BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. lapkričio 12 d.(*)
„Valstybės pagalba – Susitarimas tarp Vengrijos valstybės bei naftos ir dujų bendrovės MOL dėl gavybos mokesčio už angliavandenilių gavybą – Vėlesnis mokesčio teisinės bazės pakeitimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka – Atrankinis pobūdis“
Byloje T‑499/10
MOL Magyar Olaj- és Gázipari Nyrt., įsteigta Budapešte (Vengrija), atstovaujama advokato N. Niejahr, baristerės F. Carlin ir advokato C. van der Meer,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn ir K. Talabér-Ritz,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2010 m. birželio 9 d. Komisijos sprendimą 2011/88/ES dėl valstybės pagalbos C 1/09 (ex NN 69/08), kurią Vengrija suteikė bendrovei MOL Nyrt. (OL L 34, 2011, p. 55), arba panaikinti minėtą sprendimą tiek, kiek juo nurodoma susigrąžinti atitinkamas sumas iš minėtos bendrovės,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai F. Dehousse ir J. Schwarcz (pranešėjas),
posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. sausio 22 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Ieškovė MOL Magyar Olaj- és Gázipari Nyrt. yra Budapešte (Vengrija) įsteigta bendrovė, kurios pagrindinė veikla – žalios naftos, gamtinių dujų ir dujų produktų paieška ir gavyba, žalios naftos produktų transportas, sandėliavimas ir tiekimas didmenininkams bei mažmenininkams, gamtinių dujų transportas ir alkenų bei poliolefinų gamyba ir pardavimas.
2 Vengrijoje visą kalnakasybos veiklą, įskaitant su angliavandenilių gavyba susijusią veiklą, reglamentavo 1993. évi XLVIII. törvény a bányászatról (1993 m. Kalnakasybos įstatymas Nr. XLVIII, toliau – Kalnakasybos įstatymas). Pagal Kalnakasybos įstatymą veiklos reguliavimą vykdo už kalnakasybą atsakingas ministras ir kalnakasybos tarnyba, prižiūrinti kasybą (gavybą).
3 Kalnakasybos įstatyme numatyta, kad žvalgymas ir kasyba (gavyba) gali būti atliekami pagal du skirtingus teisinius režimus. Kalnakasybos įstatymo 8–19 straipsniuose, kalbant apie teritorijas, kurios, remiantis geologiniais duomenimis, laikomos turtingomis iškasenų ir kvalifikuojamos kaip „uždaros“ (Kalnakasybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), įtvirtinama koncesijų, suteikiamų pasirašant sutartį tarp už kalnakasybą atsakingo ministro ir įmonės, laimėjusios kiekvienos uždaros teritorijos atžvilgiu organizuojamą viešojo pirkimo konkursą, sistema (Kalnakasybos įstatymo 10–12 straipsniai). Kalbant apie „atviras“ teritorijas, a priori ne tokias turtingas iškasenų, jos gali būti eksploatuojamos gavus kalnakasybos tarnybos leidimą, jei tokio leidimo prašantis asmuo atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas (Kalnakasybos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies a punktas ir 4 dalis).
4 Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinamos taisyklės, kuriomis remiantis apskaičiuojamas valstybei mokėtinas gavybos mokestis. Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad gavybos mokesčio dydis atskirais atvejais nustatomas įstatyme, koncesijos sutartyje arba remiantis Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalimi sudarytoje sutartyje. Kalbant apie koncesijas, gavybos mokesčio dydį nustato už kalnakasybą atsakingas ministras, atsižvelgdamas į tam tikrus Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus. Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalies pagrindu sudarytų sutarčių atveju gavybos mokestis nustatomas remiantis šio straipsnio nuostatomis. Gavybos mokesčio dydis įstatymu nustatomas tuo atveju, kai kasyba (gavyba) vykdoma pagal leidimą eksploatuoti (Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 2–7 dalys).
5 Iki 2008 m. angliavandenilių, žalios naftos ir gamtinių dujų, išgaunamų pagal leidimą eksploatuoti, gavybos mokestis sudarė 12 % nuo gavybos vietose, pradėtose eksploatuoti nuo 1998 m. sausio 1 d., išgaunamo kiekio vertės arba buvo apskaičiuojamas pagal matematinę formulę, atsižvelgiant į vidutinę gamtinių dujų, kurias nuperka valstybė, kainą, pritaikius minimalų 12 % tarifą gamtinių dujų gavybos vietoms, pradėtoms eksploatuoti iki 1998 m. sausio 1 d. (Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies b punktas).
6 Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai įmonė, kuri vykdo kalnakasybos veiklą pagal leidimą eksploatuoti, t. y. atviroje teritorijoje esančiose gavybos vietose, nepradeda gavybos per penkerius metus nuo leidimo išdavimo dienos, ji vieną kartą gali kalnakasybos tarnybos prašyti pratęsti šį terminą maksimaliam penkerių metų laikotarpiui. Minėtai tarnybai pratęsus terminą, gavybos vietai, kurios terminas buvo pratęstas, už kalnakasybą atsakingo ministro ir kalnakasybos įmonės sudarytoje sutartyje nustatomas iškasenų kiekis, kuriuo remiantis apskaičiuojamas gavybos mokestis ir jo tarifas, turintis būti didesnis už taikytą iki prašymo pratęsti terminą, tačiau negali pradinio tarifo viršyti daugiau nei 1,2 karto (toliau – mokestis po pratęsimo). Jei gavybos teises prašoma pratęsti daugiau nei dviejose gavybos vietose, mokestis po pratęsimo taikomas visoms įmonės gavybos vietoms sudarius ne mažesnę kaip penkerių metų trukmės sutartį (toliau – padidintas gavybos mokestis). Jei gavybos teises prašoma pratęsti daugiau nei penkiose gavybos vietose, gali būti nustatytas vienkartinis papildomas mokestis, sudarantis daugiausia 20 % taikant padidintą gavybos mokestį mokėtinos sumos (toliau – vienkartinis papildomas mokestis).
7 2005 m. rugsėjo 19 d. ieškovė paprašė pratęsti jos gavybos teises dvylikoje angliavandenilių gavybos vietų, kurias eksploatuoti buvo suteiktas leidimas, tačiau eksploatavimas dar nepradėtas.
8 2005 m. gruodžio 22 d. už kalnakasybą atsakingas ministras ir ieškovė pasirašė susitarimą dėl pratęsimo pagal Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalį dėl šio sprendimo 7 punkte minėtų dvylikos angliavandenilių gavybos vietų (toliau – 2005 m. susitarimas); jo 1 punkte dvylikos gavybos vietų eksploatacijos terminas pratęsiamas penkeriems metams ir nustatomas mokestis po pratęsimo, kurį ieškovė valstybei turės mokėti penkerius metus (12 % x 1,050 pirmus metus, t. y. 12,600 %; 12 % x 1,038 antrus metus, t. y. 12,456 %; 12 % x 1,025 trečius metus, t. y. 12,300 %; 12 % x 1,020 ketvirtus ir penktus metus, t. y. 12,240 %).
9 Pagal 2005 m. susitarimo 4 punktą padidintas mokestis penkiolika metų nuo susitarimo įsigaliojimo taikomas visoms ieškovės leidime nurodytoms jau eksploatuojamoms gavybos vietoms, t. y. 44 angliavandenilių gavybos vietoms, kurios pradėtos eksploatuoti po 1998 m. sausio 1 d., ir 93 gamtinių dujų gavybos vietoms, kurių pradėtos eksploatuoti iki minėtos datos. Penktųjų pratęsimo metų padidinto gavybos mokesčio tarifas taikomas iki penkioliktųjų metų. Kalbant apie gamtinių dujų gavybos vietas, kurios pradėtos eksploatuoti iki 1998 m. sausio 1 d., pažymėtina, kad visų penkių pratęsimo metų dauginimo koeficientas (žr. šio sprendimo 8 punktą) taikomas Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies b punkte nurodytai matematinei formulei, o penktųjų metų koeficientas taikomas iki penkioliktųjų metų.
