TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. birželio 22 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2001/23/EB – 3–5 straipsniai – Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių išlaikymas – Išimtys – Nemokumo procedūra – „pre‑pack“ procedūra – Tolesnė įmonės veikla“
Byloje C‑126/16
dėl Rechtbank Midden‑Nederland (Vidurio Nyderlandų teismas) 2016 m. vasario 24 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. vasario 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Federatie Nederlandse Vakvereniging,
Karin van den Burg‑Vergeer,
Lyoba Tanja Alida Kukupessy,
Danielle Paase‑Teeuwen,
Astrid Johanna Geertruda Petronelle Schenk
prieš
Smallsteps BV
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Vilaras, J. Malenovský (pranešėjas), M. Safjan ir D. Šváby,
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. sausio 18 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Federatie Nederlandse Vakvereniging, K. van den Burg‑Vergeer, L. T. A. Kukupessy, D. Paase‑Teeuwen ir A. J. G. P. Schenk, atstovaujamų advokato A. Simsek,
– Smallsteps BV, atstovaujamos advokatų B. F. H. Rumora‑Scheltema, H. T. ten Have ir R. J. van Galen,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer ir M. Bulterman,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir M. Kellerbauer,
susipažinęs su 2017 m. kovo 29 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, 2001, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 3–5 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Federatie Nederlandse Vakvereniging (toliau – FNV), Nyderlandų profesinių sąjungų organizacijos, ir Karin van den Burg‑Vergeer, Lyoba Tanja Alida Kukupessy, Danielle Paase‑Teeuwen ir Astrid Johanna Geertruda Petronelle Schenk ginčą su Smallsteps BV dėl darbo santykių perkėlimo į šią bendrovę konstatavimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyva 2001/23 buvo kodifikuota 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, 1977, p. 26), iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB (OL L 201, 1998, p. 88).
4 Direktyvos 2001/23 3 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Būtina garantuoti darbuotojų apsaugą pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtų apsaugotos jų teisės.“
5 Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:
„Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui.“
6 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui.“
7 Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.“
8 Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:
„1. Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas).
2. Jeigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti praktikuojant[i] nemokumo specialist[ė], numatyt[a] nacionalinės teisės aktuose), valstybė narė gali nustatyti, kad:
a) nepaisant 3 straipsnio 1 dalies, perdavėjo skolos, kurios [kurių] kyla iš darbo sutarčių arba darbo santykių ir kurios turi būti grąžintos iki perdavimo arba prieš pradedant nemokumo procedūras, perėmėjui neperduodamos, jeigu pagal tos valstybės narės įstatymus tokios procedūros suteikia apsaugą, kuri yra bent jau lygiavertė 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvoje 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo [(OL L 283, 1980, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217)] nurodytose situacijose taikomai apsaugai,
ir (arba) kad
b) perėmėjas, perdavėjas arba asmuo ar asmenys, vykdantys perdavėjo funkcijas, ir darbuotojų atstovai gali susitarti dėl darbuotojų įdarbinimo nuostatų ir sąlygų pakeitimų, kiek tai leidžia galiojanti teisė arba praktika, kurie skirti išsaugoti įdarbinimo galimybėms garantuojant įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies išlikimą.
3. Valstybė narė perdavimams gali taikyti 2 dalies b punktą, kai perdavėjas yra sunkioje ekonominėje padėtyje, kaip nurodoma nacionalinės teisės aktuose, jeigu tokią padėtį yra paskelbusi kompetentinga valstybinės valdžios institucija ir jai yra taikoma teisminė priežiūra, tačiau tik tuo atveju, jei tokios nuostatos nacionalinės teisės aktuose jau buvo priimtos iki 1998 m. liepos 17 d.
<…>
4. Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių.“
Nyderlandų teisė
9 Nuostatos, kuriomis nacionalinėje teisėje reglamentuojamos darbuotojų teisės, kai įmonės perduodamos, yra Burgerlijk Wetboek (Civilinis kodeksas) (toliau – BW) 7:662–7:666 straipsniai ir 7:670 straipsnio 8 dalis.
