BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. rugsėjo 16 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Austrijos vonios kambario įrangos rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Kainų kėlimo koordinavimas ir keitimasis slapta komercine informacija – Pažeidimo apibrėžimas – Vienas pažeidimas – Atitinkama rinka – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Sunkumas – Koeficientai“
Byloje T‑396/10
Zucchetti Rubinetteria SpA, įsteigta Gocane (Italija), atstovaujama advokatų M. Condinanzi, P. Ziotti ir N. Vasile,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, A. Antoniadis ir L. Malferrari, iš pradžių padedamų advokatų F. Ruggeri Laderchi ir A. De Matteis, vėliau – advokato F. Ruggeri Laderchi,
atsakovę,
visų pirma dėl prašymo panaikinti 2010 m. birželio 23 d. Komisijos sprendimą C(2010) 4185 galutinis dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39092 – Vonios kambario įranga), kiek jis susijęs su ieškove, ir, nepatenkinus šio prašymo, atleisti nuo jai skirtos baudos ar ją sumažinti
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai K. Jürimäe (pranešėjas) ir M. van der Woude,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. birželio 23 d. Sprendimu C(2010) 4185 galutinis dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39092 – Vonios kambario įranga) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Komisija konstatavo SESV 101 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio pažeidimą vonios kambario įrangos rinkoje. Šis pažeidimas, kurį darė 17 įmonių, tęsėsi įvairiais laikotarpiais nuo 1992 m. spalio 16 d. iki 2004 m. lapkričio 9 d. ir pasireiškė antikonkurenciniais susitarimais arba suderintais veiksmais Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Austrijos teritorijose (ginčijamo sprendimo 2 ir 3 konstatuojamosios dalys ir minėto sprendimo 1 straipsnis).
2 Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad konstatuotą pažeidimą sudarė, pirma, minėtų vonios kambario įrangos gamintojų vykdomas metinio kainų kėlimo ir kitų tarifų sudedamųjų dalių nustatymo koordinavimas per reguliarius nacionalinių profesinių asociacijų susitikimus, antra, kainų nustatymas ar derinimas susiklosčius konkrečioms aplinkybėms, kaip antai žaliavų kainų augimas, euro įvedimas, mokesčių už kelius nustatymas, ir, trečia, slaptos komercinės informacijos atskleidimas ir keitimasis šia informacija. Be to, Komisija konstatavo, kad kainos vonios kambario įrangos sektoriuje buvo nustatomos kasmet. Gamintojai nustatydavo savo kainų ribas, kurios paprastai galiodavo vienus metus ir jomis būdavo remiamasi plėtojant prekybinius santykius su didmenininkais (ginčijamo sprendimo 152–163 konstatuojamosios dalys).
3 Ginčijamas sprendimas susijęs su vonios kambario įranga, priklausančia vienam iš trijų prekių pogrupių: armatūra, dušo uždanga, priedai ir sanitarinė keramika (toliau – trys prekių pogrupiai) (ginčijamo sprendimo 5 ir 6 konstatuojamosios dalys).
4 Ieškovė Zucchetti Rubinetteria SpA yra pagal Italijos teisę įsteigta įmonė, kuri iš visų trijų prekių pogrupių gamina ir parduoda tik armatūrą.
5 Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad šio sprendimo 2 punkte nurodyti veiksmai buvo bendro plano dalis, kuriuo siekta riboti konkurenciją tarp ginčijamo sprendimo adresatų, ir turėjo vieno ir tęstinio pažeidimo, apimančio tris šio sprendimo 3 punkte nurodytus prekių pogrupius ir Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Austrijos teritorijas, požymių (ginčijamo sprendimo 778 ir 793 konstatuojamosios dalys) (toliau – nustatytas pažeidimas). Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad minėtas elgesys atitiko pasikartojantį modelį visose šešiose valstybėse narėse, dėl kurių Komisija atliko tyrimą (ginčijamo sprendimo 778 ir 793 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat nustatė nacionalines profesines organizacijas dėl visų trijų prekių pogrupių, kurias pavadino „koordinavimo organizacijomis“, nacionalines profesines asociacijas, vienijančios narius, kurių veikla apėmė bent du iš šių trijų prekių pogrupių, kurias ji pavadino „daugiaprekėmis asociacijomis“, ir specializuotas asociacijas, vienijančias narius, kurių veikla apėmė vieną iš šių trijų prekių pogrupių (ginčijamo sprendimo 796 ir 798 konstatuojamoji dalis). Galiausiai ji konstatavo, kad buvo centrinė įmonių grupė, kuri dalyvavo kartelyje skirtingose valstybėse narėse per koordinavimo organizacijas ir daugiaprekes asociacijas (ginčijamo sprendimo 796 ir 797 konstatuojamosios dalys).
6 Atsižvelgiant į informaciją, kurią galima nustatyti iš antikonkurencinio elgesio Italijoje, šis elgesys apėmė dvi neformalias grupes. Pirma, tam tikros įmonės, įskaitant ieškovę, nuo 1992 m. liepos iki 2004 m. spalio du tris kartus per metus susitikdavo Euroitalia organizuojamuose susirinkimuose. Šioje grupėje, kuri susidarė Vokietijos gamintojams atėjus į Italijos rinką, buvo keičiamasi informacija ne tik apie armatūrą, bet ir apie sanitarinę keramiką. Antra, susitikimai vykdavo ir Michelangelo (viešbučio, kuriame vykdavo susitikimai, pavadinimas) grupėje, kuriai ieškovė taip pat priklausė nuo 1995 m. pabaigos ar 1996 m. pradžios iki 2003 m. liepos 25 d. Per šiuos susitikimus diskusijos apimdavo įvairias sanitarinės įrangos prekes, įskaitant armatūrą ir sanitarinę keramiką (ginčijamo sprendimo 97–100 konstatuojamosios dalys).
7 Dėl ieškovės dalyvavimo Euroitalia ir Michelangelo susitikimuose Komisija nurodo, kad nors ieškovė ginčija kartelio teisinį kvalifikavimą, vis dėlto ji pripažįsta turėjusi netinkamų diskusijų su savo konkurentais. Be to, neatsižvelgiant į aplinkybę, ar ieškovė kėlė kainas, ji aktyviai dalyvavo organizuojant susitikimus ir per šiuos juos vykusiose diskusijose, ir tai įrodo Komisijos turimi rašytiniai įrodymai (žr. šio sprendimo 470–474 konstatuojamąsias dalis).
8 Vertindama nagrinėjamų įmonių galimą dalyvavimą darant nustatytą pažeidimą Komisija nurodo, kad nėra pakankami įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog ieškovė ir kitos Italijos įmonės, dalyvavusios Euroitalia ir Michelangelo susitikimuose, žinojo apie bendrą planą (ginčijamo sprendimo 851–879 konstatuojamosios dalys).
9 Apskaičiuodama baudas, kurias ji skyrė ginčijamame sprendime nurodytoms įmonėms, Komisija rėmėsi Pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, p. 2, toliau – 2006 m. gairės) (ginčijamo sprendimo 1174–1399 konstatuojamosios dalys).
10 Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalies 18 punkte Komisija konstatavo, kad ieškovė darė su vonios kambario įranga susijusį pažeidimą Italijoje nuo 1992 m. spalio 16 d. iki 2004 m. lapkričio 9 d.
11 Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 17 dalyje Komisija ieškovei skyrė 3 996 000 eurų baudą.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 2010 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
13 Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
14 Per 2012 m. birželio 12 d. posėdį šalys pateikė paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
15 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– pirmiausia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis yra susijęs su ieškove,
– nepatenkinus šio prašymo, atleisti nuo jai skirtos baudos ar ją sumažinti,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
16 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
17 Pirmiausia reikia priminti, kad Europos Sąjungos teismas atlieka Komisijos priimtų sprendimų, kuriais baudžiama už konkurencijos teisės pažeidimus, teisėtumo kontrolę, numatytą SESV 263 straipsnyje, kurią, kai to prašoma, papildo neribota jurisdikcija, suteikta Sąjungos teismui pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, kaip tai numatyta SESV 261 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chalkor prieš Komisiją, C‑386/10 P, Rink. p. I‑13085, 53, 63 ir 64 punktus). Ši jurisdikcija, be sankcijos teisėtumo paprastos kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir dėl tos priežasties panaikinti, sumažinti ar padidinti, jei reikia, skirtą vienkartinę ar periodinę baudą (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją, C‑272/09 P, Rink. p. I‑12789, 103 punktą ir nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją, T‑11/06, Rink. p. II‑6681, 265 punktą).
18 Atsižvelgiant į šio sprendimo 17 punkte nurodytą teismų praktiką reikia visų pirma išnagrinėti pagrindinį ieškovės reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis su ja susijęs, paskui išnagrinėti papildomą reikalavimą, kad Bendrasis Teismas, pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija, panaikintų Komisijos jai skirtą baudą arba ją sumažintų.
Dėl pagrindinio reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą
19 Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi trimis pagrindais. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su Komisijos padarytomis klaidomis nustatant atitinkamą rinką. Antrasis pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog nagrinėjamas elgesys yra SESV 101 straipsnio pažeidimas. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su Komisijos klaidomis ir pažeidimais apskaičiuojant baudą.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padarytomis klaidomis nustatant atitinkamą rinką
20 Ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė SESV 101 straipsnį, padarė akivaizdžių vertinimo klaidų ir nevykdė tyrimo bei motyvavimo pareigos ginčijamame sprendime, konkrečiai kalbant, jo 791 konstatuojamojoje dalyje, kai apibrėžė atitinkamą rinką. Kaip pati patvirtino per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus, šiuo atžvilgiu ji pateikia du pagrindinius kaltinimus.
