybę nustatyti „tam tikrus svarbius bylos klausimus“, ir, vadovaudamasi pranešimu dėl bendradarbiavimo, sumažino jai skirtą baudą 40 % (ginčijamo sprendimo 200–202 konstatuojamosios dalys), o tai yra antrasis pagal dydį šiuo pagrindu taikytas sumažinimas po SDK, pateikusios pirmuosius viso kartelio įrodymus, taikyto 70 % sumažinimo (ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamoji dalis).
276 Taigi, vadovaujantis teisingumo principu, už galutinį kartelio laikotarpį nereikia keisti UCAR taikyto 55 % baudos padidinimo dėl jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmės.
277 Dėl priemonių, kurių ėmėsi UCAR valdyba po Komisijos patikrinimų siekdama nutraukti pažeidimą, užtenka pažymėti, kad pastangų, kuriomis buvo siekiama nutraukti pažeidimą, negalima savaime prilyginti galutiniam jo nutraukimui. UCAR neginčijo faktinės Komisijos išvados, kad ji dalyvavo kartelyje 1997 m. ir 1998 metais. Be to, Komisijos teisė skirti sankciją pažeidimą padariusiai įmonei apima tik neteisėtus veiksmus asmens, kuris paprastai yra įgaliotas veikti įmonės vardu (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion françaiseir kt. prieš Komisiją 97 punktas). Taigi UCAR valdybos veiksmai yra nereikšmingi vertinant pažeidimo trukmę.
278 Dėl prieštaravimo, susijusio su pradiniu kartelio laikotarpiu (1992–1995 m.), kai UCAR buvo kontroliuojama Mitsubishi ir Union Carbide, neginčijama, kad nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1998 m. kovo mėn. ginčijamame kartelyje UCAR dalyvavo kaip UCAR International Inc. Už minėtą pažeidimą Komisija skyrė baudą būtent šiai bendrovei, UCAR International Inc., o ne jai tariamai poveikį dariusiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Todėl ji neturėjo atsižvelgti į bendrovės teisinių ar ekonominių savininkų sudėties pasikeitimus, galėjusius įvykti pažeidimo laikotarpiu.
279 Šiuo atveju yra nereikšminga faktinė aplinkybė, kurią Komisija ginčija, kad UCAR su Mitsubishi ir (arba) Union Carbide galėjo sudaryti ekonominį vienetą bei nebegalėjo priimti savarankiškų sprendimų. Ši aplinkybė būtų svarbi, tik jei Komisija būtų nusprendusi už UCAR veiksmus skirti sankciją jos patronuojančiai bendrovei, kaip Komisija padarė VAW atveju (ginčijamo sprendimo 117-123 konstatuojamosios dalys), remdamasi šio sprendimo 113 punkte minėtu 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimu Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (26–29 punktai). Šioje byloje, atvirkščiai, nekilo klausimas, ar dėl UCAR veiksmų būtų galima apkaltinti kokį nors kitą subjektą (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, toliau – Sprendimas Krupp, 189 punktas), nes Komisija nusprendė kreiptis tik į bendrovę UCAR.
280 Šis atvejis taip pat nėra susijęs su klausimais, galinčiais kilti dėl įmonės ekonominės kontrolės perdavimo, kai reikia nustatyti, kas – perdavėjas ar perėmėjas – turėtų atsakyti už įmonės veiksmus (po apeliacinio proceso ir grąžinimo nagrinėti Pirmosios instancijos teismo priimto 113 punkte minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 60 ir 70 punktai; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 101–108 punktai). Iš tiesų, nors kartais gali būti sunku taikyti teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią „paprastai pažeidimo metu įmonei vadovaujantis fizinis arba juridinis asmuo turi atsakyti už jį, net jei sprendimo, kuriuo nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo perduotas kito asmens atsakomybei“ (minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 103 punktas), šioje byloje Komisija skyrė sankciją tik UCAR ir nenagrinėjo UCAR valdymo ir kontrolės klausimų.
281 Bet kuriuo atveju minėtą teismų praktikoje suformuluotą taisyklę reikia aiškinti taip, kad įmonę, t. y. ekonominį vienetą, kurį sudaro personalas bei materialūs ir nematerialūs elementai (1962 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mannesmann prieš Vyriausiąją Valdybą, 19/61, Rink. p. 675, 705/706), valdo jos įstatuose numatyti organai, ir bet koks sprendimas, kuriuo įmonei skiriama bauda, gali būti skiriamas tuose įstatuose numatytai vadovybei (valdybai, valdymo komitetui, pirmininkui, valdytojui ir t. t.), net jei finansinės pasekmės galiausiai tenka jos savininkams. Tokia taisyklė būtų pažeista, jei Komisija, susidūrusi su neteisėtu įmonės elgesiu, privalėtų tikrinti, kas yra lemiamą įtaką įmonei darantis savininkas, kad galėtų skirti sankciją tik jam.
282 Dėl UCAR teiginio, kad ją „išgrobstė“ ankstesnės jos savininkės Mitsubishi ir Union Carbide, kurios paskatino ją sukurti kartelį, už kurį dabar skiriamos sankcijos, Komisija teisingai nurodo, jog šio konflikto sprendimo reikia ieškoti tarp, viena vertus, Mitsubishi ir Union Carbide bei, antra vertus, UCAR ir jos dabartinių savininkų, o ne Komisijai taikant konkurencijos teisę. Taigi, net jeigu Mitsubishi ir Union Carbide realiai naudojosi UCAR kaip įrankiu panaudoti iš ginčijamo kartelio veiklos gautą pelną, Komisija turėjo teisę skirti baudą tik šiam „įrankiui“, o UCAR ir (arba) jos savininkai galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Mitsubishi ir Union Carbide. Be to, UCAR iš tiesų ėmėsi priemonių prieš Mitsubishi ir Union Carbide JAV, siekdama atgauti iš jos tariamai paimtas lėšas (ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamoji dalis).
283 Dėl UCAR teiginio, kad Komisija turėjo išnagrinėti Mitsubishi ir Union Carbide vaidmenį kuriant kartelį, užtenka priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką, net darant prielaidą, kad kito ūkio subjekto, kuriam neskirtas sprendimas, padėtis yra tapati UCAR, tokia išvada nepanaikintų pripažinto UCAR pažeidimo, jeigu jis būtų tinkamai įrodytas remiantis rašytiniais įrodymais. Kadangi UCAR pažeidė EB 81 straipsnį, ji negali išvengti sankcijų motyvuodama tuo, kad bauda nebuvo skirta kitiems ūkio subjektams, kaip antai Mitsubishi ir Union Carbide, kai Pirmosios instancijos teismas, kaip šioje byloje, nenagrinėjo šių įmonių padėties (1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 146 ir 197 punktai; 239 punkte minėto Sprendimo Acerinox prieš Komisiją 156 ir 157 punktai ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KE KELIT prieš Komisiją, T‑17/99, Rink. p. II‑1647, 101 punktas).
284 Tokiomis aplinkybėmis tai, kad 2001 m. vasario mėn. Mitsubishi JAV buvo nuteista už pagalbą ir paramą grafito elektrodų karteliui ir jai skirta 134 mln. USD bauda (ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamoji dalis), yra nereikšminga apskaičiuojant UCAR skirtą baudą. Taip pat nereikia nagrinėti, ar Komisija per protingą terminą buvo informuota apie Mitsubishi ir Union Carbide įsitraukimą į kartelį ir ar UCAR buvo realiai kontroliuojama Mitsubishi arba Union Carbide.
285 Galiausiai, kadangi Komisija turi teisę skirti sankcijas bendrovei, tiesiogiai dalyvavusiai darant pažeidimą, t. y. UCAR, ji neturėjo pagrįsti tokio pasirinkimo, nurodydama, kodėl netaikė sankcijų Mitsubishi ir Union Carbide. Todėl Komisija nepažeidė EB 253 straipsnyje jai įtvirtintos pareigos motyvuoti.
286 Kita vertus, negalima patenkinti Komisijos reikalavimo padidinti UCAR skirtą baudą.
287 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija neprivalėjo pateikti naujų įrodymų Pirmosios instancijos teismui dėl UCAR dalyvavimo ginčijamame sprendime nurodytame pažeidime trukmės. Atsakydama į pagrindą dėl neatsižvelgimo į Mitsubishi ir Union Carbide vaidmenį 1992–1995 m., ji turėjo tik išdėstyti ką tik nurodytus teisinius argumentus.
288 Be to, jau 2001 m. vasario ir balandžio mėn., t. y. prieš priimant ginčijamą sprendimą, UCAR pateikė Komisijai įrodymų dėl, be kita ko, Mitsubishi dalyvavimo tiriamame kartelyje. Ginčijamame sprendime taip pat minimas UCAR pareiškimas, kad ankstesnės jos patronuojančios bendrovės Union Carbide ir Mitsubishi pasinaudojo karteliu (204 konstatuojamoji dalis). Tokiomis aplinkybėmis negalima tvirtinti, kad Pirmosios instancijos teisme UCAR pirmą kartą ginčijo faktinių aplinkybių, susijusių su jos dalyvavimo darant pažeidimą trukme, tikrumą pranešimo dėl bendradarbiavimo E punkto 4 dalies antros pastraipos prasme. UCAR greičiau tik pateikė kitokį rašytinių įrodymų, kuriuos jau buvo pateikusi Komisijai per administracinę procedūrą, teisinį vertinimą.
289 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti SGL ir UCAR pateiktus pagrindus.
290 Dėl kitų ieškovių, kurioms pagal pažeidimo sunkumą nustatytos pradinės sumos buvo sumažintos, Pirmosios instancijos teismas nemato jokios priežasties nukrypti nuo atsižvelgiant į jų dalyvavimo darant pažeidimą trukmę Komisijos nustatytų dydžių. Todėl ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintos pagrindinės baudos pakeičiamos taip: Tokai = 12,4; Nippon = 6,2; SEC = 6,2; SDK = 34,8; C/G = 10,8.
d) Dėl sunkinančių aplinkybių
Ginčijamo sprendimo santrauka
291 SGL, UCAR, Tokai, SEC ir Nippon atvejais Komisija nusprendė, kad pažeidimas tapo sunkesnis dėl to, kad jos tęsė šį akivaizdų ir neginčijamą pažeidimą po Komisijos atliktų patikrinimų. SGL ir UCAR atvejais sunkinančia aplinkybe taip pat buvo pripažinta tai, kad abi šios įmonės buvo kartelio vadovės ir iniciatorės. Galiausiai Komisija sunkinančia aplinkybe pripažino SGL bandymą trukdyti Komisijos procedūrai, įspėjant kitas įmones apie gresiančius patikrinimus. Taigi Komisija padidino pagrindinės baudos dydį SGL – 85 %, UCAR – 60 % ir Tokai, SEC bei Nippon – 10 % (sprendimo 160, 164, 187, 192, 209 ir 210 konstatuojamosios dalys).
Bylos T‑244/01 ir T‑251/01
292 Nippon ir SEC kaltina Komisiją padidinus joms skirtas baudas 10 %, nes jos tariamai tęsė pažeidimą po 1997 m. birželio mėn. atliktų patikrinimų. Vis dėlto 1997 m. gruodžio 15 d. laiške Japonijos gamintojams Komisija paskelbė, kad jie nebuvo tiesiogiai susiję su nagrinėjamu karteliu. Apie įtarimus dėl jų galimo dalyvavimo kartelyje Komisija joms pranešė tik po dvejų metų, pateikdama pranešimą apie kaltinimus. Taigi Nippon ir SEC galėjo kilti teisėti lūkesčiai, kad jos nebus baudžiamos už laikotarpį po 1997 m. birželio mėn. patikrinimų, nes Komisija negalėtų teigti, kad jos privalėjo nutraukti pažeidimą po su šiomis įmonėmis nesusijusių patikrinimų. Nippon ir SEC taip pat kritikuoja motyvų stoką, nes ginčijamame sprendime nenagrinėjamas jų teisėtų lūkesčių klausimas.
293 SEC papildomai nurodo, kad jai skirtos pradinės sumos padidinimas 55 % dėl pažeidimo trukmės jau apima laikotarpį po minėtų patikrinimų. Taigi papildomai padidinant baudą 10 % ji buvo du kartus nubausta už dalyvavimą kartelyje šiuo laikotarpiu.
294 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad neginčijama, jog Nippon ir SEC dalyvavo darant pažeidimą iki 1998 m. vasario mėnesio. Minėtu 1997 m. gruodžio 15 d. laišku jos buvo informuotos, kad Komisija atliko tyrimą dėl kartelio, tačiau tuo metu neturėjo žinių, kad jame taip pat tiesiogiai dalyvavo ir šios įmonės. Taigi nagrinėjamo laiško tikrai negalima laikyti pagrindu atsirasti pagrįstiems Nippon ir SEC lūkesčiams, o juo labiau pateikiančio konkrečių garantijų, kad joms nebus skiriamos sankcijos (žr. šio sprendimo 152 punktą). Atvirkščiai, Nippon ir SEC turėjo tikėtis, jog paaiškėjus, kad jos įsitraukė į kartelio veiklą, Komisija skirs sankcijas už dalyvavimą darant pažeidimą, be kita ko, atsižvelgdama į tai, kad jos nenutraukė pažeidimo, nepaisydamos įspėjimo, kad Komisija atliko tyrimą dėl kartelio.
295 Taigi tai nėra dvigubos sankcijos skyrimas SEC už tą pati laikotarpį. Padidinimas 55 % yra susijęs tik su nagrinėjamo pažeidimo trukme, o didinant 10 % siekiama nubausti už SEC papildomas neteisėtas pastangas, išreikštas pasirinkus toliau tęsti pažeidimą, nors ji ir buvo informuota, kad Komisija dėl šio pažeidimo pradėjo tyrimą.
296 Tokiomis aplinkybėmis negalima kaltinti Komisijos, kad ginčijamame sprendime nepateikė specifinių motyvų dėl Nippon bei SEC galimų teisėtų lūkesčių klausimo dar ir dėl to, kad šių motyvų nenurodymas ginčijamame sprendime neužkirto kelio minėtoms dviem ieškovėms pateikti argumentus šiuo klausimu.
297 Todėl negalima pritarti Nippon ir SEC pateiktiems pagrindams.
Bylos T‑239/01 ir T‑246/01
298 UCAR teigia, kad Komisija neteisėtai pripažino sunkinančia aplinkybe pažeidimo tęsimą po 1997 m. birželio mėn. patikrinimų, nes UCAR valdyba ėmėsi aktyvių pastangų nutraukti bet kokią neteisėtą veiklą. Be to, Komisija neturėjo pripažinti jos atsakinga už kartelio sukūrimą ir įgyvendinimą, nes tikrosios kartelio iniciatorės buvo Mitsubishi ir Union Carbide. Galiausiai tik SGL buvo tikra kartelio vadovė. Dėl Komisijos bandymo šį vaidmenį priskirti ir UCAR ji negali remtis įvykiais iki laikotarpio, dėl kurio pareikšti kaltinimai, t. y. iki 1992 m. gegužės mėnesio.
299 SGL pažymi, kad jai skirtos pagrindinės baudos padidinimas 85 % dėl sunkinančių aplinkybių yra visiškai neproporcingas ir nesuderinamas su ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, kurioje niekuomet nebuvo taikomas toks nepateisinamai didelis padidinimas. Ji nurodo, kad, pirma, nebuvo galima didinti baudos dėl tariamo pažeidimo tęsimo po 1997 m. birželio mėn. patikrinimų, nes Komisija šiuo klausimu nepateikė jokių pakankamų įrodymų. Antra, baudos padidinimu negalima bausti už tai, kad SGL įspėjo kitas įmones apie gresiančius patikrinimus. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį galima skirti baudas tik už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimus arba už Reglamento Nr. 17 8 straipsnyje nustatytų sąlygų ir įpareigojimų nesilaikymą. Tačiau nagrinėjami įspėjimai nėra teisės aktų pažeidimai.
300 Tokie įspėjimai taip pat nėra reglamentuojami gairėse, kurių 2 punkto antroje įtraukoje numatytas tik padidinimas už bandymus trukdyti „atlikti tyrimus“. Tačiau įspėjimai buvo perduoti dar prieš pradedant tyrimą. Bet kuriuo atveju SGL buvo diskriminuojama, palyginti su UCAR. Ši įmonė netgi sunaikino kaltę įrodančius dokumentus, tačiau nebuvo Komisijos nubausta už sunkinančias aplinkybes. SGL teigimu, toks dokumentų sunaikinimas yra sunkesnis pažeidimas nei žodiniai įspėjimai apie būsimus patikrinimus.
301 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai pažeidimą padaro keletas įmonių, nustatant baudų dydžius reikia nustatyti atitinkamą jų vaidmenį dalyvavimo pažeidime laikotarpiu (žr. 203 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktą ir 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją, T‑6/89, Rink. p. II‑1623, 264 punktą). Iš to matyti, kad apskaičiuojant baudą turi būti atsižvelgiama į vienos ar kelių įmonių „vadovaujantį“ vaidmenį kartelyje, jei tokį vaidmenį atlikusios įmonės dėl to turi prisiimti išskirtinę atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, C‑298/98 P, Rink. p. I‑10157, 45 punktas).
302 Vadovaujantis šiais principais, gairių 2 punkte „Sunkinančios aplinkybės“ pateikiamas nebaigtinis aplinkybių, kurioms esant gali būti padidinta pagrindinė bauda, sąrašas, tarp kurių minimas ir „pažeidimo organizatoriaus arba kurstytojo vaidmuo“.
