Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – 3 straipsnio 1 dalis – Viešas paskelbimas – Sąvoka – Televizorių įrengimas viešbutyje – Signalo persiuntimas per bendraašio kabelio skirstytuvą – Direktyva 93/83/EEB – Kabelinė retransliacija – Kabelinių tinklų operatoriai – Sąvokos – Licencinė sutartis su kabelinės retransliacijos kolektyvinio administravimo organizacijomis – Signalo persiuntimas viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu“
Byloje C‑723/22
dėl Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Citadines Betriebs GmbH
prieš
MPLC Deutschland GmbH
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai P. G. Xuereb ir I. Ziemele (pranešėja),
generalinis advokatas M. Szpunar,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Citadines Betriebs GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte A. Conrad ir T. Schubert,
– MPLC Deutschland GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt M. König,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir G. von Rintelen,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant viešbučio valdytojos Citadines Betriebs GmbH (toliau – Citadines) ir kolektyvinio administravimo organizacijos MPLC Deutschland GmbH (toliau – MPLC) ginčą dėl to, kad Citadines tariamai pažeidė MPLC turimą išimtinę teisę viešai skelbti visuomeninės televizijos kanalu transliuojamą vieną televizijos serialo seriją, kurią šio viešbučio klientai galėjo žiūrėti per viešbučio kambariuose ir sporto salėje Citadines įrengtus televizorius.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 93/83/EEB
3 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, 1993, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 134) 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje „kabelinė retransliacija“ – viešam priėmimui skirtų televizijos ar radijo programų pradinio perdavimo iš kitos valstybės narės laidinio ar belaidžio ryšio priemonėmis, įskaitant palydovinį ryšį, vienalaikis, nepakeistas ir nesutrumpintas retransliavimas viešam priėmimui kabeline ar mikrobang[ų] sistema“.
4 Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad jos [jų] teritorijoje kabeliu retransliuojant kitų valstybių narių programas, bus gerbiamos taikomos autorių ir gretutinės teisės ir kad toks retransliavimas bus vykdomas remiantis individualiomis ar kolektyvinėmis sutartimis, sudarytomis tarp autorių teisių turėtojų, gretutinių teisių turėtojų ir kabelinių tinklų operatorių“.
Direktyva 2001/29
5 Direktyvos 2001/29 4, 9, 10, 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(4) Suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą <...> ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui <...>
<...>
(9) Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi.
(10) Kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti teisingą atlyginimą; jį turi gauti ir prodiuseriai, kad galėtų finansuoti šį darbą. Investicijos, kurių reikia tokiems produktams, kaip fonogramos, filmai ar daugialypės terpės kūriniai[,] sukurti ir užsakomosioms paslaugoms („on-demand“) tiekti, yra didelės. Tinkama teisinė intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra būtina, kad būtų galima garantuoti galimybes gauti tokį atlyginimą ir patenkinamą investicijų grąžą.
<...>
(23) Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams.
<...>
(27) Vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą.“
6 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
Vokietijos teisė
7 Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytos redakcijos 1965 m. rugsėjo 9 d. Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas; BGBl. 1965 I, p. 1273, toliau – UrhG) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Autorius taip pat turi išimtinę teisę viešai paskelbti savo kūrinį nematerialia forma (viešo paskelbimo teisė). Viešo paskelbimo teisė visų pirma apima:
1) pateikimo, atlikimo ir demonstravimo teisę (19 straipsnis);
2) kūrinio padarymo viešai prieinamo teisę (19a straipsnis);
3) transliavimo teisę (20 straipsnis);
4) paskelbimo naudojant vaizdo ar garso laikmenas teisę (21 straipsnis);
5) transliuojamų kūrinių ir kūrinių, kurie buvo padaryti viešai prieinami, paskelbimo teisę (22 straipsnis).“
8 UrhG 20 straipsnis suformuluotas taip:
„Transliavimo teisė yra teisė kūrinį transliuojant, pavyzdžiui, radijo, televizijos, palydoviniu ar kabeliniu ryšiu arba panašiomis techninėmis priemonėmis, padaryti jį prieinamą visuomenei.“
9 UrhG 20b straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Teisė transliuojamą kūrinį retransliuoti kabeline ar mikrobangų sistema kaip tuo pat metu transliuojamą visą ir nepakeistą programą (kabelinė retransliacija) gali būti suteikiama tik kolektyvinio administravimo organizacijai. Ši taisyklė netaikoma teisėms, kurias transliuotojas pareiškia dėl savo transliacijų.“
10 UrhG 22 straipsnyje nustatyta:
„Transliuojamų kūrinių ir kūrinių, kurie buvo padaryti viešai prieinami, paskelbimo teisė yra teisė naudojant ekraną, garsiakalbį arba panašias technines priemones transliuojamą kūrinį ir kūrinį, kuris buvo paskelbtas jį padarant viešai prieinamą, padaryti viešai matomą ar girdimą. 19 straipsnio 3 dalis taikoma pagal analogiją.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 MPLC, pagal Vokietijos teisę veikianti nepriklausoma pelno siekianti kolektyvinio administravimo organizacija, pareiškė Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas, Vokietija) ieškinį viešbučio valdytojai bendrovei Citadines; jame reikalavo nustoti viešai skelbti vieną televizijos serialo seriją, t. y. transliuoti ją per šios bendrovės viešbučio kambariuose ir sporto salėje įrengtus televizorius, kiek transliacijos signalas į juos perduodamas bendraašiu arba duomenų kabeliu. Šią visuomeninio transliuotojo televizijos kanalu transliuotą seriją 2019 m. lapkričio 17 d. tariamai žiūrėjo viešbučio klientai, kai nepakeistas signalas tuo pačiu metu buvo perduotas į televizorius per viešbučiui priklausantį kabelinį paskirstymo įrenginį. Dėl kabelinės retransliacijos Citadines yra sudariusi licencijų sutartis su visomis Vokietijos kolektyvinio administravimo organizacijomis.
12 2020 m. sausio 17 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas) uždraudė Citadines viešai skelbti nurodytą seriją.
13 2020 m. birželio 18 d. sprendimu šis teismas patvirtino šią nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
14 Citadines dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija).
15 Šios bendrovės nuomone, dėl to, kad turi kabelinės retransliacijos licenciją, ji turi teisę savo svečiams per viešbučio kambariuose ir sporto salėje įrengtus televizorius rodyti visuomeninio transliuotojo televizijos kanalu nemokamai transliuojamas laidas.
16 MPLC tvirtina priešingai, kad, perduodama transliacijos signalą viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu, Citadines pažeidė jai priklausančią viešo paskelbimo teisę. Jos teigimu, šiuo aspektu nesvarbu, kad Citadines išsprendė kabelinės retransliacijos teisės klausimą su kolektyvinio administravimo asociacijomis.
17 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nors, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamąją dalį, vien tik televizijos imtuvų įrengimas dar nelaikomas viešu paskelbimu, teisė viešai skelbti vis dėlto pažeidžiama, kai signalas į šiuos imtuvus iš anksto persiunčiamas tokiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu.
18 Vis dėlto šis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju paprastą televizorių įrengimą viršijantys Citadines veiksmai apėmė tik televizijos signalo persiuntimą viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu, bet tam ši bendrovė turėjo teisę, nes turėjo kolektyvinio administravimo organizacijų suteiktą licenciją. Atsižvelgiant į tai, kad viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, Vokietijos teisėje suskaidytas į teisę pagal UrhG 20b straipsnį („retransliacija“) ir teisę pagal UrhG 22 straipsnį („transliuojamų kūrinių paskelbimas“), abejotina, ar remiantis naudotojo veiksmais, kuriuos atlikti jis turi teisę pagal UrhG 20b straipsnį, nes turi licenciją, konkrečiai – kabeline retransliacija viešbutyje, pagrįsta daryti išvadą, kad jis tyčia atliko visą „paskelbimo veiksmą“, kai jo veiksmai buvo tik televizorių įrengimas, o tai nelaikoma viešo paskelbimo teisės pažeidimu.
19 Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma arba praktika, pagal kurią fizinių priemonių viešam paskelbimui teikimas, kaip antai televizorių viešbučio kambariuose arba sporto salėje įrengimas, laikomas viešu paskelbimu, kai, nors transliacijos signalas į fizines priemones persiunčiamas viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu, ši kabelinė retransliacija yra teisėta, nes viešbutis tam turi licenciją?“
Dėl prejudicinio klausimo
Pirminės pastabos
20 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jį pateikusio teismo abejonės susijusios, kaip nurodyta šio sprendimo 15 punkte, su viešo paskelbimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, „suskaidymu“ Vokietijos teisėje į UrhG 20b ir UrhG 22 straipsnyje numatytas teises, kuriomis, kaip pažymėta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, perkeliama minėto 3 straipsnio 1 dalis.
21 Atsakydamas į Teisingumo Teismo pagal jo Procedūros reglamento 101 straipsnį pateiktą parašymą dėl paaiškinimų nacionalinis teismas vis dėlto pažymėjo, kad UrhG 20b straipsnis iš esmės atsirado po šio įstatymo dalinio pakeitimo, atlikto Viertes Gesetz zur Änderung des Urheberrechtsgesetzes vom 8. Mai 1998 (1998 m. gegužės 8 d. ketvirtasis įstatymas, iš dalies keičiantis UrhG; BGBl. 1998 I, p. 902), kuriuo siekta perkelti Direktyvą 93/83 į Vokietijos teisės sistemą.
22 Nurodęs, kad vėliau nuo 2008 m. sausio 1 d. UrhG 20b straipsnis buvo iš dalies pakeistas Zweites Gesetz zur Regelung des Urheberrechts in der Informationsgesellschaft vom 26. Oktober 2007 (2007 m. spalio 26 d. antrasis įstatymas dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje reglamentavimo; BGBl. 2007 I, p. 2513), siekiant toliau derinti Vokietijos autorių teisės nuostatas prie pokyčių informacinių ir ryšių technologijų srityje ir atsakyti į klausimus, kurių, atsižvelgiant į trumpą Direktyvos 2001/29 perkėlimo į nacionalinę teisę terminą, nebuvo galima išspręsti vykdant ankstesnę autorių teisių reformą, šis teismas pabrėžė, kad, remiantis šio įstatymo aiškinamuoju memorandumu, „neketinta keisti kabelinės retransliacijos teisės pagrindinės struktūros „atsižvelgiant į tarptautinius ir Sąjungos reikalavimus“.
23 Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neturi išdėstyti savo pozicijos dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, nes toks aiškinimas iš tiesų priklauso išimtinei nacionalinio teismo jurisdikcijai. Taigi Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl klausimo, ar UrhG 20b straipsnio nuostatomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 93/83 arba Direktyva 2001/29 (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 28 d. Sprendimo A ir B (Bendras mažų alaus daryklų apmokestinimas), C‑221/20 ir C‑223/20, EU:C:2021:890, 16 ir 17 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
24 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio sprendimo 21 punkte minėtame savo atsakyme nurodė, kad 1998 m. gegužės 8 d. ketvirtuoju įstatymu, iš dalies keičiančiu UrhG, kuriuo pastarasis papildytas 20b straipsniu, buvo perkelta Direktyva 93/83.
25 Šiuo aspektu primintina, pirma, kad pagal Direktyvos 93/83 1 straipsnio 3 dalį sąvoka „kabelinė retransliacija“ apibrėžiama kaip „viešai priimti skirtų televizijos ar radijo programų pradinio perdavimo iš kitos valstybės narės laidinio ar belaidžio ryšio priemonėmis, įskaitant palydovinį ryšį, vienalaikis, nepakeistas ir nesutrumpintas retransliavimas viešam priėmimui kabeline ar mikrobangų sistema“.
26 Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, Direktyva 93/83 reglamentuoja tik naudojimąsi kabelinės retransliacijos teise esant santykiams tarp, pirma, autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų ir, antra, „kabelinio perdavimo skirstytojų“ arba „kabelinio tinklo operatorių“. Sąvokos „kabelinio perdavimo skirstytojas“ arba „kabelinio tinklo operatorius“ reiškia tradicinių kabelinių tinklų operatorius (2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo RTL Television, C‑716/20, EU:C:2022:643, 76 ir 77 punktai).
27 Vadinasi, viešbučio negalima pripažinti „kabelinio perdavimo skirstytoju“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 93/18 (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo RTL Television, C‑716/20, EU:C:2022:643, 84 ir 85 punktus).
28 Antra, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės, kad pagrindinėje byloje Citadines valdomas viešbutis turi licencinę sutartį, leidžiančią ginčijamą retransliavimą, reikia konstatuoti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos apie veiksmus, kuriuos apima tokia licencinė sutartis.
29 Savo rašytinėse pastabose Citadines pažymėjo, kad nors neginčija, jog retransliuodama laidas į savo viešbutyje įrengtus televizorius ji atliko viešo paskelbimo veiksmus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, ji taip pat tvirtina, kad šiuo tikslu ji įsigijo visas reikiamas licencijas iš kompetentingų kolektyvinio administravimo organizacijų ir kiekvienais metais moka joms fiksuotą mokestį už kiekvieną viešbučio kambarį.
30 Savo ruožtu MPLC tvirtino, kad Citadines sudaryta licencinė sutartis neapima tiesioginio ir netiesioginio radijo ir televizijos programų retransliavimo atitinkamam viešbučiui priklausančiu paskirstymo įrenginiu.
31 Šiuo klausimu suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, tik nacionalinis teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo BAKATI PLUS, C‑656/19, EU:C:2020:1045, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Vadinasi, pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar jo nagrinėjamoje byloje Citadines sudaryta licencinė sutartis apima šios bendrovės galbūt atliktus viešo paskelbimo veiksmus, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.
33 Šiomis aplinkybėmis bet kuriuo atveju svarbu pridurti, kad tokios licencinės sutarties sudarymo faktas neturi reikšmės atsakant į klausimą, ar ginčijama retransliacija yra viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą. Vis dėlto, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, tokios licencinės sutarties buvimas gali įrodyti, kad atitinkamo kūrinio autorius leido tokį paskelbimą, darant prielaidą, kad jis įrodytas.
34 Į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti vadovaujantis būtent pirma išdėstytomis pastabomis.
Dėl esmės
35 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad televizorių įrengimas viešbučio kambariuose ar sporto salėje, kai signalas į juos persiunčiamas šiam viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
36 Šiuo klausimu primintina, kad pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį „[v]alstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant jų padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“.
37 Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pagal šią nuostatą autoriai turi prevencinio pobūdžio teisę, kuri jiems suteikia galimybę įsiterpti tarp galimų jų kūrinio naudotojų ir viešo paskelbimo, kurį šie naudotojai gali ketinti atlikti, siekiant jį uždrausti (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 30 punktas ir 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Kiek tai susiję su sąvokos „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, turiniu, kaip pabrėžta šios direktyvos 23 konstatuojamojoje dalyje, ji turi būti suvokiama plačiai, kaip apimanti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Iš tos direktyvos 4, 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas yra nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už kūrinių naudojimą, visų pirma kai jie viešai paskelbiami (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, ši sąvoka apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio paskelbimo veiksmą ir šio kūrinio paskelbimą viešai, ir juos reikia vertinti individualiai (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 37 punktas; 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Stim ir SAMI, C‑753/18, EU:C:2020:268, 30 punktas ir 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Atliekant tokį vertinimą svarbu atsižvelgti į kelis papildomus nesavarankiškus ir tarpusavyje susijusius kriterijus. Šiuos kriterijus reikia taikyti tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką, nes įvairiose konkrečiose situacijose jų intensyvumas gali labai skirtis (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 35 punktas ir 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Iš šių kriterijų Teisingumo Teismas visų pirma išskyrė neišvengiamą naudotojo vaidmenį ir jo veiksmų sąmoningumą. Naudotojas atlieka „paskelbimo veiksmą“, kai veikia labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, ir būtent tuomet, kai, nesant tokio veiksmo, klientai iš esmės negalėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
42 Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešo paskelbimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, komercinis pobūdis nėra nereikšmingas (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo GS Media, C‑160/15, EU:C:2016:644, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Antra, tam, kad būtų taikoma sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, dar reikia, kad saugomi kūriniai iš tikrųjų būtų paskelbti viešai (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 40 punktas ir 2020 m. spalio 28 d. Sprendimo BY (Fotografiniai įrodymai), C‑637/19, EU:C:2020:863, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvoka „viešas“ apima neribotą potencialių adresatų skaičių, todėl tai yra pakankamai didelis asmenų skaičius (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 41 punktas ir 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45 Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, jog tam, kad būtų laikomas „viešai paskelbtu“, saugomas kūrinys turi būti paskelbtas taikant specialų techninį būdą, kuris skirtųsi nuo naudotų iki šiol, arba, jei nesiskiria, jis turi būti paskelbtas „naujai visuomenei“, t. y. visuomenei, į kurią teisės turėtojas dar neatsižvelgė, kai leido pradinį viešą savo kūrinio paskelbimą (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Atsižvelgiant būtent į šiuos kriterijus ir remiantis šio sprendimo 37 punkte primintu individualiu vertinimu reikia nustatyti, ar tokioje kaip pagrindinė byloje viešbučio valdytojas, šio viešbučio kambariuose ir sporto salėje įrengdamas televizijos ir (arba) radijo imtuvais, į kuriuos jis persiunčia transliavimo signalą, atlieka viešą paskelbimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.