21 Pirma, dėl trijų prekių pogrupių ieškovė tvirtina, kad Komisija tiksliai neapibrėžė atitinkamos rinkos, nors tokią analizę būtina atlikti prieš kvalifikuojant nagrinėjamą pažeidimą kaip vieną. Be to, Komisija neteisingai nusprendė, kad trys prekių pogrupiai sudarė vieną ir tą pačią prekių rinką, nors, viena vertus, šios prekės negali viena kitos pakeisti tiek pasiūlos, tiek paklausos požiūriu, kita vertus, tai skirtingos prekės technologiniu, komerciniu ir estetiniu požiūriais. Šiuo klausimu ji pažymi, kad net jei būtų galima pripažinti, jog yra papildymo ir ekonominiai armatūros ir sanitarinės keramikos ryšiai, to nepakanka įrodyti vienos atitinkamos rinkos buvimą.
22 Antra, Komisija ginčijamame sprendime neapibrėžė geografinės rinkos apimties, kurią turėjo apibrėžti pagal Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL C 372, 1997, p. 5) 8 punktą. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad Komisija tik nurodė, jog nustatytas pažeidimas apėmė šešias šio sprendimo 1 punkte nurodytas valstybes nares.
23 Komisija prieštarauja ieškovės argumentams.
24 Visų pirma dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija negalėjo nuspręsti, jog buvo padarytas vienas pažeidimas, nes trys prekių pogrupiai nepriklauso vienai ir tai pačiai prekių rinkai, reikia konstatuoti, jog, pirma, ginčijamame sprendime Komisija nenurodė, kad minėti trys prekių pogrupiai, kuriuos ji aiškiai atskyrė ginčijamo sprendimo 5–12 konstatuojamosiose dalyse, priklausė vienai ir tai pačiai prekių rinkai. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 791 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „aplinkybės, kad su pažeidimu susijusios prekės priklauso skirtingoms rinkoms, nepakanka paneigti tai, kad atitinkamas elgesys yra vienas pažeidimas“.
25 Be to, aplinkybė, kad Komisija nusprendė, jog vonios kambario įrangos sektoriuje buvo padarytas vienas pažeidimas, atsižvelgusi į su kiekvienu iš trijų prekių pogrupių susijusio antikonkurencinio elgesio tarpusavio priklausomybę ir bendrą planą, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 796 konstatuojamosios dalies, nereiškia, kad Komisija remdamasi tuo padarė išvadą, jog trys prekių pogrupiai priklausė vienai ir tai pačiai rinkai. Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskirais susitarimais ar suderintais veiksmais, kurie turi būti baudžiami kaip atskiri pažeidimai, bet ir tarpusavyje susijusių susitarimų ar suderintų veiksmų, laikytinų vieno pažeidimo sudėtinėmis dalimis, grupe (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 258 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Norėdama konstatuoti, kad buvo padarytas vienas pažeidimas, Komisija turi įrodyti, kad susitarimai ar suderinti veiksmai, susiję su skirtingomis prekėmis, paslaugomis ar teritorijomis, priklauso bendram planui, kurį atitinkamos įmonės sąmoningai įgyvendina siekdamos vieno antikonkurencinio tikslo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 ir 260 punktus ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbiamo Rinkinyje, 482 punktą).
26 Todėl Komisija nepadarė jokios klaidos, kai konstatavo, kad vienas pažeidimas apėmė tris prekių pogrupius, nepaisant to, kad šių pogrupių prekės priklausė skirtingoms rinkoms.
27 Antra, reikia pažymėti, kad Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime tiksliai apibrėžti prekių rinkų, kurioms priklausė trijų pogrupių prekės.
28 Viena vertus, kaip Komisija iš esmės nurodė ginčijamo sprendimo 891 konstatuojamojoje dalyje, ir ieškovė to neginčija, iš teismų praktikos matyti, kad pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį Komisija privalo apibrėžti atitinkamą rinką, kad būtų nustatyta, ar susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jo tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas Sąjungoje. Todėl Komisija pareigą sprendime, priimtame taikant SESV 101 straipsnio 1 dalį, apibrėžti nagrinėjamą rinką turi tik tuo atveju, jei be tokio apibrėžimo neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjami įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jo tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje (žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 99 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
29 Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad ieškovė nepateikia nei argumentų, nei įrodymų, kurie patvirtintų, kad, priešingai, nei ginčijamame sprendime nurodė Komisija, suderinti veiksmai Euroitalia ir Michelangelo grupių viduje, susiję su armatūra, parduodama Italijoje, negalėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos, o jų tikslas ar poveikis negalėjo būti konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.
30 Kita vertus, taip pat reikia pažymėti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 892 konstatuojamojoje dalyje nurodo Komisija, išvada, jog trijų pogrupių prekės priklausė skirtingoms rinkoms, bet kuriuo atveju nepaneigia faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasi ši institucija ginčijamo sprendimo 796 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad minėti veiksmai turėjo būti laikomi sudarančiais vieną pažeidimą dėl tarp jų buvusio priklausymo ryšio ir bendro plano įgyvendinimo egzistavimo.
31 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, kad trys prekių pogrupiai nepriklausė vienai ir tai pačiai prekių rinkai, nes šios prekės negali viena kitos pakeisti tiek pasiūlos, tiek paklausos požiūriu ir yra skirtingos prekės technologiniu, komerciniu ir estetiniu požiūriais, turi būti atmesti kaip nereikšmingi.
32 Du kiti ieškovių argumentai negali pakeisti šio sprendimo 31 punkte pateiktos išvados.
33 Dėl pirmo ieškovių argumento, kad ji darė tik Italiją apimantį nustatytą pažeidimą, šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog ta aplinkybė nereiškia, kad Komisija negalėjo pagrįstai nuspręsti, jog buvo padarytas vienas pažeidimas ir kad jį darė ir kitos ginčijamame sprendime nurodytos įmonės.
34 Dėl antro ieškovės argumento, kad Komisija ginčijamo sprendimo 791 konstatuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodė 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą (Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamo Rinkinyje, 90 punktas), reikia pirmiausia pažymėti, kad minėtoje 791 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė:
„Galiausiai Komisija gali atitinkamos rinkos apibrėžimą su karteliais susijusiose bylose grįsti kartelyje dalyvaujančių įmonių elgesiu. Teismas <...> sprendimo Tokai Carbon [ir kt. prieš Komisiją] 90 punkte nurodė, kad „ne Komisija savavališkai pasirinko atitinkamą rinką, o kartelio, kuriame [šioje byloje nagrinėjama įmonė] dalyvavo, nariai“ savanoriškai vykdė su [šioje byloje nagrinėjamomis] prekėmis susijusią antikonkurencinę veiklą. Aplinkybės, kad su pažeidimu susijusios prekės priklauso skirtingoms rinkoms, nepakanka paneigti tai, jog atitinkamas elgesys yra vienas pažeidimas.“
35 Taip pat reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 889 konstatuojamojoje dalyje Komisija, darydama nuorodą į šio sprendimo 34 punkte minėtą Sprendimą Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (žr. ginčijamo sprendimo 1248 išnašą), nusprendė:
„būtent kartelio nariai savanoriškai derindami antikonkurencinius veiksmus, susijusius su nagrinėjamomis prekėmis ir teritorijomis, apibrėžia kartelio apimtį ir pagrindinius požymius.“
36 Taigi iš ginčijamo sprendimo 791 ir 889 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjadama klausimą, ar aptariama neteisėta veika sudaro kelis pažeidimus, ar vieną pažeidimą (žr. ginčijamo sprendimo 5.2.3 punktą), Komisija teisingai nusprendė, kad reikėjo išsiaiškinti ne tai, ar nagrinėjamas elgesys buvo susijęs su vienos ir tos pačios rinkos prekėmis, bet tai, ar pačios įmonės šį elgesį laikė bendro plano, kurį jos sąmoningai įgyvendino siekdamos vieno antikonkurencinio tikslo, dalimi.
37 Taigi ieškovės argumentas, kad Komisija nepagrįstai darė nuorodą į šio sprendimo 34 punkte minėtą Sprendimą Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, kad pagrįstų išvadą dėl vieno pažeidimo buvimo, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
38 Antra, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija neapibrėžė atitinkamos geografinės rinkos, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 28 punkte nurodytos teismų praktikos, pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį Komisija pareigą apibrėžti nagrinėjamą rinką turi tik dėl to, kad nustatytų, ar susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, ar jo tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.
39 Šiuo atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog nagrinėjamas neteisėtas elgesys buvo susijęs su trijų pogrupių prekių pardavimu šešiose valstybėse narėse, konkrečiai kalbant, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Austrijoje.
40 Ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „vonios kambario įrangos gamintojų pardavimų apimtis rodo prekybos tarp Sąjungos <...> valstybių narių ir tarp EEE susitarimo šalių didelę apimtį“.
41 Be to, ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „šių susitarimų [dėl kainų derinimo] tarptautinis pobūdis pasireiškė ir ryšiais tarp su pažeidimu susijusių nacionalinių asociacijų, konkrečiai kalbant, visose šiose valstybėse narėse buvo nedidelis iš tų pačių įmonių sudarytas branduolys“.