303 Šioje byloje jau per administracinę procedūrą SGL ir UCAR kaltino viena kitą buvus kartelio vadovėmis ir iniciatorėmis (ginčijamo sprendimo 161 ir 188 konstatuojamosios dalys). Vis dėlto atrodo, kad Komisija ginčijamame sprendime pateikė pakankamai teisinių įrodymų, jog SGL ir UCAR maždaug lygiomis dalimis buvo kartelio varomosios jėgos, kurios nuo pirmųjų kontaktų 1991 m. sukūrė jo pagrindinius principus ir organizavo pirmuosius „vadovų“ susirinkimus 1992 m. gegužės mėnesį (ginčijamo sprendimo 44–51 konstatuojamosios dalys).
304 Tokiomis aplinkybėmis niekas netrukdė Komisijai atsižvelgti į parengiamuosius visaverčio kartelio kūrimo etapus, kad apibrėžtų tuomet buvusią ir kartelio sukūrimą paaiškinančią ekonominę situaciją ar nustatytų ir įvertintų atitinkamus kartelio narių vaidmenis apibrėžiant, kuriant ir įgyvendinant kartelį. Dėl tų pačių priežasčių Komisija taip pat gali atsižvelgti į po visaverčio pažeidimo laikotarpio ėjusį tolesnį etapą, kad vadovaudamasi pranešimu dėl bendradarbiavimo ir galimomis lengvinančiomis aplinkybėmis įvertintų realų įmonių bendradarbiavimą su Komisija pranešant apie jų sudarytą kartelį.
305 Vadovaujantis Komisijos išvadomis, bendras SGL ir UCAR vadovavimas karteliui taip pat atsispindi kainų nustatymo EEE, t. y. jų „vietos“ rinkoje, srityje, nes SGL ėmėsi iniciatyvos pakeldama kainas Skandinavijoje ir Vokietijoje, UCAR padarė tą patį Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, o dėl to, kas imsis iniciatyvos Italijoje ir Ispanijoje, abi įmonės sprendė kartu (ginčijamo sprendimo 62 ir 66 konstatuojamosios dalys).
306 Nei UCAR, nei SGL tinkamai neginčijo šių išvadų.
307 UCAR pakartojo savo argumentus, pagrįstus Mitsubishi ir Union Carbide vaidmeniu, ir patvirtino, kad šios dvi bendrovės iš tiesų buvo kartelio iniciatorės ir – iki 1995 m. – vadovės. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Mitsubishi ir Union Carbide nėra tarp įmonių, kurių dalyvavimą kartelyje nustatė ir už tai sankcijas skyrė Komisija, todėl jos nedalyvauja Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamose su tuo susijusiose bylose. Taigi nuoroda į Mitsubishi ir Union Carbide negali turėti įtakos vertinimui, kad SGL ir UCAR buvo tarp kartelio narių, kurias Komisijas įvardijo kaip jo iniciatores ir vadoves.
308 Dėl UCAR nuorodos į jos valdybos pastangas nutraukti pažeidimą taip pat pakanka nurodyti anksčiau dėl pažeidimo trukmės išdėstytą išvadą: nepaisant šių pastangų, UCAR, atstovaujama įmonės vardu įgaliotų veikti asmenų, toliau realiai dalyvavo darant pažeidimą po 1997 m. birželio mėn. atliktų patikrinimų.
309 SGL argumento, kad padidinimas 85 % buvo neproporcingas ir didesnis nei paprastai taikytas ankstesniuose Komisijos sprendimuose, negalima laikyti pagrindu pripažinti proporcingumo principo ar vienodo požiūrio principo pažeidimą. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nustatydama atskiros baudos dydį Komisija naudojasi tam tikra diskrecija ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės (165 punkte minėto Sprendimo Martinelli prieš Komisiją 59 punktas). Tai, jog už iniciatorės vaidmenį, kurį bendrovė atliko kitose bylose, jai skirta bauda buvo atitinkamai padidinta, nereiškia, kad ateityje baudos niekuomet nebus padidintos, nesvarbu, kokios būtų atitinkamos bylos aplinkybės (144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 106 ir 109 punktai).
310 Net vertinant galimybę Pirmosios instancijos teismui įgyvendinti neribotą jurisdikciją neatrodo, kad sprendimas SGL taikyti 50 % padidinimą už jos vadovaujantį vaidmenį (lygų UCAR taikytam 50 % padidinimui), 10 % padidinimą už pažeidimo tęsimą po 1997 m. birželio mėn. (lygų UCAR, SEC, Nippon ir Tokai taikytiems 10 % padidinimams) ir 25 % padidinimą už pranešimą kitiems kartelio nariams apie būsimus Komisijos patikrinimus būtų neproporcingas arba diskriminuojantis.
311 Dėl dviejų paskutinių klausimų reikia priminti, kad SGL pagrindas dėl Komisijos faktinių išvadų, susijusių su pažeidimo trukme ir pirmiausia su pažeidimo tęsimu po patikrinimų, jau buvo atmestas (šio sprendimo 71–76 punktai). Taigi Komisija teisėtai pritaikė 10 % padidinimą už pažeidimo tęsimą.
312 Tai, kad SGL įspėjo kitas įmones apie minėtus patikrinimus, taip pat galėjo būti teisėtai kvalifikuojama kaip sunkinanti aplinkybė (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, T‑334/94, Rink. p. II‑1439, 320 punktą). Priešingai nei tvirtina SGL, toks elgesys yra ne specifinis ir nepriklausomas pažeidimas, nenumatytas EB Sutartyje ir Reglamente Nr. 17, o veiksmai, kurie apsunkina pradinį pažeidimą. Taigi pranešdama kitoms kartelio narėms SGL iš tikrųjų siekė paslėpti kartelio egzistavimą bei jį išlaikyti veikiantį, ir tai pasiteisino iki 1998 m. kovo mėnesio.
313 Tokiomis aplinkybėmis yra nereikšminga SGL daroma nuoroda į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriuo remdamasi ji daro išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė bausti tik už trukdymą patikrinimams, kuriuos Komisija jau yra pradėjusi, o ne iki tyrimo pradžios atliktiems veiksmams. Iš tiesų minėtoje nuostatoje tokie pažeidimai apibrėžiami kaip savarankiški ir nepriklausomi nuo galimo kartelio egzistavimo, o tai paaiškina ir už tai numatytą gana nedidelę 100–5 000 eurų sankciją. Šioje byloje SGL pranešimais, atvirkščiai, buvo siekiama užtikrinti tolesnę kartelio veiklą, o tai neabejotinai yra akivaizdus ir neginčijamas Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas.
314 Minėtų pranešimų pripažinimas sunkinančia aplinkybe taip pat neprieštarauja gairių 2 punktui. Vien paskaičius šios nuostatos tekstą („pavyzdžiui“ ir „kita“) matyti, kad sunkinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis.
315 Galiausiai SGL rėmimasis vienodo požiūrio principu, palyginti su UCAR, į kurios kaltę įrodančių dokumentų sunaikinimą nebuvo atsižvelgta kaip į sunkinančią aplinkybę, negali pakeisti minėtų pranešimų kvalifikavimo kaip sunkinančių aplinkybių. Kadangi šie pranešimai buvo skirti kitoms įmonėms, jie peržengė vidinės SGL sferos ribas ir jais buvo siekiama sužlugdyti visą Komisijos tyrimą, taip užtikrinant kartelio veikimo tęstinumą, o UCAR sunaikino savo dokumentus, kad išvengtų jos pačios dalyvavimo kartelyje atskleidimo. Tai yra du skirtingi veiksmų tipai, todėl Komisijos negalima kaltinti, kad ji skirtingai vertino panašias situacijas.
316 Be to, net jei Komisija klaidingai palankiau vertino UCAR ir nepadidino jos baudos, nuo to SGL veiksmų sunkinantis pobūdis nesikeičia. SGL negali teisėtai reikalauti padidinti UCAR paskirtą baudą arba savo naudai remtis galimu UCAR padarytu pažeidimu (šiuo klausimu žr. 216 punkte minėto 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktą).
317 Teismo posėdyje SGL taip pat nurodė, kad tai, jog pranešė kitoms įmonėms apie nagrinėjamus būsimus patikrinimus, negali būti pripažįstama sunkinančia aplinkybe, nes šie pranešimai paskleisti iš pačios Komisijos. SGL remiasi UCAR pareiškimu apie informacijos nutekėjimą iš Komisijos tarnybų, vienam iš konkrečiai įvardytų darbuotojų informavus SGL apie kartelio narių patalpose numatytus patikrinimus apie tai nepranešus. Šiuo klausimu akivaizdu, kad net darant prielaidą, jog tokia informacija iš tiesų buvo suteikta, jos paskleidimo negalima priskirti Komisijos veiksmams, kuriais įgyvendindama oficiali konkurencijos politika. Tai buvo neteisėti pareigūno veiksmai, skirti palaikyti kartelio veiklą. Todėl SGL negali pagrįstai remtis šiais veiksmais, siekdama sumažinti savo veiksmų sunkumą.
318 Kadangi reikia atmesti visus Nippon, SEC, UCAR ir SGL pateiktus pagrindus, Komisijos taikytus ieškovėms nustatytus pagrindinių baudų padidinimus reikia palikti nepakeistus.
319 Ieškovėms, kurioms skirtos atitinkamos baudos buvo pakeistos dėl pažeidimo trukmės, atsižvelgiant į Komisijos pripažintas sunkinančias aplinkybes, reikia nustatyti tokius dydžius: Tokai = 13,64; Nippon = 6,82; SEC = 6,82.
e) Dėl lengvinančių aplinkybių
Ginčijamo sprendimo santrauka
320 Komisija nusprendė, kad SGL, UCAR, Tokai, SEC, Nippon ir SDK atvejais jokios lengvinančios aplinkybės nepateisina pagrindinės baudos sumažinimo. Kita vertus, C/G atveju ji sumažino baudą 40 % dėl išimtinai pasyvaus įmonės vaidmens ir dalinio neteisėtų susitarimų netaikymo (ginčijamo sprendimo 165, 166, 193–198, 211–215 ir 234–238 konstatuojamosios dalys).
Bylos T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01, T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01
Šalių argumentai
321 C/G teigia, kad Komisija jai turėjo taikyti daug didesnį nei 40 % sumažinimą. Ji pabrėžia, kad jos vaidmuo kartelyje buvo marginalinis ir pasyvus. Ji palaikė tik dvišalius santykius su SGL ir nebuvo kviečiama į „vadovų“, „darbo“ ar vietos susirinkimus; ji net nebuvo informuojama, kad tokie susirinkimai vyks. Nė viena kita kartelio narė jos neįvardijo kaip dalyvavusios darant pažeidimą. Be to, ji nedalyvavo karteliui įgyvendinti sukurtoje centrinėje stebėjimo sistemoje ir kartelio narių tapatybei nuslėpti sukurtoje kodinių pavadinimų sistemoje. Prieštaraujant vienam iš kartelio principų, šioje įmonėje kainos nebuvo nustatomos aukščiausiu valdymo hierarchijos lygiu. Be to, jos veiksmai tiesiogiai prieštaravo kitam pagrindiniam kartelio principui dėl gamybos apimčių ir pardavimo didinimo EEE rinkoje.
322 C/G taip pat tvirtina, kad 1994 m. pardavė savo gamybos technologiją Kinijos gamintojui už 4 mln. USD. Toks kartelio interesams prieštaraujantis technologijos pardavimas sukėlė tokį SGL susirūpinimą, kad ji dėl to išreiškė nepasitenkinimą C/G. Galiausiai ji savo iniciatyva nutraukė ryšius su karteliu prieš Komisijai pradedant tyrimą. C/G taip pat nurodo, kad jos veiksmams įtaką darė ekonominis spaudimas, kilęs dėl jos – nuo kitų kartelio narių priklausančios gamintojos – ypatingos padėties, ir remiasi aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose buvusiu struktūriniu pertekliumi grafito elektrodų pramonėje, dėl kurio gerokai sumažėjo kainos.
323 Dėl paskutiniojo klausimo SGL pažymi, kad grafito elektrodų sektoriaus struktūrinė krizė yra palyginama su dešimtojo dešimtmečio pradžioje plieno sektorių ištikusia krize, kuri turėjo tokios pat įtakos ir plieno, ir grafito elektrodų gamintojams. 1999 m. gruodžio 8 d. Sprendime „Besiūliai plieno vamzdžiai“ ir 1998 m. sausio 21 d. Sprendime „Papildomas lydinio mokestis“ Komisija pripažino šią aplinkybę lengvinančia. Tokios išvados negalima atsisakyti taikyti ir šioje byloje, atsižvelgiant į tą pačią ekonominę krizę.
324 UCAR taip pat nurodo kritinę sektoriaus ekonominę padėtį ir primena, kad Komisija ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje ir Pirmosios instancijos teismas yra pripažinę, jog tokią padėtį galima laikyti lengvinančia aplinkybe. Be to, UCAR teigia, kad jos pavyzdinį vidaus tyrimą, kuriuo siekta nustatyti pažeidimą ir jį kuo greičiau nutraukti, taip pat reikėtų pripažinti lengvinančia aplinkybe. Šiomis aplinkybėmis C/G teigia įgyvendinusi programą, skirtą suderinti jos verslo politiką su konkurencijos teise.
325 UCAR papildo, kad nagrinėjamas kartelis jai neatnešė jokios finansinės naudos, nes Mitsubishi ir Union Carbide „išgrobstė“ visą iš kartelio uždirbtą pelną. Be to, Komisija turėjo atsižvelgti į dideles sumas, kurias UCAR sumokėjo savo klientams JAV kaip nuostolių atlyginimą už pažeidimo laikotarpiu dirbtinai pakeltas kainas.
326 Nippon, SEC ir Tokai pabrėžia, kad jų vaidmuo kartelyje buvo pasyvus. Nippon primena, kad nedalyvavo pirmuosiuose kartelio susirinkimuose, kur buvo nustatyti pagrindiniai rinkų pasidalijimo principai; netgi per kitus susirinkimus, kuriuose ši įmonė jau dalyvavo, ji išliko visiškai pasyvi. Savo ruožtu SEC pažymi, kad niekuomet nedalyvavo jokiame „vadovų“ susirinkime ir šiuo lygiu jai du kartus atstovavo Tokai. Be to, Komisija aktyviu pripažino tik Tokai ir SDK, o ne SEC vaidmenį (ginčijamo sprendimo 212 konstatuojamoji dalis). Be to, konkrečiu SEC – mažiausios Japonijos įmonės – atveju nebuvo jokio priežastinio ryšio tarp pasaulinio kartelio ir susilaikymo nuo veiklos EEE. Tokai teigia, kad ji nebuvo aktyviai įsitraukusi į neteisėtus susitarimus, susijusius su Europos rinka, ir nedalyvavo nė viename Europos grupės susirinkime. „Vadovų“ ir „darbo“ susirinkimuose, kuriuose ji dalyvavo, nebuvo sudarytas joks susitarimas dėl kainų Europoje.
327 Nippon ir Tokai, be kita ko, teigia, kad jas reikia vertinti taip pat kaip C/G, nes, kaip ir ši įmonė, jos nesumažino savo pardavimo apimčių EEE ir todėl iki galo netaikė kartelio susitarimų.
328 Galiausiai Nippon, SEC ir Tokai kaltina Komisiją, kad ši ginčijamame sprendime nepaaiškino, kodėl joms netaikė jokių lengvinančiųjų aplinkybių. Taip ji pažeidė EB 253 straipsnį.
329 Komisija prieštarauja visiems ieškovių pareikštiems pagrindams ir argumentams.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
330 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal gairių 3 punktą „išimtinai pasyvus arba prisitaikėliškas (įmonės) elgesys“ darant pažeidimą, jeigu įrodytas, yra lengvinanti aplinkybė.
331 Šiuo klausimu iš teismų praktikos matyti, jog aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikoma tai, kad ji daug rečiau nei tikrieji kartelio nariai dalyvavo susirinkimuose (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 343 punktas), arba yra aiškių pareiškimų, kuriuos šiuo klausimu padarė darant pažeidimą dalyvavusių trečiųjų įmonių atstovai (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weig prieš Komisiją, T‑317/94, Rink. p. II‑1235, 264 punktas). Bet kuriuo atveju reikia atsižvelgti į reikšmingų bylos aplinkybių visumą.
332 Kalbant apie C/G elgesio vertinimą, pažymėtina, jog ginčijamame sprendime minėti kriterijai įvykdyti. Kaip matyti iš šio sprendimo 81–86 ir 234–238 konstatuojamųjų dalių, sumažindama C/G skirtą baudą 40 % Komisija pakankamai įvertino ir atsižvelgė į jos pasyvų vaidmenį kartelyje bei neprivalėjo šios baudos sumažinti daugiau. Iš tiesų, vadovaujantis Komisijos išvadomis, nors C/G ir nedalyvavo kartelio „vadovų“ ir „darbo“ susirinkimuose, ji vis tiek palaikė dvišalius ryšius su kitais kartelio nariais ir pasinaudojo iš jų gauta informacija apie „vietos gamintojų“ priimtus sprendimus dėl kainų nustatymo kartelyje. Be to, savo ieškinyje C/G tiesiogiai pažymėjo neginčijanti nei kartelio egzistavimo, ne savo dalyvavimo jame. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad C/G kainos nebuvo nustatomos aukščiausiu jos hierarchijos lygiu: atsižvelgiant į pasyvų ir „prisitaikėlišką“ C/G vaidmenį, hierarchijos lygis, kuriame buvo apskaičiuojamos kainos, yra nereikšmingas, nes šiomis kainomis tiesiog buvo laikomasi kitų kartelio narių nustatytų kainų.
