EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. gruodžio 11 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Personalo atstovavimas – Personalo komitetas – Rinkimai į personalo komitetą – Europos Parlamento personalo atstovavimo taisyklės – Rinkimų komisijos kompetencija – Skundo pateikimo rinkimų komisijai procedūra – Rinkimų rezultatų paskelbimas – Rinkimų komisijai pateiktas skundas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalis – Skundo nepateikimas pirma paskyrimų tarnybai – Tiesioginis kreipimasis į Tarnautojų teismą – Nepriimtinumas“
Byloje F‑31/14
dėl ieškinio, pareikšto pagal SESV 270 straipsnį, EAEB sutarčiai taikomą pagal jos 106a straipsnį,
Philippe Colart, Europos Parlamento pareigūnas, gyvenantis Bastonėje (Belgija), ir kiti ieškovai, kurių vardai ir pavardės nurodytos priede, atstovaujami advokatės A. Salerno,
ieškovai,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą O. Caisou-Rousseau ir S. Alves,
atsakovą,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė M. I. Rofes i Pujol, teisėjai K. Bradley ir J. Svenningsen (pranešėjas),
posėdžio sekretorė X. Lopez Bancalari, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. rugsėjo 30 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškinyje, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2014 m. kovo 29 d., Ph. Colart ir kiti ieškovai, kurių vardai ir pavardės nurodytos priede, prašo panaikinti rinkimų į Europos Parlamento personalo komitetą rezultatus, kuriuos 2013 m. lapkričio 28 d. paskelbė ir pranešė rinkimų komisija, o vėliau, atmetusi ieškovų skundą, paliko juos galioti.
Teisinis pagrindas
Pareigūnų tarnybos nuostatai
2 Byloje taikytinos redakcijos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 9 straipsnyje nustatyta:
„1. Turi būti įsteigta:
a) kiekvienoje institucijoje:
– Personalo komitetas, kurį gali sudaryti įvairių darbo vietų skyriai,
<…>
kuris atlieka šiomis Tarnybos nuostatomis [šiais Tarnybos nuostatais] jam priskirtas funkcijas.
2. Pagal [Pareigūnų tarnybos nuostatų] II priedo nuostatas kiekviena institucija nustato institucijų sudėtį ir darbo procedūrą [tokio organo sudėtį ir darbo tvarką].
<…>“
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio antroje pastraipoje numatyta:
„Rinkimų į Personalo komitetą (jei jis nėra suskirstytas į vietinius padalinius) arba į jo vietinį padalinį (jei Personalo komitetas yra suskirstytas į vietinius padalinius) procedūras nustato atitinkamoje darbovietėje dirbančių institucijos pareigūnų visuotinis susirinkimas. Tačiau institucija gali nuspręsti, kad rinkimų sąlygas reikia nustatyti pagal institucijos darbuotojų pageidavimus, išreikštus visuotiniu balsavimu. <…>“
Parlamento personalo atstovavimo taisyklės
4 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedą Parlamento personalo komitetas 2012 m. vasario 6 d. priėmė personalo atstovavimo taisykles (toliau – PAT) ir jas 2012 m. balandžio 4 d. visuotiniu balsavimu patvirtino šios institucijos personalas.
5 PAT 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. [Darbuotojų] visuotinis susirinkimas[, kuriame dalyvauja visi Personalo komiteto rinkėjai,] vadovaudamasis bendru siūlymu pateiktais sąrašais, kuriuose yra bent vieną atstovą kadenciją baigiančiame Personalo komitete, paskiria bent po vieną nuolatinį rinkimų komisijos narį ir tris pavaduojančius komisijos narius iš kiekvieno sąrašo rinkėjų išrinktų asmenų.
2. Rinkimų komisijos nariai, tiek nuolatiniai, tiek pavaduojantys, negali kartu būti Personalo komiteto nariais ir kandidatais į Personalo komitetą. <…>“
6 PAT 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta: „[rinkimų] komisiją sudaro nuolatiniai nariai“ ir ji „atsako už Personalo komiteto rinkimų ir kitų rinkimų, visuotinių balsavimų ir konsultacijų, kurie rengiami pagal šias taisykles, organizavimą ir eigą“.
7 PAT 26 straipsnyje nustatyta:
„1. Rinkimų procedūras rengia rinkimų komisija.
2. Rinkimų komisijai suteikiamas ne mažiau kaip [40] darbo dienų laikotarpis rinkimams surengti.
3. Rinkimų komisijos prašymu [Parlamento] generalinis sekretorius gali paskirti du stebėtojus (vienas iš jų – teisės tarnybos atstovas) dalyvauti rinkimų komisijos posėdžiuose, kuriuose ji svarsto Personalo komiteto rinkimų klausimus.“
8 PAT 39 straipsnyje numatyta:
„1. Rinkimų komisija, suskaičiavusi balsus, patvirtina ir paskelbia išrinktų atstovų sąrašą.
2. Neišrinkti kiekvieno sąrašo kandidatai įrašomi į protokolą atsižvelgiant į surinktų balsų skaičių.
3. Rinkimų komisija parengia rinkimų protokolą per ne daugiau kaip [25] darbo dienas nuo išrinktų atstovų sąrašo paskelbimo, prieš tai išnagrinėjusi visus skundus, numatytus šių taisyklių 42 straipsnyje, jeigu tokių yra.
4. Ji perduoda išrinktų atstovų sąrašo ir protokolo kopiją [Parlamento] generaliniam sekretoriui ir vyriausiam išrinktam nariui ir paskelbia šiuos dokumentus rinkimų komisijos intraneto tinklapyje.“
9 Pagal PAT 41 straipsnį:
„Rinkimų komisija vienintelė nagrinėja ginčus ar skundus dėl Personalo komiteto rinkimų organizavimo. Jos sprendimai gali būti skundžiami Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Skundai turi būti pateikti raštu rinkimų komisijai ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo skundžiamo sprendimo ar akto įteikimo dienos. Rinkimų komisija atsako į šiuos skundus per dešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.“
10 PAT 42 straipsnyje nustatyta:
„Skundai dėl rinkimų eigos pateikiami raštu rinkimų komisijai ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų po išrinktų atstovų sąrašo paskelbimo. Rinkimų komisija atsako į šiuos skundus per dešimt darbo dienų nuo skundo gavimo.“
11 PAT 45 straipsnyje numatyta, kad pasiūlymus peržiūrėti PAT gali pateikti Personalo komitetas arba tokie pasiūlymai gali būti nurodyti prašyme, kurį turi pasirašyti ne mažiau kaip 200 rinkėjų; jeigu šiems pasiūlymams pritaria visuotinis susirinkimas, jie per dvidešimt darbo dienų teikiami rinkėjams tvirtinti surengiant visuotinį balsavimą.