42 Be to, ginčijamo sprendimo 814–823 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo tarptautinius nagrinėjamų slaptų susitarimų ryšius. Šiuo klausimu ji minėto sprendimo 814 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad šie tarptautiniai ryšiai pasireiškė diskusijomis ir keitimusi informacija nacionalinėse asociacijose.
43 Galiausiai ginčijamo sprendimo 824–833 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad tarp šių šešių valstybių narių buvo didelis prekybos srautas.
44 Taigi iš šio sprendimo 39–43 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad nors Komisija nusprendė, jog nagrinėjami neteisėti veiksmai buvo daromi konkrečiai šešiose valstybėse narėse, vis dėlto ji taip pat nurodė priežastis, dėl kurių padarė išvadą, kad minėtais veiksmais buvo daromas poveikis prekybai ir konkurencijai visoje Sąjungoje. Todėl Komisija neturėjo tiksliau apibrėžti atitinkamos prekių rinkos, kuriai turėtų būti priskirta armatūra.
45 Taigi ieškovės antrąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
46 Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija, priešingai, nei tvirtina ieškovė, nepažeidė SESV 101 straipsnio, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos ir nepažeidė pareigos išnagrinėti ir motyvuoti, kiek tai susiję su rinkos, kurioje buvo padaryti nagrinėjami neteisėti veiksmai, apibrėžimu.
47 Todėl reikia atmesti visą pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su pažeidimais kvalifikuojant diskusijas Euroitalia ir Michelangelo grupių viduje kaip kartelį
48 Ieškovė tvirtina, kad nors Komisija galėjo pagrįstai jai priekaištauti „dalyvavus netinkamose diskusijose dėl kainų“, šios diskusijos nebuvo užbaigtos jokiu susitarimu dėl kainų nustatymo ar jų kėlimo derinimo. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad Komisija faktines aplinkybes kvalifikuodama kaip pažeidimą pažeidė SESV 101 straipsnį, padarė akivaizdžių faktinių aplinkybių vertinimo klaidų, neįvykdė savo pareigos motyvuoti, kylančios iš SESV 296, ir viršijo įgaliojimus.
49 Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš ieškovės procesinių dokumentų nėra aišku, kuriuos argumentus ji nurodo grįsdama kiekvieną iš šio sprendimo 48 punkte nurodytų pažeidimų. Tačiau aišku, kad ji iš esmės nurodo tris pagrindinius kaltinimus, kuriais grindžiamas jos antrasis ieškinio pagrindas. Antrąjį ieškinio pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant į minėtus kaltinimus.
50 Visų pirma ieškovė pažymi, kad nors Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, kad ji nedalyvavo darant vieną, sudėtinį ir tęstinį pažeidimą, vis dėlto ši institucija nepagrįstai konstatavo, kad ji darė sunkesnį pažeidimą nei paprasčiausias keitimasis slapta informacija armatūros rinkoje. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad, skirtingai nuo antikonkurencinių veiksmų, kurie, pirma, buvo susiję su kitais dviem prekių pogrupiais (be armatūros) ir, antra, apėmė kitas valstybes nares (be Italijos), diskusijų dėl kainų, kuriose ji dalyvavo, padarinys nebuvo jų derinimas ar nustatymas. Taigi nebuvo neprieštaringų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių minėtų susitikimų dalyvių elgesio lygiagretumą, nes kiekviena įmonė veikė nepriklausomai, ir tai, be kita ko, pripažino įmonės, kurioms pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3, toliau 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) buvo sumažinta bauda.
51 Komisija prieštarauja šiems argumentams.
52 Pirma, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Komisija, nors ieškovės neigia „derinusios“ ar „nustačiusios“ kainų kėlimą kartu su konkurentais, vis dėlto jos savo procesiniuose dokumentuose aiškiai pripažįsta „dalyvavusios netinkamose diskusijose dėl kainų“.
53 Taip pat reikia priminti, kad pagal teismų praktiką tam, kad būtų susitarimas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad aptariamos įmonės išreikštų bendrą siekį elgtis tam tikru nustatytu būdu (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 256 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 199 punktas).
54 Galima manyti, kad susitarimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, sudarytas, jeigu yra suderinta valia dėl paties konkurencijos ribojimo principo, net jeigu dėl konkrečių siekiamo apribojimo elementų dar vyksta derybos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 151–157 ir 206 punktus).
55 Sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia koordinavimo tarp įmonių, kurios, nepasiekusios konkretaus susitarimo, sąmoningai pakeičia konkurencijos keliamą riziką praktiniu tarpusavio bendradarbiavimu, būdą (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 115 punktas ir Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 158 punktas).
56 Taigi SESV 101 straipsnio 1 dalimi ūkio subjektams draudžiama palaikyti bet kokius tiesioginius ar netiesioginius kontaktus, kuriais būtų galima arba daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento veiksmams rinkoje, arba atskleisti tokiam konkurentui, kokių veiksmų nuspręsta ar numatoma imtis rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra konkurencijos ribojimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 116 ir 117 punktus).
57 Pasikeitimas informacija prieštarauja konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 81 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
58 Slaptos informacijos atskleidimas panaikina tam tikrą netikrumą dėl to, kaip toliau elgsis konkurentas, taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai daro poveikį informacijos gavėjo strategijai (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asnef‑Equifax ir Administración del Estado, C‑238/05, Rink. p. I‑11125, 51 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje, ir klientams ketinamas taikyti sąlygas (žr. šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 82 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
59 Nors tiesa yra ta, kad šis savarankiškumo reikalavimas neatima iš ūkio subjektų teisės sumaniai prisitaikyti prie esamo ar numanomo jų konkurentų elgesio, vis dėlto jis griežtai draudžia bet kokius tiesioginius ar netiesioginius šių subjektų ryšius, kurių tikslas ar poveikis yra tokių konkurencijos sąlygų, neatitinkančių įprastų nagrinėjamos rinkos sąlygų, sukūrimas, atsižvelgiant į siūlomų prekių ar paslaugų pobūdį, įmonių dydį ir skaičių ir minėtos rinkos dydį (žr. šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 83 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
60 Taigi iš šio sprendimo 53–59 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, jog Komisija teisingai nusprendė, kad aptariamos įmonės, įskaitant ieškovę, derino būsimą kainų kėlimą ir kad tokia derinimo veikla yra SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes buvo panaikintas galimas ieškovės netikrumas dėl to, kaip toliau elgsis konkurentas, taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai daromas poveikis jos komercinei strategijai.
61 Antra, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 472 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog „[nebuvo labai svarbu, ar ieškovė] įgyvendino visus kainų kėlimus, apie kuriuos buvo kalbama per susitikimus, [nes] ji reguliariai ir labai ilgai (daugiau nei [dešimt] metų) akivaizdžiai vaidino aktyvų vaidmenį organizuojant susitikimus ir per juos aktyviai dalyvavo visose diskusijose dėl kainų“. Komisija minėto sprendimo 467 konstatuojamojoje dalyje taip pat pažymėjo, kad „dalyviai ėmėsi konkrečių priemonių kontroliuoti kainų kėlimą, kaip tai matyti iš reguliarių pasisakymų apie kainas“ per minėtus susitikimus, ir kad „dalyvių tarpusavio glaudūs ryšiai pasižymėjo tokiu bendradarbiavimo ir tarpusavio priklausomybės lygiu, kad jų veiklos laisvė buvo labai ribota“.
62 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, kurie galėtų paneigti du Komisijos vertinimus, išdėstytus ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamojoje dalyje ir primintus šio sprendimo 61 punkte. Remdamasi minėtais vertinimais Komisija pagrįstai galėjo nuspręsti, kad aptariamos diskusijos dėl kainų kėlimo yra draudžiamos pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes jos galėjo daryti įtaką kiekvieno konkurento elgesiui rinkoje.
63 Priešingai, nei tvirtina ieškovė, terminas „kainų derinimas“ yra tinkamas apibrėžti pažeidimą, kurį darė ieškovė. Net jei paaiškėtų, kad per diskusijas dėl būsimų kainų kėlimų kartelio nariai nesusitardavo dėl taikytinų kainų, tai nereikštų, kad šios diskusijos neleido koordinuoti kainų kėlimų, atsižvelgiant į aptariamo neteisėto keitimosi informacija reguliarumą.
64 Todėl Komisija nepadarė jokios klaidos, kai kvalifikavo ieškovės padarytą pažeidimą.
65 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kiti ieškovės argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad Komisija nepagrįstai nuspendė, jog su armatūra susijęs neteisėtas elgesys Italijos rinkoje buvo toks pats sunkus pažeidimas kaip ir susijęs su dviem kitais prekių pogrupiais kitose valstybėse narėse arba kad aptariamos diskusijos buvo susijusios tik su armatūra ir neapėmė kitų dviejų prekių pogrupių, turi būti atmesti kaip nereikšmingi. Iš tikrųjų šie argumentai nepaneigia Komisijos išvados dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo buvimo, nes ieškovė dalyvavo derinant būsimas kainas.
