GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2020 m. kovo 5 d. (1)
Sujungtos bylos C‑698/18 ir C‑699/18
SC Raiffeisen Bank SA
prieš
JB (C‑698/18)
ir
BRD Groupe Société Générale SA
prieš
KC (C‑699/18)
(Tribunalul Specializat Mureş (Murešo specializuotas teismas, Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – Sutarties sąlygų nesąžiningo pobūdžio nustatymas – Asmeninės paskolos sutartis – Teisminės taisyklės – Pagal bendrą tvarką pareiškiamas ieškinys, kuriam netaikoma senatis – Pagal bendrą tvarką pareiškiamas ieškinys dėl asmeninio ir turtinio pobūdžio reikalavimų, kuriam taikoma senatis – Objektyvus momentas, kai vartotojas sužinojo, kad egzistuoja nesąžininga sąlyga“
1. Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su Direktyvos 93/13/EEB(2) išaiškinimu, atsižvelgiant į konkrečias visiškai įvykdytų paskolos sutarčių aplinkybes. Konkrečiau kalbant, šie prašymai leis Teisingumo Teismui aiškiai nustatyti, ar ši direktyva yra toliau taikoma visiškai įvykdytose paskolos sutartyse ir prireikus ar ieškiniui dėl sumų, sumokėtų pagal nesąžiningomis laikomas sutarties sąlygas, susigrąžinimo gali būti taikomas trejų metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai baigia galioti sutartis. Taigi iš esmės reikia nustatyti šia direktyva vartotojams suteikiamos apsaugos apimtį laiko atžvilgiu.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
2. Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte nurodyta, kad „vartotojas“ – tai bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija.
3. Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos[,] naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
B. Rumunijos teisė
4. Pagal 2000 m. lapkričio 6 d. Legea nr. 193/2000 privind clauzele abuzive din contractele încheiate între profesioniști și consumatori (Įstatymas Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų verslininkų ir vartotojų sudaromose sutartyse; 2000 m. lapkričio 10 d. Monitorul Oficial al României, Nr. 560), iš naujo paskelbto 2012 m. (2012 m. rugpjūčio 3 d. Monitorul Oficial al României, Nr. 543) ir paskutinį kartą iš dalies pakeisto 2014 m. (toliau – Įstatymas Nr. 193/2000), 1 straipsnio 3 dalį verslininkams draudžiama su vartotojais sudaromose sutartyse naudoti nesąžiningas sąlygas. Be to, šio įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos neturi poveikio vartotojui.
5. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta:
„1. Nustačius, kad sudarant standartines sutartis buvo naudojamos nesąžiningos sąlygos, 8 straipsnyje nurodytos priežiūros institucijos kreipiasi į verslininko gyvenamosios ar atitinkamais atvejais registruotos buveinės vietos teismą su prašymu nurodyti verslininkui iš dalies pakeisti galiojančias sutartis iš jų pašalinant nesąžiningas sąlygas.
<…>
4. 1–3 dalių nuostatos nepažeidžia vartotojo, privalančio laikytis standartinės sutarties, kurioje yra nesąžininga sąlyga, teisės ginčyti tos sąlygos galiojimą pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą įstatyme numatytomis sąlygomis.“
6. 1864 m. Codul civil (civilinis kodeksas), taikytino sutarčių pagrindinėse bylose sudarymo momentu, 993 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad asmuo, kuris kaip skolininkas per klaidą sumoka skolą, turi teisę reikalauti, kad kreditorius grąžintų nepagrįstai sumokėtas sumas.
7. Pagal iš naujo paskelbto 1958 m. balandžio 10 d. Decretul nr. 167/1958 privitor la prescripția extinctivă (Dekretas Nr. 167 dėl sutrumpintų senaties terminų; 1958 m. balandžio 21 d. Monitorul Oficial al României Nr. 19), 1 straipsnį:
„Teisė į ieškinį, kuriuo reiškiamas turtinio pobūdžio reikalavimas, išnyksta suėjus senaties terminui, jeigu ja nebuvo pasinaudota per įstatyme nustatytą terminą.
Teisės pareikšti ieškinį, susijusį su pagrindine teise, išnykimas reiškia teisės pareikšti ieškinį, susijusį su papildomomis teisėmis, išnykimą.“
8. Pagal šio dekreto 2 straipsnį „[t]eisės akto negaliojimu galima remtis bet kuriuo momentu pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą.“
9. Šio dekreto 7 straipsnyje numatyta:
„Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį arba teisės kreiptis dėl priverstinio vykdymo atsiradimo dienos.
Prievolėms, kurios turi būti įvykdytos kreditoriaus prašymu, ir prievolėms, kurių įvykdymo terminas nenustatytas, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisinių santykių atsiradimo dienos.“
10. To paties dekreto 8 straipsnyje nustatyta:
„Ieškinio dėl neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo žinoti apie žalą ir už ją atsakingą asmenį.
Ankstesnės pastraipos nuostatos taip pat taikomos nepagrįsto praturtėjimo atveju.“
II. Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
A. Byla Raiffeisen Bank (C-698/18)
11. 2008 m. birželio mėn. ieškovas pagrindinėje byloje sudarė su SC Raiffeisen Bank SA (toliau – Raiffeisen Bank) paskolos sutartį 84 mėnesių laikotarpiui iki 2015 m., kai paskola buvo visiškai grąžinta.
12. Laikydamas, kad tam tikros sutarties sąlygos yra nesąžiningos, ieškovas 2016 m. gruodžio mėn. pareiškė Judecătoria Târgu Mureş (Tirgu Murešo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) ieškinį, juo prašė pripažinti tas sąlygas nesąžiningomis, grąžinti pagal jas sumokėtas sumas ir sumokėti įstatyme nustatytas palūkanas.
13. Pateikdamas prieštaravimą Raiffeisen Bank rėmėsi tuo, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio, nes jis nebeturi vartotojo statuso, kaip tai suprantama pagal Įstatymą Nr. 193/2000, nes paskolos sutartis pasibaigė prieš metus ją visiškai įvykdžiusi, o ieškinio pareiškimo momentu sutartiniai šalių santykiai jau buvo nutrūkę.
14. Pirmojoje instancijoje nacionalinis teismas patenkino visą ieškovo ieškinį.
15. Laikydamas šį sprendimą nepalankiu Raiffeisen Bank jį apskundė apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir rėmėsi tuo pačiu argumentu, kad ieškovas neteko vartotojo statuso dar prieš pareikšdamas ieškinį, kai paskolos sutarties galiojimas baigėsi dėl jos visiško įvykdymo.
16. Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Specializat Mureş (Murešo specializuotas teismas, Rumunija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus abiejose susijusiose bylose:
„1. Ar pagal [Direktyvą 93/13/EEB], konkrečiai jos 12, 21 ir 23 konstatuojamąsias dalis, 2 straipsnio b punktą, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnį, kartu taikant procesinės autonomijos bei lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, leidžiama taikyti visas teismines priemones, kurias sudaro pagal bendrą tvarką pareiškiamas ieškinys, kuriam netaikoma senatis ir kuriuo siekiama nustatyti, kad kai kurios sutarčių su vartotojais sąlygos yra nesąžiningos, ir pagal bendrą tvarką pareiškiamas ieškinys dėl asmeninio ir turtinio pobūdžio reikalavimų, kuriam taikoma senatis ir kuriuo siekiama [šios] direktyvos tikslo, t. y. panaikinti visų įsipareigojimų, nustatytų ir įvykdytų pagal sąlygą, kurios nesąžiningas pobūdis vartotojo atžvilgiu buvo nustatytas, poveikį?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pagal šias nuostatas draudžiamas aiškinimas, kylantis taikant civilinės teisės teisinių santykių saugumo principą, pagal kurį, vadovaujantis civiline teise, objektyvus momentas, kai vartotojas sužinojo ar turėjo žinoti, kad egzistuoja nesąžininga sąlyga, yra paskolos sutarties, kurią jis pasirašė kaip vartotojas, galiojimo pabaigos momentas?“
B. Byla BRD Groupe Société Générale (C-699/18)
17. 2003 m. gegužės mėn. ieškovas pagrindinėje byloje ir kita šalis, kaip bendraskolė, sudarė paskolos sutartį su BRD Groupe Société Générale SA. 2005 m. kovo mėn. paskola, ją grąžinus anksčiau laiko, buvo laikoma sumokėta, o paskolos sutartis pasibaigusia.
18. Praėjus daugiau nei 10 metų, t. y. 2016 m. liepos mėn., ieškovas pareiškė ieškinį Judecătoria Târgu Mureş (Tirgu Murešo pirmosios instancijos teismas) dėl šios sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Be to, ieškovas prašė šias sąlygas panaikinti, grąžinti pagal šias sąlygas sumokėtas sumas ir sumokėti įstatyme nustatytas palūkanas nuo grąžintinų sumų.
19. BRD Groupe Société Générale rėmėsi aplinkybe, kad ieškovas nebeturėjo vartotojo statuso, atsižvelgiant į tai, kad prasidėjus teismo procesui santykiai tarp šalių jau buvo nutrūkę, nes sutarties galiojimas baigėsi prieš vienuolika metų, kai paskola buvo grąžinta anksčiau laiko.
20. Pirmojoje instancijoje nacionalinis teismas ieškinį patenkino iš dalies.
21. Manydama, kad šis sprendimas jai yra nepalankus, BRD Groupe Société Générale jį apskundė apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pakartodama tą patį argumentą, kad ieškovas nebeturi vartotojo statuso, nes ieškinys pareikštas praėjus vienuolikai metų nuo paskolos sutarties pasibaigimo, paskolą grąžinus anksčiau laiko.
22. Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Specializat Mureş (Murešo specializuotas teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, kurie sutampa su byloje C-698/18 pateiktais klausimais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto pažymi, kad byloje C-699/18 ieškovas pareiškė ieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis praėjus vienuolikai metų nuo paskolos sutarties pasibaigimo, t. y. kai jau buvo suėjęs nacionalinio teisės aktų leidėjo numatytas trejų metų senaties terminas turtinio pobūdžio reikalavimui pareikšti.
III. Procesas Teisingumo Teisme
23. 2018 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-698/18 ir C-699/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
24. Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, išskyrus ieškovą byloje C-698/18, taip pat Rumunijos, Čekijos, Lenkijos, Portugalijos vyriausybės ir Europos Komisija.
25. Toms pačioms suinteresuotosioms šalims buvo atstovaujama 2019 m. gruodžio 12 d. įvykusiame teismo posėdyje.
IV. Analizė
26. Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvą 93/13 visų pirma draudžiama, kad senaties terminas būtų taikomas ieškiniui dėl restitucijos taikymo paslaugoms, suteiktoms pagal visiškai įvykdytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą. Antra, jis klausia, ar pagal šią direktyvą tokiam ieškiniui draudžiama taikyti trejų metų senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai sutartis baigiasi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos klausimus teikia atsižvelgdamas į valstybių narių procesinės autonomijos ribas. Turint omenyje tai, kad kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar nacionalinės teisės nuostata paiso šių ribų, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visame procese, jo eigą ir ypatumus(3), manau, kad šiuos klausimus reikia nagrinėti kartu.
27. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, jam kyla klausimas dėl „vartotojo“ statuso, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, nustatymo laiko atžvilgiu. Nors šis teismas tokio klausimo aiškiai nesuformulavo, jis konstatuoja, kad reikia nustatyti, ar ši direktyva toliau taikoma visiškai įvykdytai sutarčiai, kai ją sudaręs asmuo šios sutarties, kurioje yra nesąžiningų sąlygų, sudarymo momentu neabejotinai turėjo vartotojo statusą.
28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir prieš tai išnagrinėjęs prejudicinių klausimų priimtinumą (A dalis), kad į juos būtų galima naudingai atsakyti, pirmiausia pateiksiu Rumunijos teisėje pasirinktus sprendimus, susijusius su sankcija už nesąžiningų sąlygų įtraukimą į verslininko su vartotoju sudarytą sutartį (B dalis). Antra, nagrinėsiu Direktyvos 93/13 taikymo visiškai įvykdytoms sutartims klausimą (C dalis). Galiausiai, kiek tai susiję su valstybių narių procesinės autonomijos ribomis, išnagrinėsiu, ar pagal šią direktyvą draudžiama tai, kad senaties terminas būtų taikomas ieškiniui dėl restitucijos taikymo paslaugoms, suteiktoms pagal visiškai įvykdytoje sutartyje esančią nesąžininga pripažintą sąlygą, ir tai, kad trejų metų senaties termino eigos pradžia būtų siejama su sutarties pabaigos momentu (D dalis).
