Sujungtos bylos T‑99/09 ir T‑308/09
Italijos Respublika
prieš
Europos Komisiją
„ERPF – Kampanijos regionui skirta 2000–2006 regiono veiklos programa (RVP) – Reglamentas (EB) Nr. 1260/1999 – 32 straipsnio 3 dalies f punktas – Sprendimas neatlikti tarpinių mokėjimų, susijusių su RVP atliekų tvarkymo ir šalinimo priemone – Pažeidimo procedūra prieš Italiją“
Santrauka – 2013 m. balandžio 19 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas
1. Ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda – Struktūrinė parama – Sąjungos teikiamas finansavimas – Reglamentas Nr. 1260/1999 – Paraiškos dėl tarpinių mokėjimų – Pažeidimo procedūra – Pasekmė – Paraiškų dėl tarpinio mokėjimo laikinas nepriimtinumas – Taikymo kriterijai – Sąvoka „priemonės“, kurios yra paraiškų dėl mokėjimų dalykas – Pažeidimo procedūros dalyko ir minėtų priemonių ryšys – Tiesioginė sąsaja – Apimtis
(Tarybos reglamento Nr. 1260/32 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punktas ir 39 straipsnio 2 ir 3 dalys)
2. Teismo procesas – Naujų pagrindų pateikimas vykstant procesui – Dublike pirmą kartą nurodytas pagrindas – Nepriimtinumas
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalis)
3. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas dėl paraiškų dėl tarpinio mokėjimo įgyvendinant ERPF laikino nepriimtinumo – Nuoroda į to sprendimo kontekstą – Leistinumas
(EB 253 straipsnis)
1. Remiantis Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte numatyta antra sąlyga, sąvoka „priemonė“ yra bendro pobūdžio, susijusio su strateginiu prioritetu, kuris apibrėžiamas kaip prioritetas, kurį ja padedama įgyvendinti per kelerius metus sudarant galimybę finansuoti „veiklą“. Kadangi tokia priemonė gali apimti įvairaus pobūdžio veiklą, sąvoka „priemonė“ yra platesnės apimties nei sąvoka „veikla“, kuri reiškia projektus arba veiksmus, kuriems gali būti skirta pagalba iš fondų.
Kad būtų galima padaryti išvadą, jog paraiška dėl mokėjimo yra nepriimtina, pagal antrąją sąlygą, numatytą Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, reikalaujama palyginti Komisijos pradėtos pažeidimo procedūros dalyką su „priemonės (-ių)“ (o ne „veiklos“), „kuri yra minėtos paraiškos objektas“, dalyku. Vien tai, kad paraiška dėl mokėjimo gali būti susijusi su įvairaus pobūdžio konkrečia veikla, vykdoma pagal (kelerių metų) priemonę, neleidžia aiškios ir tikslios Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte numatytos antrosios sąlygos formuluotės contra legem aiškinti taip, kad privaloma atlikti tokį palyginimą, atsižvelgiant į kiekvienos įvairaus pobūdžio veiklos dalyką, o ne į nagrinėjamą priemonę ar priemones. Vis dėlto Komisija turi įrodyti pakankamai tiesioginį ryšį tarp, viena vertus, atitinkamos priemonės ir, kita vertus, pažeidimo procedūros dalyko.
Šie svarstymai atitinka reikšmingų Reglamento Nr. 1260/1999 nuostatų tikslą. Žinoma, nors antrąja sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, siekiama išvengti situacijos, kai iš struktūrinių fondų finansuojama valstybių narių veikla pažeidžiant Sąjungos teisę, vis dėlto tuo remiantis negalima daryti išvados, kad kartu kylantis nepriimtinų Bendrijos nuostolių pavojus turi būti priskirtas būtent konkrečios veiklos (projektų ar veiksmų), kuri yra paraiškos dėl mokėjimo dalykas, neteisėtumui ar neteisėtam vykdymui ar kad Komisija privalo įrodyti, jog šis pavojus konkrečiai ir tiesiogiai kyla iš tokios neteisėtos veiklos, ginčijamos per pažeidimo procedūrą. Toks siauras aiškinimas padarytų mažiau veiksmingas nagrinėjamas nuostatas, kuriomis Komisijai suteikiama teisė tik laikinai sustabdyti mokėjimus pagal finansinius struktūrinių fondų įsipareigojimus, prisiimtus pagal tam tikrą veiklos programą, kai ši institucija susiduria su pagalbą gaunančios valstybės narės tariamai daromu Sąjungos teisės pažeidimu, turinčiu pakankamai tiesioginį ryšį su priemone, kuri yra numatomo finansavimo dalykas, kol Teisingumo Teismas minėto pažeidimo konstatavimą savo sprendimu galutinai patvirtins arba atmes.
Šio vertinimo taip pat nepaneigia pirmoji sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, kurioje analogiškai numatyta Komisijos galimybė sustabdyti tarpinius mokėjimus, taikant sustabdymo procedūrą pagal to reglamento 39 straipsnio 2 dalį, t. y. ne pagal pažeidimo procedūrą. Be to, kad pirmojoje sąlygoje, numatytoje Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, taip pat neminima sąvoka „veikla“, šioje nuostatoje, kaip ir antrojoje sąlygoje, numatyta reikalavimas: „nebuvo priimtas sprendimas sustabdyti mokėjimus“ dėl „priemonės (‑ių), kuri yra <...> paraiškos [dėl mokėjimo] objektas“. Galiausiai iš abiejų Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte numatytų sąlygų formuluotės aiškiai matyti, kad Komisijai pakanka remtis viena iš jų, kad ji galėtų laikinai atsisakyti atlikti tarpinius mokėjimus.
Todėl atsižvelgiant į vykdomą pažeidimo procedūrą, tarpinių mokėjimų pripažinimui nepriimtinais pateisinti Komisijai pakanka nustatyti, kad šios procedūros tikslas turi pakankamai tiesioginį ryšį su priemone, kuriai priklauso veikla, dėl kurios pateiktos atitinkamos paraiškos dėl mokėjimo.
Todėl, pirma, Komisija turi teisę sprendimą dėl tarpinių mokėjimų nepriimtinumo grįsti antrąja sąlyga, numatyta Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, ir, antra, atsižvelgdama į jai suteiktus įgaliojimus laikinai atsisakyti atlikti tarpinius mokėjimus, ji neprivalo laikytis Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f punkte, aiškinamame kartu su to reglamento 39 straipsnio 2 ir 3 dalimis, numatytos pirmosios sąlygos procedūros.
(žr. 45, 46, 49–51, 53, 54 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 63 punktą)
3. Pareiga nurodyti individualaus sprendimo motyvus siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri jam leistų žinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba galbūt jis turi trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas, o Sąjungos teismui – vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę. Šios pareigos apimtis priklauso nuo nagrinėjamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Kadangi Komisijos sprendimas, priimtas įgyvendinant ERPF ir susijęs su laikinu paraiškų dėl tarpinių mokėjimų nepriimtinumu, turi neigiamų finansinių pasekmių tiek valstybei narei pareiškėjai, tiek galutiniams šių mokėjimų gavėjams, šio sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodytos priežastys, kurios pateisina paraiškų pripažinimą nepriimtinomis. Tačiau nereikalaujama motyvuose nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias normas.
(žr. 71 punktą)