333 Dėl Tokai, SEC ir Nippon vaidmens Komisija galėjo pagrįstai jį atskirti nuo C/G vaidmens, nes Japonijos gamintojai realiai dalyvavo daugelyje „vadovų“ ir „darbo“ susirinkimų (ginčijamo sprendimo 49–56 konstatuojamosios dalys). SEC ir Tokai neginčijo Komisijos faktinių išvadų, susijusių su šiuo dalyvavimu, o Nippon prieštaravimai dėl šių išvadų, susiję su laikotarpiu nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn., buvo atmesti (šio sprendimo 100–116 punktai). Jei įmonė dalyvavo, kad ir neaktyviai, viename ar keliuose susirinkimuose, turinčiuose antikonkurencinį tikslą, ji laikytina dalyvavusia kartelyje, nebent įrodytų atvirai atsiribojusi nuo neteisėtų susitarimų (39 punkte minėto Sprendimo Cementas 3199 punktas ir nurodyta teismų praktika). Tokai, SEC ir Nippon neteigia, kad jos atvirai priešinosi ginčijamo kartelio sudarymui ir įgyvendinimui.
334 Pavyzdžiui, „darbo“ susirinkime Ciuriche buvo nagrinėjama pasaulinė grafito rinka pagal regionus, įskaitant Tolimuosius Rytus, ir paskirstytos rinkos dalys, be kita ko, ir Japonijos gamintojams. Susirinkime Vienoje dalyviai dar kartą pasikeitė informacija apie grafito elektrodų rinką pagal regionus (ginčijamo sprendimo 51, 53 ir 71 konstatuojamosios dalys).
335 To, kad SEC ir Nippon veiksmai buvo ne pasyvūs, nepaneigia tai, kad jos viename ar dviejuose susirinkimuose buvo atstovaujamos Tokai: jos ne tik atvirai neprieštaravo tokiam „netinkamam kišimuisi“ į jų verslo politiką, bet kaip tik pritarė atstovavimui ir patvirtino savo prisijungimą prie kartelio atsiųsdamos atstovauti savo darbuotojus į kitus su jų interesais susijusius susirinkimus – tai akivaizdžiai nebuvo iš EEE atsakingų „vietos“ gamintojų sudarytos Europos grupės susirinkimai, todėl Japonijos kartelio narius užteko informuoti apie tuose susirinkimuose nustatytas kainas Europoje. Vadinasi, atsižvelgdama į pasaulinį kartelio pobūdį, pagal kurį Japonijos gamintojai turėjo koncentruotis į Azijos „vietos“ rinką, Komisija galėjo teisėtai pripažinti, kad šių įmonių vaidmuo darant pažeidimą nebuvo pasyvus. Tokiomis aplinkybėmis ginčijamame sprendime ji neprivalėjo išdėstyti priežasčių, dėl kurių šiuo klausimu nepripažino, kad buvo lengvinančių aplinkybių.
336 Priešingai kaltinimui dėl nepakankamai sumažintos C/G skirtos baudos remiantis tuo, kad neteisėtų susitarimų ji laikėsi tik iš dalies, pažymėtina, jog Komisija pakankamai atsižvelgė į tai, kad C/G padidino savo pardavimą EEE rinkoje, taip pažeisdama pagrindinį kartelio principą apriboti pardavimą „ne vietos“ rinkose (ginčijamo sprendimo 235 konstatuojamoji dalis). Todėl ji neturėjo papildomai atsižvelgti ir į padidėjusį C/G gamybos pajėgumą. Pirma, Komisija atsiliepime į ieškinį nurodė, ir C/G dublike neprieštaravo, kad šios įmonės gamybos pajėgumas iš esmės nekito visą pažeidimo laikotarpį, kuriuo ji yra kaltinama (1993–1996 metai). Antra, leidžiama manyti, kad bet kokį galimą gamybos pajėgumų padidėjimą, kiek jis susijęs su EEE rinka, pakankamai atspindi pardavimo Europoje padidėjimas.
337 Šiomis aplinkybėmis Nippon ir Tokai remiasi vienodo požiūrio principu ir nurodo esančios tokioje pačioje situacijoje kaip C/G, kuriai buvo „atlyginta“ už pardavimo dydžio EEE padidinimą.
338 Nippon argumentą reikia atmesti, nes ši ieškovė tiesiog teigia, kad „nesumažino pardavimo apimties EEE viduje“, ir nepateikia jokių šį teiginį įrodančių skaičių. Todėl Komisija galėjo pagrįstai atskirti įrodymais nepagrįstą Nippon tvirtinimą išlaikius pardavimo apimtį ir neginčijamą faktinę aplinkybę, kad 1993–1996 m. C/G daugiau nei padvigubino savo pardavimo apimtis.
339 Kalbant apie Tokai, kuri tvirtina 1996 m. atėjusi į Vokietijos rinką, t. y. vieną iš SGL ir UCAR „vietos“ rinkų, ir keturis kartus padidinusi savo pardavimą EEE 1992–1997 m. (nuo 200 tonų 1992 m. iki 900 tonų 1997 m.), reikia pripažinti, kad, kitaip nei C/G, Tokai įgijo tik nedidelę rinkos dalį EEE, t. y. mažiau kaip 2 %, o C/G rinkos dalis siekė maždaug 8 %. Tokiomis aplinkybėmis Komisija, nepadarydama vertinimo klaidos ir nepažeisdama vienodo požiūrio principo, galėjo pagrįstai nuspręsti, kad nors Tokai ir neįgyvendino neteisėtų susitarimų, toks neįgyvendinimas buvo mažesnės apimties nei pagrįstas veiksmingumas gairių 3 punkto antros įtraukos prasme. Pirmosios instancijos teismas nemano, kad reikėtų pakeisti šį vertinimą netgi įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją.
340 Tokią pačią išvadą reikia daryti dėl C/G argumento, kad 1994 m. ji pardavė savo gamybos technologiją Kinijos gamintojui už 4 mln. USD ir taip pažeidė vieną iš pagrindinių kartelio principų (ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamosios dalies paskutinė įtrauka). Iš tiesų per administracinę procedūrą C/G nepateikė išsamios informacijos apie šį technologijos perdavimą, o 1999 m. spalio 11 d. įmonės pareiškime ir 2000 m. balandžio 6 d. atsakyme į pranešimą apie kaltinimus šiuo klausimu pateikiama tik po vieną sakinį, todėl Komisija nepadarė klaidos, kai atsisakė į jį atsižvelgti ginčijamame sprendime. Pirmosios instancijos teismas nemato priežasties pakeisti Komisijos vertinimo net įgyvendindamas neribotą jurisdikciją dar ir dėl to, kad Kinijoje planuota gamykla niekuomet nebuvo pastatyta.
341 Galiausiai, apskaičiuojant C/G taikomą pažeidimo laikotarpio trukmę, buvo pakankamai atsižvelgta į tai, kad C/G savanoriškai nutraukė pažeidimą prieš Komisijai pradedant tyrimą (ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamoji dalis). Pirmiausia C/G negali remtis gairių 3 punkto trečia įtrauka, nes jos antikonkurencinių veiksmų nutraukimas nebuvo paskatintas Komisijos veiksmų.
342 Taip pat reikia atmesti visus kitus argumentus, kuriais siekiama baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių.
343 Pirma, tai, kad Komisijai pradėjus tyrimą C/G ir UCAR atitinkamai patvirtino suderinimo su konkurencijos taisyklėmis programą ir ėmėsi pažeidimui nutraukti skirto vidaus tyrimo, nekeičia aplinkybės, jog pripažintas pažeidimas buvo faktiškai padarytas. Todėl vien tai, jog Komisija savo ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje tam tikrais atvejais tokias priemones laikė lengvinančiomis aplinkybėmis, nereiškia, kad ji privalo elgtis taip pat kiekvienu atveju (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 357 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 417 ir 419 punktai). Tai juo labiau taikoma, kai nagrinėjamas pažeidimas, kaip šioje byloje, yra akivaizdus EB 81 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimas. Be to, tiek, kiek UCAR vidaus tyrimas paskatino ją bendradarbiauti su Komisija, į tai ši institucija atsižvelgė sumažindama baudą 40 %, taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo.
344 Antra, dėl C/G argumento, kad jai buvo taikytas ekonominis spaudimas, pažymėtina, kad vienintelis ieškovės šiuo klausimu pateiktas paaiškinimas yra susijęs su 1996 m., t. y. po kartelio įgyvendinimo, vykusiais jos kontaktais su SGL (ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoji dalis). Taigi pakanka priminti, kad C/G laisva valia nusprendė laikytis kartelio narių sprendimų kainų srityje. Ji nenurodė patyrusi spaudimą prisijungti prie kartelio; be to, net jei toks spaudimas būtų buvęs, ji galėjo apie tai informuoti kompetentingas institucijas, o ne prisijungti prie kartelio. Taigi šiam argumentui negalima pritarti.
345 Trečia, tokią pačią išvadą galima daryti dėl C/G, SGL ir UCAR nuorodos į grafito elektrodų sektoriaus struktūrinę krizę. Šiuo klausimu pakanka priminti 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Lögstör Rör prieš Komisiją (T‑16/99, Rink. p. II‑1633, 319 ir 320 punktai), priimtą byloje „Izoliuoti vamzdžiai“, kuriame jis pripažino, jog Komisija neprivalo laikyti nagrinėjamo sektoriaus prastos finansinės būklės lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad vien todėl, jog ankstesnėse bylose Komisija atsižvelgė į sektoriaus ekonominę padėtį kaip į lengvinančią aplinkybę, ji nebūtinai turi ir toliau laikytis tokios praktikos (1992 m. kovo 10 d. Sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑13/89, Rink. p. II‑1021, 372 punktas). Kaip teisingai pažymėjo Komisija, paprastai karteliai atsiranda tuo metu, kai tam tikras sektorius patiria sunkumų. Jei būtų vadovaujamasi ieškovių argumentais, bauda turėtų būti mažinama beveik visais atvejais. Todėl nebūtina toliau tikrinti, ar šios bylos faktinės aplinkybės ir kitų sprendimų, kuriuose struktūrinės krizės buvo vertinamos kaip lengvinančios aplinkybės, faktinės aplinkybės iš tiesų panašios.
346 Papildomai, ketvirta, SGL argumentai, kad dėl plieno vamzdžių rinkos pramonę ištikusios krizės kilo ir ypač grafito elektrodų gamintojus paveikusi krizė, yra neįtikinami. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, ir ieškovės jai neprieštaravo, kad elektrinėje krosnyje pagaminto plieno apimtis nuo 196 mln. tonų 1987 m. pakilo iki 270 mln. tonų 1997 m. (ginčijamo sprendimo 9 konstatuojamoji dalis). Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad galimas pasaulinis plieno produkcijos sumažėjimas turėjo daugiausia įtakos ne elektrinėms, o tik tradicinėms plieno gamykloms (ginčijamo sprendimo 4, 5, 9 ir 10 konstatuojamosios dalys).
347 Penkta, kalbant apie ekonominę naudą, kurią iš kartelio turėjo tik bendrovės Mitsubishi ir Union Carbide, o ne UCAR, pasakytina, jog aplinkybė, kad iš pažeidimo nebuvo gauta naudos, negali būti lengvinanti, antraip skirta bauda prarastų atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 340–342 punktus ir nurodytą teismų praktiką). Toks ekonominės naudos nebuvimas visiškai nesumažina padaryto pažeidimo sunkumo. Be to, jei UCAR kritikuoja Mitsubishi ir Union Carbide veiksmus, ji turėtų ginti savo teises procese prieš šias bendroves, kaip jau tai padarė, kai pateikė skundą JAV.
348 Galiausiai, kiek UCAR remiasi JAV ir Kanadoje sudarytais susitarimais pagal civilinę teisę, jie taip pat neturi įtakos padaryto pažeidimo sunkumui ir todėl jų negalima pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis. Nors Sprendime „Izoliuoti vamzdžiai“ Komisija atsižvelgė į konkurentui, kurio pašalinimas iš Bendrijos rinkos buvo vienas pagrindinių kartelio tikslų, išmokėtą žalos atlyginimą, šis konkurentas buvo įsisteigęs Bendrijoje ir todėl buvo vienas iš Bendrijos konkurencijos teisės saugomų ūkio subjektų. Ši aplinkybė neįpareigoja Komisijos UCAR naudai atsižvelgti į tai, kad ji atlygino žalą klientams JAV ir Kanadoje dėl šiose rinkose jų patirtų nuostolių. Minėti sandoriai neturi jokios įtakos UCAR padarytam pažeidimui EEE.
349 Iš to, kas išdėstyta matyti, kad Tokai, C/G, SGL, Nippon, UCAR ir SEC pateiktus pagrindus ir argumentus reikia atmesti.
f) Dėl maksimalios baudos ribos ir kai kurių ieškovių pajėgumo sumokėti baudas gairių 5 punkto prasme
Bylos T‑239/01 ir T‑245/01
350 Primindamos, jog UCAR apskaičiuota pagrindinė bauda buvo sumažinta 15,2 %, kad nebūtų viršytas maksimalus 10 % UCAR bendros apyvartos dydis (ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamoji dalis), SDK ir SGL kaltina Komisiją, kad ši suteikė galimybę UCAR pasinaudoti šiuo sumažinimu prieš taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo, t. y. tarpiniame baudų nustatymo proceso etape, o ne jo pabaigoje. Tačiau kitiems kartelio nariams skirtos baudos nebuvo taip sumažintos. SDK ir SGL kritikuoja tokį nevienodą požiūrį ir reikalauja, kad jų bauda būtų taip pat sumažinta, siekiant išlaikyti suderinamumą ir proporcingumą su UCAR skirta bauda.
351 SDK taip pat nurodo, kad jai buvo skirta per didelė sankcija, nes jos bendra apyvarta smarkiai viršija apyvartą iš prekybos grafito elektrodais; taigi ji nukentėjo dėl to, kad užsiima daugiau kitų veiklos sričių, nesusijusių su nagrinėjamos prekės pardavimu. Jei SDK veikla grafito elektrodų srityje užsiimtų atskira įmonė, taikant 10 % ribą galutinė jai skirta bauda būtų sumažinta iki 6,6 mln. eurų.
352 Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad taikydama maksimalią 10 % ribą ne „galutiniam baudos apskaičiavimo rezultatui“, tačiau tarpiniame etape, t. y. prieš taikydama pranešimą dėl bendradarbiavimo, Komisija nesilaikė gairių 5 punkto a papunkčio teksto. Jei Komisija nusprendžia byloje taikyti gairėse įtvirtintą metodą, ji turi jo laikytis apskaičiuodama baudas, nebent atitinkamu atveju atskirai paaiškintų motyvus, kodėl konkrečiu klausimu nukrypo nuo šio metodo (žr. 157 punkte minėtą teismų praktiką ir 47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 271 punktą).
353 Ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamojoje dalyje, kiek joje nurodomas Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytas maksimalų sankcijos dydis, konkrečiai nepaaiškinama, kodėl Komisija nusprendė nukrypti nuo gairių. Vis dėlto Pirmosios instancijos teisme Komisija nurodė netaikiusi 15,2 % sumažinimo UCAR, nes nusprendė, kad už jos padarytą pažeidimą reikėjo skirti mažesnę baudą nei kitiems kartelio nariams, tačiau norėjo atsižvelgti į tai, kad tik UCAR atveju prieš taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo nustatyta pagrindinė bauda 15,1 mln. eurų, t. y. 15,2 %, viršijo numatytą maksimalią ribą. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė, kad reikia iš anksto pritaikyti šią ribą, siekiant užtikrinti, kad pranešimas dėl bendradarbiavimo būtų visiškai veiksmingas: jei pagrindinė bauda gerokai viršytų 10 % ribą prieš pritaikant minėtą pranešimą, netaikant šios ribos nedelsiant, atitinkamos įmonės suinteresuotumas bendradarbiauti su Komisija būtų daug mažesnis, nes galutinė bauda bet kuriuo atveju siektų 10 %, nesvarbu, būtų bendradarbiauta ar ne.
354 Pirmosios instancijos teismo manymu, toks paaiškinimas pateisina Komisijos poziciją dėl UCAR. Su tuo susijusių motyvų nebuvo būtina įtvirtinti pačiame ginčijamame sprendime, nes toje pozicijoje suinteresuotai įmonei, šiuo atveju – UCAR, kaltinimai nepateikiami. Net jei minėta UCAR naudinga priemonė būtų neteisėta dėl motyvavimo stokos, SDK ir SGL negalėtų remtis šiuo kito subjekto naudai padarytu pažeidimu (šiuo klausimu žr. 216 punkte minėto Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 160 punktą).
355 Bet kuriuo atveju neginčijama, kad SDK ir SGL situacija dėl bendros apyvartos nebuvo panaši į UCAR situaciją, nes joms skirta pagrindinė bauda neviršijo maksimalios ribos dar prieš taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo. Todėl jos negali pagrįstai teigti, kad, remdamasi vienodo požiūrio principu, Komisija turėjo tiek pat sumažinti joms baudą kaip ir UCAR. Tad reikia atmesti su šio principo pažeidimu susijusius pagrindus.
356 Tas pats taikytina SDK pateiktam pagrindui, kad šiai įmonei skirta bauda turėtų būti gerokai sumažinta, jeigu jos veikla grafito elektrodų srityje būtų užsiėmusi atskira įmonė. Šis pagrindas yra paremtas samprotavimais, kurie visiškai neatitinka tikrojo bendrovės teisinio statuso, į kurį, vadovaudamasi nusistovėjusia teismų praktika (žr., pvz., 144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 118 ir 119 punktus ir 39 punkte minėto Sprendimo Cementas 5022 punktą), turėjo atsižvelgti Komisija, kai taikė 10 % maksimalią ribą SDK bendrai apyvartai (apimančiai visas prekes). SDK nusprendus pasirinkti vertikalią „vienetinę“ bendrovės struktūrą, Komisija tiesiog turėjo į tai atsižvelgti ir daryti prielaidą, kad tokia struktūra atitinka SDK ekonominius interesus. Be to, šiuo metu neįmanoma sužinoti, koks būtų buvęs „atskiros bendrovės“ statusas ir vaidmuo SDK grupėje. Taigi šį pagrindą taip pat reikia atmesti.