66 Tai reiškia, kad pirmąjį ieškovės kaltinimą reikia atmesti.
67 Antra, ieškovė iš esmės tvirtina, kad per Euroitalia susitikimus, vykusius nuo 1992 m. spalio 16 d., ir vėliau per Michelangelo susitikimus vykstant diskusijoms dėl pasikeitimų rinkoje jos konkurentai pateikdavo tik informaciją apie iš anksto jų suplanuotą kainų politiką. Ieškovė nurodo, kad atskirų įmonių kainų politika dažnai skyrėsi ir buvo labai neapibrėžta. Aptariami kainų kėlimai buvo susiję su ankstesnių metų kainomis, o minėtų kėlimų dydis aptariamas tik bendrai, nevertinant tikslaus dydžio. Tokioje situacijoje ieškovė rinkoje veikė visiškai savarankiškai ir laisvai nustatydavo kainų kėlimo kalendorių ir kėlimo dydį. Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus ieškovė taip pat nurodė mananti, kad nagrinėjamas elgesys nei panaikino, nei sumažino netikrumą dėl konkurentų elgesio, nes jie realiai nesikeitė nagrinėjama informacija.
68 Komisija prieštarauja šiems argumentams.
69 Pirmiausia reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 398–408 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelio Italijoje pagrindiniai veikimo mechanizmai Euroitalia ir Michelangelo grupių viduje buvo susiję su armatūra. Minėto sprendimo 409 ir 410 konstatuojamosiose dalyse ji priminė, kad neteisėtos diskusijos prasidėjo Federceramica asociacijoje 1990–1992 m., tačiau į šiuos susitikimus ji neatsižvelgė nustatydama ieškovei baudą. Galiausiai ginčijamo sprendimo 411–462 konstatuojamosiose dalyse ji aprašė įvairius Euroitalia ar Michelangelo susitikimus, per kuriuos, kaip pati tvirtina, nagrinėjamos įmonės, įskaitant ieškovę, vedė neteisėtas diskusijas nuo 1992 m. spalio 16 d. iki 2004 m. lapkričio 9 d. Kadangi ieškovė Komisijos vertinimus ginčija tik dėl tam tikrų Euroitalia susitikimų, per kuriuos vyko neteisėtos diskusijos, tik atsižvelgiant į šiuos susitikimus reikia patikrinti, ar Komisija nepadarė vertinimo klaidų, kai nusprendė, kad ieškovė dalyvavo antikonkurencinėse diskusijose.
70 Pirma, dėl 1992 m. spalio 16 d. Euroitalia susitikimo ieškovė tvirtina, kad Komisija neteisingai aiškino faktines aplinkybes, kai nusprendė, jog iš šio susitikimo protokolo matyti, kad jame dalyvavusios įmonės susitarė per kitą susitikimą pateikti ne savo „rezultatus“, o tik savo apskaitos „ataskaitas“. Tačiau šiose ataskaitose buvo pateikiama viešai prieinama informacija. Taigi šis protokolas neįrodo, kad ji dalyvavo antikonkurencinėse diskusijose.
71 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog tam, kad ginčijamo sprendimo 411 konstatuojamojoje dalyje nuspręstų, jog diskusijos, vykusios per šį 1992 m. spalio 16 d. susitikimą, buvo neteisėtos, Komisija rėmėsi, kaip matyti iš minėtos sprendimo 506 išnašos, protokolu, kuriame nurodyta:
„problemos dėl kainos kėlimo 5–7 %? Sausį? <...> per kitą susitikimą pateikti ataskaitas. Pateikti argumentus dėl kainos gruodį arba sausį.“
72 Šio sprendimo 71 punkte minėtą protokolą vertinant kartu su Grohe Beteilingungs GmbH (toliau – Grohe) pareiškimais, pateiktais su jos prašymu sumažinti baudą, kurių įrodomosios galios ieškovė neginčija, tvirtai galima daryti išvadą, kad šio susitikimo dalyviai, įskaitant ieškovę ir Grohe, numatė kelti kainas nuo ateinančio gruodžio ar sausio. Iš tikrųjų, remiantis Grohe prašymu sumažinti baudą, per Euroitalia susitikimus, vykusius kiekvienų metų rugsėjo ar spalio mėnesiais, dalyviai aptardavo ketinimus kelti savo individualias kainas kitais metais (žr. ginčijamo sprendimo 402 konstatuojamąją dalį).
73 Be to, ieškovės argumentas, kad šio 1992 m. spalio 16 d. susitikimo protokolas neleidžia aiškiai nustatyti, kurios įmonės nusprendė kelti kainas ir tiksliai kiek jas kelti, neturi reikšmės išvadai, kad šis protokolas, vertinamas kartu su Grohe pareiškimais, pakankamai įrodo, jog šio susitikimo dalyviai bent jau iš principo susitarė dėl konkurencijos ribojimo ateityje, net jei dėl konkrečių numatomo ribojimo elementų dar buvo deramasi. Remiantis šio sprendimo 54 ir 55 punktuose nurodyta teismų praktika, toks elgesys yra SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
74 Todėl Komisija nepadarė jokios vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad ieškovė dalyvavo antikonkurencinėse diskusijose per 1992 m. spalio 16 d. Euroitalia susitikimą.
75 Antra, dėl 1993 m. kovo 15 d. Euroitalia susitikimo ieškovė tvirtina, kad per šį susitikimą vykusios diskusijos rodo dalyvavusių įmonių komercinės strategijos savarankiškumą, nes kainų kėlimas buvo numatytas prieš šį susitikimą, o minėtas kainų kėlimas ir numatytos nuolaidos labai skyrėsi.
76 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamojoje dalyje pateiktos Komisijos išvados, kad Hansgrohe AG generalinio direktoriaus užrašai rodo, jog įmonės pasikeitė informacija apie tai, kokiu procentiniu dydžiu bus keliamos jų kainos 1993 m. Nors Hansa Metallwerke AG (toliau – Hansa) kainos (žr. ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamąją dalį) buvo pakeltos savaitę prieš 1993 m. kovo 15 d. susitikimą, vis dėlto pasikeitimas tokia informacija galėjo paveikti atitinkamų įmonių elgesį tik realiai taikant vėlesnius kainų kėlimus. Šis pasikeitimas informacija sukūrė pasitikėjimą ir grupės jausmą Euroitalia viduje, kalbant apie dalyvių norą kelti kainas.
77 Tokiomis aplinkybėmis Komisija šiuo klausimu nepadarė jokios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos.
78 Trečia, dėl 1994 m. spalio 21 d., 1995 m. spalio 16 d. ir 1996 m. gegužės 14 d. Euroitalia susitikimų ieškovė iš esmės tvirtina, jog visi šie susitikimai patvirtina, kad atitinkamos įmonės nederino savo kainų politikų, kurios buvo „savarankiškos ir skirtingos“. Vis dėlto, kaip matyti iš šių susitikimų protokolų, kurių turinys pateiktas ginčijamo sprendimo 416, 418 ir 420 konstatuojamosiose dalyse, ir ieškovė neginčija šio turinio, panašu, kad nagrinėjamos diskusijos buvo susijusios ir su kainų kėlimu ateityje.
79 Pirmiausia dėl 1994 m. spalio 21 d. susitikimo pakanka konstatuoti, kad, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 416 konstatuojamojoje dalyje ir kaip matyti iš šio susitikimo protokolo, kurį surašė pati ieškovė, RAF Rubinetteria SpA per susitikimą nurodė ketinanti 7 % pakelti savo kainas nuo kitų metų sausio 1 d.
80 Dėl 1995 m. spalio 16 d. susitikimo, kaip ginčijamo sprendimo 418 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, iš šio sprendimo 79 punkte minėto susitikimo protokolo matyti, kad Rubinetteria Cisal SpA per susitikimą nurodė norinti pakelti kainas 5–6 %.
81 Galiausiai dėl 1996 m. gegužės 14 d. susitikimo reikia konstatuoti, kad nors šalys nepateikė šio susitikimo protokolo, vis dėlto ieškovė neginčija, kad, kaip ginčijamo sprendimo 420 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, Hansa per šį susitikimą pareiškė ketinanti kelti kainas kitą rugsėjį. Bet kuriuo atveju iš prieš du mėnesius, t. y. 1996 m. kovo 12 d. vykusio susitikimo, aprašyto ginčijamo sprendimo 419 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad American Standard Inc., be kita ko, numatė 5 % didinti kainas nuo 1996 m. gegužės 1 d. Taigi tai patvirtina, kad Euroitalia narių diskusijos per pirmąjį 1996 m. pusmetį taip pat buvo susijusios su kainų kėlimu ateityje.
82 Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė jokios vertinimo klaidos nusprendusi, kad neteisėtos diskusijos dėl kainų kėlimo ateityje vyko per Euroitalia susitikimus 1994 m. spalio 21 d., 1995 m. spalio 16 d. ir 1996 m. gegužės 14 d.
83 Ketvirta, dėl Euroitalia susitikimų 1997 m. sausio 31 d. ir rugsėjo 22 d., 1998 m. sausio 26 d. ir spalio 16 d., 1999 m. gegužės 7 d. ir 2002 m. sausio 31 d. bei spalio 28 d. ieškovė pažymi, kad per šiuos susitikimus ji ir kiti dalyviai „pranešė apie savo ketinimus nedidinti [kainų], o kiti susitikimų dalyviai nurodė jau <...> pakankamai pastebimai pakėlę kainas“.