12 PAT 47 straipsnyje nurodyta, kad „[šių] taisyklių, deponuotų 2012 m. birželio 20 d. [Parlamento] generaliniam sekretoriui, kopija perduodama [Parlamento] pirmininkui ir biurui <…>“.
Faktinės bylos aplinkybės
13 2013 m. ieškovai priklausė profesinei sąjungai „Solidarité pour les agents et fonctionnaires européens“ (toliau – SAFE). Ph. Colart ir Ph. Vienne ėjo atitinkamai pirmininko ir politinio sekretoriaus pareigas.
14 Po 2013 m. birželio 21 d. įvykusio neeilinio visuotinio SAFE narių susirinkimo šios profesinės sąjungos viduje kilo ginčas dėl jos vykdomojo komiteto sudėties. SAFE 9 narių grupė, kuriai vadovavo Ph. Colart (toliau – Colart ir kt.), kaip ir kita SAFE narių grupė, kuriai vadovavo P. Ciuffreda, reikalavo pripažinti, kad jie yra teisėti minėtos profesinės sąjungos atstovai. Šios dvi SAFE narių grupės nesutarė dėl to, kam suteiktina prieiga prie elektroninio pašto dėžutės, kuria Parlamentas leido naudotis SAFE; šiuo klausimu jų nuomonės išsiskyrė ir Sąjungos teisme (žr. Nutartį Colart ir kt. / Parlamentas, F‑87/13, EU:F:2014:53), ir Liuksemburgo teismuose.
15 Artėjant rinkimams į Parlamento personalo komitetą, kurie turėjo įvykti 2013 m. rudenį, Colart ir kt. galiausiai nusprendė nedalyvauti juose kaip SAFE kandidatai, kol nebus išspręstas tarp jų ir kitos SAFE grupės, kuriai paskutiniu metu vadovavo S. Guccione (toliau – Guccione ir kt.), kilęs ginčas. 2013 m. rugsėjo 20 d. Colart ir kt. pateikė rinkimų komisijai dalyvauti minėtuose rinkimuose skirtą sąrašą SAFETY (toliau – sąrašas SAFETY) ir tos pačios dienos elektroniniame laiške, adresuotame rinkimų kolegijos pirmininkui, rinkimų komisiją įspėjo apie pasekmes, kurių kiltų, jeigu S. Guccione vadovaujamų kandidatų sąraše (toliau – sąrašas SAFE) būtų, kaip nurodo Colart ir kt., neteisėtai ir apgaulingai naudojamas pavadinimas SAFE. Ieškovai tvirtina, kad Colart ir kt. „elgėsi apdairiai ir protingai, iš esmės siekdami „nesuteršti“ demokratinio rinkimų proceso, o tai būtų padaryta, jeigu rinkimų komisija tuo pačiu metu gautų du sąrašus, kuriuos teikiant būtų tvirtinama, kad juose [teisėtai] naudojamas pavadinimas SAFE; kartu [dėl to] <…> kiltų pavojus, kad paeiliui bus pradėti teismo [procesai], o tai sutrikdytų rinkimų kalendorių“.
16 2013 m. rugsėjo 25 d. rinkimų komisijai paskelbus kandidatų dalyvauti Personalo komiteto rinkimuose sąrašus, Colart ir kt. nusiuntė S. Guccione ir kt., nurodžiusiems, kad jie yra sąrašo SAFE kandidatai, elektroninį laišką siekdami pastaruosius informuoti, kad Colart ir kt. priklauso Vidaus rinkos derinimo tarnyboje (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) įregistruotas logotipas SAFE ir kad atitinkamai, jeigu Guccione ir kt. šiuo logotipu naudosis, Colart ir kt. pareikš jiems teisme ieškinį dėl žalos, susijusios su tokiu neteisėtu logotipo naudojimu, atlyginimo.
17 2013 m. spalio 10 d. Parlamentas suteikė Colart ir kt. teisę naudoti elektroninio pašto dėžutę, pavadintą SAFETY.
18 Pirmasis rinkimų į Personalo komitetą turas vyko 2013 m. spalio 14–23 d. Antrasis rinkimų turas buvo surengtas 2013 m. lapkričio 18–27 d.
19 2013 m. lapkričio 28 d. rinkimų komisijai paskelbus rinkimų į Parlamento personalo komitetą rezultatus, Ph. Colart, kaip „už sąrašą SAFETY atsakingas asmuo“, 2013 m. gruodžio 12 d. pateikė šiai komisijai „pagal [PAT] 42 straipsnį skundą dėl rinkimų rezultatų <…>“. Šio skundo kopija buvo išsiųsta, be kita ko, ir Parlamento pirmininkui bei šios institucijos generaliniam sekretoriui. Skunde Ph. Colart, išreikšdamas poziciją sąraše SAFETY nurodytų kandidatų vardu, kaltino rinkimų komisija tuo, kad ši nesiėmė jokių priemonių, neatsakė į jo 2013 m. rugsėjo 20 d. laišką ir net neaptarė klausimo dėl pavadinimo SAFE naudojimo rinkimuose. Taip pat jis ginčijo keturių vietų iš šešių, kurias turi užimti Liuksemburge (Liuksemburgas) dirbantys pareigūnai arba tarnautojai, skyrimą sąraše SAFE esantiems asmenims, kuriems vadovavo S. Guccione.
20 Skunde, kurį sąraše SAFETY nurodytų kandidatų vardu pateikė rinkimų komisijai, Ph. Colart pirmiausia reikalavo „paprasčiausiai pripažinti rinkimus negaliojančiais, nes nebuvo užtikrintas sąžiningas balsavimas ir buvo naudojamasi nesąžiningais metodais ir priemonėmis“. Papildomai, pabrėždamas, kad rinkimų komisijai vadovavo Guccione ir kt. grupės, kuri pasiskelbė esanti SAFE vykdomojo komiteto teisėtų narių grupė, narys, būtent N. Tilotta, Ph. Colart sąraše SAFETY nurodytų kandidatų vardu prašė iš naujo suskaičiuoti balsavimo biuletenius rankiniu būdu. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad buvo padaryta pažeidimų atidarant urnas po pirmojo rinkimų turo ir užrakinant tariamai saugias sales, kuriose vyko balsavimas; taip pat jis išreiškė abejonių dėl rezultatų tikrumo atsižvelgiant į tai, kad tarp 29 į Personalo komitetą išrinktų asmenų, viena vertus, nebuvo nė vieno kandidato iš Vertimo generaliniame direktorate dirbančių asmenų, nors šiame direktorate dirba 20 % visų Parlamento darbuotojų, ir, kita vertus, tik šeši išrinkti asmenys dirba Liuksemburge.
