Laikina versija

BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. balandžio 22 d.(*)

„Valstybės pagalba – Direktyva 92/81/EEB – Mineralinių alyvų akcizo mokesčiai – Mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje – Atleidimas nuo akcizo – Atrankinis priemonės pobūdis – Pagalba, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka – Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai – 1998 m. regioninės valstybės pagalbos gairės – Teisėti lūkesčiai – Teisinis saugumas – Principas lex specialis derogat legi generali – Institucijų aktų teisėtumo ir veiksmingumo prezumpcijos principas – Gero administravimo principas – Pareiga motyvuoti“

Sujungtose bylose T‑60/06 RENV II ir T‑62/06 RENV II

Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Aiello,

Eurallumina SpA, įsteigta Portoskūze (Italija), atstovaujama solisitorių L. Martin Alegi, R. Denton, A. Stratakis ir L. Philippou,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, N. Khan, G. Conte, D. Grespan ir K. Walkerová,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje (OL L 119, 2006, p. 12), kiek juo konstatuota, kad nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublika, remdamasi mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras gaminant aliuminio oksidą Sardinijoje (Italija), atleidimu nuo akcizo mokesčio, suteikė valstybės pagalbą, ir nurodoma Italijos Respublikai ją susigrąžinti,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Pelikánová (pranešėja), E. Buttigieg, S. Gervasoni ir L. Madise,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. kovo 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Ginčijamas atleidimas nuo mokesčio

1        Aliuminio oksidas – daugiausia lydyklose aliuminiui gaminti naudojami balti milteliai. Jie gaunami iš boksito rūdos vykstant rafinavimo procesui, kurio paskutinį etapą sudaro kalcinavimas. Daugiau kaip 90 % kalcinuoto aliuminio oksido naudojama aliuminiui lydyti. Likusi dalis toliau perdirbama ir naudojama cheminiams procesams. Yra dvi atskiros produktų rinkos: lydyti naudojamo aliuminio oksido atmaina ir cheminė aliuminio oksido atmaina. Mineralinės alyvos gali būti naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamybai.

2        Airijoje, Italijoje ir Prancūzijoje yra tik po vieną aliuminio oksido gamintoją. Italijoje – tai Sardinijoje įsteigta Eurallumina SpA. Vokietijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje taip pat yra aliuminio oksido gamintojų

3        Nuo 1993 m. Italijos Respublika atleidžia nuo akcizo mokesčio mineralines alyvas, naudojamas kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Sardinijoje (toliau – ginčijamas atleidimas nuo mokesčio). Ginčijamas atleidimas nuo mokesčio buvo įtvirtintas Italijos teisėje 1995 m. spalio 26 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 504 „Bendras teisės aktų, susijusių su gamybos ir vartojimo apmokestinimu ir baudžiamosiomis ir administracinėmis sankcijomis, tekstas“ (Decreto legislativo 26 ottobre 1995 no 504, Testo unico delle disposizioni legislative concernenti le imposte sulla produzione e sui consumi e relative sanzioni penali e amministrative, GURI, Nr. 279, paprastasis priedas, 1995 m. lapkričio 29 d.; toliau – 1995 m. įstatyminis dekretas).

4        1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos sprendimu 93/697/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 321, p. 29), buvo leista ginčijamą atleidimą nuo mokesčio taikyti Sardinijoje iki 1994 m. gruodžio 31 d. Šį leidimą iki 1996 m. gruodžio 31 d. Europos Sąjungos Taryba pratęsė 1996 m. balandžio 22 d. Sprendimu 96/273/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 102, p. 40). 1997 m. birželio 30 d. Tarybos sprendimu 97/425/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti arba toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, galiojančius sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyva 92/81/EEB nustatytos tvarkos (OL L 182, p. 22), jis buvo dar kartą pratęstas iki 1998 m. gruodžio 31 d. Dar vieną kartą iki 1999 m. gruodžio 31 d. Taryba jį pratęsė 1999 m. kovo 30 d. Sprendimu 1999/255/EB, kuriuo leidžiama pagal Direktyvą 92/81/EEB valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu ir kuriuo keičiamas Sprendimas 97/425 (OL L 99, p. 26). Paskui 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos sprendimu, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti arba toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, galiojančius sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyva 92/81/EEB nustatytos tvarkos (OL L 331, p. 73), jis buvo pratęstas iki 2000 m. gruodžio 31 d.

5        2001 m. kovo 12 d. Tarybos sprendimu 2001/224/EB dėl sumažintų akcizų tarifų ir atleidimo nuo akcizų tam tikroms mineralinėms alyvoms, kai jos naudojamos pagal specialią paskirtį (OL L 84, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 342), t. y. paskutiniu, susijusiu su ginčijamu atleidimu nuo mokesčio, minėtas atleidimas nuo mokesčio buvo pratęstas iki 2006 m. gruodžio 31 d. Pagal šio sprendimo 5 konstatuojamąją dalį jis „nepažeidžia bet kurių procedūrų, kurios gali būti pradėtos dėl vienos bendros rinkos veikimo iškraipymų, ypač pagal [EB] 87 ir 88 straipsnius, rezultatų [nedaro įtakos procedūrų dėl bendrosios rinkos veikimo iškraipymų, kurios gali būti pradėtos, be kita ko, pagal [EB] 87 ir 88 straipsnius, rezultatams]“ ir „nėra viršesnis už reikalavimą, kad valstybės narės praneštų [neatleidžia valstybių narių nuo pareigos pranešti] Komisijai apie galimos valstybės pagalbos atvejus pagal [EB] 88 straipsnį“.

 Administracinė procedūra

6        1998 m. gegužės 29 d. raštu Europos Bendrijų Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti informacijos, kad būtų patikrinta, ar ginčijamas atleidimas nuo mokesčio patenka į EB 87 ir 88 straipsnių taikymo sritį. 1998 m. birželio 16 d. Komisija nusiuntė priminimą, o 1998 m. liepos 20 d. Italijos Respublika pateikė atsakymą.

7        2000 m. liepos 17 d. raštu Komisija paprašė Italijos Respublikos pranešti jai apie ginčijamą atleidimą nuo mokesčio. 2000 m. rugsėjo 27 d. raštu Komisija priminė Italijos Respublikai savo prašymą ir paragino ją pateikti papildomos informacijos. 2000 m. lapkričio 20 d. Komisija nusiuntė priminimą, o 2000 m. gruodžio 7 d. Italijos Respublika pateikė atsakymą.

8        2001 m. spalio 30 d. Sprendimu C(2001) 3300 Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio (toliau – formali tyrimo procedūra). Apie šį sprendimą Italijos Respublikai buvo pranešta 2001 m. lapkričio 5 d. raštu, o Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 30, p. 17) jis buvo paskelbtas 2002 m. vasario 2 d.

9        2002 m. vasario 26, 28 d. ir kovo 1 d. raštais Komisija gavo atitinkamai Aughinish Alumina Ltd, Eurallumina SpA, Alcan ir Europos aliuminio asociacijos pastabas. 2002 m. kovo 26 d. raštu jos buvo pateiktos Italijos Respublikai.

10      2002 m. vasario 6 d. raštu Italijos Respublika pateikė pastabas.

 Sprendimas „Aliuminio oksidas I“

11      2005 m. gruodžio 7 d. Komisija priėmė Sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje (OL L 119, 2006, p. 12, toliau – Sprendimas Aliuminio oksidas I).

12      Sprendimas Aliuminio oksidas I susijęs su laikotarpiu iki 2004 m. sausio 1 d., t. y. iki datos, kada buvo pradėta taikyti 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk.,1 t., p. 405), nuo 2003 m. gruodžio 31 d. panaikinanti 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo (OL L 316, p. 12) ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo (OL L 316, p. 19) (57 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto jis taip pat apima formalią tyrimo procedūrą, vykusią po 2003 m. gruodžio 31 d. (92 konstatuojamoji dalis).

13      Sprendimo Aliuminio oksidas I rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nustatyta:

„1 straipsnis

Atleidimas nuo akcizo mokesčio sunkiojo mazuto, naudojamo aliuminio oksido gamybai, Prancūzijos, Airijos ir Italijos taikytas iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra valstybės pagalba kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 1 dalyje.

2 straipsnis

1990 m. liepos 17 d.–2002 m. vasario 2 d. laikotarpiu skirta pagalba, jei ji yra nesuderinama su bendrąja rinka, nebus susigrąžinama, nes tai prieštarautų bendriesiems Bendrijos teisės principams.

3 straipsnis

1 straipsnyje minima pagalba, skirta 2002 m. vasario 3 d.–2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 3 dalyje, jeigu pagalbos gavėjai mokėjo bent 13,01 EUR mokestį už 1000 kg sunkiojo mazuto.

4 straipsnis

<...> pagalba, skirta 2002 m. vasario 3 d.–2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 3 dalyje, jeigu pagalbos gavėjai nemokėjo 13,01 EUR mokesčio už 1000 kg sunkiojo mazuto.

5 straipsnis

1.      Prancūzija, Airija ir Italija imasi visų būtinių priemonių, kad iš pagalbos gavėjų susigrąžintų 4 straipsnyje minimą nesuderinamą pagalbą.

<...>

5.      Prancūzija, Airija ir Italija per du mėnesius nuo šio sprendimo skelbimo dienos nurodo 4 straipsnyje minimos neteisėtos pagalbos gavėjams grąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą kartu su palūkanomis.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

14      2006 m. vasario 16 ir 23 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai Italijos Respublika ir Eurallumina pareiškė šiuos ieškinius; jie buvo užregistruoti numeriais T‑60/06 ir T‑62/06.

15      Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 14 straipsnį, atsižvelgęs į antrosios kolegijos pateiktą pasiūlymą, Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis pagal minėto reglamento 51 straipsnį, nusprendė šią bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai.

16      2007 m. gegužės 24 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, sujungė bylas T‑60/06 ir T‑62/06, taip pat T‑50/06, T‑56/06 ir T‑69/06 (toliau – bylos Aliuminio oksidas I), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis, kaip numatyta 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 50 straipsnyje.

17      2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Airija ir kt. / Komisija (T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06, EU:T:2007:383) Pirmosios instancijos teismas sujungė bylas Aliuminio oksidas I, kad būtų bendrai priimtas sprendimas, panaikino Sprendimą Aliuminio oksidas I, o byloje T‑62/06 atmetė likusią ieškinio dalį.

18      2008 m. vasario 26 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl šio Pirmosios instancijos teismo sprendimo.

19      2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (C‑89/08 P, Rink., EU:C:2009:742) Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 17 punkte minėtą Sprendimą Airija ir kt. / Komisija (EU:T:2007:383) tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą Aliuminio oksidas I, grąžino bylas Aliuminio oksidas I Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

20      Priėmus šio sprendimo 19 punkte minėtą Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2009:742) ir remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. gruodžio 18 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu bylos Aliuminio oksidas I buvo priskirtos antrajai išplėstinei kolegijai.

21      2010 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos Aliuminio oksidas I buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

22      2010 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu bylos Aliuminio oksidas I buvo perskirtos ketvirtajai išplėstinei kolegijai.

23      2012 m. kovo 21 d. Sprendimu Airija / Komisija (T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV, Rink., EU:T:2012:134) Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą Aliuminio oksidas I tiek, kiek juo konstatuojama ar jis grindžiamas išvada, kad mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras aliuminio oksido gamyboje, atleidimas nuo akcizo mokesčio Prancūzijos Respublikoje, Airijoje ir Italijos Respublikoje iki 2003 m. gruodžio 31 d. (toliau – atleidimas nuo akcizo mokesčio) yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir kiek juo nurodoma Prancūzijos Respublikai, Airijai ir Italijos Respublikai imtis visų reikalingų priemonių susigrąžinti minėtą nesumokėtą mokestį iš pagalbos gavėjų, jeigu šie nemokėjo 13,01 EUR mokesčio už 1 000 kg sunkiojo mazuto.

24      2012 m. birželio 1 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo.

25      2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (C‑272/12 P, Rink., EU:C:2013:812) Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 23 punkte minėtą Sprendimą Airija ir kt. / Komisija (EU:T:2012:134), grąžino bylas Aliuminio oksidas I Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

26      Priėmus šio sprendimo 25 punkte minėtą Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812), 2014 m. sausio 21 d. ir kovo 10 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimais bylos Aliuminio oksidas I buvo priskirtos pirmajai kolegijai

27      Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalį Eurallumina ir Komisija pateikė rašytines pastabas atitinkamai 2014 m. sausio 28 d. ir kovo 17 d. Savo rašytinėse pastabose Eurallumina pažymėjo, jog nenori atsižvelgti į šio sprendimo 25 punkte minėtą Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812), ir paragino Bendrąjį Teismą priimti sprendimą dėl visų pagrindų, pateiktų grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II. Komisija į tai atsižvelgė savo rašytinėse pastabose. Italijos Respublika nepateikė rašytinių pastabų.

28      Remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalimi 2014 m. rugsėjo 30 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu bylos Aliuminio oksidas I buvo perskirtos pirmajai išplėstinei kolegijai.

29      Remdamasis teisėjos pranešėjos pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemones pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies d punktą, paprašė šalių pateikti nuomonę dėl vieno bylos aspekto. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

30      Bendrojo Teismo pirmosios išplėstinės kolegijos pirmininko 2015 m. sausio 26 d. nutartimi šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

31      2015 m. kovo 6 d. posėdyje buvo išklausytos Eurallumina ir Komisijos kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Italijos Respublika šiame posėdyje nedalyvavo.

32      Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą Aliuminio oksidas I, kiek jame numatyta, kad nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. ji, remdamasi ginčijamu atleidimu nuo mokesčio, teikė valstybės pagalbą (toliau – ginčijama pagalba), ir nurodoma ginčijamą pagalbą susigrąžinti,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33      Eurallumina Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        panaikinti arba pakeisti Sprendimą Aliuminio oksidas I tiek, kiek jame konstatuota, kad buvo suteikta ginčijama pagalba, ir nurodoma Italijos Respublikai ją susigrąžinti,

–        nurodyti Komisijai nereikalauti iš Italijos Respublikos susigrąžinti pagalbą, kurią ši, remdamasi ginčijamu atleidimu nuo mokesčio, suteikė iki 2006 m. gruodžio 31 d. arba bent iki 2003 m. gruodžio 31 d.,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti šį ieškinį,

–        priteisti iš Italijos Respublikos ir Eurallumina bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

35      Pirmiausia reikia pažymėti, kad abiem šiais ieškiniais siekiama, kad Sprendimas Aliuminio oksidas I būtų panaikintas tiek, kiek jame konstatuojamas ginčijamos pagalbos buvimas ir nurodoma Italijos Respublikai ją susigrąžinti (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo atžvilgiu šių ieškinių dalykas sutampa.

 Dėl priimtinumo

36      Byloje T‑60/06 RENV II Komisija nurodo nepriimtinumo pagrindus, susijusius su, viena vertus, pirmuoju pagrindu, kiek jis siejamas su EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, atsižvelgiant į, pirma, gavėjui teikiamą naudą, antra, konkurencijos iškraipymus ir poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nepaisymu, kita vertus, šeštuoju pagrindu, kiek jis siejamas su teisinio saugumo principo pažeidimu dėl to, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgta į pernelyg ilgą formalios tyrimo procedūros trukmę. Šie konkretūs kaltinimai pirmą kartą buvo nurodyti dublike, todėl yra nauji pagrindai, kaip jie suprantami pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, kuriuos reikia atmesti kaip nepriimtinus.

37      Italijos Respublika nepateikia atsakymo dėl šių nepriimtinumo pagrindų.

38      Byloje T‑62/06 RENV II Komisija teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes juo taip pat siekiama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Be to, ji mano, jog pagrindas, kuriame Eurallumina nesutinka, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, pirmą kartą nurodytas dublike, todėl yra naujas pagrindas, kaip jis suprantamas pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, kuris turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

39      Eurallumina prašo kaip nepagrįstą atmesti nepriimtinumo pagrindą, pateiktą dėl ieškinio byloje T‑62/06 RENV II. Tačiau ji nepateikia atsakymo dėl nepriimtinumo pagrindo, pateikto dėl naujo pagrindo, susijusio iš esmės su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

40      Pirmiausia dėl nepriimtinumo pagrindo, pateikto dėl ieškinio byloje T‑62/06 RENV II, kiek juo taip pat siekiama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, reikia konstatuoti, jog minėtu ieškiniu siekiama ne tik ginčijamo sprendimo panaikinimo, bet ir to, kad Bendrais Teismas nurodytų Komisijai nereikalauti iš Italijos Respublikos susigrąžinti pagalbos, kurią ši suteikė iki 2006 m. gruodžio 31 d. arba bent iki 2003 m. gruodžio 31 d., motyvuojant tuo, kad minėta pagalba teisėta.

41      Tačiau šiuo prašymu siekiama tik įrodyti ginčijamo sprendimo neteisėtumą, kuris yra pagrindas pateisinti grindžiant prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą pateiktų pagrindų ir kaltinimų, taigi ir viso šio prašymo patenkinimą. Taigi minėtas prašymas neturi savarankiškos reikšmės, palyginti su prašymu panaikinti ginčijamą sprendimą.

42      Komisijos siūloma prielaida, kad šiuo prašymu siekiama kitų tikslų nei vien ginčijamo sprendimo panaikinimo, pavyzdžiui, nurodymo priėmimo arba priemonės, kuria Komisijai būtų uždrausta konstatuoti ginčijamą pagalbą arba reikalauti ją susigrąžinti, patvirtinimo, atmestina kaip nepriimtina, nes Bendrasis Teismas neturi įgaliojimų jį patenkinti.

43      Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrasis Teismas neturi duoti nurodymų institucijoms arba keisti jų sprendimų savais (žr. 1995 m. sausio 24 d. Sprendimo Ladbroke Racing / Komisija, T‑74/92, Rink., EU:T:1995:10, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai pasakytina, be kita ko, apie teisėtumo kontrolę, atliekamą pagal EB 230 straipsnį, nes EB 233 straipsnio pirmoje pastraipoje aiškiai numatyta, jog institucija, kurios aktas buvo panaikintas, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti (šiuo klausimu žr. 1986 m. birželio 24 d. Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK / Komisija, 53/85, Rink., EU:C:1986:256, 23 punktą ir minėto Sprendimo Ladbroke Racing / Komisija, EU:T:1995:10, 75 punktą).

44      Toliau dėl nepriimtinumo pagrindo, pateikto byloje T‑62/06 RENV II dėl pagrindo, kuriuo Eurallumina ginčija, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, reikia pažymėti, jog jis nepatvirtintas faktais, todėl turi būti atmestas, nes iš dubliko nematyti, kad Eurallumina būtų pateikusi tokį pagrindą.

