GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2009 m. lapkričio 19 d.(1)
Sujungtos bylos C‑317/08–C‑320/08
Rosalba Alassini ir kt.
(Giudice di pace di Ischia (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Ginčai tarp galutinių naudotojų ir operatorių elektroninės komunikacijos srityje – Direktyva 2002/22/EB – Privalomas neteisminis ginčų sprendimas kaip ieškinio priimtinumo sąlyga – Veiksmingos teisminės apsaugos principas“
I – Įžanga
1. Ar Bendrijos teisė nedraudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatos, kuri tam tikrų, su telekomunikacijų paslaugomis susijusių ieškinių atveju reikalauja, kad ieškiniai būtų laikomi priimtinais tik tuomet, jei prieš tai bandyta išspręsti ginčą neteisminiu būdu?
2. Šioje byloje tokį klausimą Teisingumo Teismui uždavė Iskijos taikos teisėjas (Giudice di pace di Ischia). Šitaip Teisingumo Teismui suteikiama galimybė pareikšti nuomonę ne tik dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva)(2), bet ir ypač dėl veiksmingos teisminės apsaugos principo.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisės aktai
3. Direktyva 2002/22 skirta elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms tiekti galutiniams naudotojams. Pagal 1 straipsnį jos tikslas – visoje Bendrijoje užtikrinti geros kokybės viešai prieinamas paslaugas. Todėl ji nustato galutinių naudotojų teises ir atitinkamus operatorių įpareigojimus. Siekdama užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, ši direktyva apibrėžia minimalų nustatytos kokybės paslaugų rinkinį, kuris yra prieinamas visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos.
4. Direktyvos 2002/22 47 konstatuojamoji dalis susijusi su ginčų sprendimu:
„<...> Turėtų būti nustatytos veiksmingos procedūros ginčams tarp vartotojų ir įmonių, teikiančių viešai prieinamas ryšių paslaugas, nagrinėti. Valstybės narės turėtų visiškai atsižvelgti į 1998 m. kovo 30 d. Komisijos rekomendaciją 98/257/EB dėl atsakingoms už neteisminį vartotojų ginčų sprendimą institucijoms taikomų principų.“
5. Todėl Direktyvos 2002/22 34 straipsniu, pavadintu „Neteisminis ginčų sprendimas“ nustatoma:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad būtų sukurtos skaidrios, paprastos ir nebrangios neteisminės procedūros ginčams su vartotojais spręsti dėl klausimų, kuriems taikoma ši direktyva. Valstybės narės patvirtina priemones, užtikrinančias, kad ginčai būtų sprendžiami sąžiningai ir greitai, o pateisinamais atvejais nustato sumokėtų sumų grąžinimo ir (arba) kompensavimo sistemą. Valstybės narės šiuos įpareigojimus gali skirti ginčams su kitais galutiniais paslaugų gavėjais.
2. Valstybės narės užtikrina, kad jų teisės aktai netrukdytų įsteigti skundų nagrinėjimo tarnybas ir numatyti operatyvias kompiuteriniu ryšiu teikiamas atitinkamo teritorinio lygio paslaugas, kad vartotojams ir galutiniams paslaugų gavėjams būtų lengviau išspręsti ginčą.
<...>
4. Šis straipsnis nepažeidžia nacionalinių teismo procedūrų.“
B – Nacionalinės teisės aktai
6. Pagal 1997 m. liepos 31 d. Įstatymą Nr. 249 už ginčų tarp galutinių paslaugų gavėjų ir paslaugų teikėjų telekomunikacijų srityje, susijusių su universaliosios paslaugos teikimo nuostatų nesilaikymu ir galutinių paslaugų gavėjų teisėmis, sprendimą atsakinga Ryšių reguliavimo tarnyba (Autorità per le garanzie nelle comunicazioni, toliau – AGC).
7. Sprendimu Nr. 173/07/CONS(3) AGC nustatė procedūrą ginčams tarp telekomunikacijų paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų spręsti.