21 2013 m. gruodžio 19 d. raštu (toliau – 2013 m. gruodžio 19 d. rinkimų komisijos sprendimas arba sprendimas atmesti rinkimų komisijai pateiktą skundą) rinkimų komisija atsakė į Ph. Colart kaip už sąrašą SAFETY atsakingo asmens skundą ir konkrečiai nurodė, kad, nesant privalomo teismo sprendimo dėl pavadinimo SAFE naudojimo, ji privalėjo leisti naudoti visų sąrašų, kuriuos pateikė už juos atsakingi asmenys, pavadinimus, juo labiau kad nusprendę pateikti sąrašą pavadinimu SAFETY Colart ir kt. pašalino bet kokią suklaidinimo riziką, kuri galėtų kilti, jeigu tuo pačiu metu rinkėjams būtų pateikti du sąrašai, kuriuose būtų naudojamas tas pats pavadinimas.
22 Kiek tai susiję su atiduotų balsų tikrumu, rinkimų komisija Ph. Colart nurodė, kad tuščių balsavimo biuletenių skaičius buvo sistemingai tikrinamas ir prieš atidarant balsavimo biurus, ir juos uždarant; beje, jų apsaugai naudoti elektroniniai užraktai ir nebuvo konstatuota jokia klaida. Tuo remiantis galima atmesti įtarimus dėl to, kad urnos galėjo būti atidarytos ir į jas galėjo būti sudėti balsavimo biuleteniai, kurie pakeitė anksčiau į urnas įmestus balsavimo biuletenius.
23 Kiek tai susiję su prašymu iš naujo suskaičiuoti balsavimo biuletenius, rinkimų komisija Ph. Colart nurodė, kad ji vieningai nusprendė neatlikti tokio naujo skaičiavimo, nes nebuvo pateiktas joks pagrįstas įrodomąją galią turintis tokį veiksmą galintis pateisinti argumentas.
24 Galiausiai, kiek tai susiję su rinkimų rezultatais, rinkimų komisija pažymi, kad jai nepriklauso atlikti politinės analizės ir juo labiau komentuoti išrinktų asmenų priklausomybės vienam ar kitam Parlamento generaliniam direktoratui. Dėl Liuksemburge darbo vietą turinčių išrinktų asmenų skaičiaus rinkimų komisija nurodė, kad jis visiškai atitinka PAT nustatytą minimalų skaičių.
Šalių reikalavimai ir procesas
25 Ieškovai Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti 2013 m. rudenį vykusių Personalo komiteto rinkimų rezultatus, kurie buvo oficialiai paskelbti 2013 m. lapkričio 28 d.,
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
26 Parlamentas Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – atmesti jį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
27 Tarnautojų teismas ėmėsi proceso organizavimo priemonių ir 2014 m. rugsėjo 15 d. laišku pateikė šalims klausimus, o jos tinkamai į juos atsakė per nurodytą terminą.
28 Ieškovai paaiškino, kad paskelbus rinkimų rezultatus jie nesikreipė į paskyrimų tarnybą ir kad tam tikrus asmenis, įgaliotus veikti paskyrimų tarnybos vardu, jie nurodė šalia skundo adresato, t. y. rinkimų komisijos, tik dėl skaidrumo ir mandagumo. Jie taip pat patvirtino, kad sprendimas, kurį jie prašė panaikinti, yra sprendimas paskelbti rinkimų rezultatus, nes, kaip jie teigia, 2013 m. gruodžio 19 d. rinkimų komisijos sprendimu buvo tik patvirtinti 2013 m. lapkričio 28 d. paskelbti rezultatai.
29 Be to, ieškovai nurodė, kad po 2013 m. gruodžio 19 d. rinkimų komisijos sprendimo jie nesikreipė į paskyrimų tarnybą su klausimu dėl skundo pateikimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį tikslingumo; viena vertus, tokio skundo pateikimas būtų nenaudingas, nes paskyrimų tarnybai rinkimų komisija nėra pavaldi, taigi, iš principo ji negali pakeisti šios komisijos sprendimų. Kita vertus, remdamiesi tuo, kaip supranta PAT 41 straipsnį, ir manydami, kad paskyrimų tarnyba iš principo neturi teisės kištis į Personalo komiteto rinkimų procesą, ieškovai manė, kad pagal PAT 41 straipsnį Tarnautojų teismas turėjo jurisdikciją tiesiogiai vertinti rinkimų komisijos sprendimų teisėtumą.
30 Ieškovai pripažino, kad pagal teismo praktiką paskyrimų tarnyba, nors rinkimų komisija ir nėra jai pavaldi, gali ar net privalo imtis veiksmų, kad pakeistų minėtos komisijos sprendimus, kai paaiškėja, kad jie neteisėti, vis dėlto jie laikėsi pozicijos, kad „teismo praktika turi pasikeisti ir joje turi būti nurodyta, kad paskyrimų tarnyba visiškai negali kištis į rinkimų procesą“.
31 Parlamentas savo ruožtu Tarnautojų teismui patvirtino, kad nedelegavo rinkimų komisijai jokios sprendimų priėmimo teisės, t. y. teisės priimti sprendimus paskyrimų tarnybos vardu ir dėl jos interesų. Konkrečiai kalbant, kompetencija priimti sprendimus dėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateiktų skundų suteikta išimtinai Parlamento biurui, pirmininkui ir generaliniam sekretoriui.
32 Parlamentas, nurodęs, kad savo darbuotojų atskirai neinformavo apie tai, jog personalo atstovavimo organai, priimdami aktus, kokie yra PAT, negali nukrypti nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų normos, kaip antai Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies, Tarnautojų teismą informavo, kad, kreipęsi į rinkimų komisiją su skundu pagal PAT 41 straipsnį, kiti kandidatai 2013 m. rudenį vykusiuose rinkimuose į Personalo komitetą 2014 m. vasario 28 d. pateikė paskyrimų tarnybai skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį; šį skundą paskyrimų tarnyba atmetė 2014 m. birželio 18 d. sprendimu.
33 Parlamentas pažymėjo, kad pagal teismo praktiką paskyrimų tarnyba privalo net ex officio imtis veiksmų, kai kyla abejonių dėl rinkimų į Personalo komitetą teisėtumo. Šiuo klausimu jis taip pat nurodė, kad, kitaip nei konkurso atrankos komisijos sprendimų, kurių paskyrimų tarnyba negali pakeisti, atveju, minėta tarnyba turi teisę įsikišti į rinkimų komisijos, kurios nariai paskirti visuotinio darbuotojų susirinkimo, darbą, kad būtų pašalinti galimi konstatuoti pažeidimai.
Dėl teisės
Šalių argumentai
34 Ieškinyje trumpai užsiminę apie jo priimtinumo klausimą ieškovai pažymi, kad šis ieškinys pareikštas po 2013 m. gruodžio 12 d. pagal PAT 41 straipsnį rinkimų komisijai pateikto skundo, o pastarasis atmestas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu. Taigi, ieškovai mano „turintys teisę pareikšti šį ieškinį laikydamiesi Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio ir Procedūros reglamento 100 straipsnio 3 dalies“; šiuo klausimu, darydami nuorodą į Sprendimą Vanhellemont / Komisija (T‑396/03, EU:T:2005:406), jie tvirtina, kad Parlamentas, „siekdamas išvengti jam tenkančios atsakomybės, kiek tai susiję su Personalo komiteto narių rinkimų teisėtumo kontrole, negali prisidengti aplinkybe, kad jo vidaus taisyklėmis rinkimų komisijai suteikiama teisė priimti sprendimus dėl su šiais rinkimais susijusių skundų“.
35 Per teismo posėdį atsakydami į Tarnautojų teismo klausimus ieškovai tvirtino, kad paskyrimų tarnyba neišvengiamai žinojo, kokį atsakymą į jų skundą rinkimų komisija planavo pateikti, ir „maždaug“ tarp 2013 m. gruodžio 12 ir 19 d. priėmė sprendimą pritarti projektui; šis sprendimas vėliau tapo 2013 m. gruodžio 19 d. rinkimų komisijos sprendimu.
36 Parlamentas remiasi ieškinio nepriimtinumu ir pažymi, kad ieškinys pareikštas vadovaujantis SESV 270 straipsniu ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsniu. Ši institucija primena, kad vis dėlto Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, jog: „Apeliacinį skundą [ieškinį] Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priima tik tuo atveju, jei paskyrimų tarnybai anksčiau buvo paduotas skundas pagal [Pareigūnų tarnybos nuostatų] 90 straipsnio 2 dalį jame nustatytais terminais ir jei [šis] skundas buvo atmestas [paskyrimų tarnybos] [eksplicitiniu arba implicitiniu sprendimu].“
37 Šiuo atžvilgiu Parlamentas teigia, kad pagal 2014 m. sausio 13 d. Parlamento biuro sprendimo dėl paskyrimų tarnybos ir sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos įgaliojimų delegavimo priedo X punktą „Prašymai ir teisių gynimo priemonės“, kuris atitinka anksčiau taikyto 2004 m. gegužės 3 d. Parlamento biuro sprendimo tekstą, paskyrimų tarnybos įgaliojimai spręsti dėl skundų, pateiktų ne dėl Parlamento biuro, pirmininko ar generalinio sekretoriaus, bet dėl kitų organų sprendimų, suteikiami generaliniam sekretoriui. Taigi, nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovai nesilaikė teismo praktikos, suformuluotos, be kita ko, Sprendimo Diezler ir kt. / EESRK (146/85 ir 431/85, EU:C:1987:457) 7 punkte, nes nepateikė paskyrimų tarnybai jokio skundo. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio priimtinumo sąlygos yra imperatyvaus pobūdžio, šis ieškinys turėtų būti pripažintas nepriimtinu.
38 Dėl ieškovų nurodytos aplinkybės, kad jie pateikė rinkimų komisijai skundą, Parlamentas nurodo, kad PAT numatyta apskundimo procedūra skiriasi nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytos apskundimo procedūros. Iš tiesų, nors PAT V antraštinėje dalyje „Skundai“ numatyta teisių gynimo priemonė, pavadinta „skundu“, kurį galima pateikti rinkimų komisijai, pagal minėtose taisyklėse, kurių atžvilgiu administracija, beje, neturi jokios individualaus ar bendro sprendimo priėmimo galios, nustatytą procedūrą nenumatyta, kad paskyrimų tarnyba turi būti informuota apie skundo pateikimą ar kad ji turi galimybę imtis veiksmų rengiant atsakymą dėl skundų, kaip antai sprendimo atmesti skundą, kurį šiuo atveju priėmė rinkimų komisija. Bet kuriuo atveju rinkimų komisija nėra organas, kuriam būtų deleguoti įgaliojimai paskyrimų tarnybos vardu priimti sprendimus dėl remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi pateiktų skundų.
39 Taigi, Parlamentas nurodo, kad nagrinėjamu atveju, priešingai teismo praktikoje nustatytiems reikalavimams, jis, kaip paskyrimų tarnyba, prieš pareiškiant šį ieškinį nebuvo supažindintas su ieškovų kaltinimais ar reikalavimais. Tokiomis aplinkybėmis per teismo posėdį Parlamentas pripažino, kad PAT 41 ir 42 straipsnių formuluotė galėjo suklaidinti pareigūnus ir tarnautojus, kiek tai susiję su būtinybe kilus su rinkimais susijusiems klausimams prieš pateikiant ieškinį teismui pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį pateikti skundą pagal minėtų nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Neatsiimdamas savo pagrindinių reikalavimų pripažinti ieškinį nepriimtinu, vis dėlto per teismo posėdį Parlamentas paaiškino, kad, nenorėdamas pažeisti pareigūnų visuotinio susirinkimo suverenumo ir Personalo komiteto autonomijos (abu jie yra PAT rengėjai), Parlamentas šioje stadijoje nesiėmė veiksmų dėl minėtų dviejų organų, kurie atstovauja darbuotojams, priimto dokumento.