Bylos T‑239/01, T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01
– Šalių argumentai
357 SEC nurodo, kad jai skirta bauda atitinka 11,3 % jos 1999 m. bendros apyvartos ir viršija Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą 10 % maksimalų sankcijos dydį.
358 SGL manymu, Komisija neturėjo teisės apskaičiuoti jai skirtos baudos remdamasi 2000 m. apyvarta. Šis skaičius padidėjo 180 mln. eurų 2000 m. sausio mėn., kai ji įsigijo kitą bendrovę. 39 punkte minėto Sprendimo Cementas 5045 punkte draudžiama atsižvelgti į apyvartos padidėjimą pasibaigus pažeidimui (1998 m. kovo mėnesį). Šiomis aplinkybėmis SGL skundžia per ilgą administracinę procedūrą; dėl vėlavimo padaryta žala jos finansiniams interesams, nes jos apyvarta 1999 m. buvo mažesnė nei 2000 metais.
359 SGL papildomai nurodo, kad maksimali 10 % riba yra absoliuti, t. y. jos negali viršyti apskaičiavimo metu Komisijos nustatyti „tarpiniai dydžiai“ (pradinis ir pagrindinis). 38 punkte minėto Sprendime LR AF 1998 prieš Komisiją pateiktas kitoks Pirmosios instancijos teismo vertinimas yra klaidingas.
360 Galiausiai SGL kaltina Komisiją, kad neatsižvelgė į jos labai sunkią finansinę padėtį. Taip buvo pažeistas gairių 5 punkto b papunktis.
361 UCAR ir C/G taip pat nurodo negalinčios sumokėti baudos. Jos pažymi sudėtingą situaciją grafito elektrodų sektoriuje ir netvirtą savo finansinę padėtį.
362 Tokiomis aplinkybėmis UCAR primena per 1995 m. restruktūrizavimą dėl Mitsubishi ir Union Carbide veiksmų jai atitekusį didelį įsiskolinimą. Be to, ji nurodo dideles baudas, skirtas JAV ir Kanados valdžios institucijų. Šiuo metu UCAR nebeturi galimybės pasiskolinti dar daugiau pinigų, nes jos kredito linijos buvo įšaldytos. UCAR primena, kad ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje Komisija, nustatydama baudų dydžius ir mokėjimo sąlygas, ne kartą atsižvelgė į subjektų, kuriems skirti sprendimai, pelningumą. Taigi šioje byloje Komisija pažeidė savo administracinę praktiką.
363 C/G papildomai nurodo, kad netrukus po ginčijamo sprendimo priėmimo finansiniai sunkumai privertė ją pradėti bankroto procedūrą JAV.
364 Komisija prieštarauja ieškovių pateiktiems pagrindams ir argumentams.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
365 Dėl SEC pateikto pagrindo pakanka priminti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta 10 % riba yra taikytina už ataskaitinius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. šioje byloje – už 2000 metus (šiuo klausimu žr. 239 punkte minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Sarrió prieš Komisiją 85 punktą ir 47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 506 punktą). SEC aiškiai pripažįsta, kad 2000 m. minėta riba jos atveju nebuvo viršyta. Todėl pagrindą reikia atmesti.
366 Dėl SGL teiginio, kad Komisija turėjo apskaičiuoti jai skirtą baudą remdamasi šios įmonės bendra apyvarta už 1999 ataskaitinius metus, nes ji buvo daug mažesnė nei už 2000 ataskaitinius metus, užtenka pažymėti, kad baudų apskaičiavimo atskaitos taškas buvo 1998 m. pasaulinė apyvarta ir nagrinėjamos prekės pardavimas bei rinkos dalys 1992–1998 metais (ginčijamo sprendimo 30, 149 ir 150 konstatuojamoji dalis). Šie skaičiai nėra susiję nei su 1999, nei su 2000 ataskaitiniais metais. Taigi SGL argumentas yra nereikšmingas.
367 Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta maksimali 10 % riba yra taikoma atitinkamos įmonės bendrai apyvartai, nes tik šie duomenys suteikia informaciją apie įmonės dydį ir poveikį rinkai (žr. 39 punkte minėto Sprendimo Cementas 5022 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Taip pat, vadovaujantis minėtu 15 straipsniu, tik paskirta galutinė bauda negali viršyti minėtos ribos; šia nuostata nedraudžiama Komisijai įvairiais skaičiavimo etapais nustatyti tarpinį dydį, viršijantį šią ribą, su sąlyga, kad paskirta galutinė bauda jos neviršys (38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 287 ir 288 punktai). SGL atveju 80,2 mln. eurų galutinė bauda yra mažesnė nei 10 % apyvartos riba ir už 1999 ataskaitinius metus (980 mln. eurų), ir už 2000 ataskaitinius metus (1 262 mln. eurų). Taigi SGL argumentai dėl nepagrįstai ilgos administracinės procedūros ir Sprendimo Cementas (5045 punktas) yra nereikšmingi.
368 Kritika dėl 38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją yra nepagrįsta. Nors SGL nurodo baudžiamąją teisę, pagal kurią teismui draudžiama viršyti maksimalią už atitinkamą pažeidimą nustatytą sankcijos ribą, reikia pažymėti, kad jokioje Bendrijos teisės nuostatoje neįtvirtintos minimalios ar maksimalios administracinių sankcijos už įvairias konkurencijos teisės pažeidimų rūšis. Taigi Komisija iš esmės gali savo nuožiūra nustatyti už tokius pažeidimus skiriamos baudos dydį, atsižvelgdama į šių pažeidimų sunkumą ir trukmę. Vienintelė Komisijai suteiktos galios skirti sankcijas maksimali riba yra susijusi su atitinkamos įmonės finansiniu pajėgumu, atsižvelgiant į jos bendrą apyvartą. Taigi niekas nedraudžia Komisijai atliekant tik tarpinius skaičiavimus, susijusius su pažeidimo sunkumu ir trukme, viršyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalią 10 % ribą.
369 Dėl sudėtingos situacijos grafito elektrodų sektoriuje pasakytina, jog tai nėra „specifinis“ ekonominis kontekstas, kaip tai suprantama pagal gairių 5 punkto b papunktį. Kaip jau buvo nurodyta, paprastai karteliai atsiranda tuo metu, kai tam tikras sektorius patiria sunkumų. Jei ši aplinkybė nebuvo pripažinta lengvinančia (žr. šio sprendimo 345 punktą), ja taip pat negalima pateisinti baudos sumažinimo šiomis aplinkybėmis.
370 Tokią pačią išvadą galima padaryti dėl sunkios SGL, UCAR ir C/G finansinės padėties. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką nustatydama baudą Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusioms įmonėms būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas konkurencinėje kovoje (38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 308 punktas; 208 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 596 punktas ir 47 punkte minėto Sprendimo FETTCSA 351 punktas ir nurodyta teismų praktika). Vien tai, kad ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje Komisija yra nusprendusi, jog reikia atsižvelgti į atitinkamos įmonės finansinius sunkumus, nereiškia, kad vėliau priimtuose sprendimuose jos vertinimas turi būti toks pats (Sprendimo FETTCSA 353 ir 354 punktai).
371 Ši teismų praktika negali būti paneigta gairių 5 punkto b papunkčiu, pagal kurį reikia atkreipti dėmesį į įmonės pajėgumą sumokėti baudą. Iš tikrųjų šis pajėgumas neveikia tik „esant specifiniam socialiniam kontekstui“, kurį sudaro galimos baudos sumokėjimo padariniai, ypač nedarbo padidėjimas ar atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukis. Šiuo klausimu ieškovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių nustatyti minėtą „specifinį socialinį kontekstą“.
372 Be to, Bendrijos teise savaime nedraudžiamas Bendrijos valdžios institucijoms imtis priemonių, kurios lemtų atitinkamos įmonės bankrotą ar likvidavimą (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, 52/84, Rink. p. 89, 14 punktą ir 2002 m. liepos 2 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑499/99, Rink. p. I‑6031, 38 punktą). Iš tikrųjų, nors konkrečios teisinės formos įmonės likvidavimas gali pažeisti savininkų, akcininkų ar dalininkų finansinius interesus, tai nereiškia, kad asmeniniai, materialiniai ir nematerialiniai įmonės elementai taip pat praras savo vertę.
373 Teismo posėdyje SGL nurodė, jog tai, kad Komisija neatsižvelgė į blogą finansinę įmonės padėtį, prieštarauja visai nesenai jos praktikai 2002 m. gruodžio 17 d. Sprendime C(2002) 5083 galutinis dėl tyrimo pagal EB sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (COMP/E-2/37.667 – Specialiosios paskirties grafitas), kuriame Komisija sumažino SGL skirtą baudą dėl sudėtingos įmonės finansinės padėties. SGL teigimu, šioje byloje reikia pritaikyti tokį patį sumažinimą.
374 Šiuo klausimu pakanka pastebėti, kad 2002 m. gruodžio 17 d. sprendime buvo atsižvelgta ir į SGL finansinę padėtį ir į tai, kad šiai įmonei jau buvo skirta didelė bauda už dalyvavimą kartelyje grafito elektrodų rinkoje, todėl Komisija nusprendė, jog „šiomis ypatingomis aplinkybėmis veiksmingam atgrasymui užtikrinti visa baudos suma (nebuvo) būtina“ (558 konstatuojamoji dalis). Taigi SGL negali pagrįstai remtis šia 2002 m. gruodžio 17 d. Sprendimo ypatybe ir kaltinti Komisiją, kad padarė teisės ar akivaizdžią vertinimo klaidą, nes priimdama sprendimą šios bylos aplinkybėmis, kurioms nėra būdinga minėta ypatybė, ji nusprendė nenukrypti nuo šio sprendimo 370 punkte nurodytos teismų praktikos.
375 Dėl C/G papildomai išvardytų ekonominių sunkumų, į kuriuos Komisija turėjo atsižvelgti, t. y. gamybos vietos už JAV ribų neturėjimas ir negalėjimas pasiūlyti aukšto lygio techninių paslaugų, didelės darbo sąnaudos, bloga jos prekių kokybė ir gamybos veiklos vertikali integracija, Komisija teisingai nurodė, kad šios kliūtys atsispindėjo apyvartoje, kai C/G buvo priskirta prie kategorijos, kuriai nustatyta mažesnė nei SGL ir UCAR pradinė baudos suma. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, nepaisant minėtų sunkumų, C/G sugebėjo padidinti pardavimo Europoje apimtis, jai buvo skirtas didelis baudos sumažinimas dėl lengvinančių aplinkybių. Todėl šiomis aplinkybėmis papildomas baudos sumažinimas nebūtų pateisinamas.
376 UCAR nuorodomis į JAV ir Kanadoje jai skirtas sankcijas ir žalingus Mitsubishi ir Union Carbide veiksmus tik pakartojami anksčiau atmesti pagrindai. Taigi reikia priminti, kad UCAR neįrodė, jog buvo „specifinis socialinis kontekstas“, dėl kurio Komisija turėjo bent iš dalies susilaikyti nuo baudos jai skyrimo. Dėl Mitsubishi ir Union Carbide, kurios ginčijamame sprendime nebuvo įvardytos ar nubaustos kaip pažeidėjos, veiksmų pasakytina, jog Komisija neprivalėjo dėl to sumažinti baudos UCAR, kurios dalyvavimas darant pažeidimą buvo įrodytas, ir taip suteikti galimybę UCAR nesikreipti į kompetentingus nacionalinius teismus ir pareikšti ieškinį dėl šių dviejų bendrovių veiksmais tariamai padarytos finansinės žalos.
377 Kadangi nebuvo pritarta nė vienam šiuo klausimu pateiktam pagrindui ir argumentui, nustatytų pagrindinių baudų kol kas keisti nereikia.
3. Dėl pagrindų, susijusių su pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu
378 SGL, UCAR ir C/G teigia, kad Komisija nepakankamai sumažino joms skirtas baudas pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyrių.
379 Vadovaujantis minėtu D skyriumi, „jei įmonė bendradarbiauja su Komisija, nors neįvykdytos visos B ir C skyrių sąlygos, bauda, kuri jai būtų skirta, jei nebūtų bendradarbiavusi su Komisija, sumažinama 10–50 %“ (1 dalis) ir „taip visų pirma yra tuomet, kai:
– iki išsiunčiant pranešimą apie kaltinimus įmonė suteikė Komisijai informacijos, pateikė dokumentus ar kitų įrodymų, padedančių atskleisti padarytą pažeidimą,
– gavusi pranešimą apie kaltinimus, įmonė informuoja Komisiją, kad neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus“ (2 dalis).
380 Ginčijamame sprendime Komisija taikė pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką SGL (169 ir 172–175 konstatuojamosios dalys), UCAR (200–202 konstatuojamosios dalys) ir C/G (239–240 konstatuojamosios dalys) atvejais.
a) Byla T‑239/01
Ginčijamo sprendimo santrauka
381 Komisija sumažino SGL skirtą baudą 30 %, nes ši įmonė bendradarbiavo ankstyvajame tyrimo etape (167–169 ir 175 konstatuojamosios dalys). Vis dėlto SGL realiai nebendradarbiavo po pirmųjų kontaktų 1998 m. balandžio mėn., todėl Komisija jai turėjo nusiųsti oficialų prašymą pateikti informacijos ir priminimą, kuriame Komisija pasiliko teisę priimti formalų sprendimą pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį. Atsakydama į šį priminimą 1999 m. birželio 8 d. SGL pateikė pareiškimą dėl dalyvavimo kartelyje (173 konstatuojamoji dalis). Komisijos manymu, įmonės sprendimas bendradarbiauti turi būti savanoriškas, o ne atsirandantis Komisijai panaudojus savo įgaliojimus vykdyti tyrimą. Todėl didžioji 1999 m. birželio 8 d. pareiškime pateiktos informacijos dalis yra SGL atsakymas į Komisijos oficialų prašymą pateikti informacijos. Savanorišku informacijos pateikimu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pripažįstama tik tokia informacija, kurios pateikta daugiau nei prašyta pagal 11 straipsnį (174 konstatuojamoji dalis).
Šalių argumentai
382 SGL teigia, kad ji neprivalėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus, pateiktus Komisijos prašyme pateikti informacijos, antraip ji būtų turėjusi duoti parodymus prieš save. 1999 m. birželio 8 d. pareiškime ji vis tiek pateikė išsamius ir tikslius atsakymus. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (1993 m. vasario 25 d. Sprendimo Funke, serija A Nr. 256/A, § 44), SGL netgi turėjo teisę prieštarauti bet kokiam savo pačios indėliui siekiant nustatyti savo kaltę. Klaidingai pripažindama, kad SGL privalėjo atsakyti į visus pateiktus klausimus, Komisija nepakankamai įvertino jos savanorišką bendradarbiavimą.
383 SGL papildomai nurodo, kad Komisija taip pat turėjo atsižvelgti į jos 1997 m. liepos 30 d. atsakymą į informacijos prašymą. Šiame atsakyme SGL patvirtino pranešusi tretiesiems asmenims apie būsimus Komisijos patikrinimus. Šio informacijos prašymo tikslas buvo gauti SGL prisipažinimą, kad ji padarė pažeidimą, todėl SGL bet kuriuo atveju neturėjo į jį atsakyti. Taigi jos savanoriškas prisipažinimas turėtų atsispindėti taikant didesnį baudos sumažinimą.
384 SGL manymu, jos 1999 m. birželio 8 d. pareiškimas buvo pateiktas tame pačiame administracinės procedūros etape kaip ir įrodytas SDK bei UCAR bendradarbiavimas. Ji pristatė faktines aplinkybes taip pat išsamiai kaip ir minėtos dvi bendrovės, o informacijos apimtis ir turinys taip pat buvo objektyviai tapatūs. Todėl Komisija SGL bendradarbiavimo negalėjo vertinti kaip menkesnio nei laiko požiūriu ankstesnį bendradarbiavimą su SDK ir UCAR (279 punkte minėto Sprendimo Krupp 237 ir paskesni punktai).
385 SGL taip pat teigia, kad Komisija ją diskriminavo, palyginti su UCAR, C/G ir SDK.
386 Pirma, tai, kad UCAR skirta bauda buvo sumažinta 40 %, o SGL – tik 30 %, prilygsta nevienodam požiūriui, nes UCAR bendradarbiavimo apimtis nebuvo itin didesnė nei jos pačios. Nuo pradžių ji informavo Komisiją apie ketinimus bendradarbiauti kuo greičiau, kartu pažymėdama, kad paraleliai vykstantis baudžiamasis procesas JAV užkerta jai kelią raštu pranešti apie visas kartelio faktines detales. Kad galėtų perduoti Komisijai 1999 m. birželio 8 d. pareiškimą, SGL turėjo sulaukti, kol 1999 m. gegužės mėn. buvo sudarytas teismo patvirtintas susitarimas (plea agreement). Prieš perduodamos informaciją Komisijai UCAR ir SDK taip pat sulaukė tokių teismo patvirtintų susitarimų sudarymo. SGL neturėjo nukentėti dėl to, kad SDK ir UCAR sugebėjo anksčiau sudaryti tokius susitarimus, nes ji neturėjo jokios įtakos JAV valdžios institucijų veiksmams. SGL papildomai nurodo, kad 1999 m. kovo 25 d. Komisijai perduotų dviejų UCAR darbuotojų pareiškimų negalima laikyti įmonės bendradarbiavimu, nes tik pati įmonė gali būti suinteresuota procedūra ir gauti atlyginimą už bendradarbiavimą. Be to, UCAR bendradarbiavimo lygis buvo žemesnis, nei pripažino Komisija.