A. Dėl priimtinumo
29. Ieškovas byloje C-699/18 iš esmės tvirtina, kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini.
30. Pirma, jis teigia, kad prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, ar buvo laikytasi nacionalinėje teisėje numatyto termino kreiptis į šį teismą. Tačiau prejudicinis klausimas turi būti susijęs ne su nacionalinės teisės, o su Sąjungos teisės aiškinimu. Antra, ieškovas nurodo, kad restitucijos padarinių, konstatavus, jog sutarties sąlyga yra nesąžininga, ribojimas prieštarautų logikai, kuria grindžiama vartotojų apsauga.
31. Nepritariu ieškovo pateiktiems argumentams.
32. Prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti Sąjungos teisės aiškinimo kriterijus, kurie jam leistų iš esmės nustatyti, ar nacionalinės teisės aktai ir šio teismo pateikiamas jų aiškinimas yra suderinami su Direktyvoje 93/13 įtvirtinta vartotojų apsaugos sistema. Todėl, jei pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą(4). Be kita ko, manymas, kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini dėl to, kad restitucijos padarinių, konstatavus, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga, ribojimas prieštarauja logikai, kuria grindžiama vartotojų apsauga, suponuotų atsakymą į šiuos klausimus.
33. Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad jis neturi jurisdikcijos atsakyti į byloje C-699/18 pateiktus klausimus. Šioje byloje nagrinėjama sutartis buvo sudaryta 2003 m. ir baigė galioti 2005 m., t. y. anksčiau nei 2007 m. sausio 1 d., kai Rumunija įstojo į Sąjungą. Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Sąjungos teisę tik tiek, kiek tai susiję su jos taikymu valstybėje narėje nuo šios įstojimo į Europos Sąjungą dienos(5). Taigi dėl tos pačios priežasties laikytina, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į byloje C-698/18 pateiktus klausimus, kurie yra susiję su 2008 m. sudaryta sutartimi.
B. Pagal Rumunijos teisę taikoma sankcija, kiek tai susiję su Direktyvos 93/13 perkėlimu į nacionalinę teisę
1. Netaikytinumas, santykinis negaliojimas ir absoliutus negaliojimas pagal Rumunijos teisę
34. Savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas aiškina, kad pagal Rumunijos teisę numatytos trys skirtingos civilinės teisės sankcijos dėl teisės normos nesilaikymo, t. y. netaikytinumas, santykinis negaliojimas ir absoliutus negaliojimas. Šis teismas patikslina, kad, nesant aiškios nuostatos dėl materialinės teisės taikymo tuo momentu, kai buvo sudarytos sutartys, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėse bylose, nacionalinės teisės aktai aiškinami vadovaujantis nacionalinių teismų praktika ir doktrina siekiant nustatyti, kokį teisinį civilinių teisės aktų negaliojimo režimą siekė nacionaliniu lygmeniu įtvirtinti įstatymų leidėjas(6).
35. Negaliojimo sankcijos paskirtis – panaikinti pažeidžiant teisės nuostatas sudaryto akto teisinį poveikį. Atsižvelgiant į intereso, saugomo pagal sudarant civilinį teisinį sandorį pažeistą teisės nuostatą, pobūdį, kuris yra individualus arba bendrasis, sankcija yra santykinis arba absoliutus negaliojimas.
36. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad santykinis negaliojimas taikomas nesilaikant imperatyvios teisės normos, kuria saugomas privatus interesas, ir kad ieškiniui dėl santykinio negaliojimo pareikšti taikomas senaties terminas. Absoliutus negaliojimas taikomas, jei sudarant civilinį teisinį sandorį nebuvo laikytasi imperatyvios teisės normos, įtvirtintos siekiant apsaugoti bendrąjį interesą. Dėl saugomo intereso pobūdžio absoliučiam negaliojimui nereikia patvirtinimo, todėl vartotojas, kuris gali remtis šiuo negaliojimu, negali jo atsisakyti. Juo gali remtis bet kuris suinteresuotasis asmuo, įstaigos, kurioms įstatymu suteikiama tokia galimybė, ir ex officio teismas(7). Ieškiniui dėl absoliutaus negaliojimo pripažinimo netaikomas senaties terminas, todėl tokiu negaliojimu galima remtis bet kuriuo momentu pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą.
37. Pagal Rumunijos teisę absoliutus negaliojimas, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimus, iš esmės taikomas atgaline data, t. y. nuo momento, kai buvo sudarytas teisinis aktas (ex tunc poveikis). Vis dėlto yra tam tikrų šio principo išimčių, kai absoliutus negaliojimas lemia ex nunc pasekmes. Taip yra tuo atveju, kai sąžiningas vaisius duodančio daikto turėtojas pasilieka vaisius, kurie buvo gauti tuo laikotarpiu, kai jis buvo sąžiningas. Be to, absoliutus negaliojimas lemia ankstesnės padėties atkūrimą, t. y. restitutio in integrum, o tai reiškia, kad negaliojančiu pripažinto teisinio akto pagrindu suteiktos paslaugos turi būti visiškai atlygintos. Dvišalių sutarčių atveju grąžinimas atliekamas sumokant neteisėtai išmokėtas sumas ir pareiškiant ieškinius dėl restitucijos.
38. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal Rumunijos teisę ieškinys dėl absoliutaus negaliojimo pripažinimo, kuriam netaikomas senaties terminas, skiriasi nuo ieškinio dėl sumokėtų sumų grąžinimo, kurį sudaro turtinio pobūdžio reikalavimas, todėl jam visada taikomas senaties terminas. Tačiau ieškinys dėl sumokėtų sumų grąžinimo gali būti pareikštas tik jei prieš tai priimamas sprendimas dėl negaliojimo, nes teisė reikalauti restitucijos atsiranda tik tada, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Šiuo atveju egzistuoja išimtys, atsižvelgiant į kurias galima patikslinti, kaip ieškiniams dėl restitucijos pareikšti taikomos taisyklės dėl senaties. Viena iš tokių išimčių taikoma tuo atveju, kai per procedūrą nebuvo pateikti abu pagrindai, t. y. pagrindinis pagrindas dėl negaliojimo ir papildomas pagrindas dėl išmokėtų sumų grąžinimo. Kita išimtis yra susijusi su tęstinio vykdymo sutartimis, kai objektyviai neįmanoma reikalauti, kad būtų atlyginta už vieną iš suteiktų paslaugų, pavyzdžiui, nuomojamo turto atveju, ir dėl to negali būti atlyginta už kitą paslaugą, siekiant išvengti vienos iš šalių nepagrįsto praturtėjimo.
2. Absoliutaus negaliojimo sankcijos taikymas
39. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Rumunijos nacionalinių teismų praktiką nesąžiningų sąlygų panaikinimas prilyginamas absoliučiam negaliojimui.
