BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. balandžio 19 d.(*)
„ERPF – Kampanijos regionui skirta 2000–2006 regiono veiklos programa (RVP) – Reglamentas (EB) Nr. 1260/1999–32 straipsnio 3 dalies f punktas – Sprendimas neatlikti tarpinių mokėjimų, susijusių su RVP atliekų tvarkymo ir šalinimo priemone – Pažeidimo procedūra prieš Italiją“
Sujungtose bylose T‑99/09 ir T‑308/09
Italijos Respublika, atstovaujama avvocato dello Stato P. Gentili, o byloje T‑99/09 taip pat ir avvocato dello Stato G. Palmieri,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą D. Recchia ir A. Steiblytės,
atsakovę,
dėl prašymų panaikinti 2008 m. gruodžio 22 d., 2009 m. vasario 2 ir 6 d. Komisijos raštuose esančius sprendimus (Nr. 012480, 000841 ir 001059 – byla T‑99/09) ir 2009 m. gegužės 20 d. Komisijos rašte esantį sprendimą (Nr. 004263 – byla T‑308/99), kuriais, remiantis 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), 32 straipsnio 3 dalies f punktu, pripažintos nepriimtinomis Italijos valdžios institucijų paraiškos dėl tarpinių mokėjimų išlaidoms, patirtoms po 2007 m. birželio 29 d. pagal veiklos programos „Kampanija“ 1.7 priemonę, atlyginti,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir S. Frimodt Nielsen,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
Paramos veiklos programai „Kampanija“ patvirtinimo procedūra
1 2000 m. rugpjūčio 8 d. Sprendimu C(2000) 2347 Europos Bendrijų Komisija patvirtino veiklos programą „Kampanija“ (toliau – VP „Kampanija“), kuri yra Bendrijos struktūrinės paramos Italijos regionams, susijusiems su tikslu Nr. 1, dalis. To sprendimo 5 straipsnyje numatyta, kad teisės į išlaidų atlyginimą atsiradimo ir pabaigos datos yra atitinkamai 1999 m. spalio 5 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. Vėliau šis sprendimas buvo kelis kartus iš dalies pakeistas.
2 2001 m. kovo 20 d. Kampanijos regiono vadovas Komisijai atsiuntė „galutinį programos papildymą“.
3 2006 m. gegužės 23 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2006) 2165, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas C(2000) 2347 ir prie kurio pridėta pakeista VP „Kampanija“ redakcija, kurioje aprašoma tos programos 1.7 priemonė (toliau – 1.7 priemonė).
4 2008 m. balandžio 22 d. Italijos valdžios institucijos atsiuntė Komisijai pakeistą programos papildymo redakciją, kurioje iš dalies pakeistas 1.7 priemonės aprašymas; Komisija šią redakciją patvirtino 2008 m. gegužės 30 d. raštu.
5 Galiausiai Komisija Sprendimą C(2000) 2347 iš dalies pakeitė 2009 m. vasario 18 d. Sprendimu C(2009) 1112 galutinis, kuriuo teisės į išlaidų atlyginimą laikotarpis buvo pratęstas iki 2009 m. birželio 30 d.
6 2008 m. balandžio 22 d. Komisijai atsiųstoje VP „Kampanija“ redakcijoje pagalba, susijusi su 1.7 priemone, buvo aprašyta, be kita ko, taip:
„a) Kokybiško kompostavimo įrenginių montavimas ir ekologinių zonų įrengimas
<...>
b) Pagalba sąvartynams, skirtiems po rūšiavimo likusioms atliekoms šalinti, įrengti laikantis saugumo reikalavimų, kaip numatyta Įstatyminio dekreto Nr. 36/03 nuostatose, ir neveikiantiems sąvartynams, kuriems išduoti leidimai, galutinai įrengti ir (arba) rekonstruoti pagal aplinkosaugos reikalavimus, ypač daug dėmesio skiriant jų pritaikymui pagal Įstatyminį dekretą Nr. 36/03.
Vykdant šiuos veiksmus bus finansuojama pagalba sąvartynams, skirtiems po rūšiavimo likusioms atliekoms šalinti, įrengti, laikantis saugumo reikalavimų, kaip numatyta Įstatyminio dekreto Nr. 36/03 nuostatose, pagalba neveikiantiems sąvartynams, kuriems išduoti leidimai, galutinai įrengti ir (arba) rekonstruoti pagal aplinkosaugos reikalavimus, kaip numatyta sektoriniame plane, teikiant pirmenybę (pagal atliekų tvarkymo plano prioritetus) jau egzistuojantiems sąvartynams, ir pagalba teritorijų aplinkos kokybei gerinti, užkasant tam tikro tipo atliekas <...> Sąvartynai turi būti laikomi skirtais tik integraliai atliekų tvarkymo sistemai.
<...>
c) Optimalių zonų sukūrimas ir valdymo bei tvarkymo planų įgyvendinimas (techninė pagalba rengiant planus ir programas, techninės įrangos pirkimas ir pagalba prižiūrint sistemas ir gilinant žinias apie sektorių, personalui skirti žinių atnaujinimo seminarai, bendravimas ir informavimas).
<...>
d) Pagalba asocijuotoms komunoms valdant komunalinių atliekų rūšiavimo sistemą.
Šie veiksmai leis finansuoti asocijuotų komunų pagal iki 2004 m. gruodžio 31 d. prisiimtus teisiškai privalomus įsipareigojimus [įgaliotos komisijos] (tokia forma ir sąlygomis, kaip numatyta Įstatyminiame dekrete Nr. 267/2000) vykdomą techninės įrangos, kurios reikia norint rūšiuoti komunalines ir joms prilyginamas atliekas ir įrengti su tuo susijusias zonas ir surinkimo vietas (surinkimo konteineriai, komposto dėžės, šiukšliadėžės, surinkimo transporto priemonės ir t. t.), pirkimą, siekiant užtikrinti veiksmingą bendradarbiavimą tarp toje pačioje optimalioje zonoje esančių vietos valdžios institucijų galiojančiuose teisės aktuose numatytu būdu ir sąlygomis.
<...>
e) Pagalbos įmonėms, siekiančioms pritaikyti įrenginius, kuriais atliekos perdirbamos į išvestinius produktus (inertinių atliekų, transporto priemonių, patvarių ir didelių daiktų tvarkymas, kokybiškas kompostavimas, plastiko utilizavimas), sistema, remiantis viešąja strategija, skirta utilizavimo veiklai vykdyti ir kokybės normoms gerinti.
<...>
f) Regioniniu lygmeniu – koordinavimas, logistika ir parama tam tikrų kategorijų gamybos atliekų surinkimo ir utilizavimo įmonėms.
Veiksmai apima paramą įmonėms, kurioms vykdant gamybą susidaro tam tikrų kategorijų atliekų ir kurios to nedarydamos negalėtų pasiekti masto ekonomijos, leidžiančios arba palengvinančios šių atliekų utilizavimą, užuot paprasčiausiai jas pašalinus.
<...>
Be to, šie veiksmai apima kadastro, kurio paskirtis atlikti stebėsenos funkciją ir kontroliuoti atliekų kiekį ir kokybę, sukūrimą, koordinuojant pagalbą, kuri kofinansuojama pagal 1.1 priemonę, kaip numatyta galimybės įvykdyti studijoje, nurodytoje 2002 m. balandžio 12 d. DGR (Delibera della Giunta Regionale – Regiono tarybos sprendimas) Nr. 1508, ir galimuose jos pakeitimuose bei papildymuose, taip pat priemones, skirtas informuoti apie rūšiavimą, utilizavimą ir perdirbimą bei skatinti tai daryti. Tie veiksmai apima informavimo apie rūšiavimą, utilizavimą ir perdirbimą kampanijų vykdymą. Šiomis kampanijomis taip pat siekiama palengvinti regioninių planų įgyvendinimo procesą.
<...>
g) Pagalbos schemos, taikomos įmonėms įsirengiant įrenginius, skirtus iš tam tikrų kategorijų gamybos atliekų gaunamiems produktams utilizuoti, ir įrenginius, skirtus energijai išgauti iš atliekų, kurios kitaip nebūtų utilizuojamos.
Šių veiksmų tikslas – skatinti vystyti pramoninę veiklą po rūšiavimo, siekiant sukurti atrinktų dalių ekonominę vertę.
Šiais veiksmais bus finansuojamas įrenginių, skirtų Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 31 ir 33 straipsniuose numatytai atliekų utilizavimo veiklai vykdyti, įrengimas. Konkrečiai kalbant, bus finansuojama utilizavimo veikla, numatyta 1998 m. vasario 5 d. ministro dekreto 1 priedo 1 priedėlyje, išskyrus 14 kategoriją (komunalinės atliekos ir specifinės joms prilyginamos nepavojingos atliekos, kurios gali būti utilizuotos, siekiant [iš atliekų gauti kokybišką kurą]), 16 kategoriją (atliekos, kurios gali būti kompostuojamos) ir 17 kategoriją (atliekos, kurios gali būti utilizuojamos pirolizės ir gazifikacijos metodais), ir 2002 m. birželio 12 d. Ministro dekreto Nr. 161 1 priedo 1 priedėlyje.
<...>“
7 Pagal 1.7 priemonę įgyvendinant pagalbą, kuria siekiama pagerinti ir reklamuoti atliekų rinkimo ir šalinimo sistemą, buvo išleista 93 268 731,59 EUR, kurių 50 %, t. y. 46 634 365,80 EUR, buvo kofinansuojama iš struktūrinių fondų.