45      Galiausiai dėl nepriimtinumo pagrindų, nurodytų byloje T‑60/06 RENV II dėl kaltinimų, susijusių su, pirma, EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, atsižvelgiant į gavėjui suteiktą naudą, taip pat konkurencijos iškraipymus ir poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nepaisymu ir, antra, teisinio saugumo principo pažeidimu dėl to, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgta į pernelyg ilgą formalios tyrimo procedūros trukmę, reikia priminti, kad pagal susijusias 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 48 straipsnio 2 dalies nuostatas naujų pagrindų pateikimas jau pareiškus ieškinį draudžiamas, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris išplečia anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytą pagrindą ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (žr. 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Mote / Parlamentas, T‑345/05, Rink., EU:T:2008:440, 85 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Analogiškas sprendimas taikomas dėl kaltinimo, pateikto pagrindui pagrįsti.

46      Tam, kad naujas argumentas būtų laikomas anksčiau pateikto pagrindo arba kaltinimo išplėtimu, jis turi būti pakankamai glaudžiai susijęs su ieškinyje iš pradžių pateiktais pagrindais arba kaltinimais, kad juos būtų galima laikyti įprastos per teismo procesą išplėtotos diskusijos dalimi (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Groupe Gascogne / Komisija, C‑58/12 P, Rink., EU:C:2013:770, 31 punktą).

47      Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymi Komisija, 45 punkte minėtų kaltinimų nėra ieškinyje, pateiktame byloje T‑60/06 RENV II, todėl tai yra nauji kaltinimai.

48      Be to, šie nauji kaltinimai nepagrįsti jokia faktine ar teisine aplinkybe, kuri būtų paaiškėjusi per procesą Bendrajame Teisme.

49      Galiausiai šiais naujais kaltinimais neišplečiamas vienas ar kitas iš ieškinyje, pareikštame byloje T‑60/06 RENV II, nurodytų pagrindų, susijusių su skirtingais teisės klausimais. Konkrečiai kalbant, jie nėra glaudžiai susiję su pirmuoju pagrindu, susijusiu su EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytos atrankinio pobūdžio sąlygos pažeidimu, arba su šeštuoju pagrindu, grindžiamu teisiniu argumentu, kad pagal teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir teisėtumo prezumpcijos principus draudžiama, kad valstybės pagalba būtų susigrąžinta, jei prieš tai Taryba leido ją teikti remdamasi taisyklėmis mokesčių teisės aktų suderinimo srityje.

50      Atsižvelgiant į 45–49 punktuose išdėstytus argumentus reikia pritarti nepriimtinumo pagrindams, kuriuos Komisija nurodė byloje T‑60/06 RENV II, ir todėl atmesti kaip nepriimtinus kaltinimus, susijusius su, pirma, EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, atsižvelgiant į gavėjui suteiktą naudą, taip pat konkurencijos iškraipymus ir poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nepaisymu ir, antra, teisinio saugumo principo pažeidimu dėl to, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgta į pernelyg ilgą formalios tyrimo procedūros trukmę.

 Dėl esmės

51      Grįsdama ieškinį byloje T‑60/06 RENV II Italijos Respublika pateikia šešis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir prieštaringais motyvais. Antrasis pagrindas susijęs su 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio b punkto ii papunkčio ir 4 straipsnio, taip pat sprendimų 93/697, 96/273, 97/425, 1999/255, 1999/880 ir 2001/224 (toliau – Tarybos sprendimai dėl leidimo) pažeidimu. Trečiasis pagrindas susijęs su pagalbą aplinkos apsaugai reglamentuojančių taisyklių, visų pirma Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai 82 dalies antros pastraipos a punkto (OL C 37, 2001, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t. p. 76; toliau – Bendrijos rekomendacijos), pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su EB 87 straipsnio 3 dalies ir Valstybės pagalbos skyrimo regionams gairių (OL C 74, 1998, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 226; toliau – gairės) pažeidimu. Penktasis pagrindas susijęs su Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, aiškinamo kartu su jos II priedu, ir Sprendimo 2001/224 pažeidimu. Šeštasis pagrindas susijęs su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu.

52      Grįsdama ieškinį byloje T‑62/06 RENV II Eurallumina nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos, institucijų aktų veiksmingumo principų ir principo lex specialis derogat legi generali pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su gero administravimo principo pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas iš esmės susijęs su EB 253 straipsnyje įtvirtintos pareigos motyvuoti ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu.

53      Visų pirma reikia išnagrinėti pagrindą, kuriuo Eurallumina iš esmės nepritaria, kad ginčijamam atleidimui nuo mokesčio taikytinos taisyklės valstybės pagalbos srityje, t. y. antrąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, susijusį su teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos, institucijų aktų veiksmingumo principų ir principo lex specialis derogat legi generali pažeidimu.

54      Toliau reikia išnagrinėti pagrindą, kuriuo Italijos Respublika iš esmės ginčija ginčijamo atleidimo nuo mokesčio kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, kalbant apie laikotarpį iki 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, susijusį su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir prieštaringais motyvais.

55      Paskui reikia nagrinėti pagrindus, kuriais Italijos Respublika iš esmės kritikuoja ginčijamo atleidimo nuo mokesčio kvalifikavimą kaip naujos, o ne esamos pagalbos, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnį, t. y. antrąjį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunkčio ir 4 straipsnio, taip pat Tarybos sprendimų dėl leidimo pažeidimu, ir penktąjį pagrindą, susijusį su Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, aiškinamo kartu su jos II priedu, ir Sprendimo 2001/224 pažeidimu, kurie buvo pateikti grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II.

56      Tada reikia išnagrinėti pagrindus, kuriais Italijos Respublika iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad ji pripažino nesuderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, pagalbą, ginčijamo atleidimo nuo mokesčio forma teiktą iki 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. trečiąjį pagrindą, susijusį su pagalbą aplinkos apsaugai reglamentuojančių taisyklių, visų pirma Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai 82 dalies antros pastraipos a punkto, pažeidimu, ir ketvirtąjį pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 3 dalies ir gairių pažeidimu, kurie buvo pateikti grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II.

57      Galiausiai reikia išnagrinėti pagrindus, kuriais ieškovės iš esmės ginčija ginčijamos pagalbos susigrąžinimą, t. y., viena vertus, šeštąjį pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, ir, kita vertus, pirmąjį pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, trečiąjį pagrindą, susijusį su gero administravimo principo pažeidimu, ir ketvirtąjį pagrindą, susijusį su EB 253 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, kurie buvo pateikti grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II.

 Dėl antrojo pagrindo, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, susijusio su teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos, institucijų aktų veiksmingumo principų ir principo lex specialis derogat legi generali pažeidimu

58      Eurallumina teigia, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo, lex specialis derogat legi generali, teisėtumo prezumpcijos ir institucijų aktų veiksmingumo principus, kai ginčijamame sprendime nusprendė, jog ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra neteisėta valstybės pagalba, kurią reikia susigrąžinti už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Ji teigia, kad minėti principai kliudė taikyti ginčijamam atleidimui nuo mokesčių taisykles valstybės pagalbos srityje.

–       Dėl teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimo

59      Eurallumina teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos ir institucijų aktų veiksmingumo principus, kaip jie aiškinami teismų praktikoje, nes ginčijamą atleidimą nuo mokesčio kvalifikavo kaip neteisėtą valstybės pagalbą, kurią ji galėjo nurodyti susigrąžinti už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiuo klausimu, pirma, Eurallumina remiasi ginčijamame sprendime netiesiogiai išreikštomis abejonėmis dėl Direktyvos 2003/96, pakeitusios ir panaikinusios direktyvas 92/81 ir 92/82, 18 straipsnio ir Sprendimo 2001/224, kurie, kaip preziumuojama, yra teisėti, taip pat Italijos Respublikos patvirtintų jų įgyvendinimo priemonių teisėtumo. Antra, ji nurodo, kad ginčijamas sprendimas kenkia Direktyvos 2003/96 18 straipsnio ir Sprendimo 2001/224 veiksmingumui, nes trukdė jo visiškam veiksmingumui iki 2006 m. gruodžio 31 d. Trečia, ji remiasi tuo, kad nėra tinkamų Komisijos pasiūlymų pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį arba Direktyvos 2003/96 18 straipsnį, kad Taryba anksčiau pradėtų pakartotinį leidimų taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. svarstymą. Ketvirta, ji daro nuorodą į tai, kad Komisija nėra pareiškusi ieškinio pagal EB 230 straipsnį dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo panaikinimo. Penkta, Eurallumina remiasi Komisijos pasiūlymais dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo, kuriuose ji visada siūlė Tarybai leisti Italijos Respublikai pradėti taikyti arba toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio, paskutinį kartą iki 2002 m. gruodžio 31 d. Šešta, ji remiasi savo negalėjimu numatyti Komisijos požiūrio dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo teisėtumo ir ginčijamo atleidimo nuo mokesčio pokyčių. Septinta, ji remiasi prieštaringu Komisijos elgesiu; Komisijos veiksmai, pradedant formalią tyrimo procedūrą nuo 2001 m. spalio 30 d. ir nurodant susigrąžinti ginčijamą pagalbą, prieštaravo jos 2000 m. lapkričio 15 d. pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo dėl leidimo formuluotei ir dvasiai; pagal šį pasiūlymą Italijos Respublikai turėjo būti leista taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2002 m. gruodžio 31 d. Aštunta, ji remiasi pasiūlymų dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo turiniu, dėl kurio jai atsirado teisėtų lūkesčių dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo iki 2006 m. gruodžio 31 d.

60      Komisija prašo atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįstą.

61      Šis kaltinimas iš esmės susijęs su klausimu, ar ginčijamas sprendimas sukelia teisinių pasekmių, nesuderinamų su Sprendimo 2001/224 ir Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, pagal kuriuos Italijos Respublikai aiškiai leidžiama toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d., pasekmėmis.

62      Šiuo klausimu reikia priminti, kad institucijų teisės aktams taikoma teisėtumo prezumpcija, todėl jie sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija / BASF ir kt., C‑137/92 P, Rink., EU:C:1994:247, 48 punktą; 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Chemie Linz / Komisija, C‑245/92 P, Rink., EU:C:1999:363, 93 punktą ir 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑475/01, Rink., EU:C:2004:585, 18 punktą).

63      Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teisinio saugumo principu siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisėje reglamentuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų numatomi (2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Schulin, C‑305/00, Rink., EU:C:2003:218, 58 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Airija / Komisija, C‑199/03, Rink., EU:C:2005:548, 69 punktas). Šiuo tikslu būtina, kad Sąjungos institucijos laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo, t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių (žr. 1997 m. spalio 21 d. Sprendimo Deutsche Bahn / Komisija, T‑229/94, Rink., EU:T:1997:155, 113 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad Sąjungos institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, pavyzdžiui, neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra / Komisija, C‑225/91, Rink., EU:C:1993:239, 41 ir 42 punktus ir 2001 m. sausio 31 d. Sprendimo RJB Mining / Komisija, T‑156/98, Rink., EU:T:2001:29, 112 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64      Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo Komisija, argumentai, kuriais grindžiami šie kaltinimai, buvo aiškiai paneigti šio sprendimo 25 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812).

65      Iš tikrųjų to sprendimo 45–48 punktuose Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė atitinkamas Tarybos ir Komisijos kompetencijas, viena vertus, akcizo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų derinimo srityje ir, kita vertus, valstybės pagalbos srityje. Jis taip pat teisingai nusprendė, kad Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros tikslas ir taikymo sritis skiriasi nuo EB 88 straipsnyje įtvirtintos tvarkos tikslo ir taikymo srities.

66      To paties sprendimo 49 punkte jis nusprendė, kad dėl šios priežasties Tarybos sprendimas, kuriuo, remiantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, valstybei narei suteikiamas leidimas taikyti atleidimą nuo akcizo mokesčio, negalėjo būti kliūtis Komisijai naudotis EB sutartimi jai suteiktomis kompetencijomis ir taip įgyvendinti EB 88 straipsnyje nustatytą procedūrą, kad būtų išnagrinėta, ar šis atleidimas nuo akcizo mokesčio yra valstybės pagalba, ir kad, pasibaigus šiai procedūrai, jei reikia, būtų priimtas sprendimas, kaip antai Sprendimas Aliuminio oksidas I.

67      25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 50 punkte Teisingumo Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad savo sprendimais dėl leidimo Taryba leido visiškai atleisti nuo akcizo mokesčių, nustatydama tikslias geografines ir laiko sąlygas, o valstybės narės šių sąlygų griežtai laikėsi, neturi reikšmės Tarybos ir Komisijos kompetencijų pasidalijimui, todėl negalėjo panaikinti Komisijos teisės veikti laikantis savo kompetencijų ribų.

68      To paties sprendimo 51 punkte jis pažymėjo, kad būtent atsižvelgiant į šį kompetencijų pasidalijimą Sprendimo 2001/224, kuris galiojo tuo laikotarpiu, už kurį ginčijamu sprendimu nurodoma susigrąžinti ginčijamą pagalbą, 5 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad minėtas sprendimas nedaro įtakos galimų procedūrų, kurios gali būti pradėtos pagal EB 87 ir 88 straipsnius, baigčiai ir neatleidžia valstybių narių nuo „pareigos pranešti Komisijai apie galimos valstybės pagalbos atvejus“.

69      Galiausiai šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 52 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas dar kartą nurodė, jog aplinkybė, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo buvo priimti Komisijos siūlymu ir kad pastaroji niekada nesinaudojo savo įgaliojimais, jai suteiktais pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį ar EB 230 ir EB 241 straipsnius, kad pasiektų šių sprendimų panaikinimą ar pakeitimą, nekliudo atleidimų nuo akcizo mokesčio pripažinti valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos valstybės pagalbos buvimo sąlygos.

70      Europos Sąjungos statuto 61 straipsnio 2 pastraipoje numatyta, kad grąžinus bylą Bendrajam Teismui, Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais tam teismui yra privalomas. Dėl šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 54 punkte nurodytų motyvų reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 65–69 punktuose minimi motyvai yra privalomi grindžiant to paties sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 23 punkte minėtą Sprendimą Airija / Komisija (EU:T:2012:134) ir grąžino bylas Aliuminio oksidas I Bendrajam Teismui.

71      Iš šių motyvų matyti, kad, pradėjusi EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą, kad nustatytų, ar ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, o šios procedūros pabaigoje priėmusi Sprendimą Aliuminio oksidas I, Komisija paprasčiausiai veikė laikydamasi savo kompetencijos, kurią jai valstybės pagalbos srityje suteikia EB sutartis, ribų, todėl negalėjo pažeisti Tarybai EB sutartimi suteiktos kompetencijos, susijusios su teisės aktų dėl akcizo mokesčių ar aktų, kuriuos Taryba priėmė pagal šią savo kompetenciją, derinimu.

72      Darytina išvada, kad, įgyvendindama EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą, kad nustatytų, ar ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, o šios procedūros pabaigoje priėmusi Sprendimą Aliuminio oksidas I, Komisija negalėjo pažeisti Tarybos priimtų aktų, kurie, pavyzdžiui, Direktyvos 2003/96 18 straipsnis, aiškinamas kartu su jos II priedu, arba Sprendimo 2001/224 1 straipsnio 2 dalis, aiškiai leido Italijos Respublikai toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. Iš tikrųjų šie leidimai galėjo sukelti pasekmių tik srityje, kurioje taikomos taisyklės dėl teisės aktų dėl akcizo mokesčių derinimo, ir neturėjo įtakos galimo sprendimo, kaip antai Aliuminio oksidas I, kurį Komisija galėjo priimti įgyvendindama savo kompetenciją valstybės pagalbos srityje, pasekmėms.

73      Be to, iš šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 52 ir 53 punktų, kuriuose Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai ir negali priklausyti nuo institucijų elgesio ar pareiškimų, matyti, kad aplinkybė, jog Tarybai priimant sprendimus dėl leidimo Komisija manė, kad atleidimas nuo akcizo mokesčio neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai, nekliudo minėto atleidimo nuo mokesčio pripažinti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos valstybės pagalbos buvimo sąlygos.

74      Iš Teisingumo Teismo padarytos išvados a fortiori matyti, kad, kvalifikuodama atleidimą nuo akcizo mokesčio kaip valstybės pagalbą, Komisija nebuvo saistoma Tarybos vertinimų, išdėstytų šios institucijos sprendimuose akcizo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų derinimo srityje, pagal kuriuos minėti atleidimai neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai.

75      Taigi Eurallumina negali pagrįstai teigti, kad ginčijamo sprendimo sukeliamos teisinės pasekmės prieštarauja Sprendimo 2001/224 ir Direktyvos 2003/96 18 straipsnio teisinėms pasekmėms.

76      Dėl grindžiant šį kaltinimą pateiktų teisinių argumentų, paremtų teisėtais lūkesčiais dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo, kurių galėjo turėti Eurallumina, reikia pažymėti, kad faktiškai jie susiję su pirmuoju ir ketvirtuoju pagrindais, pateiktais grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, nes siejami su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, todėl turi būti nagrinėjami kartu su šiais pagrindais.

77      Todėl išnagrinėjus minėtus argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstą kaltinimą, susijusį su teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimu.

–       Dėl principo lex specialis derogat legi generali pažeidimo

78      Pateikdama šį kaltinimą Eurallumina teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė principą lex specialis derogat legi generali, nes nepripažino EB 93 straipsnio ir jo įgyvendinimo priemonių, įskaitant Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 ir 5 dalis ir Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalį, viršenybės prieš EB 87 ir 88 straipsnius. Šiuo klausimu, pirma, Eurallumina remiasi EB 87 straipsnio formuluote, pagal kurią jis taikomas, „išskyrus tuos atvejus, kai ši [EB] sutartis nustato kitaip“, todėl negali būti taikomas, kai yra pagal EB 93 straipsnį priimtų specialių mokesčių teisės aktų derinimo priemonių. Antra, ji remiasi EB 93 straipsniu grindžiamomis Direktyva 92/81 ir Direktyva 2003/96; jose numatyta konkreti tvarka, pagal kurią Taryba ir Komisija, leisdamos ir kontroliuodamos nukrypti derinant akcizo mokesčių mineralinėms alyvoms struktūrą leidžiančias nuostatas, turi bendradarbiauti. Trečia, ji remiasi Komisijos Tarybai pateiktu siūlymu pratęsti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio; šis pasiūlymas pagrįstas vertinimu, kad atleidimas nuo mokesčio atitinka EB sutartį, konkrečiai kalbant, jos nuostatas, užtikrinančias sąžiningą konkurenciją ir bendros rinkos iškraipymų nebuvimą. Ketvirta, ji remiasi Sprendimo 2001/224, kuriuo Komisijai neleidžiama panaikinti šio sprendimo poveikio ir kuris negali būti viršesnis nei EB sutarties arba Direktyvos 92/81 nuostatos, 5 konstatuojamąja dalimi.