47 Nors iš principo pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar taip yra konkrečiu atveju, ir šiuo klausimu pateikti galutinį faktinių aplinkybių įvertinimą, Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kad šis įvertintų, ar buvo atliktas toks viešo paskelbimo veiksmas.
48 Nagrinėjamu atveju, pirma, pripažintina, kad viešbučio valdytojas atlieka paskelbimo veiksmą, kaip jis suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, kai jis tyčia savo klientams demonstruoja saugomus kūrinius, sąmoningai persiųsdamas signalą per šiame viešbutyje įrengtus televizorius (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Antra, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokio viešbučio klientai – tai neribotas skaičius potencialių kūrinio gavėjų, nes iš esmės kiekvienas jų gali rinktis, ar gauti prieigą prie šios įstaigos paslaugų, kuri ribojama tik aptariamos įstaigos galimybėmis apgyvendinti tam tikrą skaičių žmonių, ir kad viešbučio klientai – tai pakankamai didelis žmonių skaičius, todėl jie turi būti laikomi „visuomene“ (2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 41 ir 42 punktai).
50 Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad būtų konstatuotas viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, reikia, kad atitinkamas naudotojas, visiškai suvokdamas savo elgesio pasekmes, suteiktų papildomai visuomenei prieigą prie transliuojamos programos, per kurią rodomas saugomas kūrinys, ir kad, nesant tokio įsikišimo, šią „naują“ auditoriją sudarantys asmenys, net būdami šios programos priėmimo zonoje, iš principo negalėtų matyti šio kūrinio. Taigi, kai viešbučio valdytojas tyčia demonstruoja savo klientams tokį kūrinį, sąmoningai persiųsdamas transliacijos signalą per šioje įstaigoje jo įrengtus televizijos ar radijo imtuvus, jis veikia visiškai suvokdamas savo elgesio pasekmes, kad savo klientams suteiktų prieigą prie šio kūrinio. Iš tiesų be tokio įsikišimo šie klientai, net būdami transliacijos priėmimo zonoje, iš principo negalėtų matyti šio kūrinio (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 46 ir 47 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
51 Ketvirta, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, tam, kad būtų konstatuotas viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal nurodytą nuostatą, pakanka, kad kūrinys būtų pateiktas visuomenei tokiu būdu, kad ją sudarantiems asmenims jis būtų prieinamas (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 43 punktą). Vadinasi, neturi reikšmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad televizorius buvo įjungusi ne pati Citadines, o šios bendrovės valdomo viešbučio klientai.
52 Penkta, kiek tai susiję su šio sprendimo 40 punkte nurodytu komerciniu paskelbimo pobūdžiu, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog veiksmas, kuriuo viešbučio valdytojas savo klientams suteikia prieigą prie transliuojamo kūrinio, yra papildoma paslauga, turinti įtakos viešbučio lygiui, o kartu ir jo kambarių nuomos kainai, todėl šis veiksmas yra komercinio pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 44 punktą, taip pat 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 44 ir 45 punktus).
53 Galiausiai šešta, negalima pripažinti, kad televizorių įrengimas viešbučio kambariuose ir sporto salėje yra „vien tik fizinių priemonių teikimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamąją dalį.
54 Iš tiesų, kalbant apie viešbučius, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nors vien tik fizinių priemonių teikimas, kurį, be tokio viešbučio, paprastai atlieka televizorius parduodančios ar nuomojančios specializuotos įmonės, savaime nėra paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2001/29, vis dėlto šios priemonės gali techniškai suteikti visuomenei prieigą prie transliuojamų kūrinių. Taigi jeigu per taip įrengtus televizorius šis viešbutis platina transliacijos signalą kambariuose gyvenantiems savo klientams, tai yra viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, nepaisant naudojamos signalo perdavimo technikos (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 46 punktą).
55 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad televizorių įrengimas viešbučio kambariuose ar sporto salėje, kai signalas į juos persiunčiamas šiam viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
televizorių įrengimas viešbučio kambariuose ar sporto salėje, kai signalas į juos persiunčiamas šiam viešbučiui priklausančiu kabeliniu paskirstymo įrenginiu, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
Parašai.