10 BW 7:662 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta:
„Šiame skyriuje:
a) perdavimas – perdavimas pagal susitarimą, susijungimo arba padalijimo atveju išlaikant ūkio subjekto tapatybę;
<…>“
11 BW 7:663 straipsnyje nustatyta konkrečiau:
„Perduodant įmonę, perėmėjui ex officio perduodamos teisės ir pareigos, kurių tuo metu kyla šios įmonės darbdaviui iš jo ir šioje įmonėje dirbančio darbuotojo sudarytos darbo sutarties. Tačiau per metus po perdavimo šis darbdavys ir perėmėjas solidariai pagal darbo sutartį vykdo pareigas, atsiradusias iki šio momento.“
12 BW 7:666 straipsnyje numatyta:
„7:662–7:665 straipsniai ir 7:670 straipsnio 8 dalis netaikoma įmonės perdavimui, jeigu:
a) darbdavys paskelbiamas bankrutuojančiu ir jei įmonė priklauso grupei <…>“
13 BW 7:670 straipsnyje nurodyta:
„<…>
8. Darbdavys negali nutraukti darbo sutarties su įmonėje dirbančiu darbuotoju, remdamasis šios įmonės perdavimu, nurodytu 7:662 straipsnio 2 dalies a punkte;
<…>“
14 Nuo 2012 m. daug Nyderlandų teismų taiko pre‑pack. Tai yra su aktyvais susijusi procedūra, parengiama prieš paskelbiant bankrotą, padedant prižiūrimam administratoriui, ir jis šią procedūrą vykdo iš karto vos paskelbus bankrotą. Vykstant šiai pre‑pack procedūrai, šis teismas taip pat paskiria prižiūrintį teisėją.
15 Iki šiol Nyderlanduose nei parengiamasis etapas, nei pati pre‑pack procedūra įstatymu nereglamentuoti, bet yra taikomi praktiškai.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
16 Iki bankroto Estro Groep BV buvo didžiausia vaikų priežiūros įstaigas valdanti bendrovė Nyderlanduose. Iš viso Nyderlandų teritorijoje jai priklausė 380 įstaigų ir joje dirbo apie 3 600 darbuotojų.
17 Nuo 2013 m. lapkričio mėn. buvo galima numatyti, kad, negavusi naujo finansavimo, Estro Groep 2014 m. vasarą nebegalės įvykdyti savo įsipareigojimų.
18 Ieškodama tokio finansavimo, Estro Groep pirmiausia susitarė su savo pagrindiniais kreditoriais ir akcininkais, taip pat su kitais kreditoriais, kad gaus naują finansavimą. Vis dėlto šis susitarimas pavadinimu „A planas“ nedavė naudos.
19 Tuo pačiu metu, kai vyko derybos dėl A plano, Estro Groep parengė alternatyvų planą pavadinimu „Projektas Butterfly“. Pagal šį planą buvo numatyta atgaivinti didelę įmonės Estro Groep dalį pritaikius pre‑pack procedūrą. Šis gaivinimas turėjo būti atliekamas atgaivinant 243 centrus iš 380, išlaikant darbe maždaug 2 500 darbuotojų iš apie 3 600 ir išlaikant paslaugų tęstinumą visose įstaigose iki 2014 m. liepos mėn.
20 Įgyvendindama projektą Butterfly, Estro Groep kaip su potencialia pirkėja susisiekė tik su H.I.G Capital, savo pagrindinės akcininkės Bayside Capital seserine bendrove. Nebuvo nagrinėjama jokia kita galimybė.
21 2014 m. birželio 5 d. Estro Groep kreipėsi į rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai), prašydama paskirti prižiūrimą administratorių. Jis buvo paskirtas 2014 m. birželio 10 d.
22 2014 m. birželio 20 d. buvo įsteigta Smallsteps B.V., kuri, kaip gaivinimui skirta įmonė, įgyvendinant projektą Butterfly, H.I.G.Capital naudai perimtų didžiąją Estro Groep vaikų priežiūros centrų dalį.
