Bylos T‑227/01–T‑229/01, T‑265/01, T‑266/01 ir T‑270/01
Territorio Histórico de Álava – Diputación Foral de Álava ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Valstybės pagalba – Valstybės narės regioninės ar vietos valdžios institucijos suteiktos mokesčių lengvatos – 45 % investicijų sumos mokesčių kreditas – Sprendimai, kuriais valstybės pagalbos schemos pripažintos nesuderinamomis su bendrąja rinka ir nurodyta susigrąžinti suteiktą pagalbą – Profesinė asociacija – Priimtinumas – Kvalifikavimas kaip naujos pagalbos arba esamos pagalbos – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Teisinio saugumo principas – Proporcingumo principas“
Sprendimo santrauka
1. Procesas – Įstojimas į bylą – Priimtinumas – Nagrinėjimas iš naujo po to, kai buvo priimta nutartis, kuria pripažintas priimtinumas
(Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antra pastraipa)
2. Procesas – Įstojimas į bylą – Suinteresuotieji asmenys – Atstovaujanti asociacija, kurios tikslas apsaugoti savo narius – Priimtinumas bylose, kuriose nagrinėjami esminiai klausimai, galintys turėti įtakos šiems nariams
(Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antra pastraipa ir 53 straipsnio pirma pastraipa)
3. Procesas – Prašymas įstoti į bylą – Formos reikalavimai
(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalies antra pastraipa)
4. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuotas pagalbos schemos nesuderinamumas su bendrąja rinka – Savo narius ginančios ir jiems atstovaujančios profesinės asociacijos ieškinys
(EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Viešosios valdžios institucijų tam tikroms įmonėms taikomas atleidimas nuo mokesčių – Įtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Skundų nagrinėjimas – Komisijos pareigos – Motyvavimas
(EB 87 straipsnio 2 dalis ir 253 straipsnis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Bendras pagalbos schemos tyrimas
(EB 87 straipsnis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Nereikšminga pagalba – Laikina pagalba – Poveikio nebuvimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
9. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės selektyvus pobūdis – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomas mokesčio kreditas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
10. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Regioninių ar vietos valdžios institucijų teikiama pagalba – Įtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
11. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Specifinė fiskalinė priemonė – Priemonės selektyvus pobūdis – Pateisinimas, pagrįstas mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra – Neįtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
12. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka – Komisijos diskrecija
(EB 87 straipsnio 3 dalis)
13. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Kvalifikavimas kaip esamos pagalbos – Kriterijai – Priemonė, kuria iš esmės pakeičiama esama pagalbos schema – Neįtraukimas
(EB 87 ir 88 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktis)
14. Valstybių teikiama pagalba – Esama ir nauja pagalba – Kvalifikavimas kaip esamos pagalbos – Kriterijai – Bendrosios rinkos vystymasis
(EB 87 ir 88 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktis)
15. Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas
(EB 88 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalis)
16. Procesas – Įstojimas į bylą – Prašymas įstoti į bylą, kuriuo palaikomi vienos iš šalių reikalavimai
(Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirta pastraipa; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalis)
17. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 659/1999 atlikta tyrimo procedūra – Konkrečių terminų nebuvimas – Riba – Teisinio saugumo reikalavimų laikymasis – Pareiga formalią tyrimo procedūrą, pradėtą gavus skundą, užbaigti per protingą terminą
(EB 88 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 659/1999)
18. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant EB 88 straipsnio procedūros taisykles – Pagalbos gavėjų galimi teisėti lūkesčiai – Apsauga – Sąlygos ir ribos
(EB 88 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa)
19. Valstybių teikiama pagalba – Ketinimas suteikti pagalbą – Komisijos tyrimas – Pirminio tyrimo stadija ir ginčo stadija – Protingo termino laikymasis
(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys)
20. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(EB 88 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa)
1. Dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas ankstesne nutartimi asmeniui leido įstoti į bylą palaikyti kurios nors šalies reikalavimus, nėra draudžiama iš naujo nagrinėti jo prašymo įstoti į bylą priimtinumo.
(žr. 81 punktą)
2. Plačiu atstovaujančių asociacijų, kurių tikslas yra jų narių apsauga bylose, kuriose iškelti esminiai klausimai, galintys šiems turėti įtakos, teisės įstoti į bylą aiškinimu siekiama leisti geriau įvertinti bylų aplinkybes, išvengiant daugybės atskirų įstojimų į bylą, kurie pakenktų veiksmingai bei tinkamai proceso eigai.