79      Komisija prašo atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįstą.

80      Taigi šiuo kaltinimu keliamas klausimas, ar, kaip teigia Eurallumina, EB 93 straipsnis ir jo įgyvendinimo priemonės, įskaitant Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 ir 5 dalis ir Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalį, gali būti kvalifikuotos kaip lex specialis EB 87 ir 88 straipsniu atžvilgiu ir ar dėl šios priežasties jos yra viršesnės.

81      Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagal principą lex specialis derogat legi generali specialiosios nuostatos turi viršenybę prieš bendrąsias nuostatas situacijose, kurias konkrečiai jomis siekiama sureguliuoti (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Barclays Bank, C‑280/13, Rink., EU:C:2014:279, 44 punktą ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mayaleh / Taryba, T‑307/12 ir T‑408/13, Rink., EU:T:2014:926, 198 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

82      Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo Komisija, argumentai, kuriais grindžiamas šis kaltinimas, tiesiogiai paneigti šio sprendimo 25 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812).

83      Iš tikrųjų, kaip priminta 65 punkte, Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 45–48 punktuose Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė atitinkamas Tarybos ir Komisijos kompetencijas, pirma, akcizo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų derinimo srityje ir, antra, valstybės pagalbos srityje. Jis taip pat teisingai nusprendė, kad Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros tikslas ir taikymo sritis skiriasi nuo EB 88 straipsnyje įtvirtintos tvarkos tikslo ir taikymo srities.

84      Darytina išvada, kad normos dėl mokesčių teisės aktų derinimo, be kita ko, EB 93 straipsnis ir jo įgyvendinimo priemonės, ir normos valstybės pagalbos srityje, įskaitant EB 87 ir 88 straipsnius, yra du savarankiški normų rinkiniai ir kad pirmosios negali buvo laikomos lex specialis, palyginti su antrosiomis.

85      Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstą kaltinimą, susijusį su principo lex specialis derogat legi generali pažeidimu.

86      Atsižvelgiant į šio sprendimo 76 ir 77 punktus taip pat reikia atmesti visą antrąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II.

 Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir prieštaringais motyvais, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

87      Italijos Respublika nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė vieną iš EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, kad pagalbą būtų galima pripažinti valstybės pagalba, nes klaidingai konstatavo, jog ginčijamas atleidimas nuo mokesčio buvo atrankinio pobūdžio. Šiuo klausimu, pirma, ji remiasi prie 1995 m. įstatyminio dekreto pridėtos A lentelės 14 punktu, iš kurio matyti, kad paprastai ginčijamu atleidimu nuo mokesčio naudojosi visi ūkio subjektai, naudojantys mineralines alyvas kaip kurą aliuminio oksido gamyboje, nesvarbu, kur yra jų naudojimo vieta. Antra, ji tvirtina, kad nors Italijoje tik viena Sardinijoje esanti Eurallumina gamykla pasinaudojo atleidimu nuo mokesčio, ši aplinkybė yra tik faktinio pobūdžio ir susijusi su aliuminio oksido gamybos specifika. Be to, Italijos Respublika teigia, kad ginčijamame sprendime ginčijamo atleidimo nuo mokesčio atrankinio pobūdžio motyvai buvo prieštaringi.

88      Komisija prašo atmesti pirmą pagrindą kaip nepagrįstą.

89      Dėl kaltinimo, susijusio su prieštaringais ginčijamo sprendimo motyvavais, kiek tai susiję su EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytu atrankinio pobūdžio reikalavimu, reikia priminti, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų parengti atsiliepimą, o Bendrasis Teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Nynäs Petroleum ir Nynas Belgium / Komisija, T‑347/06, Rink., EU:T:2012:480, 107 punktą). Analogiškas sprendimas taikomas dėl kaltinimo, pateikto ieškinio pagrindui pagrįsti.

90      Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai teigia Komisija, kaltinimas, susijęs su prieštaringu EB 87 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo dėl atrankinio pobūdžio motyvavimu, yra visiškai nepagrįstas. Iš tikrųjų byloje T‑60/06 RENV II pareikštame ieškinyje argumentai, kuriuos Italijos Respublika pateikė grįsdama pirmąjį pagrindą, susiję tik su klausimu, ar ginčijamame sprendime Komisija nepaisė EB 87 straipsnio 1 dalyje numatyto atrankinio pobūdžio reikalavimo. Tačiau ji nepaaiškina, kodėl ginčijamame sprendime nurodyti motyvai, susiję su šiuo reikalavimu, yra prieštaringi.

91      Todėl atsižvelgiant į kaltinimą, susijusį su prieštaringu ginčijamo sprendimo motyvavimu, byloje T‑60/06 RENV II pareikštas ieškinys neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų tikslumo reikalavimų. Taigi šį kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

92      Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad ginčijamame sprendime nepaisoma EB 87 straipsnio 1 dalyje numatyto atrankinio pobūdžio reikalavimo, reikia pažymėti, jog pirmiausia reikia išnagrinėti Italijos Respublikos argumentą, kad iš prie 1995 m. įstatyminio dekreto pridėtos A lentelės 14 punkto matyti, jog paprastai ginčijamu atleidimu nuo mokesčio naudojosi visi ūkio subjektai, naudojantys mineralines alyvas kaip kurą aliuminio oksido gamyboje, nesvarbu, kur yra jų naudojimo vieta. Dėl to kyla klausimas, ar Komisija ginčijamame sprendime padarė klaidą, kai atrankinio pobūdžio reikalavimą vertino atsižvelgdama į atleidimą nuo akcizo mokesčio, kurį Taryba leido remdamasi Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, o ne į atleidimą nuo akcizo mokesčio, numatytą prie 1995 m. įstatyminio dekreto pridėtos A lentelės 14 punkte.

93      Ginčijamo atleidimo nuo mokesčio atrankinis pobūdis regioniniu lygmeniu išplaukia iš to, kad jis taikomas tik Sardinijoje. Tačiau, kaip teisingai pažymi Italijos Respublika, Komisija pripažįsta Sprendimo Aliuminio oksidas I 17 ir 63 konstatuojamosiose dalyse, o Teisingumo Teismas 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 50 punkte, būtent Tarybos sprendimais dėl leidimo, priimtais remiantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, buvo nustatytos tikslios geografinės sąlygos, o ginčijamam atleidimui nuo mokesčio priskirtas atrankinis pobūdis regioniniu lygmeniu ir būtent jais Italijos Respublikai buvo leista pradėti taikyti ar toliau taikyti minėtą atleidimą nuo mokesčio tik Sardinijoje.

94      Vis dėlto nagrinėjamu atveju priemonė, kuri turi reikšmės atliekant vertinimą atsižvelgiant į taisykles dėl valstybės pagalbos, – tai ginčijamas atleidimas nuo mokesčio, kurį Taryba leido taikyti remdamasi Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, nes Italijos Respublika taikė prie 1995 m. įstatyminio dekreto pridėtos A lentelės 14 punkte numatytą atleidimą nuo mokesčio laikydamasi tikslių geografinių ir su laiku susijusių sąlygų, su kuriomis Taryba susiejo savo leidimą.

95      Todėl ginčijamame sprendime Komisija teisingai įvertino atrankinio pobūdžio reikalavimą atsižvelgdama į ginčijamą atleidimą nuo mokesčio, kurį Italijos Respublika faktiškai taikė. Dėl šios priežasties reikia atmesti kaip nepagrįstą Italijos Respublikos pagrindą, susijusį su klaidingu atrankinio pobūdžio reikalavimo vertinimu atsižvelgiant į atleidimą nuo akcizo mokesčio, kuris numatytas prie 1995 m. įstatyminio dekreto pridėtos A lentelės 14 punkte.

96      Toliau reikia išnagrinėti Italijos Respublikos argumentą, susijusį su klaida, kurią Komisija tariamai padarė ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje, kai konstatavo, kad atleidimas nuo akcizo mokesčio buvo atrankinio pobūdžio, nes buvo „taikomas tik toms įmonėms, kurios gamina aliuminio oksidą“, „kiekvienoje valstybėje narėje yra tik po vieną įmonę, kuriai taikomas atleidimas nuo akcizo mokesčio“, ir „[Sardinijoje tai] Eurallumina“, o aplinkybė, kad tik viena Sardinijoje esanti Eurallumina gamykla pasinaudojo atleidimu nuo mokesčio, yra tik faktinio pobūdžio ir susijusi su aliuminio oksido gamybos Italijoje specifika.

97      Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį draudžiama valstybės pagalba, „kuria palaikomos tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba“, t. y. atrankinio pobūdžio pagalba (2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija / Komisiją, C‑66/02, Rink., EU:C:2005:768, 94 punktas).

98      Kalbant apie atrankinio pobūdžio reikalavimo vertinimą, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionaline priemone gali būti labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar prekės“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Gibraltaro vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, Rink., EU:C:2011:732, 75 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

99      Referencinio pagrindo nustatymas yra ypač svarbus mokesčių priemonių atveju, nes pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu. Įprastas apmokestinimo tarifas yra geografinėje zonoje, kuri yra referencinis pagrindas, galiojantis tarifas (2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑88/03, Rink., EU:C:2006:511, 56 punktas).

100    Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 63 ir 64 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(63) <...> šiuo atveju atleidimas nuo mokesčių taikomas tik toms įmonėms, kurios gamina aliuminio oksidą, o kiekvienoje valstybėje narėje yra tik po vieną įmonę, kuriai taikomas atleidimas nuo akcizo mokesčio: <...> Eurallumina Sardinijoje <...>. Tiek kiek Tarybos sprendimai buvo privalomi, atleidimas nuo akcizo mokesčių priklausė nuo regiono, nes šie sprendimai leido taikyti šią lengvatą tam tikruose regionuose, o potencialūs investuotojai, turintys interesų investuoti į aliuminio oksido gamybą kituose regionuose, negalėjo būti tikri, kad bus traktuojami panašiai. Regionų atranka nėra niekaip susijusi su atitinkamos valstybės mokesčių sistemos vidine logika.

(64)      Prieš įsigaliojant Direktyvai 2003/96<...>, Bendrijos teisės aktuose buvo reikalaujama, kad valstybės narės taikytų akcizo mokesčius mineralinei alyvai tam, kad konkretus atleidimas nuo mokesčių, taikomas tik konkrečiai gamybai ir konkrečiame regione, negalėtų būti laikomas pagrįstu pagal sistemos pobūdį ir bendrąją paskirtį. <...> Italijos pasitelkiami argumentai tik aliuminio oksido gamybai taikomai lengvatai pateisinti, paremti aplinkybėmis rinkose ir aliuminio oksido gamybos tam tikruose regionuose aplinkybėmis. Šie argumentai nėra pagrįsti atitinkamų vidaus mokesčių sistemų pobūdžiu ir logika, atsižvelgiant į tai, kad pastarieji turi atitikti Bendrijos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Todėl priemonės, skirtos iki Direktyvos 2003/96<...> įsigaliojimo, negali būti pagrįstos pagal sistemos pobūdį ir bendrąją paskirtį ir yra laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta [EB] 87 straipsnio 1 dalyje.“

101    Priešingai, nei tvirtina Italijos Respublika, iš Sprendimo Aliuminio oksidas I 63 ir 64 konstatuojamųjų dalių matyti, kad atlikdama ginčijamo atleidimo nuo mokesčio atrankinio pobūdžio analizę Komisija tame sprendime rėmėsi ne aplinkybe, kad faktiškai šiuo atleidimu naudojosi tik viena Sardinijoje esanti aliuminio oksido gamintoja, t. y. Eurallumina, o dviem aplinkybėmis, kad, kiek tai susiję su referenciniu pagrindu, t. y. Italijos mokesčių sistema, ginčijamas atleidimas nuo mokesčio atrodė kaip atrankinė priemonė regioniniu lygmeniu, nes ja bet kuris Sardinijoje esantis aliuminio oksido gamintojas buvo labiau palaikomas nei potencialūs investuotojai, norintys investuoti į aliuminio oksido gamybą kituose Italijos regionuose, ir atrankinė produktų atžvilgiu, nes ja buvo labiau palaikomos aliuminio oksidą gaminančios bendrovės ir aliuminio oksido gamyba nei kitas prekes gaminančios bendrovės ir kitos gamybos rūšys.

102    Darytina išvada, kad šis Italijos Respublikos argumentas, grindžiamas klaidingu Sprendimo Aliuminio oksidas I aiškinimu, nepatvirtintas faktais, todėl turi būti atmestas.

103    Taigi reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II.

 Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunkčio ir 4 straipsnio, taip pat Tarybos sprendimų dėl leidimo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

104    Italijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktį ir 4 straipsnį, taip pat Tarybos sprendimus dėl leidimo, kai ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, jog ginčijama pagalba tai nauja pagalba, kuri tapo neteisėta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą, dėl to, kad apie ją nebuvo pranešta prieš pradedant įgyvendinti. Jos teigimu, ginčijama pagalba turėjo būti kvalifikuota kaip Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktyje apibrėžta esama pagalba. Šiuo klausimu, pirma, Italijos Respublika remiasi Sprendimu 2001/224 ir ankstesniais Tarybos sprendimais dėl leidimo, kuriais buvo leista pradėti taikyti arba toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio. Antra, ji nurodo, kad EB 93 straipsnis, kuriuo grindžiama Tarybos kompetencija mokesčių teisės aktų derinimo srityje ir kuris yra Direktyvos 92/81 ir Tarybos sprendimų dėl leidimo teisinis pagrindas, yra lex specialis, palyginti su EB 87 ir 88 straipsniais, pagrindžiančiais Komisijos kompetenciją valstybės pagalbos srityje, kurie yra lex generalis. Trečia, ji remiasi Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta Tarybos pareiga patikrinti, ar ginčijamas atleidimas nuo mokesčio pateisinamas tam tikrais politikos sumetimais ir ar jis nesudaro kliūčių sklandžiam bendros rinkos veikimui.

105    Komisija prašo atmesti antrąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

106    Pateikiant šį pagrindą iš esmės keliamas klausimas, ar Komisija ginčijamame sprendime padarė klaidą, kai vertino ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumą atsižvelgdama į naujai pagalbai taikytinas taisykles, nors pagalba buvo esama, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktį, nes buvo leista Sprendimu 2001/224 ir ankstesniais Tarybos sprendimais dėl leidimo.

107    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktį kaip „esama pagalba“ gali būti kvalifikuota „[bet kokia] patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba“.

108    EB sutartis nustato skirtingas procedūras atsižvelgiant į tai, ar pagalba yra esama, ar nauja. Pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti laiku informuojama apie naują pagalbą ir ji neįgyvendinama tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas, o pagal EB 88 straipsnio 1 dalį esama pagalba gali būti teisėtai įgyvendinama, kol Komisija nustato, kad ji nesuderinama su bendrąja rinka (žr. 2011 m. kovo 24 d. Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑443/08 ir T‑455/08, Rink., EU:T:2011:117, 187 punktas ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi galimas sprendimas dėl esamos pagalbos nesuderinamumo gali turėti pasekmių tik ateičiai (žr. minėto Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, EU:T:2011:117, 187 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

109    Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymi Komisija, šį pagrindą pagrindžiantys argumentai tiesiogiai paneigiami 25 punkte minėtu Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812).

110    Iš tiesų to sprendimo 49 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Tarybos sprendimas, kuriuo, remiantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, valstybei narei suteikiamas leidimas taikyti atleidimą nuo akcizo mokesčio, negalėjo būti kliūtis Komisijai naudotis Sutartimi jai suteikta kompetencija ir taip įgyvendinti EB 88 straipsnyje nustatytą procedūrą, kad būtų išnagrinėta, ar šis atleidimas nuo akcizo mokesčio yra valstybės pagalba, ir kad, pasibaigus šiai procedūrai, jei reikia, būtų priimtas sprendimas, kaip antai ginčijamas sprendimas. Prieš tai to paties sprendimo 47 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros tikslas ir taikymo sritis skiriasi nuo EB 88 straipsnyje nustatytos tvarkos, reglamentuojančios naują ir esamą valstybės pagalbą, tikslo ir taikymo srities. Iš šių argumentų matyti, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo, priimti remiantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, jokiu būdu negali būti laikomi Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktyje numatytą pagalbos schemą ar individualią pagalbą leidžiančiais sprendimais.

111    Darytina išvada, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo, priimti remiantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, šiuo atveju neleidžia kvalifikuoti ginčijamo atleidimo nuo mokesčio kaip „esamos pagalbos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktį.

112    Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstą antrąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II.

 Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, aiškinamo kartu su jos II priedu, ir Sprendimo 2001/224 pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

113    Ginčijamame sprendime Italijos Respublika iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė Direktyvos 2003/96 18 straipsnį, aiškinamą kartu su jos II priedu, ir Sprendimo 2001/224 1 straipsnio 2 dalį; juose buvo aiškiai leista toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. Direktyvos 2003/96 įsigaliojimas 2004 m. sausio 1 d. panaikino jos pareigą pranešti Komisijai apie ginčijamą pagalbą, ir Komisija neturėjo jokios kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo.

114    Komisija prašo atmesti penktąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

115    Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymi Komisija, šį pagrindą pagrindžiantys argumentai tiesiogiai paneigiami 25 punkte minėtu Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812).

116    Iš 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) motyvų, nurodytų šio sprendimo 65–69 punktuose, matyti, kad, įgyvendindama EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą tam, kad nustatytų, ar ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, ir pasibaigus šiai procedūrai priimdama ginčijamą sprendimą, Komisija paprasčiausiai naudojosi jai pagal EB sutartį suteikta kompetencija valstybės pagalbos srityje ir taip elgdamasi negalėjo pažeisti Tarybos kompetencijos, turimos pagal minėtą sutartį akcizo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų derinimo srityje, arba Tarybos aktams, priimtiems pasinaudojant šia kompetencija.

117    Darytina išvada, kad, įgyvendindama EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą tam, kad nustatytų, ar ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, ir pasibaigus šiai procedūrai priimdama Sprendimą Aliuminio oksidas I, Komisija negalėjo pažeisti Tarybos aktų, kuriais, pavyzdžiui, Direktyvos 2003/96 18 straipsniu, aiškinamu kartu su jos II priedo nuostatomis, arba Direktyvos 2001/224 1 straipsnio 2 dalimi, Italijos Respublikai buvo aiškiai leista toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. Iš tikrųjų šie leidimai galėjo sukelti pasekmių tik srityje, kurioje taikomos taisyklės dėl akcizo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų derinimo, ir neturėjo įtakos galimam sprendimui, kurį Komisija galėjo priimti įgyvendindama savo kompetenciją valstybės pagalbos srityje.

118    Todėl Italijos Respublika negali pagrįstai teigti, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Direktyvos 2003/96 18 straipsnis, aiškinamas kartu su jos II priedu, ir Direktyvos 2001/224 1 straipsnio 2 dalis.

119    Taigi reikia atmesti kaip nepagrįstą penktąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį T‑60/06 RENV II.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pagalbą aplinkos apsaugai reglamentuojančių taisyklių, visų pirma Bendrijos rekomendacijų 82 dalies antros pastraipos a punkto, pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

120    Italijos Respublika mano, kad Sprendime Aliuminio oksidas I Komisija pažeidė taisykles, reglamentuojančias pagalbą aplinkos apsaugai, visų pirma Bendrijos rekomendacijų 82 dalies antros pastraipos a punktą, nes atsisakė konstatuoti, kad ginčijama pagalba buvo glaudžiai susijusi su Eurallumina tikslų aplinkos apsaugos srityje siekimu. Šiuo klausimu, pirma, Italijos Respublika remiasi dideliu aliuminio oksido gamybos, susijusios su būtinybe saugiai šalinti pramoniniame cikle gautas atliekas, poveikiu aplinkai, kuris paaiškina, kad teritorija, kurioje Eurallumina vykdė veikla, 1990 m. lapkričio 30 d. Italijos Ministrų Tarybos sprendimu buvo paskelbta didelio aplinkosauginės krizės pavojaus zona. Antra, ji remiasi su ekologija susijusiais įsipareigojimais, kuriuos reikia vykdyti savo sąskaita ir kuriuos Eurallumina prisiėmė pagal aplinkos valymo ir atkūrimo planą, kurį 1993 m. balandžio 23 d. patvirtino Italijos Ministrų Tarybos pirmininkas, taip pat, be kita ko, 1995 m. birželio 15 d. Italijos aplinkos ministerijos priimta atkūrimo programa ir 1999 m. balandžio 12 d. su Italijos valdžios institucijomis sudarytu programiniu susitarimu. Trečia, ji remiasi pareiga sumažinti išmetamų sieros oksido ir dulkių leistinas ribas, kurias Italijos aplinkos ministerija nustatė 1998 m. dekretu. Ketvirta, ji remiasi Eurallumina įsipareigojimu įrengti specialius iš kalcinavimo krosnių ir katilinių kylančių dūmų desulfuravimo įrenginius, prisiimtu 1999 m. balandžio 27 d. Sardinijos regione sudarytu susitarimu, ir šiuo klausimu ji daro nuorodą į tai, kad iki 2005 m. Eurallumina daug investuodavo į savo gamyklą Sardinijoje ir atlikusi šias investicijas buvo sertifikuota kaip atitinkanti ISO 14001 standartą. Penkta, ji remiasi 2002 m. vasario 6 d. raštu, kurį adresavo Komisijai per formalią tyrimo procedūrą; šiame rašte ji išvardijo pagrindines Eurallumina sąnaudas, patiriamas dėl su mokesčiais ir aplinkos apsauga susijusių Italijos teisės aktų ir prisiimtų su ekologija susijusių įsipareigojimų.

121    Komisija prašo atmesti trečiąjį pagrindą kaip iš dalies nepriimtiną (arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą) ir iš dalies nepagrįstą.

122    Pateikiant šį pagrindą iš esmės keliamas klausimas, ar Sprendimo Aliuminio oksidas I 75 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė klaidą, kai atsisakė konstatuoti, jog ginčijama pagalba buvo suteikta mainais už tai, kad Eurallumina siektų aplinkosaugos tikslų, ir dėl šios priežasties ji buvo suderinama su bendrąja rinka atsižvelgiant į Bendrijos rekomendacijų 47–52 dalis.

123    Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Bendrijos rekomendacijų, 2001 m. vasario 3 d. paskelbtų Oficialiajame leidinyje, 82 dalyje numatyta:

„<...>

Nepranešus apie pagalbą, Komisija taiko:

a)      šias rekomendacijas, jeigu pagalba buvo suteikta po rekomendacijų paskelbimo Europos Bendrijų oficialiame leidinyje;

<...>“

124    Be to, Bendrijos rekomendacijų 47–51 dalyse nurodyta:

„47. Nustatant tam tikrai veiklai aplinkos apsaugos sumetimais taikomus mokesčius, valstybės narės gali nuspręsti laikinai atleisti nuo tokių mokesčių kai kurias įmones, jei šie nėra suderinti Europos lygiu, arba siekiant apsaugoti įmones nuo laikino tarptautinio konkurencingumo praradimo. Tokio pobūdžio atleidimai nuo mokesčių yra laikomi valstybės pagalba, kuriai taikomas EB sutarties 87 straipsnis. Analizuojant aptariamas priemones, be kita ko, privalu nustatyti, ar mokesčiai priimti Bendrijos, ar savarankiško valstybės narės sprendimo pagrindu.

<...>

49. Jeigu mokestis nustatytas Bendrijos direktyva, galimos dvi išeitys:

<...>

b)      valstybė narė tam tikriems gaminiams taiko mokesčius minimaliu Bendrijos direktyvoje nurodytu tarifu ir atleidžia nuo mokesčių kai kurias įmones, kurios dėl to moka mokesčius žemesniu tarifu nei minimalus Bendrijos direktyvoje nurodytas tarifas. Jeigu atitinkama direktyva nenumato tokio atleidimo, jis bus laikomas pagalba, nesuderinama su [EB] 87 straipsniu. Jeigu atitinkama direktyva numato tokio pobūdžio atleidimą nuo mokesčių, kai tokia priemonė yra būtina ir atitinka Bendrijos siekiamus tikslus, Komisija gali nuspręsti, jog ji suderinama su [EB] 87 straipsniu. Komisija ypač sieks užtikrinti, kad bet koks atleidimas nuo mokesčių būtų ribotos trukmės.

50. Bendrai, tokios mokesčių priemonės turėtų įnešti svarų indėlį į aplinkos apsaugą. Tačiau būtina užtikrinti, kad toks atleidimas nuo mokesčių, vien dėl savo prigimties, nesudarytų kliūčių siekti numatytų tikslų.

51. Tokio pobūdžio atleidimai nuo mokesčių gali būti laikomi pagalba, skirta veiklos einamosioms išlaidoms padengti, kuri gali būti leidžiama tokiomis sąlygomis:

1)      jeigu, aplinkosauginiais sumetimais, valstybė narė nustato naują mokestį tam tikroje veiklos srityje, arba tam tikriems gaminiams, kurių atžvilgiu mokesčiai Bendrijos lygiu nebuvo harmonizuoti, arba valstybės narės nustatytas mokestis yra didesnis, nei numato atitinkami Bendrijos teisės aktai, Komisija laikosi nuomonės, kad atleidimas nuo mokesčių 10‑ties metų laikotarpiui, nenumatant proporcingo mokesčio mažinimo, gali būti pateisinamas dviem atvejais:

a)      jeigu valstybė narė ir atleidžiama nuo mokesčio įmonė sudaro sutartį, pagal kurią įmonė arba įmonių grupė įsipareigoja pasiekti aplinkosauginius tikslus per laikotarpį, kuriam ji atleidžiama nuo mokesčių, arba kai įmonės sudaro laisvanoriškus susitarimus su tokiomis pačiomis pasekmėmis. Be to, tokiais susitarimais arba iniciatyvomis gali būti siekiama sumažinti energijos suvartojimą, teršalų išmetimą, arba taikyti bet kokias kitas aplinkosaugines priemones. Kiekviena valstybė narė yra įpareigota tartis dėl susitarimų turinio, kurį, kai jai bus pateiktas pranešimas apie pagalbos projektus, vertins Komisija. Valstybės narės privalo užtikrinti griežtą įmonių ar įmonių grupių prisiimtų įsipareigojimų vykdymo kontrolę. Susitarimuose tarp valstybių narių ir įmonių privalo būti baudas įtvirtinančių nuostatų, kurios turi būti taikomos nevykdant įsipareigojimų.

Šios nuostatos taip pat taikomos valstybei narei nustačius mokesčių sumažinimą, laikantis tokių sąlygų, kurių poveikis yra toks pat, kaip aukščiau minėtų susitarimų ar įsipareigojimų;

b)      atleidimas nuo mokesčių gali būti taikomas ir nesudarant susitarimo tarp įmonės ir valstybės narės, jeigu tenkinama bent viena šių sąlygų:

–        taikant Bendrijos nustatyto mokesčio sumažinimą, po sumažinimo įmonių faktiškai mokama suma turi išlikti didesnė, nei Bendrijos nustatytas minimumas, siekiant skatinti įmones gerinti aplinkos apsaugą,

<...>

2)      51 [dalies 1 punkto] nuostatos gali būti taikomos esamiems mokesčiams, jeigu tenkinamos abi šios sąlygos:

a)      tokie mokesčiai turi pastebimą teigiamą poveikį aplinkos apsaugai;

b)      atleisti įmones nuo mokesčių buvo nuspręsta jau nustačius mokesčius [nustatant mokestį] <...>“

125    Sprendimo Aliuminio oksidas I 71 ir 73 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad „nuo 2001 m. vasario 3 d. skirta pagalba turi būti įvertinta pagal <...> gairių <...> 82 punkto a dalį [pagalba, skirta nuo 2001 m. vasario 3 d., turi būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos rekomendacijas <...>, kaip numatyta jų 82 dalies antros pastraipos a punkte]“, kalbant konkrečiau, atsižvelgiant į jų 47–52 dalis, kuriose nustatytos taisyklės, taikomos visai veiklos pagalbai mokesčių sumažinimo arba atleidimo nuo jų forma.

126    Be to, to paties sprendimo 73–76 konstatuojamosiose dalyse ji nusprendė:

„(73) <...> Iš pradžių mineralinei alyvai taikomi akcizo mokesčiai nebuvo laikomi aplinkos apsaugos politikos priemone. Tačiau požymis, kuris leidžia mokestį laikyti aplinkosauginiu, yra tai, ar apmokestinimo bazė daro aiškų neigiamą poveikį aplinkai <...> Kadangi mineralinės alyvos naudojimas daro aiškų neigiamą poveikį aplinkai, mineralinei alyvai taikomi akcizo mokesčiai gali būti laikomi aplinkosauginiais mokesčiais.

(74)      Visose trijose valstybėse narėse, kurioms skirtas šis sprendimas, mineralinei alyvai taikomi akcizo mokesčiai egzistavo iki minimo neapmokestinimo įsigaliojimo, todėl jie turi būti laikomi esamais mokesčiais, kaip apibrėžta [Bendrijos rekomendacijų] 51 [dalies] 2 punkte. Tačiau akcizo mokesčiai daro didelį teigiamą poveikį aplinkosaugos požiūriu kaip apibrėžta pagal 51 [dalies] 2 [punkto a papunktį], kadangi jie skatina gamintojus sumažinti mineralinės alyvos naudojimą. Atitinkami akcizo mokesčiai galbūt iš pradžių nebuvo laikomi akivaizdžiu aplinkosauginiu tikslu [neturėjo akivaizdaus aplinkosauginio tikslo], o taikyti neapmokestinimą buvo nuspręsta prieš daugelį metų, ypač Airijos ir Italijos atvejais, ir bet kuriuo atveju visose [trijose] valstybėse narėse [Bendrijos rekomendacijos] pradėtos taikyti gerokai anksčiau negu 2001 m. [gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos taikyti [Bendrijos rekomendacijos]]. Todėl galima laikyti, kad sprendimas buvo priimtas tuo metu, kai pradėtas taikyti akcizo mokestis [patvirtinant akcizo mokestį]. Todėl pagal gairių [Rekomendacijų] 51 [dalies] 2 punktą, 51 [dalies] 1 punkto nuostatos gali būti taikomos šiame sprendime vertinamoms lengvatoms [aptariamam atleidimui nuo mokesčio].

(75)      Pagalbos gavėjai pateiktose pastabose nurodė, kad mainais už taikomą lengvatą [atleidimą nuo mokesčio] buvo daug investuojama aplinkosaugai gerinti. Tačiau nėra įrodymų, kad pagalbos gavėjai būtų sudarę kokius nors susitarimus su atitinkamomis valstybėmis narėmis, kuriuose jie būtų įsipareigoję siekti aplinkos apsaugos tikslų neapmokestinimo taikymo laikotarpiu. Atleidimui nuo mokesčių nebuvo taikomos tokios sąlygos, kurios užtikrintų tokį patį poveikį, kaip tokie susitarimai ir įsipareigojimai. Be to, aplinkosauginės investicijos nebuvo didesnės negu būtina laikantis atitinkamų įstatymų ar to, kas komerciniu požiūriu yra įmanoma ir ekonomiškai perspektyvu. Todėl sąlygos taikyti [Bendrijos] gairių [rekomendacijų] 51 [dalies] 1 [punkto] a punktą [papunktį] nėra tenkinamos, ir šiuo atveju taikomos tik 51 [dalies] 1 [punkto] b punkto [papunkčio] nuostatos.

(76)      Laikotarpio iki 2003 m. gruodžio 31 d. atžvilgiu lengvata yra susijusi su Bendrijos mokesčiu, t. y. Direktyva 92/82 <...> suderintu mokesčiu. Todėl taikoma [Bendrijos] gairių [rekomendacijų] 51 [dalies] 1 punkto b dalies [papunkčio] pirma įtrauka. Remiantis šia nuostata, mokesčių sumažinimas gali būti leidžiamas, jeigu taikant sumažinimą pagalbos gavėjo mokama suma yra didesnė negu Bendrijos nustatyta mažiausia suma. Tačiau visais trimis atvejais tai buvo visiškas atleidimas nuo mokesčių. Atsižvelgiant į šio sprendimo 73 konstatuojamoje dalyje minėtą teigiamą mokesčio poveikį aplinkosaugai, minėtos priemonės gali būti laikomos suderinamos su bendrąja rinka tiek, kiek pagalbos gavėjai reikalaujami [iš pagalbos gavėjų reikalaujama] sumokėti tarifą, kuris yra didesnis už Direktyvoje 92/82 <...> nustatytą Bendrijos mažiausią tarifą, kuris tuo metu buvo 13 EUR už 1 000 kg. Todėl tik atleidimas nuo mokesčio, didesnio [mokesčio dalies, viršijančios] už 13,01 EUR, yra laikomas suderinamu, o atleidimas nuo mokesčio, nesiekiančio 13,01 EUR, yra laikomas nesuderinama pagalba.“

127    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką konkrečiai valstybės pagalbos srityje Komisija privalo laikytis savo pačios nustatytų rekomendacijų ir priimtų pranešimų tiek, kiek jie atitinka EB sutarties normas (žr. 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Holland Malt / Komisija, C‑464/09 P, Rink., EU:C:2010:733, 47 punktą ir jame nurodyta teismo praktiką).

128    Šiuo atveju Italijos Respublika neginčija Sprendimo Aliuminio oksidas I 67 konstatuojamosios dalies, iš kurios matyti, kad Komisijai visai nebuvo pranešta apie ginčijamą pagalbą. Kadangi minėta pagalba buvo suteikta po 2001 m. vasario 3 d., jai taikytinos Bendrijos rekomendacijos, kaip numatyta jų 82 dalyje (žr. šio sprendimo 123 punktą).

129    Siekdama įrodyti, kad pagal Bendrijos rekomendacijas ginčijama pagalba suderinama su bendrąja rinka, Italijos Respublika prie ieškinio pridėjo nemažai aktų ir susitarimų, iš kurių matyti, kad Eurallumina privalėjo siekti daug aplinkosauginių tikslų arba turėjo savo noru įsipareigoti siekti tų tikslų laikotarpiu, kai buvo teikiama ginčijama pagalba.

130    Tačiau Komisija mano, kad šiuos argumentus reikia atmesti kaip nepriimtinus, nes Italijos Respublika nepateikė šių aktų ir susitarimų per formalią tyrimo procedūrą.

131    Šiuo klausimu reikia pažymėti: kadangi grįsdama ieškinį byloje T‑60/06 RENV II Italijos Respublika rėmėsi duomenimis, kurie nebuvo prieinami priimant ginčijamą sprendimą arba apie kuriuos Komisijai nebuvo pranešta per formalią tyrimo procedūrą, vertindamas tokio sprendimo teisėtumą Bendrasis Teismas negali į juos atsižvelgti.

132    Iš tiesų nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo atitinkamo akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jį priimant buvusias faktines ir teisines aplinkybes (2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, Rink., EU:T:2004:4, 50 punktas). Pagal teismo praktiką sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti priimdama šį sprendimą (žr. minėto Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, EU:T:2004:4, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi valstybė narė Sąjungos teisme negali remtis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos per EB 88 straipsnyje numatytą ikiteisminę procedūrą (žr. minėto Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, EU:T:2004:4, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

133    Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad rašytinėse pastabose, pateiktose 2002 m. vasario 6 d. rašte vykstant formaliai tyrimo procedūrai, Italijos Respublika bendrai nurodė, jog ginčijama pagalba buvo iš dalies kompensuotos Eurallumina veiklos sąnaudos, kurių ši patyrė dėl Italijos teisės aktų mokesčių ir aplinkos apsaugos srityse. Kalbant konkrečiai, ji nurodė, kad dalis ginčijamos pagalbos buvo skirta su aplinkos apsauga susijusioms papildomoms sąnaudoms kompensuoti, todėl ji pateko į Bendrijos rekomendacijų taikymo sritį. Šiuo klausimu Italijos Respublika paaiškino, kad nuo 1974 m. regiono valdžios institucijos uždraudė gamybos likučių šalinimą į Viduržiemio jūrą; jis vis dar buvo leidžiamas Prancūzijoje ir Graikijoje. Dėl šio draudimo Eurallumina patyrė papildomų 6 mlrd. Italijos lirų (ITL) (3 mln. EUR) sąnaudų. Dėl griežtų išmetamųjų teršalų apribojimų (25 % mažesnių už nacionalinį sieros oksidams (SOx) nustatytą limitą) bendrovė turėjo investuoti 44 mlrd. ITL (22 mln. EUR) į naują desulfuravimo technologiją, o veiklos sąnaudos, įskaitant nusidėvėjimą, kasmet siekdavo 6 mlrd. ITL (3 mln. EUR). Nepaisant šių investicijų, įmonė dar turės kasmet mokėti 1,1 mlrd. ITL (0,55 mln. EUR) išmetamųjų teršalų mokestį.

134    Sprendimo Aliuminio oksidas I 56 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė šią Italijos Respublikos pateiktą informaciją, tačiau to paties sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje teigė, kad remiantis šiais duomenimis negalima daryti išvados, jog ginčijamame sprendime nurodytu laikotarpiu atleidimas nuo mokesčio buvo suvokiamas kaip atlygis už Italijos valdžios institucijų ir Eurallumina sudarytus susitarimus, pagal kuriuos pastaroji įsipareigojo siekti aplinkos apsaugos tikslų, arba lygiaverčius įsipareigojimus, tenkančius Eurallumina pagal Italijos teisės aktus. Be to, Komisija nurodė, kad jai nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog Eurallumina investicijos į ekologiją buvo didesnės, nei būtina laikantis Italijos įstatymų ar to, kas komerciniu požiūriu įmanoma ir ekonomiškai perspektyvu. Todėl Komisija nusprendė, kad šiuo atveju Bendrijos rekomendacijų 51 dalies 1 punkto a papunkčio taikymo sąlygos netenkinamos.