Tarnautojų teismo vertinimas
40 Siekiant įvertinti šio ieškinio priimtinumą, kurį ginčija Parlamentas, reikia patikslinti, pirmiausia, kokių su rinkimais susijusių aktų rūšių teisminę kontrolę gali atlikti Tarnautojų teismas ir, antra, kokie reikalavimai šioje srityje taikomi ikiteisminei stadijai.
Dėl su rinkimais susijusių aktų rūšių, kurios gali būti teisminės kontrolės dalykas
41 Pirma, primintina, kad dėl teisminių ginčų, susijusių, be kita ko, su personalo komitetų rinkimais, Sąjungos teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą remdamasis bendrosiomis Pareigūnų tarnybos nuostatų normomis, susijusiomis su pagal SESV 270 straipsnį pareigūnų pareikštais ieškiniais. Tokia teisminė kontrolė atliekama gavus prieš suinteresuotąją instituciją nukreiptus ieškinius, reiškiamus dėl paskyrimų tarnybos veiksmų ar neveikimo jos atliekamos administracinės kontrolės srityje (žr. Sprendimo de Dapper ir kt. / Parlamentas, 54/75, EU:C:1976:127, 8 ir 24 punktus; Sprendimo Diezler ir kt. / EESRK, EU:C:1987:457, 5 punktą ir Sprendimo Grynberg ir Hall / Komisija, T‑534/93, EU:T:1994:86, 20 punktą).
42 Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką institucijos privalo užtikrinti savo pareigūnams galimybę laisvai ir laikantis nustatytų taisyklių skirti savo atstovus (šiuo klausimu žr. Sprendimo de Dapper ir kt. / Parlamentas, EU:C:1976:127, 22 punktą ir Sprendimo Maindiaux ir kt. / EESRK, T‑28/89, EU:T:1990:18, 32 punktą). Todėl jos privalo užkirsti kelią už rinkimų rengimą atsakingų organų, kaip antai Personalo komiteto arba, kaip nagrinėjamu atveju, rinkimų komisijos, šiurkštiems pažeidimams ir skirti už juos sankcijas.
43 Šiuo klausimu pažymėtina, kad administracija, viena vertus, gali būti įpareigota priimti privalomojo pobūdžio sprendimus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Maindiaux ir kt. / EESRK, EU:T:1990:18, 32 punktą ir Sprendimo Milella ir Campanella / Komisija, F‑71/05, EU:F:2007:184, 71 punktą) ir, kita vertus, bet kuriuo atveju privalo priimti sprendimus dėl skundų, kurie gali būti jai pateikti šiuo klausimu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytą procedūrą (Sprendimo de Dapper ir kt. / Parlamentas, EU:C:1976:127, 23 punktas).
44 Rinkimų srityje administracijos kontrolė, atliekama, kaip numatyta šio sprendimo 41 punkte, dėl paskyrimų tarnybos veiksmų arba neveikimo, kurių teisėtumas gali būti Sąjungos teismo atliekamos teisminės kontrolės dalykas, neapribota teise imtis veiksmų situacijose, kai Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyti ar administraciniai organai, kuriems pavesta rengti rinkimus, jau pažeidė rinkimus reglamentuojančias taisykles ar yra realus pavojus, kad tokie organai jų nesilaikys. Atvirkščiai, institucijos turi teisę imtis veiksmų savo iniciatyva ir net prevenciškai, kai joms kyla abejonių dėl rinkimų teisėtumo (Sprendimo Maindiaux ir kt. / EESRK, EU:T:1990:18, 32 punktas).
45 Sprendimai, kuriuos priimti rinkimų srityje turi teisę tik paskyrimų tarnyba ir dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį, apima, be kita ko, sprendimus, susijusius su paskyrimų tarnybai tenkančios Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytų organų priimtų sprendimų teisėtumo kontrolės neatlikimu (žr. Sprendimo White / Komisija, T‑65/91, EU:T:1994:3, 91 punktą), sprendimus, kuriais personalo komiteto vietos skyrius įpareigojamas elgtis tam tikru būdu (žr. Sprendimo Milella ir Campanella / Komisija, EU:F:2007:184, 62 ir 70 punktus ir Nutarties Klar ir Fernandez Fernandez / Komisija, F‑114/13, EU:F:2014:192, dėl kurios pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑665/14 P, 66 punktą), sprendimus, kuriais siekiama panaikinti už rinkimus atsakingų organų sprendimus, įskaitant rinkimų rezultatų paskelbimą, arba sprendimus, kuriais rinkimų komisija įpareigojama ištaisyti klaidas (žr. Sprendimo Loukakis ir kt. / Parlamentas, F‑82/11, EU:F:2013:139, 94 punktą), ar net sprendimus, skirtus šių organų veiklai nutraukti (žr. Sprendimo White / Komisija, EU:T:1994:3, 100 punktą). Vis dėlto Sąjungos teismo atliekama teisminė kontrolė neapima paskyrimų tarnybos atsisakymų imtis veiksmų, kai ji neturi kompetencijos imtis prašomų priemonių, pvz., tuo atveju, kai klausimas keliamas dėl vietos personalo komiteto sprendimų dėl jo biuro sudėties teisėtumo (žr. Sprendimo Hecq ir SFIE / Komisija, T‑35/98, EU:T:1999:23, 28–41 punktus) arba sprendimų, kuriuos priima ne paskyrimų tarnyba, o Personalo komitetas ar kitas organas (Sprendimo Milella ir Campanella / Komisija, EU:F:2007:184, 43 punktas).
46 Taigi, Sąjungos teismas turi jurisdikciją atlikti tik paskyrimų tarnybos aktų, priimtų asmens nenaudai, kontrolę (žr., pvz., Sprendimo Venus ir Obert / Komisija ir Taryba, 783/79 ir 786/79, EU:C:1981:245, 22 punktą). Konkrečiai kalbant, su personalo komitetų rinkimais susijusių teisminių ginčų atveju primintina, kad aktai, kuriuos priima Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas arba juose nenumatytas organas, kuriam nesuteikti paskyrimų tarnybos įgaliojimai, pvz., Personalo komitetas, rinkimų biuras arba rinkimų komisija, iš principo tiesiogine prasme nėra paskyrimų tarnybos priimti aktai, todėl jie gali būti Sąjungos teismui pateikiamo atskiro ieškinio dalykas (žr. Sprendimo Milella ir Campanella / Komisija, EU:F:2007:184, 42 ir 43 punktus).