Profesinė konfederacinė tarpsektorinė organizacija, kurios tikslas, be kita ko, yra atstovauti ir ginti įmonių, o kai kurios iš jų yra pagal minėtas mokesčių schemas skirtos pagalbos faktinės gavėjos, interesus ir kuri, be to, dalyvavo administracinėje procedūroje, po kurios buvo priimti nagrinėjami sprendimai, yra suinteresuota įstoti į bylą nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą dėl Komisijos sprendimų, kuriais atleidimo nuo mokesčio schemos pripažintos neteisėtomis ir nesuderinamomis su bendrąja rinka bei nurodyta susigrąžinti suteiktą pagalbą.
(žr. 83–90 punktus)
3. Prašymas įstoti į bylą, kuriame pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą turi būti teisinių pagrindų santrauka bei įstojusios į bylą šalies pateikti argumentai, kaip ir ieškinys, turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas–priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus – be jokios kitos informacijos.
Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, reikia, kaip ir ieškinyje, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis prašymas įstoti į bylą pagrįstas, būtų nurodytos, bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai pačiame jo tekste. Šiuo atžvilgiu, nors ieškinio motyvai specifiniais klausimais gali būti paremti ir papildyti pateikiant nuorodą į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinės argumentacijos elementų, kurie turi būti nurodyti ieškinyje, nebuvimo. Be to, Pirmosios instancijos teismas neprivalo ieškinio prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų bei argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais prašymą įstoti į bylą, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją.
Šių reikalavimų neatitinka prašymas įstoti į bylą, kuriame pateikta bendroji nuoroda į su šia byla, į kurią prašoma įstoti, sujungtose bylose pareikštus ieškinius, jeigu pačiame prašyme įstoti į bylą – bent glaustai ar tik iš esmės – nepateiktos jokios svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas.
(žr. 94–97, 100–101 punktus)
4. Tokia asociacija, įgaliota ginti kolektyvinius įmonių interesus, iš esmės gali pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo dėl valstybės pagalbos panaikinimo, tik jeigu šios įmonės ar kai kurios iš jų turi teisę pareikšti individualų ieškinį arba jei ji gali įrodyti, kad pati yra suinteresuota tai padaryti.
Fizinis ar juridinis asmuo gali tvirtinti, jog aktas yra konkrečiai su juo susijęs tik tokiu atveju, jeigu ginčijamas aktas turi jam įtakos dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš visų kitų asmenų, ir todėl jį individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą. Šiuo atžvilgiu, nors negali būti laikoma, kad Komisijos sprendimas, kuriame pripažintas šios pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka, yra konkrečiai susijęs su potencialiais pagalbos gavėjais vien dėl šio jų statuso, kitokioje situacijoje yra įmonė, su kuria aptariamas sprendimas susijęs ne tik kaip su įmone, galinčia gauti pagalbą pagal ginčijamą schemą, bet ir kaip su pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, tikraja gavėja. Be to, jeigu sprendimu valstybė narė įpareigojama imtis būtinų priemonių nagrinėjamai pagalbai iš gavėjų susigrąžinti, manytina, kad jis tiesiogiai susijęs su įmonėmis, kurioms pagalba buvo suteikta.
Todėl asociacija, įgaliota ginti įmonių interesus, turi teisę pareikšti ieškinius dėl Komisijos sprendimų, kuriais pagalbos schemos pripažintos neteisėtomis ir nesuderinamomis su bendrąja rinka bei nurodyta jas panaikinti ir susigrąžinti suteiktą pagalbą, jeigu įrodyta, – nors ir vykstant žodinei proceso daliai – kad jos yra pagal minėtas scemas suteiktos individualios pagalbos faktinės gavėjos ir kad pačios turi teisę pareikšti ieškinį.
(žr. 107–118 punktus)
5. Pagalbos sąvoka pagal EB 87 straipsnio 1 dalį apima ne tik pozityviąsias išmokas, pavyzdžiui, subsidijas, bet ir priemones, įvairiais būdais mažinančias įmonės biudžetui paprastai tenkančias išlaidas, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, turi panašų pobūdį ir tokį patį poveikį.
