GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2017 m. vasario 9 d.(1)
Byla C‑99/16
Jean‑Philippe Lahorgue
prieš
Ordre des avocats du barreau de Lyon,
Conseil national des barreaux (CNB),
Conseil des barreaux européens (CCBE),
Ordre des avocats du barreau de Luxembourg
(Tribunal de grande instance de Lyon (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 77/249/EEB – 4 straipsnis – 5 straipsnis – Vertimasis advokato profesija – Prieigos prie RPVA įrenginys – Atsisakymas išduoti – Diskriminacija“
I. Įžanga
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas(2), 4 straipsnio išaiškinimu.
2. Kliūčių, trukdančių advokatų laisvei teikti paslaugas, klausimas nėra naujas. Tačiau perkeliant teismus į elektroninę erdvę ir dematerializuojant procesinius dokumentus, randantis naujoms ryšio priemonėms, galimybėms saugoti informaciją virtualioje aplinkoje ir dirbtinio intelekto programoms neišvengiamai keičiasi ir suvokimas apie šią profesiją, kaip ir vertimasis ja.
3. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su tokiomis aplinkybėmis. Iš tiesų jis pateiktas po to, kai Liono (Prancūzija) advokatūra atsisakė suteikti J.‑P. Lahorgue, kaip tarpvalstybinių paslaugų teikėjui, priemonę, kuri būtina siekiant saugiu elektroniniu ryšiu bendrauti su Prancūzijos teismų kanceliarijomis, t. y. prieigos prie advokatų virtualiojo privataus tinklo įrenginį (toliau – prieigos prie RPVA įrenginys).
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. Direktyvos 77/249 4 straipsnyje nurodyta:
„1. Su kliento atstovavimu teisiniuose procesuose susijusi veikla arba jo atstovavimas valstybinės valdžios institucijose kiekvienoje priimančioje valstybėje narėje vykdomas toje valstybėje įsisteigusiems teisininkams nustatytomis sąlygomis, išskyrus tas sąlygas, kurios reikalauja, kad toje valstybėje būtų gyvenama ar užsiregistruota toje valstybėje esančioje profesinėje organizacijoje.
2. Šia veikla besiverčiantis teisininkas laikosi priimančios valstybės narės profesinio elgesio taisyklių, nepažeisdamas įsipareigojimų valstybei narei, iš kurios jis atvyksta.
<…>“
5. Direktyvos 77/249 5 straipsnyje numatyta:
„Dėl veiklos, susijusios su kliento atstovavimu teisiniuose procesuose, valstybė narė gali reikalauti, kad teisininkai, kuriems taikomas 1 straipsnis:
– būtų pristatyti, pagal vietos taisykles ar papročius, pirmininkaujančiam teisėjui ar, jei reikia, atitinkamos advokatūros pirmininkui priimančioje valstybėje narėje;
– dirbtų drauge su teisininku, kuris praktikuoja atitinkamoje teismo įstaigoje ir kuris, kai reikia, atsako prieš tą įstaigą, arba su tokioje įstaigoje praktikuojančiu kaip „avoué“ ar „procuratore“.
B. Prancūzijos teisė
1. Dekretas Nr. 91‑1197
6. Direktyva 77/249 į Prancūzijos nacionalinę teisę perkelta 1991 m. lapkričio 27 d. Dekretu Nr. 91‑1197, kuriuo reglamentuojama advokato profesinė veikla (toliau – Dekretas Nr. 91‑1197).
7. Dekreto Nr. 91‑1197 202-1 straipsnyje nustatyta:
„Kai advokatas [valstybės narės pilietis, nuolat įsisteigęs vienoje iš valstybių narių,] atstovauja klientui arba gina jį teisme ar valstybės valdžios institucijose, jis savo pareigas vykdo tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir į Prancūzijos advokatūrą įrašytas advokatas.