47 Iš tikrųjų Sąjungos teismui, atliekant paskyrimų tarnybos veiksmų ar neveikimo, kiek tai susiję su jos pareiga užtikrinti rinkimų teisėtumą, teisminę kontrolę, atsižvelgiant į tai, kad rinkimus sudaro vienas po kito einantys tarpusavyje susiję veiksmai ir kad šie veiksmai atliekami vykstant kompleksinei procedūrai, tik kaip atskirąjį klausimą gali tekti nagrinėti, ar rinkimų komisijos sprendimai, tiesiogiai susiję su ginčijamu paskyrimų tarnybos priimtu sprendimu, yra neteisėti (Sprendimo Marx Esser ir del Amo Martinez / Parlamentas, T‑182/94, EU:T:1996:130, 37 punktas ir Sprendimo Chew / Komisija, T‑28/96, EU:T:1997:97, 20 punktas). Vis dėlto tokia teisminė kontrolė gali būti atliekama, tik jeigu egzistuoja paskyrimų tarnybos sprendimas.
Dėl rinkimų bylų ikiteisminei stadijai taikomų reikalavimų
48 Antra, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinio, pateikto Tarnautojų teismui pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį, kaip yra šiuo atveju, priimtinumas priklauso nuo tinkamos ikiteisminės procedūros eigos (Sprendimo Van Neyghem / Regionų komitetas, T‑288/04, EU:T:2007:1, 53 punktas ir Nutarties Lebedef / Komisija, F‑60/13, EU:F:2014:6, 37 punktas).
49 Kiek tai susiję su aktais, priimtais kiekvienai Sąjungos institucijai vykdant pareigą užtikrinti darbuotojams atstovaujančių organų rinkimų ir atitinkamai paskesnį šių organų sudėties teisėtumą, pažymėtina, kad tai yra šios institucijos sprendimai, dėl kurių pareigūnai ir tarnautojai gali pateikti skundą tiesiogiai paskyrimų tarnybai ir neprivalo laikytis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje numatytos procedūros ir prieš pateikdami skundą prašyti paskyrimų tarnybos priimti dėl jų sprendimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo de Dapper ir kt. / Parlamentas, EU:C:1976:127, 23 punktą; Sprendimo Milella ir Campanella / Komisija, EU:F:2007:184, 54 punktą ir Nutarties Klar ir Fernandez Fernandez / Komisija, EU:F:2014:192, 58 ir 59 punktus).
50 Sąjungos teismas taip pat pripažįsta galimybę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikti tiesioginį skundą net tuo atveju, kai paskyrimų tarnyba dar nėra priėmusi implicitinio ar eksplicitinio sprendimo neatlikti organo, kuriam pavesta rengti rinkimus, priimto sprendimo teistumo kontrolės, jeigu tokiame skunde suinteresuotasis asmuo nurodo Pareigūnų tarnybos nuostatose numatytas priemones, kurių paskyrimų tarnyba tariamai atsisakė imtis (Sprendimo White / Komisija, EU:T:1994:3, 91 ir 92 punktai).
51 Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad su Sąjungos institucijų personalo komitetų rinkimais susijusių teisminių ginčų srityje prieš pareiškiant ieškinį pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį bet kuriuo atveju turi būti pateiktas skundas pagal šių nuostatų 90 straipsnio 2 dalį (žr. Sprendimo Diezler ir kt. / EESRK, EU:C:1987:457, 7 punktą).
Dėl šio ieškinio priimtinumo
52 Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas konstatuoja, kad paskyrimų tarnyba nepriėmė sprendimo, kiek tai susiję su kiekvienai institucijai tenkančia pareiga užtikrinti personalo [komiteto] rinkimų ir paskesnį darbuotojams atstovaujančių organų sudėties teisėtumą; be to, ieškovai tiesiogiai jai nepateikė nei prašymo atlikti 2013 m. rudenį vykusių Parlamento personalo komiteto rinkimų teisėtumo kontrolės, nei skundo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį dėl jos tariamai priimto implicitinio ar eksplicitinio sprendimo atsisakyti atlikti minėtų rinkimų eigos ar rinkimų komisijos sprendimų, kaip antai sprendimo atmesti rinkimų komisijai pateiktą skundą, ar šios komisijos paskelbtų rezultatų teisėtumo kontrolę.
53 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, priešingai, nei per teismo posėdį teigė ieškovai, negalima pripažinti, kad paskyrimų tarnyba priėmė sprendimą, kai 2013 m. gruodžio 12–19 m. tariamai išreiškė palankią nuomonę, vien dėl to, kad ji buvo nurodyta šalia pagal PAT 41 straipsnį pateikto skundo adresato, t. y. rinkimų komisijos. Beje, tokio paskyrimų tarnybos implicitinio ar eksplicitinio sprendimo ieškovai nenurodė nei savo reikalavimuose, nei apskritai ieškinyje.
54 Šios bylos aplinkybėmis Tarnautojų teismas pažymi, kad, rinkimų komisijai pagal PAT 41 straipsnį priėmus sprendimą atmesti skundą, ieškovai galėjo prašyti paskyrimų tarnybos priimti sprendimą, kuriame būtų išreikšta pozicija dėl ginčijamų rinkimų į Personalo komitetą teisėtumo, ar net prašyti jos panaikinti šių rinkimų rezultatus ir, imlicitiškai ar eksplicitiškai jai atsisakius tai padaryti, pateikti skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo de Dapper ir kt. / Parlamentas, EU:C:1976:127, 28 ir 29 punktus; Sprendimo Grynberg ir Hall / Komisija, EU:T:1994:86, 23 punktą; Sprendimo Marx Esser ir del Amo Martinez / Parlamentas, EU:T:1996:130, 17–22 ir 33 punktus ir Sprendimo Loukakis ir kt. / Parlamentas, EU:F:2013:139, 25, 29 ir 46 punktus). Kaip matyti iš šio sprendimo 50 punkte primintos teismo praktikos, rinkimų komisijai atsisakius patenkinti pagal PAT 41 ir 42 straipsnius pateiktą ieškovų skundą, pastarieji galėjo tiesiogiai paskyrimų tarnybai pateikti skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.
55 Vis dėlto ieškovai pateikė tik vieną skundą, t. y. ne Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje, o PAT 41 ir 42 straipsniuose numatytą skundą, kurį adresavo rinkimų komisijai. Sprendimą atmesti šį skundą priėmė rinkimų komisija, o ne paskyrimų tarnyba, kuri buvo nurodyta tik šalia taip pateikto skundo adresato; taigi, kaip teigia Parlamentas, ji nėra nei 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo autorė, nei bendraautorė.