40. Be kita ko, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors Direktyvoje 93/13 nustatyta, jog nesąžininga sąlyga „nėra privaloma vartotojui“, todėl vartotojas negali būti saistomas tokios sąlygos ir gali į ją neatsižvelgti, o tai atitinka „netaikytinumo“ sąvoką, atsižvelgiant į tokius negaliojimo ir netaikymo požymius, kurie reglamentuojami Rumunijos teisėje, atrodo, kad sankcija už sutarties pripažinimą negaliojančia atitinka šioje direktyvoje numatytą tvarką.
41. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad pagal procesinės autonomijos principą valstybės narės nustato pakankamas ir veiksmingas priemones, kurios leistų asmenims pareikšti ieškinį teisme, kad būtų priimtas sprendimas dėl nesąžiningų sąlygų pobūdžio. Šis teismas pažymi, kad Įstatyme Nr. 193/2000 nėra aiškiai numatytas negaliojimo sankcijos taikymas, tačiau šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatose užsimenama apie šios sankcijos taikymą.
42. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti laikoma lygiaverte nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie viešosios tvarkos normų kategorijos(8). Šiomis aplinkybėmis jis paaiškina, jog dėl to, kad nacionalinis teismas turi ex officio tikrinti galimai nesąžiningas sąlygas, nacionalinių teismų praktikoje laikomasi teisinio absoliutaus negaliojimo režimo. Be to, nacionalinėje doktrinoje vyrauja nuomonė, kad verslininkai privalo nenaudoti nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, nes ši pareiga nustatyta pagal viešąją tvarką saugančią imperatyvios teisės normą, kurios pažeidimas sankcionuojamas visišku tokių sąlygų negaliojimu(9).
43. Vadinasi, asmuo, kuris teigia turintis vartotojo statusą pagal paskolos sutartį, gali bet kuriuo metu kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga. Kai nustatomas sutarties nuostatų nesąžiningumas, atsižvelgiant į absoliutų šių sutarties nuostatų negaliojimą, taikomi su tuo susiję nacionalinės teisės principai, kaip antai restitutio in integrum principas.
3. Negaliojimo sankcijos taikymo pasekmės, kiek tai susiję su visiškai įvykdytomis sutartimis
44. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagrindinėms byloms būdinga tai, jog sutartys, dėl kurių kilo šie ginčai, buvo įvykdytos prieš kreipiantis į nacionalinius teismus. Jis nurodo, kad nacionalinių teismų praktikoje buvo priimti skirtingi sprendimai, kiek tai susiję su visiškai įvykdytos sutarties sąlygos nesąžiningumo konstatavimo pasekmėmis.
45. Pagal vieną teismų praktikos kryptį, konstatavus nesąžiningą pobūdį, taikoma absoliutaus negaliojimo sankcija. Taigi dėl to, kad senaties terminas netaikomas ieškiniui dėl absoliutaus nesąžiningų sąlygų negaliojimo pripažinimo, senatis netaikoma ir ieškiniui dėl restitucijos taikymo.
46. Kita teismų praktikos kryptis grindžiama aiškinimu, kad sankcija, taikoma pripažinus sutarties sąlygų nesąžiningumą, yra sui generis sankcija, kuri sukelia pasekmių ateityje, nekvestionuojant jau suteiktų paslaugų, kaip būtent yra negaliojimo sankcijos atveju.
47. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, galima vadovautis tokiu aiškinimu, pagal kurį momentas, kai sutartis pasibaigia dėl visiško įvykdymo arba paskolą grąžinant anksčiau laiko, yra momentas, kai paskolos gavėjas nebeturi būti laikomas esančiu mažiau palankioje padėtyje nei verslininkas ir yra atleidžiamas nuo bet kokių įsipareigojimų verslininkui. Taigi pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimą tai yra objektyvus momentas, kai vartotojas žinojo arba turėjo žinoti apie sąlygos nesąžiningumą.
48. Remiantis tokiu aiškinimu, ieškinys dėl absoliutaus negaliojimo, kuriuo vartotojas gali prašyti pripažinti sąlygas nesąžiningomis, gali būti pareikštas be jokių apribojimų laiko atžvilgiu, tačiau jo ieškinys dėl restitucijos taikymo paslaugoms, suteiktoms remiantis tokiomis sąlygomis, turi būti pareikštas per trejus metus nuo to momento, kai baigiasi sutarties galiojimas.
49. Taip pat turiu pažymėti, kad, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, aplinkybė, kad yra išskiriamas momentas, kai pradedamas skaičiuoti senaties terminas turtinėms pretenzijoms dėl nesąžiningų sutarties sąlygų pareikšti, atmetant prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų taikymą, yra Sąjungos teisės tiesioginio taikymo išraiška. Vis dėlto šis teismas taip pat nurodo, kad jo aiškinimas grindžiamas siekiu laikytis teisinio saugumo principo. Šiuo klausimu jis remiasi ne Sąjungos teisės teisinio saugumo principu, o civilinių teisinių santykių saugumo principu arba mainų saugumo principu. Be to, jis nurodo kelis sprendimus, kuriuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisinio saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti yra suderinami su Sąjungos teise(10). Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas rėmėsi teisinio saugumo principu kaip principu, kuriuo grindžiama nacionalinė teismų sistema(11). Taigi reikia manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pateikiamą nacionalinių nuostatų aiškinimą grindžia teisinio saugumo principu, kuris taikomas Rumunijos teisėje ir sudaro šios valstybės narės civilinės teisės sistemos pagrindą.
C. Direktyvos 93/13 taikymas, kiek tai susiję su įvykdytomis sutartimis
1. Vartotojo statusas ir Direktyvos 93/13 taikymas
50. Kaip nurodžiau šios išvados 27 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jo pateiktus prejudicinius klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į klausimą dėl sutarties šalių vartotojo statuso, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, išlaikymo įvykdytose sutartyse. Ši išvada atitinka atsakovių argumentą, kad visiškai įvykdžius paskolos sutartį paskolos gavėjas praranda vartotojo statusą, taigi ir pagal Direktyvą 93/13 teikiamą apsaugą.
51. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą vartotojas apibrėžiamas kaip „bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija“. Atrodo, kad atsakovės, remdamosi tuo, kad teisės aktų leidėjas šioje apibrėžtyje vartoja esamąjį laiką, iš esmės daro išvadą, kad po sutarties įvykdymo ją sudaręs asmuo nebeveikia pagal šią sutartį, todėl nebeturi „vartotojo“ statuso, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
52. Taip pat tiesa, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo nustatyti, kad „nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui“. Šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės taip pat privalo užtikrinti, kad sutartis, kurioje yra nesąžiningų sąlygų, „ir toliau būtų šalims privaloma“. Atrodo, kad atsakovės teisės aktų leidėjo vartojamą formuluotę aiškina taip, kad ši nuostata siejama tik su dar neįvykdytomis sutartimis ir kad tuo atveju, kai sutartis nustoja galioti, a priori nebereikia užtikrinti, kad nesąžiningos sąlygos nebebūtų privalomos vartotojui arba kad sutartis ir toliau būtų privaloma ją sudariusioms šalims.
53. Vis dėlto manau, kad labiau tinkama kelti klausimą ne dėl to, ar asmuo, kuris sudarė sutartį kaip vartotojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, išlaiko vartotojo statusą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, po visiško sutarties įvykdymo, o dėl to, ar pagal šią direktyvą šiam asmeniui nebesuteikiama apsauga, kai tik jo sudaryta sutartis visiškai įvykdoma.
54. Iš tiesų, pirma, daugelyje privatinės teisės sistemų sutartis nustoja galioti, kai įvykdomos visos iš šios sutarties kylančios prievolės(12), nors reikia atsižvelgti į tai, kad tokia sutartis yra mainų, atliktų ją vykdant, pagrindas. Iš tiesų visiškai įvykdyta sutartis išlieka privaloma, nes ji vis dar yra ankstesnių mainų pagrindas. Be kita ko, visiškas sutarties įvykdymas nekeičia fakto, kad vykdydamas sutartines prievoles ją sudaręs asmuo neabejotinai turėjo „sutarties šalies“ statusą.
55. Taigi, jei nesąžininga pripažinta sąlyga buvo mainų, kurie buvo atlikti vykdant sutartį, pagrindas, tai, kad ši sutartis yra jau įvykdyta, negali sušvelninti nesąžiningo šios sąlygos pobūdžio. Be to, turi egzistuoti interesas pripažinti šioje sutartyje esančias sąlygas nesąžiningomis ir prireikus išlaikyti jos privalomąjį pobūdį likusiai sutarties daliai. Būtent vadovaujantis šia logika reikia aiškinti Direktyvos 93/13 nuostatas.
56. Antra, atsakovės taip pat iš esmės tvirtina, kad disbalansas tarp vartotojo ir verslininko atsiranda tik sudarant sutartį ir ją vykdant. Todėl Direktyva 93/13 nebeturi būti taikoma po sutarties įvykdymo, nes jos reguliavimas nėra reikalingas šiam disbalansui sumažinti. Šiuo klausimu atsakovės pateikia tokį Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškinimą, pagal kurį Direktyvoje 93/13 įtvirtina apsaugos sistema grindžiama idėja, kad vartotojo ir verslininko santykiai yra nelygūs(13) ir kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka sutartys, kuriose iš esmės pažeidžiama pusiausvyra(14).
57. Vis dėlto iš tos pačios Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, tad jis sutinka su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, kurių turiniui negali daryti įtakos(15). Sutarties vykdymas atgaline data nekeičia to, kad sutarties sudarymo metu vartotojas buvo tokioje nepalankesnėje padėtyje. Be to, būtent tokiomis aplinkybėmis nesąžiningos sąlygos, dėl kurių iš esmės pažeidžiama pusiausvyra ir prie kurių prisijungia vartotojas, yra naudojamos sutartyje(16). Kaip matyti iš šios išvados 54 punkte pateiktų svarstymų, tokios sąlygos ir toliau yra mainų, kuriuos sutarties šalys atliko vykdydamos šią sutartį, pagrindas.
58. Šiomis aplinkybėmis pripažinus, jog įvykdžius sutartį kartu išnyksta bet kokia galimybė šias sąlygas pripažinti nesąžiningomis, susidarytų situacija, kai bet kokie jų pagrindu atlikti mainai taptų neginčijami ir galutiniai. Esant šiam kontekstui, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Lenkijos vyriausybė, tam tikros sutartys vykdomos iš karto po jų sudarymo arba net jų sudarymo momentu. Būtent taip yra pirkimo-pardavimo sutarties atveju. Vadovavimasis atsakovių aiškinimu, pagal kurį Direktyva 93/13 nebetaikoma, kai sutartis visiškai įvykdoma, lemtų tai, kad tokios sutarties šalis net teoriškai neturėtų galimybės veiksmingai pareikšti ieškinį teisme prieš jai pasibaigiant. Tačiau nė viena šios direktyvos nuostata nenumato, kad tokios sutartys nepatenka į jos taikymo sritį.
59. Trečia, Direktyva 93/13 įpareigoja valstybes nares, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 24 konstatuojamąja dalimi, numatyti pakankamas bei veiksmingas priemones siekiant apsisaugoti „nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“. Tokiomis priemonėmis turi būti atgrasomi verslininkai(17). Aiškinimas, kad ši direktyva nebetaikoma po sutarties įvykdymo, gali pakenkti jos ilgalaikio tikslo įgyvendinimui. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad vartotojas, visiškai nesusipažinęs su sąlygų nesąžiningumu ir bijodamas, kad verslininkas nepareikštų jam ieškinio, bandytų vykdyti sutartines prievoles.
2. Dėl apsaugos atsisakymo ir Direktyvos 93/13 taikymo
60. Taip pat turiu pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, dėl kokios priežasties baigiasi sutartis, gali turėti įtakos Direktyvos 93/13 taikymui. Šiuo klausimu šis teismas nurodo paskolos grąžinimą anksčiau laiko ir visišką sutarties įvykdymą.
61. Mano nuomone, aiškinimas, jog Direktyva 93/13 nebetaikoma, kai savanoriškai įvykdoma sutartis, turėtų būti grindžiamas idėja, kad vartotojas, kuris vykdo nesąžiningų sąlygų turinčią sutartį, netiesiogiai atsisako apsaugos, kurią jam suteikia ši direktyva.
62. Vis dėlto Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje jau yra nustatęs, jog tam, kad vartotojas galėtų veiksmingai atsisakyti Direktyva 93/13 suteikiamos apsaugos, jis turi duoti laisvą ir aiškų sutikimą dėl šioje direktyvoje numatytos sankcijos netaikymo(18). Neturi būti daroma prielaida, kad vartotojas, vykdydamas sutartines prievoles, žino apie sutarties sąlygų nesąžiningumą. Be to, negalima laikyti, kad vykdydamas sutartį vartotojas duoda sutikimą, kuris viršija jo vienintelį ketinimą įvykdyti nagrinėjamą prievolę. Iš tiesų vartotojas gali vykdyti įsipareigojimus sąžiningai arba dėl to, kad nekiltų rizika, jog verslininkas pareikš jam ieškinį.