135    Kalbant apie Italijos Respublikos prie ieškinio pridėtus dokumentus, iš bylos medžiagos nematyti, kad jie buvo perduoti Komisijai per formalią tyrimo procedūrą. Be to, Italijos Respublika savo raštuose, pateiktuose atsakant į Komisijos argumentus, netvirtina, kad jie buvo perduoti. Galiausiai per posėdį Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktą klausimą, patvirtino, kad atitinkami dokumentai nebuvo pateikti per formalią tyrimo procedūrą. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad prie ieškinio pridėti dokumentai anksčiau nebuvo pateikti. Todėl remiantis 132 punkte nurodyta teismo praktika į šiuose dokumentuose išdėstytą informaciją negali būti atsižvelgta vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, nebent juose tik pakartojama Komisijai per formalią tyrimo procedūrą jau pateikta informacija, pavyzdžiui, išdėstyta minėtame 2002 m. vasario 6 d. rašte.

136    Kiek tai susiję su Komisijai 2002 m. vasario 6 d. rašte pateikta informacija, reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, jog ši informacija neleidžia jai daryti išvados, kad atleidimo nuo mokesčio teikiama nauda buvo siejama su tuo, kaip Eurallumina paisys įsipareigojimų siekti tam tikrų aplinkos apsaugos tikslų. Be to, šie duomenys neleido Komisijai padaryti išvados, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio buvo suvokiamas kaip atlygis už Eurallumina įsipareigojimus siekti aplinkos apsaugos tikslų, didesnių, nei jau reikalaujama pagal Italijos teisės aktus mokesčių arba aplinkos apsaugos srityse, konkrečiai remiantis nacionalinėmis taisyklėmis, kuriomis nustatyti išmetamųjų teršalų apribojimai, kad būtų laikomasi oro kokybės normų, arba numatytas mokesčių už teršalų išmetimą mokėjimas, arba kad buvo sudaryti savanoriški susitarimai, turinys tokių pačių pasekmių, kaip tai suprantama pagal Bendrijos rekomendacijų 51 dalies 1 punkto a papunktį. Beje, 2002 m. vasario 6 d. rašte Italijos Respublika pripažino, kad „Eurallumina suteikta pagalba, kurią Komisija apibrėžė kaip pagalbą veiklai <...>, iš dalies buvo atlygintos įmonės veiklos sąnaudos, patirtos dėl Italijos teisės aktų mokesčių ir aplinkos apsaugos srityse“. Be to, iš Sprendimo Aliuminio oksidas I 45 konstatuojamosios dalies matyti, kad vykstant formaliai tyrimo procedūrai pati Eurallumina pažymėjo, jog į jos gamyklą Sardinijoje buvo „daug investuota“, „kad būtų laikomasi labai griežtų normų ir regioninių aplinkos apsaugos reikalavimų“. Bet kuriuo atveju, remdamasi vien 2002 m. vasario 6 d. rašte pateikta informacija, Komisija negalėjo patikrinti to, kad, kaip nagrinėjant šį ieškinį tvirtina Italijos Respublika, ginčijamas atleidimas nuo mokesčio su Italijos valdžios institucijomis sudarytose sutartyse ar susitarimuose iš tikrųjų buvo numatytas kaip atlygis už Eurallumina investicijas, padarytas siekiant įvykdyti įsipareigojimus pasiekti aplinkos apsaugos tikslus, kurie viršija jau numatytuosius jai taikytinuose teisės aktuose.

137    Net jei į Italijos Respublikos prie ieškinio pridėtus aktus ir susitarimus būtų atsižvelgta, jie šiuo atveju nebūtų leidę konstatuoti, kad mainais už ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teikiamą naudą Eurallumina buvo įsipareigojusi pasiekti didesnių aplinkos apsaugos tikslų, nei numatyti Italijos teisės aktuose, arba sudaryti savanoriškus susitarimus, turinčius tokių pačių pasekmių. Tiesa, iš 1999 m. balandžio 12 d. Italijos valdžios institucijų ir Eurallumina sudarytos programinės sutarties 3 straipsnio ir 1999 m. balandžio 27 d. Sardinijos regiono ir Eurallumina sudaryto susitarimo 2–4 straipsnių matyti, kad Eurallumina įsipareigojo atlikti tam tikras investicijas, kad būtų pasiekti tam tikri su ekologija susiję tikslai vykdant jos gamykloje Portoskūze (Sardinija) aplinkos atkūrimo planą. Vis dėlto priešingai, nei teigia Italijos Respublika, šios su ekologija susijusiems tikslams pasiekti skirtos investicijos neturėjo būti atliktos tik Eurallumina lėšomis, nes 1999 m. balandžio 12 d. programinės sutarties 4 straipsnyje ir 1999 m. balandžio 27 d. susitarimo 4–6 straipsniuose buvo aiškiai numatyta, jog siekdamas, kad Eurallumina įvykdytų savo įsipareigojimus, Sardinijos regionas įsipareigojo finansiškai prisidėti prie Portoskūzo gamyklos aplinkos atkūrimo plano ir padengti ne daugiau kaip 30 % ir ne daugiau kaip 17,5 mlrd. ITL tinkamomis pripažintų išlaidų. Tačiau iš šių sutarčių nematyti, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio buvo suvokiamas kaip finansinis prisidėjimas prie Eurallumina investicijų į aplinkos apsaugą. Be to, Italijos Respublikos prie ieškinio pridėti dokumentai patvirtina tik veiklos sąnaudas, kurių Eurallumina turėjo patirti dėl Italijos teisės aktų mokesčių ir aplinkos apsaugos srityse, pavyzdžiui, dėl teršalų išmetimo apribojimų, nustatytų tam, kad būtų laikomasi oro kokybės normų arba dėl mokesčių už teršalų išmetimą mokėjimo.

138    Todėl Sprendimo Aliuminio oksidas I 75 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad Bendrijos rekomendacijų 51 dalies 1 punkto a papunkčio taikymo sąlygos šiuo atveju netenkinamos.

139    Taigi reikia atmesti kaip nepriimtiną trečiąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, siejamo su EB 87 straipsnio 3 dalies ir gairių pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

140    Italijos Respublika teigia, kad Sprendimo Aliuminio oksidas I 78–80 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 3 dalį ir gaires, nes manė, jog ginčijamos pagalbos negalima laikyti suderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, dėl to, kad ji skatino Sardinijos ekonominę plėtrą. Šiuo klausimu, pirma, ji nurodo Sardinijos ekonominį atsilikimą; šis regionas yra vienas iš nepalankiausių regionų, labiausiai palaikomas iš struktūrinių fondų, paskutinis Italijos regionas pagal turtingumą ir gyventojų pajamas, be to, nesiekia šalies vidurkio pagal asmenų užimtumą ir pramoninių įmonių skaičių, palyginti su gyventojų skaičiumi. Antra, ji daro nuorodą į Sulcis‑Iglesiente teritorijos, kurioje Sardinijoje buvo įkurta Eurallumina gamykla, ekonominį atsilikimą; šioje teritorijoje nedarbingumo lygis yra apie 21 % darbingo amžiaus gyventojų ir apie 50 % jaunimo. Trečia, ji daro nuorodą į beveik 1 800 darbo vietų, kurias Eurallumina tiesiogiai garantuoja savo gamykloje Sardinijoje ir netiesiogiai Sardinijoje esančiose Alcoa Italia SpA gamyklose, nes ji yra vienintelė joms aliuminio oksidą tiekianti įmonė. Ketvirta, ji remiasi Komisijos pateiktais dokumentais dėl nepalankių gyvenimo sąlygų Sardinijoje, atsižvelgiant tiek į gyventojų tankumą, tiek į gyvenimo lygį ir didelį nedarbą. Penkta, ji daro nuorodą į Sprendimo Aliuminio oksidas I 79 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija pripažįsta, jog Sardinija gali pasinaudoti EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto nukrypti leidžiančia nuostata. Šešta, ji remiasi tuo, kad šiuo atveju taikytinas gairių 4.15 punktas, kuriame nurodoma, kad pagalba veiklai gali būti suteikiama tiems regionams, kurie turi į ją teisę pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto nukrypti leidžiančią nuostatą. Septinta, ji remiasi tuo, kad šiuo atveju netaikytinas gairių 4.17 punktas, kuriame nustatyta, jog pagalba veiklai turi būti ribota laiko atžvilgiu ir laipsniškai mažinama, nes Sardinija – tai nedidelio gyventojų tankumo regionas, kuriam taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto nukrypti leidžianti nuostata.

141    Komisija prašo atmesti ketvirtąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

142    Pateikiant šį pagrindą iš esmės keliamas klausimas, ar Sprendimo Aliuminio oksidas I 80 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė klaidą, kai manė, jog ginčijama pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punktą ir gairių 4.11–4.17 punktus, motyvuojant tuo, kad ji skatino Sardinijos ekonominę plėtrą.

143    Reikėtų priminti, kad pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punktą pagalba, skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti, gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Pagal teismo praktiką terminų „neįprastai“ ir „didelis“ vartojimas EB 87 straipsnio 3 dalies a punkte rodo, kad tai susiję su tais regionais, kuriuose ekonominė padėtis yra ypač nepalanki, palyginti su visa Bendrija (1987 m. spalio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, 248/84, Rink., EU:C:1987:437, 19 punktas).

144    Gairėse nurodyti kriterijai, kuriais Komisija vadovaujasi nagrinėdama regionams skirtos valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, be kita ko, pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punktą.

145    Gairių punktai, susiję su bet kokią „pagalbą veiklai“ atitinkančia valstybės pagalba, suformuluoti taip:

„4.15. Regioninė pagalba, skirta įmonės einamosioms išlaidoms apmokėti (pagalba veiklos išlaidoms) paprastai yra draudžiama. Tačiau išimtiniais atvejais tokia pagalba gali būti teikiama regionams, kurie turi į ją teisę pagal [EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto] nukrypti leidžiančią nuostatą, su sąlyga, jog i) tai pagrįsta jos įnašu į regiono vystymąsi ir pobūdžiu, ir ii) jos lygis proporcingas tiems sunkumams, kuriuos siekiama palengvinti <...> Pati valstybė narė turi parodyti visus esamus sunkumus ir įvertinti jų svarbą.

4.16. Atokiausiuose regionuose, kuriems taikomos [EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktų] lengvatos [nukrypti leidžiančios nuostatos], ir regionuose, kur gyventojų tankis yra mažas ir kuriems taikoma [EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto] arba [EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto] išimtis, remiantis gyventojų tankio tyrimu [tyrimo kriterijumi], nurodytu 3.10.4 punkte, pagalba, numatyta iš dalies kompensuoti papildomas transporto išlaidas <...>, gali būti patvirtinama laikantis ypatingų sąlygų <...> Valstybė narė turi įrodyti, kad tokios papildomos išlaidos egzistuoja, ir nustatyti jų dydį.

4.17. Išskyrus 4.16 punkte išvardytus atvejus, pagalba veiklos išlaidoms apmokėti turi būti ribota ir laiko požiūriu, ir laipsniškai mažinama <...>“

146    Sprendimo Aliuminio oksidas I 78–81 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo naujos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, remdamasi EB 87 straipsnio 3 dalies a punktu ir gairėmis. Sprendimo Aliuminio oksidas I 78–80 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(78) Kalbant apie atleidimą nuo mokesčių pagal [EB] 87 straipsnio 3 dalies a punktą, kuriame kalbama apie ekonominio vystymosi skatinimą regionuose, kuriuose gyvenimo lygis yra neįprastai žemas arba labai didelis nedarbas, Komisija pastebi, kad tai daliai laikotarpio, kuriuo taikomas atleidimas nuo mokesčių, taikomos 1998 m. Bendrijos gairės dėl nacionalinės regioninės pagalbos. Šių gairių 4.15 punkte nurodoma, kad išimtiniais atvejais pagalba veiklai gali būti suteikiama regionams, kurie turi į ją teisę pagal [EB] 87 straipsnio 3 dalies a punkto leidžiančią nukrypti nuostatą, su sąlyga, kad tai pagrįsta jos nauda regioniniam vystymuisi, o jos pobūdis bei lygis proporcingas kliūtims, kurias siekiama pašalinti. Valstybė narė turi įrodyti kliūčių buvimą ir nustatyti jų svarbą. Pagal gairių 4.17 punktą, pagalba veiklai turi būti ribota laiko atžvilgiu ir laipsniškai mažinama. Šiuo atveju šios sąlygos nebuvo tenkinamos.

(79)      <...> Sardinija yra regionas, atitinkantis sąlygas pagal [EB] 87 straipsnio 3 dalies a punkto leidžiančią nukrypti nuostatą <...>

(80)      Sprendimuose, kuriais Komisija inicijavo [EB] 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą <...>, buvo išreikštos abejonės, ar pagalba galėtų būti suderinama su bendrąja rinka pagal [EB] 87 straipsnio 3 dalies a punktą. Italijos <...> valdžios institucijos nepateikė jokių argumentų šioms abejonėms išsklaidyti. Jos neįrodė, kad esama tam tikrų kliūčių ir neįvertino jų svarbos veiklos pagalbai pateisinti. Aukštos energijos kainos ir ypač konkurencija su iš trečiųjų šalių importuojama produkcija nėra regioninio pobūdžio argumentai. Net jei gamtinių dujų nebuvimas atitinkamuose regionuose būtų laikomas kliūtimi, o tai nebuvo įrodyta, <...> Italija neįvertino nė vienos tokios kliūties svarbos pagalbos lygmeniui pateisinti. Italijos įstatymai, dėl kurių, anot Eurallumina, patiriamos papildomos išlaidos, gali būti iš dalies laikomi regioninio pobūdžio, nes Sardinija buvo paskelbta didelės aplinkosauginės rizikos regionu, tačiau iš esmės negali būti laikoma konkrečia regiono kliūtimi. Bet kuriuos atveju, minimi atleidimai šiuo atveju nėra nei riboti laiko požiūriu, nei laipsniškai mažinami, kaip yra reikalaujama šiose gairėse. Todėl pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis tuo, kad ji palengvina tam tikrų regionų vystymąsi.“

147    Pirmiausia reikia priminti, kad nors gairės, kaip administracijos priimta vidaus priemonė, negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Diputación Foral de Vizcaya ir kt. / Komisija, C‑465/09 P–C‑470/09 P, EU:C:2011:372, 120 punktas). Šios taisyklės, esant tam tikroms aplinkybėms ir atsižvelgiant į jų turinį, gali sukelti teisinių pasekmių (minėto Sprendimo Diputación Foral de Vizcaya ir kt. / Komisija, EU:C:2011:372, 120 punktas).

148    Dėl aplinkybės, kad Sprendimo Aliuminio oksidas I 80 konstatuojamojoje dalyje Komisija taikė gairių 4.15 punktą, reikia priminti, kad iš šios nuostatos teksto matyti, jog regioninė pagalba veiklai paprastai draudžiama, tačiau išimtiniais atvejais gali būti teikiama regionuose, kurie turi į ją teisę pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto nukrypti leidžiančią nuostatą, tik su sąlyga, kad ši pagalba pagrįsta jos įnašu į regiono plėtrą ir pobūdžiu ir jos lygis proporcingas kliūtims, kurias siekiama pašalinti, o atitinkama valstybė narė turi tai įrodyti.

149    Šia nuostata, be kita ko, valstybė narė įpareigojama įrodyti, kad pagalba veiklai siekiama pašalinti ypatingą regioninę kliūtį, su kuria turi susidurti pagalbos gavėjas, ir kad tos pagalbos lygis proporcingas tam, kas būtina siekiant pašalinti šią kliūtį.

150    Tačiau Italijos Respublikos per formalią tyrimo procedūrą pateiktų duomenų nepakanka siekiant įrodyti, kad ginčijama pagalba buvo siekiama pašalinti ypatingą regioninę kliūtį, su kuria susidūrė Eurallumina, ir kad šios pagalbos lygis buvo proporcingas tai kliūčiai.

151    2002 m. vasario 2 d. Oficialiajame leidinyje paskelbtame sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą Komisija išdėstė, kad Italijos valdžios institucijos, be kita ko, „pažymėjo, jog Sardinija yra labai nepalankus regionas, kad ji neturėjo galimybės naudotis gamtinėmis dujomis ir kad galimo aliuminio oksido gamybos nutraukimo pasekmės būtų labai skaudžios regionui“.

152    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš teismo praktikos, aplinkybė, jog ekonominė padėtis regione yra gana nepalanki tam, kad būtų pateisinama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, nereiškia, jog visi pagalbos projektai, kuriuos galima įgyvendinti minėtame regione, iš karto bus laikomi būtinais jo vystymuisi (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P–C‑633/11 P, Rink., EU:C:2013:387, 112 punktą). Taigi šioje byloje nepakanka vien rėmimosi nepalankia padėtimi Sardinijoje, be kita ko, nedarbu.

153    Šiomis aplinkybėmis vienintelis veiksnys, galintis būti ypatingas regiono trūkumas, tai Italijos Respublikos nurodytas negalėjimas Sardinijoje naudotis gamtinėmis dujomis. Tačiau, kaip Komisija teisingai pažymėjo Sprendimo Aliuminio oksidas I 80 konstatuojamojoje dalyje, Italijos Respublika neišreiškė skaičiais ir net nebandė įvertinti tokio trūkumo reikšmės Eurallumina gamyklai Sardinijoje. Be to, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji teisingai pažymi, kad Italijos Respublika bet kuriuo atveju neišreiškė skaičiais ar net nebandė įvertinti tokio trūkumo reikšmės tam, kad įrodytų, jog ginčijama pagalba buvo jam proporcinga.

154    Be to, iš 2002 m. vasario 6 d. rašto matyti, kad vykstant formaliai tyrimo procedūrai Italijos Respublika dar kartą nurodė, jog:

„Nereikia pamiršti, kad atitinkama įmonė yra įsikūrusi regione, kuris yra vienas tų regionų, kuriems galima taikyti [EB] 87 straipsnio 3 dalies nukrypti leidžiančias nuostatas, nes jame didelis nedarbo lygis. Savo laiku Italijos Respublika nusprendė skatinti jos steigimą ir plėtrą būtent siekdama skatinti įsidarbinimo galimybes, kurios būtų alternatyva kasyklų veiklos siūlomoms galimybėms. Šiuo požiūriu Eurallumina yra didelė galimybė, kurią būtų sunku pakeisti. Šiuo metu įmonėje dirba 760 darbuotojų, iš jų apie 350 kaip labai siauros srities specialistai. Nutraukus aliuminio oksido gamybą kiltų labai didelių problemų dėl pakartotino integravimosi į darbo rinką.“

155    Taip Italijos Respublika nenurodo nė vieno ypatingo regiono trūkumo, su kuriuo būtų susidūrusi Eurallumina ir kurį būtų siekiama pašalinti teikiant ginčijamą pagalbą, kaip reikalaujama pagal gairių 4.15 punktą. Kaip jau nurodyta šio sprendimo 152 punkte, šiuo atveju nepakanka vien rėmimosi nedarbu Sardinijoje.