8. Šio sprendimo A priedo 3 ir 13 straipsniuose nustatoma:
3 straipsnis
„Dėl 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų ieškinio teisme negalima pareikšti, kol nebuvo imtasi privalomos taikinimo procedūros Regioniniame ryšių komitete, kuris turi teritorinę kompetenciją ir gavo įgaliojimus atlikti taikaus ginčų sprendimo funkciją, arba 13 straipsnyje nurodytose neteisminio ginčų sprendimo institucijose.
Jei atitinkamoje teritorijoje kompetentingas Regioninis ryšių komitetas neturi 1 dalyje nurodytų įgaliojimų, turi būti imtasi privalomos taikinimo procedūros 13 straipsnyje nurodytose institucijose.
Taikinimo procedūra turi būti baigta per trisdešimt dienų nuo prašymo pateikimo. Pasibaigus šiam terminui šalys gali pareikšti ieškinį teisme, net jei procedūra nebuvo baigta.“
13 straipsnis
„1. Kaip alternatyvą taikinimo procedūrai Regioniniame ryšių komitete suinteresuotieji asmenys gali įvykdyti pareigą bandyti išspręsti ginčą taikiai, visų pirma naudodamiesi telekomunikacijų priemonėmis, šio sprendimo 1 straipsnio o punkte nurodytose neteisminio vartotojų ginčų sprendimo institucijose.
2. Be to, šiais tikslais naudotojas gali kreiptis į įstaigas, įsteigtas pagal sutartis tarp operatorių ir nacionaliniu lygmeniu atstovaujančių vartotojų asociacijų, su sąlyga, kad šios įstaigos vykdo neatlygintiną veiklą ir laikosi Rekomendacijoje 2001/310/EB nurodytų skaidrumo, teisingumo ir veiksmingumo principų.“
9. Be to, šio sprendimo 5 straipsnyje („Pereinamojo laikotarpio ir galutinės normos“) nustatoma:
„1. Iki visiško 2005 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminio dekreto Nr. 206 141 straipsnio 2 dalies nuostatų įgyvendinimo bandydamos išspręsti ginčą taikiai šalys gali kreiptis ne tik į taikinimo kolegijas prie Prekybos, pramonės, žemės ūkio ir amatų rūmų, bet ir į 2003 m. sausio 17 d. Įstatyminio dekreto Nr. 5 38 straipsnyje įtvirtintą registrą įrašytas įstaigas.
2. Ginčams, sprendžiamiems net ir taikinimo procedūroje, kurie kilo iki šio sprendimo įsigaliojimo datos, ir toliau taikoma pirmiau nurodyta 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka. <...>“
III – Faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas
10. Ieškovės pagrindinėse bylose yra telekomunikacijų paslaugų gavėjos. Savo ieškiniuose jos reikalauja priteisti iš Telecom Italia S.P.A.(4) ir Wind S.P.A.(5) žalos, kurią patyrė dėl tariamo sutarčių dėl šių bendrovių teikiamų telefono ryšio paslaugų pažeidimo, atlyginimą. Be to, ieškovė byloje C‑319/08 reikalauja patvirtinti, kad tam tikra Telecom Italia S.P.A reikalaujama suma nėra skola.
11. Atsakovės telefono operatorės kiekvienoje byloje remiasi tuo, kad ieškiniai nepriimtini, nes ieškovės iš pradžių nebandė ginčo išspręsti taikiai pagal Sprendimo Nr. 173/07/CONS 3 ir 13 straipsnius.
12. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionalinėmis nuostatomis numatytas Regioninis ryšių komitetas atitinkamame Kampanijos regione dar nėra įsteigtas. Todėl privaloma ginčų sprendimo procedūra turi būti vykdoma Sprendimo Nr. 173/07/CONS A priedo 13 straipsnyje nurodytose institucijose. Tačiau anksčiau niekada nebuvo tikrinama, ar šios alternatyvios taikinimo institucijos, kaip numatyta Sprendimo Nr. 173/07/CONS A priedo 13 straipsnyje, atitinka Rekomendacijoje 2001/310/EB nustatytus kriterijus, ypač dėl bylinėjimosi išlaidų.