<…>
Civilinėse bylose, kai advokato atstovavimas yra privalomas apygardos teisme, jis turi atstovavimo teisę tik tada, jei nurodo advokato, dirbančio teisme, į kurį buvo kreiptasi, adresą dokumentams įteikti <…>
Kai atstovavimas yra privalomas apeliaciniame teisme, jis turi atstovavimo teisę tik tada, jei nurodo advokato, turinčio leidimą atstovauti šalims šiame teisme, adresą dokumentams įteikti <…>“
2. Civilinio proceso kodeksas
8. 2005 m. gruodžio 28 d. Dekretu Nr. 2005‑1678 Civilinio proceso kodeksas papildytas nauja XXI antraštine dalimi „Pranešimas elektroninėmis priemonėmis“.
9. Vienoje iš minėtos šiuo metu galiojančio Civilinio proceso kodekso antraštinės dalies nuostatų, 748‑1 straipsnyje, numatyta: „Siuntos, įteiktini dokumentai ir pranešimai apie procesinius dokumentus, dokumentai, pranešimai, įspėjimai ar šaukimai į teismą, ataskaitos, protokolai ir teismo sprendimų vykdomųjų raštų kopijos gali būti įteikiami elektroninėmis priemonėmis šioje antraštinėje dalyje nurodytomis sąlygomis ir būdais, nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, kuriomis įpareigojama naudoti šį informavimo būdą.“
10. Be to, kalbant apie procesą, kai apeliaciniame teisme privalomas atstovas, Civilinio proceso kodekso 930‑1 straipsnyje nustatyta:
„Procesiniai dokumentai teismui siunčiami elektroninėmis priemonėmis, priešingu atveju jie pripažįstami nepriimtinais.
Jei dokumento neįmanoma perduoti elektroninėmis priemonėmis dėl priežasties, nesusijusios su jį perduodančiu asmeniu, jis parengiamas popierinis ir pateikiamas kanceliarijai. <…>
Pranešimai, įspėjimai ar šaukimai į teismą siunčiami šalių advokatams elektroninėmis priemonėmis, nebent tai būtų neįmanoma dėl su siuntėju nesusijusios priežasties.
Dokumentų siuntimo elektroninėmis priemonėmis tvarka nustatoma teisingumo ministro nutarimu.“
3. 2009 m. balandžio 7 d. Nutarimas dėl dokumentų pateikimo elektroninėmis priemonėmis apygardos teismuose
11. Pagal 2009 m. balandžio 7 d. nutarimo(3) 5 straipsnį „advokatai gali naudotis teismams skirta elektroninių ryšių sistema prisijungdami prie nepriklausomo privataus tinklo, vadinamojo advokatų virtualiojo privataus tinklo (RPVA), už kurio eksploatavimą atsako Nacionalinė advokatūros taryba“.
12. Šio nutarimo 9 straipsnyje dar numatyta: „Advokatų prisijungimo prie RPVA saugumas užtikrinamas taikant identifikavimo mechanizmą. Ši nuostata grindžiama sertifikavimo paslauga, kuria užtikrinamas fizinio asmens advokato statuso autentifikavimas <…> Šiam mechanizmui taikoma elektroninio sertifikato galiojimo patikros funkcija. Šį sertifikatą išduoda elektroninio sertifikavimo paslaugų teikėjas, veikiantis sertifikavimo institucijos – Nacionalinės advokatūros tarybos – vardu.“
III. RPVA
13. XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje Prancūzija ėmėsi dematerializuoti teismo procesus.
14. Dėl šio proceso buvo pasirašytas nacionalinių teismų ir advokatų protokolas dėl dokumentų pateikimo elektroninėmis priemonėmis (ComCi TGI, skirtas pirmosios instancijos teismams, ir ComCi CA, skirtas antrosios instancijos teismams).
15. Šio protokolo tikslas, be kita ko, gerinti teismų ir advokatų tarpusavio bendravimą, naudojantis dematerializuotu keitimusi sustruktūrintais duomenimis. Techniškai tai yra du atskiri intraneto tinklai, susieti per platformą e-barreau (e. advokatūra). Šie du tinklai yra, pirma, teisingumo ministro valdomas teismų intranetas (teismų virtualusis privatus tinklas) ir, antra, Nacionalinės advokatūrų tarybos (Conseil national des barreaux, CNB) valdomas advokatų intranetas RPVA.