156    Galiausiai prie ieškinio Italijos Respublika pridėjo dokumentus, kuriais siekiama įrodyti nepalankias gyvenimo sąlygas Sardinijoje, parengtus remiantis lyginamaisiais pajamų ir nedarbo lygio duomenimis. Komisija netvirtino, kad argumentai, pagrįsti aptariamais dokumentais, nepriimtini dėl to, kad šie dokumentai nebuvo pateikti per formalią tyrimo procedūrą.

157    Net pripažinus, kad nagrinėjamu atveju į šiuos dokumentus galėjo būti atsižvelgta vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, jie įrodo tik nepalankią ekonominę padėtį Sardinijoje, kiek tai susiję su pajamų ir nedarbo lygiu; ši padėtis, beje, jau pripažinta Sprendimo Aliuminio oksidas I 23 ir 79 konstatuojamosiose dalyse, kuriose Komisija sutiko, kad Sardinija – tai regionas, kuriam gali būti taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata. Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 152 ir 155 punktuose, vien rėmimosi Sardinijoje susiklosčiusia nepalankia ekonomine padėtimi šiuo atveju nepakanka. Atvirkščiai, aptariami dokumentai neįrodo, kaip reikalaujama pagal gairių 4.15 punktą, kad yra ypatinga regioninė kliūtis, su kuria susidūrė Eurallumina ir kurią siekiama pašalinti teikiant ginčijamą pagalbą.

158    Todėl Sprendimo Aliuminio oksidas I 80 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė duomenų, leidžiančių manyti, jog ginčijama pagalba atitinka gairių 4.15 punkto sąlygas.

159    Turint omenyje, kad gairių 4.15 ir 4.17 punktuose nurodytos sąlygos yra kumuliacinio pobūdžio, tam tikrų iš jų nepaisymo pakanka, kad būtų konstatuota, jog Sprendime Aliuminio oksidas I Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ginčijama pagalba negali būti leidžiama pagal EB 87 straipsnio 3 dalies a punktą, kurį įgyvendina gairės.

160    Taigi reikia atmesti kaip nepagrįstą ketvirtąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II.

 Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, ir pirmojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II

161    Kaip šeštąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, Italijos Respublika nurodo, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir teisėtumo prezumpcijos principus, nes ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nurodė susigrąžinti ginčijamą pagalbą. Ji teigia, kad, turint omenyje Tarybos sprendimus dėl leidimo, Eurallumina ir ji pati turėjo teisėtų lūkesčių dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo, atsižvelgdamos taip pat į taisykles dėl valstybės pagalbos, ir galėjo daryti prielaidą, jog Tarybos sprendimai dėl leidimo teisėti. Šiuo klausimu, pirma, ji tvirtina, kad nuo 1993 m. Tarybos sprendimais dėl leidimo jai buvo leidžiama pradėti taikyti arba toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio. Antra, ji daro nuorodą į sprendimų 93/697, 96/273 ir 97/425 konstatuojamąsias dalis, kuriose nurodyta, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai. Trečia, ji remiasi sprendimais 1999/255 ir 1999/880, kuriuose daroma nuoroda į periodišką peržiūrą, kurią Komisija atlieka siekdama užtikrinti ginčijamo atleidimo nuo mokesčio suderinamumą su bendrosios rinkos veikimu ir kitais EB sutarties tikslais. Ketvirta, ji remiasi tuo, kad Tarybos sprendimuose dėl leidimo, priimtuose iki Sprendimo 2001/224, nebuvo jokios nuorodos į galimas procedūras, susijusias su vienos rinkos veikimo iškraipymais, kurių galėjo atsirasti, be kita ko, taikant EB 87 ir 88 straipsnius. Penkta, ji remiasi Sprendimo 2001/224 1 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2003/96 18 straipsniu, aiškinamu kartu su jos II priedo nuostatomis, kurie Eurallumina sukėlė teisėtų lūkesčių dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo; manydama, kad jis teisėtas, Eurallumina nuo 2002 m. vasario 2 d. iki 2005 m. pabaigos atliko investicijas, kurios turėjo būti amortizuotos 2006 m. gruodžio 31 d. Šešta, ji remiasi tuo, kad galiojusios nuostatos, pagal kurias Eurallumina iki 2006 m. gruodžio 31 d. galėjo būti rami dėl ginčijamo atleidimo teisėtumo, buvo neaiškios.

162    Kaip pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, Eurallumina taip pat nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes nurodė susigrąžinti ginčijamą pagalbą nepaisydama teisėtų lūkesčių, kurių ji turėjo dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo iki 2006 m. gruodžio 31 d. arba bent dėl to, kad iki tos datos nėra teisėtos galimybės susigrąžinti pagalbą, skirtą remiantis minėtu atleidimu nuo mokesčio.

163    Pirma, šiuo klausimu Eurallumina daro nuorodą, viena vertus, į Sprendimo 2001/224, kuriuo Italijos Respublikos leista taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d., teisėtumo prezumpciją ir, kita vertus, į Komisijos pasiūlymus dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo, kuriuose buvo numatytas tik ginčijamo atleidimo nuo mokesčio panaikinimas arba laipsniškas panaikinimas priimant ateityje kitą teisės aktą.

164    Paskui ji remiasi Tarybos sprendimų dėl leidimo ir Komisijos pasiūlymų turiniu arba pastarosios elgesiu, iš kurių niekada nebuvo galima daryti išvados, kad ginčijama pagalba gali būti su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį. Šiuo klausimu, pirma, ji remiasi Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamosios dalies nekonkretumu; šioje konstatuojamojoje dalyje tik nurodyta, kad kai kurie iš daugybės šiuo sprendimu leidžiamų atleidimų nuo mokesčio gali būti nesuderinami su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį. Antra, ji remiasi 2000 m. lapkričio 15 d. pasiūlymu dėl Tarybos sprendimo; šiuo pasiūlymu Italijos Respublikai buvo leista toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir jis nurungė 2000 m. liepos 17 d. Komisijos prašymą pranešti. Trečia, ji tvirtina, kad apie valstybės pagalbos problemas, kurias Komisija nurodė savo pasiūlymuose dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo, kaip antai 1999 m. lapkričio 29 d. pasiūlyme, nebuvo jokių diskusijų arba kad apie šias problemas neužsiminta Tarybos sprendimuose dėl leidimo. Ketvirta, ji remiasi Tarybos sprendimų dėl leidimo turiniu, iš kurio matyti, kad ši niekada nemanė, jog remiantis ginčijamu atleidimu nuo mokesčio suteikta pagalba yra neteisėta valstybės pagalba, juo labiau kad pagal Direktyvą 92/81, kuria siekiama tų pačių tikslų kaip ir taisyklėmis dėl valstybės pagalbos, Taryba privalėjo įsitikinti, kad Komisijos pagal šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalį siūlomos priemonės neiškraipo konkurencijos. Penkta, Eurallumina remiasi Sprendimu 2001/224, kuriuo Taryba Italijos Respublikai leido toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d.; jo turinys buvo patvirtintas Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalimi. Šešta, ji nurodo 2003 m. spalio 27 d. Komisijos pranešimą spaudai (IP/03/1456), kuriame ši pritarė Direktyvos 2003/96 priėmimui ir nurodė, jog ji sumažins valstybių narių konkurencijos iškraipymus. Septinta, ji remiasi Komisijos delsimu priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I; jis buvo priimtas tik 2005 m. gruodžio 7 d., nors 2002 m. vasario mėn. buvo paskelbta apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą ir pateiktos paskutinės šalių pastabos, o tai sukėlė teisėtų lūkesčių, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio teisėtas.

165    Trečia, Eurallumina teigia, kad reikia atsižvelgti į Sprendimo 2001/224, patvirtinto Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, aiškinamo kartu su jos II priedu, 1 dalimi, sukeltas pasekmes; juo Italijos Respublikai leista toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. Eurallumina nuomone, nors leidimo teisėtumą arba trukmę Komisija gali užginčyti pasinaudodama Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje numatyta procedūra arba pareikšdama ieškinį pagal EB 230 straipsnį, ji negali jų netiesiogiai užginčyti pradėdama procedūrą pagal EB 87 ir 88 straipsnius. Be to, Eurallumina remiasi Direktyvos 2003/96 32 konstatuojamąja dalimi, kurioje kalbama tik apie „būsimas“ procedūras pagal EB 87 ir 88 straipsnius; remiantis ja galima padaryti išvadą, kad procedūros dėl valstybės pagalbos, pradėtos iki šios direktyvos priėmimo, negali turėti įtakos pagal ją leidžiamam atleidimui nuo mokesčio.

166    Ketvirta, Eurallumina remiasi tuo, kad Direktyvos 2003/96 18 straipsnis įrodo, jog teikiant šios direktyvos pasiūlymą ir ją priimant Komisija ir Taryba nemanė, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčio yra iš dalies nesuderinamas su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį. Tai patvirtina Komisijos pranešimas spaudai, kuriame nurodyta, kad šios direktyvos priėmimas leis pagerinti bendros rinkos veikimą, ir Tarybos sprendimai dėl leidimo, kuriuose iki Sprendimo 2001/224 buvo aiškiai nurodyta, jog ginčijamas atleidimas nuo mokesčio suderinamas su sąžininga konkurencija ir nekenkia bendros rinkos veikimui.

167    Penkta, Eurallumina tvirtina, kad sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimas negalėjo turėti įtakos jos teisėtiems lūkesčiams dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo. Šiuo klausimu, pirma, ji remiasi paskelbimo apie tyrimo procedūros pradžią tikslu; paskelbiant paprasčiausiai buvo siekiama paraginti suinteresuotuosius trečiuosius asmenis pateikti savo komentarus nedarant neigiamos įtakos būsimam sprendimui. Antra, ji remiasi teisėtais lūkesčiais, kurių turėjo dėl to, kad formali tyrimo procedūra bus susijusi tik su pagalba, suteikta pasibaigus leidimo galiojimui, t. y. nuo 2006 m. gruodžio 31 d. Trečia, ji daro nuorodą į tai, kad paskelbus sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, aiškinamo kartu su jos II priedu, 1 dalyje buvo patvirtintas Italijos Respublikos suteiktas leidimas toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. Ketvirta, ji remiasi Komisijos teiginiais, kad jei ginčijamas atleidimas nuo mokesčio iškreiptų konkurenciją, jis būtų laipsniškai nutrauktas nesusigrąžinant remiantis juo suteiktos pagalbos.

168    Šešta, Eurallumina teigia, kad į ilgalaikes beveik 81 mln. EUR investicijas, kurias ji savanoriškai investavo į gamyklą Sardinijoje, turi būti atsižvelgta turint omenyje teisėtus lūkesčius, kurių ji turėjo dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo iki 2006 m gruodžio 31 d. arba bent dėl negalėjimo teisėtai išieškoti pagalbos, suteiktos iki tos datos remiantis minėtu atleidimu nuo mokesčio. Net jei Bendrasis Teismas mano, kad šie teisėti lūkesčiai išnyko 2002 m. vasario 2 d., Eurallumina tvirtina, jog laikotarpiu nuo 2001 m. kovo 12 d. iki 2002 m. vasario 2 d. ji pritarė kapitalo didinimui beveik 11,6 mln. EUR.

169    Komisija prašo atmesti šeštąjį pagrindą, pateiktą byloje T‑60/06 RENV II, – dalį jo kaip nepriimtiną, o likusią dalį kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašo kaip nepagrįstą atmesti pirmąjį pagrindą, pateiktą byloje T‑62/06 RENV II.

170    Šiais pagrindais ir kaltinimais keliamas klausimas, ar reikalaudama ginčijamame sprendime susigrąžinti ginčijamą pagalbą Komisija nepaisė kai kurių bendrųjų Sąjungos teisės principų, pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių principo, teisinio saugumo principo ir teisėtumo prezumpcijos principo.

171    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį Komisija negali reikalauti susigrąžinti valstybės pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės principui.

172    Pirma, kaltinimas, susijęs su teisėtumo prezumpcijos principo pažeidimu, nurodytas nagrinėjant šeštąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad ginčijamas sprendimas tariamai sukelia teisinių pasekmių, kurios prieštarauja pasekmėms, sukeliamoms Tarybos sprendimais dėl leidimo, kuriais Italijos Respublikai buvo aiškiai leista toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d.

173    Pagal 62 punkte jau minėtą teismo praktiką institucijų teisės aktams iš principo taikoma teisėtumo prezumpcija, todėl jie sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

174    Šiuo atveju dėl 71–75 punktuose išdėstytų motyvų, kurie patys yra pagrįsti šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) motyvais, cituotais 65–69 punktuose, vis dėlto reikia konstatuoti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija negalėjo pažeisti Tarybos priimtų aktų, kuriais Italijos Respublikai buvo aiškiai leista toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d., nes minėti leidimai negalėjo sukelti pasekmių, peržengiančių srities, kurioje taikomos taisyklės dėl teisės aktų dėl akcizo mokesčių derinimo, ribas, ir neturėjo įtakos galimam sprendimui, kaip antai Sprendimui Aliuminio oksidas I, kurį Komisija galėjo priimti įgyvendindama savo kompetenciją valstybės pagalbos srityje.

175    Be to, kaip pažymėta 73 ir 74 punktuose, iš šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 52 ir 53 punktų matyti, kad valstybės pagalbos srityje Komisija vis dėlto gali pakeisti savo vertinimą dėl klausimo, ar tenkinami pagalbos buvimo reikalavimai, su sąlyga, kad į pasekmes, susijusias su įpareigojimu susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, bus atsižvelgta turint omenyje teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, todėl ginčijamame sprendime Komisija nebuvo saistoma Tarybos vertinimų, išdėstytų šios institucijos sprendimuose akcizo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų derinimo srityje, kad minėti atleidimai neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai.

176    Todėl kaltinimas, susijęs su teisėtumo prezumpcijos principo pažeidimu, nurodytas nagrinėjant šeštąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

177    Antra, kaltinimai, susiję su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu, nurodyti nagrinėjant šeštąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, ir pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, iš esmės pagrįsti aplinkybe, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo ir Direktyvos 2003/96 18 straipsnis, aiškinamas kartu su jos II priedo nuostatomis, sukėlė Eurallumina teisėtų lūkesčių dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo arba bet kuriuo atveju sukūrė nevienareikšmę situaciją, kurią Komisija turėjo išaiškinti prieš priimdama ginčijamą sprendimą.

178    Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad pagal teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kuris yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų (1999 m. spalio 14 d. Sprendimo Atlanta / Europos bendrija, C‑104/97 P, Rink., EU:C:1999:498, 52 punktas), bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija sukėlė pagrįstų lūkesčių, gali jais remtis (1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik) / EEB, 265/85, Rink., EU:C:1987:121, 44 punktas; 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo ISD Polska ir kt. / Komisija, C‑369/09 P, Rink., EU:C:2011:175, 123 punktas ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija, T‑328/09, EU:T:2012:498, 18 punktas). Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas gali numatyti, kad institucijų priimta priemonė paveiks jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (žr. 1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lührs, 78/77, Rink., EU:C:1978:20, 6 punktą ir 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, T‑332/06, EU:T:2009:79, 102 punktą). Tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis teisėtais lūkesčiais, reikia, kad būtų tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš atitinkamos institucijos patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir tarpusavyje derančias garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, suteiktos garantijos turi atitikti taikomas normas (žr. minėto Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija, EU:T:2012:498, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

179    Toliau konkrečiai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo valstybės pagalbos srityje reikia priminti, kad valstybė narė, kurios valdžios institucijos, pažeisdamos EB 88 straipsnyje nustatytas procedūros taisykles, suteikė pagalbą, gali remtis pagalbą gavusios įmonės teisėtais lūkesčiais siekdama Sąjungos teisme užginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo jai nurodoma susigrąžinti pagalbą, teisėtumą, tačiau negali nepaisyti pareigos imtis jam įgyvendinti būtinų priemonių (žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑169/95, Rink., EU:C:1997:10, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Be to, iš teismo praktikos matyti, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiga pranešti yra esminė, siekiant užtikrinti privalomos Komisijos atliekamos valstybės pagalbos kontrolės veiksmingumą, pagalbos gavėjai iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių dėl minėtos pagalbos teisėtumo tik tuomet, jeigu ji buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje nustatytos procedūros, ir rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi galėti įsitikinti, kad šios procedūros buvo laikomasi. Konkrečiai kalbant, kai pagalba suteikta iš anksto nepranešus Komisijai, todėl remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi ji yra neteisėta, pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jos suteikimo teisėtumo (šiuo klausimu žr. 178 punkte minėto Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija 20 ir 21 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką), išskyrus ypatingas aplinkybes (1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑5/89, Rink., EU:C:1990:320, 16 punktas; taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑298/00 P, Rink., EU:C:2004:240, 86 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑427/04 ir T‑17/05, Rink., EU:T:2009:474, 263 punktas).

180    Taip pat reikia priminti, kad protingo termino paisymas vykstant administracinei procedūrai yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Regione Siciliana / Komisija, T‑190/00, Rink., EU:T:2003:316, 136 punktas). Be to, pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas, kuris prieštarauja tam, kad Komisija galėtų neapibrėžtą laiką delsti įgyvendinti savo įgaliojimus, skatina teismą išsiaiškinti, ar administracinės procedūros eiga rodo pernelyg ilgą Komisijos delsimą (2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink., EU:C:2002:524, 140 ir 141 punktai ir 132 punkte minėto Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, EU:T:2004:4, 145–147 punktai).

181    Komisijos delsimas nuspręsti, kad pagalba neteisėta ir kad valstybė narė ją turi panaikinti ir susigrąžinti, tam tikromis aplinkybėmis gali pagrįsti šios pagalbos gavėjų teisėtus lūkesčius taip, kad kliudytų Komisijai nurodyti valstybei narei šią pagalbą susigrąžinti (1987 m. lapkričio 24 d. Sprendimo RSV / Komisija, 223/85, Rink., EU:C:1987:502, 17 punktas). Pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, atveju Komisiją galima kaltinti tokiu delsimu tik nuo to momento, kai ji sužinojo apie su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą (179 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, EU:C:2004:240, 91 punktas).

182    Vien aplinkybė, kad Reglamente Nr. 659/1999, išskyrus dešimties metų senaties terminą (skaičiuojamą nuo pagalbos gavimo), kuriam pasibaigus pagalba nebegali būti susigrąžinta, nenustatytas joks terminas – net rekomendacinio pobūdžio – Komisijai ištirti neteisėtą pagalbą pagal minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad Komisija neprivalo laikytis to paties reglamento 7 straipsnio 6 dalyje numatyto termino, nekliudo Sąjungos teismui patikrinti, ar ši institucija paisė protingo termino ir ar pernelyg nedelsė imtis veiksmų (šiuo klausimu ir pagal analogiją dėl rekomenduojamojo pobūdžio termino žr. 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna / Komisija, T‑171/02, Rink., EU:T:2005:219, 57 punktą; 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt., T‑230/01–T‑232/01 ir T‑267/01–T‑269/01, EU:T:2009:316, 338 ir 339 punktus ir Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑30/01–T‑32/01 ir T‑86/02–T‑88/02, Rink., EU:T:2009:314, 259 ir 260 punktus).