13. Tačiau net ir tuo atveju, jei Kampanijos regione būtų įsteigtas Regioninis ryšių komitetas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas mano, kad privalomas ginčų sprendimo pobūdis yra neleistina kliūtis kreiptis į teismą.
14. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja Italijos teisės nuostatų suderinamumu su Bendrijos teise. Todėl jis visose keturiose bylose 2008 m. balandžio 4 d. Nutartimis sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui atitinkamai pateikė prejudicinį klausimą:
„Ar minėtos Bendrijos teisės nuostatos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Direktyva 2002/22/EB, Direktyva 1999/44/EB, Komisijos rekomendacijos 2001/310/EB bei 1998/257/EB) yra tiesiogiai įpareigojančios ir turi būti aiškinamos taip, kad sprendžiant ginčus „elektroninės komunikacijos srityje tarp galutinių naudotojų ir operatorių, kilusius dėl įstatymuose, valdžios institucijų sprendimuose, sutarčių sąlygose ir paslaugų chartijose įtvirtintų nuostatų, susijusių su universaliąja paslauga ir galutinių naudotojų teisėmis, nesilaikymo“ (sprendimo Nr. 173/07/CONS A priedo 2 straipsnyje nurodyti ginčai), nebūtina imtis privalomos taikinimo procedūros, kurios nesiėmus ieškinys teisme būtų nepriimtinas, atsižvelgiant į tai, kad šios Bendrijos teisės nuostatos turi viršenybę minėto Sprendimo Nr. 173/07/CONS A priedo 3 straipsnio 1 dalies atžvilgiu?“
15. 2008 m. rugsėjo 16 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas sujungė keturias bylas C‑317/08, C‑318/08, C‑319/08 ir C‑320/08 tam, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.
16. Byloje C‑318/08 Teisingumo Teismui rašytinius ir žodinius argumentus pateikė atsakovė pagrindinėje byloje, Wind S.P.A., Vokietijos vyriausybė ir Komisija. Be to, savo pastabas raštu pateikė Lenkijos vyriausybė, o Italijos vyriausybė pastabas pateikė žodžiu.
IV – Teisinis vertinimas
A – Prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
17. Italijos vyriausybė žodinėje proceso dalyje laikėsi nuomonės, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Šiame procese nagrinėjamas klausimas, ar privalomas neteisminis ginčo sprendimas yra neleistina kliūtis įgyvendinant Bendrijos teise pagrįstas teises. Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, dėl kokių teisių bylinėjamasi pagrindinėje byloje. Todėl iškelti klausimai yra hipotetiniai.
18. Italijai galima pritarti dėl to, kad privalomos procedūros nustatymas neteisminiam ginčų sprendimui tik tuomet vertinamas remiantis Bendrijos teisėje nustatytais kriterijais, kai pagrindinės bylos dalykas patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį(6).
19. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios išsamios informacijos apie nagrinėjamų bylų dalyką. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą tik galima spręsti, kad pagrindinėse bylose galutiniai paslaugų gavėjai pareiškė ieškinį savo telefono operatoriams dėl žalos, kurią jie patyrė dėl sutarties dėl šių bendrovių teikiamų telefono ryšio paslaugų pažeidimo, atlyginimo. Dėl kokių konkrečiai teisių ir pareigų bylinėjasi šalys, – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina.
20. Tačiau negalima daryti išvados, kad pateikti klausimai yra nepriimtini.
21. Atsižvelgiant į tai pirmiausia reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti, ar būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prisiima atsakomybę už priimamą teismo sprendimą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą dėl pateiktų Bendrijos teisės aiškinimo klausimų(7).
22. Tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas turi išnagrinėti aplinkybes, dėl kurių į jį kreipėsi nacionalinis teismas(8). Todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik tuomet, jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Bendrijos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(9).
23. Šiose pagrindinėse bylose kalbama apie galutinių naudotojų ieškinius telefono operatoriams. Direktyva 2002/22 reglamentuoja, kaip apibrėžta 1 straipsnio 2 dalyje, galutinių paslaugų gavėjų teises ir elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių įmonių atitinkamus įpareigojimus. Pačiame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nurodo, kad pagrindinėje byloje kalbama apie ginčus elektroninės komunikacijos srityje tarp galutinių paslaugos gavėjų ir operatorių, kilusius dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, susijusių su universaliąja paslauga ir galutinių naudotojų teisėmis, nesilaikymo. Todėl, kalbant apie klausimo priimtinumą, negalima daryti prielaidos, kad klausimas nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ir prašymas išaiškinti Bendrijos teisę yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku.
24. Todėl prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini.
B – Prejudicinių klausimų vertinimas iš esmės
25. Šioje byloje iš esmės kalbama apie klausimą, ar Bendrijos teisė nedraudžia taikyti valstybės narės teisės nuostatą, kuria numatoma, kad teisme pareikšti ieškinius dėl reikalavimų, susijusių su Direktyva 2002/22, galima tik su sąlyga, kad įvykdyta neteisminė taikinimo procedūra.
26. Prejudiciniame klausime nurodomos įvairios Bendrijos teisės nuostatos. Pirmiausia minima 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų(10). Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies b punkte vartojimo prekės apibrėžiamos kaip bet koks materialus kilnojamas daiktas. Tačiau kadangi šiose pagrindinėse bylose kalbama ne apie materialųjį turtą, o telefonijos paslaugas, jų dalykas nepatenka į Direktyvos 1999/44 taikymo sritį.
27. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Rekomendacijas 1998/257/EB(11) ir 2001/310/EB(12), reikia pažymėti, kad jos pagal EB sutarties 249 straipsnio 5 dalį nėra teisiškai privalomos. Todėl jomis negalima grįsti savarankiškų įpareigojimų valstybėms narėms. Tačiau jomis reikia naudotis aiškinant kitas Bendrijos ir valstybių narių teisės nuostatas.
28. Todėl šioje byloje ypač svarbus Direktyvos 2002/22 34 straipsnis ir teisė į veiksmingą teisinę apsaugą.
1. Direktyvos 2002/22 34 straipsnis
29. Direktyvos 2002/22 34 straipsniu valstybės narės įpareigojamos sukurti neteismines procedūras ginčams spręsti. Jos turi būti skaidrios, paprastos ir nebrangios. Valstybės narės užtikrina, kad tos procedūros leistų ginčus spręsti sąžiningai ir greitai.
30. Todėl 34 straipsnyje nustatomi kokybės kriterijai, kuriuos turi atitikti neteisminis ginčų sprendimas. Tačiau jame aiškiai neatsakoma į klausimą, ar neteisminis ginčų sprendimas gali būti privalomas ir ar jo vykdymas gali būti laikomas sąlyga pareikšti ieškinį. Juo labiau kad Direktyvos 2002/22 34 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodoma, kad šis straipsnis nepažeidžia nacionalinių teismo procedūrų. Kadangi reikalavimas, kad ginčą būtų bandoma išspręsti taikiai, kaip ieškinio priimtinumo sąlyga priskirtinas valstybės narės teismo procedūrai, Direktyvoje 2002/22 šis klausimas nėra galutinai reglamentuotas.
31. Kadangi neteisminis ginčų sprendimas atitinka Direktyvos 2002/22 34 straipsnio kriterijus, t. y. jis yra skaidrus, paprastas ir nebrangus, pačioje direktyvoje nedraudžiama nustatyti privalomą neteisminį ginčų sprendimą.
32. Toliau bus trumpai išnagrinėti du direktyvoje ginčų sprendimo procedūrai nustatyti kriterijai, būtent skaidrumas ir nebrangumas.
33. Sprendimo 173/07/CONS A priedo 13 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad ginčų sprendimas įstaigose, kurios atsakingos už vartotojų ginčų sprendimą, paprastai yra neatlygintinas. Pagrindinės bylos atsakovė byloje C‑318/08 nurodė, kad procedūros Regioniniame ryšių komitete irgi yra neatlygintinos, o kitos kompetentingos institucijos dirba už labai nedidelį atlyginimą.