387 Antra, C/G suteiktas 40 % baudos dydžio sumažinimas yra vertinimo klaida, nes toks sumažinimas buvo grindžiamas tuo, kad C/G iš dalies netaikė neteisėtų susitarimų. Iš tiesų C/G veiksmai buvo panašūs į kitų kartelio narių.
388 Trečia, Komisija taikė nevienodą požiūrį SGL nenaudai, kai pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyrių sumažino SDK skirtos baudos dydį 70 %. Ginčijamame sprendime nenurodyta, ar minėtame pranešime įtvirtintos sąlygos iš tiesų buvo įvykdytos SDK atveju, bet neįvykdytos SGL atveju. Bet kuriuo atveju SDK indėlis nepateisina šiai įmonei taikyto ypač palankaus požiūrio.
389 Komisija atsako, kad didžiąją dalį informacijos, kurią SGL nurodo apibūdindama savo bendradarbiavimo apimtį, sudaro nuorodos, kurias ji privalėjo suteikti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, t. y. susirinkimų su konkurentais datos, vietos, dalyviai, pasirengimo ir organizavimo ypatumai, grafito elektrodų Bendrijoje kiekis ir pristatymas bei su kainų kaita susijusios lentelės. Todėl taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo į visą šią informaciją atsižvelgti nebuvo galima. Net darant prielaidą, kad SGL neturėjo pateikti tam tikros 1999 m. kovo 31 d. prašytos informacijos, jos indėlio nereikėtų pervertinti. Iš tiesų, kai Komisija 1999 m. birželio 8 d. gavo SGL pareiškimą, ji jau turėjo didžiąją dalį reikalingos informacijos, gautos bendradarbiaujant su SDK ir dviem aukšto lygio UCAR darbuotojais. Bet kuriuo atveju SGL nesiėmė iniciatyvos bendradarbiauti, o tik atsakė į prašymą pateikti informacijos.
390 SGL nuoroda į Sprendimą Krupp (šio sprendimo 279 punktas) yra nereikšminga dėl to, kad byloje Krupp atsakymai buvo pateikti tokia tvarka, kokia Komisija pateikė klausimus atitinkamoms įmonėms; Pirmosios instancijos teismo manymu, tokiomis aplinkybėmis vien tai, jog viena iš šių įmonių pripažino faktines aplinkybes, dėl kurių yra kaltinama, kai pirma atsakė į Komisijos jai pateiktus klausimus, negali būti objektyvi skirtingo požiūrio į ją priežastis. Šioje byloje, atvirkščiai, Komisijai perduotų dokumentų gavimo tvarka neatitinka klausimų pateikimo SGL, SDK ir UCAR eiliškumo.
391 Komisija taip pat nurodo, kad SGL jai pateikė neišsamų atsakymą į klausimą, kurias įmones SGL informavo apie būsimus Komisijos patikrinimus – SGL nenurodė taip pat įspėjusi UCAR. Ji nesunkiai galėjo informuoti Komisiją, kad įspėjo tris įmones, kartu nepripažindama, jog buvo padarytas pažeidimas. Iš tiesų pranešimas kitoms įmonėms apie įvyksiančius patikrinimus savaime nėra EB 81 straipsnio pažeidimas.
392 Dėl SGL kaltinimo Komisijai, kad ji šią įmonę diskriminavo, palyginti su UCAR, C/G ir SDK, Komisija atsako, jog UCAR indėlis nustatant pažeidimą buvo didesnis nei SGL. Dėl C/G vaidmens Komisija pažymi, kad, atsižvelgiant į šios įmonės pasyvų elgesį ir pardavimo Europoje padidinimą, jai skirta bauda 40 % sumažinta dėl lengvinančių aplinkybių. Taigi C/G ir SGL situacijų niekaip negalima lyginti. Tokią pačią išvadą galima padaryti ir dėl lyginimo su SDK. Kitaip nei SGL, SDK pasinaudojo pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyriumi, nes buvo pirmoji bendrovė, pateikusi realiai kartelio egzistavimą patvirtinančių įrodymų ir pasitraukusi iš kartelio nuo 1997 m. balandžio mėnesio.
393 Komisija nurodo, kad per administracinę procedūrą SGL neginčijo kaltinimo, jog tęsė pažeidimą po patikrinimų, ir kad į šį faktinių aplinkybių neginčijimą buvo atsižvelgta 30 % sumažinant jai skirtą baudą. Tačiau Pirmosios instancijos teisme SGL pirmąjį kartą paneigė tęsusi pažeidimą po minėtų patikrinimų. Šiais veiksmais ji a posteriori sumažino savo bendradarbiavimo apimtį. Todėl Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, neturėtų papildomai sumažinti jai skirtos baudos.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
394 Dėl kaltinimo pažeidus vienodo požiūrio principą, pasakytina, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog vertindama atitinkamų įmonių bendradarbiavimą Komisija negali neatsižvelgti į šį principą, kuris yra pažeidžiamas, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (279 punkte minėto Sprendimo Krupp 237 punktas ir 153 punkte minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 240 punktas bei nurodyta teismų praktika).
395 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad SDK ir C/G situacijos nėra panašios į SGL situaciją.
396 Iš tiesų ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad C/G nedalyvavo „vadovų“ ir „darbo“ susirinkimuose, o tik laikėsi kitų kartelio narių nustatytų kainų ir, pažeisdama vieną iš pagrindinių kartelio principų („vietos gamintojo“), padidino savo pardavimą Europoje. SGL neginčijo šių faktinių išvadų (ginčijamo sprendimo 81–86 konstatuojamosios dalys) ir neteigė, kad ėmėsi panašių į aprašytus C/G veiksmus.
397 Dėl SDK situacijos, kuriai buvo pritaikytas pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyrius ir 70 % sumažinta bauda, SGL neteigia, kad taip pat galėjo pasinaudoti minėtu C skyriumi, o tik kritikuoja tai, kad ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kodėl C skyriaus sąlygos buvo įvykdytos SDK atveju, bet neįvykdytos SGL atveju. Vis dėlto, kaip jau buvo išdėstyta šiame sprendime, Komisija pagrįstai nusprendė, kad SGL buvo viena iš kartelio iniciatorių ir vadovių; be to, SGL netgi nenurodo pirmoji pateikusi informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. Todėl SGL neįvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b ir e papunkčiuose, taikomuose kartu su C skyriumi, įtvirtintų sąlygų. Taigi ji niekaip negali pasinaudoti minėtame C skyriuje numatytu baudos sumažinimu, todėl su SDK susiję argumentai yra nereikšmingi.
398 Taip pat nereikšmingas argumentas, kad SDK, kaip ir UCAR, indėlis iš tiesų buvo mažiau vertingas, nei teigia Komisija, ir visai nepateisina suteikto baudos sumažinimo. Iš tiesų siekdama sumenkinti kitų įmonių bendradarbiavimo reikšmę SGL teigia ne tai, kad jos pačios bendradarbiavimas buvo tokios pačios vertės kaip kitos įmonės ir todėl SGL turėjo teisę į tokį patį kaip šiai įmonei taikytą baudos sumažinimą, tačiau kritikuoja tariamai per daug palankų ir todėl neteisėtą Komisijos požiūrį į šias įmones. Taigi šiais argumentais ji negali pasiekti didesnio baudos sumažinimo.
399 Dėl to, ar SGL bendradarbiavimas, įvertintas 30 % baudos sumažinimu, yra objektyviai palyginamos vertės su UCAR bendradarbiavimu, įvertintu 40 % baudos sumažinimu, iš Pirmosios instancijos teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ir SGL, ir UCAR, kaip kartelio iniciatorės ir vadovės, pateikė informatyvių ir išsamių įrodymų, kurie gerokai palengvino Komisijos darbą, pažymint, kad didelė dalis SGL suteiktos pagalbos buvo pateikta kelis mėnesius vėliau nei dviejų UCAR darbuotojų <...> ir <...>, kuriuos UCAR paskatino pateikti pareiškimus Komisijai, todėl šią pagalbą galima teisėtai priskirti pačiai UCAR.
400 Tokiomis aplinkybėmis SGL negali pagrįstai teigti, kad jos bendradarbiavimas „vėlavo“ dėl paraleliai vykusios procedūros JAV. Kaip teisingai nurodė Komisija (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis), SGL, tikėdamasi JAV gauti švelnesnę sankciją, savo rizika nusprendė sulaukti procedūros JAV pabaigos prieš bendradarbiaudama su Komisija, todėl ji turėjo tikėtis, kad Komisiją jau bus informavusios kitos įmonės ir SGL indėlis praras savo informacinę vertę.
401 Be to, reikia pripažinti, kad pagrindinis motyvas, dėl kurio Komisija baudą SGL sumažino tik 30 %, yra pateiktas ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamojoje dalyje: Komisijos manymu, įmonė nusipelno baudos sumažinimo tik tada, kai jos bendradarbiavimas yra „savanoriškas“, o ne tuomet, kai Komisija panaudoja savo „įgaliojimus vykdyti tyrimą“ ir „didžioji (SGL) pateiktos informacijos dalis yra SGL atsakymas į Komisijos oficialų prašymą pateikti informacijos, tik ta pareiškime buvusi informacija, kurios pateikta daugiau nei prašyta pagal 11 straipsnį, (buvo) laikoma savanorišku informacijos pateikimu pranešimo prasme“. Be to, SGL savo 1999 m. birželio 8 d. pareiškimą pateikė tik po atsiųsto priminimo, kuriame Komisija pasiliko teisę priimti formalų sprendimą pagal 11 straipsnio 5 dalį (ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamoji dalis). Remdamasi 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Orkem prieš Komisiją (374/87, Rink. p. 3283, 27, 28 ir 32–35 punktai), Komisija kaip į lengvinančią aplinkybę neatsižvelgė į informaciją, kurią, jos manymu, SGL bet kuriuo atveju turėjo pateikti, atsakydama į prašymą pateikti informacijos ar sprendimą, kuriuo, grasinant imtis sankcijų, nurodoma perduoti prašomą informaciją.
402 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad negali būti pripažinta absoliuti teisė neduoti parodymų prieš save, kuria remiasi SGL tvirtindama, jog neturėjo atsakyti į jokį prašymą pateikti informacijos. Iš tikrųjų tokios teisės pripažinimas peržengtų tai, kas būtina apsaugoti įmonių teisę į gynybą, ir sudarytų nepateisinamų kliūčių Komisijai atlikti savo užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje. Teisė neduoti parodymų prieš save gali būti pripažįstama tik tiek, kiek atitinkama įmonė būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti egzistuojantį pažeidimą, nors tai turėtų nustatyti Komisija (2001 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, T‑112/98, Rink. p. II‑729, 66 ir 67 punktai).
403 Kad būtų apsaugotas Reglamento Nr. 17 11 straipsnio veiksmingumas, Komisija turi turėti teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie faktus, kurie joms gali būti žinomi, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti konkurenciją pažeidžiančius veiksmus (žr. 402 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją 65 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
404 Ši Komisijos teisė reikalauti informacijos, įtvirtinta 401 ir 402 punktuose minėtuose sprendimuose Orkem prieš Komisiją ir Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją, neprieštarauja nei EŽTK 6 straipsnio 1 ir 2 daliai (minėto Sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją 75 punktas), nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.
405 Iš tikrųjų nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs (130 punkte minėto Sprendimo LVM 274 punktas), kad priėmus šio sprendimo 401 punkte minėtą Sprendimą Orkem prieš Komisiją Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, į kurią turi atsižvelgti Bendrijos teismas, vėl pasikeitė priėmus 382 punkte minėtą Sprendimą Funke, 1996 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Saunders prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions, 1996‑VI, p. 2044, 69, 71 ir 76 punktai) ir 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimą J. B. prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions, 2001‑III, p. 455, 64-71 punktai), jis pats minėtame Sprendime LVM savo praktikos nepakeitė.
406 Bet kuriuo atveju pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus visiškai faktinio pobūdžio klausimus ir patenkinti jos prašymus pateikti jau egzistuojančius dokumentus negali pažeisti pagrindinio principo, reikalaujančio nepažeisti teisės į gynybą, taip pat teisingo bylos nagrinėjimo principo, kuriais konkurencijos teisės srityje užtikrinama tokia pati apsauga, kuri garantuojama EŽTK 6 straipsniu. Iš tikrųjų niekas netrukdo prašymo pateikti informacijos gavėjui vėliau administracinėje procedūroje arba procese Bendrijos teisme įrodyti, kad jo atsakymuose nurodyti faktai ar perduoti dokumentai turi kitą reikšmę nei ta, kurią mano esant Komisija (šio sprendimo 402 punkte minėto Sprendimo Mannesmannröhren‑Werke prieš Komisiją 77 ir 78 punktai).
407 Galiausiai dėl to, kiek SGL pagal minėtą teismo praktiką privalėjo atsakyti į 1999 m. kovo 31 d. prašymą pateikti informacijos, reikia pripažinti, kad, be visiškai faktinio pobūdžio klausimų ir prašymų pateikti jau esančius dokumentus, Komisija paprašė nurodyti, apie ką buvo kalbama ir kaip vyko susirinkimai, kuriuose dalyvavo SGL, taip pat šių susirinkimų rezultatus ir (arba) išvadas, nors buvo aišku, jog Komisija įtarė, kad šių susirinkimų tikslas buvo apriboti konkurenciją. Iš to matyti, kad dėl tokio prašymo SGL buvo priversta prisipažinti apie savo dalyvavimą pažeidžiant Bendrijos konkurencijos taisykles.
408 Tą patį reikia pasakyti apie prašymus, kuriais siekiama gauti šių susirinkimų protokolus, darbo dokumentus bei su jais susijusius parengiamuosius dokumentus bei ranka rašytas pastabas, taip pat su šiais susirinkimais susijusius užrašus bei išvadas, planavimo ir aptarimo dokumentus bei vykdymo projektus, susijusius su kainų padidinimais nuo 1992 iki 1998 metų.
409 SGL neprivalėjo atsakyti į tokio pobūdžio klausimus, nurodytus 1999 m. kovo 31 d. prašyme pateikti informacijos, o tai, kad ji vis dėlto pateikė informaciją, turi būti laikoma savanorišku įmonės bendradarbiavimu, galinčiu pateisinti baudos sumažinimą, taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo.
410 Šios išvados negali paneigti Komisijos argumentas, pagal kurį nagrinėjama informacija buvo pateikta ne savanoriškai, o atsakant į prašymą pateikti informacijos. Iš tikrųjų pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmoje įtraukoje reikalaujama ne savanoriško veiksmo, atlikto vien atitinkamos įmonės iniciatyva, o paprasčiausios informacijos, kuri padėtų „patvirtinti“ padarytą pažeidimą. Be to, net C skyriumi, kuriame numatytas didesnis baudos sumažinimas nei numatytas D skyriuje, leidžiama atlyginti už bendradarbiavimą „po to, kai Komisija atliko patikrinimą kartelyje dalyvavusiose įmonėse“. Todėl ta aplinkybe, kad prašymas pateikti informacijos SGL buvo pateiktas pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalį, negalima remtis sumenkinant įmonės bendradarbiavimo mastą pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką dar ir todėl, kad toks prašymas yra mažiau įpareigojantis nei remiantis sprendimu atliktas patikrinimas.
411 Iš to matyti, kad Komisija neatsižvelgė į SGL bendradarbiavimo svarbą.
412 Dėl Komisijos priekaišto SGL, kad ši jai pateikė neišsamų atsakymą į klausimą, kurias įmones SGL 1997 m. birželio mėn. informavo apie būsimus Komisijos patikrinimus, yra aišku, kad 1997 m. liepos 30 d. laiške SGL prisipažino informavusi tik VAW ir kitą įmonę, nenurodydama, jog taip pat informavo UCAR. Tačiau pati Komisija pažymėjo, kad SGL įspėjimas padidino pažeidimo sunkumą, leido skirti baudą, kurios atgrasantis pobūdis buvo didesnis nei įprastai ir pagrįstai buvo laikomas sunkinančia aplinkybe, nes toks SGL elgesys sukūrė būtinas sąlygas, kad kartelis liktų veiksmingas bei toliau išliktų jo neigiamos pasekmės. Iš to matyti, kad SGL Komisijai neprivalėjo nurodyti, jog įspėjo kitas įmones. Iš tikrųjų dėl šios informacijos sankcija, kurią Komisija ketino skirti SGL, galėjo būti didesnė. Todėl Komisija šiuo klausimu taip pat neatsižvelgė į SGL elgesį, kaltindama ją, kad pateikė neišsamų atsakymą.
413 Galiausiai iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nė viena iš dalyvaujančių įmonių, įskaitant SGL, neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija pagrindė savo pranešimą apie kaltinimus (41 konstatuojamoji dalis). Nors 168 konstatuojamojoje dalyje iš esmės perteikiamas visas pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus tekstas, o Komisija 10 % sumažino baudas Tokai, SEC ir Nippon aiškiai remdamasi minėto D skyriaus 2 dalies antra įtrauka už tai, kad šios neginčijo faktinių aplinkybių (219 ir 222 konstatuojamosios dalys), ji tos pačios nuostatos netaikė SGL ir sumažino jos baudą tik pagal D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką (175 konstatuojamoji dalis).
414 Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą Komisija bandė paaiškinti šį netaikymą taip: kadangi įmonės bendradarbiavo tik tiek, kad neginčijo faktinių aplinkybių, ji sumažino baudą vien tokio bendradarbiavimo pagrindu, aiškiai nurodydama pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies antrą įtrauką, o įmonėms, kurios bendradarbiavo ir pagal šios nuostatos pirmą įtrauką, t. y. SGL, UCAR, VAW ir C/G, ji sumažino baudą tik vieną kartą, tačiau atsižvelgdama į abu bendradarbiavimo tipus; šis vienas sumažinimas buvo klaidingai grindžiamas tik pirma įtrauka. Bet kuriuo atveju iš ginčijamo sprendimo konteksto aiškiai matyti, kad baudos sumažinimas SGL buvo pagrįstas ir jos pateikta informacijos bei dokumentais, ir faktinių aplinkybių neginčijimu.