16. Duomenys, kuriais keičiamasi tarp advokatų kontoros ir RPVA paslaugų platformos, yra šifruojami naudojant algoritmą tarp prieigos prie VPN įrenginio, esančio kontoros vietos tinkle prieš kontoros interneto ryšio mechanizmą, ir VPN dalies prie įėjimo į RPVA paslaugų platformą.
17. Komunikuoti su VPN dalimi prie įėjimo į RPVA platformą, taigi naudotis e. advokatūros paslaugomis gali tik tinkamai identifikuoti įrenginiai, kuriems leidžiama susijungti su RPVA paslauga. Remiantis 2017 m. sausio 11 d. posėdyje CNB pateiktais paaiškinimais, nuo šiol minėti įrenginiai pakeisti USB raktais.
18. Svarbu tai, kad šį mechanizmą sudaro elektroninis sertifikatas, saugomas specialiai advokatui skirtoje kriptografinėje fizinėje laikmenoje, t. y. atminties įrenginyje su USB jungtimi. Šis mechanizmas vadinamas „prieigos prie RPVA įrenginiu“ ir leidžia autentifikuoti e. advokatūros paslaugų naudotojus.
19. Praktiškai autentifikavimas yra įmanomas todėl, kad advokato asmeninis elektroninis sertifikatas yra susietas su nacionaliniu advokatų sąrašu, kuris automatiškai atnaujinamas taikant kasdienį sinchronizavimą su visų Prancūzijos advokatūrų advokatų sąrašais.
20. Vadovaujantis šiuo protokolu, Teisingumo ministerija ir CNB sudarė keletą susitarimų siekdami nustatyti advokatų ir pirmosios bei antrosios instancijos teismų elektroninio bendravimo tvarką ir sąlygas.
21. Pagal 2010 m. birželio 16 d. Teisingumo ministerijos ir CNB susitarimo VI straipsnį ComCi CA ir ComCI TGI užsiregistruojama per advokatūrą, kuriai priklauso advokatas. Ši advokatūra taip pat išduoda prieigos prie RPVA įrenginį(4).
IV. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
22. Prancūzijos pilietis J.‑P. Lahorgue yra Liuksemburgo advokatūrai priklausantis advokatas.
23. Jis paprašė Liono advokatūros išduoti jam prieigos prie RPVA įrenginį. Ji atmetė J.‑P. Lahorgue prašymą remdamasi tuo, kad jis neįrašytas į Liono advokatūrą.
24. Po šio atsisakymo J.‑P. Lahorgue kreipėsi į Tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas) pirmininką, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones Liono advokatūrai, CBN, Europos advokatūrų tarybai (CCBE) ir Liuksemburgo advokatūrai, siekdamas, kad Liono advokatūra būtų įpareigota per aštuonias dienas išduoti jam prieigos prie RPVA įrenginį ir kad būtų nustatyta bauda už kiekvieną vėlavimo dieną, kad jis galėtų visavertiškai verstis advokato profesija Prancūzijoje tokiomis pat sąlygomis kaip ir Prancūzijos advokatai.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Liono advokatūros sprendimas dėl atsisakymo atitinka Sąjungos teisę.
26. Visų pirma, jo nuomone, kadangi teisių gynimo priemonių įgyvendinimas baudžiamojoje ar socialinėje srityje nelemia apribojimo kitos valstybės narės advokatui, susijusio su pareiga dirbti drauge su atitinkamos jurisdikcijos vietos advokatūrai priklausančiu advokatu, įpareigojimas kitos valstybės narės advokatui kreiptis į atitinkamos jurisdikcijos vietos advokatūrai priklausantį advokatą siekiant naudoti RPVA gali atrodyti nesuderinamas su paslaugų teikimo laisvės įgyvendinimu.