Priemonė, kuria valstybės narės viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors toks atleidimas ir nėra susijęs su valstybės išteklių perdavimu, tačiau dėl jo šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Taip yra mokesčių kreditų investijoms skatinti atveju, dėl kurių įmonių gavėjų mokesčiai sumažėja procentine išraiška, atitinkančia reikalavimus atitinkančių investicijų sumą, ir taip joms leidžiant nesumokėti visos galutinės mokėtino mokesčio sumos jos atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys. Tai, kad mokesčių kreditai susiję su investicijų skatinimu siekiant laiku gauti pajamų, šiuo atžvilgiu nesvarbu, nes priemone siekiamas tikslas negali suteikti pagrindo jos nelaikyti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
(žr. 124–126, 130, 184 punktus)
6. EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtą priemonę pagrindžiančiais motyvais, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti jos teisėtumo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų ar kitų asmenų, su kuriais teisės aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus.
Komisijos sprendimas, kuriuo pagalbos schema suteikiant mokesčių kreditą pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su minėtos pagalbos poveikiu prekybai ir konkurencijai, jeigu pripažinta, kad dėl nagrinėjamos valstybės narės atviros išorei ekonomikos ir kuriai būdingas polinkis eksportuoti ši pagalba, viena vertus, sustiprina įmonių gavėjų padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, ir todėl daro įtaką šiai prekybai, o kita vertus, padidėjus grynajam pelnui (pelnui sumokėjus mokesčius), pagerėjo įmonių gavėjų rentabilumas ir todėl jos tapo pajėgios konkuruoti su įmonėmis, kurioms nebuvo suteiktas minėtas mokesčių kreditas.
(žr. 136–138 punktus)
7. Jei valstybės arba iš jos valstybinių išteklių suteikta finansinė pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, turi būti laikoma, kad joms pagalba daro įtaką, nors įmonė pagalbos gavėja pati neeksportuoja. Komisija privalo ne nustatyti, kad ši priemonė turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją.
Pagalbos schemos atveju Komisija gali ištirti tik bendrus nagrinėjamos schemos požymius ir neprivalo nagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo, patikslinus, jog kai apie schemą nepranešta, nebūtina, kad šiuo atžvilgiu Komisijos sprendimų motyvuose būtų pateiktas aktualus schemų poveikio konkurencijai ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai vertinimas.
(žr. 142–143 punktus)
8. Tai, kad mokesčių lengvatos yra laikinos, kad jų poveikis nedidelis ir nelemiamas, arba tai, kad jos nėra vienintelė aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti, nekeičia jų kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes pagal teismo praktiką nereikalaujama, kad konkurencijos iškraipymas ar tokio iškraipymo grėsmė ir įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai būtų reikšmingi arba esminiai.
(žr. 148 punktą)
9. Pagalbos priemonės specifika, t. y. selektyvus pobūdis, yra vienas iš valstybės pagalbos sąvokos požymių EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Tam turi būti patikrinta, ar nagrinėjama priemone suteikiama naudos tam tikroms įmonėms, ar tam tikriems veiklos sektoriams.
Mokesčių schemos, kuriomis suteikiama nauda taikant mokesčių kreditus, kuriuos gali gauti tik įmonės, kurių investicijos viršija tam tikrą ribą ir todėl tik turinčios didelius finansinius išteklius, išskyrus visas kitas įmones, netgi jeigu jos investuoja, ir kurios, be to, administracijai suteikia diskreciją, be kita ko, leidžiančią koreguoti sumą ar nagrinėjamų mokesčių lengvatų suteikimo sąlygas atsižvelgiant į jai vertinti pateiktų investicijų projektų savybes, yra selektyvaus pobūdžio lengvata, „palaikanti tam tikras įmones“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
(žr. 158–162, 166–168 punktus)
10. Tai, kad valstybės narės vidaus subjektas yra savarankiškas mokesčių srityje ir tai pripažįsta bei saugo valstybės narės Konstitucija, vis dėlto neatleidžia šio subjekto nuo pareigos laikytis Sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje. EB 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta pagalba, suteikta „valstybės ar iš valstybės išteklių bet kokia forma“, apima bet kokią iš viešųjų išteklių suteiktą finansinę pagalbą. Iš to matyti, kad valstybių narių vidaus subjektų (decentralizuotų, federacinių, regioninių ar kt.), neatsižvelgiant į jų teisinį statusą ir pavadinimą, priimtos priemonės, kaip ir federalinių ar centrinių institucijų priimtos priemonės, patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu yra tenkinamos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos.