10 2005 m. susitarimo 6 punkte numatytas 20 mlrd. Vengrijos forintų (HUF) vienkartinis papildomas mokestis.
11 2005 m. susitarimo 9 punkte nurodyta, kad mokestis po pratęsimo, padidintas gavybos mokestis, apskaičiavimo pagrindas, procentinis dydis ir visi veiksniai, kuriais remiantis šie mokesčiai apskaičiuojami, visą susitarimo galiojimo laikotarpį nustatomi tik laikantis šio susitarimo sąlygų ir kad 2005 m. susitarime nustatyti dydžiai nesikeis visą šį laiką.
12 Pagal 2005 m. susitarimo 11 punktą šis susitarimas įsigalioja kalnakasybos tarnybos sprendimo įsigaliojimo dieną. Ta pati nuostata draudžia šalims vienašališkai nutraukti 2005 m. susitarimą, nebent trečiasis asmuo įgytų daugiau nei 25 % ieškovės kapitalo.
13 Dėl 2005 m. susitarimo kalnakasybos tarnyba 2005 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas termino pradėti šio sprendimo 7 punkte minėtų dvylikos angliavandenilių gavybos vietų eksploatavimą pratęsimas ir ieškovei tenkantys minėtame susitarime nustatyti mokėjimai.
14 2007. évi CXXXIII. törvény a bányászatról szóló 1993. évi XLVIII. törvény módosításáról (2007 m. Kalnakasybos įstatymas Nr. CXXXIII, iš dalies keičiantis 1993 m. Įstatymą Nr. XLVIII, toliau – Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas) įsigaliojo 2008 m. sausio 8 d. Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas pakeitė gavybos mokesčio dydį. Konkrečiai kalbant, Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatomas 30 % tarifas nuo gavybos vietose, pradėtose eksploatuoti nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., išgauto kiekio vertės, Kalnakasybos įstatyme nustatytos matematinės formulės taikymas gamtinių dujų gavybos vietoms, pradėtoms eksploatuoti iki 1998 m. sausio 1 d., taikant minimalų 30 % tarifą, ir diferencijuoto gavybos mokesčio tarifo taikymas gavybos vietoms, pradėtoms eksploatuoti po 2008 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į išgautos žalios naftos ar gamtinių dujų kiekį, t. y. taikant 12 % tarifą, kai išgautas kiekis neviršija 300 mln. m3 gamtinių dujų ar 50 kt žalios naftos, 20 % tarifą, kai išgaunama nuo 300 iki 500 mln. m3 gamtinių dujų ar nuo 50 iki 200 kt žalios naftos, ir 30 % tarifą, kai išgaunama daugiau nei 500 mln. m3 gamtinių dujų ar 200 kt žalios naftos. Galiausiai visoms gavybos vietoms, neatsižvelgiant į jų eksploatavimo pradžios datą, mokėtinas gavybos mokestis padidinamas 3 arba 6 %, jei žalios naftos „Brent“ kaina viršija atitinkamai 80 ar 90 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD).
15 2008. évi LXXXI. törvény egyes adó- és járuléktörvények módosításáról (2008 m. Įstatymas Nr. LXXXI, keičiantis mokesčių tarifus) 235 straipsniu Iš dalies pakeistas Kalnakasybos įstatymas, nustatant 12 % gavybos mokestį už gavybos vietas, pradėtas eksploatuoti nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. imtinai, ir minimalų gavybos mokestį už gamtinių dujų gavybos vietas, pradėtas eksploatuoti iki 1998 m. sausio 1 d. Šis pakeitimas įsigaliojo 2009 m. sausio 23 d.
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
16 2007 m. lapkričio 14 d. gavusi skundą, 2008 m. sausio 24 d. Europos Bendrijų Komisija nusiuntė Vengrijai laišką, kuriuo jos paprašė pateikti tam tikrus dokumentus, susijusius su 2005 m. susitarimu, ir uždavė klausimų dėl minėto susitarimo bei Kalnakasybos įstatymo ir Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo taikymo.
17 Gavusi 2008 m. kovo 17 d. Vengrijos atsakymą Komisija 2008 m. birželio 18 d. laišku paprašė papildomų paaiškinimų apie 2005 m. susitarimą; į šį prašymą Vengrija atsakė 2008 m. rugsėjo 8 d.
18 2009 m. sausio 13 d. laišku Komisija pranešė Vengrijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl 2005 m. susitarimo, dėl kurio ieškovei nebuvo taikomas Iš dalies pakeistame kalnakasybos įstatyme įtvirtintas gavybos mokesčio padidinimas (OL C 74, p. 63) (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Komisija laikėsi nuomonės, kad, atsižvelgiant į 2005 m. susitarimo sudarymo ir Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo nuostatos priėmimo aplinkybes, jie yra tos pačios priemonės dalys, ir, įvertinusi bendrą jų bendrą poveikį, nusprendė, kad 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas suteikė ieškovei pernelyg didelį pranašumą. Komisijos nuomone, priemonė atitinka EB 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus ir turi būti laikoma valstybės pagalba, taip pat nėra jokių požymių, kurie leistų ją laikyti suderinama su bendrąja rinka. Sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas kartu su pasiūlymu suinteresuotosioms šalims pateikti savo pastabas.
19 2009 m. balandžio 9 d. laišku Vengrija pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Vengrijos valdžios institucijos laikėsi nuomonės, kad priemonė nėra valstybės pagalba, nes 2005 m. susitarimas nesuteikė ieškovei jokio pranašumo ir nebuvo atrankinis, kadangi dėl šio susitarimo taikymo ieškovė nėra palankiau vertinama.
20 Dviem 2009 m. balandžio 27 d. laiškais atitinkamai ieškovė ir Magyar Bányászati Szövetség (Vengrijos kalnakasybos asociacija) pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą. Ieškovė nemanė, kad jos padėtis palankesnė dėl 2005 m. susitarimo taikymo, nes ji mokėjo didesnį gavybos mokestį nei tas, kurį mokėjo jos konkurentai, ar tas, kurį ji būtų mokėjusi, jei nebūtų minėto susitarimo, atitinkančio Kalnakasybos įstatymo nuostatas ir logiką. Magyar Bányászati Szövetség ypač pabrėžė valstybės, kaip teisės aktų leidėjos, pareigą užtikrinti ūkio subjektų teisėtus lūkesčius ir užtikrinti teisinio saugumo principą, kalbant apie ilgalaikį stabilų gavybos mokesčio už gavybos vietas, kurias eksploatuoti jau buvo suteiktas leidimas, dydį.
21 2009 m. liepos 3 d. laišku Vengrija pranešė neketinanti pateikti savo pastabų dėl suinteresuotųjų šalių pastabų.
22 2009 m. spalio 16 d. ir 2010 m. vasario 8 d. laiškais Vengrija atsakė į 2009 m. rugsėjo 21 d. ir 2010 m. sausio 12 d. Komisijos prašymus pateikti informacijos – atsiuntė šiai institucijai prašomus dokumentus.
23 2010 m. birželio 9 d. Komisija priėmė Sprendimą 2011/88/ES dėl valstybės pagalbos C 1/09 (ex NN 69/08), kurią Vengrija suteikė bendrovei MOL Nyrt. (OL L 34, 2011, p. 55, toliau – ginčijamas sprendimas); juo, pirma, Vengrijos priemonė, t. y. ieškovei 2005 m. susitarimu nustatytas gavybos mokestis ir Iš dalies pakeistame kalnakasybos įstatyme įtvirtinti pakeitimai, buvo pripažinta su bendrąja rinka nesuderinama (kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį) valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir, antra, Vengrijai nurodyta ją susigrąžinti iš ieškovės.
24 Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad nagrinėjamą pagalbos priemonę sudarė 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas; dėl pirmojo ieškovei nebuvo taikomi antruoju padaryti gavybos mokesčio pakeitimai (19 ir 20 konstatuojamosios dalys). Jos nuomone, net jeigu 2005 m. susitarimas atitiko tuo metu galiojusį Kalnakasybos įstatymą, jo poveikis buvo nesuderinamas su Sutarties taisyklėmis valstybės pagalbos srityje, nors, atskirai vertinant, nei 2005 m. susitarimas, nei Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas šioms taisyklėms neprieštaravo (52 ir 53 konstatuojamosios dalys).
25 Dėl priemonės atrankinio pobūdžio Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad pamatinė sistema buvo leidimų eksploatuoti sistema, ir atmetė argumentus, kad susitarimai dėl tokių leidimų pratęsimo gali būti laikomi atskira pamatine sistema (61–65 konstatuojamosios dalys). Komisijos nuomone, susitarimas dėl pratęsimo buvo „aiškiai“ atrankinis, nes Vengrijos valdžios institucijos turėjo didelę diskreciją sudaryti tokį susitarimą ar jo nesudaryti ir nustatyti jame nurodytas mokėjimo dalis (66 konstatuojamoji dalis). Komisija akcentavo tai, kad, pirma, ieškovė sumažintą mokestį turėjo mokėti iki 2020 m. už beveik visas gavybos vietas, kurias eksploatuoti buvo gavusi leidimą, kai jos konkurentai, kuriems taikoma ta pati sistema ir kurie eksploatavimą pradėjo per nustatą terminą, turėjo mokėti didesnius mokesčius (67 konstatuojamoji dalis), ir, antra, ieškovė buvo vienintelė angliavandenilių gavybos srityje veikianti įmonė, kuriai pratęstos leidime eksploatuoti nustatytos gavybos teisės, kiti teisių pratęsimai buvo susiję su įmonėmis, kasančiomis kietuosius mineralus, už kuriuos mokamas gavybos mokestis nebuvo pakeistas (68 konstatuojamoji dalis). Komisija mano, kad veiksmų seka, t. y. Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalies formuluotė, jos pagrindu sudarytas 2005 m. susitarimas ir pakeitimai Iš dalies pakeistame kalnakasybos įstatyme, buvo atrankinio pobūdžio (69 konstatuojamoji dalis). Komisijos manymu, tik ieškovei buvo taikoma speciali sistema, kuri ją saugojo nuo bet kokio gavybos mokesčio padidinimo (70 konstatuojamoji dalis).
26 Dėl suteikto pranašumo Komisija ginčijamame sprendime atmetė Vengrijos argumentus, kad leidusi kalnakasybos veiklą ji veikė kaip ūkio subjektas. Komisijos nuomone, leidimų eksploatuoti išdavimas yra ne veikla, kurią galėtų vykdyti privatus ūkio subjektas, bet viešosios valdžios įgaliojimų vykdymas, nes iškasenos visada yra valstybės nuosavybė, be to, neįrodytas joks ryšys tarp gavybos mokesčio dydžio ir leidimo eksploatuoti vertės (72 ir 73 konstatuojamosios dalys). Priešingai, nei tvirtino Vengrija, Komisija nurodė, kad kitiems ūkio subjektams buvo taikomas gavybos mokesčio padidinimas, įtvirtintas Iš dalies pakeistu kalnakasybos įstatymu, konkrečiai taikant padidinimą, susijusį su žalios naftos „Brent“ kaina, kaip aprašyta šio sprendimo 14 punkte (77 ir 78 konstatuojamosios dalys). Komisija konstatavo, kad kiti ūkio subjektai, konkrečiai kalbant, nauji rinkos dalyviai, turėjo konkuruoti su ieškove, vienintele bendrove, kuriai iki 2020 m. taikomas mažesnis gavybos mokestis, o tai yra ilgalaikis pranašumas (79 ir 80 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ieškovės pagal 2005 m. susitarimą už 2006 ir 2007 m. sumokėti padidinti mokesčiai neturėjo reikšmės, nes buvo susiję su galiojusiu Kalnakasybos įstatymo nuostatų taikymu arba, kalbant apie padidintą gavybos mokestį ir vienkartinį papildomą mokestį, su sumomis už gavybos teisių pratęsimą konkrečiose gavybos vietose, todėl ji neatsižvelgė į šiuos mokėjimus, kurie visiškai nesusiję su Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo pakeitimais (82–86 konstatuojamosios dalys). Komisija padarė išvadą, kad priemonė suteikė ieškovei pranašumą.
27 Ginčijamame sprendime Komisija pateikė glaustą kitų valstybės pagalbos sąlygų analizę ir nusprendė, kad dėl aptariamos priemonės valstybė negavo pajamų, buvo iškraipyta konkurencija ir daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių. Ji konstatavo, kad priemonė yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (89–91 konstatuojamosios dalys).
28 Ginčijamo sprendimo 92–106 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo valstybės pagalbos suderinamumą su SESV ir nusprendė, kad dėl savo pobūdžio priemonė yra pagalba veiklai ir kad jai netaikoma jokia SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta išimtis. Komisija nusprendė, kad priemonė yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.
29 Ginčijamo sprendimo 107–112 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsakė į Vengrijos argumentus dėl teisėtų lūkesčių ir įgytų teisių apsaugos bei diskriminacijos ieškovės atžvilgiu. Pirma, ji priminė, kad grįsdamos pagalbos teisėtumą įmonės teisėtais lūkesčiais gali remtis tik jeigu atlikus valstybės pagalbos tyrimo procedūrą pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka, antra, konstatavo, kad Europos Sąjungos valdžios institucijos nesuteikė jokių garantijų dėl pagalbos suderinamumo, ir šiuo atveju jokia ypatinga aplinkybe negali būti grindžiami teisėti lūkesčiai dėl tokio suderinamumo, ir, trečia, pažymėjo, kad Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas padidino gavybos mokesčius už iki jo įsigaliojimo jau pradėtas eksploatuoti gavybos vietas, o tai rodo, kad leidimų eksploatuoti turėtojai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jų teisinė situacija nesikeis (107–111 konstatuojamosios dalys). Dėl argumento, susijusio su diskriminacija, Komisija atsakė, jog mokesčio pakėlimas visiems ūkio subjektams nėra diskriminacija (112 konstatuojamoji dalis).
30 Galiausiai ginčijamo sprendimo 113–120 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrindė Vengrijos pareigą susigrąžinti pagalbą iš ieškovės, nes nauda atsirado nuo Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2008 m. sausio 8 d., o jos dydis lygus ieškovės mokėtų gavybos mokesčių už jos eksploatuojamas gavybos vietas ir mokesčių, kuriuos ji būtų turėjusi mokėti pagal Iš dalies pakeistą kalnakasybos įstatymą, skirtumui. Komisija nurodė, kad norint apskaičiuoti grąžintinos pagalbos dydį nereikia atsižvelgti nei į mokestį po pratęsimo, nei į padidintą gavybos mokestį, mokėtiną už 2006 m. ir 2007 m., nei į vienkartinį papildomą mokestį, o tik į ieškovės nuo 2008 m. sausio 8 d., t. y. nuo Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo įsigaliojimo dienos, mokėtą padidintą gavybos mokestį.
31 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:
„1 straipsnis
1. 2005 m. gruodžio 22 d. Vengrijos ir [ieškovės] susitarime <...> nustatyto fiksuoto gavybos mokesčio ir vėlesnių <...> [Iš dalies pakeisto] kalnakasybos įstatymo pakeitimų derinys yra valstybės pagalba [ieškovei], kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
2. 1 straipsnio 1 dalyje minėta valstybės pagalba, kurią Vengrija neteisėtai suteikė [ieškovei] taip pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, yra nesuderinama su vidaus rinka.
3. Vengrija nutraukia valstybės pagalbos, nurodytos 1 dalyje, teikimą per du mėnesius nuo pranešimo apie [ginčijamą] sprendimą dienos.
2 straipsnis
1. Vengrija susigrąžina iš gavėjo 1 straipsnyje nurodytą pagalbą.
2. Valstybės pagalbą sudaro iš viso 28444,7 mln. HUF už 2008 m. ir 1942,1 mln. HUF už 2009 m. Už 2010 m. Vengrija turi apskaičiuoti valstybės pagalbos sumą iki priemonės panaikinimo.
3. Į grąžintiną sumą įtraukiamos palūkanos nuo to laikotarpio, kai neteisėta pagalba suteikta gavėjui, iki tos dienos, kai ji faktiškai grąžinama.
4. Palūkanos apskaičiuojamos pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms pagal [2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 4 t., p. 3)], iš dalies pakeisto [2008 m. sausio 30 d. Komisijos] reglamentu (EB) Nr. 271/2008 [(OL L 82, p. 1)], V skyrių.
3 straipsnis
1. 1 straipsnyje nurodyta pagalba susigrąžinama nedelsiant ir veiksmingai.
2. Vengrija užtikrina, kad [ginčijamas] sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį dienos.
4 straipsnis
1. Per du mėnesius nuo pranešimo apie [ginčijamą] sprendimą Vengrija pateikia Komisijai šią informaciją:
a) apie visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę ir palūkanas), įskaitant apskaičiuotą pagalbos sumą už 2010 m.;
b) išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių ketinama imtis, kad būtų laikomasi [ginčijamo] sprendimo, sąrašą;
c) dokumentus, patvirtinančius, kad pagalbos gavėjui buvo nurodyta grąžinti pagalbą.
2. Vengrija, kol bus susigrąžinta visa 1 straipsnyje nurodyta pagalba, nuolat praneša Komisijai apie pažangą, padarytą taikant [ginčijamą] sprendimą įgyvendinančias nacionalines priemones. Komisijos prašymu Vengrija nedelsdama pateikia informaciją apie priemones, kurių imtasi arba kurių ketinama imtis, kad būtų įvykdytas [ginčijamas] sprendimas. Be to, Vengrija pateikia Komisijai išsamius duomenis apie pagalbos sumas ir palūkanas, kurias pagalbos gavėjas jau grąžino.
5 straipsnis
[Ginčijamas sprendimas] yra skirtas Vengrijai <...>.“
Procesas ir šalių reikalavimai
32 2010 m. spalio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
33 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– arba panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo reikalaujama iš jos susigrąžinti atitinkamas sumas,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
34 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
35 Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas pateikė kelis klausimus šalims, į kuriuos ieškovė atsakė 2013 m. sausio 8 d. laišku, o Komisija – 2013 m. sausio 9 d. laišku.
36 Per posėdį Bendrasis Teismas suteikė ieškovei galimybę per vieną savaitę nuo posėdžio pabaigos pateikti visą informaciją apie žalios naftos kainų lygį 2005 m. pabaigoje, kai buvo sudarytas 2005 m. susitarimas, ir 2007 m. antrame trimestre, kai buvo parengtas ir priimtas Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas, ir kainų prognozes 2008 m.
37 Ieškovės per nustatytą terminą pateikti dokumentai buvo nusiųsti Komisijai, kad ši dėl jų pateiktų savo pastabas. Gavęs jos pastabas Bendrasis Teismas 2013 m. vasario 7 d. užbaigė žodinę proceso dalį.
Dėl teisės
38 Ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus: pirma, ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 107 straipsnio 1 dalis, nes Komisija padarė teisės klaidą nusprendusi, kad 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas yra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba; antra, minėtu sprendimu pažeidžiama SESV 108 straipsnio 1 dalis ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio b punkto v papunktis, nes Komisija 2005 m. susitarimo neįvertino esamai pagalbai taikomų taisyklių atžvilgiu; trečia, šiame sprendime nurodant susigražinti nagrinėjamas sumas pažeidžiama Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalis.
39 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė ginčija nagrinėjamos priemonės pripažinimą valstybės pagalba. Pirmuoju kaltinimu ji tvirtina, kad 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas negali būti laikomi viena pagalbos priemone. Antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju šio ieškinio pagrindo kaltinimais ji atitinkamai tvirtina, kad jei būtų pripažinta, kad 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas yra viena pagalbos priemonė, tokia priemonė neprieštarautų SESV 107 straipsnio 1 daliai, nes nebūtų atrankinė, nesuteiktų pranašumo ir neiškraipytų konkurencijos.
40 Reikia kruopščiai išnagrinėti pirmojo ieškinio pagrindo antrą kaltinimą, susijusį su tuo, kad ginčijama priemonė nėra atrankinio pobūdžio. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pateikti ginčijamame sprendime išdėstytą Komisijos vertinimą dėl ginčijamos priemonės atrankinio pobūdžio, paskui išdėstyti šalių Bendrajam Teismui šiuo klausimu nurodytus argumentus ir pateikti šio teismo vertinimą.
Komisijos vertinimai dėl ginčijamos priemonės atrankinio pobūdžio, pateikti ginčijamame sprendime
41 Sąlygą dėl ginčijamos priemonės atrankinio pobūdžio Komisija nagrinėjo ginčijamo sprendimo 56–71 konstatuojamosiose dalyse.
42 Šiuo atžvilgiu Komisija pirmiausia nusprendė, kad pamatinė sistema – leidimų eksploatuoti sistema (ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamoji dalis), kurios dalis buvo susitarimų dėl pratęsimo mechanizmas, ir atmetė Vengrijos argumentus, kuriais siekta, kad būtų pripažinta, jog šie susitarimai yra atskira pamatinė sistema (ginčijamo sprendimo 62 ir 63 konstatuojamosios dalys). Komisija nurodė, kad Vengrija turėjo didelę diskreciją pratęsti leidimus ir vėliau pakeisti atitinkamas Kalnakasybos įstatymo nuostatas, žinodama, kad tai bus naudinga ieškovei, nes ši bendrovė yra vienintelė angliavandenilių gavyba užsiimanti rinkos dalyvė, sudariusi susitarimą dėl pratęsimo. Komisijos nuomone, Vengrija bet kada galėjo netrukdoma nustatyti gavybos mokestį, t. y. nuspręsti visai nekeisti Kalnakasybos įstatymo (ginčijamo sprendimo 64 konstatuojamoji dalis). Komisija mano, kad atsižvelgiant į pasekmes Vengrijos veiksmų seka buvo aiškiai skirta sudaryti palankias sąlygas vienai konkrečiai įmonei.
43 Antra, Komisija nusprendė, kad pagal leidimų sistemą susitarimas dėl pratęsimo aiškiai yra atrankinis atsižvelgiant į šalių diskreciją nustatyti skirtingas sudedamąsias mokėjimo dalis ar net nuspręsti visai nesudaryti susitarimo, todėl Vengrijos valdžios institucijos galėjo savo nuožiūra sudaryti tokį susitarimą su ieškove arba su bet kuriuo kitu rinkos dalyviu (ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamoji dalis). Komisijos nuomone, tokio sprendimo negalima paaiškinti nei remiantis sistemos logika, nei jos pobūdžiu, nes gavybos mokesčiai nustatomi siekiant užtikrinti pajamas valstybei pagal išgautų išteklių vertę, o pagal susitarimą dėl pratęsimo mokėtinos sumos mokamos būtent už pratęsimą. Komisijos manymu, dėl 2005 m. susitarimo ir Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo susidarė situacija, kai ieškovė naudojasi galimybe iki 2020 m. mokėti mažesnius gavybos mokesčius už beveik visas savo gavybos vietas, kurias įsigijo teisę eksploatuoti pagal leidimą, o su ja konkuruojančios įmonės, eksploatuojančios gavybos vietas pagal leidimų sistemą ir pradėjusios gavybos veiklą laiku, todėl nesudariusios susitarimo dėl pratęsimo, turi mokėti didesnius mokesčius (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).
44 Trečia, Komisija nurodė, kad 2005 m. susitarimas buvo vienintelis susitarimas, sudarytas angliavandenilių sektoriuje; kiti tokie susitarimai buvo sudaryti kietųjų mineralų gavybos sektoriuje, tačiau kietųjų mineralų gavybos mokestis nebuvo pakeistas Iš dalies pakeistu kalnakasybos įstatymu (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).
45 Ketvirta, veiksmų seka, t. y. Kalnakasybos įstatymo 26/A skirsnio 5 dalies formuluotė, jos pagrindu sudarytas 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas, buvo atrankinio pobūdžio ieškovės naudai (ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamoji dalis). Dėl bendrų šios veiksmų sekos pasekmių tik ieškovei taikyta speciali sistema, kuri ją apsaugojo nuo bet kokio gavybos mokesčių už angliavandenilių gavybą, didinimo (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis). Komisija konstatavo, kad dėl didelės diskrecijos sudarant susitarimą dėl pratęsimo ir atsižvelgiant į tai, kad lengvata iš tikrųjų buvo taikoma vienai bendrovei, minėtos priemonės atitinka atrankos kriterijų (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).
46 Taigi, nors Komisija nusprendė, kad ginčijama priemonė dėl šių dviejų ją sudarančių elementų suteikė pranašumą ieškovei, vis dėlto ji pažymėjo, kad tik susitarimas dėl pratęsimo buvo atrankinio pobūdžio, atsižvelgiant į derybų dėl šio susitarimo ir jo sudarymo aplinkybes (ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamoji dalis). Nurodžiusi, kad 2005 m. susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas lėmė tai, jog ieškovė iki 2020 m. turėjo mokėti mažesnius gavybos mokesčius nei tie, kuriuos mokėjo kiti ūkio subjektai, Komisija pabrėžė, kad ieškovės atžvilgiu tik 2005 m. susitarimas buvo atrankinio pobūdžio (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis), nes tokie sumažinti gavybos mokesčiai įtvirtinti tik susitarime, kuriame nustatytas padidintas gavybos mokesčio tarifas už visus 15 susitarimo galiojimo metų ir kuriame nurodyta, kad šie tarifai bus nustatomi tik pagal susitarimo nuostatas ir nekis (2005 m. susitarimo 4 ir 9 punktai). Be to, nurodžiusi, kad ieškovei buvo taikoma speciali sistema, apsauganti ją nuo bet kokio gavybos mokesčio didinimo (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis), Komisija neišvengiamai konstatavo, kad ginčijama priemonė atitiko atrankos kriterijų, nes, atsižvelgiant į nurodytas 2005 m. susitarimo savybes, jis buvo atrankinio pobūdžio.
47 Taigi nusprendusi, kad ginčijama priemonė yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, Komisija rėmėsi 2005 m. susitarimo atrankiniu pobūdžiu, pasireiškiančiu tuo, jog šiuo susitarimu nustatytas padidintas gavybos mokestis visiems 15 jo galiojimo metų ir numatytas nekintantis tarifas.
Šalių argumentai
48 Ieškovė ginčija 2005 m. susitarimo atrankinį pobūdį. Pirmiausia ji nurodo, kad padidintas gavybos mokestis visose jos gavybos vietose buvo taikomas remiantis Kalnakasybos įstatymu, nes buvo tenkinamos visos jame numatytos sąlygos, taigi šis taikymas buvo bendro pobūdžio. Antra, ji tvirtina, kad visi, turėję leidimus eksploatuoti ir buvę panašioje situacijoje kaip ir ji, galėjo nuspręsti sudaryti susitarimą dėl jų turimų eksploatavimo teisių pratęsimo, kaip tai numatyta Kalnakasybos įstatymo nuostatose. Dublike ji pažymi, kad pati Komisija ginčijamame sprendime pripažino, kad 2005 m. susitarimas numatė jai taikytiną „standartinę tvarką“, ir jis nesuteikė „pranašumo“, net jeigu jame ir buvo nustatytas mokėtinas gavybos mokestis visą minėto susitarimo galiojimo laiką. Ji nurodo Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalį, pagal kurią gavybos mokesčiai, mokėtini ginčo ar leidimo eksploatuoti pratęsimo atveju, nurodyti ir patvirtinti koncesijoje ar susitarime dėl pratęsimo. Ji primena, kad per administracinę procedūrą Vengrija paaiškino, jog dideles sumas į kalnakasybos projektus investuojančioms įmonėms reikėjo ilgalaikių garantijų dėl gavybos mokesčių ir kitų taikytinų rinkliavų, todėl susitarime numatomi gavybos mokesčiai turėjo būti fiksuoti ir nekintantys visą susitarimo galiojimo laiką, ir šis principas turėjo būti taikomas gavybos mokesčiams už gavybos vietas, eksploatuojamas pagal leidimą.
49 Komisija ginčija ieškovės argumentus ir nurodo tris argumentus. Pirma, ji mano, jog tvirtinimas, kad Kalnakasybos įstatymas yra vienintelis pamatinis pagrindas, apimantis koncesijų, leidimų eksploatuoti ir susitarimų dėl pratęsimo atskiras posistemes, yra nepagrįstas, nes susitarimai dėl pratęsimo yra leidimų eksploatuoti sistemos dalis. Antra, nors ieškovė teigia, kad sudarius 2005 m. susitarimą, palyginti su ja, nebuvo diskriminuojami visi kiti leidimus eksploatuoti turintys asmenys, Komisija mano, kad ji tai teigia neatsižvelgdama į aplinkybę, jog ginčijamą priemonę sudaro šis susitarimas ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas, po kurio įsigaliojimo ieškovės situacija nebebuvo tokia pati kaip visų kitų minėtų asmenų. Trečia, Komisija abejoja, kad Kalnakasybos įstatymas įtvirtino mokesčių stabilumo taisyklę, kalbant apie leidimų eksploatuoti sistemą, ar kad egzistuoja nuosekli teisinė bazė, užtikrinanti teisinį saugumą dėl jau pradėtų eksploatuoti gavybos vietų visoms kalnakasybos įmonėms.
Bendrojo Teismo vertinimas
50 Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.
51 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, norint priemonę pripažinti pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos. Pirma, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba, ji turi būti nustatyta valstybės arba būti iš valstybinių išteklių, antra, ši priemonė turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, priemonė turi suteikti pranašumą jos adresatui ir, ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba gali ją iškraipyti (žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Deutsche Post, C‑399/08 P, Rink. p. I‑7831, 38 ir 39 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
52 Dėl pranašumo adresatui reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalba laikomas kišimasis, kuris, kad ir kokia būtų jo forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kuris turi būti laikomas ekonomine nauda, kurios ją gaunanti įmonė nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (žr. 51 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Deutsche Post 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
53 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos sąvoka. Ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, bet ir priemones, įvairiais būdais mažinančias įmonei paprastai tenkančias finansines prievoles, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, C‑81/10 P, Rink. p. I‑12899, 16 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
54 Dėl atrankinio pagalbos priemonės pobūdžio taip pat reikia pažymėti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos neskiriamos pagal jų priežastis ar tikslus, o apibrėžiamos pagal pasekmes (2003 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 46 punktas). Todėl šios nuostatos taikymas reikalauja tik išsiaiškinti, ar tam tikroje teisės sistemoje valstybės priemonė gali suteikti pranašumą „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“, palyginti su kitomis įmonėmis, kurių faktinė ir teisinė padėtis panaši, atitinkama priemone siekiamo tikslo atžvilgiu (žr. minėto Sprendimo Ispanija prieš Komisiją 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Jei taip, ta priemonė atitinka atrankinio palaikymo sąlygą, įeinančią į minėtoje nuostatoje apibrėžtą valstybės pagalbos sąvoką.
55 Prieš vertinant, ar teisingos ginčijamame sprendime pateiktos išvados dėl 2005 m. susitarimo atrankinio pobūdžio, reikia pateikti Vengrijos ir ieškovės per administracinę procedūrą išdėstytus argumentus.
56 Šiuo klausimu Vengrija per administracinę procedūrą nurodė kelis argumentus, kuriais ginčijo 2005 m. susitarimo atrankinį pobūdį, Komisijos jau nurodytą sprendime pradėti procedūrą, pažymėjusi, kad nagrinėjama ginčijama priemonė leido vienai įmonei nemokėti gavybos mokesčio (sprendimo pradėti procedūrą 18 ir 21 konstatuojamosios dalys).
57 Pirminiame etape 2008 m. kovo 17 d. Vengrija į Komisijos klausimą dėl Kalnakasybos įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis ieškovei buvo leista mokėti nekintančius gavybos mokesčius iki 2020 m., atsakė pateikdama minėto įstatymo 20 straipsnio 11 dalį ir 26/A straipsnio 5 dalį. Pagal Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalį gavybos mokesčio piniginė išraiška yra išgautų mineralų vertės dalis, nurodyta šiame įstatyme arba koncesijos sutartyje, arba sutartyje, sudarytoje pagal šio įstatymo 26/A straipsnio 5 dalį. Vengrija nurodė, kad pagal Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalyje įtvirtintus principus bet kuri leidimą eksploatuoti turinti įmonė galėjo prašyti pratęsti įstatyme nustatytą terminą pradėti gavybą, jei sutiko mokėti mokestį, pakeičiantį negautą mokestį (žr. šio sprendimo 6 punktą), tačiau tokio susitarimo dėl pratęsimo sudarymas nebuvo būtinas. Vengrijos nuomone, Kalnakasybos įstatymas leido pratęsti gavybos teises remiantis tais pačiais principais, kuriais grindžiamos koncesijai taikomos taisyklės. Ji apibendrino, kad bet kuri kalnakasybos įmonė be jokios diskriminacijos galėjo sudaryti susitarimus dėl pratęsimo, nes šios įmonės turėjo teisę atidėti gavybos pradžios datą nepažeisdamos Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų.
58 Be to, Vengrija 2008 m. rugsėjo 8 d. pateikė patikslinimų dėl teisinės bazės, kuria remiantis nespėjusi laiku pradėti gavybos įmonė galėjo mokėti mažesnius gavybos mokesčius, nei numatytieji Kalnakasybos įstatyme, ir dar kartą pacitavo Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalį nurodžiusi, kad kai veikla vykdoma pagal leidimų eksploatuoti sistemą, atsižvelgiant į konkretų atvejį gavybos mokestis nustatomas pagal šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinami mokesčio tarifai, priklausantys nuo iškasenų rūšies, arba kai pratęsiamas leidimas eksploatuoti, – pagal susitarimą, sudarytą remiantis minėto įstatymo 26/A straipsnio 5 dalimi.
59 2009 m. balandžio 9 d. atsakyme į sprendimą pradėti procedūrą Vengrija visų pirma pabrėžė Kalnakasybos įstatymo logiką, pagal kurią sąlyga, kaip antai nustatanti padidinto kalnakasybos mokesčio tarifus visiems 15 susitarimo galiojimo metų ir numatanti, kad šie tarifai nesikeis, yra „natūrali“ bet kurio susitarimo dėl pratęsimo sąlyga, ir vėlesni gavybos mokesčio tarifų pakeitimai negali būti taikomi tokiame susitarime nustatytiems tarifams. Vengrijos nuomone, 2005 m. susitarimas nesuteikia jokių lengvatinių sąlygų ieškovei, nes bet kuri kita kalnakasybos įmonė, kurios padėtis tokia pati, galėtų tikėtis sudaryti panašų susitarimą, kuriame gavybos mokesčio tarifai būtų nustatyti panašiai, kaip ir 2005 m. susitarime. Antra, Vengrija vėl pasirėmė Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalimi, kurioje, jos manymu, įtvirtinti gavybos mokesčio nustatymo metodai. Jos nuomone, Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalyje darant nuorodą į pagal minėto įstatymo 26/A straipsnio 5 dalį sudarytus susitarimus, siekiama kad, nepaisant minėtame įstatyme nustatyto gavybos mokesčio tarifo, šiuose susitarimuose nustatyti gavybos mokesčių tarifai už nurodytas gavybos vietas būtų taikomi teisėtai. Galiausiai Vengrija ginčijo sprendimo pradėti procedūrą 29 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad nė vienas kitas rinkoje veikiantis ūkio subjektas negalėjo tikėtis tokių susitarimo sąlygų, kaip numatytosios 2005 m. susitarime, nes, jos teigimu, iš Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalies, galima daryti tik priešingą išvadą, t. y. kad 2005 m. susitarimas buvo vienintelis susitarimas, kokį buvo galima sudaryti.
60 Be to, ieškovė per formalią tyrimo procedūrą išdėstė argumentus, susijusius dėl 2005 m. sprendimo atrankinio pobūdžio nebuvimo.
61 2008 m. balandžio 27 d. pastabose ieškovė taip pat nurodė, kad visos kalnakasybos įmonės, kurių padėtis tokia pati, remdamosi Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalimi sudarytų susitarimą dėl pratęsimo, kuriame būtų numatytos tokios pačios sąlygos kaip ir 2005 m. susitarime dėl gavybos mokesčio nustatymo ir neleidžiančios taikyti vėlesnių įstatymu nustatytų gavybos mokesčio tarifų pakeitimų. Ji taip pat ginčijo 2005 m. susitarimo atrankinį pobūdį nurodydama Vengrijos valdžios institucijų ir kalnakasybos įmonių, veikiančių kietų mineralų sektoriuje, susitarimus, kuriuose buvo numatytos sąlygos, kaip antai nustatyti padidinto gavybos mokesčio tarifus visiems 15 2005 m. susitarimo galiojimo metų ir, kaip ir šiame susitarime, numatyti, kad taip nustatytas tarifas išliks nepakitęs. Grįsdama aplinkybę, kad 2005 m. susitarime numatyti gavybos mokesčio tarifai skyrėsi nuo tarifų, taikomų kitiems pagal leidimų sistemą veikiantiems asmenims, ji rėmėsi Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalimi ir nurodė, kad jei teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad būsimais įstatyme įtvirtintais gavybos mokesčio pakeitimais būtų pakeisti ir 2005 m. susitarime įtvirtinti mokesčio tarifai, jis būtų aiškiai įtraukęs tai numatančią nuostatą.
62 Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamą priemonę sudaro du elementai, t. y. 2005 m. susitarimas, kuriuo nustatomi gavybos mokesčio tarifai visiems 15 šio susitarimo galiojimo metų už visas ieškovės gavybos vietas, kurios jau pradėtos eksploatuoti arba kurių galiojimas buvo pratęstas, ir Iš dalies pakeistas kalnakasybos įstatymas, padidinantis gavybos mokestį visoms angliavandenilių gavybos vietoms, kurioms buvo išduotas leidimas, tačiau jame nuostatų dėl gavybos vietų, dėl kurių jau buvo sudarytas susitarimas dėl pratęsimo, nebuvo.
63 Šiuo klausimu reikia, be kita ko, pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje teisingai nurodė, jog 2005 m. susitarimas nepažeidžia valstybės pagalbos nuostatų. Iš tikrųjų, kadangi 2005 m. susitarime nustatyti mokesčiai, taikomi tiek jau pradėtoms eksploatuoti vietoms, tiek toms, kurių leidimas eksploatuoti buvo pratęstas, buvo didesni nei sudarant 2005 m. susitarimą galioję įstatyme nustatyti mokesčiai, šis susitarimas neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnį.
64 Taip pat reikia konstatuoti, kad kai valstybė su ūkio subjektu sudaro susitarimą, kuris neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnį, to, kad vėliau su tokiu susitarimu nesusijusios sąlygos pasikeičia taip, jog aptariamas ūkio subjektas įgyja pranašumą kitų panašaus susitarimo nesudariusių ūkio subjektų atžvilgiu, nepakanka, kad susitarimas ir vėlesni su juo nesusijusių sąlygų pakeitimai kartu būtų vertinami kaip valstybės pagalba.
65 Iš tikrųjų, nesant tokio principo, bet kurį susitarimą, kurį ūkio subjektas sudaro su valstybe ir kuris neturi valstybės pagalbos požymių pagal SESV 107 straipsnį, būtų galima ginčyti, kai situacija rinkoje, kurioje veikia susitarimą sudaręs ūkio subjektas, pasikeičia, ir jam suteikiamas toks pranašumas, kaip nurodytasis šio sprendimo 64 punkte, ar kai valstybė objektyviai pagrįstai įgyvendina savo teisę priimti teisės aktus pasikeitus situacijai rinkoje, laikydamasi iš tokio susitarimo kylančių teisių ir pareigų.
66 Vis dėlto tokių elementų, kaip nustatytieji Komisijos ginčijamame sprendime, visuma gali būti laikoma valstybės pagalba, kai sudaryto susitarimo sąlygos valstybės buvo pasiūlytos tik vienam ar keliems konkretiems ūkio subjektams, nesiremiant objektyviais kriterijais, išplaukiančiais iš visuotinai taikomų nuostatų, galiojančių visiems ūkio subjektams. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog aplinkybės, kad tik vienas ūkio subjektas sudarė tokį susitarimą, nepakanka pripažinti susitarimo atrankinį pobūdį, nes ši aplinkybė gali išplaukti iš kitų ūkio subjektų suinteresuotumo nebuvimo.
67 Be to, reikia priminti, kad taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį vieną valstybės pagalbos priemonę gali sudaryti keli elementai, jei, atsižvelgiant į jų laiką, tikslą ir įmonės padėtį šių elementų intervencijos metu, ryšys tarp šių elementų yra toks glaudus, kad jų neįmanoma atskirti (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją ir kt. ir Komisija prieš Prancūziją ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, 103 ir 104 punktus). Esant tokiai situacijai toks elementų derinys, kaip ginčijamame sprendime nurodė Komisija, gali būti laikomas valstybės pagalba, kai valstybė tokiu elgesiu siekia apsaugoti vieną ar kelis rinkoje veikiančius ūkio subjektus, sudarydama su jais susitarimą, užtikrinantį nekintantį mokesčio dydį per visą susitarimo galiojimo laikotarpį, tuo pačiu metu ketindama vėliau padidinti mokestį, kai įgyvendina savo teisę priimti teisės aktus, kad kiti sudarant susitarimą rinkoje jau veikę ar naujai į rinką atėję ūkio subjektai atsidurtų mažiau palankioje padėtyje.
68 Atsižvelgiant į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti, ar šioje byloje Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ginčijama priemonė yra atrankinio pobūdžio, nes 2005 m. susitarime nustatyti fiksuoti padidinto gavybos mokesčio tarifai visiems 15 susitarimo galiojimo metų ir numatyta, kad šie mokesčio tarifai išliks nepakitę.
69 Visų pirma reikia išsamiai išnagrinėti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo sudarytas 2005 m. susitarimas.
70 Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalis leidžia visoms kalnakasybos įmonėms, išgaunančioms angliavandenilius ar kietuosius mineralus, prašyti, kad būtų pratęstos jų gavybos teisės vienoje ar keliose gavybos vietose, kurių jos nepradėjo eksploatuoti per penkerius metus nuo leidimo eksploatuoti išdavimo dienos. Šiuo atžvilgiu Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalis nėra atrankinio pobūdžio nuostata.
71 Kalbant apie ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamojoje dalyje nurodytą aplinkybę, kad kalnakasybos įmonė ir Vengrijos valdžios institucijos gali nuspręsti nesudaryti susitarimo dėl pratęsimo, reikia konstatuoti, kad, pirma, iš Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalies negalima daryti išvados, jog gavusios prašymą pratęsti gavybos teises Vengrijos valdžios institucijos gali atsisakyti pradėti derybas dėl aptariamo susitarimo pratęsti tas teises sudarymo. Antra, pagal Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalį bet kuri įmonė gali prašyti pratęsti jos gavybos teises (žr. šio sprendimo 70 punktą). Vis dėlto tokia įmonė taip pat gali nuspręsti neprašyti pratęsimo, atsižvelgdama į finansines išlaidas, susijusias su prašymo pateikimo dieną esamo gavybos mokesčio padidinimu, tam tikrais atvejais taikomu visoms jau eksploatuojamoms gavybos vietoms (žr. šio sprendimo 6 punktą), arba nesutikti su Vengrijos valdžios institucijų išnagrinėjus prašymą pratęsti gavybos teises pasiūlytais tarifais – tokiu atveju nebūtų sudarytas joks susitarimas dėl pratęsimo.
72 Iš tikrųjų Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalimi Vengrijos valdžios institucijoms suteikiama diskrecija numatyti, kad mokesčio tarifas po pratęsimo, kuris tam tikrais atvejais lemia padidintą gavybos mokestį, neturi būti daugiau nei 1,2 karto didesnis už prašymo pratęsti gavybos teises pateikimo dieną galiojusį tarifą. Vis dėlto tokia diskrecija negali būti būtinai vertinama kaip palaikanti tam tikras įmones ar tam tikrus produktus kitų atžvilgiu ir taip suteikianti atrankinį pobūdį sudarytiems susitarimams. Iš tikrųjų šią diskreciją galima būtų pagrįsti įvairiais veiksniais, kaip antai gavybos vietų, į kurias teisės buvo pratęstos, skaičiumi ir jų numanomu dydžiu, palyginti su jau pradėtomis eksploatuoti gavybos vietomis. Konkrečiai kalbant, jei, kaip per administracinę procedūrą nurodė Vengrija (žr. šio sprendimo 57 punktą), prašymo pratęsti gavybos teises dieną galiojusio mokesčio tarifo padidinimas yra skirtas kompensuoti prarastą mokestį iš per penkerius metus nuo leidimo išdavimo dienos nepradėtų eksploatuoti gavybos vietų, nėra nelogiška, kad mokestis po pratęsimo ir tam tikrais atvejais padidintas gavybos mokestis, taikomi atitinkamai gavybos vietoms, kurių eksploatacijos pradžia buvo atidėta, ir gavybos vietoms, kurių eksploatavimas jau pradėtas, būtų didesnis, kai gavybos vietų, kurių eksploatavimas atidedamas, yra daug, palyginti su jau eksploatuojamomis vietomis, ir mažesnis, kai, kaip ir šiuo atveju, gavybos vietos, kurių eksploatavimas atidedamas, sudaro mažą jau eksploatuojamų gavybos vietų dalį. Iš to matyti, kad Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalimi suteikta diskrecija skirta tam, kad administracinės valdžios institucijos galėtų užtikrinti vienodą požiūrį į ūkio subjektus, atsižvelgiant į tai, ar jų padėtis yra panaši, ar skirtinga, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 54 nurodytą teismo praktiką, suderinant savo pasiūlymus dėl mokesčio su kiekvieno prašymo pratęsti gavybos teises ypatybėmis, todėl tokia diskrecija yra pagrįsta objektyviais kriterijais, susijusiais su nagrinėjamuose teisės aktuose įtvirtinta apmokestinimo sistema. Bendriau galima pažymėti, kad nagrinėjama diskrecija savo pobūdžiu išsiskiria iš atvejų, kai diskrecija yra susijusi su pranašumo vienam ūkio subjektui suteikimu. Nagrinėjamu atveju Vengrijos valdžios institucijų diskrecija skirta papildomoms išlaidoms ūkio subjektams subalansuoti, atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą.
73 Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalyje taip pat numatyta, kad susitarime dėl pratesimo įtvirtinamas mokestis po pratęsimo, ir kai prašymas dėl pratęsimo susijęs su daugiau nei dviem ar penkiomis gavybos vietomis, susitarime nustatomas padidintas gavybos mokestis mažiausiai penkeriems metams ir vienkartinis papildomas mokestis (žr. šio sprendimo 6 punktą). Iš šios nuostatos matyti, kad mokestis po pratęsimo ir padidintas gavybos mokestis nustatomi tik susitarime dėl pratęsimo, ir šis principas, be kita ko, aiškiai įtvirtintas Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalies pirmame sakinyje.
74 Todėl atsižvelgiant į Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios taikomos visoms įmonėms, norinčioms prašyti pratęsti jų eksploatavimo teises ir kuriomis remiantis buvo sudarytas 2005 m susitarimas, aplinkybės, kad kiekvieniems susitarimo galiojimo metams nustatyti tarifai yra derybų rezultatas, nepakanka norint pripažinti šio susitarimo atrankinį pobūdį. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nuspręsta šio sprendimo 72 punkte, kitaip būtų tik tada, jeigu, atsižvelgiant į mokesčių padidinimo pratęsiant eksploatavimo teises tikslą, Vengrijos valdžios institucijos derybose, pasibaigusiose 2005 m. susitarimu, nustačiusiu mokestį po pratęsimo ir padidintą gavybos mokestį, būtų įgyvendinusios savo diskreciją taip, kad ieškovei būtų suteiktas pranašumas – be jokios objektyvios priežasties nustatytas mažas mokestis, palyginti su kitu ūkio subjektu, kuris siekė, kad jam būtų pratęstos eksploatavimo teisės, arba nesant tokio ūkio subjekto, bet egzistuojant konkrečių įrodymų, kad ieškovei buvo taikomas nepagrįstai palankus vertinimas. Be to, kadangi minėta nuostata numato, jog susitarime nustatyti padidinto gavybos mokesčio tarifai taikomi visą šio susitarimo galiojimo laiką ir per šį laikotarpį negali būti vienašališkai pakeisti, 2005 m. susitarimas nepapildo šio sprendimo 73 punkte nurodytos Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės.