27. Šiomis aplinkybėmis Tribunal de grande instance de Lyon pirmininkas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.
V. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
28. 2016 m. vasario 15 d. nutartimi – ją Teisingumo Teismas gavo 2016 m. vasario 19 d., 2016 m. kovo 14 d. ji buvo papildyta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir Teisingumo Teisme užregistruota 2016 m. kovo 22 d. – Tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas) pirmininkas nusprendė pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar atsisakymas išduoti prieigos prie advokatų virtualiojo privatus tinklo (RPVA) įrenginį advokatui, tinkamai įrašytam į valstybės narės, kurioje jis nori verstis advokato praktika kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, prieštarauja Direktyvos 77/249 4 straipsniui, nes tai yra diskriminacinė priemonė, galinti kliudyti užsiimti profesine veikla kaip laisvam paslaugų teikėjui, jei šis advokatas, su kuriuo būtų dirbama drauge, nėra privalomas pagal įstatymus?“
29. Šiame klausime yra teiginys, neatitinkantis ieškovo pagrindinėje byloje situacijos, nes jis susijęs su padėtimi, taikoma advokatui, „tinkamai įrašytam į valstybės narės, kurioje jis nori verstis advokato praktika kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūros sąrašą“, tačiau J.‑P. Lahorgue atveju taip nėra.
30. Be to, šia formuluote pakeičiamas paties J.‑P. Lahorgue pasiūlytas klausimas. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nėra privalomi šalių šiuo tikslu pateikti siūlymai(5), iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketino pateikti „prejudicinį klausimą, kurį pasiūlė pats ieškovas“(6).
31. Kadangi šiame siūlomame klausime nėra nei prieštaravimų, nei netikslumų ir jis atitinka pagrindinės bylos ieškovo faktinę padėtį, manau, kad reikėtų palikti tokį klausimą, kuris pateiktas prašymo priimti prejudicinį sprendimą 1 punkte, o ne jo rezoliucinėje dalyje:
„Ar atsisakymas į vienos valstybės narės advokatūrą tinkamai įrašytam advokatui išduoti prieigos prie RPVA įrenginį remiantis vien tuo, kad jis nėra įrašytas į kitos valstybės narės, kurioje jis nori verstis advokato praktika kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, prieštarauja Direktyvos 77/249 4 straipsniui, nes tai yra diskriminacinė priemonė, galinti kliudyti užsiimti šia profesine veikla kaip laisvam paslaugų teikėjui, jei šis advokatas, su kuriuo būtų dirbama drauge, nėra privalomas pagal įstatymus?“
32. Rašytines pastabas pateikė CNB, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Be to, jos visos buvo išklausytos per 2017 m. sausio 11 d. įvykusį posėdį.
33. J.‑P. Lahorgue ir Liono advokatūra rašytinių pastabų nepateikė. Tačiau jie pateikė savo argumentus per šį posėdį.
VI. Analizė
A. Teismo praktika, susijusi su laisvu advokatų paslaugų teikimu
34. Kaip buvo priminta šios išvados įžangoje, advokatų laisvo paslaugų teikimo ir jam kylančių potencialių kliūčių klausimas nėra naujas. Dar prieš priimant Direktyvą 77/249 Teisingumo Teismas per šešis mėnesius jau turėjo progą patvirtinti Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo taikytinumą advokatams(7).
35. Todėl nenuostabu, kad principai, nustatyti aiškinant šias Sutarties nuostatas, buvo taikomi advokato profesijai būdingų paslaugų teikimui.
36. Taigi SESV 56 straipsniu reikalaujama ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net jeigu jis vienodai taikomas tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu šis apribojimas draudžia arba labiau riboja paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą(8).
37. Kitaip tariant, SESV 56 straipsnis draudžia taikyti tokius nacionalinės teisės aktus, dėl kurių teikti paslaugas kitose valstybėse narėse tampa sudėtingiau nei vienos valstybės narės viduje(9).