56 Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, priešingai, nei reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalį, kuria siekiama suteikti galimybę tarp pareigūnų ar tarnautojų ir administracijos kilusį ginčą išspręsti draugiškai ar paskatinti draugišką tokio ginčo sprendimą, nagrinėjamu atveju paskyrimų tarnybai tiesiogiai nebuvo pateiktas nei prašymas, nei skundas, kuriais būtų siekiama, kad ji atliktų 2013 m. gruodžio 19 d. rinkimų komisijos sprendimo ar apskirtai rinkimų į Personalo komitetą teisėtumo kontrolę. Be to, Tarnautojų teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovai, kaip patys tai pripažino, nebandė per paskyrimų tarnybą išsiaiškinti, ar, rinkimų komisijai atmetus pagal PAT 41 straipsnį pateiktą skundą, jie vis dar privalėjo kreiptis į paskyrimų tarnybą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, kad vėliau galėtų pareikšti ieškinį remdamiesi SESV 270 straipsniu ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsniu.
57 Iš to matyti, kad šis ieškinys, kuris, kad ir nukreiptas prieš Parlamentą, bet kuriuo ginčijamas rinkimų komisijos paskelbtų ir galiausiai 2013 m. gruodžio 19 d. patvirtintų rinkimų rezultatų teisėtumas, o ne paskyrimų tarnybos sprendimas, yra nepriimtinas, atsižvelgiant į teismo praktikoje suformuluotus anksčiau primintus rinkimų byloms taikomus reikalavimus.
58 Šios išvados nepaneigia Sprendimas Vanhellemont / Komisija (EU:T:2005:406), kuriuo remiasi ieškovai. Iš tiesų bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas, faktinės ir teisinės aplinkybės aiškiai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų faktinių ir teisinių aplinkybių. Minėtu atveju nurodyto sprendimo 27 punkte Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad, kiek tai susiję su rinkimais į Europos Komisijos personalo komitetą, rinkimų biuras neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl rinkimų rezultatų galiojimo, tačiau pagal Komisijos personalo visuotinio susirinkimo patvirtintų rinkimus reglamentuojančių taisyklių 20 straipsnį privalėjo nedelsdamas perduoti šį skundą Komisijai. Pirmosios instancijos teismas to paties sprendimo paskesniame punkte konstatavo, kad asmens nenaudai priimtas aktas, kuris ginčytas ieškinyje, buvo implicitinis Komisijos sprendimas nesiimti veiksmų, priimtas 2003 m. sausio mėn. po to, kai 2002 m. gruodžio 23 d. rinkimų biuras pagal taikytų rinkimus reglamentuojančių taisyklių 20 straipsnį perdavė Komisijos paskyrimų tarnybai ieškovo skundus. Tuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys priimtinas tik tiek, kiek jame ginčytas minėtas paskyrimų tarnybos asmens nenaudai priimtas aktas.
59 Taigi, byloje Vanhellemont / Komisija (EU:T:2005:406) ieškinys buvo pripažintas priimtinu tik kiek, kiek jame ginčytas paskyrimų tarnybos aktas. Tačiau nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti ne tik tai, kad ieškovai ne tik niekada tiesiogiai nesikreipė į paskyrimų tarnybą, bet ir tai, kad PAT, priešingai nei pirmesniame punkte minėtose rinkimus reglamentuojančiose taisyklėse, nenumatyta, kad rinkimų komisija perduoda jai pateiktus skundus paskyrimų tarnybai, kad ši priimtų sprendimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Nors iš tiesų PAT 41 straipsnyje numatyta, kad „rinkimų komisija vienintelė nagrinėja ginčus ar skundus dėl Personalo komiteto rinkimų organizavimo“, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, kai toks organas, kaip nagrinėjamu atveju, nusprendžia netenkinti kandidato ar rinkėjo skundo, visais atvejais paskyrimų tarnyba gali atlikti rinkimų srityje jai tenkančią tokio sprendimo, įskaitant jo motyvus, ir bendrai rinkimų teisėtumo administracinę kontrolę; šiuo klausimu pridurtina, kad būtent paskyrimų tarnybos veiksmai arba neveikimas, kai ji vykdo tokį įgaliojimą atlikti rinkimų teisėtumo kontrolę, gali būti pagal SESV 270 straipsnį pareiškiamo ieškinio dalykas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Loukakis ir kt. / Parlamentas, EU:F:2013:139, 101 punktą).
60 Konkrečiai pabrėžtina, kad ir rinkimų srityje taikoma pareiga prieš pagal SESV 270 straipsnį pareiškiant ieškinį dėl paskyrimų tarnybos veiksmų ar neveikimo, kai ji vykdo pareigą atlikti rinkimų į personalo komitetą teisėtumo kontrolę, pateikti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytą skundą negali išnykti dėl to, kad organas, nagrinėjamu atveju – rinkimų komisija, kuriai paskyrimų tarnyba, beje, nesuteikė savo kompetencijos šiais klausimais priimti sprendimą, pagal Personalo komiteto ir paties institucijos personalo patvirtintą dokumentą turi kompetenciją priimti sprendimą dėl skundų, susijusių su rinkimų eiga ir rezultatais.
61 Viena vertus, nors iš tikrųjų Pareigūnų tarnybos nuostatais, būtent jų II priedo 1 straipsnio antra pastraipa, šioje srityje pareigūnų visuotiniam susirinkimui suteikti įgaliojimai priimti aktus siekiant, kad kiekviena institucija papildytų Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas personalo atstovavimui skirtas taisykles (žr. Sprendimo Maindiaux ir kt. / EESRK, EU:T:1990:18, 45 punktą), Tarnautojų teismas turi atsižvelgti į tai, kad vis dėlto, kaip ir pačios institucijos, pareigūnų visuotinis susirinkimas ir Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatyti organai, kaip antai Personalo komitetas, įgyvendindamas jam pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 1 straipsnio antrą pastraipą tenkančią pareigą nustatyti „personalo komiteto rinkimų sąlygas“, kaip antai PAT, neturi kompetencijos nukrypti nuo Pareigūnų tarnybos nuostatuose aiškiai suformuluotos normos, kokia nagrinėjamu atveju yra šių nuostatų 90 straipsnio 2 dalis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Schneider / Komisija, T‑54/92, EU:T:1994:283, 19 punktą).