63. Vadinasi, aplinkybė, kad sutartis buvo savanoriškai įvykdyta, savaime nereiškia, kad Direktyva 93/13 netaikoma, ir nepanaikina apsaugos, kuri pagal šią direktyvą suteikiama asmeniui, kuris šią sutartį sudarė kaip vartotojas, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio b punktą.
3. Pirminės išvados dėl Direktyvos 93/13 taikymo
64. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyva 93/13 taip pat taikoma visiškai įvykdytoms sutartims. Ši direktyva pradedama taikyti būtent tada, kai vartotojas sudaro sutartį. Be to, visiškas sutarties įvykdymas neužkerta kelio šios direktyvos taikymui. Atsižvelgiant į tai, reikia atskirti direktyvos taikymą, kai sutartys yra visiškai įvykdytos, nuo valstybių narių teisės nacionaliniu lygmeniu nustatyti senaties terminus, leidžiančius apriboti ieškinių dėl restitucijos pareiškimą laiko atžvilgiu.
D. Valstybių narių procesinės autonomijos ribos
65. Sąjungos teisėje nėra suderintų taisyklių, taikomų nagrinėjant tariamai nesąžiningas sutarties sąlygas. Pagal procesinės autonomijos principą tokios taisyklės turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei tos, kuriomis reglamentuojamos panašios situacijos, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų vartotojams netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(19).
66. Taigi manau, kad, atsižvelgiant į teisinio saugumo principą, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia nustatyti, ar tai, kad ieškiniui dėl restitucijos, susijusiam su paslaugomis, suteiktomis pagal nesąžininga pripažintą sąlygą, taikomas senaties terminas, yra suderinama su šiais dviem principais, ir atsižvelgiant į tai nagrinėti, ar valstybė narė gali numatyti trejų metų senaties terminą, skaičiuojamą nuo tada, kai sutartis baigiasi.
1. Veiksmingumo principas
a) Dėl senaties terminų taikymo atsižvelgiant į veiksmingumo principą
67. Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pripažino, kad, kiek tai susiję su Direktyva 93/13, vartotojo apsauga nėra absoliuti(20). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad konkrečioje byloje nustatyti tam tikri procesiniai reikalavimai, kurių vartotojas turi paisyti, kad galėtų apginti savo teises, vis dėlto nereiškia, kad šie reikalavimai neatitinka veiksmingumo principo(21) ar kad šiam vartotojui nesuteikiama veiksminga teisminė apsauga(22). Taigi iš vartotojo gali būti reikalaujama tam tikro budrumo, kiek tai susiję su jo interesų apsauga, nepažeidžiant veiksmingumo principo ar teisės į veiksmingą teisinę gynybą. Taip yra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai iš vartotojo reikalaujama papildomų pastangų siekiant užtikrinti jomis siekiamo bendro intereso, kad būtų užtikrintas geras teisingumo vykdymas ir nuspėjamumas(23). Iš tikrųjų, nagrinėjant nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis teisės aktų leidėjas perkėlė Direktyvą 93/13 į nacionalinę teisę, suderinamumą su veiksmingumo principu, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą(24).
68. Be kita to, konkrečiau kalbant apie Direktyva 93/13 grindžiamiems ieškiniams taikomus laiko apribojimus, reikia pažymėti kad, remiantis suformuota jurisprudencija, dėl teisinio saugumo sumetimais nustatytų protingų naikinamųjų terminų ieškiniui pareikšti netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis(25).
69. Iš to darau išvadą, kad, atsižvelgiant į veiksmingumo principą ir į tai, kad nacionalinė teismų sistema grindžiama teisinio saugumo principu, iš principo galima Sąjungos teise grindžiamiems ieškiniams taikyti laiko apribojimus. Tokie nustatyti terminai, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje vartojama formuluote, turi būti „protingi“, o tai reiškia, kad dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis. Taigi reikia nustatyti, ar trejų metų senaties terminas, kuris, kiek tai susiję su visiškai įvykdytomis sutartimis, pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai sutartis baigiasi, gali būti laikomas „protingu“ terminu, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją.
b) Dėl protingo senaties termino
70. Įvairiais atvejais Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nacionalinis trejų metų naikinamasis ar senaties terminas yra protingas(26). Vis dėlto tai, ar terminas yra protinga ir ar atitinka veiksmingumo principą, negali būti nustatyta atsižvelgiant vien į jo trukmę. Svarbu atsižvelgti į visus su šiuo terminu susijusius aspektus, t. y. į momentą, nuo kurio jis pradedamas skaičiuoti, į priežastis, dėl kurių senaties terminas nutrūksta arba yra sustabdomas, ir, jei reikia, į šio termino nesilaikymo pasekmes bei galimybę jį atnaujinti(27). Iš tiesų dėl visų šių kriterijų naudojimasis Direktyva 93/13 vartotojams suteiktomis teisėmis gali tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.
71. Esant šiam kontekstui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą tik dėl senaties termino pradžios momento ir jo trukmės. Dėl šios priežasties savo analizėje remsiuosi prielaida, kad neįvyko jokio įvykio, galinčio nutraukti ar sustabdyti šį terminą. Siekdamas išsamumo pažymiu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, kad ieškinio dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pareiškimas turi stabdomąjį poveikį senaties terminui, taikomam ieškiniui dėl restitucijos.
72. Siekiant nustatyti, ar senaties terminas ir visi jo taikymo ypatumai atitinka veiksmingumo principą, reikia atsižvelgti į tai, kad senaties terminai ir jų taikymo taisyklės turi būti pritaikyti prie atitinkamos srities ypatybių, kad nebūtų visiškai panaikintas svarbių Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumas(28).
73. Tai, kad iš vartotojo reikalaujama tam tikro budrumo, kiek tai susiję su jo interesų apsauga, neprieštarauja Direktyvos 93/13 nuostatoms(29). Todėl atrodo, kad trejų metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sutarties pasibaigimo momento, iš esmės suteikia vartotojui, nežinančiam savo teisių ir (arba) to, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos, pakankamai laiko pasidomėti, ar šios sąlygos yra teisėtos, ir nuspręsti, ar tikslinga pareikšti ieškinį. Vis dėlto, kad vartotojas galėtų tai padaryti, senaties terminas ir visi jo taikymo ypatumai turi būti nustatyti ir žinomi iš anksto(30). Taigi tai gali būti nustatyta tik įstatymu arba vadovaujantis šio įstatymo aiškinimu, išplaukiančiu iš suformuotos jurisprudencijos.