34. Be to, procedūra turi būti skaidri. Tai reiškia, kad suinteresuotiesiems asmenims turi būti suteikta galimybė sužinoti, kurios institucijos atsakingos už ginčų sprendimą. Pagal Italijos teisės nuostatas tokia įstaiga pirmiausia yra Regioninis ryšių komitetas, kuris turi teritorinę kompetenciją. Regionuose, kur jis dar nėra įsteigtas, už ginčų sprendimą atsakingos alternatyvios institucijos. Tačiau atrodo, kad ieškovai, tinkamai pasistengę, galėjo iš įstatymų nuostatų sužinoti, kokios alternatyvios institucijos yra atsakingos šiuo klausimu.
35. Todėl atrodo, kad Italijos teisės nuostatos atitinka esminius Direktyvos 2002/22 reikalavimus. Tai galutinai patvirtinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
36. Apibendrinant konstatuotina, kad Direktyvoje 2002/22 nėra jokios nuorodos į tai, ar privalomas neteisminis ginčų sprendimas yra leistinas. Todėl šį klausimą reikia vertinti tik veiksmingos teisminės apsaugos principo atžvilgiu.
2. Veiksmingos teisminės apsaugos principas
37. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose(13) ir dar kartą patvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje(14).
38. Pirmiausia reikia pažymėti, kad nacionalinės teisės nuostatos tik tuomet nagrinėjamos atsižvelgiant į bendruosius Bendrijos teisės principus, kai jos patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį(15).
39. Direktyva 2002/22 nustatomos materialinės telefonijos paslaugų galutinių naudotojų teisės. Kadangi privaloma ginčų sprendimo procedūra yra susijusi su šiomis direktyvoje suteikiamomis materialinėmis teisėmis, ši byla patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį.
40. Iš esmės Bendrijos teisės įgyvendinimo tvarką ir ieškinių pareiškimo procesines taisykles reglamentuoja valstybių narių nacionalinė teisė. Tačiau sykiu valstybės narės neturi visiškos pasirinkimo laisvės, kai jos priima procedūrines taisykles dėl Bendrijos teisės taikymo.
41. Nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje nurodoma, kad procedūros, kurios turi apsaugoti Bendrijos teise pagrįstas individualias teises, negali būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas). Be to, dėl jų Bendrijos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(16).
42. Kalbant apie teisminį Bendrijos teisės įgyvendinimą, veiksmingumo principas išreiškia bendrąjį veiksmingos teisminės apsaugos principą. Todėl nagrinėsiu šią bylą pirmiausia taikydama veiksmingos teisinės apsaugos principą. Vėliau aptarsiu lygiavertiškumo klausimą.
43. Italijos teisės nuostatose neteisminis ginčų sprendimas nurodomas kaip sąlyga, kurią įvykdžius galima teisme pareikšti ieškinį. Jei prieš tai nebandyta spręsti ginčo, teisminis ieškinys laikomas nepriimtinu. Taip sudaroma dar viena kliūtis kreiptis į teismą. Kaip ir kiekviena įstatymu numatyta priimtinumo sąlyga, pareiga atlikti taikinimo procedūrą apriboja galimybę kreiptis į teismą. Todėl pažeistas veiksmingos teisminės apsaugos principas.
44. Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą nesuteikiama besąlygiškai. Galimybė pasinaudoti teismine apsauga gali būti ribojama. Galiausiai kiekvienam teismo procesui reikia įstatymu numatytos struktūros ir sunormintų priimtinumo sąlygų. Todėl valstybėms narėms suteikiama ypač plati veikimo laisvė. Tačiau, kaip konstatavo Teisingumo Teismas dėl procesinių teisių laikymosi, apribojimai turi faktiškai atitikti bendrojo intereso tikslus ir nustatyto tikslo atžvilgiu nebūti neproporcinga intervencija, pažeidžiančia pačią suteiktų teisių esmę(17).