183    Galiausiai reikia priminti, kad iš teismo praktikos matyti, jog pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad tuo atveju, kai Komisija, nepaisydama jai tenkančios rūpestingumo pareigos, sukuria neaiškią situaciją, suteikdama taikomiems teisės aktams netikrumo ir neaiškumo, be to, ilgai nesiima veiksmų, nors žino apie atitinkamą pagalbą, ji turi išaiškinti šią situaciją ir tik paskui gali imtis bet kokių veiksmų, kuriais siekiama susigrąžinti jau pervestą pagalbą (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 9 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, 26/69, Rink., EU:C:1970:67, 28–32 punktus).

184    Šuo atveju ieškovių argumentus, susijusius su išimtinių aplinkybių, kurios teisėtai pagrįstų Eurallumina lūkesčius dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio, taigi ir ginčijamos pagalbos teisėtumą, buvimu, reikia vertinti atsižvelgiant būtent į šias 178–183 punktuose primintas taisykles.

185    Šioje byloje visų pirma reikia pažymėti, kad nei Italijos Respublika (žr. 128 punktą), nei Eurallumina neginčija ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamosios dalies, kurioje teigiama, jog Komisijai nebuvo pranešta apie ginčijamą pagalbą. Todėl darytina išvada, kad pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį ši pagalba buvo suteikta iš anksto nepranešus apie ją Komisijai.

186    Priešingai, nei teigia ieškovės, paskelbimas Oficialiajame leidinyje apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą galėjo panaikinti teisėtus lūkesčius, kurių Eurallumina galėjo turėti dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo, turint omenyje nevienareikšmę ankstesnę padėtį, susiklosčiusią dėl Komisijos siūlymu priimtų Tarybos sprendimų suteikti leidimą, įskaitant Sprendimą 2001/224, kuris galiojo ginčijamame sprendime aptariamu laikotarpiu.

187    25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812), kuris pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 2 pastraipą Bendrajam Teismui yra privalomas, 52 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog į aplinkybę, kad Tarybos sprendimai suteikti leidimą buvo priimti Komisijos siūlymu ir kad ji niekada nesinaudojo jai suteiktais įgaliojimais pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį arba EB 230 ir 241 straipsnius, kad panaikintų arba pakeistų šiuos sprendimus suteikti leidimą, reikėjo atsižvelgti, kiek tai susiję su pareiga susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, turint omenyje teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, kaip Komisija ir padarė Sprendime Aliuminio oksidas I neįpareigodama susigrąžinti pagalbos, kuri buvo suteikta iki 2002 m. vasario 2 d., t. y. dienos, kai Oficialiajame leidinyje paskelbta apie sprendimus pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis motyvas nulėmė tai, kad 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 54 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog to paties sprendimo 39–44 punktuose išdėstytais skundžiamo sprendimo motyvais negalima teisiškai pagrįsti Bendrojo Teismo padarytos išvados, kad Sprendime Aliuminio oksidas I ginčijamas Tarybos sprendimų suteikti leidimą teisėtumas ir taip pažeidžiami teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principai, ir padarė tais pačiais motyvais grindžiamą išvadą, kad byloje T‑62/06 RENV Komisija pažeidė gero administravimo principą.

188    Atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, dėl neaiškios padėties, susiklosčiusios dėl Komisijos siūlymu priimtų Tarybos sprendimų suteikti leidimą turinio, buvo draudžiama susigrąžinti tik pagalbą, suteiktą remiantis ginčijamu atleidimu nuo mokesčio iki paskelbimo Oficialiajame leidinyje apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dienos. Tačiau nuo minėto paskelbimo dienos Eurallumina turėjo žinoti, kad tuo atveju, jei atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, jai pagal EB 88 straipsnį turėjo pritarti Komisija.

189    Darytina išvada, kad dėl paskelbimo apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą išnyko teisėti lūkesčiai, kurių Eurallumina galėjo anksčiau turėti dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo, atsižvelgdama į Komisijos siūlymu anksčiau priimtus Tarybos sprendimus suteikti leidimą.

190    Todėl Sprendimo Aliuminio oksidas I 98 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šio atvejo aplinkybės buvo išimtinės, nes pateikdama Tarybai pasiūlymus ji leido atsirasti tam tikram neaiškumui ir neišsklaidė jo, taip pat į tai, kad dėl jos negalėjimo nustatyti, ar ir prireikus – ir kada valstybės narės iš tikrųjų įvairiems gavėjams buvo pranešusios apie jos sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, negalima atmesti galimybės, kad pagalbos gavėjai galėjo remtis teisėtų lūkesčių principu iki 2002 m. vasario 2 d., kai apie Komisijos sprendimus pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl atleidimų nuo akcizo mokesčio buvo paskelbta Oficialiajame leidinyje, pažymint, jog šis paskelbimas išsklaidė visas abejones, susijusias su Tarybos sprendimų dėl leidimo formuluotėmis, kiek tai susiję su tuo, kad pagal EB 88 straipsnį ji turėjo pritarti aptariamoms priemonėms, jei jos yra valstybės pagalba.

191    Kiti ieškovių pateikti argumentai nepaneigia tokio sprendimo pagrįstumo.

192    Dėl argumentų, kuriuos ieškovės grindžia Direktyva 2003/96, reikia konstatuoti, jog aplinkybė, kad pagal šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su tos pačios direktyvos 28 straipsnio 2 dalimi, Italijos Respublikai leidžiama toliau taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčio nuo 2003 m. sausio 1 d., neturi reikšmės teisėtiems lūkesčiams, kurių Eurallumina galbūt galėjo turėti dėl šio atleidimo nuo mokesčio teisėtumo atsižvelgdama į taisykles valstybės pagalbos srityje. Iš tiesų tą dieną, kai Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalis tapo taikytina, t. y. 2003 m. sausio 1 d., Eurallumina turėjo būti pranešta apie pradėtą formalią tyrimo procedūrą dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio ir apie tai, kad tuo atveju, jei jis yra valstybės pagalba, pagal EB 88 straipsnį jam turėjo pritarti Komisija. Šios situacijos negalėjo pakeisti Direktyvos 2003/96, kurios 32 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad ši direktyva „nepažeidžia jokių būsimų valstybės pagalbos procedūrų, kurių gali būti imamasi pagal [EB] 87 ir 88 straipsnius, rezultatų“, priėmimas ir įsigaliojimas atitinkamai 2003 m. spalio 27 ir 31 d. (šiuo klausimu ir pagal analogija žr. 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt., EU:C:2013:812, 51 punktą). Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalis negalėjo po paskelbimo apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą leisti iš naujo atsirasti Eurallumina teisėtiems lūkesčiams dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje.

193    Dėl Eurallumina argumento, susijusio su Komisijos delsimu priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I, reikia pažymėti, kad dėl visų 194–217 punktuose nurodytų priežasčių tai nėra išimtinė aplinkybė, galinti leisti iš naujo atsirasti Eurallumina teisėtiems lūkesčiams dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo.

194    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar formalios tyrimo procedūros terminas šiuo atveju viršijo protingas ribas.

195    Šiuo klausimu pažymėtina, kad Eurallumina nurodytame ir 181 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502) Teisingumo Teismas manė, kad 26 mėnesių terminas, kurio Komisijai prireikė priimti sprendimą, viršijo protingas ribas.

196    Be to, pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalį referencinis terminas užbaigti formalią tyrimo procedūrą dėl praneštos valstybės pagalbos yra 18 mėnesių. Nors pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 2 dalį šis terminas netaikomas neteisėtai pagalbai (žr. šio sprendimo 182 punktą), jis yra naudinga gairė vertinant formalios tyrimo procedūros, susijusios, kaip šiuo atveju, su priemone, apie kurią nepranešta, termino protingumą.

197    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad 2000 m. liepos 17 d. Komisija Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos paprašė pranešti apie atleidimus nuo akcizo mokesčio pagal nuostatas dėl valstybės pagalbos. 2000 m. rugsėjo, spalio ir gruodžio mėn. ji gavo atsakymus, kurie nebuvo laikomi pranešimu. Paskui 2001 m. spalio 30 d. ji pradėjo formalią tyrimo procedūrą, apie ją atitinkamoms valstybėms narėms buvo pranešta 2001 m. lapkričio 5 d., o Oficialiajame leidinyje paskelbta 2002 m. vasario 2 d. Galiausiai ji gavo Aughinish Alumina (2002 m. vasario 26 d. ir kovo 1 d. raštai), Eurallumina (2002 m. vasario 28 d. raštas), Alcan (2002 m. kovo 1 d. raštas) ir Europos aliuminio asociacijos (2002 m. vasario 26 d. raštas) pastabas. 2002 m. kovo 26 d. šios pastabos buvo perduotos Airijai, Italijos Respublikai ir Prancūzijos Respublikai. Airija pateikė savo komentarus dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 2002 m. sausio 8 d. 2002 m. vasario 18 d. Komisija paprašė Airijos pateikti papildomos informacijos; ši atsakė 2002 m. balandžio 26 d., prieš tai paprašiusi pratęsti nustatytą atsakymo pateikimo terminą. Prancūzijos Respublika, 2001 m. lapkričio 21 d. taip pat paprašiusi pratęsti atsakymo pateikimo terminą, 2002 m. vasario 12 d. pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą. Italijos Respublika pateikė pastabas 2002 m. vasario 6 d.

198    Sprendimas Aliuminio oksidas I priimtas 2005 m. gruodžio 7 d.

199    Taigi nuo sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą iki Sprendimo Aliuminio oksidas I priėmimo praėjo kiek daugiau nei 49 mėnesiai.

200    A priori toks terminas, beveik dvigubai ilgesnis už terminą, į kurį buvo atsižvelgta 45 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502), ir kiek daugiau nei dvigubai ilgesnis už Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalyje numatytą formalios tyrimo procedūros dėl valstybės pagalbos, apie kurią buvo pranešta, užbaigimo terminą, atrodo neprotingas. Tačiau remiantis teismo praktika reikia išnagrinėti, ar šis terminas galėjo būti pateisintas išimtinėmis atvejo aplinkybėmis.

201    Vis dėlto Komisijos nurodytos aplinkybės nepateisina 49 mėnesių tyrimo termino.

202    Aišku, šis terminas apima terminą, kuris valstybėms narėms ir pagalbos gavėjoms suteiktas tam, kad pateiktų pastabas, ir dar tai, kad Prancūzijos, Airijos ir Italijos vyriausybės paprašė Komisijos nukelti pastabų ir atsakymų vykstant formaliai tyrimo procedūrai pateikimo terminus. Turint omenyje šiuo atveju glaudžius atleidimų nuo akcizo mokesčio ryšius su panašiomis priemonėmis, kurioms tuo pačiu metu buvo pritarta pasibaigus tuo pačiu Tarybos sprendimu pradėtoms procedūroms, reikia atsižvelgti į visus procedūrinius veiksmus, atliktus aptariamose bylose, ir visų pirma į tai, kad 2002 m. balandžio 26 d. Airija atsakė į paskutinį Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos.

203    Tačiau ir po šios datos praėjo daugiau kaip 43 mėnesiai, kol Komisija priėmė Sprendimą Aliuminio oksidas I. Atsižvelgiant į visas atitinkamų valstybių ir suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas toks aptariamų bylų nagrinėjimo terminas šio atvejo aplinkybėmis nepateisinamas.

204    Pirma, nurodomas bylų sudėtingumas neįrodytas, o net jei ir būtų įrodytas, jis negalėtų pateisinti tokio ilgo, kaip šiuo atveju, tyrimo termino. Iš tiesų nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Komisija buvo susidūrusi su ypač didelėmis teisinėmis problemomis, nes Sprendimo Aliuminio oksidas I ilgis, beje, buvo protingas (112 konstatuojamųjų dalių), o jo motyvuojamojoje dalyje nematyti jokių akivaizdžių sunkumų. Toliau, kaip teisingai pažymi Prancūzijos Respublika, Komisija žinojo apie atleidimus nuo akcizo mokesčio gerokai iki formalios tyrimo procedūros pradžios, nes pirmieji prašymai atleisti nuo mokesčio buvo pateikti 1992 m. Airijoje, 1993 m. Italijoje ir 1997 m.  Prancūzijos Respublikoje. Beje, būtent Komisija pateikė Tarybai iš eilės kelis pasiūlymus dėl sprendimų leisti atleisti nuo akcizo mokesčio, gavusi atitinkamus prašymus iš Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos. Galiausiai savo ataskaitose apie valstybės pagalbą Komisija informavo Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) apie atleidimą nuo mokesčio Airijoje.

205    Be to, pati Komisija pažymėjo, kad nuo 1999 m. ji laikė atleidimus nuo akcizo mokesčio prieštaraujančiais taisyklėms valstybės pagalbos srityje. Taigi nuo tos datos ji galėjo išsamiau panagrinėti šių atleidimų nuo mokesčio teisėtumą atsižvelgdama į šios srities taisykles.

206    Be to, aplinkybė, kad Komisija iš Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos nepaprašė jokios papildomos informacijos per 43 mėnesius iki Sprendimo Aliuminio oksidas I priėmimo, liudija, jog tuo metu ji turėjo visus duomenis, reikalingus sprendimui dėl atleidimų nuo akcizo mokesčio priimti.

207    Galiausiai dėl tariamo sudėtingumo, išplaukiančio iš pasikeitusios Bendrijos mineralinių alyvų apmokestinimo tvarkos ir visų pirma priimtos Direktyvos 2003/96, reikia pažymėti, kad Komisija negalėjo juo remtis. Iš tiesų Sprendimas Aliuminio oksidas I susijęs su teisine situacija, kurią reglamentuoja ne nauja mineralinių alyvų apmokestinimo tvarka, nustatyta Direktyva 2003/96, kuri buvo pradėta taikyti tik nuo 2004 m. sausio 1 d., o anksčiau taikyta mineralinių alyvų apmokestinimo tvarka. Todėl Komisijos nurodyti Bendrijos teisės aktų pokyčiai šiuo atveju neturėjo reikšmės. Tai patvirtina aplinkybė, kad Sprendime Aliuminio oksidas I Komisija pradėjo naują formalią tyrimo procedūrą, susijusią su atleidimais nuo mineralinėms alyvoms, kurios naudojamos kaip kuras gaminant aliuminį Gardano ir Šanono regionuose, taip pat Sardinijoje, taikomo akcizo mokesčio laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d., datos, nuo kurios priėmus Direktyvą 2003/96 buvo pradėta taikyti nauja mineralinių alyvų apmokestinimo tvarka. Kad ir kaip būtų, reikia pabrėžti, kad Sprendimas Aliuminio oksidas I buvo priimtas praėjus beveik dvejiems metams po Direktyvos 2003/96 priėmimo. Tačiau paprasčiausios būtinybės, kurią nurodo Komisija, atsižvelgti Sprendime Aliuminio oksidas I į naują mineralinių alyvų apmokestinimo tvarką, nustatytą Direktyva 2003/96, nepakanka siekiant pateisinti tokį ilgą tyrimo terminą, kaip nagrinėjamu atveju.

208    Šiomis aplinkybėmis Komisija gerai žinojo apie teisines ir faktines atleidimų nuo akcizo mokesčio aplinkybes ir nebuvo susidūrusi su akivaizdžiu sunkumu juos vertindama pagal taisykles valstybės pagalbos srityje.

209    Antra, Komisijos nurodyti praktiniai ir kalbiniai sunkumai, net jei būtų įrodyti, negali pateisinti tokio ilgo tyrimo termino, kaip šiuo atveju. Bet kuriuo atveju Komisijoje yra tarnybų, kurios galėjo išspręsti jos nurodytus kalbinius sunkumus ir kartu ištirti atleidimus nuo akcizo mokesčio per gerokai trumpesnį terminą nei nagrinėjamu atveju, visų pirma jei būtų buvusi gerai koordinuota jos tarnybų veiklą.

210    Todėl ginčijamos pagalbos tyrimo terminas šiuo atveju yra neprotingas.

211    Toliau reikia išnagrinėti, ar toks Komisijos delsimas priimti ginčijamą sprendimą galėjo pagrįstai priversti Eurallumina patikėti, kad Komisija nebeturi abejonių ir kad nėra prieštaravimų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio; taip pat reikia išnagrinėti, ar šis delsimas galėjo sukliudyti Komisijai prašyti susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. pagal minėtą atleidimą nuo mokesčio suteiktą pagalbą, kaip nuspręsta 181 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisiją (EU:C:1987:502, 16 punktas).

212    Tiesa, tame sprendime Teisingumo Teismas manė, kad per 26 mėnesių laikotarpį, kurio Komisijai prireikė sprendimui priimti, pagalbą gavusi ieškovė galėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kurie institucijai kliudytų nurodyti atitinkamoms nacionalinės valdžios institucijoms susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą.

213    Tačiau, nors reikia laikytis privačiuosius interesus saugančio teisinio saugumo įpareigojimų, juos taip pat reikia derinti su viešuosius interesus saugančio teisėtumo principo įpareigojimais, iš kurių vienas, kalbant apie valstybės pagalbos sritį, yra interesas išvengti to, kad dėl valstybės pagalbos, kuri kenkia konkurencijai, nebūtų iškreiptas rinkos veikimas, o tam pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikia, kad neteisėta pagalba būtų susigrąžinta siekiant atkurti ankstesnę padėtį (žr. 2003 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, T‑116/01 ir T‑118/01, Rink., EU:T:2003:217, 207 ir 208 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

214    Taigi 181 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502) teismo praktikoje aiškinamas taip, kad byloje susiklosčiusios konkrečios aplinkybės turi lemiamą reikšmę Teisingumo Teismo gairėms (šiuo klausimu žr. 179 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, EU:C:2004:240, 90 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, Rink., EU:C:2004:234, 119 punktą; 182 punkte minėto Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, EU:T:2009:314, 286 punktą ir 181 punkte minėto Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt., EU:T:2009:316, 344 punktą). Konkrečiai kalbant, 181 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502) nagrinėta pagalba buvo suteikta dar prieš tai, kai Komisija pradėjo dėl jos formalią tyrimo procedūrą. Be to, pervedus pagalbą, apie ją tuoj pat buvo oficialiai pranešta Komisijai. Ji buvo susijusi su papildomomis Komisijos leistos pagalbos sąnaudomis ir sektoriumi, kuriam nuo 1977 m. buvo skiriama Komisijos leista pagalba. Galiausiai nagrinėjant pagalbos suderinamumą nereikia išsamaus tyrimo.