74. Šiomis aplinkybėmis prieš pasibaigiant trejų metų terminui, kuris skaičiuojamas nuo momento, kai baigiasi sutarties galiojimas, vartotojas gali nacionaliniame teisme pareikšti ieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, siekdamas kad teismas nustatytų (o tai būtų privaloma verslininkui), ar verslininkas sutartyje naudojo Direktyvai 93/13 prieštaraujančias sąlygas. Su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad prejudiciniuose klausimuose nurodyto senaties termino, taikomo ieškiniams dėl restitucijos, skaičiavimas nėra sustabdomas, kai vartotojas pareiškia ieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Todėl gali atsitikti taip, kad, laukdamas, kol sutarties sąlygos bus pripažintos nesąžiningomis, vartotojas rizikuoja, kad jo ieškiniui dėl restitucijos pareikšti sueis senaties terminas, atsižvelgiant į proceso dėl sąlygų pripažinimo nesąžiningomis trukmę. Taigi yra didelė rizika, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių toks vartotojas laiku nepareikš reikiamo ieškinio, kad galėtų pasinaudoti Direktyvoje 93/13 įtvirtintomis teisėmis.
75. Nepaisant šios išlygos, tai, kad, kaip matyti iš šios išvados 64 punkte pateikto svarstymo, Direktyva 93/13 ir toliau taikoma visiškai įvykdytoms sutartims, nedraudžia valstybei narei numatyti senaties termino ieškiniui dėl restitucijos, kuriuo ši direktyva įgyvendinama nacionaliniu lygmeniu. Nagrinėjamose bylose nekeliamas klausimas dėl ieškiniui, kuriuo vartotojas gali prašyti pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis, taikomų apribojimų laiko atžvilgiu. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tokiam ieškiniui netaikomi jokie apribojimai laiko atžvilgiu ir kad suėjus senaties terminui vartotojui turi būti sumokama neturtinės žalos kompensacija, kuri taip pat turi atgrasomąjį poveikį verslininkams. Be to, iš Įstatymo Nr. 193/2000 matyti, kad vartotojas taip pat gali remtis sutarties sąlygos negaliojimu, pateikdamas prieštaravimą. Iš to darau išvadą, kad suėjęs trejų metų senaties terminas, taikomas ieškiniams dėl restitucijos, netrukdo vartotojui ginčyti verslininko ieškinio, pareikšto reikalaujant, kad šis vartotojas įvykdytų iš nesąžiningos sąlygos kylančią prievolę. Be to, nėra nieko, kas patvirtintų, kad suėjus šiam terminui nacionaliniam teismui draudžiama ex officio konstatuoti sutarties sąlygos nesąžiningumą, todėl šios bylos skiriasi nuo tų, kuriose buvo priimtas Sprendimas Cofidis(31).
76. Tiesa, Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt.(32), susijusiame su nacionaline teismų praktika, pagal kurią laiko atžvilgiu ribojami restitucijos taikymo padariniai, Teisingumo Teismas nurodė, kad teismo konstatavimas, jog tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą. Be to, nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį, kiek tai susiję su šiomis sumomis.
77. Vis dėlto, pirma, reikia atsižvelgti į tai, kad Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt.(33), Teisingumo Teismas pabrėžė, jog ieškiniui dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis iš principo turi būti suteiktas restitucinis poveikis. Antra, šiame sprendime nurodytas restitucinis poveikis buvo apribotas laiko atžvilgiu esant konkrečioms aplinkybėms. Atrodo, kad šį ribojimą lėmė aukščiausiojo nacionalinio teismo pateiktas Sąjungos teisės aiškinimas remiantis Teisingumo Teismo nustatytais kriterijais, pagal kuriuos to teismo prašoma savo paties sprendimų poveikį apriboti laiko atžvilgiu(34). Pagrindinėse bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia taikyti būtent nacionalinės teisės aiškinimą. Trečia, minėtame sprendime Teisingumo Teismas aiškiai skiria, viena vertus, tokio Sąjungos teisės normos aiškinimo pasekmių apribojimą laiko atžvilgiu ir, kita vertus, procesinių taisyklių, kaip antai protingo senaties termino, taikymą(35).
78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei nedraudžiama numatyti, jog ieškiniui dėl restitucijos, susijusiam su sutarties sąlygų nesąžiningumo nustatymu, būtų taikomas senaties terminas. Be to, iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos nematyti, kad nagrinėjamu atveju būtų nesilaikoma veiksmingumo principo dėl tokio nacionalinės teisės aktų aiškinimo, pagal kurį ieškiniui dėl restitucijos, susijusiam su nesąžiningomis sąlygomis, taikomas trejų metų senaties terminas, pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pasibaigia vartotojo su verslininku sudaryta sutartis. Ši išvada galima esant dviem sąlygoms: pirma, šio termino skaičiavimas sustabdomas vykstant procesui, per kurią vartotojas siekia nustatyti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir, antra, šis terminas ir jo taikymo taisyklės yra iš anksto nustatyti ir žinomi.
2. Lygiavertiškumo principas
a) Dėl ieškinių panašumo
79. Remiantis lygiavertiškumo principu reikalaujama, kad visos ieškiniui taikytinos normos būtų vienodai taikomos tiek Sąjungos, tiek panašiems nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams. Nacionaliniai teismai turi nustatyti ieškinius pagal nacionalinę teisę, panašius į Sąjungos teise grindžiamus ieškinius. Atsižvelgdamas į vertinimą, kurį turi atlikti nacionalinis teismas, Teisingumo Teismas gali jam pateikti tam tikrų gairių, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu.
80. Siekiant patikrinti, ar pagrindinėse bylose laikytasi lygiavertiškumo principo, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į jų dalyką, pagrindą ir esmines aplinkybes, Direktyva 93/13 grindžiami ieškovų ieškiniai ir skundai, kuriuos jie galėjo pateikti remdamiesi nacionaline teise, gali būti laikomi panašiais(36).
81. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodo, kokius ieškinius galima laikyti panašiais į Direktyva 93/13 grindžiamus ieškinius. Jis tik konstatuoja, kad sankcija už nesąžiningų sąlygų įtraukimą į su vartotoju sudarytą sutartį Rumunijos teismų prilyginama tai, kuri taikoma absoliutaus negaliojimo atveju. Šiuo požiūriu panašumas tarp ieškinių dėl taisyklės, priskirtinos prie viešosios tvarkos normų kategorijos, pažeidimo ir ieškinių, susijusių su Direktyva 93/13, nėra akivaizdžiai matomas(37). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas palygina šių ieškinių ir ieškinių, susijusių su absoliučiu negaliojimu, taikymo ypatybes. Taigi, atrodo, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, pagrindas (viešosios tvarkos normos pažeidimas), dalykas (tokio pažeidimo ištaisymas ir teisinių sutarties sąlygos pasekmės apribojimas) ir pagrindiniai šių ieškinių elementai (visų pirma tai, kad abu ieškiniai numatyti siekiant sankcionuoti tokį pažeidimą ir kad nacionalinis teismas tai turi nagrinėti ex officio), gali būti laikomi panašiais ar palyginamais. Manau, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos, kuri leistų suabejoti šia išvada. Be to, atrodo, kad šiose bylose pastabas pateikusios šalys to taip pat neginčija. Vis dėlto galutinius patikrinimus šiuo klausimu turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
b) Dėl lygiavertiškumo principo laikymosi
82. Iš esmės nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar proceso taisyklės, kuriomis vidaus teisėje siekiama užtikrinti privačių asmenų iš Sąjungos teisės kildinamų teisių apsaugą, atitinka lygiavertiškumo principą. Tas pats pasakytina kalbant apie panašių ieškinių pagal nacionalinę teisę nustatymą. Vis dėlto, jeigu tai leidžiama atsižvelgiant į pagrindinių bylų medžiagą, Teisingumo Teismas gali pateikti pastabas dėl procesinių taisyklių atitikties šiam principui(38).
83. Šiomis aplinkybėmis vien to, kad tas pats senaties terminas taikomas Sąjungos teise ir nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams, nepakanka, kad būtų pripažinta atitiktis lygiavertiškumo principui. Pagal šį principą reikalaujama, kad visos ieškiniams dėl restitucijos taikomos taisyklės būtų vienodai taikomos visiems ieškiniams(39). Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad jo aiškinimas, pagal kurį trejų metų senaties terminas, atitinkantis bendrąjį senaties terminą, pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pasibaigia sutartis, taikomas tik ieškiniams dėl restitucijos, kurie susiję su nesąžiningomis pripažintomis sąlygomis, kaip šios suprantamos pagal Direktyvą 93/13. Be to, nėra nieko, kuo remiantis būtų galima teigti, kad šis aiškinimas atitinka vieną iš šios išvados 38 punkte nurodytų išimčių, kurios leidžia patikslinti momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti senaties terminas, nustatymą dėl ieškinių, susijusių su nacionaliniu absoliutaus negaliojimo režimu.
84. Be to, skirtingai nuo veiksmingumo principo reikalavimų, iš lygiavertiškumo principo kylančių reikalavimų negalima sušvelninti remiantis principais, kuriais grindžiama nacionalinė sistema, pavyzdžiui, teisinio saugumo principu. Iš tikrųjų pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad nacionalinė norma būtų vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek panašioms nacionaline teise grindžiamiems procesams. Jei būtų nuspręsta, kad Sąjungos teise grindžiamo ieškinio atveju užtikrinamas nediskriminacinis vertinimas, nepaisant to, kad pagal nacionalinę teisę pareikštas ieškinys yra skirtingai vertinamas, tai prieštarautų pačiai lygiavertiškumo principo esmei. Nors pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad senaties terminas prasidėtų konkrečiu momentu, ši su senaties terminu susijusi taisyklė, turi būti vienodai taikoma situacijoms, susijusioms su iš Sąjungos teisės sistemos kylančiomis teisėmis, ir panašioms nacionalinėms situacijoms.
85. Šiomis aplinkybėmis, atrodo, kad šiuo atveju buvo pažeistas lygiavertiškumo principas, nes neginčijama, jog momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti senaties terminas, nustatymas priklauso nuo ieškinių dėl restitucijos pagrindo.
86. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad vadovaujantis lygiavertiškumo principu draudžiami nacionalinės teisės aktai ar jų aiškinimas, pagal kuriuos numatyta, kad trejų metų senaties terminas, taikomas ieškiniams dėl restitucijos, susijusiems su nesąžiningomis pripažintomis sutarties sąlygomis, kaip šios suprantamos pagal Direktyvą 93/13, pradedamas skaičiuoti nuo sutarties, kurioje yra šios sąlygos, pasibaigimo momento, nepaisant to, kad trejų metų senaties terminas, taikomas panašiems ieškiniams, grindžiamiems tam tikromis vidaus teisės nuostatomis, pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai teismas nustato šių ieškinių pagrindą.
V. Išvada
87. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunalul Specializat Mureş (Murešo specializuotas teismas, Rumunija) pateiktus klausimus:
Byloje C-698/18:
1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei nedraudžiama numatyti, jog ieškiniui dėl restitucijos, susijusiam su sutarties sąlygų nesąžiningumo konstatavimu, gali būti taikomas senaties terminas.
2. Veiksmingumo principas nedraudžia valstybei narei numatyti, kad tokiam ieškiniui dėl restitucijos būtų taikomas trejų metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai sutartis baigiasi, su sąlyga, kad, pirma, šio termino skaičiavimas sustabdomas vykstant procedūrai, per kurią vartotojas siekia nustatyti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir, antra, šis terminas ir jo taikymo taisyklės yra iš anksto nustatyti ir žinomi.
3. Vadovaujantis lygiavertiškumo principu draudžiami nacionalinės teisės aktai ar jų aiškinimas, pagal kuriuos numatyta, kad trejų metų senaties terminas, taikomas ieškiniams dėl restitucijos, susijusiems su nesąžiningomis pripažintomis sutarties sąlygomis, kaip šios suprantamos pagal Direktyvą 93/13, pradedamas skaičiuoti nuo sutarties, kurioje yra šios sąlygos, pasibaigimo momento, nepaisant to, kad trejų metų senaties terminas, taikomas panašiems ieškiniams, grindžiamiems tam tikromis vidaus teisės nuostatomis, pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai teismas nustato šių ieškinių pagrindą.
Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje C-699/18, kurios reikšmingos faktinės aplinkybės susiklostė iki valstybės įstojimo į Europos Sąjungą, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus.