Byla T-486/21
OE
prieš
Europos Komisiją
2022 m. rugsėjo 7 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Nuotolinis darbas – Prašymas atlyginti telefono ir interneto ryšio išlaidas – Prašymo atmetimas – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Dalinis priimtinumas – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 71 straipsnis – Rūpestingumo pareiga – Lygybės ir nediskriminavimo principas – Teisė į privataus gyvenimo gerbimą“
1. Teismo procesas – Įstojimas į bylą – Atsakovo nepateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo – Nepriimtinumas – Viešąja tvarka grindžiamas nepriimtinumo pagrindas – Teismo „ex officio“ atliekamas nagrinėjimas
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 129 straipsnis ir 142 straipsnio 1 ir 3 dalys)
(žr. 28–31 punktus)
2. Pareigūnų ieškiniai – Pagrindas, paremtas vienodo požiūrio principo pažeidimu – Įrodinėjimo pareiga – Įrodinėjimo pareigos perkėlimas – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 straipsnio 5d dalis)
(žr. 40–45, 99 punktus)
3. Pareigūnų ieškiniai – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Papildomasis pobūdis – Rėmimasis prieštaravimu kaip pagrindiniu pagrindu pagrindiniame ieškinyje – Priimtinumas
(SESV 277 straipsnis)
(žr. 52 punktą)
4. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Apimtis – Su darbu susijusios išlaidos, patirtos dėl privalomos nuotolinio darbo tvarkos, nustatytos siekiant įveikti COVID-19 pandemiją – Netaikymas – Sąjungos teisės aktų leidėjui tenkanti pareiga numatyti minėtų išlaidų kompensavimą – Nebuvimas – Institucijų turima autonomija savo pareigūnams nustatyti skirtingas kompensacines priemones
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas)
(žr. 55–63, 65, 67–72 punktus)
5. Pareigūnai – Administracijos rūpestingumo pareiga – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos
(žr. 75–80 punktus)
6. Pareigūnų ieškiniai – Pagrindai – Pagrindas, paremtas vienodo požiūrio principo pažeidimu – Rėmimasis spėjama diskriminacija dėl institucijų įgyvendinant priimtą kovos su COVID-19 pandemija tvarką nustatytų priemonių skirtumų – Atmetimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
(žr. 105–107 punktus)
7. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Su darbu susijusios išlaidos, patirtos dėl privalomos nuotolinio darbo tvarkos, nustatytos siekiant įveikti COVID-19 pandemiją – Sprendimas atmesti prašymą suteikti interneto prieigą, kad būtų kompensuotos šios išlaidos – Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas – Vertinimo kriterijai
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis ir 52 straipsnio 1 dalis)
(žr. 109–111 punktus)
8. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Žala – Įrodinėjimo pareiga
(žr. 121–124 punktus)
Santrauka
2020 m. kovo 17 d. Belgijoje gyvenantiems asmenims dėl COVID-19 pandemijos buvo nustatytas karantinas.
Ieškovė, Europos Komisijos pareigūnė tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, kaip beveik visas Komisijos personalas, nuo šios datos buvo priversta savo pareigas vykdyti nuotoliu būdu.
Manydama, kad 2020 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais patirtos papildomos išlaidos už telefono ir interneto ryšį atsirado dėl Komisijos įvestos nuotolinio darbo tvarkos, ji pateikė prašymą iš esmės, pirma, atlyginti šias išlaidas ir, antra, suteikti interneto prieigą darbo tikslais.
2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisijos infrastruktūros ir logistikos biuras (ILB) Briuselyje atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad biuro įrangos įsigijimo namams išlaidų atlyginimo taisyklės neapėmė interneto bei telefono ryšio išlaidų.
Kadangi ieškovės skundas dėl ginčijamo sprendimo buvo atmestas, ji Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl to sprendimo panaikinimo.
Savo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį ir pirmą kartą priėmė sprendimą dėl galimo išlaidų, kurias Sąjungos pareigūnai ir tarnautojai patyrė dėl privalomos nuotolinio darbo organizavimo tvarkos, nustatytos siekiant įveikti COVID-19 pandemiją, atlyginimo.
Bendrojo Teismo vertinimas
Bendrasis Teismas pradėjo nagrinėti ieškovės pateiktą Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 71 straipsnio ir VII priedo neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, nes šiame straipsnyje numatyta teisė į pareigūno dėl darbo patirtų išlaidų atlyginimą šiame priede nustatytomis sąlygomis.
Dėl šio pagrindo priimtinumo pažymėtina, kad jis susijęs su pirmuoju nepriimtinumo pagrindu, paremtu minėto pagrindo netikslumu. Nors Bendrasis Teismas pirmąjį ieškovės argumentą, grindžiamą šių dviejų nuostatų nepritaikymu dėl COVID-19 pandemijos susiklosčiusioms aplinkybėms, pripažino priimtinu, to negalima pasakyti apie antrąjį argumentą, pagrįstą pareigūnų lygybės pažeidimu.
Bendrasis Teismas priminė, kad pagal vienodo požiūrio principą panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Be to, esant Pareigūnų tarnybos nuostatų normoms ir atsižvelgiant į didelę diskreciją, kurią, kaip nagrinėjamu atveju, turi Sąjungos teisės aktų leidėjas, šis principas pažeidžiamas tik tuomet, kai vertinant yra savavališkai arba akivaizdžiai netinkamai diferencijuojama, atsižvelgiant į nagrinėjama teisės norma siekiamą tikslą. Taigi ieškovė iš principo turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad, viena vertus, ji buvo vertinama kitaip nei kiti panašioje situacijoje esantys asmenys ir, kita vertus, kad šis diferencijavimas buvo arba savavališkas, arba akivaizdžiai netinkamas. Šioje byloje ieškovė konkrečiai nenurodė nei jos minimos finansinės naudos, nei pareigūnų kategorijų, kurias reikia palyginti, nei įrodymų, iš kurių matyti, kad nurodytas diferencijavimas buvo arba savavališkas, arba akivaizdžiai netinkamas.
Šios išvados nepaneigia rėmimasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 5 dalimi, pagal kurią įrodinėjimo našta nustatoma taip, kad pareiga įrodyti, jog vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas, tenka institucijai, kai pareigūnas, kurio manymu, buvo pažeistos jo teisės, nes jam nebuvo pritaikytas šis principas, nustato faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, kad buvo diskriminacijos atvejis. Iš tiesų ši nuostata susijusi su lygybės principo pažeidimu, kuris padaromas taikant Pareigūnų tarnybos nuostatus, ir netaikoma, kai spėjamas pažeidimas kyla iš pačių Pareigūnų tarnybos nuostatų.
Atmesdamas antrąjį nepriimtinumo pagrindą, paremtą neatsižvelgimu į neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų papildomą pobūdį, Bendrasis Teismas patikslino, kad neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo papildomas pobūdis nekliudo tam, kad juo būtų remiamasi kaip pagrindiniu ieškinio pagrindu, nes kiti pagrindai pateikti tik subsidiariai.
Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė iš esmės atmesti šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Jis pažymėjo, kad teisės aktų leidėjas negalėjo numatyti COVID-19 pandemijos ir būtinybės – siekiant ją įveikti – parengti nuotolinio darbo tvarką, kai pastarąjį kartą 2013 m. padarė dalinius Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimus(1). Vis dėlto kiekviena teisės aktus priimanti institucija turi, viena vertus, tikrinti, ar jos nustatytos taisyklės vis dar atitinka poreikius, dėl kurių buvo įtvirtintos, ir, kita vertus, iš dalies pakeisti taisykles, nebeatitinkančias naujos situacijos, kuriai esant jos turi daryti poveikį. Teisės aktų leidėjas turi didelę veiksmų laisvę tikrinti, ar taisyklės atitinka poreikius, taip pat prireikus pritaikyti Pareigūnų tarnybos nuostatus.
Be to, šioje byloje ieškovė nepateikė jokio argumento ir pakankamų įrodymų, kurie, atsižvelgiant į šią didelę teisės aktų leidėjo diskreciją, akivaizdžiai įrodytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo netinkamumą ar spėjamą teisės aktų leidėjo pareigą iš dalies pakeisti šias nuostatas. Be to, net darant prielaidą, kad su darbu susijusių išlaidų, patirtų dėl nuotolinio darbo tvarkos, kompensavimas būtinas, reikia atsižvelgti į šio proceso sudėtingumą, ilgus teisės aktų tobulinimo proceso įgyvendinimo terminus ir nepaprastosios padėties apribojimų, kurie būtini siekiant įveikti COVID-19 pandemiją, taikymo aplinkybes tą dieną, kurią ginčijamas sprendimas buvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sąjungos institucijoms negalima priekaištauti, kad jos per pandemiją iš dalies nepakeitė Pareigūnų tarnybos nuostatų, juo labiau kad šios institucijos ėmėsi skubių priemonių.