215    Vis dėlto visų išimtinių bylos, kurioje priimtas 181 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502), aplinkybių nėra nagrinėjamoje byloje. Tiesa, kaip ir byloje, kurioje priimtas 181 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502), tuo metu, kai Komisija tikriausiai nevykdė veiksmų, jai jau buvo gerai žinoma apie ginčijamą atleidimą nuo mokesčio, taigi ji galėjo nuspręsti dėl šio atleidimo nuo mokesčio teisėtumo pagal taisykles valstybės pagalbos srityje, todėl ji nebeprivalėjo išsamiau nagrinėti šio klausimo. Tačiau kitų 181 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502) nurodytų svarbių aplinkybių šiuo atveju nėra. Konkrečiai kalbant, ginčijama pagalba buvo suteikta po to, kai Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio.

216    Tai iš esmės skiria konkrečias bylos, kurioje priimtas 181 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502), aplinkybes nuo aplinkybių, kuriomis grindžiama ši byla. Todėl šiuo atveju Eurallumina negali veiksmingai remtis 181 punkte minėtu Sprendimu RSV / Komisija (EU:C:1987:502).

217    Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Demesa ir Territorio Histórico de Álava / Komisija (C‑183/02 P ir C‑187/02 P, Rink., EU:C:2004:701) 52 punkte Teisingumo Teismas dėl išimtinių aplinkybių, kuriomis gali būti teisėtai pagrįsti neteisėtos pagalbos gavėjo lūkesčiai dėl jos teisėtumo, kalbant konkrečiau, dėl Komisijos neveikimo galintys kilti teisėti lūkesčiai, nusprendė, kad bet koks šios institucijos neveikimas neturėjo reikšmės, jeigu jai nebuvo pranešta apie pagalbos schemą. Taigi šiuo atveju 43 mėnesių Komisijos neveikimas po to, kai Airija atsakė į paskutinį Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos (žr. 203 punktą), priešingai, nei reikalaujama pagal protingo termino paisymo principą, atsižvelgiant į taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymą, vis dėlto neturi labai didelės reikšmės ginčijamai pagalbai. Todėl šiuo atveju nepakanka konstatuoti tik išimtinių aplinkybių, galėjusių Eurallumina sukelti teisėtų lūkesčių dėl ginčijamos pagalbos teisėtumo atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje, buvimo. Darytina išvada, kad šiuo atveju vien protingo termino paisymo principo pažeidimas priimant Sprendimą Aliuminio oksidas I nekliudė Komisijai tame sprendime nurodyti susigrąžinti ginčijamą pagalbą.

218    Taigi reikia atmesti Eurallumina argumentą dėl protingo termino nepaisymo.

219    Argumentai, grindžiami investicijomis, kurias Eurallumina darė į savo gamyklą Sardinijoje tuo metu, kai gaudavo ginčijamą pagalbą, neturi reikšmės vertinant, ar Eurallumina kilo teisėtų lūkesčių dėl tos pagalbos teisėtumo atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje, nes, kaip matyti iš 136 ir 137 punktų, nėra įrodyta, jog Eurallumina turėjo atlikti šias investicijas vykdydama savanoriškus įsipareigojimus Italijos institucijoms arba pastarųjų įpareigojimus, nustatytus mainais už naudą, kurią ji gaudavo dėl ginčijamos pagalbos.

220    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovės neįrodė, jog yra išimtinių aplinkybių, galinčių leisti Eurallumina patikėti, kad Komisija nebeturi abejonių ir kad nėra prieštaravimų, susijusių su ginčijamu atleidimu nuo mokesčio; šios aplinkybės galėtų būti laikomos kliūtimis, neleidžiančiomis Komisijai Sprendimo Aliuminio oksidas I 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyti susigrąžinti ginčijamos pagalbos.

221    Todėl visus kaltinimus, susijusius su teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimu, nurodytus nagrinėjant šeštąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, ir pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

222    Darytina išvada, kad visą šeštąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, ir visą pirmąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II

223    Eurallumina teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė gero administravimo principą, kai nurodė Italijos Respublikai susigrąžinti ginčijamą pagalbą. Šiuo klausimu, pirma, ji remiasi gero administravimo principu, pagal kurį turėjo teisę tikėtis, kad Komisija nesiūlys Tarybai priimti neteisėtą valstybės pagalbą teikti leidžiančių sprendimų, o Taryba nepriims tokių sprendimų. Antra, ji remiasi Sprendimo Nr. 2001/224, kuris, jei ginčijamas sprendimas būtų kvalifikuotas kaip EB 87 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės pagalba, turėtų būti laikomas akivaizdžiu leidimu teikti tokią pagalbą arba bent jau kliūtimi susigrąžinti šią pagalbą iki 2006 m. gruodžio 31 d., turiniu. Trečia, ji remiasi tuo, kad Komisija tiesiogiai neginčijo Tarybos sprendimų dėl leidimo teisėtumo pasinaudodama įgaliojimais pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį arba pateikdama ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį.

224    Komisija prašo atmesti trečiąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

225    Šiuo pagrindu iš esmės keliamas klausimas, ar ginčijamame sprendime Komisija rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas atvejo aplinkybes, būtent ar ji atsižvelgė į prieštaringas teisines pasekmes, kurių galėtų kilti laikotarpiu tarp ginčijamo sprendimo ir Tarybos sprendimų dėl leidimo, priimtų Komisijos siūlymu ir niekada pastarosios institucijos neginčytų remiantis įgaliojimais pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį arba EB 230 ir 241 straipsnius.

226    Šiuo klausimu reikia priminti, kad tais atvejais, kai institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymui per administracines procedūras tenka dar didesnė reikšmė (1991 m. lapkričio 21 Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink., EU:C:1991:438, 14 punktas). Viena iš šių garantijų yra gero administravimo principas, su kuriuo siejasi kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas reikšmingas atvejo aplinkybes (žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, Rink., EU:C:2012:179, 95 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2009 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Estija / Komisija, T‑263/07, Rink., EU:T:2009:351, 99 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

227    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad grįsdama šį kaltinimą Eurallumina pateikia argumentus, kurie iš esmės yra panašūs į argumentus, kuriais buvo remtasi nurodant antrąjį pagrindą. Tačiau dėl motyvų, identiškų nurodytiems šio sprendimo 65–75 punktuose, kurie savo ruožtu pagrįsti 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 45–48 punktais, Eurallumina negalėjo teigti, kad ginčijamas sprendimas sukelia teisinių pasekmių, kurios prieštarauja pasekmėms, sukeliamoms Sprendimu 2001/224 ir Direktyvos 2003/96 18 straipsniu.

228    Tiesa, kaip matyti iš 25 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 53 punkto, į aplinkybę, jog Tarybos sprendimai dėl leidimo buvo priimti Komisijos siūlymu, reikėjo atsižvelgti, kiek tai susiję su pareiga susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, turint omenyje teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus. Vis dėlto, kaip pažymėta tame pačiame punkte, tai buvo padaryta, kai Komisija ginčijamame sprendime atsisakė nurodyti susigrąžinti pagalbą, kuri buvo suteikta prieš Oficialiajame leidinyje paskelbiant sprendimus pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.

229    Taigi nėra įrodyta, kad ginčijamame sprendime Komisija neištyrė visų reikšmingų atvejo aplinkybių rūpestingai ir nešališkai.

230    Dėl visų nurodytų priežasčių trečiąjį pagrindą, pateiktą byloje T‑62/06 RENV II, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti nepaisymu ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II

231    Eurallumina teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija nepaisė EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti ir pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes, priešingai, nei reikalaujama teismo praktikoje, neatsižvelgė į investicijų, padarytų į gamyklą Sardinijoje, atsipirkimo lygį, grafiką ir trukmę, turint omenyje teisėtus lūkesčius, kurių ji turėjo dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Be argumentų, jau pateiktų grindžiant pirmąjį pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu (žr. 162–168 punktus), pirma, ji remiasi aplinkybės, kad nuo 1995 m. Komisija siekė apriboti ginčijamo atleidimo nuo mokesčio mastą akcizo mokesčio dalimi, kuri yra didesnė už Direktyvoje 92/81 nustatytą minimalų dydį, nereikšmingumu atsižvelgiant į klausimą, ar tuo metu Komisija buvo susirūpinusi dėl neteisėto valstybės pagalbos suteikimo remiantis šiuo atleidimu nuo mokesčio. Antra, ji remiasi tuo, kad Komisija pripažino, jog susirūpino dėl valstybės pagalbos problemų tik nuo 1999 m. lapkričio mėn., o ne nuo 1995 m. Trečia, ji daro nuorodą į pirmiausia 2000 m. liepos mėn. prašymą pranešti apie ginčijamą pagalbą, paskui į 2000 m. lapkričio mėn. pasiūlymą dėl sprendimo ir galiausiai į Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąją dalį, kurie neleido automatiškai daryti išvados, kad Komisija pradės formalią tyrimo procedūrą dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio arba kad šis atleidimas yra neteisėta pagalba, kuri gali būti susigrąžinta, be kita ko, atsižvelgiant į Sprendimo 2001/224 turinį; šis turinys vėliau buvo patvirtintas Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalimi.

232    Komisija prašo atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.

233    Šiuo pagrindu iš esmės keliamas klausimas, ar Komisija ginčijamame sprendime paisė pagal EB 253 straipsnį tenkančios pareigos motyvuoti ir, antra, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, kai nurodė susigrąžinti ginčijamą pagalbą neatsižvelgdama į laikotarpį, kuris buvo būtinas Eurallumina, kad atsipirktų į gamyklą Sardinijoje padarytos investicijos, turint omenyje teisėtus lūkesčius, kurių ji turėjo dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio teisėtumo iki 2006 m. gruodžio 31 d.

234    Eurallumina pateikiant šį pagrindą kartu nurodyti pažeidimai susiję su dviem atskirais kaltinimais, kuriais galima remtis pareiškiant ieškinį pagal EB 230 straipsnį (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 67 punktas). Pirmasis kaltinimas dėl nepakankamo motyvavimo ar nemotyvavimo yra susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, o antrasis kaltinimas dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo iš esmės yra susijęs su teisės normos dėl Sutarties taikymo pažeidimu pagal tą patį EB 230 straipsnį (minėto Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, EU:C:1998:154, 67 punktas).

235    Pirma, dėl kaltinimo, susijusio su pareigos motyvuoti nepaisymu, reikia priminti, kad pagal EB 253 straipsnį Komisijos sprendimuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką motyvavimas, reikalaujamas pagal EB 253 straipsnį, turi aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios aktą, argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes ir visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (234 punkte minėto Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, EU:C:1998:154, 63 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑5/01, Rink., EU:C:2002:754, 68 punktas ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑197/99 P, Rink., EU:C:2003:444, 72 punktas).

236    Sprendimo Aliuminio oksidas I 75 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, atsisakė atsižvelgti į Eurallumina pastabas, primintas to paties sprendimo 37 ir 45 konstatuojamosiose dalyse, pagal kurias mainais už ginčijamą atleidimą nuo mokesčio ji daug investavo savo gamyklos Sardinijoje aplinkosaugai gerinti, motyvuodama tuo, jog nėra jokių įrodymų, kad ji būtų sudariusi su Italijos valdžios institucijomis susitarimus, pagal kuriuos ji būtų įsipareigojusi siekti aplinkos apsaugos tikslų atleidimo nuo mokesčio taikymo laikotarpiu, ir kad tam atleidimui nuo mokesčio nebuvo taikomos sąlygos, kurios užtikrintų tokį patį poveikį, kaip tokie susitarimai ir įsipareigojimai. Iš šios konstatuojamosios dalies aišku, kad Komisija ginčijamame sprendime neatsižvelgė į Eurallumina į gamyklą Sardinijoje padarytų investicijų atsipirkimo laikotarpį, be kita ko, dėl to, kad manė, jog neįrodyta, kad Eurallumina dėl atleidimo nuo mokesčio gaunama nauda buvo atlygis už minėtas investicijas. Tai paaiškina, kodėl Sprendimo Aliuminio oksidas I 98 konstatuojamojoje dalyje Komisija neatsižvelgė į Eurallumina šioje byloje nurodomus teisėtus lūkesčius, kad į jos gamyklą Sardinijoje padarytos investicijos galėtų atsipirkti per naudą, kurią ji gautų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d.

237    Nors Sprendime Aliuminio oksidas I nurodyti motyvai nėra išsamūs, šiuo atveju jų pakanka norint suprasti Komisijos argumentus šiuo klausimu ir leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priimtos priemonės motyvus, o Sąjungos teismui – vykdyti jos kontrolę.

238    Todėl motyvuojant ginčijamą sprendimą buvo paisoma EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti, kaip tai aiškinama 235 punkte nurodytoje teismo praktikoje. Taigi kaltinimas dėl pareigos motyvuoti nepaisymo turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

239    Antra, dėl kaltinimo, susijusio su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, reikia pažymėti, kad juo Eurallumina iš esmės kaltina Komisiją ginčijamame sprendime neatsižvelgus į jos teisėtus lūkesčius, kad į gamyklą Sardinijoje padarytos investicijos galėtų atsipirkti, be kita ko, per naudą, kurią ji gautų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d.

240    Kaip jau pažymėta 136, 137 ir 219 punktuose, remiantis bylos medžiaga šiuo atveju negalima daryti išvados, kad mainais už Eurallumina investicijas į gamyklą Sardinijoje ši būtų gavusi naudos dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio. Todėl neįrodyta, kad Eurallumina investicijos buvo daromos turint teisėtų lūkesčių, kurių ji turėjo dėl fakto, jog minėtos investicijos galėtų atsipirkti, be kita ko, per naudą, kurią ji gautų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d.

241    Taigi ginčijamame sprendime Komisija galėjo pagrįstai neatsižvelgti į Eurallumina šiuo atveju nurodomus teisėtus lūkesčius, kad į gamyklą Sardinijoje padarytos investicijos galėtų atsipirkti, be kita ko, per naudą, kurią ji gautų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčio iki 2006 m. gruodžio 31 d. Dėl šios priežasties kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, reikia taip pat atmesti kaip nepagrįstą.

242    Vadinasi, reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą, pateiktą grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II.

243    Kadangi visi pagrindai ir kaltinimai, pateikti grindžiant šiuos ieškinius, atmesti kaip nepriimtini arba nepagrįsti, reikia atmesti ir visus šiuos ieškinius.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

244    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 219 straipsnį Bendrojo Teismo sprendimuose ir nutartyse, priimamuose panaikinus jo sprendimą ar nutartį ir grąžinus jam bylą, šis teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų, susijusių, pirma, su jo nagrinėtomis bylomis ir, antra, su Teisingumo Teismo nagrinėtais apeliaciniais skundais, klausimus. Kadangi 19 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2009:742) ir 25 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) Teisingumo Teismas atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą, Bendrasis Teismas šiame sprendime taip pat turi nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su šiais apeliaciniais procesais.

245    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimo išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, išimties tvarka Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų. Be to, pagal to paties reglamento 135 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jei ji laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio, įskaitant elgesį iki proceso. Be kita ko, Bendrasis Teismas gali priteisti bylinėjimosi išlaidas iš institucijos, kurios sprendimas nepanaikintas, dėl to sprendimo nepakankamumo, galėjusio paskatinti ieškovę pareikšti ieškinį (pagal analogiją žr. 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / Komisija, T‑387/08, EU:T:2010:377, 177 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

246    Byloje T‑60/06 RENV II Italijos Respublikos reikalavimai nebuvo patenkinti. Todėl reikia priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas bylose T‑60/06, T‑60/06 RENV I ir T‑60/06 RENV II ir nurodyti padengti jos pačios bylinėjimosi išlaidas ir vieną penktadalį Komisijos bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P patirtų bylinėjimosi išlaidų, kaip to prašė Komisija.

247    Byloje T‑62/06 RENV II Eurallumina reikalavimai nebuvo patenkinti. Tačiau nagrinėjant ieškinį šioje byloje šio sprendimo 210 punkte konstatuota, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė protingo termino paisymo principą, o tai galėjo paskatinti Eurallumina pareikšti šį ieškinį, kad minėtas pažeidimas būtų konstatuotas. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad bylose T‑62/06, T‑62/06 RENV I ir T‑62/06 RENV II teisinga priteisti iš Eurallumina padengti jos pačios bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o iš Komisijos priteisti padengti ketvirtadalį jos pačios bylinėjimosi išlaidų. Bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P, kadangi kiekvienoje iš jų su Komisija bylinėjosi penkios šalys, reikia, taikant bylose T‑62/06, T‑62/06 RENV I ir T‑62/06 RENV II pritaikytą paskirstymo tvarką, priteisti iš Eurallumina padengti jos pačios bylinėjimosi išlaidas ir tris dvidešimtadalius, t. y. penktąją dalį trijų ketvirtadalių, Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o iš Komisijos priteisti padengti penktadalį jos pačios bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas bylose T‑60/06, T‑60/06 RENV I ir T‑60/06 RENV II ir nurodyti padengti jos pačios bylinėjimosi išlaidas ir vieną penktadalį Europos Komisijos bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P patirtų bylinėjimosi išlaidų.

3.      Priteisti iš Eurallumina SpA padengti jos pačios bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų bylose T‑62/06, T‑62/06 RENV I ir T‑62/06 RENV II, taip pat tris dvidešimtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P.

4.      Priteisti iš Komisijos padengti vieną ketvirtadalį jos pačios bylinėjimosi išlaidų bylose T‑62/06, T‑62/06 RENV I ir T‑62/06 RENV II, taip pat vieną penktadalį jos pačios bylinėjimosi išlaidų bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P.

Kanninen Pelikánová Buttigieg

Gervasoni Madise

Paskelbta 2016 m. balandžio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Ginčijamas atleidimas nuo mokesčio

Administracinė procedūra

Sprendimas „Aliuminio oksidas I“

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

Dėl esmės

Dėl antrojo pagrindo, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II, susijusio su teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos, institucijų aktų veiksmingumo principų ir principo lex specialis derogat legi generali pažeidimu

– Dėl teisinio saugumo, teisėtumo prezumpcijos ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimo

– Dėl principo lex specialis derogat legi generali pažeidimo

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir prieštaringais motyvais, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunkčio ir 4 straipsnio, taip pat Tarybos sprendimų dėl leidimo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, aiškinamo kartu su jos II priedu, ir Sprendimo 2001/224 pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su pagalbą aplinkos apsaugai reglamentuojančių taisyklių, visų pirma Bendrijos rekomendacijų 82 dalies antros pastraipos a punkto, pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

Dėl ketvirtojo pagrindo, siejamo su EB 87 straipsnio 3 dalies ir gairių pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II

Dėl šeštojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑60/06 RENV II, ir pirmojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II

Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti nepaisymu ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, pateikto grindžiant ieškinį byloje T‑62/06 RENV II

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalbos: italų ir anglų.