84 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodo Komisija, aplinkybė, kad ieškovė informavo kitus šio sprendimo 83 punkte nurodytų susitikimų dalyvius, jog nekels kainų, neturi reikšmės išvadai, kad neteisėtos diskusijos dėl kainų kėlimo ateityje vyko per šiuos susitikimus, kuriuose ji dalyvavo (žr. ginčijamo sprendimo 412, 422, 425, 427, 431, 434, 448 ir 451 konstatuojamąsias dalis). Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad ieškovė nusprendė nekelti savo kainų, negali būti prilyginta savanoriškam atsiribojimui nuo nagrinėjamo kartelio neteisėto elgesio, nes dalyvaudama minėtuose susitikimuose ji gavo informacijos, kurią pateikė jos konkurentai.
85 Konkrečiai kalbant, dėl 1997 m. sausio 31 d. susitikimo, dėl kurio ieškovė nurodo, kad numatyti kainų kėlimai labai skyrėsi, ir kurį Komisija aprašė ginčijamo sprendimo 422 konstatuojamojoje dalyje, reikia pažymėti, kad šių kėlimų skirtingumas neturi įtakos išvadai, jog nagrinėjamos diskusijos galėjo daryti poveikį minėtuose susitikimuose dalyvavusių įmonių elgesiui rinkoje.
86 Galiausiai dėl ieškovės argumento, susijusio su 1998 m. sausio 26 d. susitikimu, pagal kurį Komisija ginčijamo sprendimo 427 konstatuojamojoje dalyje neįrodė, jog dalyviai kontroliavo kainų kėlimą, dėl kurio buvo iš anksto susitarta, reikia konstatuoti, kad net jei šis argumentas būtų pagrįstas, tai nepakeistų išvados, kad per šį susitikimą vykusios diskusijos buvo neteisėtos, nes jos buvo susijusios su būsimu kainų kėlimu 1998 m., ir to ieškovė neginčija. Taip pat bet kuriuo atveju, kaip matyti iš Euroitalia susitikimų turinio, būtent 1993 m. balandžio 20 d. susitikimo (žr. ginčijamo sprendimo 413 konstatuojamąją dalį), 1994 m. kovo 22 d. susitikimo (žr. ginčijamo sprendimo 415 konstatuojamąją dalį) ir 1996 m. gegužės 14 d. susitikimo (žr. ginčijamo sprendimo 420 konstatuojamąją dalį) turinio, kurio neginčija ieškovė, šių susitikimų dalyviai pasikeitė informacija apie ankstesnius kainų kėlimus, todėl kiekvienas konkurentas galėjo tiesiogiai kontroliuoti kainų kėlimus, dėl kurių buvo iš anksto susitarta.
87 Atsižvelgiant į šio sprendimo 71–86 punktuose pateiktus vertinimus, reikia atmesti kaip nepagrįstą antrą ieškovės kaltinimą, kad diskusijos Euroitalia ir Michelangelo viduje, kuriose ji dalyvavo, nebuvo antikonkurencinio pobūdžio.
88 Trečia, ieškovė mano, kad Komisija, nepaisydama teismų praktikoje nustatyto reikalavimo, neįvertino, kiek pasikeitimas informacija šiuo atveju sumažino ar visiškai panaikino netikrumą dėl nagrinėjamos rinkos veikimo. Šiuo atveju atitinkamos rinkos požymiai rodo, kad nagrinėjamas elgesys negalėjo iškreipti konkurencijos šioje rinkoje. Pirmiausia tik mažą ūkio subjektų skaičių turinčioje rinkoje pasikeitimas informacija galėtų iškreipti konkurenciją. Tačiau Michelangelo ir Euroitalia susitikimuose dalyvavusių įmonių bendra rinkos dalis nesudarė 40 %. Antra, nebuvo jokių patekimo į šią rinką kliūčių. Be to, konkurencingumas ir derybinė galia, kalbant apie paklausą, buvo dideli. Galiausiai pasiūla, ypač armatūros sektoriuje, buvo labai suskaidyta.
89 Reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 57 punkte nurodytą teismų praktiką pasikeitimas informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu jis sumažina ar panaikina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją.
90 Šiuo klausimu Teisingumo Tesimas yra nusprendęs, kad negali būti abstrakčiai įvertinta, ar toks keitimasis informacija atitinka Sąjungos konkurencijos taisykles. Tai priklauso nuo ekonomikos sąlygų nagrinėjamose rinkose ir pačios sistemos charakteristikų, ypač nuo jos tikslo, prieigos ir dalyvavimo keičiantis informacija sąlygų, taip pat informacijos, kuria keičiamasi, pobūdžio – ji gali būti, pavyzdžiui, vieša arba konfidenciali, detali arba apibendrinta, apie praeitį arba apie dabartį – jos dažnumo ir reikšmės nustatant kainas bei apimčių ar teikimo sąlygų (šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Asnef‑Equifax ir Administración del Estado 54 punktą).
91 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nagrinėjamų diskusijų neteisėtumas konkurencijos taisyklių atžvilgiu aiškiai išplaukia iš ginčijamo sprendimo. Įmonių Euroitalia ir Michelangelo narių, kurios, kaip per posėdį nurodė ieškovė, turėjo 38 % Italijos armatūros rinkos, keitimosi tarpusavyje informacija apie planuojamus individualių kainų kėlimus vienintelis tikslas ir poveikis buvo sumažinti netikrumą dėl konkurentų būsimo elgesio rinkoje. Ieškovė nepateikia jokio paaiškinimo dėl alternatyvaus tikslo, kurį galėtų turėti šis keitimasis konfidencialia informacija.
92 Kadangi neteisėtose diskusijose dalyvavę konkurentai turėjo didelę Italijos armatūros rinkos dalį, nes bendra jiems priklausančios rinkos dalis sudarė 38–40 % rinkos, pasikeitimas informacija apie kainų kėlimą neišvengiamai mažino netikrumą, kuris būtų buvęs tarp jų, ir skatino juos kelti kainas iki minimumo sumažinant riziką prarasti savo rinkos dalis.
93 Tokiomis aplinkybėmis šioje byloje nagrinėjamas kainų derinimas atsižvelgiant į Italijos armatūros rinkos struktūrą buvo antikonkurencinis.
94 Kiti ieškovės nurodyti argumentai negali paneigti pastarosios išvados.
95 Ieškovės argumentas, jog iš teismų praktikos matyti, kad jei pasiūla yra labai suskaidyta, tai informacijos skleidimo ir keitimosi ja tarp konkurentų įtaka konkurencijai rinkoje gali būti vertinama neutraliai arba netgi teigiamai (žr., be kita ko, šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Asnef‑Equifax ir Administración del Estado 58 punktą), neturi reikšmės šio sprendimo 90 ir 91 punktuose pateiktiems vertinimams, pagal kuriuos keitimasis informacija apie kainų kėlimą tarp konkurentų, kuriems priklauso 38–40 % armatūros rinkos, neišvengiamai turėjo neigiamą poveikį konkurencijai. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip netinkamą.
96 Taip pat ieškovė tvirtina, kad kliūčių patekti į Italijos armatūros rinką nebuvimas, didelis konkurencingumas ir didelė didmenininkų derybinė galia, kalbant apie paklausą, galėjo sumažinti keitimosi informacija apie numatomus konkurentų kainų kėlimus poveikį šioje rinkoje. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad net jei pasitvirtintų šie Italijos armatūros rinkos požymiai, vis dėlto ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo atveju minėti požymiai galėjo panaikinti nagrinėjamo antikonkurencinio elgesio poveikį. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
97 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ir trečią ieškovės kaltinimą; taigi atmestini visi trys kaltinimai, kuriuos ji nurodė grįsdama antrąjį ieškinio pagrindą.
98 Atsižvelgiant į visus patektus vertinimus ir įvairius ieškovės nurodytus bei šio sprendimo 48 punkte išvardytus pažeidimus, reikia konstatuoti, kad ji neįrodė, jog, pirma, Komisija padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidų nusprendusi, kad per nurodytus susitikimus vykusios diskusijos buvo antikonkurencinio pobūdžio (žr. šio sprendimo 67–87 punktus) ir galėjo iškraipyti konkurenciją (žr. šio sprendimo 88–97 punktus), antra, pažeidė SESV 101 straipsnį, faktines aplinkybes pripažinusi antikonkurencinėmis (žr. šio sprendimo 50–66 punktus). Be to, iš šių išvadų matyti, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, kai nusprendė, kad ieškovė darė SESV 101 straipsnio pažeidimą. Taip pat Komisija nepažeidė savo pareigos motyvuoti, nes, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, minėtų šio sprendimo 61, 69, 71, 76, 79, 84–86 punktuose, tinkamai nurodė motyvus, dėl kurių nusprendė, kad ieškovė dalyvavo antikonkurencinėse diskusijose ir taip pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį.
99 Taigi turi būti atmestas visas antrasis ieškinio pagrindas.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaidomis ir pažeidimais apskaičiuojant baudos dydį
100 Ieškovė teigia, kad apskaičiuodama jai skirtą baudą Komisija padarė įvairių klaidų ir pažeidimų. Šiuo klausimu ji nurodo du pagrindinius kaltinimus.
101 Nurodydama pirmą kaltinimą ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė įvairių pažeidimų, susijusių su ginčijamo sprendimo 1220 ir 1225 konstatuojamosiose dalyse nustatytu 15 % koeficientų taikymu. Pirmiausia, kalbant apie minėtų koeficientų nustatymą, Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti. Be to, ji padarė vertinimo klaidą, kai nustatė šiuos koeficientus, ir pažeidė bausmių individualumo bei asmeninės atsakomybės principą, taip pat proporcingumo principą, kai taikė šiuos koeficientus, nors jos vaidmuo darant nustatytą pažeidimą buvo ne toks svarbus kaip kitų įmonių. Šiuo klausimu ieškovė taip pat nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, nes Komisija, neišskyrusi įmonių, nusprendė, kad pažeidimas buvo susijęs su šešiomis valstybėmis narėmis. Tačiau pažeidimas, kuriuo kaltinama ieškovė, buvo susijęs tik su Italija. Galiausiai Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nes turėjo atskirti įmones, dariusias vieną pažeidimą, ir įmones, kurios dalyvavo darant tik vieną šio pažeidimo dalį, kaip antai ieškovė. Apskaičiuodama baudas Komisija negalėjo taikyti tų pačių koeficientų visoms įmonėms, kurioms ginčijamu sprendimu nustatytos sankcijos.
102 Reikia konstatuoti, kad visi ieškovės nurodyti pažeidimai, išdėstyti šio sprendimo 101 punkte, skirti įvairiais aspektais ginčyti 15 % nuo apyvartos, susijusios su ieškovės armatūros pardavimu Italijoje, koeficientus, kuriuos Komisija taikė apskaičiuodama bazinį baudos dydį pagal 2006 m. gairių 21–23 punktus ir tų pačių gairių 25 punktą. Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia priminti taisykles, taikomas skaičiuojant bazinį baudos dydį, numatytas 2006 m. gairėse, antra, nurodyti Komisijos pateiktus motyvus, kuriais grindžiamas sprendimas taikyti 15 % koeficientą, ir, trečia, išnagrinėti, ar taip elgdamasi Komisija padarė ieškovės nurodytas klaidas ir pažeidimus.
103 Visų pirma dėl apskaičiuojant baudos dydį taikytinų taisyklių reikia priminti, kad remiantis 2006 m. gairių 9–11 punktais Komisijos taikomą metodą nustatant baudas sudaro du etapai. Iš pradžių Komisija kiekvienai įmonei ar įmonių asociacijai nustato bazinį baudos dydį. Paskui ji bazinį baudos dydį gali koreguoti didindama ar mažindama ir tai daro atsižvelgdama į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes, kurios būdingos kiekvienos atitinkamos įmonės dalyvavimui.
104 Konkrečiau kalbant apie pirmąjį baudų nustatymo metodo etapą, būtent iš 2006 m. gairių 21–23 punktų matyti, kad pardavimo vertės dalis, į kurią reikia atsižvelgti (toliau – „pažeidimo sunkumo“ koeficientas), nustatoma nuo 0 iki 30 % vertinant veiksnius, kaip antai pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių užimamą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą), atsižvelgiant į tai, kad kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų. Pagal 2006 m. gairių 25 punkto nuostatas siekiant atgrasyti Komisija prie bazinio baudos dydžio gali pridėti papildomą sumą (toliau – „papildomos sumos“ koeficientas), kuri gali būti lygi 15 %–25 % pardavimo vertės, įvertinant minėtus veiksnius.
105 Antra, dėl Komisijos ginčijamame sprendime kiekvienai atitinkamai įmonei taikyto pardavimo vertės koeficiento nustatymo reikia pažymėti, kad minėto sprendimo 1211–1214 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„1211 Horizontalieji kainų nustatymo susitarimai vien dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų. [Ginčijamo sprendimo] adresatai darė vieną sudėtinį ir tęstinį SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, turėdami bendrą tikslą iškraipyti konkurenciją vonios kambario įrangos rinkoje (žr. 5 punktą). Slapti susitarimai apėmė mažiausiai šešias valstybes nares, visus prekių pogrupius, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas, ir buvo taikomi tik siekiant naudos kartelio nariams jų klientų, o galiausiai vartotojų sąskaita.
1212 Pažeidimą padariusių įmonių bendra rinkos dalis skiriasi priklausomai nuo valstybės narės [atsižvelgiant į valstybę narę], tačiau sudaro apie 54,3 % visų Komisijos nagrinėtų prekių grupių ir visų valstybių narių rinkos. Šis skaičius neatspindi kitų mažų dalyvių, kurie nebuvo [ginčijamo sprendimo] adresatai, dalių.
1213 Kartelis apėmė mažiausiai šešias valstybes nares, t. y. Vokietiją, Austriją, Belgiją, Prancūziją, Italiją ir Nyderlandus.
1214 Buvo nustatyta, kad pažeidimas iš esmės buvo daromas <...>, net jei nėra pakankamai įrodymų, kad susitarimų visada buvo griežtai laikomasi.“
106 Dėl „pažeidimo sunkumo“ koeficiento Komisija ginčijamo sprendimo 1220 konstatuojamojoje dalyje remdamasi pirma išdėstytais vertinimais nurodė:
„1220 Galiausiai atsižvelgiant į šiame punkte nurodytus veiksnius ir ypač į pažeidimo pobūdį, kiekvienos atitinkamos įmonės pardavimo vertės dalis, kuri bus naudojama nustatant bazinį baudos dydį, turi būti 15 %.“
107 Dėl „papildomos sumos“ koeficiento Komisija ginčijamo sprendimo 1225 konstatuojamojoje dalyje nurodė:
„1225 Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir [ginčijamo sprendimo 1210–1220 konstatuojamosiose dalyse] nurodytus kriterijus, taikytinas 15 % [„papildomos sumos“ koeficientas].“
108 Iš ginčijamo sprendimo 1211–1214, 1220 ir 1225 konstatuojamosiose dalyse pateiktų motyvų matyti, kad Komisija pagrindė 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientų taikymą remdamasi vertinimu, kad ginčijamu sprendimu nubaustos įmonės darė vieną pažeidimą vonios kambario įrangos rinkoje, apimančioje tris prekių pogrupius šešiose valstybėse narėse, ir kad taikytas „horizontalusis kainų nustatymo susitarimas“ vien dėl savo pobūdžio laikomas vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų.
109 Vis dėlto, kaip teisingai nurodo ieškovė, Komisija ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje nusprendė ir savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad reikėjo įvertinti tai, jog ieškovė, kaip ir kiti nepriklausomi Italijos gamintojai, nubausti minėtu sprendimu, dalyvavo darant tik su Italija susijusį vieną pažeidimą dėl armatūros ir sanitarinės keramikos, ir ta pažeidimo dalis neapėmė dušo uždangų, nes „nebuvo įrodymų, kad ji žinojo apie visą kartelio apimtį“. Todėl Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalies 18 punkte nurodė, kad ieškovė padarė pažeidimą, susijusį su vonios kambario įranga Italijoje.
110 Trečia, atsižvelgiant būtent į šio sprendimo 105–109 punktuose pateiktus vertinimus reikia išnagrinėti penkias ieškovės nurodytas klaidas ir pažeidimus, išdėstytus šio sprendimo 101 punkte.
111 Pirma, kalbant apie ieškovės argumentą, kad Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti, reikia priminti teismų praktiką, pagal kurią nustatydama bazinį baudos dydį Komisija įvykdo pareigą motyvuoti, jei sprendime nurodo vertinimo kriterijus, kuriais vadovaudamasi nustatė padaryto pažeidimo sunkumą, ir neprivalo jame pateikti išsamesnio paaiškinimo ar duomenų, susijusių su baudos apskaičiavimo metodu (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 252 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
112 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Komisija ginčijamo sprendimo 1211–1214, 1220 ir 1225 konstatuojamosiose dalyse, cituotose šio sprendimo 105–107 punktuose, išdėstė priežastis, kurios jai leido ginčijamo sprendimo 1220 ir 1225 konstatuojamosiose dalyse nustatyti 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus.
113 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, kad Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
114 Antra, dėl ieškovės nurodytos faktinių aplinkybių vertinimo klaidos reikia konstatuoti, kad Komisija nepagrįstai nusprendė, jog 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus pateisino aplinkybė, kad ginčijamame sprendime nurodytos įmonės darė vieną pažeidimą, apimantį visus tris prekių pogrupius šešiose valstybėse narėse. Iš tikrųjų, kaip ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje nurodė pati Komisija, ieškovė prisidėjo prie pažeidimo, susijusio su kainų kėlimo derinimu Italijoje, o ne kitose penkiose valstybėse narėse, nurodytose šio sprendimo 1 punkte, nes vykusios neteisėtos diskusijos buvo susijusios su armatūra ir sanitarine keramika, tačiau nebuvo kalbama apie dušo uždangas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija Komisijos vertinimo, pagal kurį ji darė pažeidimą, susijusį ne tik su armatūra, bet ir su sanitarine keramika.
115 Iš Komisijos ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados matyti, kad ji 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientų taikymo ieškovei negalėjo grįsti aplinkybe, kad ši darė vieną pažeidimą, apimantį tris prekių pogrupius ir šešias teritorijas. Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija šiuo klausimu padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą.
116 Pirmiausia Komisijos argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad ieškovei skirtos baudos dydis atspindi jos dalyvavimą tik su Italija susijusioje nustatyto pažeidimo dalyje, kad pardavimo vertė, į kurią buvo atsižvelgta kiekvienos įmonės atveju, atspindi jų individualų, realų ir konkretų prisidėjimą prie pažeidimo ir kad 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientai yra nedideli, atsižvelgiant į jos padaryto pažeidimo sunkumą, yra netinkami. Iš tikrųjų nė vienas iš šių argumentų nepaneigia išvados, kad Komisija negalėjo pagrįstai remtis šio sprendimo 115 punkte nurodytais motyvais, kad nustatytų 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus.
117 Taip pat reikia konstatuoti, kad Komisijos argumentai, pagal kuriuos ji apskaičiuodama baudą laikėsi atskirų etapų, numatytų 2006 m. gairėse, tvarkos, panaudojo apyvartos duomenis, kuriuos ginčijamame sprendime minimos įmonės jai pateikė, kad nustatydama baudos dydį ji turi didelę diskreciją ir kad ieškovės padaryto pažeidimo sunkumą atspindi pardavimo vertė, į kurią buvo atsižvelgta, taip pat yra nereikšmingi. Šie argumentai neturi jokios reikšmės išvadai, kad Komisija negalėjo remtis šio sprendimo 115 punkte nurodytu motyvu.
118 Galiausiai reikia atmesti Komisijos argumentą, nurodytą atsakant į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktus klausimus, kad geografinės apimties skirtumai, kylantys iš įmonės dalyvavimo, viena vertus, darant visą vieną pažeidimą ir, kita vertus, darant pažeidimą tik Italijos teritorijoje, nepateisina skirtingų „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientų taikymo. Iš tikrųjų pažeidimas, apimantis šešias Sąjungos valstybes nares ir visus tris prekių pogrupius, negali būti vertinamas kaip tokio paties sunkumo pažeidimas kaip ir vienos valstybės narės teritorijoje padarytas pažeidimas, apimantis du prekių pogrupius. Atsižvelgiant į apimtį ir poveikį Sąjungos konkurencijai, pirmasis pažeidimas turi būti vertinamas kaip sunkesnis už antrąjį.
119 Atsižvelgiant į šio sprendimo 114–118 punktuose pateiktus vertinimus reikia konstatuoti, kad Komisija padarė dvi vertinimo klaidas, nes grindė 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientų taikymą aplinkybe, kad ieškovė darė vieną pažeidimą, apimantį šešias Sąjungos teritorijas ir tris prekių pogrupius. Taigi šiuo klausimu pateiktas ieškovės argumentas turi būti pripažintas pagrįstu.
120 Trečia, dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo reikia priminti, kad Komisijos pradėtose procedūrose dėl sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimą skyrimo šio principo taikymas reiškia, kad baudos neturi būti pernelyg didelės, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. palyginti su tų taisyklių paisymu, o įmonei skirta bauda už konkurencijos teisės pažeidimą turi būti proporcinga pažeidimui, vertinamam kaip visuma, atsižvelgiant būtent į jo sunkumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 532 punktą). Konkrečiai kalbant, proporcingumo principas reiškia, kad Komisija turi nustatyti baudą proporcingai aplinkybėms, į kurias atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir ji turi tuo tikslu taikyti minėtas aplinkybes nuosekliai ir objektyviai pagrįstai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 226–228 punktai ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 171 punktas).
121 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad ieškovė darė pažeidimą, kurio esmė buvo būsimų kainų derinimas, kad šis derinimas buvo susijęs ne tik su armatūra, kaip buvo konstatuota nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą, bet ir su sanitarine keramika, ir to ieškovė neginčija savo ieškinyje, ir kad šis pažeidimas buvo susijęs su visa Italijos teritorija. Tokiomis aplinkybėmis, remiantis 2006 m. gairių 21–23 punktais, Komisija galėjo nuspręsti, jog 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientai atitiko proporcingumo principą.
122 Todėl ieškovės argumentas, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
123 Ketvirta, kalbant apie ieškovės tvirtinimą, kad Komisija pažeidė bausmių individualumo ir asmeninės atsakomybės principą, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką taikant šį principą Komisija, vertindama kiekvieno kartelio nario dalyvavimo sunkumą, privalo atsižvelgti į tai, kad tam tikri kartelio nariai tam tikrais atvejais nėra atsakingi už visas kartelio dalis (žr. 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Chalkor prieš Komisiją, T‑21/05, Rink. p. II‑1895, 100 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
124 Šioje byloje, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 115 punkte, Komisija iš tikrųjų neteisingai 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientų taikymą ieškovei grindė aplinkybe, kad ši darė vieną pažeidimą, apimantį šešias teritorijas ir tris prekių pogrupius, nepaisydama net to, kad ji pati ginčijamo sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje aiškiai pripažino, jog ieškovė atsakinga tik už dalyvavimą kartelyje Italijos rinkoje dėl dviejų prekių pogrupių. Vis dėlto reikia taip pat konstatuoti, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 121 punkte, 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientų taikymas ieškovei visiškai pateisinamas, atsižvelgiant į jos padaryto pažeidimo sunkumą.
125 Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepažeidė bausmių individualumo ir asmeninės atsakomybės principo, kai taikė ieškovei 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus.
126 Todėl šį ieškovės argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
127 Penkta, dėl ieškovės nurodyto vienodo požiūrio principo pažeidimo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tuomet, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos – vienodai, nebent toks požiūris gali būti objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktą ir 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑3555, 79 punktą).
128 Šioje byloje reikia konstatuoti, kad visiems ginčijamo sprendimo adresatams buvo taikomi 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientai, nors, skirtingai nei įmonės, kurios darė vieną pažeidimą, apimantį visus tris prekių pogrupius šešiose valstybėse narėse, ieškovė, kaip ir kitos keturios Italijos įmonės, kurioms ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalimi buvo skirtos baudos, buvo pripažintos atsakingomis tik už nustatyto pažeidimo dalį, apimančią Italiją. Todėl pažeidimas, kurį darė ieškovė, tiek geografiniu, tiek susijusių prekių požiūriu buvo ne toks sunkus kaip vienas pažeidimas, kurį darė kiti ginčijamo sprendimo adresatai ir kuris apėmė šešias teritorijas ir tris prekių pogrupius. Vis dėlto net pripažinus, kad Komisija, nustatydama minėtus koeficientus, įmones, dariusias vieną pažeidimą, apimantį šešias Sąjungos teritorijas ir tris prekių pogrupius, turėjo vertinti skirtingai nuo įmonių, kurios darė vieną pažeidimą tik vienoje teritorijoje ir apimantį tik du prekių pogrupius, tai dar nereiškia, kad toks skirtingas vertinimas buvo nenaudingas ieškovei. Iš tikrųjų, kaip nurodyta šio sprendimo 121 punkte, ieškovei taikyti 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientai yra proporcingi jos padaryto pažeidimo sunkumui. Todėl visų ginčijamo sprendimo adresatų vienodas vertinimas ieškovei nebuvo nenaudingas.
129 Tokiomis aplinkybėmis kaip nepagrįstą reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą jos nenaudai.
130 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti pagrįstu ieškovės argumentą, kad Komisija padarė dvi vertinimo klaidas (žr. šio sprendimo 119 punktą), o dėl likusios dalies pirmą kaltinimą atmesti.
131 Nurodydama savo antrą kaltinimą ieškovė ginčija Komisijos atsisakymą sumažinti baudą pagal 2006 m. gairių 29 punktą dėl jos menko dalyvavimo darant pažeidimą. Grįsdama minėtą prašymą ji nurodo du pagrindinius argumentus. Pirma, ji visada laikėsi savarankiškos komercinės strategijos, kaip tai matyti iš daugelio susitikimų, vykusių nuo 1993 m. kovo 15 d. iki 2002 m. spalio 28 d., per kuriuos ji pranešdavo apie savo ketinimą nekelti kainų. Taigi ji aiškiai ir tvirtai atsiribojo nuo susitarimų, kuriuos patvirtino kiti kartelio nariai. Antra, ji mano, jog Komisija ginčijamame sprendime nepagrįstai atmetė argumentą, kad jai bauda turėjo būti sumažinta dėl menkesnio nei kitų kartelio narių jos dalyvavimo darant pažeidimą. Prekių pardavimo vertė, kuri, nors ir yra įmonės įtakos, kurią ji gali daryti dėl savo ekonominės svarbos, vertinimo elementas, vis dėlto neatspindi įsitraukimo į pažeidimą apimties. Be to, būtent tarptautinės įmonės pradėjo nagrinėjamą antikonkurencinį elgesį Euroitalia ir Michelangelo viduje ir šios įmonės darė neteisėtus veiksmus įvairiose valstybėse narėse.
132 2006 m. gairių 29 punkte nurodyta:
„Bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama švelninančių aplinkybių, pavyzdžiui:
– kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad nutraukė pažeidimą iškart po pirmojo Komisijos įsikišimo. Ši nuostata nebus taikoma slaptiems susitarimams ar veiksmams (ypač karteliniams);
– kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad pažeidimas buvo padarytas dėl neatsargumo;
– kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime [darant pažeidimą] buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus. Nebus laikoma švelninančia aplinkybe tai, kad įmonė dalyvavo pažeidime [darant pažeidimą] trumpiau negu kitos, kadangi į šią aplinkybę atsižvelgiama nustatant bazinį baudos dydį;
– kai susijusi įmonė veiksmingai bendradarbiauja su Komisija kitose nei pranešimo apie atleidimą nuo baudų taikymo srityse ir plačiau, nei reikalauja jos teisiniai įsipareigojimai bendradarbiauti;
– kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų.“
133 Dėl 2006 m. gairių 29 punkto trečioje įtraukoje numatytos švelninančios aplinkybės, kuri vienintelė reikšminga, atsižvelgiant į ieškovės nurodytus argumentus, reikia priminti, kad, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 1252 konstatuojamojoje dalyje, pagal teismų praktiką, kad įmonei būtų sumažinta bauda už susitarimų nesilaikymą, aplinkybės turi patvirtinti, jog dalyvavimo kartelyje laikotarpiu įmonė iš tikrųjų netaikė susitarimų konkuruodama rinkoje, arba taip aiškiai ir reikšmingai pažeidė šį kartelinį susitarimą įgyvendinančius įsipareigojimus, kad sutrukdė pačiam karteliui (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 113 punktas).
134 Šioje byloje reikia pažymėti, jog ieškovės argumentas, kad ji visada laikėsi savarankiškos komercinės strategijos, iš tikrųjų yra nepagrįstas. Kaip buvo konstatuota nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 52–87 punktus), įmonės Euroitalia narės keitėsi informacija apie atliktus kainų kėlimus ir kontroliavo, kad konkurentai ateityje keltų kainas, kaip buvo iš anksto susitarta.
135 Bet kuriuo atveju ieškovė nepateikia nei argumentų, nei įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji iš tikrųjų nesilaikė per Euroitalia ir Michelangelo susitikimus sudarytų susitarimų dėl būsimų kainų kėlimų. Atvirkščiai, kaip teisingai ginčijamo sprendimo 6 ir 7 prieduose pateiktose lentelėse nurodė Komisija, ieškovė dalyvavo beveik visuose Euroitalia susitikimuose ir daugelyje Michelangelo susitikimų, per kuriuos ir vyko neteisėtos diskusijos.
136 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė jokios klaidos, kai nesumažino ieškovei baudos šiuo pagrindu.
137 Atsižvelgiant į pateiktus vertinimus, viena vertus, trečiąjį ieškinio pagrindą reikia pripažinti iš dalies pagrįstu ir, kita vertus, atmesti likusią šio pagrindo dalį bei pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus.
138 Dėl reikalavimų iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą pažymėtina, pirma, kad juos reikia atmesti tiek, kiek jie susiję su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 dalies 18 punktu.
139 Antra, kadangi Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovė padarė SESV 101 straipsnio pažeidimą, ji, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, nurodyta ginčijamo sprendimo 1182 konstatuojamojoje dalyje, pagrįstai to paties sprendimo 2 straipsnio 17 dalyje nusprendė skirti ieškovei baudą. Todėl reikia atmesti reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jie susiję su minėto sprendimo 2 straipsnio 17 dalimi.
140 Dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 17 dalyje ieškovei skirtos baudos dydžio pažymėtina: kadangi ieškovė nurodydama antrą reikalavimų dalį Bendrojo Teismo subsidiariai prašo sumažinti baudą, šis teismas įvertins šio sprendimo 119 punkte nustatytų klaidų pasekmes baudos dydžiui nagrinėdamas minėtą reikalavimą.
141 Iš šio sprendimo 138–140 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad reikia atmesti visus reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl subsidiarių reikalavimų panaikinti ar sumažinti ieškovei skirtą baudą
142 Atsižvelgiant į ieškovės reikalavimų antrą dalį, kuria ji Bendrojo Teismo subsidiariai prašo panaikinti ar sumažinti skirtą baudą (žr. šio sprendimo 15 punktą), pažymėtina, kad minėtas teismas, pasinaudodamas savo neribota kompetencija, turi įvertinti šio sprendimo 125 punkte nurodytų Komisijos padarytų klaidų pasekmes ieškovėms skirtos baudos apskaičiavimui ir išnagrinėti argumentus, kuriuos ieškovė pateikė grįsdama savo prašymą panaikinti ar sumažinti baudą.
143 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismų praktiką naudodamasis savo neribota kompetencija Bendrasis Teismas turi pateikti savo vertinimą atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir laikydamasis pagrindinių Sąjungos teisės principų, kaip antai proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 17 punkte minėto Sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją 179 ir 280 punktus) arba vienodo požiūrio principo (2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P, Rink. p. I‑8681, 187 punktas).
144 Kita vertus naudojimasis neribota kompetencija nereiškia ex officio kontrolės. Todėl, išskyrus viešosios tvarkos klausimus, pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo nemotyvavimą ar nepakankamą motyvavimą, kuriuos Sąjungos teismas turi nagrinėti ex officio, prieštaravimus dėl minėto ginčijamo sprendimo ir juos grindžiančius įrodymus turi pateikti ieškovas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 17 punkte minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 64 punktą).
145 Nors gairės neįpareigoja Sąjungos teismų vertinant baudas, kai jie priima sprendimą remdamiesi neribota kompetencija (2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 169 punktas), Bendrasis Teismas mano, kad šiuo atveju būtų gerai jomis remtis perskaičiuojant baudos dydį būtent dėl to, kad jos leidžia atsižvelgti į reikšmingus veiksnius ir skirti proporcingas baudas visoms ginčijamą pažeidimą padariusioms įmonėms.
146 Pirma, reikia priminti, kad Bendrasis Teismas šio sprendimo 115 punkte konstatavo, jog šioje byloje nustatydama 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus Komisija neteisingai rėmėsi aplinkybe, jog visos ginčijamame sprendime nurodytos įmonės darė vieną pažeidimą. Ji taip pat konstatavo, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 121 punkte, šie koeficientai yra proporcingi, jei neviršija 30 % „pažeidimo sunkumo“ koeficiento atveju ir yra nuo 15 iki 25 % papildomos sumos“ koeficiento atveju.
147 Taip pat tiesa, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 128 punkto, 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus Komisija taikė apskaičiuodama baudas įmonėms, dariusioms vieną pažeidimą, apimantį tris prekių pogrupius šešiose valstybėse narėse. Tačiau pastarasis pažeidimas, atsižvelgiant į jo geografinę apimtį ir apimamų prekių pogrupių skaičių, yra sunkesnis už ieškovės padarytąjį.
148 Tai, kad įmonėms, kurios darė vieną pažeidimą, apimantį šešias valstybes nares ir tris prekių pogrupius, skirtina bauda turėjo būti apskaičiuota taikant didesnius nei 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientus, kurie buvo taikomi ieškovei, nereiškia, kad Bendrasis Teismas, pasinaudodamas savo neribota kompetencija, turėtų ieškovei skirti baudą, kuri nebūtų pakankamai atgrasanti atsižvelgiant į jos padaryto pažeidimo sunkumą.
149 Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad, atsižvelgiant į 2006 m. gaires ir šio sprendimo 148 punkte pateiktus vertinimus, 15 % „pažeidimo sunkumo“ ir „papildomos sumos“ koeficientai yra tinkami.
150 Antra, dėl ieškovės prašymo, kad Bendrasis Teismas sumažintų jai baudą, nes susitikimuose, kuriuose dalyvavo, ji vaidino tik nežymų vaidmenį, palyginti su kitų tarptautinių įmonių vaidmeniu, Bendrasis Teismas primena, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 62 punkte, ieškovė nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, kurie paneigtų ginčijamo sprendimo 467 ir 492 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktas išvadas, jog ieškovė aktyviai dalyvavo įgyvendinant nagrinėjamus neteisėtus veiksmus, todėl jos vaidmuo negali būti laikomas menku. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad ieškovės argumentas neleidžia sumažinti jai Komisijos paskirtos 3 996 000 eurų baudos.
151 Tokiomis aplinkybėmis, pasinaudodamas savo neribota kompetencija, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nė vienas įrodymas, kuriuos ieškovė nurodė šioje byloje, ir joks viešosios tvarkos pagrindas neleidžia jam pasinaudoti minėta kompetencija, kad sumažintų Komisijos skirtą baudą. Jis taip pat mano, kad, atsižvelgiant į jam pateiktą informaciją, 3 996 000 eurų bauda, įvertinus ieškovės padaryto pažeidimo sunkumą, yra tinkama, t. y. proporcinga ir atgrasanti sankcija už jos antikonkurencinį elgesį.
152 Kadangi iš viso to, kas buvo išdėstyta, kalbant apie subsidiarius reikalavimus dėl ieškovei ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 17 dalyje skirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo, išplaukia, kad Bendrasis Teismas, pasinaudodamas savo neribota kompetencija, šio sprendimo 151 punkte nustatė tokią pačią baudą kaip ir Komisija, šiuos reikalavimus reikia atmesti.
153 Atsižvelgiant į šio sprendimo 141 ir 152 punktuose pateiktas išvadas, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
154 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Zucchetti Rubineteria SpA padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Jürimäe | Van der Woude |
Paskelbta 2013 m. rugsėjo 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl pagrindinio reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos padarytomis klaidomis nustatant atitinkamą rinką
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su pa˛eidimais kvalifikuojant diskusijas Euroitalia ir Michelangelo grupių viduje kaip kartelį
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos klaidomis ir pažeidimais apskaičiuojant baudos dydį
Dėl subsidiarių reikalavimų panaikinti ar sumažinti ieškovei skirtą baudą
Dėl bylinėjimosi išlaidų