(žr. 178 punktą)
11. Vertinant, ar valstybės priimta priemonė yra valstybės pagalba, tam tikromis aplinkybėmis jos selektyvus pobūdis gali būti pateisinamas „mokesčių sistemos pobūdžiu ar struktūra“. Tokiu atveju priemonei EB 87 straipsnio 1 dalis netaikoma. Taigi specifinei fiskalinei priemonei, kuri yra pateisinama vidine mokesčių sistemos logika, – pavyzdžiui, progresyvinis mokestis, kurį pateisina jo perskirstymo tikslas, – EB 87 straipsnio 1 dalis netaikoma.
To, kad fiskalinės priemonės grindžiamos objektyviais kriterijais ir yra horizontalios, nepakanka jų selektyvumui paneigti, ir tai neleidžia manyti, kad jos yra atitinkamos mokesčių sistemos vidine logika pateisinamos priemonės, jeigu taikomos tik įmonėms, kurių investicijos viršija tam tikrą ribą ir todėl tik turinčioms didelius finansinius išteklius, išskyrus visas kitas įmones, net jeigu jos investuoja. Taip pat nagrinėjamomis priemonėmis siekiamas tikslas neleidžia išvengti jos pripažinimo valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes, priešingu atveju, viešosios valdžios institucijoms pakaktų remtis siekiamų tikslų teisėtumu priimant pagalbos priemonę tam, kad ši galėtų būti laikoma bendra priemone, kuriai netaikoma EB 87 straipsnio 1 dalis. Tačiau šioje nuostatoje neišskiriama valstybės intervencija pagal priežastis ar tikslus, o ji apibrėžiama atsižvelgiant į intervencijos poveikį.
(žr. 179–180, 184–185 punktus)
12. EB 87 straipsnio 3 dalies taikymo srityje Komisija naudojasi didele diskrecija. Bendrijos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti procedūrinių taisyklių ir motyvavimo pareigos laikymosi, esminio faktų tikslumo, akivaizdžios vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu. Bendrijos teismas neturi keisti Komisijos atlikto ekonominio vertinimo savuoju.
Pagalbos schemų srityje Komisija gali tik bendrai ištirti nagrinėjamos schemos požymius ir neprivalo nagrinėti kiekvieno atskiro taikymo atvejo.
(žr. 198–199 punktus)
13. Sutartyje nustatytos skirtingos procedūros atsižvelgiant į tai, ar pagalba yra esama, ar nauja. Pagal EB 88 straipsnio 3 dalį apie naują pagalbą turi būti pranešta Komisijai ir ji negali būti įgyvendinama tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas, o pagal EB 88 straipsnio 1 dalį esama pagalba teisėtai gali būti įgyvendinama tol, kol Komisija nenustato, kad ji nesuderinama. Taigi tam tikrais atvejais dėl esamos pagalbos nesuderinamumo priimtas sprendimas gali turėti pasekmių tik ateičiai.
Pagal Reglamento Nr. 659/1999, susijusio su EB 88 straipsnio taikymu, 1 straipsnio b punkto i papunktį esama pagalba visų pirma yra „visa pagalba, kuri <...> iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos“.
Atitinkamoje valstybėje narėje įsigaliojus Sutarčiai įvesta mokesčių kreditų schema, kurios taikymo sąlygos, taigi ir gavėjų ratas, apskaičiavimo pagrindas bei procentinė išraiška, taip pat trukmė buvo pakeisti, o tai yra iki šio įsigaliojimo anksčiau buvusios schemos esminis pakeitimas, nelaikytina esama pagalba pagal minėtas nuostatas.
(žr. 228–234 punktus)
14. Reglamento Nr. 659/1999, susijusio su EB 88 straipsnio taikymu, 1 straipsnio b punkto v papunktyje nurodyta „bendrosios rinkos vystymosi“ sąvoka gali būti suprantama kaip ekonominio ir teisinio konteksto pasikeitimas atitinkamame sektoriuje dėl nagrinėjamos priemonės. Toks pasikeitimas konkrečiai gali būti rinkos, kuri iš pradžių buvo uždara konkurencijai, liberalizavimo pasekmė.
