Byla T‑69/04

Schunk GmbH ir Schunk Kohlenstoff-Technik GmbH

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Konkurencija − Karteliai − Anglies ir grafito produktų, skirtų naudoti elektriniuose ir mechaniniuose prietaisuose, rinka − Prieštaravimas dėl teisėtumo − Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis − Neteisėto elgesio priskyrimas − Baudų dydžio apskaičiavimo gairės − Pažeidimo sunkumas ir poveikis − Atgrasomasis poveikis − Bendradarbiavimas vykstant administracinei procedūrai − Proporcingumo principas − Vienodo požiūrio principas − Priešpriešinis reikalavimas padidinti baudą“

Sprendimo santrauka

1.      Bendrijos teisė – Bendrieji teisės principai – Teisinis saugumas – Bausmių teisėtumas

2.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai suteikta diskrecija vertinti pagal Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį – Bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos komunikatas 98/C 9/03)

3.      Konkurencija – Baudos – Komisijos kompetencija, pagrįsta Sutartimi

(EB 81, EB 82 straipsniai, EB 83 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a ir d punktai, EB 202 straipsnio trečia įtrauka, EB 211 straipsnio pirma įtrauka; Tarybos reglamentas Nr. 17)

4.      Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Priskyrimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

5.      Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinio pagrindai – Sprendime, kuriuo buvo nubausta už konkurencijos taisyklių pažeidimą, konstatuotų faktų tikrumo ginčijimas – Priimtinumas – Sąlyga – Šių faktų tikrumo nepripažinimas administracinėje procedūroje

(EB 230 straipsnis)

6.      Konkurencija – Karteliai – Suderinti veiksmai – Sąvoka

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

8.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Kainų nustatymas – Komisijos pareiga vertinant pažeidimo poveikį atsižvelgti į konkurenciją, kuri būtų buvusi nesant pažeidimo

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)

9.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atitinkamų įmonių suskirstymas į kategorijas pagal specifinį atskaitos tašką

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)

10.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis – Bendrasis reikalavimas, kuriuo Komisija turi visada vadovautis apskaičiuodama baudas

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)

11.    Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Komisijos taikymas – Nepriklausymas nuo trečiųjų valstybių valdžios institucijų vertinimų

(EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas ir EB 81 straipsnis)

12.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo

(Tarybos reglamento Nr. 17; Komisijos pranešimas 96/C 207/04)

13.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neribota jurisdikcija

(EB 229, EB 230 ir EB 231 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 17 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentas)

1.      Bausmių teisėtumo principas susijęs su teisinio saugumo principu, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas ir kuris visų pirma reikalauja, kad kiekviena Bendrijos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama ar leidžiama skirti sankcijas, būtų aiški ir apibrėžta, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos išplaukiančias teises ir pareigas ir galėtų imtis atitinkamų priemonių. Šio principo, priklausančio bendroms valstybių narių konstitucinėms tradicijoms ir įtvirtinto įvairiose tarptautinėse sutartyse, be kita ko, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje, reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos ar leidžiama jas skirti, atveju. Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms, bet ir tokioms normoms, kurios reglamentuoja anksčiau nurodytų normų pažeidimo pasekmes. Šiuo klausimu iš minėtos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies matyti, kad įstatymas turi aiškiai apibrėžti nusikaltimus ir už juos taikomas bausmes. Laikoma, kad ši sąlyga tenkinama, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad siekiant įvykdyti šios nuostatos reikalavimus, nėra būtina, jog teisės aktų nuostatos, kurių pagrindu skiriamos sankcijos, būtų suformuluotos taip tiksliai, kad būtų galima visiškai užtikrintai numatyti galimas jų pažeidimo pasekmes. Iš jos aišku, kad neapibrėžtos tam tikros nuostatos sąvokos nebūtinai lemia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio pažeidimą, o tai, kad įstatymas suteikia tam tikrą diskreciją, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei atsižvelgiant į nagrinėjamus teisėtus tikslus yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi diskrecija apimtis ir sąlygos, siekiant privatiems asmenims užtikrinti tinkamą apsaugą nuo savivalės. Šiuo klausimu Europos žmogaus teisių teismas atsižvelgia ne tik į įstatymo tekstą, bet ir į tai, ar nusistovėjusi ir paskelbta teismų praktika patikslino vartojamas neapibrėžtas sąvokas. Be to, tai, kad atsižvelgiama į bendras valstybių narių konstitucines tradicijas, neleidžia aiškinti bausmių teisėtumo principo, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kitaip nei tai buvo padaryta anksčiau.

