TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) NUTARTIS
2023 m. vasario 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Geležinkelių transportas – Keleivių teisės ir pareigos – Reglamentas (EB) Nr. 1371/2007 – 3 straipsnio 8 punktas – Vežimo sutartis – Sąvoka – Keleivis, įlipantis į traukinį be bilieto – Vartotojų apsauga“
Byloje C‑530/22
dėl Sąd Rejonowy dla Warszawy-Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas, Lenkija) 2022 m. birželio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. rugpjūčio 9 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Dunaj-Finanse sp. z o.o.
prieš
KG
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. G. Xuereb, teisėjai T. von Danwitz (pranešėjas) ir A. Kumin,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,
priima šią
Nutartį
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų (OL L 315, 2007, p. 14; klaidų ištaisymas OL L 11, 2015, p. 73) 3 straipsnio 8 punkto ir šio reglamento I priede pateikto A priedo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Dunaj-Finanse sp. z o.o. ir KG ginčą dėl pastarojo turimos sumokėti priemokos, nes važiavo traukiniu be bilieto.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Reglamento Nr. 1371/2007 1–3 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) Atsižvelgiant į bendrą transporto politiką, svarbu užtikrinti geležinkelių keleivių naudotojų teises ir pagerinti keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų kokybę ir veiksmingumą, kad geležinkelių eismas išaugtų kitų transporto rūšių atžvilgiu.
(2) Komisijos komunikatu „2002–2006 m. vartotojų politikos strategija“ [OL C 137, 2002, p. 2] siekiama sukurti aukštą vartotojų apsaugos lygį transporto srityje pagal Sutarties 153 straipsnio 2 dalį.
(3) Kadangi geležinkelių keleivis yra silpnesnė vežimo sutarties šalis, todėl turėtų būti užtikrintos keleivių teisės.“
4 Šio reglamento 1 straipsnio a punkte numatyta:
„Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės dėl:
a) informacijos, kurią turi suteikti geležinkelio įmonės, sutarčių dėl transporto [vežimo sutarčių] sudarymu, bilietų išdavimu ir Kompiuterizuotos geležinkelių transporto informacijos ir rezervavimo sistemos įgyvendinimu;“
5 Minėto reglamento 3 straipsnyje nustatyta:
„Šiame reglamente taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:
<…>
2) vežėjas – sutartyje nustatyta geležinkelio įmonė, su kuria keleivis sudarė sutartį dėl transporto [vežimo sutartį], arba kelios viena kitą keičiančios geležinkelio įmonės, kurioms pagal šią sutartį atsiranda prievolių;
<…>
8) sutartis dėl transporto [vežimo sutartis] – tai vežimo už atlyginimą ar nemokamai sutartis, kurią sudarė geležinkelio įmonė ar bilietų pardavėjas ir keleivis tam, kad būtų teikiamos viena ar daugiau transporto paslaugų;
<…>
16) bendrosios vežimo sąlygos – vežėjo sąlygos, kurias sudaro bendrosios sąlygos ar kiekvienoje valstybėje narėje teisėtai galiojantys tarifai ir kurios, sudarius sutartį dėl vežimo, tampa jos sudėtine dalimi;
<…>“
6 Reglamento Nr. 1371/2007 II skyrius „Sutartis dėl transporto [Vežimo sutartis], informacija ir bilietai“ apima 4–10 straipsnius. Šio reglamento 4 straipsnyje „Sutartis dėl transporto [Vežimo sutartis]“ numatyta:
„Laikantis šio skyriaus nuostatų, sutarties dėl transporto [vežimo sutarties] sudarymą ir jos vykdymą bei informacijos teikimą ir bilietų pardavimą reglamentuoja I priedo II ir III antraštinių dalių nuostatos.“
7 Reglamento Nr. 1371/2007 I priedą „Ištrauka iš vienodųjų tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliais sutarties taisyklių (CIV)“ sudaro 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), pakeistos 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (toliau – COTIF), A priedo II–VII antraštinės dalys. Šiame I priede yra A priedo II antraštinė dalis „Vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas“, kurią sudaro to priedo 6–11 straipsniai.
8 COTIF A priedo 6 straipsnyje „Vežimo sutartis“ nustatyta:
„1. Pagal vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja vežti keleivį bei prireikus bagažą ir transporto priemones į paskirties vietą bei pristatyti bagažą ir transporto priemones į paskirties vietą.