45. Italijos vyriausybė žodinėje proceso dalyje nurodė, kad privalomas bandymas išspręsti ginčą turi padėti greičiau ir pigiau spręsti ginčus. Greitesniu ir pigesniu ginčo sprendimu yra pirmiausia suinteresuotos atitinkamos šalys. Sykiu tokia pareiga padeda apskritai sumažinti teismų darbo krūvį, todėl ji padidina valstybės vykdomo teisingumo veiksmingumą(18). Galiausiai neteisminiu būdu šalių pasiektas susitarimas dažnai yra labiau tinkamas ilgalaikei teisinei taikai pasiekti negu ginčijamas teismo sprendimas(19). Todėl Italijos teisės nuostatomis siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų.
46. Nustatytas privalomas neteisminio ginčų sprendimo bandymas taip pat tinkamas šiems tikslams siekti.
47. Tačiau nustatyti privalomą ginčų sprendimo procedūrą būtina tik tada, jei vien neprivaloma taikinimo procedūra būtų ne tokia pat tinkama, bet švelnesnė priemonė minėtiems tikslams pasiekti. Bet Italijos vyriausybei galima pritarti, kad tik neprivaloma neteisminė ginčų sprendimo procedūra nėra tokia pat veiksminga kaip privaloma, kuri turi būti vykdoma prieš iškeliant bylą. Ir Vokietijos vyriausybė teisingai nurodo, kad net tada, kai viena arba abi šalys atsisako taikinimo procedūros, kaip rodo patirtis, vis dar egzistuoja galimybė, kad vykstant taikinimo procedūrai išaiškės galimi sprendimai, kurių iš pradžių šalys neįžvelgė.
48. Galiausiai tarp siekiamo tikslo greitai, nebrangiai bei atsižvelgiant į šalių interesus išspręsti bylą ir galimų trūkumų dėl privalomos ginčų sprendimo procedūros vykdymo nėra jokios didelės disproporcijos. Privaloma neteismine ginčų sprendimo procedūra atliekama intervencija į teisę į teisminę apsaugą kvalifikuotina kaip nedidelė, todėl su šia procedūra susiję privalumai smarkiai nusveria trūkumus.
49. Viena vertus, dėl prieš iškeliant bylą vykdomos ginčų sprendimo procedūros tik nedaug uždelsiamas ieškinio pareiškimas teisme. Sprendimo 173/07/CONS A priedo 3 straipsnyje nustatoma, kad neteisminė procedūra turi būti baigta per trisdešimt dienų nuo prašymo pateikimo. Tačiau net pasibaigus šiam terminui šalys gali pareikšti ieškinį teisme.
50. Be to, neteisminis ginčų sprendimas (kaip jau minėta)(20) yra nemokamas.
51. Be to, per taikinimo procedūrą sustabdomas ieškinio senaties terminas. Todėl ši procedūra nekelia pavojaus teisių įgyvendinimui.
52. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą kritikuoja formalų ginčo sprendimo procedūros aspektą, dėl kurio visą procedūrą būtų galima kvalifikuoti kaip neproporcingą intervenciją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad prašymą dėl taikinimo procedūros būtinai reikia pateikti formuliaruose, kurie yra priežiūros institucijos interneto puslapyje. Tokiu atveju sudaroma kliūtis tiems ieškovams, kurie neturi prieigos prie kompiuterio. Jei išspręsti ginčą faktiškai būtų galima prašyti tik naudojant tam tikrus formuliarus ir juos būtų galima gauti tik internetu, tuomet reikėtų pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teisėjui, kad taip labai apribojama galimybė išspręsti ginčą (taip pat pareikšti ieškinį teisme) asmenims, kurie neturi prieigos prie interneto. Todėl, mano nuomone, tai būtų neproporcinga intervencija į teisę į teisminę apsaugą.
