TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2009 m. kovo 3 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 307 straipsnio antrosios pastraipos pažeidimas – Tinkamų priemonių pašalinti prieš valstybės narės įstojimą į Europos Sąjungą su trečiosiomis šalimis sudarytų dvišalių susitarimų nesuderinamumą su EB sutartimi nepriėmimas – Švedijos Karalystės investicijų susitarimai su Argentinos Respublika, Bolivijos Respublika, Dramblio Kaulo Kranto Respublika, Egipto Arabų Respublika, Honkongu, Indonezijos Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Madagaskaro Respublika, Malaizija, Pakistano Islamo Respublika, Peru Respublika, Senegalo Respublika, Šri Lankos Socialistine Demokratine Respublika, Tuniso Respublika, Vietnamo Socialistine Respublika, Jemeno Respublika ir buvusia Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika“
Byloje C‑249/06
dėl 2006 m. gegužės 29 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama C. Tufvesson, B. Martenczuk ir H. Støvlbæk,
ieškovė,
prieš
Švedijos Karalystę, atstovaujamą A. Falk ir K. Wistrand,
atsakovę,
palaikomą
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos D. Kriaučiūno,
Vengrijos Respublikos, atstovaujamos J. Fazekas, K. Szíjjártó ir M. Fehér,
Suomijos Respublikos, atstovaujamos A. Guimaraes‑Purokoski ir J. Heliskoski,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts, M. Ilešič, A. Ó Caoimh ir J.‑C. Bonichot (pranešėjas), teisėjai G. Arestis, A. Borg Barthet, J. Malenovský, U. Lõhmus ir E. Levits,
generalinis advokatas M. Poiares Maduro,
posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gegužės 6 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2008 m. liepos 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nesiėmusi tinkamų priemonių pašalinti nuostatų dėl kapitalo pervedimo, esančių investicijų susitarimuose su Argentinos Respublika, Bolivijos Respublika, Dramblio Kaulo Kranto Respublika, Egipto Arabų Respublika, Honkongu, Indonezijos Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Madagaskaro Respublika, Malaizija, Pakistano Islamo Respublika, Peru Respublika, Senegalo Respublika, Šri Lankos Socialistine Demokratine Respublika, Tuniso Respublika, Vietnamo Socialistine Respublika, Jemeno Respublika ir buvusia Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika, nesuderinamumo su Bendrijos teise, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą.
Teisinis pagrindas
2 Švedijos Karalystė prieš įstodama į Europos Sąjungą sudarė dvišalius investicijų susitarimus, paskelbtus Sveriges internationella överenskommelser (toliau – SÖ) su Argentinos Respublika (susitarimas įsigaliojo 1992 m. rugsėjo 28 d., SÖ 1992:91), Bolivijos Respublika (susitarimas įsigaliojo 1992 m. liepos 3 d, SÖ 1992:19), Dramblio Kaulo Kranto Respublika (susitarimas įsigaliojo 1966 m. lapkričio 3 d., SÖ 1966:31), Egipto Arabų Respublika (susitarimas įsigaliojo 1979 m. sausio 29 d., SÖ 1979:1), Honkongu (susitarimas įsigaliojo 1994 m. birželio 26 d., SÖ 1994:19), Indonezijos Respublika (susitarimas įsigaliojo 1993 m. vasario 18 d., SÖ 1993:68), Kinijos Liaudies Respublika (susitarimas įsigaliojo 1982 m. kovo 29 d., SÖ 1982:28), Madagaskaro Respublika (susitarimas įsigaliojo 1967 m. birželio 23 d., SÖ 1967:33), Malaizija (susitarimas įsigaliojo 1979 m. liepos 6 d., SÖ 1979:17), Pakistano Islamo Respublika (susitarimas įsigaliojo 1981 m. birželio 14 d., SÖ 1981:8), Peru Respublika (susitarimas įsigaliojo 1994 m. rugpjūčio 1 d., SÖ 1994:22), Senegalo Respublika (susitarimas įsigaliojo 1968 m. vasario 23 d., SÖ 1968:22), Šri Lankos Socialistine Demokratine Respublika (susitarimas įsigaliojo 1982 m. balandžio 30 d., SÖ 1982:16), Tuniso Respublika (susitarimas įsigaliojo 1985 m. gegužės 13 d., SÖ 1985:25), Vietnamo Socialistine Respublika (susitarimas įsigaliojo 1994 m. rugpjūčio 2 d., SÖ 1994:69), Jemeno Respublika (susitarimas įsigaliojo 1984 m. vasario 23 d., SÖ 1983:110) ir buvusia Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika (susitarimas įsigaliojo 1979 m. lapkričio 21 d., SÖ 1979:29).