62 Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad skundu, kaip antai numatytu PAT 41 straipsnyje, norima pasiekti, kad rinkimų komisija, t. y. paskyrimų tarnybos negalintis įpareigoti organas, iš naujo išnagrinėtų jo paskelbtus rinkimų rezultatus. Tokiomis sąlygomis, kaip yra nagrinėjamu atveju, per PAT numatytus trumpus terminus rinkimų komisijos priimamas sprendimas, kaip tai pripažino ieškovai, galiausiai yra tik rinkimų rezultatus patvirtinantis ar prireikus juos negaliojančiais pripažįstantis sprendimas. Šiuo atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 46 ir 47 punktuose, Tarnautojų teismas neturi jurisdikcijos, nesant jokio institucijos atsakovės paskyrimų tarnybos sprendimo, tiesiogiai spręsti dėl rinkimų komisijos sprendimo teisėtumo.
63 Atvirkščiai, kiek tai susiję su paskyrimų tarnybos sprendimu dėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikto su rinkimais susijusio skundo, pabrėžtina, kad priimdama tokį sprendimą paskyrimų tarnyba, atsižvelgusi į rinkimų rezultatus ir jai tenkančią pareigą užtikrinti savo pareigūnams ir tarnautojams galimybę laisvai ir laikantis nustatytų taisyklių skirti atstovus, turi pasirinkti, ar imtis veiksmų vykstant rinkimų procesui, ar susilaikyti. Būtent susiklosčius tokiai situacijai Tarnautojų teismas turi jurisdikciją atlikti paskyrimų tarnybos sprendimo teisėtumo kontrolę, kad visų pirma nustatytų, ar „[paskyrimų tarnyba] nepriėmė [Pareigūnų] tarnybos nuostatuose nustatyto sprendimo“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.
64 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Tarnautojų teismas negali nukrypti nuo su personalo rinkimais skirtingose Sąjungos institucijose susijusios nusistovėjusios teismo praktikos ir jos logikos remdamasis tuo, kad Parlamento atveju, viena vertus, PAT, kurias priėmė Personalo komitetas ir pareigūnų visuotinis susirinkimas, 41 straipsnio formuluotę rinkėjai ir kandidatai gali suprasti taip, kad Sąjungos teismas turi jurisdikciją tiesiogiai priimti sprendimą dėl rinkimų komisijos priimtų sprendimų teisėtumo, ir, kita vertus, šioje stadijoje Parlamentas atsisakė pasinaudoti savo teise imtis veiksmų, kad minėto straipsnio formuluotė būtų pakeista taip, jog labiau atspindėtų reikalavimus, taikomus rinkimų bylų ikiteisminei stadijai. Tokią išvadą juolab taikytina susidarius situacijai, kaip antai nagrinėjamajai, kai ieškovai, kaip jie nurodė per teismo posėdį, viena vertus, sąmoningai nusprendė tiesiogiai pareikšti šį ieškinį ir prieš tai nesikreipti į paskyrimų tarnybą, nes manė, jog šio organo įsikišimas į rinkimų procesą nepageidautinas, ir, kita vertus, kaip savo ieškinio teisinį pagrindą aiškiai nurodo PAT 41 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį, o ne minėtų nuostatų 90 ir 91 straipsnius.
65 Galiausiai aplinkybė, kad Sprendime Sabbatucci / Parlamentas (T‑42/98, EU:T:1999:247) Pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo ieškinį, prieš kurį pareiškiant buvo pateiktas skundas Parlamento rinkimų komisijai, o ne skundas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, ir šį ieškinį atmetė, taip pat neturi reikšmės, be kita ko, dėl to, kad minėtoje byloje ieškovas ir paskyrimų tarnyba susitarė dėl draugiško ginčo sprendimo po to, kai paskyrimų tarnyba, vykstant procedūrai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pradėtai laikantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalyje numatytos konkrečios procedūros, nusprendė iš naujo suskaičiuoti balsus, t. y. imtis Pareigūnų tarnybos nuostatose numatytos priemonės.
66 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šį ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67 Pagal Procedūros reglamento 101 straipsnį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II antraštinės dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusi šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos kitos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, jei pastaroji to reikalavo. Vis dėlto pagal šio reglamento 102 straipsnio 2 dalį laimėjusiai šaliai gali būti nurodyta padengti savo bylinėjimosi išlaidas; taip pat iš jos gali būti priteistos visos kitos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos arba jų dalis, jeigu tai atrodo pateisinama dėl laimėjusios šalies elgesio, įskaitant elgesį prieš procesą, ypač jeigu kita šalis išlaidų patyrė dėl nepagrįstais arba nesąžiningais pripažintų laimėjusios šalies veiksmų.
68 Iš šiame sprendime nurodytų motyvų matyti, kad ieškovai pralaimėjo bylą. Be to, savo reikalavimuose Parlamentas aiškia nurodė, kad prašo iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto Tarnautojų teismas pažymi, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 64 punkte, remdamiesi PAT 41 ir 42 straipsnių formuluote rinkėjai ir kandidatai, kaip antai ieškovai, galėjo manyti, kad Sąjungos teismas turi jurisdikciją tiesiogiai spręsti dėl rinkimų komisijos priimtų sprendimų teisėtumo. Nors Parlamentas pripažino, kad toks dviprasmiškumas egzistuoja, jis Tarnautojų teismui nurodė, kad nusprendė nesiimti veiksmų, kurie būtų skirti šiai formuluotei pakeisti, ir, be to, apie tai tinkamai neinformavo savo personalo.
69 Atsižvelgdamas į tokį atsakovo elgesį ir aplinkybę, kad savo ruožtu ieškovai nebandė kreiptis į paskyrimų tarnybą, kad išsiaiškintų, ar rinkimų komisijai atmetus skundą pagal PAT 41 straipsnį, kaip nagrinėjamu atveju, reikėjo pateikti išankstinį skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, Tarnautojų teismas mano, kad reikia taikyti Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį, ir todėl nusprendžia nurodyti Parlamentui padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir priteisti iš jo pusę ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS
(antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Ph. Colart ir kiti ieškovai, kurių vardai ir pavardės nurodytos priede, padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
3. Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiama pusė ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Rofes i Pujol | Bradley | Svenningsen |
Paskelbta 2014 m. gruodžio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
PRIEDAS
Atsižvelgiant į ieškovų šioje byloje skaičių, jų vardai ir pavardės nenurodomos.