(žr. 28 ir 29 bei 32–34 punktus)

2.      Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti baudų skyrimą įmonėms, kurios pažeidė Bendrijos konkurencijos taisykles, neprieštarauja bausmių teisėtumo principui.

Iš tiesų Komisija neturi neribotos diskrecijos nustatyti baudas, nes ji privalo atsižvelgti į pagal atitinkamų įmonių apyvartą nustatytas ribas ir į pažeidimo sunkumą bei trukmę. Be to, atsižvelgiant į persekiojant ir baudžiant už konkurencijos taisyklių pažeidimus Komisijos ginamus interesus ir į tai, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi leidžiama įgyvendinti pagrindinius Bendrijos uždavinius atitinkančią sistemą, 10 % metinės atitinkamos įmonės praėjusių verslo metų apyvartos riba yra pagrįsta. Skirdama baudas Komisija taip pat turi paisyti bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų. Komisija, visiškai kontroliuojama Bendrijos teismų, išplėtojo visuotinai žinomą ir prieinamą sprendimų praktiką, į kurią, nors ji nėra teisinis pagrindas nustatant baudas, gali būti orientuojamasi, kiek tai susiję su vienodo požiūrio principo laikymusi, nors baudų lygis, laikantis 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų, bet kuriuo metu gali padidintas, jei to reikalauja veiksmingas konkurencijos taisyklių taikymas. Komisija, siekdama didesnio teisinio saugumo, paskelbė gaires dėl baudų nustatymo, kuriomis ji savanoriškai apribojo savo diskreciją ir įsipareigojo laikytis vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Komisijos minėtų gairių priėmimas, atsižvelgiant į tai, kad jis pateko į Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinio reglamentavimo sritį, tik padėjo aiškiau apibrėžti šia nuostata Komisijai suteiktos diskrecijos taikymo ribas, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad iš pradžių Bendrijos teisės aktų leidėjas buvo nepakankamai apibrėžęs Komisijos kompetenciją šioje srityje. Pagaliau pagal EB 253 straipsnį Komisija įpareigota motyvuoti sprendimą, kuriuo skiriama bauda.

(žr. 35 ir 36 punktus bei 38–44 ir 46 punktus)

3.      Neturėtų būti laikoma, jog teisę skirti baudas už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimą pirmiausia turi Taryba, kuri perdavė šią teisę arba delegavo šių nuostatų įgyvendinimą Komisijai EB 202 straipsnio trečios įtraukos prasme. Vadovaujantis EB 83 straipsnio 2 dalies a ir d punktais, EB 211 straipsnio pirma įtrauka, šis įgaliojimas iš esmės išplaukia iš Komisijos savarankiškos funkcijos prižiūrėti, kaip taikoma Bendrijos teisė, o kalbant apie EB 81 ir 82 straipsnių taikymą, Reglamentas Nr. 17 šią funkciją patikslina, apibrėžia ir formalizuoja. Šiuo reglamentu Komisijai suteiktas įgaliojimas skirti baudas išplaukia iš pačios Sutarties ir turi sudaryti sąlygas veiksmingai taikyti minėtuose straipsniuose numatytus draudimus.

(žr. 48 ir 49 punktus)

4.      Antikonkurencinis įmonės elgesys gali būti inkriminuojamas kitai įmonei, jei pirmoji įmonė negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės turi vykdyti kitos įmonės nurodymus dėl visų pirma jas vienijančių ekonominių ir teisinių ryšių. Dukterinės bendrovės veiksmai gali būti priskiriami patronuojančiai bendrovei, jei dukterinė bendrovė negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės turi vykdyti patronuojančios bendrovės nurodymus, nes šios dvi įmonės yra vienas ekonominis vienetas.

Ypatingu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja paprasta prezumpcija, kad tokia patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui ir todėl yra viena įmonė EB 81 straipsnio prasme. Tad patronuojanti bendrovė, Bendrijos teisme ginčijanti Komisijos sprendimą, kuriuo jai skiriama bauda už dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją, pateikdama savo dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų.