23 2014 m. liepos 3 d. visi Estro Groep darbuotojai gavo elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, kad prašymas paskelbti bankrotą bus pateiktas 2014 m. liepos 4 d. ir kad darbuotojai galbūt bus pakviesti į susirinkimą prieš pateikiant šį prašymą.
24 2014 m. liepos 4 d. Estro Groep pateikė rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas) prašymą dėl mokėjimo atidėjimo. 2014 m. liepos 5 d. šis prašymas pakeistas prašymu paskelbti bankrotą, jis paskelbtas tą pačią dieną.
25 Vis dar tą pačią 2014 m. liepos 5 d. administratorius ir Smallsteps susitarė dėl pre‑pack procedūros, pagal kurią Smallsteps nusipirko maždaug 250 įstaigų ir įsipareigojo bankroto dieną pasiūlyti darbą beveik 2 600 Estro Groep darbuotojų.
26 2014 m. liepos 7 d. administratorius atleido visus Estro Groep darbuotojus. Smallsteps pasiūlė sudaryti naujas darbo sutartis beveik 2 600 Estro Groep dirbusių darbuotojų, o daugiau nei tūkstantis jų buvo galiausiai atleista.
27 FNV ir keturios bendraieškės, kurios dirbo Smallsteps perimtuose centruose, bet kurioms paskelbus Estro Groep bankrotą nebuvo pasiūlyta naujų darbo sutarčių, pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuriame iš esmės prašė konstatuoti, kad Direktyva 2001/23 taikoma pre‑pack procedūrai, dėl kurios susitarė Estro Groep ir Smallsteps, ir kad todėl šias keturias bendraieškes reikia laikyti nuo šiol dirbančiomis bendrovei Smallsteps, išlaikant jų darbo sąlygas. Subsidiariai jos prašė konstatuoti, kad BW 7:662 ir paskesni straipsniai taikomi, nes įmonė buvo perduota iki Estro Groep bankroto paskelbimo dienos. Smallsteps ginčija ieškovių reikalavimus.
28 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Midden‑Nederland (Vidurio Nyderlandų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Nyderlandų bankroto procedūra, kai perduodama įmonė, kurios bankrotas paskelbtas taikant teismo prižiūrimą, aiškiai įmonės (jos dalių) tolesniam išlaikymui skirtą pre‑pack procedūrą, suderinama su Direktyvos 2001/23 tikslu ir prasme ir ar šiuo atveju BW 7:666 straipsnio 1 dalies a punktas (dar vis) atitinka šią direktyvą?
2. Ar Direktyva 2001/23 taikytina tuomet, kai teismo paskirtas „prižiūrimas administratorius“ jau prieš bankrotą informuojamas apie skolininko situaciją ir patikrina galimos naujos įmonės veiklos, vykdytinos trečiojo asmens, atgaivinimo galimybes ir kartu pasiruošia veiksmams, kurie turi būti atliekami iškart po bankroto, kad šis gaivinimas įvyktų perdavus turtą, ir kuriais skolininko įmonė arba jos dalis perduodama vykstant bankrotui arba iškart po jo ir veikla, visa arba jos dalis, tęsiama (praktiškai) nepertraukiamai?
3. Ar šiuo klausimu yra skirtumas, ar įmonės išlaikymas yra pagrindinis pre‑pack procedūros tikslas, ar (prižiūrimas) administratorius, vykdydamas pre‑pack procedūrą ir parduodamas turtą taikant „toliau veikiančios įmonės“ principą iškart po bankroto, visų pirma siekia padidinti dėl perkėlimo gautas pajamas visiems kreditoriams ir ar valia dėl turto perdavimo, kuris įforminamas arba įvykdomas po bankroto, suderinama taikant pre‑pack procedūrą (įmonės išlaikymas) prieš bankrotą? Kaip reikia tai vertinti, kai siekiama ne tik išlaikyti įmonę, bet ir padidinti dėl perkėlimo gautas pajamas?