2. Vežimo sutartis turi būti patvirtinta vienu ar daugiau keleiviui išduotų bilietų. Tačiau pagal 9 straipsnį tai, kad bilieto nėra, jis neatitinka reikalavimų arba buvo pamestas, neturi įtakos sutarties buvimui ar galiojimui; sutartis ir toliau taikoma atsižvelgiant į šias Vienodąsias taisykles.
3. Bilietas yra prima facie įrodymas, kad vežimo sutartis buvo sudaryta, bei sutarties turinio prima facie įrodymas.“
9 Šio A priedo 9 straipsnio „Teisė būti vežamam. Atsisakymas vežti“ 1 dalyje nustatyta:
„Keleivis nuo reiso pradžios turi turėti galiojantį bilietą ir jį pateikti bilietų tikrinimo metu. Bendrosiose vežimo sąlygose galima numatyti:
a) kad keleivis, kuris nepateikė galiojančio bilieto, turi sumokėti ne tik vežimo mokestį, bet ir priemoką;
b) kad keleiviui, kuris atsisako mokėti vežimo mokestį arba priemoką to reikalaujant, galima būtų uždrausti tęsti kelionę;
c) ar priemoka gali būti grąžinama ir kokiomis sąlygomis.“
Lenkijos teisė
Įstatymas dėl civilinio kodekso
10 1964 m. balandžio 23 d. ustawa – Kodeks cywilny (Įstatymas dėl civilinio kodekso, Dz. U., Nr. 16, 1964, 93 pozicija; redakcija, taikoma pagrindinei bylai) 117 straipsnio 2 ir 21 dalyse numatyta:
„2. Pasibaigus senaties terminui, skolininkas gali išvengti savo prievolės, nebent atsisako remtis senatimi. <…>
21. Pasibaigus senaties terminui nebeįmanoma pareikšti reikalavimo vartotojui.“
Įstatymas dėl transporto teisės
11 1984 m. lapkričio 15 d. ustawa Prawo przewozowe (Įstatymas dėl transporto teisės, Dz. U., Nr. 53, 1984, 272 pozicija, redakcija, taikoma pagrindinei bylai, toliau – Įstatymas dėl transporto teisės) 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Vežimo sutartis sudaroma įsigyjant bilietą prieš prasidedant kelionei arba laikantis kitų vežėjo ar kolektyvinio viešojo transporto organizatoriaus numatytų kelionės sąlygų; arba, jei tai neįmanoma, tiesiog užimant vietą transporto priemonėje.“
12 Įstatymo dėl transporto teisės 33a straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Nustačius, kad keleivis neturi galiojančio bilieto, vežėjui ar kolektyvinio viešojo transporto organizatoriui arba jo įgaliotam asmeniui sumokamas vežimo mokestis ir priemoka arba šis pateikia reikalavimą dėl sumokėjimo.“
13 Šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies 4 punkte numatyta:
„1. Nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies ir 78 straipsnio nuostatų, šiuo įstatymu arba jo įgyvendinimo nuostatomis grindžiamiems reikalavimams taikoma vienų metų senatis.
<…>
3. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti:
<…>
4) reikalavimų dėl sumokėjimo arba kompensavimo atveju – nuo sumokėjimo dienos arba, jei nesumokėta, nuo dienos, kurią turėjo būti atliktas mokėjimas.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 2016 m. rugsėjo 10 d. KG keliavo geležinkelio vežėjos Koleje Mazowieckie – Km sp. z o.o. traukiniu, neturėdamas galiojančio bilieto. Taikant geležinkelio vežėjos tarifą, buvo pareikalauta, kad jis sumokėtų 191,82 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 40,50 eurų) sumą, atitinkančią 6,82 PLN (maždaug 1,50 euro) bilieto kainą ir 185 PLN (maždaug 39 eurų) priedą.
15 2019 m. sausio 2 d. perleidimo sutartimi Dunaj-Finanse perėmė vežėjos reikalavimą, skirtą KG.
16 2021 m. birželio 16 d. Dunaj-Finanse kreipėsi į Sąd Rejonowy dla Warszawy-Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas, Lenkija) su prašymu priteisti iš KG minėtą sumą kartu su delspinigiais, apskaičiuotais taikant teisės aktuose nustatytą palūkanų normą iki sumokėjimo dienos pagal Įstatymo dėl transporto 33a straipsnio 3 dalį. Ši bendrovė teigė, kad pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį nebuvo sudaryta jokios geležinkelio vežėjos ir KG vežimo sutarties, todėl šis negali būti laikomas vežimo sutarties šalimi, taigi, ir vartotoju. Ji pridūrė, kad nacionalinė nuostata, kurioje numatyta, jog teismas ex officio nurodo, kad suėjo vartotojui pateikto reikalavimo senaties terminas, pagrindinėje byloje netaikytina.
17 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iš minėto įstatymo 77 straipsnio matyti, jog ieškinio pareiškimo dieną, t. y. 2021 m. birželio 16 d., skolinio reikalavimo senaties terminas buvo pasibaigęs, bet pagal pagrindinei bylai taikomos redakcijos Įstatymo dėl civilinio kodekso 117 straipsnio 21 dalį jis gali konstatuoti ex officio, kad šio reikalavimo senaties terminas suėjo, taigi atmesti ieškinį, tik jei KG galima laikyti vartotoju, o tai reiškia, kad šis su geležinkelių vežėja turi būti sudaręs vežimo sutartį. Tačiau, jei reikia pripažinti, kad jokios sutarties nebuvo sudaryta ir dėl to KG negali būti laikomas vartotoju, į skolinio reikalavimo senaties terminą galima atsižvelgti tik tuo atveju, jei KG juo remiasi (jis to nepadarė) ir dėl to ieškinį reikėtų patenkinti.
18 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad nors vežimo sutartis gali būti sudaryta numanomai laikantis bendrųjų nacionalinės teisės normų, remiantis Įstatymo dėl transporto teisės 16 straipsnio 1 dalimi, kaip ją, be kita ko, 2019 m. rugsėjo 1 d. sprendime išaiškino Sąd Okręgowy w Kielcach (Kielcacho apygardos teismas, Lenkija), negalima daryti išvados, kad tokia sutartis sudaryta esant tokiai situacijai, kai keleivis įsėdo į traukinį neįsigijęs bilieto, jei atitinkamose bendrosiose vežimo sąlygose buvo numatyta, kad sutarties sudarymo sąlyga yra bilieto įsigijimas ir jo patvirtinimas ar aktyvavimas.
19 Taigi minėtam teismui kyla klausimas, ar tokios nacionalinės teisės normos atitinka Reglamentą Nr. 1371/2007, visų pirma šio reglamento 3 straipsnio 8 punktą, kuriame apibrėžta sąvoka „vežimo sutartis“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendime Kanyeba ir kt. (C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936).
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad reikėtų manyti, jog minėto reglamento nuostatų neatitinka tokios nacionalinės teisės normos, o tokią poziciją visų pirma patvirtina veiksmingumo principas. Šis teismas pažymi, kad pagrindinis Reglamento Nr. 1371/2007 tikslas – užtikrinti aukštą keleivių, kurie yra silpnesnė vežimo sutarčių šalis, apsaugos ir saugumo lygį. Šis tikslas iš dalies prarastų prasmę, jei bent dalis šio reglamento nuostatų nebūtų taikoma tam tikrai keleivių kategorijai. Be to, keleivis, keliaujantis be bilieto, negalėtų būti laikomas „vartotoju“ pagal kitas Sąjungos teisės nuostatas, kaip antai 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) nuostatas, todėl šio keleivio teisinė padėtis dar susilpnėtų.
21 Tokiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy – Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Reglamento [Nr. 1371/2007] 3 straipsnio 8 punktas, Reglamento Nr. 1371/2007 I priede pateikto A priedo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, [SESV] 169 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 38 straipsniai, taip pat veiksmingumo, lygybės prieš įstatymą ir Sąjungos teisės sistemos darnos principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią laikoma, kad tarp vežėjo ir keleivio, kuris įsėda į traukinį be ketinimo įsigyti bilietą, nesudaryta jokios vežimo sutarties?“
Dėl prejudicinio klausimo
22 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į pateiktą klausimą nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.
23 Šioje byloje reikia taikyti šią nuostatą.
24 Pirmiausia reikia pažymėti, kad savo klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi Reglamentu Nr. 1371/2007 ir SESV 169 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 38 straipsniais, taip pat veiksmingumo, lygybės prieš įstatymą ir teisės sistemos nuoseklumo principais. Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje byloje abejojama tik dėl sąvokos „vežimo sutartis“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą.
25 Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Šiuo tikslu Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Freitag, C‑541/15, EU:C:2017:432, 29 punktas ir 2021 m. lapkričio 18 d. Sprendimo A. S.A., C‑212/20, EU:C:2021:934, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
26 Taigi reikia manyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 8 punktas, siejamas su šio reglamento I priede pateikto A priedo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią laikoma, kad tarp vežėjo ir keleivio, kuris įsėda į traukinį neturėdamas ketinimo įsigyti bilietą, nesudaryta jokios vežimo sutarties.
27 Svarbu priminti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Visų pirma dėl Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 8 punkto formuluotės reikia pažymėti, kad, viena vertus, sąvoka „sutartis“ įprastai yra suderintos šalių valios išraiška, dėl kurios kyla teisinių pasekmių. Kita vertus, atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, šio reglamento reglamentuojamoje srityje ta pasekmė iš esmės pasireiškia geležinkelio įmonės pareiga teikti keleiviui vieną ar daugiau transporto paslaugų ir keleivio pareiga sumokėti kainą, nebent transporto paslauga teikiama nemokamai (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 36 punktas).
29 Taigi, viena vertus, geležinkelio įmonė, leisdama laisvai patekti į traukinį, ir, kita vertus, keleivis, įlipdamas į šį traukinį, kai nori keliauti, išreiškia savo suderintą valią pradėti sutartinius santykius, todėl iš esmės įvykdytos sąlygos, būtinos tam, kad vežimo sutartis būtų laikoma sudaryta. Vis dėlto iš Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 8 punkto formuluotės negalima nustatyti, ar keleivio bilieto turėjimas yra būtina aplinkybė, kad būtų galima pripažinti, jog egzistuoja „vežimo sutartis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 37 punktas).
30 Be to, kalbant apie šio 3 straipsnio 8 punkto kontekstą, iš jo aiškiai matyti, kad bilietas, kuris šio reglamento I priede pateiktame A priede taip pat nurodytas vartojant terminą „vežimo dokumentas“, yra tik priemonė, patvirtinanti, kad buvo sudaryta vežimo sutarties, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 48 punktas).
31 Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvoka „vežimo sutartis“ vartojama daugelyje kitų šio reglamento nuostatų, visų pirma jo 4 straipsnyje, kuriame numatyta, kad, „laikantis [Reglamento Nr. 1371/2007 II skyriaus] nuostatų, sutarties dėl transporto [vežimo sutarties] sudarymą ir jos vykdymą bei informacijos teikimą ir bilietų pardavimą reglamentuoja [šio reglamento] I priedo II ir III antraštinių dalių nuostatos“. Šiame I priede, be kita ko, pakartojama COTIF A priedo II antraštinė dalis, susijusi su vežimo sutarties sudarymu ir vykdymu, kurios 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[p]agal vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja vežti keleivį <…> į paskirties vietą“, o jo 2 dalyje patikslinama, kad vežimo sutartis turi būti patvirtinta vienu ar daugiau keleiviui išduotų bilietų ir kad, nepažeidžiant šio priedo 9 straipsnio, tai, kad bilieto nėra, jis neatitinka reikalavimų arba buvo pamestas, neturi įtakos sutarties buvimui ar galiojimui; sutartis ir toliau taikoma atsižvelgiant į COTIF nustatytas Vienodąsias taisykles (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 38, 40 ir 41 punktus).
32 Dėl šio A priedo 9 straipsnio reikia pažymėti, kad nors jo 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad keleivis nuo kelionės pradžios turi turėti galiojantį bilietą, šio 9 straipsnio 1 dalies antro sakinio a ir b punktuose taip pat nustatyta, kad bendrosiose vežimo sąlygose galima numatyti, kad keleivis, kuris nepateikė galiojančio bilieto, turi sumokėti ne tik vežimo mokestį, bet ir priemoką, ir kad keleiviui, kuris atsisako nedelsiant mokėti vežimo mokestį arba priemoką, gali būti uždrausta tęsti kelionę (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 45 punktą).
33 Kadangi keleiviui, neturinčiam galiojančio bilieto arba atsisakančiam už jį sumokėti nedelsiant, pagal šį 9 straipsnį gali būti taikomos bendrosios vežimo sąlygos, o pagal šio reglamento 3 straipsnio 16 punktą, siejamą su jo 3 straipsnio 2 punktu, šiame reglamente jos laikomos neatskiriama geležinkelio įmonės ir keleivio sudarytos vežimo sutarties dalimi, darytina išvada, kad įmonė, kuri leidžia laisvai patekti į savo traukinius, ir keleivis, kuris įlipa į tokį traukinį, siekdamas keliauti, turi būti laikomi „vežimo sutarties“, kaip ji suprantama pagal tą patį reglamentą, šalimis nuo momento, kai tik šis keleivis yra traukinyje. Priešingu atveju tam keleiviui, remiantis Reglamentu Nr. 1371/2007, bendrosios vežimo sąlygos negali būti taikomos (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 47 punktas).
34 Vadinasi, Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 8 punkto formuluotė ir šios nuostatos kontekstas leidžia manyti, kad sąvoka „vežimo sutartis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, šiame reglamente turi būti laikoma nesusijusia su tuo, ar keleivis turi bilietą, ir suprantama kaip apimanti situaciją, kai keleivis, siekdamas keliauti, įlipa į laisvai prieinamą traukinį neįsigijęs bilieto (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 49 punktas).
35 Šią išvadą patvirtina Reglamentu Nr. 1371/2007 siekiami tikslai. Viena vertus, pagal reglamento 1 straipsnio a punktą šiuo reglamentu, be kita ko, siekiama nustatyti vežimo sutarčių sudarymo taisykles. Kita vertus, minėto reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad, atsižvelgiant į bendrą transporto politiką, svarbu užtikrinti geležinkelių keleivių teises. Be to, iš to paties reglamento 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad turi būti pasiektas aukštas vartotojų apsaugos lygis transporto srityje, o remiantis jo 3 konstatuojamąja dalimi – užtikrintos geležinkelių keleivio teisės, nes jis yra silpnesnė vežimo sutarties dalis (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 50 punktas).
36 Šių tikslų nebūtų paisoma, jei būtų manoma, kad sąvoka „vežimo sutartis“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1371/2007, turi būti aiškinama kaip neapimanti situacijos, kai siekdamas keliauti keleivis įlipa į laisvai prieinamą traukinį neįsigijęs bilieto. Jei būtų galima manyti, kad tokio keleivio vien dėl to, kad įlipdamas į traukinį neturi bilieto, galima nelaikyti sutartinių santykių su geležinkelio įmone, kuri leido laisvai patekti į jos traukinius, šalimi, šis keleivis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių galėtų netekti teisių, kurios pagal šį reglamentą siejamos su vežimo sutarties sudarymu, todėl būtų pažeistas minėtu reglamentu siekiamas ir jo 1–3 konstatuojamosiose dalyse nurodytas tikslas apsaugoti geležinkelių keleivius (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Kanyeba ir kt., C‑349/18–C‑351/18, EU:C:2019:936, 51 punktas).
37 Tuo remiantis, darytina išvada, kad sąvoka „vežimo sutartis“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 8 punktą, kuri yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir visose valstybėse narėse turi būti aiškinama vienodai, apima situaciją, kai siekdamas keliauti keleivis įlipa į laisvai prieinamą traukinį neįsigijęs bilieto, neatsižvelgiant į tai, ar jis ketina jį pirkti, ar ne (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Kanyeba ir kt. (C‑349/18– C‑351/18, EU:C:2019:936, 53 punktas).
38 Taigi valstybė narė negali numatyti, kad sąvoka „vežimo sutartis“ neapima situacijos, kai siekdamas keliauti keleivis įlipa į laisvai prieinamą traukinį neįsigijęs bilieto ir neketina jo įsigyti.
39 Be to, reikia priminti, kad šios nutarties 37 punkte nurodytas aiškinimas, Reglamente Nr. 1371/2007 nesant nuostatų šiuo klausimu, nedaro poveikio šios sutarties galiojimui ar padariniams, kurių gali kilti dėl to, kad viena iš šalių neįvykdo sutartinių įsipareigojimų, nes dėl to, kad šiame reglamente tuo klausimu nieko nenumatyta, juos reglamentuoja nacionalinė teisė (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Kanyeba ir kt. (C‑349/18– C‑351/18, EU:C:2019:936, 52 punktą).
40 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 8 punktas, siejamas su šio reglamento I priede pateikto A priedo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią laikoma, kad tarp vežėjo ir keleivio, kuris į laisvai prieinamą traukinį įsėda neturėdamas ketinimo įsigyti bilieto, nesudaryta jokios vežimo sutarties.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų 3 straipsnio 8 punktas, siejamas su šio reglamento I priede pateikto A priedo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis,
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią laikoma, kad tarp vežėjo ir keleivio, kuris į laisvai prieinamą traukinį įsėda neturėdamas ketinimo įsigyti bilieto, nesudaryta jokios vežimo sutarties.
Parašai.