Dėl subsidiariai pateikto pagrindo, paremto Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio pažeidimu, kadangi sprendime atmesti skundą buvo nustatyta, kad šioje nuostatoje nenumatytas interneto ir telefono ryšio išlaidų kompensavimas, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, nors šiuo straipsniu iš tiesų siekiama išvengti to, kad pareigūnai patys dengtų su darbu susijusias išlaidas, būtent Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priede, kuriame išvardijamos kompensuotinos finansinės išlaidos, nustatytomis sąlygomis šios išlaidos turi būti kompensuotos. Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, nei 2021 m. birželio 9 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) sprendime, kuriuo jo personalui buvo paskirta mėnesinė išmoka tam, kad būtų padengtos dėl nuotolinio darbo patirtos išlaidos, nei Komisijos priimtos nuotolinio darbo per COVID-19 pandemiją gairės, numatančios išlaidų, susijusių su biuro įrangos namuose įsigijimu, atlyginimą tam tikromis sąlygomis, neprieštarauja šių nuostatų ribojamajam pobūdžiui. Iš tiesų, nors viešosios tarnybos vienodo administravimo principas reiškia, kad visiems Sąjungos pareigūnams ir tarnautojams taikomi tie patys Pareigūnų tarnybos nuostatai, todėl jiems turi būti taikomi tokie patys Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas, šis principas nereiškia, kad institucijos turi vienodai naudotis Pareigūnų tarnybos nuostatais joms suteikta diskrecija. Atvirkščiai, autonomijos principas, kuriuo naudojasi institucijos, kaip darbdavės, gali tinkamai pateisinti jų priimtų ribojamųjų priemonių, nustatytų siekiant išvengti, kad darbuotojai vieni dengtų dėl nuotolinio darbo patirtas išlaidas, skirtumus. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad minėtos priemonės turėjo būti skubiai priimtos išskirtinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su bendra ir privaloma nuotolinio darbo organizavimo tvarka, kurią nustatė valstybės narės, siekdamos įveikti COVID-19 pandemiją.
Dėl ieškinio pagrindo, paremto nediskriminavimo principo pažeidimu, padaryto palankiau vertinant EESRK pareigūnus ir tarnautojus, Bendrasis Teismas manė, kad Komisijos nuotolinio darbo gairės ir 2021 m. birželio 9 d. EESRK sprendimas yra autonomijos principo išraiška vertinant pareigūnus esant išskirtinei situacijai, išimtinai susijusiai su COVID-19 pandemija, todėl skirtumais tarp institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų nustatytų priemonių negali būti remiamasi grindžiant pagrindą, paremtą vienodo požiūrio taikymo principo pažeidimu.
Dėl pagrindo, paremto teisės į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, pažeidimu, Bendrasis Teismas pažymi, kad šios teisės apribojimo buvimas ar nebuvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo realų poveikį atitinkamam asmeniui ir kad negali būti kišamasi į naudojimąsi teise, kai ryšys tarp jos ir nagrinėjamos priemonės yra pernelyg netiesioginis arba pernelyg nenuspėjamas, kad į jį būtų galima atsižvelgti. Šiomis aplinkybėmis ieškovė nepateikė jokio įrodymo, iš kurio būtų galima daryti išvadą, kad sutartis, kurią ji pasirašė su savo interneto prieigos teikėju, apribojo jos teisę naudoti interneto prieigą tik privataus ir asmeniško naudojimo tikslu ir kad šis draudimas neišvengiamai turėjo įtaką jos teisei į privataus gyvenimo ir būsto neliečiamybės gerbimą.
Galiausiai Bendrasis Teismas atmetė prašymą atlyginti ieškovės tariamai patirtą neturtinę žalą, nes nėra pakankamų įrodymų dėl nurodytos žalos buvimo ar dydžio.