BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. birželio 7 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Sprendimų panaikinimo arba įrašų anuliavimo procedūra – Sprendimo panaikinimas dėl akivaizdžios EUIPO klaidos – Reglamento (ES) 2017/1001 103 straipsnio 1 dalis – Akivaizdžios klaidos nebuvimas“
Byloje T‑519/22
Société des produits Nestlé SA, įsteigta Vevėje (Šveicarija), atstovaujama advokatų A. Jaeger-Lenz, A. Lambrecht, ir A-C Salger,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą V. Ruzek,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
European Food SA, įsteigta Păntășești (Rumunija), atstovaujama advokato I. Speciac,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. J. Costeira, teisėjai U. Öberg ir P. Zilgalvis (pranešėjas),
kancleris V. Di Bucci,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į tai, kad pagrindinės šalys per tris savaites po to, kai joms buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir vadovaudamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalimi nusprendęs priimti sprendimą nerengdamas žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu Société des produits Nestlé SA prašo panaikinti 2022 m. birželio 27 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 894/2020‑1) (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
2 2001 m. lapkričio 20 d. ieškovė, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), kuris pats buvo pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1), pateikė EUIPO paraišką įregistruoti žodinį žymenį FITNESS.
3 Prekės, kurioms prašyta registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29, 30 ir 32 klasėms.
4 Prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2003 m. sausio 6 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 3/2003. Šis prekių ženklas buvo įregistruotas 2005 m. gegužės 30 d. numeriu 2470326.
5 2011 m. rugsėjo 2 d. įstojusi į bylą šalis European Food SA pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms juo žymimoms prekėms.
6 Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo grindžiamas pagrindais, nurodytais Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkte (dabar – Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies a punktas), siejamame su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais (dabar – Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai).
7 2013 m. spalio 18 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.
8 2013 m. gruodžio 16 d. įstojusi į bylą šalis pateikė apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo. Vykstant apeliacinei procedūrai, įstojusi į bylą šalis pateikė naujų įrodymų savo argumentui, kad žodis „fitness“ yra apibūdinamasis nagrinėjamų prekių atžvilgiu, pagrįsti.
9 2015 m. birželio 19 d. sprendimu byloje R 2542/2013-4 EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Konkrečiai kalbant, ji atmetė pirmą kartą jai pateiktus įrodymus kaip pavėluotai pateiktus, ir į juos neatsižvelgė.
10 2015 m. rugpjūčio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo įstojusios į bylą šalies ieškinį dėl Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo.
11 2016 m. rugsėjo 28 d. Sprendimu European Food / EUIPO – Société des produits Nestlé (FITNESS) (T‑476/15, EU:T:2016:568, toliau – pirmasis sprendimas dėl panaikinimo) Bendrasis Teismas panaikino Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą. Jis padarė išvadą, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad nereikia atsižvelgti į įstojusios į bylą šalies pirmą kartą Apeliacinei tarybai pateiktus įrodymus, nes jie pateikti pavėluotai.
12 EUIPO pateikė apeliacinį skundą dėl pirmojo sprendimo dėl panaikinimo. 2018 m. sausio 24 d. Sprendimu EUIPO / European Food (C‑634/16 P, EU:C:2018:30, toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo) Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą.
13 2018 m. birželio 6 d. sprendimu byloje R 755/2018-2 Antroji apeliacinė taryba panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą. Konkrečiai ji teigė, kad iš pirmojo sprendimo dėl panaikinimo ir sprendimo dėl apeliacinio skundo matyti, kad ji privalėjo nagrinėti jai pateiktą apeliacinį skundą, atsižvelgdama į įrodymus, kuriuos įstojusi į bylą šalis pirmą kartą pateikė Ketvirtajai apeliacinei tarybai byloje R 2542/2013-4. Atsižvelgdama į šiuos elementus Apeliacinė taryba nusprendė, kad ginčijamas prekių ženklas yra aprašomasis ir neturi jokio skiriamojo požymio.