4. Ar siekiant taikyti Direktyvą 2001/23 ir ja paremtus BW 7:662 ir paskesnius straipsnius įmonės perdavimo momentas nustatomas per vykdant įmonės bankrotą atliekamą pre‑pack prieš bankrotą faktiškai suderinus valią dėl įmonės perdavimo, o gal šis momentas apibrėžiamas data, kai pardavėjas faktiškai perduoda pirkėjui darbdavio, atsakingo už nagrinėjamo ūkio subjekto veiklą, statusą?“
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
29 Paskelbus generalinio advokato išvadą, Smallsteps paprašė (dokumentas Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktas 2017 m. balandžio 25 d.) galimybės į ją sureaguoti, jei reikia, atnaujinus žodinę proceso dalį. Grįsdama šį prašymą Smallsteps iš esmės tvirtina, kad generalinio advokato išvadoje yra nesusipratimų dėl pre‑pack procedūros.
30 Šiuo klausimu dar reikia priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente suinteresuotiesiems asmenims, nurodytiems šio statuto 23 straipsnyje, nenumatyta galimybė pateikti atsiliepimų į generalinio advokato išvadą (žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 30 punktą).
31 Pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją pagrindžiantys motyvai (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Banif Plus Bank, C‑312/14, EU:C:2015:794, 33 punktas).
32 Todėl šalies nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės dalies atnaujinimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 26 punktą).
33 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį šis teismas bet kuriuo momentu, išklausęs generalinį advokatą, gali priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo, jeigu jis mano, kad nepakanka informacijos arba kad byla turi būti sprendžiama remiantis suinteresuotųjų asmenų nesvarstytu argumentu (žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Pesce ir kt., C‑78/16 ir C‑79/16, EU:C:2016:428, 27 punktą).
34 Šioje byloje Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, kurios reikia sprendimui priimti.
35 Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmų trijų klausimų
36 Visų pirma primintina, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti nagrinėjamą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Município de Palmela, C‑144/16, EU:C:2017:76, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Šioje byloje pirmi trys klausimai, kuriuos reikia nagrinėti kartu, turi būti suprantami taip, kad siekiama sužinoti, ar Direktyva 2001/23, ypač jos 5 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad darbuotojų apsauga, užtikrinama pagal šios direktyvos 3 ir 4 straipsnius, turi būti išlaikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai įmonė perduodama paskelbus bankrotą taikant pre‑pack procedūrą, parengtą prieš šį paskelbimą ir įvykdytą tuoj pat po bankroto paskelbimo, pagal kurią, be kita ko, teismo paskirtas „prižiūrimas administratorius“ nagrinėja galimos šios įmonės tolimesnės veiklos, vykdytinos trečiojo asmens, galimybes ir pasirengia iškart po bankroto paskelbimo imtis veiksmų siekiant taip tęsti šios įmonės veiklą ir, be to, ar šiuo klausimu yra svarbu, kad pre‑pack procedūros tikslas yra ir tęsti nagrinėjamos įmonės veiklą, ir padidinti visų šios įmonės kreditorių dėl perdavimo gautas pajamas.
38 Visų pirma reikia nurodyti, kad pagal Direktyvos 2001/23 3 konstatuojamąją dalį šia direktyva siekiama apsaugoti darbuotojus, pirmiausia užtikrinant, kad būtų išlaikytos jų teisės pasikeitus darbdaviui.
39 Šiuo tikslu šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių įmonės perdavimo dieną, dėl šio fakto yra perduodamos perėmėjui. Remiantis minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, darbuotojams suteikiama apsauga nuo to, kad perdavėjas ar perėmėjas atleistų iš darbo vien dėl tokio perdavimo.
40 Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje nukrypstant nustatyta, kad minėtuose 3 ir 4 straipsniuose nustatyta apsaugos sistema netaikoma perdavus įmones šioje nuostatoje įtvirtintomis sąlygomis, nebent valstybės narės nustato kitaip.
41 Taigi šio 5 straipsnio 1 dalis, kiek pagal ją darbuotojų apsaugos sistema iš principo netaikoma tam tikrais įmonės perdavimo atvejais ir netaikomas pirma nurodytas pagrindinis Direktyvos 2001/23 tikslas, turi būti aiškinama griežtai (dėl Direktyvos 77/187, iš dalies pakeistos Direktyva 98/50, 3 straipsnio 3 dalies žr. 2002 m. birželio 4 d. Sprendimo Beckmann, C‑164/00, EU:C:2002:330, 29 punktą).
42 Nors iš pačios Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio pradžios formuluotės matyti, kad aplinkybėmis, kurios pateisina šios nuostatos taikymą, valstybės narės gali taikyti šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose nustatytą darbuotojų apsaugos sistemą pagrindinėje byloje, nagrinėjama valstybė narė vis dėlto nepasinaudojo tokia galimybe, kaip patvirtino Nyderlandų vyriausybė per teismo posėdį.
43 Tuo remiantis, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis, kiek ja leidžiama nukrypti nuo darbuotojų apsaugos sistemos, taikoma tokioje byloje kaip pagrindinė, bet su sąlyga, kad procedūra atitiks šioje nuostatoje nustatytas sąlygas.
44 Šiuo atžvilgiu Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje kumuliatyviai nustatyta, kad perdavėjui turi būti taikoma bankroto arba kita panaši nemokumo procedūra. Be to, ši procedūra turi būti pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą, ir ją turi prižiūrėti kompetentinga valdžios institucija.
45 Visų pirma kalbant apie sąlygą, pagal kurią pardavėjui turi būti taikoma bankroto arba kita panaši nemokumo procedūra, pasakytina, kad, remiantis griežto aiškinimo reikalavimu, primintu šio sprendimo 41 punkte, ši procedūra negali laikoma apimančia bankroto rengimo procedūrą, kurią užbaigus jis vis dėlto nepaskelbiamas, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 76 punkte.
46 Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 14 punkto matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama pre‑pack procedūra iš tiesų parengta prieš paskelbiant bankrotą ir įvykdyta po jo. Todėl tokia procedūra, iš tikrųjų apimanti bankrotą, gali būti priskiriama prie „bankroto procedūros“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį.
47 Antra, pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad bankroto arba kita panaši nemokumo procedūra būtų pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą. Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, aišku, kad šios sąlygos neatitinka procedūra, kuria siekiama tęsti nagrinėjamos įmonės veiklą (šiuo tikslu žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo d’Urso ir kt., C‑362/89, EU:C:1991:326, 31 ir 32 punktus ir 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Spano ir kt., C‑472/93, EU:C:1995:421, 25 punktą).
48 Kalbant apie šių dviejų rūšių procedūrų skirtumus, konstatuotina, kad, kaip nustatė generalinis advokatas savo išvados 57 ir 58 punktuose, procedūros tikslas yra tęsti veiklą, jeigu ja siekiama išsaugoti įmonės arba jos gyvybingos dalies veikimą. O procedūros, kuria siekiama likviduoti turtą, tikslas yra patenkinti daugiau visų kreditorių reikalavimų. Nors neatmetama, kad šie du nurodytos procedūros tikslai gali tam tikra prasme sutapti, procedūros, kuria siekiama tęsti įmonės veiklą, pagrindinis tikslas bet kokiu atveju yra nagrinėjamos įmonės apsauga.
49 Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pre‑pack procedūros, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tikslas yra kuo išsamiau pasirengti įmonės perdavimui, kad būtų galima greitai atgaivinti gyvybingas įmonės dalis po bankroto paskelbimo, siekiant išvengti pertraukimo, kuris įvyktų brutaliai perdavus šią įmonę bankroto paskelbimo dieną, išsaugant šios įmonės vertę ir darbo vietas.
50 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktą patikrinimą, reikia konstatuoti: kadangi tokia procedūra nesiekiama galutinai likviduoti įmonę, ja siekiami ekonominiai ir socialiniai tikslai negali nei paaiškinti, nei pateisinti to, kad, kai perduodama visa nagrinėjama įmonė arba jos dalys, jos darbuotojai netenka jiems pagal Direktyvą 2001/23 pripažįstamų teisių (pagal analogiją žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Spano ir kt., C‑472/93, EU:C:1995:421, 28 ir 30 punktus).
51 Atsižvelgus į tai, kas konstatuota šio sprendimo 48 punkte, vien tai, kad pre‑pack procedūra gali būti siekiama ir patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų, negali jos pakeisti į procedūrą, pradedamą siekiant likviduoti perdavėjo turtą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį.
52 Tuo remiantis, tokią procedūrą reikia laikyti turinčia pagrindinį tikslą išsaugoti bankrutuojančią įmonę, net jeigu ji nepatenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies taikymo sritį pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą jurisprudenciją.
53 Trečia, dėl sąlygos, pagal kurią Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą turi prižiūrėti valdžios institucija, reikia nurodyti, kad pre‑pack procedūros stadija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri vyksta prieš paskelbiant bankrotą, neturi teisinio pagrindo nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose.
54 Taigi dėl šios priežasties ši procedūra vykdoma ne tik prižiūrint teismui, bet, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, jai vadovauja įmonės vadovybė: ji veda derybas ir priima sprendimus dėl bankrutuojančios įmonės pardavimo.
55 Prižiūrimas administratorius ir prižiūrintis teisėjas, nors ir paskirti teismo bankrutuojančios įmonės prašymu, formaliai neturi jokių įgaliojimų. Todėl jiems netaikoma valdžios institucijos priežiūra.
56 Be to, kadangi labai greitai pradėjus bankroto procedūrą administratorius prašo prižiūrinčio teisėjo leidimo perduoti įmonę ir jį gauna, šis teisėjas turi būti informuotas ir iš esmės neprieštarauti dėl šio perdavimo prieš paskelbiant bankrotą.
57 Taigi, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 82 punkte, dėl tokio veikimo būdo bet kokia galima kompetentingos valdžios institucijos atliekama bankroto procedūros priežiūra gali visiškai netekti prasmės ir todėl neatitikti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 punkte nustatytos tokios institucijos priežiūros sąlygos.
58 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pre‑pack procedūra, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, neatitinka visų Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, todėl negalima nukrypti nuo šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose numatytos apsaugos sistemos.
59 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmus tris pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2001/23, ypač jos 5 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad darbuotojų apsauga, užtikrinama pagal šios direktyvos 3 ir 4 straipsnius, turi būti išlaikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai įmonė perduodama paskelbus bankrotą taikant pre‑pack procedūrą, parengtą iki šio paskelbimo ir įvykdytą tuoj pat po bankroto paskelbimo, pagal kurią, be kita ko, teismo paskirtas „prižiūrimas administratorius“ nagrinėja galimos šios įmonės tolimesnės veiklos, vykdytinos trečiojo asmens, galimybes ir pasirengia iškart po bankroto paskelbimo imtis veiksmų siekiant taip tęsti šios įmonės veiklą ir, be to, kad šiuo klausimu nėra svarbu, jog šios procedūros tikslas yra ir padidinti visų nagrinėjamos įmonės kreditorių dėl perdavimo gautas pajamas.
Dėl ketvirtojo klausimo
60 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmus tris klausimus, nereikia atsakyti į ketvirtąjį klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
61 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, ypač jos 5 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad darbuotojų apsauga, užtikrinama pagal šios direktyvos 3 ir 4 straipsnius, turi būti išlaikoma tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai įmonė perduodama paskelbus bankrotą taikant pre‑pack procedūrą, parengtą iki šio paskelbimo ir įvykdytą tuoj pat po bankroto paskelbimo, pagal kurią, be kita ko, teismo paskirtas „prižiūrimas administratorius“ nagrinėja galimos šios įmonės tolimesnės veiklos, vykdytinos trečiojo asmens, galimybes ir pasirengia iškart po bankroto paskelbimo imtis veiksmų siekiant taip tęsti šios įmonės veiklą ir, be to, kad šiuo klausimu nėra svarbu, kad šios procedūros tikslas yra ir padidinti visų nagrinėjamų įmonės kreditorių dėl perdavimo gautas pajamas.
Parašai.