415 Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad pirmą kartą šį paaiškinimą Komisijos atstovai suformulavo Pirmosios instancijos teisme ir kad jis visiškai neminimas Komisijos narių kolegijos priimtame ginčijamame sprendime. Tačiau SGL pateiktas faktinių aplinkybių neginčijimo vertinimas turėjo būti nurodytas su įmonės bendradarbiavimu susijusiose konstatuojamosiose dalyse, kaip (išskyrus su administracinės procedūros eiga susijusią 41 konstatuojamąją dalį) yra aiškiai nurodyta 219 ir 222 konstatuojamosiose dalyse dėl Tokai, SEC ir Nippon (šiuo klausimu žr. 153 punkte minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 244 punktą). Atsižvelgdamas į su SGL susijusią ginčijamo sprendimo dalį, Pirmosios instancijos teismas gali tik konstatuoti, kad Komisija netaikė įmonei pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies antros įtraukos, nors SGL ir įvykdė šios nuostatos sąlygas.
416 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija kelis kartus neatsižvelgė į prieš priimant ginčijamą sprendimą SGL bendradarbiavimo svarbą. Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, Pirmosios instancijos teismas mano, kad dėl to reikia sumažinti SGL skirtą baudą 10 %, juos pridedant prie Komisijos jau skirtų 30 %.
417 Dėl Komisijos prašymo Pirmosios instancijos teismui nemažinti baudos, nes SGL Pirmosios instancijos teisme pirmą kartą ginčijo faktinių aplinkybių, kurias anksčiau buvo pripažinusi per administracinę procedūrą, tikrumą, reikia pripažinti, jog SGL iš tiesų kaltina Komisiją, kad ši klaidingai nusprendė, jog pažeidimas tęsėsi po 1997 m. birželio mėnesio. Su šiuo kaltinimu susijusios Komisijos išvados daugiausia pagrįstos objektyviu įmonės elgesiu per administracinę procedūrą ir gana bendro pobūdžio jos pareiškimais dėl neginčijimo. Pirmosios instancijos teisme SGL iš esmės tik nurodė, kad Komisija suklydo vertindama jos elgesį ir pareiškimus. Norėdama atmesti šį skundą, Komisija galėtų tik priminti minėtą SGL elgesį ir pareiškimus bei administracinės procedūros eigą (žr. šio spendimo 71–77 punktus). Vadinasi, Komisijos užduotis nustatyti pažeidimus, kurią per administracinę procedūrą palengvino SGL elgesys ir pareiškimai, objektyviai nebuvo apsunkinta vėliau, kai SGL juos ginčijo Pirmosios instancijos teisme.
418 Vis dėlto negalima nekreipti dėmesio į tai, kad, pažeidžiant bet kokius lūkesčius, jog Komisija galėjo pagrįstai remtis objektyviu SGL bendradarbiavimu per administracinę procedūrą, ši institucija privalėjo parengti ir pateikti Pirmosios instancijos teismui gynybos argumentus dėl SGL ginčijamų pažeidimų, nors teisėtai tikėjosi, kad ši įmonė dėl jų daugiau nesiginčys. Tokiomis aplinkybėmis, Pirmosios instancijos teismo manymu, reikia pasinaudoti Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje jam suteikta neribota jurisdikcija ir padidinti SGL skirtą baudą 2 % punktais. Taigi bauda yra sumažinama tik 8 %.
419 Kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 113 punkte, tokia išvada neprieštarauja Sprendimui Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją.
420 Iš to darytina išvada, kad galutinė SGL skirta bauda turi būti lygi 69,114 mln. eurų.
b) Byla T‑246/01
Ginčijamo sprendimo santrauka
421 Komisija sumažino UCAR skirtą baudą 40 %, nes nors ši įmonė nebuvo pirmoji, kuri pateikė Komisijai reikšmingų įrodymų, ji daug prisidėjo nustatant tam tikrus svarbius bylos klausimus ir buvo pirma bendrovė, atsakiusi į oficialų prašymą pateikti informacijos ir pripažinusi, kad turėjo neteisėtų ryšių su konkurentais (200–202 konstatuojamosios dalys).
Šalių argumentai
422 UCAR nurodo, kad Komisijos jai skirtas baudos sumažinimas 40 % yra nepakankamas, palyginti su SGL suteiktu sumažinimu 30 % ir SDK suteiktu sumažinimu 70 %. Kadangi UCAR ėmėsi visų galimų priemonių bendradarbiauti su Komisija, ji turėjo teisę į didžiausią galimą baudos sumažinimą. Iš tiesų UCAR pateikė informacijos, kuri buvo būtina norint suvokti kartelio veikimą. Žinoma, iš SDK pateiktų pareiškimų Komisija gavo įrodymų, kad kartelis egzistavo. Vis dėlto UCAR pateikė įrodymų, užpildžiusių daugelį Komisijos turėtoje informacijoje buvusių spragų.
423 UCAR kaltina Komisiją, kad, pirma, neatsižvelgė į jos valdybos atliktą nepriklausomą ir išsamų vidaus tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti ir Komisijai perduoti visas reikšmingas faktines aplinkybes. Šis tyrimas turėjo esminę reikšmę, nes UCAR prezidentas – generalinis direktorius ir Europos pardavimo direktorius – tiesiogiai dalyvavo kartelyje ir turėjo galimybių užkirsti kelią informacijos perdavimui.
424 Antra, visą reikšmingą informaciją Komisijai UCAR pateikė nedelsdama po to, kai sužinojo apie savo pačios padarytą pažeidimą. Ji bendradarbiavo su Komisijos darbuotojais rengdama prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį. Tiesa, UCAR išreiškė nenorą Komisijai perduoti rašytinius įrodymus dėl rizikos, kad šie dokumentai galėtų būti panaudoti prieš UCAR pradėtoje paralelioje procedūroje JAV. Todėl UCAR pasiūlė Komisijai perduoti informaciją žodžiu. 1998 m. birželio mėn. Komisija jai nusiuntė prašymą pateikti informacijos, parengtą pagal su UCAR sutartą struktūrą, kad būtų atspindėta Komisijai žodžiu jau pateikta informacija. 1999 m. birželio mėn., pasibaigus procedūroms JAV, UCAR savanoriškai pateikė Komisijai visą reikalingą informaciją.
425 Trečia, UCAR primena informavusi Komisiją, kad įspėjimą apie jos nepranešus atliekamus patikrinimus gavo palaikydama ryšius su SGL ir konkrečiai įvardytu Komisijos tarnautoju. Pasibaigus dėl šio tarnautojo pradėtam tyrimui iškelta baudžiamoji byla. UCAR papildomai nurodo, kad jos bendradarbiavimas suteikiant informaciją dėl įspėjimų apie šiuos nepranešus atliekamus patikrinimus turėjo didelę reikšmę vertinant SGL padaryto pažeidimo sunkumą.
426 Komisija teigia, kad UCAR suteiktas baudos sumažinimas 40 % patenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 1 dalyje nustatytas 10–50 % ribas. UCAR nepavyko įrodyti, kad Komisija šiuo klausimu padarė akivaizdžią klaidą. UCAR bendradarbiavimas ginčijamame sprendime buvo pakankamai įvertintas, pažymint, kad vien žodinės informacijos negalima panaudoti kaip patikimų įrodymų.
427 Dėl UCAR vaidmens aptinkant galimą informacijos nutekėjimą iš Komisijos tarnybų ši institucija mano, jog reikia atskirti du suteiktos pagalbos aspektus. Viena vertus, UCAR informavo Komisiją, kad SGL pranešė apie patikrinimus kitoms įmonėms: ši aplinkybė yra susijusi su ginčijamu pažeidimu ir Komisija ją įvertino kaip sunkinančiąją aplinkybę, kai apskaičiavo SGL skirtą baudą, ir atsižvelgė į šį UCAR bendradarbiavimą, kai sumažino jai skirtą baudą 40 %. Kita vertus, informacija apie galimą Komisijos tarnautojo dalyvavimą nebuvo reikšminga taikant pranešimą dėl bendradarbiavimo per šią procedūrą nagrinėjamam UCAR padarytam pažeidimui, nes nepadėjo Komisijai patraukti atsakomybėn kitų kartelio narių.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
428 Dėl UCAR teiginio, kad jai skirtos baudos sumažinimas buvo nepakankamas, palyginti su sumažinimais SGL ir SDK, pažymėtina, kad šių argumentų nepakanka norint nustatyti, jog buvo akivaizdi Komisijos vertinimo klaida. Iš tikrųjų SDK pasinaudojo baudos sumažinimu pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo C skyrių. Todėl jos situacijos negalima palyginti su UCAR, kuri pasinaudojo sumažinimu pagal D skyrių ir kuri nenurodo atitinkanti C skyriaus sąlygų. Dėl SGL UCAR konkrečiai neįrodė, kad jos bendradarbiavimo, už kurį buvo atlyginta sumažinant jos baudą 40 %, vertė buvo gerokai didesnė nei SGL, kuriai buvo skirtas 30 % sumažinimas. Remiantis UCAR nuoroda į paralelią procedūrą JAV negalima įrodyti, kad Komisija netinkamai įvertino šios įmonės bendradarbiavimą per Komisijos administracinę procedūrą (žr. šio sprendimo 400 punktą).
429 Negalima pritarti ir UCAR argumentui dėl jos valdybos vidaus tyrimo. Kiek šis tyrimas prisidėjo prie UCAR bendradarbiavimo, Komisija į tai atsižvelgė, kai jai 40 % sumažino baudą. Tai, kad buvo pradėtas vidaus tyrimas, savaime nepateisina didesnio baudos sumažinimo. Iš tiesų negalima pamiršti, kad paraleliai atliekamam tyrimui kiti UCAR atstovai įmonės vardu tęsė pažeidimą po Komisijos nepranešus atliktų patikrinimų.
430 Dėl UCAR žodinių kontaktų su Komisija pažymėtina, kad ši institucija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, pabrėžė, jog 1998 m. kovo 25 d., balandžio 2 d. ir birželio 11 d. UCAR žodžiu pateikta informacija buvo išsamiai aprašyta Komisijos tarnautojų parengtose vidaus pažymose. Šios pažymos nebuvo įtrauktos į bylos tyrimo medžiagą. Iš tiesų tuo metu UCAR nepageidavo, kad jos žodžiu pateikta informacija būtų naudojama kaip įrodymai. Atsižvelgdama į tai Komisija nusprendė, kad žodžiu pateikta informacija nėra tinkami įrodymai, kaip tai suprantama pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką, todėl UCAR nebuvo galima atskirai sumažinti baudos už jos pateikimą.
431 Tokiam teiginiui negalima pritarti. Pirma, minėtoje nuostatoje yra numatyta, kad ne tik „dokumentai“, bet ir „informacija“ gali būti laikoma „įrodymais“, padedančiais patvirtinti padarytą pažeidimą. Tai reiškia, kad minėta informacija nebūtinai turi būti pateikta raštu. Antra, tik žodžiu pateiktos informacijos praktinė vertė yra neginčijama, kai ji suteikia galimybę Komisijai, pavyzdžiui, surasti tiesioginius pažeidimo įrodymus arba paskatina ją dėl tokių patikslinimų tęsti tyrimą, kurį, nesant minėtos informacijos, ji būtų nutraukusi dėl tuo metu nepakankamų įrodymų.
432 Kaip matyti iš minėtų vidaus pažymų, šioje byloje UCAR visų pirma pateikė kitų karteliui priklausiusių įmonių pavadinimus, daugelio šių kartelio narių atstovų vardus, kontaktams nuslėpti vartojamus kodus (žr. ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamąją dalį) ir įvairių kartelio susirinkimų datas, vietas bei jų dalyvius. Ši informacija suteikė galimybę Komisijai nusiųsti prašymus pateikti informacijos UCAR nurodytoms įmonėms, prašant patvirtinti, ar konkrečiai įvardyti jų atstovai dalyvavo UCAR nurodytuose susirinkimuose, ir šioms įmonėms parodyti, kad ji jau turi patikimą informacijos šaltinį, o tai galėjo paskatinti įmones, kurioms buvo skirti prašymai, bendradarbiauti su Komisija nuo šios ankstyvo tyrimo etapo.
433 Kadangi UCAR žodžiu pateiktą informaciją vėliau patvirtino šios įmonės arba jos iniciatyva pateikti rašytiniai pareiškimai (<...> ir <...> pareiškimai), atrodo, kad UCAR bendradarbiavimą sudaro du etapai: pirma, daugelis pareiškimų žodžiu ir, antra, pateikti rašytiniai įrodymai. Taigi, atsisakydama atsižvelgti į 1998 m. kovo, balandžio ir birželio mėn. UCAR žodžiu pateiktą informaciją, Komisija netinkamai įvertino šios įmonės bendradarbiavimo svarbą.
434 Dėl UCAR vaidmens atskleidžiant galimą informacijos nutekėjimą iš Komisijos tarnybų pažymėtina, jog ši institucija teismo posėdyje patvirtino savo nuomonę, kad šie duomenys nepadėjo patraukti atsakomybėn kartelio narių. Pranešimu dėl bendradarbiavimo buvo siekiama tik atlyginti už pateiktus įrodymus, dėl kurių bendradarbiaujančiai įmonei kitaip būtų skirtos sankcijos. Tačiau nagrinėjamas įspėjimų šaltinis šioje byloje nebuvo pažeidimo, dėl kurio UCAR grėstų sankcijos, dalis.
435 Tokiam teiginiui negalima pritarti. Iš tiesų baudos sumažinimu gali būti atlyginama už bet kokį bendradarbiavimą, kuris leido Komisijai patiriant mažiau sunkumų nustatyti pažeidimą ir tam tikrais atvejais jį nutraukti (108 punkte minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 36 punktas). Nors pranešimo dėl bendradarbiavimo A skyriaus 3 dalyje nurodytas tik „baudos, (kurią su Komisija bendradarbiaujančios įmonės) kitaip būtų turėjusios sumokėti“, sumažinimas, šioje nuostatoje nereikalaujama, kad visa informacija būtų susijusi su konkurencijos teisės pažeidimu, už kurį gali būti skirta atskira sankcija. Norint pasinaudoti pranešimu dėl bendradarbiavimo užtenka, kad bendradarbiauti pasirengusiai įmonei už dalyvavimo darant pažeidimą atskleidimą gali būti skiriama sankcija, o tai, kiek buvo atsižvelgta į įvairią informaciją vertinant galimybę sumažinti baudą, priklauso nuo jos naudingumo Komisijai nustatant pažeidimą ir jį nutraukiant.
436 Šiuo paskutiniu klausimu akivaizdu, kad nesąžiningas Komisijos tarnautojas gali sužlugdyti institucijos, kurioje dirba, užduotį, paremdamas neteisėto kartelio narius. Taigi jis gali gerokai apsunkinti institucijos vykdomą tyrimą, pavyzdžiui, sunaikindamas ar klastodamas įrodymus, informuodamas kartelio narius apie būsimus nepranešus atliekamus patikrinimus ir atskleisdamas visą Komisijos parengtą tyrimo strategiją. Todėl informacija, kad toks tarnautojas yra, iš esmės turi būti pripažįstama galinčia palengvinti Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir jį nutraukti. Tokia informacija ypač naudinga, kai ji suteikiama Komisijos tyrimo dėl galimų antikonkurencinių veiksmų pradžioje.
437 Šioje byloje UCAR ieškinyje ir jo 47 priede pateikė faktines aplinkybes apie iš Komisijos tarnybų nutekančią informaciją, be kita ko, nurodydama, kad 1999 m. sausio mėn. ji apie tai informavo Komisiją; į tyrimą įsitraukė Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) ir Italijoje buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl kaltinamo tarnautojo. Per visą rašytinę proceso Pirmosios instancijos teisme dalį ir atsakydama į šio teismo raštu pateiktą klausimą Komisija neginčijo šių faktinių įrodymų. Tik teismo posėdyje ši institucija pirmą kartą patvirtino, kad šiuo klausimu atliktas vidaus tyrimas nebuvo sėkmingas ir UCAR nurodytas tarnautojas vis dar dirbo Komisijoje. Todėl šiuo metu negalima įvardyti tarnautojo, atsakingo už nagrinėjamą informacijos nutekėjimą.
438 Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad Komisija, 1999 m. sausio mėn. gavusi informaciją iš UCAR, vėliausiai ginčijamo sprendimo priėmimo dieną turėjo pranešti šiai įmonei, ar atsižvelgė į minėtą informaciją, kai taikė pranešimą dėl bendradarbiavimo. Kadangi Pirmosios instancijos teismas negalėjo įsitikinti, ar nustatyti atitinkamą tarnautoją skirtas Komisijos vidaus tyrimas buvo atliktas tinkamai ir juo pasiektas teisingas rezultatas, jis gali atsižvelgti tik į Komisijos procedūrinių veiksmų pasekmes: teismo posėdyje pirmą kartą pateiktą faktinį prieštaravimą reikia pripažinti nauju gynybos pagrindu ir atmesti kaip per vėlai pateiktą pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Taigi Pirmosios instancijos teismas turi remtis UCAR nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pripažinti, kad informacija apie iš Komisijos tarnybų nutekančią informaciją buvo objektyviai naudinga Komisijai tiriant bylą dėl kartelio, veikusio grafito elektrodų rinkoje. Neatsižvelgdama į šį įrodymą, Komisija netinkamai įvertino UCAR bendradarbiavimą.
439 Tokią pačią išvadą galima pritaikyti faktinei aplinkybei, kad Komisija UCAR atveju taikė tik pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką (ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamoji dalis), nors UCAR neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindė pranešimą apie kaltinimus, tikrumo (ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis) (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 413–415 punktus).
440 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija dėl kelių priežasčių netinkamai įvertino prieš priimant ginčijamą sprendimą UCAR suteikto bendradarbiavimo svarbą. Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Pirmosios instancijos teismas nusprendžia, kad dėl to reikia UCAR skirtą baudą sumažinti 10 % ir juos pridėti prie Komisijos jau paskirtų 40 %.
441 Tai reiškia, kad galutinė UCAR skirtos baudos suma yra 42,05 mln. eurų.
c) Byla T‑252/01
Ginčijamo sprendimo santrauka
442 Komisija sumažino C/G skirtą baudą 20 %, nes ši įmonė pateikė tam tikros informacijos. Vis dėlto C/G neturėjo teisės į didesnį sumažinimą. Nors nuo 1998 m. liepos mėn. ji Komisijai teikė tam tikrus dokumentus, susijusius su jos ryšiais su konkurentais, ji pateikė įmonės pareiškimą tik 1999 m. spalio mėn. ir jame vis tiek dviprasmiškai apibūdino savo vaidmenį kartelyje. Komisijos manymu, 1999 m. liepos 21 d. C/G atsakymas į oficialų prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį nėra savanoriškas informacijos pateikimas, kaip tai suprantama pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (239 ir 240 konstatuojamosios dalys).
Šalių argumentai
443 C/G kaltina Komisiją, kad padarė klaidą, kai jai skirtą baudą dėl bendradarbiavimo sumažino tik 20 %. Iš tiesų C/G pateikė Komisijai visą reikšmingą informaciją. Be to, ji neginčijo Komisijos pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių tikrumo. C/G teigimu, jos bendradarbiavimas buvo naudingesnis nei kitų ginčijamo sprendimo adresačių, kurioms buvo pritaikyti tokie patys arba didesni sumažinimai.
444 C/G pažymi, kad iš tikrųjų visus prieš ją panaudotus įrodymus ji pateikė pati. Be šios įmonės bendradarbiavimo Komisija negalėjo gauti šių įrodymų. Dėl Komisijos tvirtinimo, kad kitos bendrovės taip pat apkaltino C/G, ji pažymi, kad jų pareiškimai yra tik netvirtos ir abejotinos prielaidos.
445 C/G taip pat palygina savo ir Conradty situaciją, kuri, kitaip nei C/G, atsisakė bendradarbiauti su Komisija, tačiau ši institucija skyrė baudą C/G, o ne Conradty. Galiausiai C/G skundžiasi, kad SGL ir VAW baudos už bendradarbiavimą buvo sumažintos atitinkamai 30 % ir 20 %, nors SGL pranešė VAW bei kitoms įmonėms apie būsimus Komisijos nepranešus atliekamus patikrinimus. Nelogiška, kad karteliui vadovavusiai SGL bauda buvo sumažinta labiau nei C/G.
446 Komisija primena, kad C/G skirtas sumažinimas 20 % patenka į nustatytas 10–50 % ribas. Taigi į jos teisėtus lūkesčius buvo atsižvelgta.
447 Dėl C/G teiginio, kad ji pati pateikė visus prieš ją panaudotus įrodymus, Komisija pažymi, jog ši įmonė jau turėjo SGL, VAW ir UCAR pateiktus įrodymus, taip pat patvirtinusius C/G dalyvavimą darant pažeidimą. Šiomis aplinkybėmis ji nurodo SGL pareiškimą, kuriame pateikiamas tiesioginis SGL ir C/G susirinkimo, skirto aptarti „vis dar augančio JAV eksporto“ į Europos rinką problemas, protokolas. Šį pareiškimą patvirtino UCAR ir jos darbuotojų pateikti pareiškimai.
448 Komisijos manymu, C/G ir Conradty, SGL bei VAW situacijos yra visiškai skirtingos: Conradty nebendradarbiavo ir Komisijai nepavyko įrodyti jos dalyvavimo darant pažeidimą. SGL buvo pritaikytas baudos sumažinimas, nes ji pateikė reikšmingos informacijos apie kartelio veikimą, o C/G pateikti duomenys daugiausia buvo susiję su jos pačios dalyvavimu. Galiausiai C/G buvo paskutinė pareiškimą pateikusi įmonė, kai – pirmiausia iš SGL ir VAW pateiktų duomenų – Komisijai buvo žinoma beveik visa informacija apie kartelį.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
449 Dėl C/G bandymo palyginti savo ir Conradty situaciją pakanka nurodyti, kad C/G pati pripažino savo dalyvavimą darant pažeidimą, o Conradty, kaip antai Mitsubishi ir Union Carbide, ginčijamame sprendime nebuvo pripažinta padariusia pažeidimą ir nedalyvavo su ginčijamu sprendimu susijusioje byloje Pirmosios instancijos teisme. Taigi nuoroda į Conradty negali pateisinti papildomo baudos sumažinimo C/G.
450 Tokio sumažinimo taip pat negali pateisinti argumentai, pagrįsti C/G palyginimu su SGL ir VAW. Iš tiesų C/G ne tik detaliai nenurodo, kodėl jos bendradarbiavimas buvo nepakankamai įvertintas, palyginti su minėtų įmonių bendradarbiavimu; ji tik nuvertina jų bendradarbiavimą.
451 Dėl Komisijos ginčijamo C/G teiginio, kad ji pati pateikė beveik visus prieš ją panaudotus įrodymus, Pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, jog, be C/G pateiktų įrodymų, Komisija rėmėsi dviem UCAR pareiškimais, pagal kuriuos darbuotojas, „<...>, remdamasis <...> (iš SGL) pareiškimais, <...> nusprendė, kad <...> buvo užmezgęs ryšius su C/G“ ir „UCAR atstovas <...> mano, kad SGL gali turėti tiesioginių ryšių <...> galbūt su C/G atstovu Vokietijoje“, <...> taip pat pareiškimu, pagal kurį „manoma, kad darbuotojas <...> buvo užmezgęs ryšius su C/G“, ir SGL pareiškimu, pagal kurį 1996 m. lapkričio 21 d. Frankfurto oro uoste įvykusiame SGL ir C/G atstovų susirinkime buvo aptartas nuolatinis JAV eksporto į Europą augimas ir pasikeista informacija apie padėtį Europos rinkoje.
452 Vienintelė konkreti informacija, kuri nėra tik prielaidos, pateikta SGL pareiškime dėl 1996 m. lapkričio 21 d. susirinkimo. Vis dėlto C/G dalyvavimas darant pažeidimą, dėl kurio ji yra apkaltinta ginčijamame sprendime, baigėsi būtent 1996 m. lapkričio mėnesį. Tai reiškia, kad C/G iš tiesų pateikė visus reikšmingus įrodymus dėl dalyvavimo nustatytame pažeidime pobūdžio ir trukmės. Suteikdama jai tik 20 % baudos sumažinimą Komisija akivaizdžiai neatsižvelgė į savanoriško C/G bendradarbiavimo svarbą.
453 Tokią pačią išvadą galima pritaikyti faktinei aplinkybei, kad Komisija C/G atveju taikė tik pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką (ginčijamo sprendimo 239 konstatuojamoji dalis), nors C/G neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindė pranešimą apie kaltinimus, tikrumo (ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis) (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 413–415 punktus).
454 Galiausiai manydama, kad C/G atsakymas į oficialų prašymą pateikti informacijos nėra savanoriškas informacijos pateikimas, kaip tai suprantama pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir tai sumažino jos vertę, Komisija taip pat nepakankamai įvertino C/G bendradarbiavimą (šiuo klausimu žr. 410 punktą).
455 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija dėl kelių priežasčių netinkamai įvertino prieš priimant ginčijamą sprendimą C/G suteikto bendradarbiavimo svarbą. Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Pirmosios instancijos teismas nusprendžia, kad dėl to reikia C/G skirtą baudą sumažinti 20 % ir juos pridėti prie Komisijos jau paskirtų 20 %.
456 Tai reiškia, kad galutinė C/G skirtos baudos suma yra 6,48 mln. eurų.
457 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad galutinės SGL, UCAR ir C/G skirtų baudų sumos yra atitinkamai 69,114 mln., 42,05 mln. ir 6,48 mln. eurų. Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas nemato jokios priežasties nukrypti nuo atsižvelgiant į pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą Komisijos nustatytų dydžių, išskyrus Nippon atveju, kurios baudą reikia sumažinti ne 10 %, bet, atsižvelgiant į vėlyvą pažeidimo trukmės ginčijimą (žr. šio sprendimo 112 punktą), tik 8 % ir nustatyti, kad jos suma yra 6,2744 mln. eurų.
458 Atsižvelgiant į išdėstytą Pirmosios instancijos teismo vertinimą, ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje nurodytas baudas reikia sumažinti taip:
– SGL skirta bauda sumažinama iki 69,114 mln. eurų,
– UCAR skirta bauda sumažinama iki 42,05 mln. eurų,
– Tokai skirta bauda sumažinama iki 12,276 mln. eurų,
– SDK skirta bauda sumažinama iki 10,44 mln. eurų,
– C/G skirta bauda sumažinama iki 6,48 mln. eurų,
– Nippon skirta bauda sumažinama iki 6,2744 mln. eurų,
– SEC skirta bauda sumažinama iki 6,138 mln. eurų.
C - Dėl bylose T‑239/01 ir T‑246/01 pareikštų reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnį ir liepos bei rugpjūčio mėn. laiškus
1. Šalių argumentai
459 SGL reikalauja panaikinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnį, ginčydama palūkanų normos teisėtumą ir teikdama, kad ji buvo nustatyta be jokio teisinio pagrindo. Ginčijamas sprendimas šiai įmonei buvo išsiųstas 2001 m. liepos 23 d. Komisijos laišku, kuriame ši institucija ją informavo, jog suėjus nustatytam mokėjimo terminui imsis skolos išieškojimo ir taikys 8,04 % palūkanas, ir nurodė, kad jei būtų pradėtas procesas Pirmosios instancijos teisme, ji nesiektų išieškoti įsiskolinimo per teismo procesą, jei SGL sutiktų taikyti 6,04 % palūkanas ir pateiktų banko garantiją. SGL taip pat ginčija šios palūkanų normos teisėtumą. Ji tvirtina, kad teise taikyti palūkanas yra siekiama tik išvengti piktnaudžiavimo pareiškiant ieškinius ir užtikrinti, kad „vėluojančios“ sumokėti įmonės neįgytų pranašumo. Taigi, nors Komisija gali remtis realiai praktikoje taikomų normų sąlygomis, nėra pagrindo šią rinkos normą dar papildyti 3,5 % punktais. Tai yra labai didelė palūkanų norma, vertintina kaip papildoma sankcija už naudojimąsi teisinės gynybos priemone.
460 UCAR taip pat reikalauja panaikinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnį, pažymėdama, kad ginčijamame sprendime nenurodoma, jog buvo vertinamas jos pajėgumas sumokėti baudą, nors ji ir pateikė Komisijai išsamios informacijos apie savo sunkią finansinę padėtį. UCAR nurodo negalinti sumokėti nei baudos per 4 straipsnyje numatytą terminą, nei pavėlavus taikomos palūkanų normos. Pažeisdama savo gaires Komisija neatsižvelgė į realų įmonės pajėgumą sumokėti baudą esant specifiniam socialiniam kontekstui. Papildomai UCAR reikalauja pakeisti 4 straipsnį, kur jai nustatomas įpareigojimas pateikti duomenis apie neįkeistą jos nekilnojamąjį turtą. Palūkanų normą reikia panaikinti arba gerokai sumažinti.
461 Be to, UCAR reikalauja panaikinti 2001 m. liepos 23 d. laišką, kuriuo jai buvo perduotas ginčijamas sprendimas ir kuriame nurodytas skirtos baudos dydis ir mokėjimo sąlygos. Pirmiausia ji ginčija sąlygą, pagal kurią ginčijamą sprendimą apskundus Pirmosios instancijos teisme Komisija nesiims veiksmų jam įgyvendinti, jeigu bus sumokėtos 6,04 % palūkanos ir pateikta banko garantija.
462 Galiausiai UCAR reikalauja panaikinti 2001 m. rugpjūčio 9 d. laišką, kuriuo Komisija, atsakydama į UCAR pateiktas pastabas dėl mokėjimo sąlygų, atsisakė priimti, pirma, pasiūlymą mokėti dalimis ir, antra, UCAR turto įkeitimą kaip baudos sumokėjimo garantiją.
463 Komisija atsako, kad 3,5 % didesnė nei Europos centrinio banko refinansavimo operacijoms taikoma palūkanų norma yra suderinama su įprasta praktika ir nėra aukštesnė nei būtina, siekiant išvengti vilkinimo taktikos. Ji teigia, kad nustatydama baudos mokėjimo metodą ar terminą ji neprivalo atsižvelgti į įmonės pajėgumą sumokėti baudą. Ji taip pat neturi pateikti jokio 4 straipsnio priėmimo pagrindo.
464 Komisija teigia, kad prašymai panaikinti liepos ir rugpjūčio mėn. laiškus yra nepriimtini. Liepos mėn. laiške ji pateikė UCAR pasiūlymą, kurį ši galėjo priimti arba atmesti. Iš to laiško nekilo jokių teisiškai privalomų pasekmių, galėjusių pažeisti UCAR interesus. Rugpjūčio mėn. laiškas taip pat nebuvo privalomas teisines pasekmes sukuriantis dokumentas. Iš tiesų dėl šiame laiške įtvirtinto atsisakymo priimti UCAR siūlomas mokėjimo sąlygas UCAR liko lygiai tokioje pačioje teisinėje padėtyje, kokioje buvo prieš gaudama šį laišką, t. y. padėtyje, kuri jos atžvilgiu buvo nustatyta ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje.
465 Dėl esmės Komisija primena, kad teismų praktikoje yra patvirtinta jos praktika reikalauti pateikti banko garantiją ir sumokėti palūkanas, nurodant, jog ieškovė gali išvengti pareigos pateikti banko garantiją tik išimtinėmis aplinkybėmis. Tačiau UCAR neįrodė buvus išimtinių aplinkybių, galinčių pateisinti sąlygos dėl banko garantijos netaikymą. Komisijos teigimu, tinkamas teisinis būdas ginčyti jos poziciją dėl banko garantijos pateikimo yra prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo pagal EB 242 ir 243 straipsnius.
466 UCAR atsako, kad liepos mėn. laiške yra įtvirtintos sąlygos dėl ginčijamo sprendimo įgyvendinimo, kurios pačiame sprendime nenurodomos. Todėl šiam laiškui turėtų būti taikoma teisminė kontrolė. Rugpjūčio mėn. laiške įtvirtinta Komisijos pozicija dėl to, ar galėtų būti pritarta baudos mokėjimui dalimis arba bendrovės turto įkeitimui. Taigi laišku buvo ne patvirtintas ankstesnis laiškas, bet pirmą kartą nuspręsta, jog bylos aplinkybės nėra išimtinės, kad galėtų pateisinti kitokias mokėjimo sąlygas.
467 Dėl esmės UCAR kritikuoja Komisiją už tai, kad ji reikalavo pateikti banko garantiją, neišnagrinėjusi, ar bylos aplinkybės nebuvo tokios, jog tinkamu galėtų būti pripažintas kitokios rūšies užstatas. Šiomis aplinkybėmis ji teigia turinti bankams neįkeisto turto Prancūzijoje, kurio vertė viršija 50 mln. USD. Tačiau rugpjūčio mėn. laiške Komisija tik nurodė nepriimsianti kitokio pasiūlymo, išskyrus visos baudos sumokėjimą arba banko garantijos pateikimą. Ji nemotyvavo šio atsisakymo atsižvelgti į ypatingą UCAR padėtį. UCAR taip pat nurodo, kad banko garantijos pateikimas, kitaip nei turto įkeitimas, būtų pagrindinių jos skolinimosi priemonių, sutartų su lėšas skolinančiais bankais, pažeidimas.
2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas
468 Dėl prašymų panaikinti liepos ir rugpjūčio mėn. laiškus priimtinumo pirmiausia reikia nustatyti tikslų šių prašymų objektą.
469 Šiuo klausimu nustatyta, kad prieš gaudama 2001 m. liepos 26 d. laišką UCAR kreipėsi į Komisiją, norėdama aptarti galimas mokėjimo sąlygas, jeigu jai būtų paskirta bauda, ir Komisija tuo metu atmetė pasiūlymą dėl tokio aptarimo. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad UCAR turėjo teisėtą interesą užtikrinti šiose laiškuose įtvirtintų – palyginti su ginčijamo sprendimo 4 straipsniu – naujų elementų, t. y. 6,04 % lengvatinės palūkanų normos ir sąlygų, kuriomis šia lengvatine norma būtų galima pasinaudoti, kontrolę. Tokia kontrolė yra susijusi su klausimu, ar Komisija galėjo teisėtai neleisti šiai įmonei pasinaudoti 6,04 % palūkanų norma, nes UCAR nepateikė banko garantijos, ar ji turėjo priimti alternatyvią UCAR pasiūlytą užtikrinimo priemonę.
470 Nors ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje įtvirtintos 8,04 % palūkanų normos teisėtumui, be abejo, gali būti taikoma teisminė kontrolė (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, T‑24/93–T‑26/93 ir T‑28/93, Rink. p. II‑1201, 250 punktą), UCAR taip pat turi turėti galimybę skųsti alternatyvią 6,04 % palūkanų normą ir šios normos taikymo sąlygas, įtvirtintas liepos ir rugpjūčio mėn. laiškuose. Tam ji turi turėti galimybę, be kita ko, apskųsti Komisiją, kad ši pažeidė vienodo požiūrio principą, jei atsisakė jai taikyti lengvatinę normą, bet suteikė ją kitai tokioje pačioje situacijoje, kaip antai UCAR, buvusiai įmonei.