38. Tačiau Teisingumo Teismas patvirtino, kad pagal klasikinę šios srities teismo praktiką nacionalinės priemonės, dėl kurių gali būti kliudoma naudotis Sutartyje garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus, yra leidžiamos, jei yra įvykdomos keturios toliau nurodytos sąlygos:
– jos taikomos nediskriminuojant,
– jos pateisinamos remiantis privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais,
– jos gali padėti užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir
– jos neturi viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti(10).
B. Nurodytų principų taikymas nagrinėjamai bylai
1. Pirminės pastabos dėl bylos apribojimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytu atveju ir dėl teisinio pagrindo
a) Dėl bylos apribojimo procesais, kai advokato atstovavimas nėra privalomas
39. Pagrindinėje byloje kyla klausimas, ar Direktyvos 77/249 4 straipsniu valstybei narei draudžiama į šios valstybės advokatūrą įrašytiems advokatams suteikti technines priemones, leidžiančias elektroninėmis priemonėmis pateikti procesinius dokumentus šio valstybės narės teismams.
40. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių ir žodinių pastabų matyti, kad pagal baudžiamosioms byloms ir byloms dėl socialinių klausimų taikomas proceso taisykles nereikalaujama, kad šalims atstovautų advokatas ar kad būtų naudojamasi teismui, kuriame iškelta byla, priskirtos advokatūros advokato paslaugomis. Tačiau atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog dėl to, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigęs advokatas neturi prieigos prie RPVA įrenginio, iš tikrųjų kyla pareiga turėti tokį advokatą.
41. Kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas turi reikšmę tik minėtuose procesuose, bet ne tais atvejais, kai advokato atstovavimas yra privalomas. Iš tiesų tokiose bylose ir Prancūzijoje įsisteigę advokatai (įrašyti į kitą advokatūrą nei ta, kuri priskiriama bylą nagrinėjančiam teismui), ir kitoje valstybėje narėje įsteigti advokatai turi vykdyti veiklą susitarę su advokatu, turinčiu teisę verstis veikla tame teisme. Tačiau tikėtina, kad tik pastarajam advokatui gali prireikti prieigos prie RPVA įrenginio.
42. Vis dėlto Komisija mano, kad atsakymas į klausimą dėl pareigos būti įrašytam į vietos advokatūrą, kad galima būtų gauti prieigą prie RPVA, suderinamumo su Direktyvos 77/249 4 straipsniu nepriklauso nuo nagrinėjamos bylos rūšies (nesvarbu, ar tai būtų civilinė, baudžiamoji ar su socialiniais klausimais susijusi byla).
43. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdindamas faktines ir teisines aplinkybes pateikė tik vieną atvejį, susijusį su teismo procesais, kai šalims nebūtinai turi atstovauti advokatas, manau, kad Teisingumo Teismas, pateikdamas atsakymą, neturi nagrinėti situacijos, kurios neapima jam pateiktas klausimas(11).
b) Dėl teisinio pagrindo
44. Siekdamas būti tikras, kad teisingai suprato prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, ir pateikti jam naudingą atsakymą Teisingumo Teismas 2016 m. spalio 12 d. paprašė jo paaiškinti savo prašymą, prašydamas iki 2016 m. lapkričio 21 d. patvirtinti, kad, kalbant apie jo nurodytas bylas (t. y. baudžiamąsias ir socialinės srities bylas), pagal Prancūzijos teisę procesinius dokumentus leidžiama įteikti paštu.
45. Iš 2016 m. gruodžio 14 d. pateikto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo – jį Teisingumo Teismas gavo to paties mėnesio 23 d. – ir papildomų Prancūzijos vyriausybės atstovo paaiškinimų, pateiktų per 2017 m. sausio 11 d. posėdį, matyti, kad privalomas dokumentų pateikimas elektroninėmis priemonėmis iš esmės taikomas tik apeliacinėms byloms, iškeltoms teismuose, kuriuose advokato atstovavimas yra privalomas.