Pažeidimo procedūra prieš Italijos Respubliką
8 Vykdydama prieš Italijos Respubliką pradėtą pažeidimo procedūrą 2007/2195, 2007 m. birželio 29 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms nusiuntė oficialų pranešimą, kuriame jas kaltino 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (OL L 114, p. 9) 4 ir 5 straipsnių pažeidimu, motyvuodama tuo, kad Kampanijos regiono atžvilgiu nebuvo priimtos visos reikiamos priemonės, siekiant užtikrinti atliekų šalinimą nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepadarant žalos aplinkai, ir visų pirma tuo, kad nebuvo sukurtas integralus ir tinkamas atliekų šalinimo įrenginių tinklas.
9 2007 m. spalio 23 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms išsiuntė papildomą 2007 m. spalio 17 d. oficialų pranešimą, kuriuo papildomi kaltinimai, kurie yra pažeidimo procedūros dalykas. Šis papildymas susijęs su tuo, kad 1997 m. priimtas Kampanijos regiono atliekų tvarkymo planas esą yra nepakankamai veiksmingas Direktyvos 2006/12 3, 4, 5 ir 7 straipsniuose nurodytiems tikslams pasiekti.
10 2007 m. gruodžio 28 d. patvirtinus naują Kampanijos regiono atliekų tvarkymo planą, 2008 m. vasario 1 d. Komisija pateikė motyvuotą nuomonę, kurioje nurodyta, kad tariamai pažeisti tik Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsniai.
11 Pareiškimu (jis 2008 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas numeriu C‑297/08) Komisija pagal EB 226 straipsnį pareiškė ieškinį ir paprašė Teisingumo Teismo konstatuoti, kad, nepriimdama visų reikiamų priemonių dėl Kampanijos regiono, kad būtų užtikrintas atliekų vertės sukūrimas ir šalinimas nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepadarant žalos aplinkai, visų pirma nesukurdama tinkamo ir integralaus atliekų šalinimo įrenginių tinklo, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsnius.
12 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu Komisija prieš Italiją (C‑297/08, Rink. p. I‑1749) Teisingumo Teismas patenkino šį ieškinį ir, kaip prašė Komisija, konstatavo, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų.
Pažeidimo procedūros įtaka VP „Kampanija“ įgyvendinimui
13 2008 m. kovo 31 d. raštu Nr. 002477 Komisija Italijos valdžios institucijas informavo apie pasekmes, kurias, jos manymu, šio sprendimo 8 punkte minėta pažeidimo procedūra 2007/2195 turės finansavimui pagal 1.7 priemonę įgyvendinant VP „Kampanija“. Atsižvelgdama į tai, kad ši procedūra buvo pradėta, ir į motyvuotos nuomonės turinį, Komisija manė, kad nebegali „atlikti tarpinių mokėjimų, skirtų padengti išlaidoms, susijusioms su VP „Kampanija“ 1.7 priemone“, pagal 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), 32 straipsnio 3 dalį. „VP „Kampanija“ <...> 1.7 priemonės tikslas – „Regioninė atliekų tvarkymo ir šalinimo sistema“, su kuria susijusi pažeidimo procedūra, kurioje nagrinėjamas neveiksmingumas kuriant tinkamą ir integralų atliekų šalinimo įrenginių tinklą <...>“. Anot Komisijos, paaiškėjo, kad „visas atliekų tvarkymas yra nepakankamas, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti tinkamą atliekų surinkimą ir šalinimą, taigi ir į pagal 1.7 priemonę numatytus veiksmus, pavyzdžiui, susijusius su atliekų saugojimo, tvarkymo ir šalinimo įrenginiais, sausos ir drėgnos dalių vertės sukūrimo įrenginiais, į būtinybę užtikrinti ne tik rūšiavimą, bet ir galutinį sąvartynų įrengimą <...>, taip pat parengti sektorinius planus ir programas“. Iš esmės ji priėjo prie išvados, kad nepriimtina yra bet kokia paraiška dėl mokėjimo, kuria prašoma padengti su 1.7 priemone susijusias išlaidas, pateikta po to, kai Kampanijos regionas neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2006/12, kuri įsigaliojo 2006 m. gegužės 17 d. Taigi Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė, pradedant nuo kitos paraiškos dėl mokėjimo, atimti visas išlaidas, patirtas pagal 1.7 priemonę po 2006 m. gegužės 17 d., nebent Italijos Respublika priimtų reikiamas nuostatas „padėčiai“ ištaisyti.
14 2008 m. birželio 9 d. raštu Nr. 0012819 Italijos valdžios institucijos užginčijo Komisijos 2008 m. kovo 31 d. rašte pateiktą vertinimą. Anot jų, paraiškų dėl mokėjimo pagal 1.7 priemonę pripažinimas nepriimtinomis neturi teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nėra tenkinami Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyti kriterijai. Komisija „nenurodė jokios konkrečios Bendrijos teisei prieštaraujančios veiklos ir tik visiškai nekonkretindama paprašė pradėti pažeidimo procedūrą atliekų tvarkymo srityje, tačiau tai neleidžia suprasti, kaip dėl VP „Kampanija“ 1.7 priemonės įgyvendinimo galėjo būti padarytas toks Bendrijos teisės pažeidimas“. Taigi Komisijos pozicija reiškia, kad Italijos Respublikai sankcijos skiriamos „iš anksto ir automatiškai“, neužbaigus pažeidimo procedūros, per kurią turi būti užtikrinta teisė į gynybą ir laikomasi rungimosi principo. Be to, Komisijos vertinimas yra paradoksalus, nes pagalba, kuri finansuojama pagal 1.7 priemonę, buvo skirta būtent problemoms, susijusioms su atliekų rinkimu ir šalinimu Kampanijoje, išspręsti, o jos sustabdymas galėjo tik atitolinti galimybę įveikti esamą krizę. Todėl Italijos valdžios institucijos paprašė Komisijos persvarstyti savo poziciją, išdėstytą 2008 m. kovo 31 d. rašte.
15 2008 m. spalio 20 d. raštu „Kampanijos regiono atliekų tvarkymo plano strateginė įtakos studija“ Komisija Italijos valdžios institucijas informavo apie savo susirūpinimą, susijusį su 2007 m. gruodžio 28 d. priimtu Kampanijos regiono atliekų tvarkymo planu. Komisija iš esmės paprašė, kad minėtos institucijos atnaujintų šį planą atsižvelgdamos į neseniai priimtas teisės nuostatas ir parengtų strateginę įtakos studiją. Kiek tai susiję su atitinkamo plano atnaujinimu, Komisija paprašė įtraukti priemones, leidžiančias įgyvendinti įprastą palaikomąjį atliekų tvarkymą, kuris galėtų pakeisti faktinį skubų tvarkymą. Galiausiai Komisija priminė, kad dėl vykdomos pažeidimo procedūros 2007/2195 paraiškos dėl tarpinių mokėjimų, susijusios su 1.7 priemone, nebebus priimamos.
16 2008 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 012480 „2000–2006 m. RVP „Kampanija“ (CCI Nr. 1999 IT 16 1 PO 007). Pažeidimo procedūros 2007/2195 pasekmės atliekų tvarkymui Kampanijoje“ Komisija atsakė į 2008 m. birželio 9 d. Italijos valdžios institucijų raštą ir pakartojo savo poziciją, išdėstytą 2008 m. kovo 31 d. rašte. Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalis esą yra nagrinėjamu atveju reikšmingas teisinis pagrindas, nes tarpinių mokėjimų priimtinumui taikomos kelios sąlygos, tarp kurių yra „Komisijos sprendimo pradėti pažeidimo procedūrą pagal [EB] 226 straipsnį nebuvimas“. Be to, Komisija pažymėjo, kad pažeidimo procedūra 2007/2195 ginčijama visa Kampanijos atliekų tvarkymo sistema, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsnius. Ji taip pat priminė savo susirūpinimą ir nuogąstavimus, išdėstytus 2008 m. spalio 20 d. rašte. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad nebuvo „pakankamų garantijų, kad bus tinkamai įgyvendinta veikla, kurią kofinansuoja ERPF pagal 1.7 priemonę ir kuri, atsižvelgiant į patį priemonės formulavimą, susijusi su visa regionine atliekų tvarkymo ir šalinimo sistema, kurios veiksmingumas ir tinkamumas yra [nagrinėjamos] pažeidimo procedūros dalykas“. Galiausiai Komisija pažymėjo, kad data, nuo kurios, jos manymu, su 1.7 priemone susijusios išlaidos neatlygintinos, yra 2007 m. birželio 29 d., o ne 2006 m. gegužės 17 d.
17 2009 m. vasario 2 d. raštu Nr. 000841 „Komisijos kompensuojamos sumos, kurių neprašoma“ Komisija, pateikdama nuorodą į 2008 m. kovo 31 d. ir gruodžio 22 d. raštus, 2008 m. lapkričio 18 d. Italijos valdžios institucijų paraišką dėl mokėjimo pripažino nepriimtina, kiek į ją buvo įtrauktos 12 700 931,62 EUR išlaidos, patirtos pagal 1.7 priemonę po 2006 m. gegužės 17 d., ir motyvavo tuo, kad atitinkami veiksmai susiję su pažeidimo procedūra 2007/2195. Vis dėlto Komisija nurodė, kad sprendimą pradėti minėtą pažeidimo procedūrą Italijos Respublikai ji nusiuntė 2007 m. birželio 29 d. Todėl, kaip pažymėta 2008 m. gruodžio 22 d. rašte, data, nuo kurios, Komisijos manymu, pagal 1.7 priemonę patirtos išlaidos neatlygintinos, yra 2007 m. birželio 29 d., o ne 2006 m. gegužės 17 d. Galiausiai tuo atveju, jeigu tai lemtų „teigiamą 12 700 931,62 EUR saldą“, Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų į jį atsižvelgti pateikiant kitą paraišką dėl mokėjimo.
18 2009 m. sausio 14 d. Italijos valdžios institucijos pateikė naują mokėjimo paraišką dėl, be kita ko, 18 544 968,76 EUR išlaidų, patirtų pagal 1.7 priemonę.
19 2009 m. vasario 6 d. rašte Nr. 001059 „Paraiškos dėl mokėjimo ir prašymų pateikti informaciją, susijusią su finansinėmis korekcijomis pagal Reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnį, nagrinėjimo nutraukimas“ Komisija pakartojo, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 16 ir 17 punktuose, data, nuo kurios, jos manymu, su 1.7 priemone susijusios išlaidos neatlygintinos, yra 2007 m. birželio 29 d., o ne 2006 m. gegužės 17 d. Tuo atveju, jei tai lemtų „18 544 968,76 EUR sumos pakeitimą“, Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė ištaisyti atitinkamą paraišką dėl mokėjimo.
20 Italijos valdžios institucijoms skirtame 2009 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 004263 „Komisijos kompensuojamos sumos, kurių neprašoma“ Komisija, pateikusi nuorodą į savo 2008 m. kovo 31 d. ir gruodžio 22 d. raštus, dar kartą pažymėjo, kad 18 544 968,76 EUR suma, susijusi su išlaidomis, patirtomis po 2006 m. gegužės 17 d. pagal 1.7 priemonę, ir skirta regioninei atliekų tvarkymo ir šalinimo sistemai, neatlygintina. Kadangi byla T‑99/09 Bendrajame Teisme dar neišnagrinėta, Komisija šios sumos neįtraukė į šią paraišką dėl mokėjimo. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta 2009 m. vasario 6 d. rašte, data, nuo kurios, Komisijos manymu, pagal 1.7 priemonę patirtos išlaidos neatlygintinos, yra 2007 m. birželio 29 d., o ne 2006 m. gegužės 17 d. Tuo atveju, jei tai lemtų „18 544 968,76 EUR sumos pakeitimą“, Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė tai nurodyti kitoje paraiškoje dėl tarpinio mokėjimo.
21 2008 m. gruodžio 22 d., 2009 m. vasario 2 ir 6 d., taip pat 2009 m. gegužės 20 d. Komisijos raštai (žr. šio sprendimo 16–20 punktus) toliau kartu vadinami ginčijamais aktais.
Procesas ir šalių reikalavimai
22 2009 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Italijos Respublika pareiškė ieškinį dėl 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2009 m. vasario 2 ir 6 d. raštuose esančių sprendimų; šis ieškinys užregistruotas numeriu T‑99/09.
23 2009 m. birželio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Italijos Respublika pareiškė ieškinį dėl 2009 m. gegužės 20 d. rašte esančio sprendimo; šis ieškinys užregistruotas numeriu T‑308/09.
24 2009 m. rugpjūčio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Komisija paprašė sustabdyti bylos T‑308/09 nagrinėjimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 77 straipsnio d punktą, kol šis teismas priims sprendimą byloje T‑99/09, kurioje dauguma nurodytų pagrindų yra identiški nurodytiesiems byloje T‑308/09. Jei šis prašymas nebūtų patenkintas, Komisija, remdamasi Procedūros reglamento 50 straipsnio 1 dalimi, prašo sujungti bylas T‑99/09 ir T‑308/09, kad bendrai būtų vykdoma žodinė proceso dalis.
25 2009 m. rugsėjo 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Italijos Respublika prieštaravo tam, kad prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą būtų patenkintas, tačiau sutiko, kad abi bylos būtų sujungtos, kad bendrai būtų vykdoma žodinė proceso dalis.
26 Remdamasi savo reikalavimais bylose T‑99/09 ir T‑308/09 Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamus aktus.
27 Remdamasi savo reikalavimais bylose T‑99/09 ir T‑308/09 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
28 Atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
29 Kadangi vienas teisėjų kolegijos narys negalėjo vykdyti savo pareigų, Bendrojo Teismo pirmininkas pagal Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį vietoj trūkstamo teisėjo į kolegiją paskyrė kitą teisėją.
30 Pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus ir raštu atsakyti į klausimus. Šalys šias proceso organizavimo priemones įvykdė per nustatytus terminus.
31 Šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus buvo išklausyti per 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdį. Per posėdį pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 50 straipsnio 1 dalimi, išklausęs šalis, nutarė sujungti bylas T‑99/09 ir T‑308/09, kad būtų bendrai priimamas galutinis sprendimas; apie tai buvo pažymėta posėdžio protokole.
Dėl teisės
Ieškinio pagrindų, kuriais remiamasi bylose T‑99/09 ir T‑308/09, santrauka
32 Pirmuoju ieškinio pagrindu, kuriuo remiamasi bylose T‑99/09 ir T‑308/09, Italijos Respublika kaltina Komisiją pažeidus Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktą. Antruoju pagrindu, nurodytu bylose T‑99/09 ir T‑308/09, Italijos Respublika kaltina Komisiją pažeidus Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktą bei 3 dalies antrą pastraipą ir iškraipius faktines aplinkybes. Trečiuoju pagrindu, kuriuo remiamasi bylose T‑99/09 ir T‑308/09, Italijos Respublika teigia, kad buvo pažeistas Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktas bei 3 dalies antra pastraipa ir buvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Ketvirtuoju pagrindu, nurodytu bylose T‑99/09 ir T‑308/09, Italijos Respublika teigia, kad buvo pažeistas Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktas, 3 dalies antra pastraipa, 39 straipsnio 2 ir 3 dalys ir rungimosi principas, taip pat buvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Penktuoju pagrindu, kuriuo remiamasi bylose T‑99/09 ir T‑308/09, Italijos Respublika teigia, kad nebuvo nurodyti motyvai pagal EB 253 straipsnį. Šeštuoju pagrindu, nurodytu byloje T‑308/09, Italijos Respublika kaltina Komisiją pažeidus Reglamento Nr. 1260/1999 32 ir 39 straipsnius. Septintuoju pagrindu, nurodytu byloje T‑308/09, Italijos Respublika teigia, kad buvo pažeistas EB 230 straipsnis.
33 Kadangi keturi pirmi pagrindai yra beveik tapatūs, nes jie grindžiami kaltinimu, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktą, šį kaltinimą reikia išnagrinėti pirmiausiai.
Dėl tariamo antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, pažeidimo
Pirminės pastabos
34 Pateikdama pirmąjį pagrindą Italijos Respublika kaltina Komisiją pažeidus Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktą, kuriuo ji grindė savo poziciją ginčijamuose aktuose. Remiantis šia nuostata, paraiška dėl mokėjimo gali būti pripažinta nepriimtina tik dviem atvejais, įskaitant atvejį, kai Komisija nusprendė pradėti pažeidimo procedūrą „dėl priemonės (‑ių), kuri yra minėtos paraiškos objektas“ (toliau – antroji sąlyga). Taigi konkretus pažeidimo procedūros dalykas esą turi tiksliai sutapti su paraiškos dėl mokėjimo dalyku. Anot Italijos Respublikos, atsižvelgiant į sąvokų „priemonė“ ir „veikla“ apibrėžtis, pateiktas Reglamento Nr. 1260/1999 9 straipsnio j ir k punktuose, pažeidimo procedūra yra pradėta „dėl“ „priemonės“, kai Komisijos nurodytą Sąjungos teisės pažeidimą sudaro būtent tai, kad konkreti priemonė priimta tokiu būdu, kuris laikomas prieštaraujančiu Sąjungos teisei, arba tai, kad tokia priemonė įgyvendinama ją arba Sąjungos teisę pažeidžiančiais veiksmais. Taigi Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto, kuriuo siekiama išvengti situacijos, kai iš struktūrinių fondų kartu finansuojami Sąjungos teisę pažeidžiantys veiksmai, tinkamas taikymas reiškia, kad visų pirma turi būti nustatytos priemonės ir veiksmai, kurie yra paraiškos dėl mokėjimo dalykas, paskui turi būti patikrinta, ar jų įgyvendinimas yra Komisijos pradėtos pažeidimo procedūros dalykas. Nagrinėjamu atveju Komisija esą šio požiūrio logiką apvertė aukštyn kojomis.
35 Ginčijamuose aktuose, priešingai pirma išdėstytiems reikalavimams, Komisija esą neatsižvelgė į specifinį santykį tarp paraiškos dėl mokėjimo dalyko ir pažeidimo, kuriuo kaltinama, dalyko ar net jų identiškumą. Tokį požiūrį patvirtina minėtuose aktuose pateikta bendra nuoroda į motyvuotos nuomonės dalyką, t. y. „atliekų tvarkymo sistemos integralumą“, ir paraiškų dėl mokėjimo dalyką, t. y. „ERPF kofinansuojamą veiklą, <...>, kuri <...> susijusi su regioninės atliekų tvarkymo ir šalinimo sistemos integralumu“. Prašant tarpinių mokėjimų esą buvo siekiama būtent pagerinti atliekų rūšiavimą ir jų utilizavimą, o tai yra objektyviu ir funkciniu požiūriu labai skirtingi pažeidimo procedūroje minimo bendro nerūšiuotų atliekų šalinimo į sąvartyną etapai.
36 Antruoju pagrindu Italijos Respublika teigia, kad byla, užregistruota numeriu C‑297/08, iš esmės buvo susijusi su įsipareigojimų dėl atliekų šalinimo tinklo nevykdymu. Savo ieškinio dėl įsipareigojimų nevykdymo 86, 87 ir 90 punktuose Komisija kritikavo galutinio atliekų šalinimo situaciją, kai, nesant tokio tinklo, negali būti sukurta atliekų vertė ar jos negali būti perdirbtos, ir teigė, kad nebuvo reikiamos struktūros (krosnių atliekoms deginti, sąvartynų) šio atliekų „tvarkymo ciklo“ etapui įgyvendinti pagal Direktyvą 2006/12. Tačiau kiti šio „tvarkymo ciklo“ etapai ir kitos atliekų tvarkymo procedūros (ne galutinis šalinimas), pavyzdžiui, įvairios atliekų utilizavimo procedūros, taikomos jas išrūšiavus, ir šio rūšiavimo organizavimas esą akivaizdžiai nebuvo konkretus procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo dalykas, kaip tai matyti iš to ieškinio 48 ir 49 punktų. Atsižvelgdama į tai, kad 2007 m. gruodžio 28 d. buvo priimtas naujas Kampanijos regiono atliekų tvarkymo planas, Komisija nemanė, jog kaltinimus šiuo atžvilgiu reikia palaikyti. Tačiau 1.7 priemonė ir įgyvendinant projektus vykdoma veikla, kurią ši priemonė apima, buvo susijusios būtent su atliekų utilizavimo etapu ir prieš jį einančiu rūšiavimo etapu. Konkrečiai kalbant, 2008 m. gruodžio 22 d. rašte esą klaidingai remiamasi 2008 m. vasario 1 d. motyvuota nuomone ir Italijos Respublika kaltinama tuo, kad „nesukūrusi tinkamo ir integralaus atliekų šalinimo įrenginių tinklo ir neparengusi tinkamo ir veiksmingo atliekų tvarkymo plano, kuriuo būtų siekiama [minėtos] direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nurodytų tikslų“, pažeidė Direktyvą 2006/12, nes pati Komisija atsiėmė kaltinimą, susijusį su bendrojo atliekų tvarkymo plano nebuvimu, ir kritikavo tik galutinio šalinimo įrenginių netinkamumą.
37 Dublike Italijos Respublika ginčija tai, kad pažeidimo procedūros dalykas ir paraiškų dėl mokėjimo dalykas objektyviai sutampa, nes ši tariama sutaptis susijusi nebent tik su utilizavimu, tačiau ne su atliekų rūšiavimu, kuris yra pagrindinis 1.7 priemonės dalykas. Tai reiškia, kad ginčijamuose aktuose mažų mažiausiai „peržengiamos ribos“, kai nepriimtinomis pripažįstamos visos šia priemone pagrįstos paraiškos dėl mokėjimo. Šiuo klausimu Italijos Respublika papildomai remiasi nauju ieškinio pagrindu, susijusiu su proporcingumo principo pažeidimu. Ji teigia, kad akivaizdžiai neproporcinga neatlygintinomis pripažinti visas išlaidas, susijusias su atliekų rūšiavimo, kompostavimo ir utilizavimo priemone, dėl to, kad pradėta pažeidimo procedūra, kurioje papildomai nagrinėjamas nebent tik utilizavimas. Anot Italijos Respublikos, pažeidimo procedūra iš tikrųjų nebuvo susijusi netgi su atliekų utilizavimu, nes jis minimas tik motyvuotos nuomonės ir pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo „reikalavimuose“. Tačiau minėtos motyvuotos nuomonės ir ieškinio motyvuose apie šį utilizavimą nekalbama ir akivaizdu, kad pažeidimo procedūros dalykas buvo susijęs tik su nerūšiuotų atliekų šalinimu bendruose sąvartynuose. Iš pradžių utilizavimas buvo įtrauktas į pažeidimo procedūros dalyką, tačiau paskui pačios Komisijos iniciatyva jis buvo galutinai pašalintas.
38 Trečiuoju ieškinio pagrindu Italijos Respublika iš esmės teigia, kad 2008 m. gruodžio 22 d. raštu Komisija siekė papildyti savo kaltinimus ir sustiprinti argumentą, susijusį su tariamu ryšiu tarp ieškinio dėl panaikinimo dalyko ir paraiškų dėl mokėjimo dalyko, kai pateikė nuorodą į 2008 m. spalio 20 d. rašte išreikštą „susirūpinimą“ dėl 2007 m. gruodžio 28 d. Kampanijos regiono atliekų tvarkymo plano ir pažymėjo, be kita ko, kad nesant tinkamo regioninio atliekų tvarkymo plano nėra pakankamai garantijų dėl tinkamo veiklos, kurią pagal 1.7 priemonę kofinansuoja ERPF, vykdymo. Tačiau ši 2007 m. gruodžio 28 d. Kampanijos regiono atliekų tvarkymo plano kritika esą nebuvo pažeidimo procedūros, kuri pagrįsta 2008 m. kovo 1 d. situacija, nors nagrinėjamos teisės nuostatos buvo priimtos 2008 m. gegužės 23 d., dalykas. Atvirkščiai, priėmus minėtą planą, Komisija iš ieškinio dėl panaikinimo pašalino visus kaltinimus, susijusius su atliekų tvarkymo planavimu, visų pirma kiek tai susiję su rūšiavimu, perdirbimu ir utilizavimu. Tuo remdamasi Italijos Respublika daro išvadą, kad Komisija neturėjo teisės paraiškų dėl mokėjimo pripažinti nepriimtinomis dėl nurodytų motyvų, remdamasi Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktu bei 3 dalies antra pastraipa, nes jos nepaskatino pradėti pažeidimo procedūros.
39 Ketvirtuoju pagrindu Italijos Respublika iš esmės teigia, kad paraiškų dėl mokėjimo pripažinimas nepriimtinomis motyvuojant tuo, kad „nėra pakankamai garantijų dėl tinkamo veiklos, kurią pagal 1.7 priemonę kofinansuoja ERPF, vykdymo“, neatitinka antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, ir kad jis galėjo būti pagrįstas nebent pirmąja sąlyga, numatyta nagrinėjamoje nuostatoje, t. y. mokėjimų sustabdymu pagal to reglamento 39 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju Komisija apėjo rungimosi procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnio 2 dalyje, kad pasiektų rezultatą, atitinkantį sustabdymą, kaip tai suprantama pagal to reglamento 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto pirmąją sąlygą. Taip ji ne tik pažeidė šias nuostatas ir rungimosi principą pakenkdama Italijos Respublikai, kuri neturėjo galimybės pateikti savo pastabų dėl sustabdymo motyvų ir pasiekti susitarimo, kuris leistų visiškai arba iš dalies juos įveikti, bet ir apėjo Reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, pagal kurią ji būtų turėjusi per tris mėnesius priimti motyvuotą galutinį sprendimą, o to nepadariusi netektų teisės sustabdyti mokėjimų.
40 Komisija ginčija Italijos Respublikos argumentus, kuriais grindžiami visi šie ieškinio pagrindai.
41 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad minėti pagrindai iš principo grindžiami prielaida, jog Komisija nagrinėjamu atveju nesilaikė antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taikymo kriterijų. Todėl reikia išnagrinėti, pirma, ar ginčijami aktai grindžiami klaidingu šių kriterijų aiškinimu ir, antra, ar Komisija nagrinėjamu atveju juos tinkamai pritaikė.
Dėl antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taikymo kriterijų apimties
42 Siekiant išnagrinėti kaltinimų, kuriuos Italijos Respublika nurodo pateikdama pirmąjį–ketvirtąjį ieškinio pagrindus, pagrįstumą, reikia atlikti antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, pažodinį, kontekstinį, teleologinį ir istorinį aiškinimą, nes toks metodas pripažįstamas nusistovėjusioje teismo praktikoje (pagal analogiją žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimus: 2002 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Lagardère ir Canal+ prieš Komisiją, T‑251/00, Rink. p. II‑4825, 72–83 punktus ir 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 41–60 punktus). Nagrinėjamoje nuostatoje, be kita ko, numatyta:
„Tarpiniais mokėjimais Komisija kompensuoja išlaidas, kurias iš tikrųjų apmokėjo fondai ir patvirtino mokėjimo institucija. Tokie mokėjimai atliekami kiekvienai pagalbai ir apskaičiuojami toms priemonėms, kurios nurodytos programos priedo finansavimo plane. Jiems taikomos šios sąlygos:
<...>
f) nebuvo priimtas sprendimas sustabdyti mokėjimus pagal 39 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą ir Komisija nepriėmė jokio sprendimo taikyti pažeidimo atvejais taikytiną tvarką, kuri nustatyta [EB] 226 straipsnyje dėl priemonės (-ių), kuri yra minėtos paraiškos objektas.
Komisija nedelsdama informuoja valstybę narę ir mokėjimo instituciją tuo atveju, jeigu nėra įvykdyta viena iš šių sąlygų ir todėl paraiška dėl mokėjimo yra nepriimtina, o jos imasi reikalingų veiksmų padėčiai ištaisyti.“
43 Taigi Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa Komisijai leidžiama atlikti tarpinius mokėjimus, kad būtų kompensuotos fondų išlaidos, atitinkančios toje nuostatoje numatytas teigiamas ir neigiamas teisės į kompensavimą atsiradimo sąlygas. Remiantis šios nuostatos antru sakiniu, tokie mokėjimai „atliekami kiekvienai pagalbai ir apskaičiuojami toms priemonėms, kurios nurodytos programos priedo finansavimo plane“. Be to, antrojoje sąlygoje, numatytoje to paties reglamento 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, kaip neigiama teisės į kompensavimą atsiradimo sąlyga nurodyta tai, kad „Komisija nepriėmė jokio sprendimo taikyti pažeidimo atvejais taikytiną tvarką, kuri nustatyta [EB] 226 straipsnyje dėl priemonės (‑ių), kuri yra minėtos paraiškos [dėl kompensavimo ir (arba) mokėjimo] objektas“.
44 Kalbant apie teisinį kontekstą, prie kurio priskiriamos šios nuostatos, reikia pažymėti, kad sąvokos „priemonė“ apimtis plačiau išaiškinta teisine apibrėžtimi, pateikta Reglamento Nr. 1260/1999 9 straipsnio j punkte; ši priemonė – tai „priemonė prioritetui įgyvendinti per kelerius metus, kuri leidžia finansuoti veiklą“. Sąvoka „veikla“ savo ruožtu apibrėžta 9 straipsnio k punkte – tai „bet kuris projektas ar bet kuri priemonė, kurią įgyvendina galutiniai pagalbos gavėjai“. Galiausiai sąvoka „pagalba“, apibrėžta 9 straipsnio e punkte, susijusi su įvairiais „fondų teikiamos pagalbos būdais“.
45 Darytina išvada, kad sąvoka „priemonė“ yra bendro pobūdžio, susijusio su strateginiu prioritetu, kuris apibrėžiamas kaip „prioritetas“, kurį ja padedama įgyvendinti per kelerius metus sudarant galimybę finansuoti „veiklą“. Kadangi tokia „priemonė“ gali apimti įvairaus pobūdžio „veiklą“, sąvoka „priemonė“ yra platesnės apimties nei sąvoka „veikla“, kuri reiškia projektus arba veiksmus, kuriems gali būti skirta pagalba iš fondų. Toks sąvokos „priemonė“ apimties aiškinimas atitinka 1.7 priemonės turinio aiškinimą; 1.7 priemonė taip pat apima įvairią veiklą ir pagalbą, skirtą tam tikriems tikslams ar potiksliams pasiekti įgyvendinant atliekų tvarkymo sistemą Kampanijoje (žr., be kita ko, šio sprendimo 6 punktą).
46 Todėl, kad būtų galima padaryti išvadą, jog paraiška dėl mokėjimo yra nepriimtina, pagal antrąją sąlygą, numatytą Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, reikalaujama palyginti Komisijos pradėtos pažeidimo procedūros dalyką su „priemonės (-ių)“ (ne „veiklos“), „kuri [(kurios)] yra minėtos paraiškos objektas“, dalyku. Taigi negalima sutikti su Italijos Respublikos argumentu, kad reikia palyginti pažeidimo procedūros dalyką ar net įvairius per ją pareikštus kaltinimus su „veikla“, kuri yra nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalykas. Taip pat nepagrįstas yra jos argumentas, kad, atsižvelgiant į sąvokos „priemonė“ teisinę apibrėžtį, atlikdama tokį palyginimą Komisija turi būtinai žinoti ir į savo vertinimą įtraukti konkrečią „veiklą“, kurią apima nagrinėjama „priemonė“. Vien tai, kad paraiška dėl mokėjimo gali būti susijusi su įvairaus pobūdžio konkrečia veikla, vykdoma pagal (kelerių metų) priemonę, nagrinėjamu atveju – 1.7 priemonę, neleidžia aiškios ir tikslios Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte numatytos antrosios sąlygos formuluotės contra legem aiškinti taip, kad privaloma atlikti tokį palyginimą, atsižvelgiant į kiekvienos įvairaus pobūdžio veiklos dalyką, o ne į nagrinėjamą „priemonę“ ir (arba) „priemones“. Galiausiai, priešingai, nei teigia Italijos Respublika, frazė „dėl priemonės <...>, kuri yra <...> paraiškos [dėl mokėjimo] objektas“, kurią atitinka šios nuostatos redakcija kitomis nei italų kalbomis, taip pat reiškia ne specifinio santykio ar tobulos sutapties, o paprasto santykio su minėta priemone ar minėtomis priemonėmis arba bendros nuorodos į ją (jas) reikalavimą
47 Be to, konteksto požiūriu pirma pateiktą vertinimą patvirtina tiek Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos antras sakinys, tiek 18 straipsnio 2 dalies b ir c punktai. Remiantis to reglamento 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos antru sakiniu, tarpiniai mokėjimai, kurie turi būti atliekami atsakant į konkrečią paraišką dėl išlaidų kompensavimo, „apskaičiuojami toms priemonėms, kurios nurodytos programos priedo finansavimo plane“, o ne šioms priemonėms priklausančios „veiklos“ lygmeniu. Šis aiškinimas atitinka principą, pagal kurį to reglamento 18 straipsnio 2 dalies c punkte paminėtas preliminarus finansavimo planas, susijęs su „prioritetu“, gali būti grindžiamas tik atitinkamų priemonių aprašymu, nors „veiklai“ toks reikalavimas netaikomas. Remiantis Reglamento Nr. 1260/1999 18 straipsnio 2 dalies b punktu, „kiekvienoje veiklos programoje <...> trumpai aprašytos priemonės, kuriomis ketinama įgyvendinti prioritetus“. Tai reiškia, kad jei teisės aktų leidėjas nereikalavo patikslinti, kokios apimties yra minėtos „priemonės“, kurias vieninteles reikia palyginti su pažeidimo procedūros dalyku pagal Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte numatytą antrąją sąlygą, toks reikalavimas patikslinti juo labiau netaikomas įvairaus pobūdžio „veiklai“, kurią apima tokia „priemonė“. Galiausiai Reglamento Nr. 1260/1999 31 straipsnio 2 dalies antra pastraipa negali paneigti tokio vertinimo, nes, kaip matyti ir iš to reglamento 31 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos, Bendrijos biudžetinis įsipareigojimas yra susijęs ne su sąvoka „veikla“, bet veikiau su sąvoka „pagalba“.
48 Tokiomis aplinkybėmis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą Nr. 1260/1999 (OL L 210, p. 25) 86 straipsnio 1 dalies d punktas nėra reikšmingas. Ši nauja nuostata, kuri pakeičia antrąją sąlygą, numatytą Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, negalioja atgaline data, todėl nagrinėjamu atveju netaikoma ir nėra reikšminga sprendžiant šį ginčą. Taigi joje įtvirtinta neigiama teisės į kompensavimą atsiradimo sąlyga, pagal kurią „Komisija atlieka tarpinį mokėjimą, jei yra [įvykdyta sąlyga, kad] Komisija nėra pateikusi pagrįstos nuomonės dėl pažeidimo pagal [EB] 226 straipsnį veiksmo (‑ų), dėl kurio (‑ių) atitinkamoje mokėjimo paraiškoje deklaruojamos išlaidos, atžvilgiu“, negali turėti įtakos aiškinant ankstesnę nuostatą. Be to, dėl išsamumo reikia pažymėti, kad, pirma, šioje naujoje nuostatoje pateikiamas ankstesnėje nuostatoje nenumatytas patikslinimas, tačiau Komisija savo 2004 m. liepos 14 d. pradiniame pasiūlyme (COM(2004) 492 galutinis), kuris iš esmės buvo perkeltas į galutinai parengtą reglamentą, šiuo klausimu motyvų nepateikė ir, antra, Reglamente Nr. 1083/2006 visiškai neliko sąvokos „priemonė“ – jo 2 straipsnyje apibrėžiamos tik sąvokos „prioritetinė kryptis“ („vienas iš veiksmų programoje nustatytos strategijos prioritetų, kurį sudaro susiję veiksmai, turintys konkrečius kiekybiškai įvertinamus tikslus“) ir „veiksmas“ [„veikla“] („projektas arba keli projektai, <...> [siekiant] prioritetinės krypties, su kuria tas projektas ar keli projektai susiję, [tikslų]“, ir ryšys tarp šių dviejų sąvokų. Šiame naujame teisės akte sąvoka „veiksmas“ [„veikla“] pakeičia tiek sąvoką „priemonė“, tiek sąvoką „veikla“, kaip jos suprantamos pagal ankstesnį Reglamentą Nr. 1260/1999, ir yra tiesiogiai susijusi su sąvoka „prioritetinė kryptis“. Šiomis aplinkybėmis Italijos Respublika negali Reglamentu Nr. 1083/2006 grįsti argumento, kad paremtų pagrindinį savo teiginį, susijusį su reikalavimu, kad sutaptų pažeidimo procedūros dalykas ir veikla, su kuria susijusios paraiškos dėl mokėjimo, kurios pripažintos nepriimtinomis.
49 Todėl Italijos Respublikos argumentas dėl specifinio santykio tarp pažeidimo procedūros dalyko ir veiklos, su kuria susijusi paraiška dėl mokėjimo, dalyko egzistavimo turi būti atmestas. Juo labiau negalima sutikti su jos argumentu, kad pagal antrąją sąlygą, numatytą Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, reikalaujama, kad tobulai sutaptų arba būtų identiški veikla (nesvarbu, ar tai yra projektai, ar veiksmai), kuri yra nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalykas, ir kaltinimai, kuriuos Komisija pateikė per pažeidimo procedūrą 2007/2195. Vis dėlto Komisija turi įrodyti pakankamai tiesioginį ryšį tarp, viena vertus, atitinkamos „priemonės“, nagrinėjamu atveju – 1.7 priemonės, ir, kita vertus, pažeidimo procedūros 2007/2195 dalyko; tai yra reikalavimas, kurio reikšmingumą per teismo posėdį šalys galiausiai pripažino.
50 Šie svarstymai atitinka reikšmingų Reglamento Nr. 1260/1999 nuostatų tikslą. Žinoma, nors, kaip teigia Italijos Respublika, antrąja sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, siekiama išvengti situacijos, kai iš struktūrinių fondų finansuojama valstybių narių veikla pažeidžiant Sąjungos teisę, vis dėlto tuo remiantis negalima daryti išvados, kad kartu kylantis nepriimtinų Bendrijos nuostolių pavojus turi būti priskirtas būtent konkrečios veiklos (projektų ar veiksmų), kuri yra paraiškos dėl mokėjimo dalykas, neteisėtumui ar neteisėtam vykdymui ar kad Komisija privalo įrodyti, jog šis pavojus konkrečiai ir tiesiogiai kyla iš tokios neteisėtos veiklos, ginčijamos per pažeidimo procedūrą. Toks siauras aiškinimas padarytų mažiau veiksmingas nagrinėjamas nuostatas, kuriomis Komisijai suteikiama teisė tik laikinai sustabdyti mokėjimus pagal finansinius struktūrinių fondų įsipareigojimus, prisiimtus pagal tam tikrą veiklos programą, kai ši institucija susiduria su pagalbą gaunančios valstybės narės tariamai daromu Sąjungos teisės pažeidimu, turinčiu pakankamai tiesioginį ryšį su priemone, kuri yra numatomo finansavimo dalykas, kol Teisingumo Teismas minėto pažeidimo konstatavimą savo sprendimu galutinai patvirtins arba atmes.
51 Priešingai, nei teigia Italijos Respublika, šio vertinimo taip pat nepaneigia pirmoji sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, kurioje analogiškai numatyta Komisijos galimybė sustabdyti tarpinius mokėjimus, taikant sustabdymo procedūrą pagal to reglamento 39 straipsnio 2 dalį, t. y. ne pagal pažeidimo procedūrą. Be to, kad pirmojoje sąlygoje, numatytoje Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taip pat neminima sąvoka „veikla“, šioje nuostatoje, kaip ir antrojoje sąlygoje, numatytas reikalavimas: „nebuvo priimtas sprendimas sustabdyti mokėjimus“ dėl „priemonės (‑ių), kuri yra <...> paraiškos [dėl mokėjimo] objektas“. Todėl ši pirmoji sąlyga taip pat turi būti aiškinama, kaip išdėstyta šio sprendimo 43 ir paskesniuose punktuose, ir konkrečiai neįrodo, kad reikia nustatyti specifinį ryšį su tam tikra „veikla“. Galiausiai iš abiejų Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte numatytų sąlygų formuluotės aiškiai matyti, kad Komisijai pakanka remtis viena iš jų, kad ji galėtų laikinai atsisakyti atlikti tarpinius mokėjimus.
52 Kalbant apie Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto priėmimo istoriją, reikia pažymėti, kad Komisijos pateiktame teisės akto pasiūlyme, susijusiame su bendrosiomis nuostatomis dėl struktūrinių fondų (OL C 176, 1998, p. 1), buvo 31 straipsnio 3 dalies antros pastraipos f punktas, kuriame įtvirtintos dvi sąlygos, kurių antroji suformuluota taip: „Komisijos sprendimo pagal Sutarties 169 straipsnį pradėti pažeidimo procedūrą, susijusią su pagalba ir atitinkamomis priemonėmis, nebuvimas“. Tai, kad vėliau per teisėkūros procedūrą nuoroda į konkretesnę sąvoką „pagalba“ buvo panaikinta, a contrario rodo, jog teisės aktų leidėjas galiausiai apsiribojo reikalavimu, kad egzistuotų pakankamai tiesioginis ryšys tarp, viena vertus, pažeidimo procedūros dalyko ir, kita vertus, priemonės arba „priemonių, su kuriomis susijusi“ atitinkama paraiška dėl mokėjimo, kurių pasiūlytos teisinės apibrėžtys atitinka galiausiai įtvirtintas Reglamento Nr. 1260/1999 9 straipsnyje.
53 Taigi reikšmingų nuostatų formuluotė, teisinis kontekstas, tikslas ir priėmimo istorija aiškiai rodo, kad, atsižvelgiant į vykdomą pažeidimo procedūrą, tarpinių mokėjimų pripažinimui nepriimtinais pateisinti Komisijai pakanka, kad šios procedūros tikslas turi pakankamai tiesioginį ryšį su „priemone“, kuriai priklauso „veikla“, dėl kurios pateiktos atitinkamos paraiškos dėl mokėjimo.
54 Todėl, pirma, Komisija turėjo teisę ginčijamus aktus grįsti antrąja sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, ir, antra, atsižvelgdama į jai suteiktus įgaliojimus laikinai atsisakyti atlikti tarpinius mokėjimus, ji neprivalėjo laikytis Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, aiškinamame kartu su to reglamento 39 straipsnio 2 ir 3 dalimis, numatytos pirmosios sąlygos procedūros. Vadinasi, Komisijos negalima kaltinti pažeidus šią procedūrą.
55 Todėl reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamu atveju Komisija tinkamai įvertino pakankamo tiesioginio ryšio tarp pažeidimo procedūros 2007/2195 dalyko ir 1.7 priemonės dalyko egzistavimą, nuo kurio priklausė paraiškų dėl mokėjimo pripažinimas nepriimtinomis.
Dėl antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taikymo nagrinėjamu atveju
56 Pirma, šiuo atveju neginčytina, kad vykdydama pažeidimo procedūrą 2007/2195 Komisija Italijos valdžios institucijoms 2007 m. birželio 29 d. nusiuntė oficialų pranešimą, o 2008 m. vasario 1 d. – motyvuotą nuomonę ir kaltino jas tuo, kad, dėl Kampanijos regiono nepriėmusios visų reikiamų priemonių tam, kad būtų užtikrintas atliekų vertės sukūrimas ir šalinimas nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepadarant žalos aplinkai, ir visų pirma nesukūrusios integralaus ir tinkamo atliekų šalinimo įrenginių tinklo, jos pažeidė Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsnius, o vėliau, 2008 m. liepos 4 d., Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo (žr. šio sprendimo 8–11 punktus ir šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 20 ir paskesnius punktus).
57 Konstatuotina, kad Italijos Respublika neginčija nei to, kad šiuo atveju buvo įvykdyta taikymo sąlyga – priimtas „sprendimas taikyti pažeidimo atvejais taikytiną tvarką, kuri nustatyta [EB] 226 straipsnyje“, pagal antrąją sąlygą, numatytą Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, nei datos, t. y. 2007 m. birželio 29 d., nuo kurios Komisija nagrinėjamas paraiškas dėl mokėjimo pripažino nepriimtinomis, ir apie tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole. Bet kuriuo atveju, kadangi visi ginčijami aktai buvo priimti po to, kai buvo pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų nevykdymo, nėra reikalo nagrinėti, kuri iš šio sprendimo 56 punkte minėtų priemonių yra „[Komisijos] sprendimas“ pagal minėtą nuostatą.
58 Antra, kalbant apie tariamą Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsnių pažeidimą, kuris yra pažeidimo procedūros 2007/2195 dalykas, pažymėtina, kad tiek iš šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją (be kita ko, 35, 36, 41, 76, 100 ir 113 punktai, taip pat rezoliucinės dalies 1 punktas), tiek iš Komisijos ieškinio dėl įsipareigojimų nevykdymo (58 punkto ketvirta ir penkta įtraukos, 82, 84, 86, 87 ir 102 punktai) aiškiai matyti, kad ši procedūra buvo susijusi su visa atliekų tvarkymo ir šalinimo Kampanijos regione sistema, įskaitant, pirma, utilizavimą arba vertės sukūrimą ir, antra, rūšiavimo veiksmingumo stoką, su kuria, Italijos Respublikos teigimu, ši procedūra nebuvo susijusi (žr. šio sprendimo 36 ir 37 punktus). Kalbant konkrečiau apie Direktyvos 2006/12 4 straipsnio pažeidimą, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 76 punkte Teisingumo Teismas aiškiai konstatavo, kad nedidelis atliekų rūšiavimo mastas Kampanijos regione, palyginti su nacionaliniu ir Bendrijos vidurkiais, tik apsunkino padėtį, ir tuo remdamasis minėto sprendimo 78 punkte padarė išvadą, kad šiame regione egzistuojantys ir veikiantys įrenginiai toli gražu negalėjo patenkinti realių šio regiono atliekų šalinimo poreikių. Todėl, priešingai, nei teigia Italijos Respublika, pažeidimo procedūros 2007/2195 dalykas iš tiesų apėmė rūšiavimo, kaip ankstesnės stadijos veiklos, stoką, o ji prisidėjo prie visos atliekų tvarkymo sistemos trūkumų. Be to, šio sprendimo 12 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją konstatuojamosios dalies 1 punkte Teisingumo Teismas pagal Komisijos ieškinio reikalavimų pirmą dalį aiškiai konstatavo, kad, be kita ko, nepriėmusi visų reikiamų priemonių tam, kad būtų užtikrintas atliekų vertės sukūrimas ir šalinimas nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepadarant žalos aplinkai, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų. Taigi Italijos Respublika klaidingai teigia, kad atliekų utilizavimas arba vertės sukūrimas ir rūšiavimas nepriklausė pažeidimo procedūros 2007/2195 dalykui ir kad nebuvo pakankamai tiesioginio ryšio tarp šio dalyko ir paraiškų dėl mokėjimo, kurios pripažintos nepriimtinomis, dalyko. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pati Italijos Respublika dublike pripažino, kad pažeidimo procedūros dalykas ir nagrinėjamų paraiškų dėl tarpinių mokėjimų dalykas iš dalies sutampa, bent jau atliekų utilizavimo ar vertės sukūrimo aspektu, o tai yra priežastis, dėl kurios ji alternatyviai pateikia naują pagrindą, susijusį su proporcingumo principo pažeidimu (žr. šio sprendimo 37 ir 63 punktus).
59 Trečia, reikia pažymėti, kad pagal 1.7 priemonę numatyta pagalba, aprašyta minėtoje priemonėje, esančioje pakeistoje VP „Kampanija“ redakcijoje, apima ne tik įvairią atliekų utilizavimo arba vertės sukūrimo po rūšiavimo (1.7 priemonės aprašymo 5 dalies e ir f punktai) pagalbą, bet ir pagalbą kuriant komunalinių atliekų rūšiavimo sistemą (1.7 priemonės aprašymo 5 dalies d punktas), taip pat pagalbą kuriant atliekų šalinimo po rūšiavimo sąvartynus (1.7 priemonės aprašymo 5 dalies b punktas). Kaip priminta šio sprendimo 56 punkte, pažeidimo procedūra 2007/2195 aiškiai susijusi su įsipareigojimų nevykdymu tiek atliekų utilizavimo arba vertės sukūrimo srityje, tiek dėl rūšiavimo veiksmingumo stokos. Šiomis aplinkybėmis Italijos Respublika Komisijai nepagrįstai priekaištauja, kad 1.7 priemonės, taigi – nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo, dalykas neturi pakankamo ryšio su pažeidimo procedūros dalyku. Be to, nors Italijos Respublika nepakankamai paaiškino, ar ir kokia apimtimi veikla, apie kurią kalbama minėtose paraiškose dėl mokėjimo, buvo konkrečiai susijusi su pagalba, numatyta 1.7 priemonės aprašymo 5 dalies b–g punktuose, vis dėlto ji pripažino, kad prašomais tarpiniais mokėjimais buvo siekiama būtent pagerinti, be kita ko, atliekų rūšiavimą pagal 1.7 priemonės aprašymo 5 dalies d punktą.
60 Taigi Italijos Respublika negali teigti, kad veikla, kuri yra nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalykas, nebuvo konkrečiai nagrinėjama pažeidimo procedūroje 2007/2195 ar prieštaravo Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsniams ir kad ginčijamais aktais galėjo būti sukeltas pavojus 1.7 priemonės finansavimo tikslui, nes prašomais mokėjimais buvo siekiama būtent įvykdyti įsipareigojimus, dėl kurių nevykdymo priekaištaujama. Kaip konstatuota šio sprendimo 43–54 punktuose, remiantis antrąja sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, pakanka, kad Komisija nustatytų pakankamai tiesioginį ryšį tarp pažeidimo procedūros dalyko ir nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalyko, o ji nagrinėjamu atveju tai padarė, kai iš esmės nurodė, kad veiksmai ar veikla, kurie yra minėtų paraiškų dėl mokėjimo dalykas, buvo skirti tam tikriems tikslams ar potiksliams, numatytiems pagal 1.7 priemonę, pasiekti ir kad šios priemonės įgyvendinimas buvo nagrinėjamas pažeidimo procedūroje 2007/2195. Konkrečiai kalbant, šiuo atžvilgiu Komisija neprivalėjo įrodyti, kad veiklos, kurią apima 1.7 priemonė ir kuri yra minėtų paraiškų dėl mokėjimo dalykas, finansavimas galėjo padaryti žalos Sąjungos biudžetui (žr. šio sprendimo 50 punktą).
Išvados dėl pirmųjų keturių pagrindų
61 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmą pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
62 Kalbant apie antrąjį ir trečiąjį pagrindus, susijusius su, pirma, Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto ir 3 dalies antros pastraipos pažeidimu ir, antra, faktinių aplinkybių iškraipymu bei įgaliojimų viršijimu, pakanka konstatuoti, kad atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 56–60 punktuose, Italijos Respublika neįrodė, kad Komisija klaidingai aiškino ar net iškraipė faktines aplinkybes ar minėtoje nuostatoje numatytą procedūrą naudojo kitiems tikslams nei numatytieji šiais reikšmingais kriterijais, visų pirma nurodytieji Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte įtvirtintoje antrojoje sąlygoje. Šiuo atžvilgiu Italijos Respublikos kaltinimas, kad Komisija savo vertinime, kuriuo grindžiami ginčijami aktai, klaidingai atsižvelgė į bendrojo atliekų tvarkymo plano nebuvimą (žr. šio sprendimo 38 punktą), yra nepagrįstas. Be to, Komisija šį nebuvimą pripažino ir pabrėžė jo menką įtaką sprendžiant šį ginčą. Šiuo kaltinimu negali būti paneigtas Komisijos nustatytas pakankamai tiesioginis ryšys tarp pažeidimo 2007/2195 dalyko ir nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalyko, nes šis ryšys savaime pateisina Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto ir 3 dalies antros pastraipos taikymą. Šiomis aplinkybėmis Komisijos negalima kaltinti tuo, kad nagrinėjamu atveju ji siekė rezultato, kurį ji galėjo pasiekti tik vykdydama pažeidimo procedūrą arba sustabdymo procedūrą pagal to reglamento 39 straipsnio 2 ir 3 dalis.
63 Be to, kaip teisingai teigia Komisija, tokiomis aplinkybėmis Italijos Respublika neturi teisės dublike pateikti naujo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu (žr. šio sprendimo 37 punktą), nes šiuo atveju akivaizdžiai nėra tenkinamos Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimtinės sąlygos. Italijos Respublika nenurodo jokių reikšmingų teisinių ar faktinių aplinkybių, kurios būtų paaiškėjusios tik vykstant teismo procesui, nes visos aplinkybės, kuriomis Komisija grindė savo gynybos argumentus, jau buvo susiklosčiusios ir jai žinomos per administracinę procedūrą. Šiuo klausimu, priešingai, nei per teismo posėdį teigė Italijos Respublika, vien būdas, kuriuo Komisija šias teisines ir faktines aplinkybes pateikė savo atsiliepime į ieškinį, negali pateisinti nukrypimo nuo minėtos nuostatos, todėl šį naują ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atlanta prieš Europos bendriją, C‑104/97 P, Rink. p. I‑6983, 29 punktą).
64 Todėl antrasis ir trečiasis pagrindai, kaip ir naujas papildomai nurodytas pagrindas, susijęs su proporcingumo principo pažeidimu, taip pat turi būti atmesti.
65 Kalbant apie ketvirtąjį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto, 3 dalies antros pastraipos ir 39 straipsnio 2 bei 3 dalių pažeidimu, taip pat rungimosi principo pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, pažymėtina, kad iš to, kas pasakyta šio sprendimo 43–60 punktuose, matyti, kad pirmoji iš šių nuostatų buvo tinkamas teisinis pagrindas ginčijamiems aktams priimti. Taigi Italijos Respublika negali kaltinti Komisijos apėjus to reglamento 39 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytą sustabdymo procedūrą ar pažeidus jos teisę į gynybą, kiek tai susiję su ginčijamais motyvais, kuriais grindžiamas paraiškų dėl tarpinių mokėjimų nepriimtinumas, iš pradžių nurodytais 2008 m. kovo 31 d. rašte ir vėliau pakartotais ginčijamuose aktuose. Kaip teigia Komisija, kartu aiškinant šį raštą ir ginčijamus aktus galima daryti išvadą, kad tam tikras susirūpinimas ir nuogąstavimai, susiję su 2007 m. gruodžio 28 d. Kampanijos regiono atliekų tvarkymo planu, kurie buvo išdėstyti 2008 m. spalio 20 d. rašte ir trumpai pakartoti 2008 m. gruodžio 22 d. rašte, priešingai nei ginčijami nepriimtinumo motyvai, nebuvo formaliai ginčijami nei per pažeidimo procedūrą 2007/2195, nei per VP „Kampanija“ įgyvendinimo procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimti ginčijami aktai. Todėl negalima teigti, kad priimant ginčijamus aktus buvo pažeista Italijos Respublikos teisė į gynybą ar padarytas kitas formos ar esmės pažeidimas, dėl kurio jie būtų neteisėti, kiek juose išdėstytas minėtas susirūpinimas ar nuogąstavimai.
66 Todėl ketvirtas ieškinio pagrindas taip pat turi būti atmestas.
Dėl penkto ieškinio pagrindo, susijusio su motyvų nenurodymu pagal EB 253 straipsnį
67 Šiuo pagrindu Italijos Respublika iš esmės teigia, kad 2008 m. gruodžio 22 d. rašte nepateikta motyvų dėl esminių faktinių aplinkybių, nes Komisija tinkamai neatsakė į Italijos valdžios institucijų 2008 m. birželio 9 d. rašte pateiktas pastabas. Taigi 2008 m. gruodžio 22 d. rašte esą neatsižvelgiama į tai, kad su 1.7 priemone susiję projektai padėjo ir ateityje gali padėti spręsti atliekų šalinimo problemą, nes tai yra projektai, kuriais siekiama išplėsti rūšiavimą ir medžiagų bei energijos išgavimą iš taip tvarkomų atliekų. Šis aspektas buvo esminis pažeidimo procedūros dalyko bei tikslų ir projektų, kuriuos apima 1.7 priemonė, dalyko ir tikslų sąsajos ar net tobulos sutapties elementas. Be to, kadangi 1.7 priemonės tikslai ir projektai buvo išsamiai aprašyti VP „Kampanija“, Komisija esą savo sprendimą turėjo grįsti tinkamu šio klausimo nagrinėjimu ir turėjo paaiškinti, kodėl ji mano, kad padėtis, dėl kurios buvo pradėta pažeidimo procedūra, neleidžia veiksmingai įgyvendinti minėtos priemonės.
68 Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
69 Iš pradžių reikia priminti, kad 2008 m. kovo 31 d. rašte, kuris šiame ieškinyje neginčijamas, Komisija Italijos valdžios institucijas informavo apie pasekmes, kurių, jos manymu, pažeidimo procedūra 2007/2195 turės finansavimui pagal 1.7 priemonę įgyvendinant VP „Kampanija“ (žr. šio sprendimo 13 punktą). Tame rašte Komisija teigė nebegalinti pagal Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalį atlikti „tarpinių mokėjimų, skirtų padengti išlaidoms, susijusioms su 1.7 priemone“, kurios „tikslas – „Regioninė atliekų tvarkymo ir šalinimo sistema“, su kuria susijusi [nagrinėjama] pažeidimo procedūra“. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad „visas atliekų tvarkymas yra nepakankamas, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti tinkamą atliekų surinkimą ir šalinimą, taigi ir į pagal 1.7 priemonę numatytus veiksmus, pavyzdžiui, susijusius su atliekų saugojimo, tvarkymo ir šalinimo įrenginiais, sausos ir drėgnos dalių vertės sukūrimo įrenginiais, į būtinybę, be rūšiavimo, užtikrinti galutinį sąvartynų įrengimą <...>, taip pat parengti sektorinius planus ir programas“. Taigi Komisija iš esmės priėjo prie išvados, kad nepriimtina yra bet kokia paraiška dėl mokėjimų, kuria prašoma padengti su 1.7 priemone susijusias išlaidas, pareikšta po to, kai Kampanijos regionas neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2006/12.
70 Komisija šia motyvacija rėmėsi (žr. šio sprendimo 13–21 punktus) visuose ginčijamuose aktuose, todėl vykdant šių aktų teisėtumo kontrolę ją reikia laikyti neatsiejama minėtų aktų motyvų dalimi; šalys tai pripažino per teismo posėdį ir apie tai buvo pažymėta posėdžio protokole. Be to, 2008 m. gruodžio 22 d. rašte Komisija pažymėjo, kad pažeidimo procedūroje 2007/2195 buvo ginčijama visa Kampanijos atliekų tvarkymo sistema, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 4 ir 5 straipsnius, ir tuo remdamasi padarė išvadą, kad nebuvo „pakankamų garantijų, kad bus tinkamai įgyvendinta veikla, kurią kofinansuoja ERPF pagal 1.7 priemonę ir kuri, atsižvelgiant į patį priemonės formulavimą, susijusi su visa regionine atliekų tvarkymo ir šalinimo sistema, kurios veiksmingumas ir tinkamumas yra [nagrinėjamos] pažeidimo procedūros dalykas“.
71 Kaip pripažinta nusistovėjusioje teismo praktikoje, pareiga nurodyti individualaus sprendimo motyvus siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri jam leistų žinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba galbūt jis turi trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas, o Sąjungos teismui – vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę. Šios pareigos apimtis priklauso nuo nagrinėjamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Kadangi Komisijos sprendimas, priimtas įgyvendinant ERPF ir susijęs su laikinu paraiškų dėl tarpinių mokėjimų nepriimtinumu, turi neigiamų finansinių pasekmių tiek valstybei narei pareiškėjai, tiek galutiniams minėtų mokėjimų gavėjams, šio sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodytos priežastys, kurios pateisina paraiškų pripažinimą nepriimtinomis (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, T‑81/09, neskelbiamo Rinkinyje, 41 punktą; šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stadtsportverband Neuss prieš Komisiją, T‑137/01, Rink. p. II‑3103, 52–54 punktus). Tačiau nereikalaujama motyvuose nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas (2009 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245, 77 punktas).
72 Turint omenyje, kad ginčijamų aktų motyvai apima 2008 m. kovo 31 d. rašto motyvus, pakanka konstatuoti, kad atsižvelgiant į šiuos motyvus ir visas reikšmingas aplinkybes, pateisinančias Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkto taikymą, ne tik Italijos Respublika galėjo veiksmingai ginčyti ginčijamų aktų teisėtumą iš esmės, bet ir Bendrasis Teismas turi galimybę vykdyti kontrolę (žr. šio sprendimo 42–66 punktus). Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 71 punkte nurodytą teismo praktiką, ginčijamuose aktuose Komisija neprivalėjo aiškiai atsakyti į visus 2008 m. birželio 9 d. Italijos Respublikos rašte pateiktus argumentus, nes pagrindiniai šiuos aktus pagrindžiantys elementai juose buvo išdėstyti pakankamai. Kalbant apie aplinkybes, kuriomis buvo priimti ginčijami aktai, reikia pažymėti, kad Italijos valdžios institucijos, būdamos pažeidimo procedūros Nr. 2007/2195 adresatės, žinojo, ką ginčijo Komisija, taigi – turėjo galimybę palyginti 1.7 priemonės dalyką, nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalyką ir ginčijamais aktais atlikto paraiškų pripažinimo nepriimtinomis dalyką, todėl nebuvo reikalo pateikti išsamesnių motyvų nei nurodytieji šiuose aktuose. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vien tai, jog Italijos Respublika tam tikras aplinkybes klaidingai laikė esminėmis, pavyzdžiui, tariamą nepriimtinomis pripažintų paraiškų dėl mokėjimo dalyko ir pažeidimo procedūros dalyko tobulą sutaptį (žr. šio sprendimo 42–54 punktus), o tai priklauso nagrinėjimui iš esmės, negali pakeisti Komisijos formalios pareigos motyvuoti apimties.
73 Šiomis aplinkybėmis penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl šeštojo ir septintojo pagrindų, nurodytų byloje T‑308/09 ir susijusių atitinkamai su Reglamento Nr. 1260/1999 32 bei 39 straipsnių pažeidimu ir EB 230 straipsnio pažeidimu
74 Šeštuoju pagrindu Italijos Respublika teigia, kad 2009 m. gegužės 20 d. Komisijos rašte nurodytas papildomas nagrinėjamos paraiškos dėl mokėjimo nepriimtinumo motyvas, susijęs su tuo, kad yra pareikštas kitas ieškinys dėl to paties dalyko, atsižvelgiant į nagrinėjamą bylą T‑99/09, prieštarauja Reglamento Nr. 1260/1999 32 ir 39 straipsniams, kuriuose nurodytas baigtinis sąlygų, kuriomis Komisija turi teisę sustabdyti tarpinį mokėjimą ir pripažinti paraišką dėl mokėjimo nepriimtina, sąrašas. Tačiau tai, kad yra pareikštas EB 230 straipsniu grindžiamas ieškinys dėl Komisijos jau priimtų analogiškų priemonių, nėra viena iš šių sąlygų.
75 Septintuoju pagrindu Italijos Respublika nurodo: kadangi Komisija atsisako atlikti tarpinį mokėjimą dėl to, kad yra nagrinėjamas EB 230 straipsniu grindžiamas ieškinys, 2009 m. gegužės 20 d. rašte padarytas tos pačios nuostatos pažeidimas, nes ši nuostata yra pagrindinės teisės į Sąjungos teismo vykdomą veiksmingą teisminę apsaugą išraiška. Komisijos požiūris atgraso valstybes nares pareikšti ieškinius dėl sprendimų atsisakyti patenkinti paraiškas dėl mokėjimo, atsižvelgiant į tai, kad tarpiniai mokėjimai gali būti sustabdyti, kol bus priimtas sprendimas dėl ieškinio, todėl tai yra nepriimtinas jų naudojimosi teise į teisminę apsaugą apribojimas.
76 Komisija prašo šiuos pagrindus atmesti.
77 Kalbant apie šeštąjį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1260/1999 32 ir 39 straipsnių pažeidimu, pakanka konstatuoti, kad šis pagrindas grindžiamas 2009 m. gegužės 20 d. rašto, kuris ginčijamas byloje T‑308/09 ir grindžiamas tais pačiais nepriimtinumo motyvais kaip nurodytieji 2008 m. kovo 31 d. ir gruodžio 22 d. raštuose, klaidingu aiškinimu. Kaip teigia Komisija, nuoroda į tai, kad yra pareikštas ieškinys dėl to paties dalyko susijusioje byloje T‑99/09, yra tik šio proceso etapo teisinės situacijos aprašymas ir jos negalima suprasti kaip papildomo nepriimtinumo motyvo, kuris nenumatytas Reglamento Nr. 1260/1999 32 ir 39 straipsniuose. Pateikdama šią nuorodą Komisija tik atkreipė Italijos Respublikos dėmesį, pirma, į tai, kad bylos T‑99/09, kurioje nagrinėjamas tokių pačių nepriimtinumo motyvų teisėtumas, baigtis neabejotinai gali lemti bylos T‑308/09 baigtį, ir, antra, į tai, kad nagrinėjamas paraiškas dėl tarpinių mokėjimų ji laikys nepriimtinomis, kol Sąjungos teismas priims galutinį sprendimą šiuo klausimu.
78 Be to, kalbant apie septintąjį pagrindą, susijusį su EB 230 straipsnio pažeidimu, pakanka pažymėti, kad šį straipsnį Komisija nurodė ne siekdama pateikti papildomą nepriimtinumo motyvą pagal Reglamento Nr. 1260/1999 32 ir 39 straipsnius ar atgrasyti Italijos Respubliką nuo ieškinio pareiškimo, bet tik norėdama atkreipti dėmesį į tai, kad yra iškelta susijusi byla T‑99/09, ir į tai, kad jos baigtis gali lemti bylos T‑308/09 baigtį.
79 Todėl šeštasis ir septintasis pagrindai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.
80 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia visiškai atmesti šiuos ieškinius.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
81 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
82 Kadangi Italijos Respublika pralaimėjo bylą, o Komisija prašė priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas, Italijos Respublika turi padengti savo ir Komisijos išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinius.
2. Italijos Respublika padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Azizi | Dehousse | Frimodt Nielsen |
Paskelbta 2013 m. balandžio 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Paramos veiklos programai „Kampanija“ patvirtinimo procedūra
Pažeidimo procedūra prieš Italijos Respubliką
Pažeidimo procedūros įtaka VP „Kampanija“ įgyvendinimui
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Ieškinio pagrindų, kuriais remiamasi bylose T‑99/09 ir T‑308/09, santrauka
Dėl tariamo antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, pažeidimo
Pirminės pastabos
Dėl antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taikymo kriterijų apimties
Dėl antrosios sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taikymo nagrinėjamu atveju
Išvados dėl pirmųjų keturių pagrindų
Dėl penkto ieškinio pagrindo, susijusio su motyvų nenurodymu pagal EB 253 straipsnį
Dėl šeštojo ir septintojo pagrindų, nurodytų byloje T‑308/09 ir susijusių atitinkamai su Reglamento Nr. 1260/1999 32 bei 39 straipsnių pažeidimu ir EB 230 straipsnio pažeidimu
Dėl bylinėjimosi išlaidų