3 Šiuose susitarimuose numatyta sąlyga, pagal kurią kiekviena šalis užtikrina kitos šalies investuotojams galimybę be nepagrįsto delsimo pervesti su jų investicijomis susijusius mokėjimus laisvai konvertuojama valiuta.
Ikiteisminė procedūra
4 Manydama, kad šie dvišaliai susitarimai gali trukdyti taikyti kapitalo judėjimo ir mokėjimų apribojimus, kuriuos Europos Sąjungos Taryba gali nustatyti pagal EB 57 straipsnio 2 dalį, 59 straipsnį ir 60 straipsnio 1 dalį, Komisija 2004 m. gegužės 12 d. Švedijos Karalystei nusiuntė oficialų pranešimą.
5 Į šį oficialų pranešimą minėta valstybė narė atsakė 2004 m. liepos 12 d. raštu, pateikdama Komisijai savo pastabas. Ji tvirtino, kad ginčijamos investicijų susitarimų sąlygos jai netrukdo laikytis įsipareigojimų pagal EB 57 straipsnio 2 dalį, 59 ir 60 straipsnius.
6 Manydama, kad Švedijos Karalystės pateiktų argumentų neužtenka ir kad ši valstybė narė, nepaisydama EB 307 straipsnio antrosios pastraipos reikalavimų, nesiėmė tinkamų priemonių pašalinti į įvairius nagrinėjamus investicijų susitarimus įtrauktų nuostatų dėl lėšų pervedimo nesuderinamumo su Bendrijos teise, Komisija 2005 m. kovo 21 d. jai išsiuntė pagrįstą nuomonę.
7 Į šią pagrįstą nuomonę Švedijos Karalystė atsakė 2005 m. gegužės 19 d. raštu, Komisijai pateikdama pastabas. Ji pakartojo savo pastabose dėl oficialaus pranešimo pateiktus argumentus.
8 Manydama, kad šie argumentai nepaneigia pagrįstoje nuomonėje pateiktų kaltinimų, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
9 2008 m. liepos 18 d. raštu Švedijos Karalystė paprašė Teisingumo Teismo atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Procedūros reglamento 61 straipsnį, motyvuodama tuo, kad žodinėje proceso dalyje Komisija neteisėtai pateikė naują kaltinimą ir todėl generalinio advokato išvada buvo pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kurių šalys negalėjo naudingai aptarti.
10 Iš tiesų Komisija pirmą kartą nurodė, kad palikus galioti nagrinėjamus dvišalius investicijų susitarimus pažeistas EB 10 straipsnis.
11 Tačiau generalinis advokatas savo išvados 33–43 ir 71 punktuose Teisingumo Teismui pasiūlė įsipareigojimų neįvykdymą pagrįsti EB 10 straipsniu lygiai taip pat, kaip ir EB 57 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsniu ir 60 straipsnio 1 dalimi.
12 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas savo iniciatyva, generaliniam advokatui pasiūlius ar šalių prašymu pagal Procedūros reglamento 61 straipsnį gali priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jeigu jis mano, kad nepakanka informacijos arba kad byla turi būti sprendžiama remiantis šalių nesvarstytu argumentu (žr. 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, Rink. p. I‑11893, 25 punktą ir 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Stichting Zuid-Hollandse Milieufederatie, C‑138/05, Rink. p. I‑8339, 23 punktą bei 2000 m. vasario 4 d. Nutarties Emesa Sugar, C‑17/98, Rink. p. I‑665, 18 punktą).
13 Pagal EB 222 straipsnio antrąją pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Kadangi Teisingumo Teismui neprivaloma nei generalinio advokato išvada, nei motyvai, kuriais ji pagrįsta, nebūtina žodinės proceso dalies atnaujinti pagal Procedūros reglamento 61 straipsnį kiekvieną kartą, kai generalinis advokatas pažymi teisės aspektą, kuris nebuvo aptartas šalių ginčuose.
14 Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, jog gavo pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą, ir bylai išspręsti nebūtina remtis posėdyje šalių neaptartais argumentais, todėl nėra reikalo patenkinti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.
Dėl investicijų susitarimų nesuderinamumo su EB sutartimi
Šalių argumentai
15 Komisija tvirtina jog dėl to, kad nagrinėjamuose susitarimuose visiškai nėra sąlygų, kuriose būtų aiškiai nustatyta Švedijos Karalystės teisė taikyti priemones, kurias remdamasi EB 57, 59 ir 60 straipsniais prireikus gali nustatyti Taryba, šiai valstybei narei gali būti sunku ar net neįmanoma įvykdyti įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę, ir kad nesiėmusi tinkamų priemonių šiam nesuderinamumui pašalinti ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą.
16 Komisija tvirtina, kad jei Taryba nustatytų kapitalo judėjimo ir mokėjimų apribojimus, nagrinėjamiems susitarimams denonsuoti arba persvarstyti reikalingas terminas pagal tarptautinę teisę įpareigotų Švedijos Karalystę toliau taikyti šiuos susitarimus, taip pat ir jų sąlygas dėl pervedimo, kaip tai numatyta EB 307 straipsnio pirmojoje pastraipoje. Tai lemtų skirtingą Tarybos nustatytų priemonių taikymą Europos Bendrijoje.
17 Švedijos Karalystė, palaikoma Vengrijos Respublikos bei Suomijos Respublikos, o per posėdį ir Lietuvos Respublikos, nurodo, kad Komisija galėtų įrodyti pažeidimą, kurį lėmė ginčijamos nagrinėjamų dvišalių susitarimų sąlygos, tik jei įrodytų, jog dėl šiais susitarimais trečiųjų šalių investuotojams užtikrinamų teisių Švedijos Karalystė negalėjo įgyvendinti konkrečių Bendrijos teisėje nustatytų ribojančių priemonių.
18 Taigi tik realiai priėmus atitinkamomis nuostatomis leidžiamas priemones, ir tik jei nebūtų tarptautinės teisės priemonių, skirtų atitinkamu atveju pašalinti nesuderinamumą, arba jos būtų neveiksmingos, susidarytų EB 307 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta situacija. Vadinasi, tik remdamasi konkrečia ribojančia priemone, realiu šios priemonės nesuderinamumu su ginčijamu susitarimu ir priemonėmis šiam nesuderinamumui pašalinti, kurių imtasi arba ne, Komisija galėtų nustatyto Bendrijos akto atžvilgiu pareikšti EB 307 straipsnio antrosios pastraipos pažeidimu pagrįstą ieškinį.
19 Vengrijos Respublika ir Suomijos Respublika nurodo sunkias pasekmes, kurias gali lemti Komisijos nuostata, kad galima pripažinti įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą visais atvejais, kai prieš Sutarties įsigaliojimą arba prieš atitinkamos valstybės narės įstojimą su trečiosiomis šalimis sudarytas susitarimas taikomas srityje, kurioje Bendrija dar nesinaudojo savo pagal Sutartį turima kompetencija, t. y. srityje, kurioje ji dar nepriėmė jokių aktų. Taip aiškinant EB 307 straipsnio antrosios pastraipos apimtis pasidarytų neribota, o tai būtų ginčijama tiek teisinio saugumo, tiek kompetencijos padalijimo tarp Bendrijos ir valstybių narių atžvilgiu ir pažeistų EB 307 straipsnio pirmąja ir antrąja pastraipomis sukurtą pusiausvyrą.
20 Būsimas ir galimas nesuderinamumas su Bendrijos teise, atsiradęs dėl su trečiąja šalimi sudaryto susitarimo, nepatenka į EB 307 straipsnio taikymo sritį ir galėtų būti nustatytas, tik jei Taryba realiai pasinaudotų savo kompetencija šioje srityje.
21 Šiuo atžvilgiu Švedijos Karalystė tvirtina, kad kapitalo judėjimą ribojančios priemonės, kurių imtasi Dramblio Kaulo Kranto Respublikos ir buvusios Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos atžvilgiu, nebuvo suvaržytos šių šalių ir Švedijos Karalystės sudarytais investicijų susitarimais, ir Komisija to neginčija.
22 Be to, Vengrijos Respublika kelia klausimą, kokios būtų Komisijos veiksmo pasekmės atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės su trečiosiomis šalimis sudarė maždaug 1 000 dvišalių investicijų susitarimų, į kuriuos įtrauktos panašios nuostatos pervedimų srityje, kurių suderinamumo su Bendrijos teise Komisija niekada neginčijo.
23 Švedijos Karalystė, Suomijos Respublika, Vengrijos Respublika ir Lietuvos Respublika mano, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, EB 57 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnyje ir 60 straipsnio 1 dalyje numatytos apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais konkrečiais atvejais, kurių nebuvo galima numatyti sudarant nagrinėjamus susitarimus. Vadinasi, Švedijos Karalystė galėtų pasinaudoti rebus sic stantibus principu, kad laikinai sustabdytų nuostatas, susijusias su lėšų pervedimo laisve tuo atveju, kai Bendrija imasi apsaugos priemonių remdamasi šiomis Sutarties nuostatomis.
24 Pastabas pateikusios valstybės narės tvirtina, kad Komisija neįrodė tariamo įsipareigojimų neįvykdymo egzistavimo ir pagal Teisingumo Teismo praktiką negali remtis prielaidomis.
Teisingumo Teismo vertinimas
25 Į nagrinėjamus įvairius Švedijos Karalystės sudarytus investicijų susitarimus įtrauktos vienodos sąlygos, užtikrinančios galimybę be nepagrįsto delsimo pervesti su investicijomis susijusius mokėjimus laisvai konvertuojama valiuta.
26 Taip, be kita ko, garantuojama laisvė pervesti lėšas, skirtas investicijoms vykdyti, jas administruoti ir papildyti, bei iš šių investicijų gautas pajamas, taip pat laisvė pervesti skoloms grąžinti būtinas lėšas ir lėšas, gautas atsisakius arba nutraukus minėtą investiciją.
27 Šiuo aspektu aptariami susitarimai pažodžiui atitinka EB 56 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „<...> uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai“, ir jos 56 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „uždraudžiami visi mokėjimų tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai“, ir yra tinkami šiuo straipsniu siekiamam tikslui įgyvendinti.
28 Tiesa, kad šiame Komisijos ieškinyje nurodytomis Sutarties nuostatomis Tarybai suteikta teisė tam tikromis aplinkybėmis apriboti kapitalo judėjimą ir mokėjimus tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, įskaitant ir nagrinėjamomis sąlygomis dėl pervedimo numatytą kapitalo judėjimą ir mokėjimus.
29 Nagrinėjamose EB 57 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies nuostatose, siekiant apsaugoti bendrąjį Bendrijos interesą ir prireikus sudaryti sąlygas jį įgyvendinti, Bendrijos ir jos valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų atžvilgiu įtvirtintos laisvo kapitalo ir mokėjimų judėjimo tarp valstybių narių ir jų bei trečiųjų šalių išimtys.
30 Pagal EB 57 straipsnio 2 dalį Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali kvalifikuotąja balsų dauguma nustatyti tam tikras ribojančias priemones dėl kapitalo judėjimo, susijusio su tiesioginėmis investicijomis į trečiąsias šalis ir iš jų. Kadangi šios priemonės reiškia „atžangą“ Bendrijos teisėje liberalizuojant kapitalo judėjimą į trečiąsias šalis ar iš jų, reikalaujama vienbalsiškumo.
31 Pagal EB 59 straipsnį, kai dėl kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų „Ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui kyla arba gali kilti didelių sunkumų“, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos centriniu banku, gali trečiųjų šalių atžvilgiu imtis „ne ilgiau kaip šešis mėnesius“ taikomų apsaugos priemonių, jei jos būtinai reikalingos.
32 Pagal EB 60 straipsnio 1 dalį įgyvendinant bendrąją poziciją ar bendruosius veiksmus, priimtus pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas, susijusias su bendrąja užsienio ir saugumo politika, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali imtis „reikalingų neatidėliotinų priemonių“, taikomų kapitalo judėjimui ir mokėjimams. Toks veiksmas gali būti būtinas, pavyzdžiui, įgyvendinant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją.
33 Neginčijama, kad nagrinėjamuose susitarimuose nėra nuostatų, paliekančių Bendrijai tokią teisę apriboti su investicijomis susijusį lėšų judėjimą. Todėl reikia išnagrinėti, ar Švedijos Karalystė dėl šios priežasties privalėjo imtis EB 307 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytų tinkamų priemonių.
34 Pagal EB 307 straipsnio pirmąją pastraipą Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš valstybės narės ir trečiosios šalies susitarimų, sudarytų iki valstybės narės įstojimo dienos. Šia nuostata siekiama patikslinti, laikantis tarptautinės teisės principų, kad Sutarties taikymas neveikia atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų gerbti iš anksčiau sudaryto susitarimo kylančias trečiųjų šalių teises ir vykdyti įsipareigojimus (žr. 1980 m. spalio 14 d. Sprendimo Burgoa, 812/79, Rink. p. 2787, 8 punktą; 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją C‑84/98, Rink. p. I‑5215, 53 punktą ir 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Budĕjovický Budvar, C‑216/01, Rink. p. I‑13617, 144 ir 145 punktus).
35 Pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad pašalintų nustatytą iki valstybės narės įstojimo sudarytų susitarimų nesuderinamumą su Bendrijos teise. Pagal šią nuostatą prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.
36 EB 57 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio ir 60 straipsnio 1 dalies nuostatomis Tarybai suteikiama teisė tam tikrais konkrečiais atvejais apriboti kapitalo judėjimą ir mokėjimus tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.
37 Šios nuostatos yra veiksmingos tik tuo atveju, kai užtikrinama, kad Tarybos nustatytas laisvą kapitalo judėjimą ribojančias priemones galima nedelsiant taikyti valstybėms, kurioms jos skirtos ir tarp kurių gali būti kurios nors iš nagrinėjamus susitarimus su Švedijos Karalyste pasirašiusių valstybių.
38 Ši Tarybos kompetencija, apimanti jos teisę anksčiau valstybės narės ir trečiosios šalies sudaryto susitarimo sritį atitinkančioje arba su ja susijusioje srityje trečiųjų šalių atžvilgiu vienašališkai nustatyti ribojančias priemones, atskleidžia tokio susitarimo nesuderinamumą tuo atveju, kai jame nėra nuostatos, leidžiančios atitinkamai valstybei narei įgyvendinti savo teises ir vykdyti įsipareigojimus kaip Bendrijos narei ir to neleidžia joks tarptautinės teisės mechanizmas.