To, kad patronuojanti bendrovė, kuri valdo 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, yra holdingo bendrovė, nepakanka siekiant apibrėžti funkcinį ir struktūrinį dukterinės bendrovės savarankiškumą. Iš tiesų kontroliuojančiosios (holdingo) bendrovės sąvoka apima įvairias situacijas. Apskritai kalbant, holdingas gali būti apibrėžiamas kaip bendrovė, turinti akcijų vienoje ar keliose bendrovėse ir siekianti jas kontroliuoti. Kontroliuojanti (holdingo) bendrovė, kurios tikslas yra pramonės įmonių akcijų įsigijimas, pardavimas, administravimas ir ypač jų strateginis valdymas, gali būti finansinis holdingas, kuris nevykdo jokios pramoninės ar komercinės veiklos, arba bendrovė, užsiimanti dukterinių bendrovių valdymu ir vadovavimu joms. Bendrovių grupės atveju holdingo paskirtis – sujungti įvairių bendrovių akcijas, siekiant užtikrinti vienodą valdymą. Tarp holdingo bendrovės bei jos dukterinės įmonės gali būti valdymo ir koordinavimo skyrius, kuris siektų, kad būtų atsižvelgta į grupės interesus. Taigi to, kad bendrovė iš tiesų yra holdingas, kurio uždavinys – valdyti savo akcijas kitų bendrovių kapitale, nepakanka, kad būtų galima paneigti prezumpciją, atsiradusią dėl visų dukterinės bendrovės akcijų valdymo.

(žr. 55 ir 56 punktus, 59–64 punktus bei 66 ir 70 punktus)

5.      Pranešimu apie kaltinimus, kuriuo siekiama garantuoti įmonėms, kurioms šis pranešimas adresuojamas, galimybę veiksmingai įgyvendinti gynybos teises, apibrėžiamas prieš įmonę pradėtos procedūros objektas, nes jame nurodoma Komisijos pozicija šios įmonės atžvilgiu, o Komisija neturi teisės savo sprendime nurodyti kaltinimų, apie kuriuos šiame pranešime nėra užsiminta.

Visų pirma remdamasi įmonių atsakymais į joms adresuotą pranešimą apie kaltinimus Komisija privalo nuspręsti dėl tolesnės administracinės procedūros eigos.

Šiomis aplinkybėmis atitinkamai įmonei aiškiai nepripažinus faktų, susijusių su konkurencijos taisyklių pažeidimu, Komisija dar privalo juos įrodyti, o įmonė tinkamu metu ir visų pirma per teismo procesą gali laisvai naudotis visomis gynybos priemonėmis, kurios, jos manymu, jai yra naudingos. Ir, atvirkščiai, atitinkama įmonė tokios galimybės neturi, jei pripažino faktus.

Taip sprendžiant problemą siekiama ne apriboti Komisijos nubaustos įmonės teisę pareikšti ieškinius, bet apibrėžti skundo, kuris gali būti pateiktas teismui, apimtį, siekiant išvengti, kad nagrinėjimo pažeidimo faktines aplinkybes nustatytų ne Komisija, o Pirmosios instancijos teismas, kuris, pateikus ieškinį pagal EB 230 straipsnį, kompetentingas kontroliuoti sprendimo teisėtumą.

(žr. 80, 81, 84 ir 85 punktus)

6.      Kaip matyti iš EB 81 straipsnio 1 dalies, „suderintų veiksmų“ sąvoka apima ne tik įmonių tarpusavio derinimąsi, bet ir atitinkamą elgesį rinkoje bei priežastinį ryšį tarp šių dviejų elementų. Jei nepateikiama tai paneigiančių įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotasis ūkio subjektas, darytina išvada, kad įmonės, dalyvaujančios suderintuose veiksmuose ir toliau veikiančios rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria pasikeitė su savo konkurentais tam, kad nuspręstų, kaip elgsis rinkoje.

(žr. 118 punktą)

7.      Apskaičiuojant baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus dydį, pažeidimo sunkumas nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, kurių atžvilgiu Komisija turi diskreciją. Taigi, nustatydama pažeidimo sunkumą, Komisija gali pagrįstai atsižvelgti į tai, jog įmonės ėmėsi didelių atsargumo priemonių, kad kartelis nebūtų atskleistas, ir į plačiajai visuomenės daliai padarytą žalą.