53. Tačiau Sprendimo 173/07/CONS A priedo 13 straipsnio 1 dalyje tik teigiama, kad prašymą galima pateikti ir telekomunikacijų priemonėmis. Todėl Teisingumo Teismui pateiktose įstatymo nuostatose nenurodoma, kad reikalingi formuliarai gaunami tik internetu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi galutinai nustatyti, ar ginčų sprendimo procedūrai reikalingus formuliarus galimas ieškovas gali pagrįstai tikėtis gauti kitu būdu.
54. Baigiant reikia išnagrinėti abi rekomendacijas, kurių išaiškinimo paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Priešingai nei manė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Lenkijos vyriausybė, jas taikant nebūtų gautos kitokios išvados. Tiesa, Rekomendacijos 98/257 ir Rekomendacijos 2001/310 21 arba 14 konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kad neteisminės procedūros neturi pakeisti teismo proceso, todėl tiems, kurie pasinaudoja neteismine procedūra, negali būti draudžiama pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Tačiau Italijos teisės nuostatos neprieštarauja tiems teiginiams. Jose neteisminio ginčų sprendimo procedūra netaikoma vietoje teismo proceso, o galimybė kreiptis į teismą tokiu atveju nėra nesuteikiama, tik, atsižvelgiant į aplinkybes, atidedama ne ilgiau kaip 30 dienų.
55. Be to, šias išvadas patvirtina Direktyva 2008/52 dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų(21). Nors ji netaikytina šioje byloje, joje pateikiamas vertinimas, kurį galima panaudoti šiomis aplinkybėmis. Direktyvos 2008/52 5 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad direktyva nedaromas poveikis nacionalinės teisės aktams, kuriuose nustatyta, kad mediacija yra privaloma, arba kuriais taikomos su mediacija susijusios paskatos arba sankcijos tiek prieš prasidedant teismo procesui, tiek jam prasidėjus, jeigu šie teisės aktai neužkerta kelio ginčo šalims pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Šią sąlygą įvykdo, kaip parodyta, ir Italijos teisės nuostata, tiesiog atidedama galimybė kreiptis į teismą.
56. Galiausiai ginčijamos nuostatos nepažeidžia ir lygiavertiškumo principo. Pagal jį procedūrinės taisyklės, kurios turi apsaugoti Bendrijos teise pagrįstas individualias teises, negali būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms(22). Tiesa, Teisingumo Teismo prašymu Italijos vyriausybė žodinėje proceso dalyje nurodė, kad privalomas ginčų sprendimas Italijoje iki šiol numatytas tik telekomunikacijų srityje. Šią procedūrą pradėta diegti šioje srityje ir rengiamasi ją perkelti į kitas sritis, pavyzdžiui, energetikos sektorių. Tačiau, mano nuomone, taip nepažeidžiamas lygiavertiškumo principas. Nes taisyklės nėra mažiau palankios už tik vidaus situacijoms taikomas taisykles. Viena vertus, nėra įrodymų, kad ieškiniuose kitose srityse, pavyzdžiui, energijos tiekimo, kalbama apie „panašias situacijas“. Antra vertus, darytina prielaida, kad ginčijamos nuostatos taikomos ne tik Bendrijos teise pagrįstoms teisėms universaliųjų paslaugų srityje, bet ir iš nacionalinės teisės kylantiems reikalavimams.
57. Todėl apibendrinant konstatuotina, kad prieš teismo procesą vykdoma privaloma ginčų sprendimo procedūra iš esmės nelaikytina neproporcinga intervencija į teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Tokios ginčijamos nuostatos laikytinos nedidele intervencija į teisę įgyvendinti teises teisme, kurią kompensuoja galimybė, kad byla bus nebrangiai ir greitai išspręsta.
V – Išvada
58. Atsižvelgdama į šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui į keturis Giudice di pace di Ischia prašymus priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:
2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 34 straipsnyje reikalaujama, kad neteisminės procedūros ginčams spręsti būtų skaidrios, paprastos ir nebrangios. Veiksmingos teisminės apsaugos principas nedraudžia taikyti šių neteisminio ginčų sprendimo procedūrų privaloma tvarka, jeigu jomis siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų ir nustatyto tikslo atžvilgiu jos nėra neproporcinga intervencija.