471 Taip yra ir dėl SGL pareikšto skundo, kuriame, formaliai nekritikuojant liepos mėn. laiško, ginčijamas šiame laiške įtvirtintos 6,04 % palūkanų normos teisėtumas.
472 Kita vertus, taip pat nustatyta, kad pareiškiant ieškinį byloje T‑246/01 Komisija dar nebuvo pradėjusi išieškoti paskirtos baudos arba priverstinai vykdyti ginčijamą sprendimą pagal EB 256 straipsnį ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104–110 straipsnius. Todėl bet koks prašymas patikrinti UCAR nustatytų mokėjimo sąlygų konkretų įgyvendinimą (ginčijamo sprendimo 4 straipsnio pakeitimą mokėjimu dalimis, taikomą palūkanų normą, mokėjimo terminą) turi būti pripažintas per ankstyvu, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pareiškimo dieną negalima nustatyti, kokia bus UCAR padėtis, kai Komisija imsis išieškojimo ar priverstinio įgyvendinimo veiksmų (šiuo klausimu žr. 144 punkte minėto Sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 135 punktą). Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad UCAR tuo metu, kai jai grėsė išieškojimas, nepateikė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal EB 242 straipsnį ir 104 bei paskesnius Procedūros reglamento straipsnius, Pirmosios instancijos teismas neprivalo per kitą procesą priimti sprendimo dėl klausimo, ar egzistuojančių interesų palyginimas prieštarauja minėtų mokėjimo sąlygų taikymui prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje dėl UCAR skirtos baudos teisėtumo, nes toks taikymas sukeltų grėsmę įmonės išlikimui.
473 Todėl šiuo klausimu UCAR pateiktus prašymus reikia pripažinti nepriimtinais.
474 Dėl esmės reikia pripažinti, kad, pirma, SGL ir UCAR nepateikė pagrindo dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo.
475 Antra, pagal nusistovėjusią teismų praktiką (1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 141–143 punktai; 1995 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB prieš Komisiją, T‑275/94, Rink. p. II‑2169, 46–49 punktai ir 38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 395 ir 396 punktai) Komisijai suteiktos teisės pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį apima galimybę nustatyti datą, iki kurios turi būti sumokėtos baudos, datą, nuo kurios pradedamos skaičiuoti palūkanos, palūkanų normą ir savo sprendimo įgyvendinimo tvarką, o prireikus reikalauti banko garantijos, padengiančios ginčijamą sumą ir palūkanas už nustatytas baudas. Jei Komisija neturėtų tokių teisių, įmonės galėtų pasinaudoti pavėluotu mokėjimu ir taip susilpninti įgyvendinant Komisijos pareigą prižiūrėti konkurencijos taisyklių taikymą jos nustatytos sankcijos poveikį. Todėl palūkanos dėl nesumokėtų baudų yra pateisinamos, siekiant išvengti, kad Sutarties veiksmingas poveikis nebūtų sužlugdytas vienašalių įmonių veiksmų vėluojant sumokėti joms skirtas baudas ir neleidžiant šioms įmonėms įgyti pranašumo prieš tas, kurios sumoka baudas iki joms nustatyto termino pabaigos.
476 Tokiomis aplinkybėmis teismų praktikoje Komisijai pripažinta teisė nustatyti palūkanas, lygias rinkos palūkanų normai, padidintai 3,5 % punkto (475 punkte minėto Sprendimo CB prieš Komisiją 54 punktas; 38 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 397 punktas ir 470 punkte minėto Sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, T‑24/93–T‑26/93 ir T‑28/93, Rink. p. II‑1201, 250 punktas), o jei pateikiama banko garantija, – lygias rinkos palūkanų normai, padidintai 1,5 % punkto (minėto Sprendimo CB prieš Komisiją 54 punktas). Šiuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas neprieštaravo 7,5 %, 13,25 % ir 13,75 % palūkanoms, nurodydamas, kad Komisija gali nustatyti didesnę nei vidutiniam skolininkui rinkoje taikoma palūkanų norma, jei tai būtina siekiant atgrasyti nuo vengimo mokėti baudą (žr. minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 398 punktą).
477 Tokiomis aplinkybėmis Komisija šioje byloje neperžengė jai priklausančios diskrecijos pasirinkti palūkanų dydį. SGL ir UCAR, kaip atsargūs ir nuovokūs ūkio subjektai, turėjo žinoti Komisijos sprendimų priėmimo ir minėtą teismų praktiką. Šios įmonės negalėjo tikėtis, kad Komisija joms pritaikys mažesnes palūkanų normas. Šiomis aplinkybėmis, kurios nėra nurodytos EB 242 ir 256 straipsniuose bei Procedūros reglamento 104–110 straipsniuose, Komisija, be kita ko, neprivalėjo atsižvelgti į finansinę UCAR padėtį (žr. šio sprendimo 370–372 ir 472 punktus).
478 Būtent dėl UCAR pareigos pateikti banko garantiją Pirmosios instancijos teismas yra nusprendęs, kad suteikdama teisę pateikiant banko garantiją, skirtą užtikrinti baudos ir jai taikomų palūkanų sumokėjimą, atidėti neatidėliotiną baudos sumokėjimą Komisija atitinkamoms įmonėms suteikia privilegiją, kuri nėra numatyta nei Sutartyje, nei Reglamente Nr. 17 (475 punkte minėto Sprendimo CB prieš Komisiją 82 punktas). Šią privilegiją dar sustiprina tai, kad pateikiant banko garantiją taikoma palūkanų norma yra mažesnė nei reikalaujama baudos nesumokėjimo atveju (minėto Sprendimo CB prieš Komisiją 83 punktas).
479 Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, Komisija neprivalėjo patenkinti UCAR prašymo suteikti papildomą privilegiją, t. y. atsisakyti banko garantijos ir vietoje jos priimti turto įkeitimą. Iš tiesų banko garantijos kokybė yra aukštesnė nei bet kurios kitos užtikrinimo formos, nes nesumokėjimo atveju, norint nedelsiant gauti garantijos sumą, užtenka kreiptis į banką, o kitos užtikrinimo formos vertė gali būti netiksli ir pareikalauti papildomų pastangų ir laiko. Todėl Teisingumo Teismas kitomis aplinkybėmis pripažino Bendrijos institucijų teisę nustatyti paprastą ir veiksmingą užtikrinimo mechanizmą (1987 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Maizena, 137/85, Rink. p. 4587, 10 punktas). Komisija nėra bankas ir neturi specializuotos banko infrastruktūros ir tarnybų, kurios yra būtinos įvertinant atitinkamą užstatą ir galimo jo realizavimo ypatumus nesumokėjimo atveju. Taigi ji galėjo be papildomų motyvų atsisakyti UCAR pasiūlyto užstato.
480 Galiausiai dėl tariamo UCAR negalėjimo gauti banko garantijos reikia pripažinti, kad šis ieškovės teiginys nėra pakankamai teisiškai pagrįstas. Iš tiesų ieškovė nepateikė jokių jai lėšas skolinusių bankų išduotų dokumentų, įrodančių, kad ji pateikė prašymą gauti banko garantiją dėl jai skirtos baudos, kartu užtikrinant galimybę toliau naudotis įprastai įmonės veiklai skirtais bankų kreditais, ir kad toks prašymas buvo atmestas dėl jos finansinių sunkumų. Be to, UCAR neįrodė, kad už Komisijai pasiūlytą užstatą ji negalėjo gauti banko garantijos iš kitos finansų įstaigos nei jai lėšas skolinę bankai.
481 Kadangi nebuvo pritarta jokiems dėl šių aplinkybių pateiktiems pagrindams ir argumentams, reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo 4 straipsnio bei liepos ir rugpjūčio mėn. laiškų panaikinimo reikia atmesti kaip nepagrįstus.
Dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo
482 2004 m. sausio 9 d. pareiškimu GrafTech International Ltd, buvusi UCAR, paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį byloje T‑246/01. Grįsdama savo prašymą ji priminė per administracinę procedūrą Komisijoje ir procesą Pirmosios instancijos teisme nurodžiusi, kad negali sumokėti baudos dėl sunkios finansinės padėties, kurią pablogino trečiųjų šalių valdžios institucijų jai skirtos sankcijos. Nors taip ji įrodė nesanti pajėgi sumokėti baudas, kaip tai suprantama pagal gairių 5 skyriaus b punktą, Komisija atsisakė pritaikyti jai šią nuostatą motyvuodama tuo, kad dėl šios priežasties pritaikytas baudos sumažinimas prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusioms įmonėms suteiktų nepagrįstą pranašumą konkurencinėje kovoje. Tačiau 2003 m. gruodžio 3 d. savo sprendime, susijusiame su EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūra (COMP 38.359. – Anglies ir grafito produktai, skirti naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose), Komisija laikėsi visiškai kitokios pozicijos dėl pajėgumo sumokėti baudas, kaip tai suprantama pagal minėtą gairių 5 skyriaus b punktą.
483 Nurodydama tos pačios dienos Komisijos pranešimą spaudai, UCAR šiuo klausimu pažymi, kad Komisija 33 % sumažino SGL skirtos baudos dydį dėl to, jog šiai bendrovei jau buvo skirtos didelės baudos už dalyvavimą dviejuose ankstesniuose karteliuose ir ji atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. UCAR manymu, šioje byloje reikia atnaujinti žodinę proceso dalį ir pakviesti Komisiją atsakyti, ar ji ketina ir toliau atsisakyti taikyti šią nuostatą UCAR atžvilgiu, ir, jei taip, paaiškinti, kaip tokį atsisakymą galima suderinti su 2003 m. gruodžio 3 d. sprendime išreikšta jos pozicija.
484 Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Pirmosios instancijos teismas nemano, kad vadovaujantis Procedūros reglamento 62 straipsniu reikia atnaujinti žodinę proceso dalį. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas, kuris šioje srityje turi diskreciją, prašymą dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo turi tenkinti tik tada, kai suinteresuotoji šalis remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios gali turėti lemiamos reikšmės bylos baigčiai ir kuriomis šalis negalėjo remtis iki pasibaigiant žodinei proceso daliai (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 127 ir 128 punktai). Tačiau nors per 2003 m. liepos 3 d. vykusią žodinę proceso dalį UCAR negalėjo remtis minėtu 2003 m. gruodžio 3 d. Komisijos sprendimu, šiomis aplinkybėmis minėtas sprendimas yra nereikšmingas. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 370 punkte nurodytos teismų praktikos, nustatydama baudos dydį Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į sunkią atitinkamos įmonės finansinę padėtį, nepaisant to, kad ji gali nuspręsti atsižvelgti į tokią padėtį specifinėmis kurios nors bylos aplinkybėmis.
485 Todėl reikia atmesti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
486 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal tos pačios nuostatos 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.
487 Kadangi šiuo atveju bylose T‑239/01 ir T‑246/01 didelė ieškovių reikalavimų dalis yra atmesta, teisingiausia bus nuspręsti, kad SGL turi atlyginti septynis aštuntadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir septynis aštuntadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – vieną aštuntadalį savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną aštuntadalį SGL bylinėjimosi išlaidų; savo ruožtu UCAR turi atlyginti keturis penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir keturis penktadalius Komisijos išlaidų, o Komisija – vieną penktadalį savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną penktadalį UCAR bylinėjimosi išlaidų.
488 Kadangi bylose T‑245/01 ir T‑252/01 nemaža ieškovių reikalavimų dalis buvo patvirtinta, teisingiausia bus nuspręsti, kad SDK ir C/G turi atlyginti tris penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir tris penktadalius Komisijos išlaidų, o Komisija – du penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir du penktadalius ieškovių bylinėjimosi išlaidų.
489 Kadangi bylose T‑236/01, T‑244/01 ir T‑251/01 buvo atmesta ir patvirtinta po lygiai šalių reikalavimų, teisingiausia bus nuspręsti, kad Tokai, Nippon ir SEC turi atlyginti po pusę savo bylinėjimosi išlaidų ir pusę Komisijos išlaidų, o Komisija – po pusę savo bylinėjimosi išlaidų ir pusę ieškovių bylinėjimosi išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Byloje T‑236/01 Tokai Carbon prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 12 276 000 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– kiekviena šalis atlygina pusę savo bylinėjimosi išlaidų ir pusę kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.
2. Byloje T‑239/01 SGL Carbon prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 69 114 000 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– ieškovė atlygina septynis aštuntadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir septynis aštuntadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – vieną aštuntadalį savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną aštuntadalį ieškovės bylinėjimosi išlaidų.
3. Byloje T‑244/01 Nippon Carbon prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 6 274 400 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– kiekviena šalis turi atlygina pusę savo bylinėjimosi išlaidų ir pusę kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.
4. Byloje T‑245/01 Showa Denko prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 10 440 000 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– ieškovė atlygina tris penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir tris penktadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – du penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir du penktadalius ieškovės bylinėjimosi išlaidų.
5. Byloje T‑246/01 GrafTech International, buvusi UCAR International prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 42 050 000 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– ieškovė atlygina keturis penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir keturis penktadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – vieną penktadalį savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną penktadalį ieškovės bylinėjimosi išlaidų.
6. Byloje T‑251/01 SEC Corp. prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 6 138 000 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– kiekviena šalis turi atlygina pusę savo bylinėjimosi išlaidų ir pusę kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.
7. Byloje T‑252/01 The Carbide/Graphite Group prieš Komisiją:
– Sprendimo 2002/271 3 straipsnyje ieškovei skirtą baudą pakeisti į 6 480 000 eurų,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
– ieškovė atlygina tris penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir tris penktadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisija – du penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir du penktadalius ieškovės bylinėjimosi išlaidų.
Paskelbta 2004 m. balandžio 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Bylų faktinės aplinkybės ir procesas
Šalių reikalavimai
Dėl teisės
A - Dėl reikalavimų panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba tam tikras faktines išvadas
1. Dėl reikalavimų panaikinti visą ginčijamą sprendimą
a) Byla T‑239/01
Dėl tariamo atsisakymo leisti susipažinti su visa bylos medžiaga
Dėl tariamai negalutinio pranešimo apie kaltinimus pobūdžio
Dėl tariamai neteisėtos bylą nagrinėjusio pareigūno ataskaitos
b) Byla T‑246/01
2. Dėl reikalavimų, susijusių su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio ir kai kurių jame įtvirtintų faktinių išvadų daliniu panaikinimu
a) Dėl Byloje T‑239/01 pateikto pagrindo, susijusio su klaidinga išvada dėl centrinės stebėjimo sistemos įgyvendinimo
b) Dėl Byloje T‑236/01 pateikto pagrindo, susijusio su klaidingu kartelio pripažinimu pasauliniu
c) Dėl Bylos T‑239/01 pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės nustatymu
d) Dėl Bylos T‑244/01 pagrindų, susijusių su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl pakankamų Nippon dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1993 m. kovo mėn. įrodymų nebuvimo ir šį klausimą pagrindžiančių motyvų stokos
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
B – Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį arba sumažinti skirtas baudas
1. Dėl pagrindų, susijusių su draudimo sumuoti sankcijas principo ir Komisijos pareigos atsižvelgti į anksčiau skirtas sankcijas pažeidimu, ir šį klausimą pagrindžiančių motyvų stokos
a) Šalių argumentai
b) Pirmosios instancijos teismo vertinimas
2. Dėl pagrindų, susijusių su gairių pažeidimu, jų neteisėtumu ir šį klausimą pagrindžiančių motyvų stoka
a) Išankstinės pastabos dėl teisinio pagrindo, kuriuo remiantis ieškovėms skirtos baudos
b) Dėl atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ginčijamame sprendime nustatytų pradinių sumų
Ginčijamo sprendimo santrauka
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl gairių taikymo nustatant apyvartą, į kurią atsižvelgiama
– Dėl apyvartos, į kurią Komisija atsižvelgė nustatydama pradinę sumą
– Dėl kartelio realios įtakos kainų didinimui ir kai kurių kartelio narių rinkos dalims
– Dėl kartelio narių suskirstymo į tris kategorijas ir atitinkamų pradinių sumų nustatymo
– Dėl ginčijamame sprendime taikomo „atgrasymo veiksnio“
– Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo
c) Dėl atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ginčijamame sprendime nustatytų pagrindinių baudų
Ginčijamo sprendimo santrauka
Byla T‑239/01
Byla T‑246/01
– Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
d) Dėl sunkinančių aplinkybių
Ginčijamo sprendimo santrauka
Bylos T‑244/01 ir T‑251/01
Bylos T‑239/01 ir T‑246/01
e) Dėl lengvinančių aplinkybių
Ginčijamo sprendimo santrauka
Bylos T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01, T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01
Šalių argumentai
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
f) Dėl maksimalios baudos ribos ir kai kurių ieškovių pajėgumo sumokėti baudas gairių 5 punkto prasme
Bylos T‑239/01 ir T‑245/01
Bylos T‑239/01, T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01
– Šalių argumentai
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
3. Dėl pagrindų, susijusių su pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu
a) Byla T‑239/01
Ginčijamo sprendimo santrauka
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
b) Byla T‑246/01
Ginčijamo sprendimo santrauka
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
c) Byla T‑252/01
Ginčijamo sprendimo santrauka
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
C - Dėl bylose T‑239/01 ir T‑246/01 pareikštų reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 4 straipsnį ir liepos bei rugpjūčio mėn. laiškus
1. Šalių argumentai
2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo
Dėl bylinėjimosi išlaidų