Kalbant apie žalą, pažymėtina, kad konkurencijos teisės pažeidimai daro nevienodą žalą konkurencijai ir vartotojams. Nustatant pažeidimo sunkumą, į visuomenei padarytą žalą atsižvelgiama kitaip nei į kartelio nario ekonominį gebėjimą daryti žalą konkurencijai ir vartotojams, kuriuo remiamasi apskaičiuojant baudą, kaip tai numatyta Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse, ir kuris skirtas diferencijuoti įmones, ypač tuo atveju, kai pažeidimas susijęs su keliomis įmonėmis.

(žr. 153, 154 ir 156 punktus)

8.      Norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, Komisija turi įvertinti konkurenciją, kuri būtų įprastai egzistavusi, jei nebūtų buvę pažeidimo.

Kainų kartelio atveju Komisija gali pagrįstai preziumuoti, kad pažeidimas turėjo poveikį, jei kartelio dalyviai ėmėsi priemonių sutartoms kainoms taikyti, pavyzdžiui, pranešdami apie jas klientams, nurodydami darbuotojams vadovautis jomis kaip derybų pagrindu ir leisdami stebėti jų taikymą konkurentams bei pavesdami tai daryti savo pardavimo skyriams. Iš tikrųjų, kad būtų galima konstatuoti poveikį rinkai, pakanka, kad sutartos kainos būtų naudojamos kaip pagrindas atskirų sandorių kainoms nustatyti, taip apribojant klientų galimybes derėtis.

Tačiau tuo atveju, kai kartelio įgyvendinimas įrodytas, negalima iš Komisijos reikalauti sistemiškai įrodinėti, kad susitarimai atitinkamoms įmonėms iš tikrųjų leido pasiekti aukštesnį sandorių kainos lygį nei tuo atveju, jei kartelių nebūtų. Todėl negalima pritarti teiginiui, kad nustatant pažeidimo sunkumo laipsnį galima atsižvelgti tik į tai, jog nesudarius susitarimų būtų susiformavęs kitoks sandorių kainų lygis. Be to, būtų neproporcinga prašyti tokio įrodymo, kuris pareikalautų didelių išteklių, nes tam reikėtų pasiremti hipotetiniais skaičiavimais taikant ekonominius modelius, kurių tikslumą sunku įvertinti teisme ir kurių teisingumas nėra įrodytas.

Vertinant pažeidimo sunkumo laipsnį lemiamos reikšmės turi tai, ar kartelio dalyviai padarė viską, ką galėjo, kad jų planai turėtų konkretų poveikį. Šie nariai negali pasitelkti išorinių veiksnių, kurie sužlugdė jų pastangas, savo naudai ir juos interpretuoti kaip aplinkybes, pateisinančias baudos sumažinimą.

Todėl Komisija gali teisėtai remtis kartelio įgyvendinimu ir nuspręsti, kad buvo daromas poveikis rinkai, nesant reikalo tiksliai nustatyti šio poveikio reikšmės.

Net jei teisiniu požiūriu Komisija nebūtų pakankamai įrodžiusi konkretaus kartelio poveikio, pažeidimo kvalifikavimas kaip „labai sunkaus“ dėl to vis tiek gali pasirodyti tinkamas. Trys pažeidimo sunkumo laipsnio įvertinimo aspektai atliekant bendrą vertinimą pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires, t. y. pažeidimo pobūdis, jo įtaka rinkai ir šios geografinės rinkos dydis, turi nevienodą svorį. Pažeidimo pobūdžiui tenka lemiama reikšmė, visų pirma kvalifikuojant pažeidimus kaip „labai sunkius“. Šiuo požiūriu iš minėtose gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų aprašymo išplaukia, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurie, kaip šiuo atveju, visų pirma orientuoti į kainų nustatymą, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“, ir tokiems veiksmams nebūtinai turi būti būdingas ypatingas poveikis arba ypatingas teritorinis mastas. Tai patvirtina aplinkybė, jog aprašant sunkius pažeidimus aiškiai nurodomas poveikis rinkai ir pasireiškimas didesnėje bendrosios rinkos dalyje, o labai sunkių pažeidimų atveju konkretaus poveikio rinkai arba poveikio tam tikroje teritorijoje reikalavimai neminimi.