75 Antra, Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar Komisija įrodė 2005 m susitarimo atrankinį pobūdį, atsižvelgiant konkrečiai į sąlygą, nustatančią tikslius padidinto gavybos mokesčio tarifus visiems 15 susitarimo galiojimo metų, ir į sąlygą, numatančią, kad šie tarifai nekis.
76 Pirmiausia reikia priminti, kad Kalnakasybos įstatymas suformuluotas abstrakčiai kalbant apie įmones, galinčias pasinaudoti jo 26/A straipsnio 5 dalies nuostatomis (žr. šio sprendimo 70 punktą).
77 Antra, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija tik konstatavo, kad ieškovė buvo vienintelė angliavandenilių sektoriuje veikianti įmonė, esant tokiai situacijai sudariusi susitarimą dėl teisių pratęsimo (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis). Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 66–71 punktuose, šią aplinkybę galima paaiškinti kitų ūkio subjektų suinteresuotumo nebuvimu, dėl ko nebuvo pateikti prašymai pratęsti gavybos teises arba nebuvo sudaryti šalių susitarimai dėl mokesčio po pratęsimo. Kalbant apie dvi pastarąsias galimybes, pažymėtina: kadangi Kalnakasybos įstatyme įtvirtinti reikalavimai norint sudaryti susitarimą dėl pratęsimo yra objektyvūs ir taikomi visiems potencialiai suinteresuotiems asmenims, kurie juos atitinka, negalima pritarti išvadai, kad 2005 m. susitarimas yra atrankinio pobūdžio.
78 Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 74 punkte, nustačiusios padidinto gavybos mokesčio tarifus visiems 15 2005 m. susitarimo galiojimo metų ir numačiusios, kad šie tarifai nekis, Vengrija ir ieškovė tik pritaikė Kalnakasybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalies ir 26/A straipsnio 5 dalies nuostatas, pagal kurias visuose susitarimuose dėl pratęsimo nustatomi padidinto gavybos mokesčio tarifai visam jų galiojimo laikotarpiui.
79 Be to, reikia priminti, kad 2005 m. susitarime nurodyti tarifai taikomi visoms ieškovės pagal leidimų sistemą jau pradėtoms eksploatuoti gavybos vietoms, t. y. 44 angliavandenilių gavybos vietoms, kurios pradėtos eksploatuoti po 1998 m. sausio 1 d., ir 93 gamtinių dujų gavybos vietoms, kurios pradėtos eksploatuoti iki minėtos datos, o pratęsimas buvo susijęs tik su 11 sudarant susitarimą dar nepradėtų eksploatuoti gavybos vietų. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad dauginimo koeficientas (nuo 1,02 iki 1,05) yra mažesnis už ribinį 1,2 koeficientą (žr. šio sprendimo 8 punktą), objektyviai galima paaiškinti nedidele su pratęsimu susijusių 11 gavybos vietų apimtimi, palyginti su 137 2005 m. jau eksploatuotomis gavybos vietomis (žr. šio sprendimo 72 punktą). Reikia konstatuoti, kad Komisija nenagrinėjo šios 2005 m. susitarimui reikšmingos aplinkybės, todėl ginčijamame sprendime nepateikta nieko, iš ko būtų matyti, kad ieškovė buvo nepagrįstai palankiai vertinama. Tokiomis aplinkybėmis negalima preziumuoti, kad ieškovė turėjo teisę į palankesnį vertinimą, palyginti su kitomis galimai panašioje situacijoje esančiomis įmonėmis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 54 punkte minėtą teismo praktiką.
80 Taigi, nors Komisija nurodė, kad buvo kitų susitarimų dėl pratęsimo kietųjų mineralų sektoriuje, ji nusprendė, kad į juos nereikia atsižvelgti, nes jie buvo susiję su kitomis iškasenomis, kurioms taikomas kitoks gavybos mokestis, be to, šių mineralų apmokestinimas nebuvo pakeistas Iš dalies pakeistu kalnakasybos įstatymu (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis). Reikia priminti, kad pagal ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamąją dalį ginčijamos priemonės atrankinis pobūdis išplaukia iš 2005 m. sprendimo atrankinio pobūdžio (žr. šio sprendimo 46 punktą), o ne iš mineralinių iškasenų rūšies, šioms iškasenų rūšims taikomų mokesčių ar aplinkybės, kad šie mokesčiai vėliau nebuvo pakeisti. Komisijos išvados, pateiktos ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje, yra nereikšmingos norint paneigti argumentus, kad buvo sudaryti ir kiti susitarimai dėl pratęsimo pagal Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalį, kuriuose numatomos panašios sąlygos kaip ir 2005 m susitarime; apsiribojusi tik minėtomis išvadomis Komisija nenurodė priežasčių, kodėl neatsižvelgė į susitarimus dėl pratęsimo, sudarytus kietųjų mineralų sektoriuje. Taigi, Komisija atsisakė atsižvelgti į visus veiksnius, kuriais remdamasi būtų galėjusi įvertinti, ar 2005 m. susitarimas buvo atrankinio pobūdžio ieškovės atžvilgiu, remdamasi kitais susitarimais dėl pratęsimo, taip pat sudarytais pagal Kalnakasybos įstatymo 26/A straipsnio 5 dalį, apie kuriuos jai buvo pranešta, sukurta situacija. Be to, Komisija net nemėgino iš Vengrijos valdžios institucijų gauti daugiau informacijos apie kalnakasybos įmonių sudarytus susitarimus kietųjų mineralų sektoriuje.
81 Atsižvelgiant, pirma, į tai, kad susitarimus dėl pratęsimo reglamentuojantis teisinis pagrindas ir nuostatos, suteikiančios Vengrijos valdžios institucijoms diskreciją derantis dėl mokesčio tarifo nėra atrankinio pobūdžio, ir, antra, į tai, kad nėra jokių įrodymų, kad minėtos valdžios institucijos ieškovę vertino palankiau nei kitas panašioje situacijoje buvusias įmones (žr. šio sprendimo 70–74, 79 ir 80 punktus), negalima teigti, kad buvo įrodytas 2005 m. susitarimo atrankinis pobūdis.
82 Galiausiai reikia pažymėti, kad mokesčiai Iš dalies pakeistu kalnakasybos įstatymu, įsigaliojusiu tik 2008 m., buvo pakeisti atsižvelgus į išaugusias žalios naftos kainas pasaulinėje rinkoje, kaip tai nurodė ieškovė savo procesiniuose dokumentuose ir patikslino laišku atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus (žr. šio sprendimo 36 punktą). Kadangi Komisija nenurodė, jog 2005 m. susitarimas buvo sudarytas prieš pakeliant gavybos mokesčius, šio susitarimo ir Iš dalies pakeisto kalnakasybos įstatymo derinys negali būti pagrįstai laikomas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį (žr. šio sprendimo 64–67 punktus).
83 Todėl reikia pripažinti pagrįstu antrą pirmojo ieškinio pagrindo kaltinimą, susijusį su tuo, kad ginčijama priemonė nėra atrankinio pobūdžio, ir panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų su pirmuoju ieškinio pagrindu susijusių kaltinimų, taip pat nei antrojo, nei trečiojo ieškinio pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
84 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Nagrinėjamu atveju, kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2010 m. birželio 9 d. Komisijos sprendimą 2011/88/ES dėl valstybės pagalbos C 1/09 (ex NN 69/08), kurią Vengrija suteikė bendrovei MOL Nyrt..
2. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Schwarcz |
Paskelbta 2013 m. lapkričio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.