14 2018 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl Antrosios apeliacinės tarybos sprendimo.
15 2019 m. spalio 10 d. Sprendimu Société des produits Nestlé / EUIPO – European Food (FITNESS) (T‑536/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:737, toliau – antrasis sprendimas dėl panaikinimo) Bendrasis Teismas panaikino Antrosios apeliacinės tarybos sprendimą. Konkrečiai kalbant, jis nusprendė, kad Antroji apeliacinė taryba klaidingai konstatavo, jog iš pirmojo sprendimo dėl panaikinimo ir sprendimo dėl apeliacinio skundo matyti, kad ji privalėjo atsižvelgti į įstojusios į bylą šalies pirmą kartą Ketvirtojoje apeliacinėje taryboje pateiktus įrodymus.
16 Įstojusi į bylą šalis pateikė apeliacinį skundą dėl antrojo sprendimo dėl panaikinimo. 2020 m. kovo 18 d. Nutartimi European Food / EUIPO (C‑908/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:212) Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą.
17 2021 m. spalio 12 d. sprendimu (toliau – 2021 m. sprendimas) EUIPO pirmoji apeliacinė taryba atmetė įstojusios į bylą šalies apeliaciją. Dėl Ketvirtajai apeliacinei tarybai pateiktų įrodymų ji nusprendė, kad įstojusi į bylą šalis tinkamai nepagrindė pavėluoto minėtų įrodymų pateikimo, todėl ji turėjo įgyvendinti savo diskreciją jų nepriimti.
18 2021 m. gruodžio 24 d. įstojusi į bylą šalis Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl 2021 m. sprendimo; jam buvo paskirtas bylos numeris T‑799/21.
19 2022 m. vasario 15 d. pranešimu Apeliacinė taryba pranešė šalims apie savo ketinimą panaikinti 2021 m. sprendimą pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnį.
20 Ginčijamu sprendimu Pirmoji apeliacinė taryba panaikino 2021 m. sprendimą. Pirma, ji nusprendė, kad minėtame sprendime išdėstytas požiūris, jog 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa pagal analogiją taikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, grindžiamai absoliučiais negaliojimo pagrindais, yra akivaizdžiai klaidingas, nes iš sprendimo dėl apeliacinio skundo matyti, kad ši nuostata netaikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, grindžiamai absoliučiais negaliojimo pagrindais. Antra, Apeliacinė taryba nusprendė, kad buvo taip pat neteisingai remiamasi 2021 m. sprendimo 57 ir 58 punktuose minimu 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimu Cesea Group / VRDT – Mangini & C. (Mangiami) (T‑250/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:516), nes tas sprendimas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalimi, kuri yra lex specialis, taikomas būtent naudojimo įrodymams, todėl ja negali būti remiamasi vykstant procedūrai dėl registracijos pripažinimo negaliojančia.
Šalių reikalavimai
21 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
22 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, jei bus surengtas teismo posėdis.
23 Įstojusi į bylą šalis iš esmės Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.
Dėl teisės
24 Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi trimis pagrindais: pirma, Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalies, siejamos su 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Reglamentas 2017/1001 ir panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), 70 straipsniu, pažeidimu, antra, Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalies pažeidimu ir, trečia, Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies, siejamos su Deleguotojo reglamento 2018/625 70 straipsniu, pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalies, siejamos su Deleguotojo reglamento 2018/625 70 straipsniu, pažeidimu
25 Ieškovė teigia, kad 2021 m. sprendimo panaikinimas pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas. Šiuo klausimu aplinkybė, kad Apeliacinė taryba klaidingai citavo Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalį ir jurisprudenciją, susijusią su to paties reglamento 22 taisyklės 2 dalimi, negali būti laikoma akivaizdžia klaida, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį, ir savaime nepateisina 2021 m. sprendimo panaikinimo. Ieškovės teigimu, „akivaizdžios klaidos“ sąvokai būdingi du aspektai: ji turi būti lengvai pastebima ir tokio dydžio, kad ankstesnio sprendimo rezoliucinė dalis taptų neįtikinama. Tačiau šiuo atveju Apeliacinės tarybos išvados, padarytos 2021 m. sprendimo 60–62 punktuose, nėra pagrįstos Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies taikymu pagal analogiją. Tai, kad buvo nurodyta ši nuostata, yra tik formali klaida, neturinti jokios įtakos 2021 m. sprendimo rezoliucinės dalies pagrįstumui ar patikimumui.
26 Be to, ieškovė teigia, kad 2021 m. sprendimo 61 ir 62 punktuose Apeliacinė taryba teisingai ypač didelį dėmesį skyrė tinkamam pavėluoto įrodymų pateikimo pateisinimui, kaip veiksniui, kuris yra svarbesnis už argumentus, kad reikia atsižvelgti į minėtus įrodymus. Tinkamo pateisinimo reikalavimas nesusijęs nei su Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi, nei su to paties reglamento 22 taisyklės 2 dalimi. Toks požiūris atitinka jurisprudenciją, ypač antrojo sprendimo dėl panaikinimo 44 punktą.
27 Galiausiai ieškovė nurodo, kad ginčijamo sprendimo 29 punkte Apeliacinės tarybos pateikti motyvai turi trūkumų. Be to, ji nurodo, kad 2022 m. vasario 15 d. Apeliacinės tarybos pranešime ir ginčijamo sprendimo motyvų išdėstyme yra neatitikimų dėl tariamų klaidų. Minėtame pranešime teigiama, kad tariamą klaidą lėmė „griežtas požiūris į naujų įrodymų pateikimą“.
28 EUIPO mano, kad Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento 2017/1001 103 straipsnio. Ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime nustatytos akivaizdžios klaidos turėjo įtakos 2021 m. sprendime Apeliacinės tarybos atliktos analizės esmei ir kad dėl jų nebuvo galima palikti to sprendimo rezoliucinės dalies neatlikus naujos analizės. EUIPO teigimu, aplinkybė, kad nagrinėjamos taisyklės buvo taikomos pagal analogiją, turėjo lemiamą reikšmę 2021 m. sprendimo 61 punkte suformuluotai Apeliacinės tarybos išvadai, pagal kurią naujų įrodymų pateikimą reikia vertinti griežtai, kad būtų užtikrintas pakankamas teisinis saugumas ir numatoma procedūrų baigtis. Šia išvada grindžiamos kitos Apeliacinės tarybos išvados. Konkrečiai kalbant, šis „griežtas požiūris į naujų įrodymų pateikimą“ leido minėtai apeliacinei tarybai manyti, kad ji turėjo įgyvendinti savo diskreciją atmesti įrodymus.
29 Dėl reikalavimo tinkamai pagrįsti pavėluotą įrodymų pateikimą pažymėtina, jog EUIPO mano, kad įstojusi į bylą šalis tokį pagrindimą pateikė, nes rėmėsi būtinybe atsakyti į Anuliavimo skyriaus argumentus, tačiau Apeliacinė taryba, remdamasi jurisprudencija dėl Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies, 2021 m. sprendimo 54 punkte nepagrįstai jį atmetė. Kiek tai susiję su sprendimo dėl apeliacinio skundo 43 punktu, EUIPO mano, kad negalima aiškinti frazės „šalis, pirmą kartą pateikusi įrodymus Apeliacinei tarybai, turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių šie įrodymai buvo pateikti šiame procedūros etape, ir įrodyti, kad toks pateikimas buvo neįmanomas vykstant procedūrai Anuliavimo skyriuje“ atsižvelgiant į ankstesnę jurisprudenciją, siekiant įrodyti, jog atitinkamų įrodymų nebuvo galima pateikti ankstesnėje procedūros stadijoje. Toks požiūris ne tik panaikintų Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 2 dalies veiksmingumą, bet ir būtų nesuderinamas su Teisingumo Teismo argumentais sprendime dėl apeliacinio skundo.
30 Galiausiai EUIPO primena, kaip tai padarė Apeliacinė taryba, kad šios bylos istorija yra labai ilga dėl procedūros klaidų. Taigi siekiant patenkinti šalių ir procedūros interesus būtų naudinga ištaisyti 2021 m. sprendime padarytą klaidą, o ne laukti Bendrojo Teismo sprendimo – tai dar labiau užvilkintų procesą.
31 Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad nagrinėjamą klaidą galima lengvai nustatyti ir ji yra labai akivaizdi. Jos teigimu, 2021 m. sprendime Apeliacinė taryba visą savo analizę atliko remdamasi prielaida, kad nagrinėjamu atveju taikytina Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalis. Dėl šios klaidos Apeliacinė taryba manė privalanti įgyvendinti savo diskreciją taip, kad įrodymai būtų nepriimtini, nors manė, kad jie iš pirmo žvilgsnio yra reikšmingi. Taip Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, nes apribojo atvejus, kai ji gali pasinaudoti diskrecija priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, tik tais atvejais, kai yra naujų aplinkybių.
32 Pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį, jeigu EUIPO priima sprendimą, kuriame yra akivaizdi klaida, priskirtina EUIPO, ji užtikrina, kad šis sprendimas būtų panaikintas.
33 Pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 70 straipsnio 1 dalį, jeigu EUIPO nustato, kad sprendimas turi būti panaikintas arba įrašas registre anuliuotas pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnį, ji praneša atitinkamai šaliai apie numatomą panaikinimą arba anuliavimą.
34 Iš jurisprudencijos matyti, kad klaida gali būti laikoma akivaizdžia tik tada, kai ją galima lengvai nustatyti atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos teisės aktų leidėjas numatė taikyti administracijai įgyvendinant savo diskreciją, ir kai pateiktų įrodymų pakanka paneigti šios administracijos atlikto vertinimo įtikinamumą, o šis vertinimas negali būti laikomas pagrįstu ir nuosekliu (žr. 2021 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Marina Yachting Brand Management / EUIPO – Industries Sportswear (MARINA YACHTING), T‑169/20, EU:T:2021:609, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
35 Dėl Reglamento 2017/1001 103 straipsnio taikymo buvo nuspręsta, kad klaidos „akivaizdumas“ ar jos dydis, pateisinantis ankstesnio sprendimo panaikinimą, apibūdina labai akivaizdžias klaidas, dėl kurių ankstesnio sprendimo rezoliucinės dalies negalima palikti galioti neatlikus naujos analizės, kurią vėliau atliks tokį sprendimą priėmęs skyrius (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo MARINA YACHTING, T‑169/20, EU:T:2021:609, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba nurodė du motyvus, pateisinančius 2021 m. sprendimo panaikinimą. Pirma, ginčijamo sprendimo 26 ir 27 punktuose ji nusprendė, kad požiūris, pagal kurį galima remtis Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi ir manyti, kad ši taisyklė pagal analogiją taikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, yra akivaizdžiai klaidingas, nes, kaip matyti iš sprendimo dėl apeliacinio skundo 48 ir 49 punktų, minėta taisyklė netaikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 29 punkte Apeliacinė taryba pridūrė, kad tai yra akivaizdi klaida, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį, nes atrodo, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į Teisingumo Teismo sprendimą toje pačioje byloje ir taip pažeidė res judicata principą. Antra, ginčijamo sprendimo 28 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad 2021 m. sprendimo 57 ir 58 punktuose buvo klaidinga remtis 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimu Mangiami (T‑250/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:516), susijusiu su Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies, kuri taikoma naudojimo įrodymui, taikymu, ir nuspręsti, kad šia jurisprudencija galima remtis vykstant nagrinėjamai registracijos negaliojimo procedūrai.
37 Reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 35 punkte primintą jurisprudenciją, Apeliacinės tarybos nurodytos aplinkybės gali būti laikomos akivaizdžiomis klaidomis, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį.
38 Pirma, kalbant apie 2021 m. sprendimo 40 punkte pateiktą Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies citatą, neginčijama, kad ši nuostata netaikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, grindžiamai absoliučiais negaliojimo pagrindais, kaip nusprendė Bendrasis Teismas ir patvirtino Teisingumo Teismas (sprendimo dėl apeliacinio skundo 49 punktas ir pirmojo panaikinimo sprendimo 60 punktas).
39 Vis dėlto nei iš ginčijamo sprendimo, nei iš 2021 m. sprendimo in fine nematyti, kad jo 40 punkte pateikta nuoroda į Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalį turėjo įtakos Apeliacinės tarybos išvadoms dėl galimybės priimti įstojusios į bylą šalies naujai pateiktus įrodymus, todėl dėl padarytos klaidos 2021 m. sprendimo rezoliucinė dalis negalėjo būti palikta galioti, neatlikus naujos analizės.
40 Iš tiesų 2021 m. sprendimo 62 punkte Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad, nesant jokio priimtino pateisinimo dėl pavėluoto įrodymų pateikimo, ji turėjo įgyvendinti savo diskreciją nepriimti papildomų įrodymų. Kaip matyti iš 2021 m. sprendimo 43 punkte Apeliacinės tarybos nurodytų kriterijų, šis reikalavimas išplaukia, be kita ko, iš antrojo sprendimo dėl panaikinimo 44 punkto.
41 Dėl argumentų, kuriais remiantis padaryta minėta išvada, pažymėtina, kad 2021 m. sprendimo 41 punkte Apeliacinė taryba visų pirma rėmėsi antruoju sprendimu dėl panaikinimo, iš kurio, be kita ko, matyti, kad pavėluotai pateikti įrodymai nėra automatiškai priimtini ir kad šiuos įrodymus pateikusi šalis turi pagrįsti priežastis, dėl kurių šie įrodymai pateikiami tame procedūros etape, taip pat įrodyti, kad tokių įrodymų nebuvo galima pateikti vykstant procedūrai Anuliavimo skyriuje.
42 2021 m. sprendimo 43 punkte patikslinusi kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti, minėto sprendimo 47 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad pirmą kartą apeliacinėje procedūroje pateikti įrodymai iš pirmo žvilgsnio yra reikšmingi. Vis dėlto, Apeliacinės tarybos nuomone, nėra įrodymų, kad šie įrodymai buvo nauji, t. y. kad jų nebuvo arba kad jų nebuvo galima pateikti vykstant panaikinimo procedūrai. Taigi Apeliacinė taryba nusprendė, kad papildomi įrodymai galėjo būti pateikti jau vykstant procedūrai Anuliavimo skyriuje.
43 Galiausiai 2021 m. sprendimo 54 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad įstojusios į bylą šalies pavėluotai pateiktų nagrinėjamų įrodymų pagrindimas, t. y. aplinkybė, kad Anuliavimo skyrius konstatavo, jog iš pradžių pateikti įrodymai yra nepakankami, negali būti laikomas nauju įrodymu, pateisinančiu papildomų įrodymų pateikimą, vykstant apeliacinei procedūrai.
44 Iš to matyti, kad nebuvo įrodyta, jog klaidinga nuoroda į Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalį turėjo įtakos Apeliacinės tarybos argumentams arba jos išvadai.
45 Dėl 2021 m. sprendimo 61 punkte pateikto argumento, kad reikia laikytis griežto požiūrio į naujų įrodymų pateikimą, pažymėtina, jog iš Apeliacinės tarybos argumentų aiškiai nematyti, kad jis buvo grindžiamas Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalimi.
46 Antra, kiek tai susiję su galimybe šioje byloje taikyti 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Mangiami (T‑250/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:516) 27 punkte išdėstytus principus, Apeliacinė taryba 2021 m. sprendimo 57 punkte nusprendė, kad be pagrįsto pagrindo priėmus papildomus įrodymus, pirmą kartą pateiktus apeliaciniame etape, Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunktis ir 39 taisyklės 3 dalis netektų veiksmingumo. Kad prieitų tokios išvados, Apeliacinė taryba 2021 m. sprendimo 58 punkte, be kita ko, nustatė, kad tame sprendime išdėstyti principai (jie taikyti įrodinėjant naudojimo faktą) gali būti taikomi registracijos pripažinimo negaliojančia kontekste.
47 Be to, 2021 m. sprendimo 43 ir 54 punktuose Apeliacinė taryba taip pat rėmėsi 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimu Mangiami (T‑250/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:516). Pirma, minėto sprendimo 43 punkte cituodama Sprendimo Mangiami 24 punktą Apeliacinė taryba nustatė, kad ji, be kita ko, turėjo išnagrinėti, ar prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo rėmėsi naujomis faktinėmis aplinkybėmis, kad užginčytų nagrinėjamo ankstesnio prekių ženklo tinkamumą registruoti, ar papildomų įrodymų nebuvo tuo metu, kai jie turėjo būti pateikti – tai aplinkybės, galinčios, be kita ko, pateisinti pavėluotą papildomų įrodymų pateikimą. Antra, 2021 m. sprendimo 54 punkte Apeliacinė taryba, remdamasi Sprendimo Mangiami 26 ir 27 punktais, konstatavo, kad Anuliavimo skyriaus išvada, jog įrodymai nepakankami, negali būti laikoma aplinkybe, pateisinančia tai, kad papildomi įrodymai buvo pirmą kartą pateikti Apeliacinėje taryboje. Taigi ji nusprendė, kad Anuliavimo skyriaus sprendimas nėra nauja aplinkybė.
48 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Mangiami (T‑250/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:516) 26 ir 27 punktuose buvo nuspręsta, kad Anuliavimo skyriaus argumentai, kuriais remiantis buvo konstatuota, jog ankstesnio prekių ženklo naudojimas buvo nepakankamai įrodytas, savaime negali būti laikomi nauja aplinkybe, pateisinančia tai, kad papildomi įrodymai buvo pirmą kartą pateikti Apeliacinėje taryboje. Pripažinus, kad tokie Anuliavimo skyriaus argumentai yra naujas elementas, būtų gerokai apribota Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalyje numatyto termino apimtis. Bendrasis Teismas nusprendė, kad tai reiškia, jog kiekvieną kartą manydama, kad Anuliavimo skyrius klaidingai nustatė, jog pateiktų naudojimo įrodymų nepakanka, Apeliacinė taryba gali priimti papildomus naudojimo įrodymus, kurie jai pateikiami pirmą kartą.
49 Darant prielaidą, kad argumentai, susiję su papildomų įrodymų pateikimo pateisinimu, taikant Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalį, negali būti taikomi to paties reglamento 37 taisyklės b punkto iv papunktyje ir 39 taisyklės 3 dalyje reglamentuojamai bylai, galima Apeliacinės tarybos klaida neturi būti laikoma akivaizdžia, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 35 punkte nurodytą jurisprudenciją.
50 Šiuo klausimu reikia nurodyti, pirma, kad Apeliacinė taryba netaikė Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, bet pagal analogiją rėmėsi jurisprudencija, susijusia su šios nuostatos taikymu.
51 Antra, reikia pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies matyti: jeigu protestą padavusi šalis turi pateikti prekių ženklo naudojimo įrodymų arba nurodyti pagrįstus nenaudojimo motyvus, EUIPO paragina ją tai padaryti per jos nustatytą terminą. Jei protestą padavusi šalis tokių įrodymų iki termino pabaigos nepateikia, EUIPO protestą atmeta. Be to, iš Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunkčio matyti, kad prašyme panaikinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją arba pripažinti ją negaliojančia nurodomi faktai, įrodymai ir pastabos, kuriais grindžiamas prašymas. To paties reglamento 39 taisyklės 3 dalyje nurodyta, kad jeigu toks prašymas neatitinka minėto reglamento 37 taisyklės, EUIPO paprašo pareiškėjo ištaisyti nustatytus trūkumus per jos nurodytą laiką, o jei trūkumai iki termino pabaigos nepašalinami, EUIPO atmeta prašymą kaip nepriimtiną.
52 Reikia konstatuoti, kad tai yra du su procedūra susiję kontekstai, nors ir skirtingi, tačiau panašūs, nes abiejuose EUIPO nustato terminą įrodymams pateikti ir atmeta prašymus, jeigu tokių įrodymų nepateikta. Taigi šis procedūrų skirtumas savaime negali būti pakankama priežastis manyti, kad jurisprudencija, susijusi su naudojimo įrodymu, akivaizdžiai negali būti taikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūroms. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tam tikruose kituose sprendimuose, kuriais rėmėsi Apeliacinė taryba, būtent 2013 m. liepos 18 d. Sprendime New Yorker SHK Jeans / VRDT (C‑621/11 P, EU:C:2013:484) ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendime New Yorker SHK Jeans / VRDT – Vallis K.-Vallis A. (FISHBONE) (T‑415/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:550), taip pat nagrinėjamas naudojimo iš tikrųjų klausimas.
53 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad 2021 m. sprendimo 54 punkte, o ne jo 57 ir 58 punktuose, daroma nuoroda į 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Mangiami (T‑250/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:516), kuris turėjo įtakos Apeliacinės tarybos išvadai dėl pavėluoto įrodymų pateikimo pateisinimo.
54 Darytina išvada, kad vien jurisprudencijos dėl Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies aiškinimo taikymas pagal analogiją negali būti laikomas akivaizdžia klaida, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį.
55 Dėl EUIPO argumento, kad įstojusi į bylą šalis pagrindė pavėluotą įrodymų pateikimą, t. y. būtinybę atsakyti į Anuliavimo skyriaus argumentus, tačiau 2021 m. sprendimo 54 punkte Apeliacinė taryba klaidingai jį atmetė, pakanka pažymėti, kad šie argumentai nėra motyvų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, dalis. Sprendimo motyvai turi būti nurodyti pačiame sprendimo tekste ir negali būti pateikti EUIPO vėliau pateiktuose paaiškinimuose, išskyrus išimtines aplinkybes, kurių, nesant skubos, nėra. Vadinasi, iš esmės sprendimo turi pakakti paties savaime, o jo motyvai negali išplaukti iš vėliau raštu ar žodžiu pateiktų paaiškinimų, kai dėl nagrinėjamo sprendimo jau pareikštas ieškinys Sąjungos teisme (žr. 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sony Computer Entertainment Europe / EUIPO – Vieta Audio (Vita), T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
56 Tas pats pasakytina apie kitus EUIPO argumentus, be kita ko, grindžiamus tuo, kad šios bylos istorija yra labai ilga ir kad siekiant patenkinti šalių ir procedūros interesus būtų naudinga ištaisyti 2021 m. sprendime padarytą klaidą. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nė viena iš šių nurodytų aplinkybių negali būti laikoma akivaizdžia klaida, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 103 straipsnio 1 dalį.
57 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti šiam ieškinio pagrindui ir panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės argumentų ir antrojo bei trečiojo ieškinio pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
59 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą. Vis dėlto ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas tik iš EUIPO. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad sprendimas panaikinti 2021 m. sprendimą priskirtinas Apeliacinei tarybai, EUIPO padengia savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, o įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2022 m. birželio 27 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 894/2020-1).
2. EUIPO padengia savo ir Société des produits Nestlé SA patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. European Food SA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2023 m. birželio 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.