(žr. 165–169 ir 171 punktus)

9.      Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse numatyta, kad vertinant pažeidimo sunkumą ir nustatant baudą metu būtina atsižvelgti į daugelį kriterijų, tarp jų ir į pažeidimo pobūdį, jo konkretų poveikį, atitinkamos geografinės rinkos dydį ir į būtiną baudos atgrasomąjį poveikį. Net jeigu gairėse nenumatyta, jog baudos apskaičiuojamos pagal bendrą konkrečios įmonės apyvartą arba apyvartą atitinkamoje rinkoje, jos neužkerta kelio į šiuos rodiklius atsižvelgti įvertinant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Bendrijos teisės principų ir jei to reikalauja aplinkybės.

Kalbant apie neteisėtą kartelį, dėl nemažų atitinkamų įmonių dydžio skirtumų ir siekiant įvertinti konkrečią kiekvienos jų svarbą, taip pat padaryto pažeidimo realų poveikį konkurencijai, Komisija, remdamasi minėtų gairių 1 punkto A dalies ketvirtąja ir šeštąja pastraipomis, gali skirtingai vertinti pažeidime dalyvavusias įmones. Tam ji gali suskirstyti atitinkamas įmones į kelias kategorijas, be kita ko, atsižvelgdama į kiekvienos jų nagrinėjamų produktų apyvartą, visų pirma įskaičiuodama į šią apyvartą kiekvienos pačios įmonės suvartojimą. Iš to matyti rinkos dalies dydis, kuris rodo kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės dydį ir jų realų ekonominį gebėjimą daryti didelę žalą konkurencijai.

(žr. 176 ir 177 punktus)

10.    Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje numatytų baudų tikslas yra nubausti už neteisėtą elgesį ir užkirsti jam kelią ateityje. Atgrasymas yra vienas iš baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą tikslų, o reikalavimas jį užtikrinti yra bendrasis reikalavimas, kuriuo Komisija turi vadovautis per visą baudų apskaičiavimo stadiją, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad turi būti atskiras šio skaičiavimo etapas, skirtas visoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės siekiant šio tikslo, įvertinti.

Kad būtų atsižvelgta į atgrasymo tikslą, Komisija Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenustatė metodo arba individualizuotų kriterijų, kurie būtų atskirai nurodyti ir privalomi atsižvelgiant į atgrasomąjį poveikį. Gairių A dalies ketvirtojoje pastraipoje, kalbant apie pažeidimo sunkumo įvertinimo rodiklius, minima būtinybė užtikrinti, kad baudos būtų pakankamai atgrasančios.

(žr. 191–193 punktus)

11.    Įgyvendinant trečiųjų valstybių valdžios institucijų, atsakingų už laisvos konkurencijos apsaugą, valdžią jų teritorinėje jurisdikcijoje taikomi tų valstybių reikalavimai. Kitų valstybių teisinių sistemų konkurencijos srityje pamatiniai elementai ne tik turi specialius tikslus ir uždavinius, bet dėl jų taip pat priimamos kiekvienai valstybei individualios materialinės taisyklės ir jose numatytos labai skirtingos teisinės pasekmės administracinės, baudžiamosios ar civilinės teisės srityse, kai minėtų valstybių valdžios institucijos nustato konkurencijos srityje taikomų taisyklių pažeidimą. Tačiau visiškai skirtinga yra teisinė situacija, kai įmonei konkurencijos srityje yra taikoma tik Bendrijos teisė ir vienos arba kelių valstybių narių teisė, t. y. kai kartelis patenka tik į Bendrijos teisinės sistemos teritorinę taikymo sritį.

Iš to matyti, kad Komisija, nustatydama sankciją už neteisėtą įmonės veiklą, net ir susijusią su tarptautiniu karteliu, siekia apsaugoti laisvą konkurenciją bendrojoje rinkoje, o tai pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas pagrindinių Bendrijos tikslų. Iš tikrųjų dėl Bendrijos lygmeniu teisiškai saugomų vertybių specifikos, Komisijos, remiantis jos įgaliojimais šioje srityje, pateikti vertinimai gali labai skirtis nuo trečiųjų valstybių valdžios institucijų pateiktų vertinimų.

Bet koks atsižvelgimas į trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas patenka į Komisijos diskreciją baudų už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus nustatymo srityje. Todėl nors ir negali būti atmesta galimybė, kad Komisija atsižvelgs į anksčiau trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtas baudas, taip daryti ji neprivalo.