39 Priešingai nei tvirtina Švedijos Karalystė, priemonės, kurių ji ėmėsi ir kuriomis, jos teigimu, įvykdė įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę, negarantuoja, kad yra taip.
40 Pirma, visoms tarptautinėms deryboms taikomi terminai, būtini persvarstyti nagrinėjamus susitarimus, yra nesuderinami su šių priemonių veiksmingumu.
41 Antra, galimybė naudotis kitomis tarptautinės teisės priemonėmis, pavyzdžiui, susitarimo suspendavimu ir net nagrinėjamų susitarimų arba tam tikrų jų sąlygų denonsavimu, yra pernelyg neapibrėžto poveikio, kad galėtų užtikrinti veiksmingą Tarybos nustatytų priemonių taikymą.
42 Neginčijama, kad Komisijos nurodytais atvejais per jos pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą Švedijos Karalystė atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu nesiėmė jokių priemonių, kad pašalintų taikant investicijų susitarimus, kuriuos ji sudarė su šiomis trečiosiomis šalimis, galintį kilti prieštaravimą priemonėms, kurias Taryba gali nustatyti pagal EB 57 straipsnio 2 dalį, 59 straipsnį ir 60 straipsnio 1 dalį.
43 Reikia pridurti, kad iš šiandien priimto sprendimo byloje Komisija prieš Austriją (C‑205/06, Rink. p. I‑0000) aišku, jog valstybė narė, atsakovė šioje byloje, yra ne vienintelė, kurios investicijų susitarimai su trečiosiomis šalimis nesuderinami su Sutartimi, ir dėl to kyla sunkumų taikyti kapitalo judėjimą ir mokėjimus ribojančias priemones, kurias pagal EB 57 straipsnio 2 dalį, 59 straipsnį ir 60 straipsnio 1 dalį gali nustatyti Taryba.
44 Todėl reikia pažymėti, kad pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti pašalinti nustatytą nesuderinamumą ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį. Atsižvelgiant į Komisijai pagal EB 211 straipsnį tenkančią pareigą rūpintis Sutarties nuostatų taikymu, ji turi imtis iniciatyvos palengvinti atitinkamoms valstybėms narėms padėti viena kitai ir nustatyti bendrą šių valstybių narių požiūrį.
45 Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, reikia pripažinti, kad nesiėmusi tinkamų priemonių pašalinti kapitalo pervedimo nuostatų, esančių investicijų susitarimuose su Argentinos Respublika, Bolivijos Respublika, Dramblio Kaulo Kranto Respublika, Egipto Arabų Respublika, Honkongu, Indonezijos Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Madagaskaro Respublika, Malaizija, Pakistano Islamo Respublika, Peru Respublika, Senegalo Respublika, Šri Lankos Socialistine Demokratine Respublika, Tuniso Respublika, Vietnamo Socialistine Respublika, Jemeno Respublika ir buvusia Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika, nesuderinamumo, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Švedijos Karalystės ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti. Pagal to paties straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika ir Suomijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Nesiėmusi tinkamų priemonių pašalinti kapitalo pervedimo nuostatų, esančių investicijų susitarimuose su Argentinos Respublika, Bolivijos Respublika, Dramblio Kaulo Kranto Respublika, Egipto Arabų Respublika, Honkongu, Indonezijos Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Madagaskaro Respublika, Malaizija, Pakistano Islamo Respublika, Peru Respublika, Senegalo Respublika, Šri Lankos Socialistine Demokratine Respublika, Tuniso Respublika, Vietnamo Socialistine Respublika, Jemeno Respublika ir buvusia Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika, nesuderinamumo, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 307 straipsnio antrąją pastraipą.
2. Priteisti iš Švedijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
3. Lietuvos Respublika, Vengrijos Respublika ir Suomijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.