Tačiau ši sąvoka netaikoma tuomet, kai Komisija pakeičia savo vertinimą vien siekdama griežčiau taikyti Sutarties taisykles valstybės pagalbos srityje.
Todėl net jei būtų įrodyta, kad Komisijos požiūris į vertinant minėtą priemonę taikytus selektyvaus pobūdžio kriterijus pagal EB 87 straipsnio 1 dalį pasikeitė po to, kai buvo priimta nagrinėjama priemonė, tai neįrodo „bendrosios rinkos vystymosi“ Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio prasme.
(žr. 245, 247, 250 punktus)
15. Iš Reglamento Nr. 659/1999, susijusio su EB 88 straipsnio taikymu, 6 straipsnio 1 dalies matyti, kad per formalią tyrimo procedūrą suinteresuotosios šalys gali pateikti pastabas Komisijai. Šioje nuostatoje patikslinta, jog šios pastabos turi būti pateiktos per apibrėžtą terminą, kuris deramai pateisintais atvejais gali būti pratęstas, tačiau joje nenumatyta, kad suinteresuotoji šalis Komisijai gali pateikti naujas pastabas savo iniciatyva ir pasibaigus šiam tikslui nustatytam terminui.
Matyti, kad tai, jog Komisija neatsižvelgė į suinteresuotosios šalies papildomas pastabas dėl to, kad jas gavo pasibaigus terminui, ir kad minėta šalis nepateikė jokio prašymo pratęsti nustatytą terminą pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį, nesant suteiktų konkrečių garantijų, jog bus atsižvelgta į papildomas pastabas, net jeigu jos pateiktos pavėluotai, nepateikus prašymo pratęsti terminą, nėra teisėtų lūkesčių apsaugos ar gero administravimo principų pažeidimas.
Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu užtikrinama kiekvienam asmeniui, jei Bendrijos administracija paskatina atsirasti pagrįstus lūkesčius, ir niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei nebuvo administracijos jam suteiktų konkrečių garantijų.
Be to, per administracines procedūras Bendrijos teisinėje sistemoje, be kitų suteiktų garantijų, numatytas ir gero administravimo principas, kuriam priskiriama kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalis valstybės pagalbos kontrolės procedūroje atspindi minėtus principus. Vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai suinteresuotieji asmenys negali reikalauti patys dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti pagalbą suteikusi valstybė narė, ir negali naudotis tokiomis plačiomis teisėmis kaip pati teisė į gynybą. Pagal bendruosius teisės principus, pavyzdžiui, gero administravimo principą, Bendrijos teismui neleidžiama išplėsti Sutartimi ir antrinės teisės aktais suinteresuotiesiems asmenims suteikiamų procesinių teisių per valstybės pagalbos kontrolės procedūras.
(žr. 259–272 punktus)
16. Nors pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą, taikomą Pirmosios instancijos teismui vadovaujantis minėto statuto 53 straipsniu, ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį leidžiama, kad įstojęs į bylą asmuo pateiktų kitokius nei jo palaikoma šalis argumentus, tai įmanoma tik su sąlyga, kad jie nekeičia bylos dalyko ir kad įstojimu siekiama palaikyti šalies pateiktus reikalavimus.
Įstojusios į bylą šalies pateiktas kaltinimas yra priimtinas, nors jis ir kitoks nei ieškovo, tačiau susijęs su bylos dalyku, kaip jį apibrėžė ieškovas, ir todėl jo nekeičia.
(žr. 292–294 punktus)
17. Nors iki Reglamento Nr. 659/1999, susijusio su EB 88 straipsnio taikymu, įsigaliojimo Komisijai nebuvo nustatyti jokie konkretūs pagalbos priemonių tyrimo terminai, siekdama laikytis esminio teisinio saugumo reikalavimo ji negali neapibrėžtam terminui atidėlioti savo įgaliojimų įgyvendinimo.
Iš tikrųjų Komisija, turėdama išimtinę kompetenciją vertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, laikydamasi tinkamo Sutarties pagrindinių taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymo principo, privalo atlikti kruopštų ir nešališką skundo, kuriame teigiama, kad pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, tyrimą. Iš to matyti, kad Komisija negali neapibrėžtam terminui atidėti išankstinio valstybės priemonių, sudarančių skundo pagrindą, tyrimo. Pagrįsta skundo tyrimo trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes ir visų pirma į jos kontekstą, skirtingus procedūros etapus, kurių Komisija privalo laikytis, ir į bylos sudėtingumą.