Atgrasymo tikslu, kurio gali siekti Komisija nustatydama baudos dydį, yra siekiama užtikrinti, kad įmonės, veikdamos bendrojoje rinkoje, laikytųsi EB sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Todėl vertindama už minėtų taisyklių pažeidimą paskirtos baudos atgrasomąjį poveikį Komisija neprivalo atsižvelgti į galimas įmonei paskirtas sankcijas už trečiųjų valstybių konkurencijos taisyklių pažeidimą.

(žr. 205 ir 209 punktus)

12.    Komisija turi didelę diskreciją baudų apskaičiavimo metodo atžvilgiu ir šiuo klausimu gali atsižvelgti į daugelį veiksnių, tarp kurių yra atitinkamų įmonių bendradarbiavimas per šios institucijos atliekamą tyrimą. Komisija šiuo atžvilgiu taip pat turi didelę diskreciją vertindama įvairių kartelio dalyvių bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą, visų pirma palyginti su kitų įmonių pagalba.

Baudų dydžių sumažinimas pažeidimuose dalyvavusių įmonių bendradarbiavimo atveju Bendrijos teisėje grindžiamas idėja, kad toks bendradarbiavimas palengvina Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir prireikus jį nutraukti.

Viską vertindama Komisija gali atsižvelgti į tai, kad įmonė jai dokumentus pateikė tik gavusi prašymą pateikti informaciją, tačiau mažindama įmonės bendradarbiavimo reikšmę pagal Pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais D skyriaus 2 dalies pirmą įtrauką ji negali minėtos aplinkybės laikyti lemiama.

(žr. 211, 212, 225 ir 234 punktus)

13.    Pirmosios instancijos teismui EB 229 straipsnis ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnis suteikia neribotą jurisdikciją peržiūrėti baudų už konkurencijos taisyklių pažeidimą dydžio tinkamumą. Įgyvendindamas neribotą jurisdikciją, Bendrijos teismas gali ne tik panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip numatyta EB 231 straipsnyje, bet ir pakeisti jame nustatytą sankciją. Taigi, be paprastos baudos teisėtumo kontrolės, Bendrijos teismas yra kompetentingas pakeisti Komisijos vertinimą savo vertinimu ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą.

Nors įgyvendinti neribotą jurisdikciją dažniausiai prašo ieškovai, kad būtų sumažintas baudos dydis, Komisija gali pateikti Bendrijos teismui nagrinėti klausimą dėl baudos dydžio ir prašyti padidinti baudą, ir tokia galimybė, be kita ko, aiškiai numatyta Pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais dėl bendradarbiavimo E skyriaus 4 dalies antrojoje pastraipoje.

Bendrijos teismai šia neribota jurisdikcija gali naudotis tik tikrindami Bendrijos institucijų aktus, o tiksliau kalbant, nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo, nes EB 229 straipsnis tik praplečia Bendrijos teismų įgaliojimus, kuriuos jie turi spręsdami bylas dėl ieškinių, paduotų pagal EB 230 straipsnį. Todėl Komisijos prašymas padidinti skirtą baudą neatitinka EB 230 straipsnio.

Atsižvelgiant į Bendrijos teismui suteiktus įgaliojimus padidinti skirtą baudą, Komisijos priepriešinis reikalavimas panaikinti už įmonės bendradarbiavimą administracinėje procedūroje jai skirtą baudos sumažinimą, nes ši įmonė pranešime apie kaltinimus nurodytas faktines aplinkybes pirmą kartą užginčijo teisme, turi būti pripažintas priimtinu.

Toks prašymas turi būti atmestas, be kita ko, todėl, kad nustatant baudos dydį atsižvelgiama tik į pažeidimo sunkumą ir trukmę, o tai, kad Komisija buvo priversta gintis nuo to, jog buvo ginčijami faktai, kurių atžvilgiu ji pagrįstai tikėjosi, kad jie ginčijami nebebus, negali pateisinti šios baudos padidinimo. Komisijos išlaidos, susijusios su procesu Pirmosios instancijos teisme, nėra kriterijus nustatant baudos dydį, o į jas galima atsižvelgti tik taikant Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento nuostatas, susijusias su išlaidų atlyginimu.

(žr. 242‑247 punktus bei 251, 259 ir 262 punktus)