Laikotarpis, atitinkantis 38 mėnesius, nuo tada, kai Komisija sužinojo apie nagrinėjamas pagalbos schemas iki formalios tyrimo procedūros, nustatytos EB 88 straipsnio 2 dalyje, pradžios, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant taikytos minėtos schemos, atitinka protingą laikotarpį, kuris apima formalią tyrimo procedūrą, ir nėra teisinio saugumo pricipo ir todėl gero administravimo principo pažeidimas, nes, viena vertus, dėl aptariamų priemonių Komisija turėjo išsamiai išnagrinėti atitinkamus nacionalinės teisės aktus ir, kita vertus, procedūra užsitęsė bent jau iš dalies dėl nacionalinių valdžios institucijų veiksmų, kurios, be kita ko, prašė pratęsti atsakymams į Komisijos prašymus pateikti informaciją nustatytą terminą.
(žr. 296–309 punktus)
18. Teisėtais lūkesčiais pagalbos teisėtumo atžvilgiu galima remtis tik jei ši pagalba buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje numatytos procedūros. Iš tikrųjų paprastai rūpestingas ūkio subjektas ir regiono valdžios institucija turi įsitikinti, jog šios procedūros buvo laikytasi. Kadangi EB 88 straipsnyje nedaromas skirtumas tarp pagalbos schemų ir individualios pagalbos, šie principai taikytini ir pagalbos schemoms.
Vis dėlto neatmestina galimybė, kad neteisėtos pagalbos, nes apie ją nebuvo pranešta, gavėjai gali remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kurios teisėtai galėjo pagrįsti jų lūkesčius, jog ši pagalba yra teisėta, prieštaraudami jos grąžinimui.
(žr. 310–314 punktus)
19. Kontrolės valstybės pagalbos srityje procedūros trukmės pagrįstumas, nesvarbu, ar kalbama apie išankstinio tyrimo etapą, ar apie formalią tyrimo procedūrą, yra vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, be kita ko, į jos kontekstą, skirtingus Komisijos atliktus procedūros etapus, šalių elgesį per procedūrą, bylos sudėtingumą bei svarbą suinteresuotoms šalims.
Atsižvelgiant į kontekstą, nagrinėjamų priemonių sudėtingumą, bylos svarbą ir į tai, kad nacionalinės valdžios institucijos savo elgesiu bent jau iš dalies prisidėjo prie to, kad tyrimo procedūra užtruktų ilgiau, visa penkerių metų ir vieno mėnesio trukmės tyrimo procedūros, kurią sudarė 38 mėnesių išankstinio tyrimo etapas ir 23 mėnesių preliminaraus tyrimo procedūra, trukmė nėra nepagrįsta. Ši procedūros trukmė nėra išimtinė aplinkybė, galinti pagrįsti teisėtus lūkesčius dėl pagalbos teisėtumo.
(žr. 336–342, 347 punktus)
20. Neteisėtai suteiktos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos pripažinimo neteisėta pasekmė. Todėl neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos susigrąžinimas siekiant atkurti pirminę padėtį iš esmės nelaikytinas neproporcinga priemone atsižvelgiant į Sutarties nuostatų tikslus valstybės pagalbos srityje.
Grąžinimo atveju gavėjas praranda rinkoje gautą naudą, palyginti su savo konkurentais, ir atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis. Paprastai iš šios grąžinimo funkcijos, išskyrus išimtines aplinkybes, taip pat išplaukia, kad Komisija nepažeidžia savo diskrecijos, nurodydama valstybei narei susigrąžinti kaip neteisėtą pagalbą skirtas sumas, nes ji tik atkuria pirminę padėtį.
Žinoma, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią.
Vis dėlto neteisėtos pagalbos susigrąžinimas, kai juo siekiama atkurti pirminę padėtį, iš esmės neturi būti laikomas neproporcinga priemone Sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje tikslų atžvilgiu. Tokia priemonė, net jeigu ji įgyvendinama praėjus daug laiko po nagrinėjamos pagalbos suteikimo, nėra Bendrijos teisėje nenumatyta sankcija.
(žr. 372–375 punktus)