46. Tačiau galimybė pateikti dokumentus elektroninėmis priemonėmis sudaryta (tačiau tai neprivaloma) kitais trimis atvejais, kai advokato atstovavimas neprivalomas: kai kuriose apygardos teismo nagrinėjamose bylose(12), apeliacinio teismo nagrinėjamose bylose, kai advokato atstovavimas yra neprivalomas(13), ir komercinių teismų nagrinėjamose bylose(14).
47. Bet kuriuo atveju, kad ir kokia yra byla, kurioje leidžiamas pateikimas elektroninėmis priemonėmis, galimybę naudotis šiuo pateikimo būdu turi tik konkretaus teismo veiklos teritorijai priskiriami advokatai. Kitiems advokatams, įskaitant tuos, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, dokumentus leidžiama pateikti tik atiduodant juos tiesiogiai kanceliarijai arba išsiunčiant paštu.
2. Dėl apribojimo buvimo
48. Iš šitaip apibūdintų teisinių aplinkybių matyti, kad naudotis elektroninėmis pateikimo priemonėmis leidžiama kai kuriose bylose, kuriose advokato atstovavimas nėra privalomas, t. y. prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytose bylose(15).
49. Kadangi ši galimybė priklauso nuo prieigos prie RPVA, nekyla abejonių, kad atsisakymas išduoti prieigos prie RPVA įrenginį advokatams, neįrašytiems į Prancūzijos advokatūrą, gali būti paslaugų teikimo laisvės apribojimas.
50. Iš tiesų, kaip konstatuoja CNB, dėl šio atsisakymo advokatams, neįrašytiems į Prancūzijos advokatūrą, gali būti kliudoma naudotis paslaugų teikimo laisve arba naudojimasis ja gali tapti mažiau patrauklus, nes jie negali tiesiog pasinaudoti bylų dematerializavimo paslauga, nebent kiekvieną kartą prašytų į Prancūzijos advokatūrą įrašyto advokato, turinčio prieigos prie RPVA įrenginį, pagalbos(16).
51. Teisės aktai, dėl kurių tarpvalstybinis advokatų paslaugų teikimas tampa mažiau patrauklus ar sudėtingesnis, reiškia SESV 56 straipsniu ir Direktyvos 77/249 4 straipsniu draudžiamą apribojimą(17).
3. Dėl pateisinimo buvimo
52. Pagal pirmiau nurodytą teismo praktiką apribojimas „gali būti pateisinamas, kai jis grindžiamas privalomais bendrojo intereso pagrindais bei gali užtikrinti, jog bus įgyvendintas juo siekiamas tikslas neviršijant to, kas būtina jį pasiekti“(18).
a) Dėl privalomųjų bendrojo intereso pagrindų buvimo
53. CNB ir Prancūzijos vyriausybė remiasi gero teisingumo vykdymo principu kaip privalomu bendrojo intereso pagrindu, kuriuo remiantis galima pateisinti atsisakymą išduoti prieigos prie RPVA įrenginį į Prancūzijos advokatūrą neįrašytiems advokatams. Greta šio pirmojo pateisinimo Prancūzijos vyriausybė dar nurodo galutinio teisinių paslaugų gavėjo apsaugą.
54. Žinoma, „viena vertus, vartotojų, o būtent teisinių paslaugų, kurias teikia su teisminėmis institucijomis susiję asmenys, gavėjų apsauga ir, antra vertus, geras teisingumo vykdymas yra tikslai, kurie gali būti pripažinti laisvės teikti paslaugas apribojimą galinčiais pateisinti privalomais bendrojo intereso pagrindais <…>“(19).
55. Tačiau asmens, t. y. „galutinio teisinių paslaugų vartotojo“, apsauga ir geras teisingumo vykdymas neabejotinai susiję su paslaugų teikėjo kontrolės ir atsakomybės reikalavimais(20).
56. Šiuo klausimu naudinga priminti, kad, nepaisant skirtumų, galinčių egzistuoti tarp valstybių narių, egzistuoja bendra advokato vaidmens Sąjungos teisinėje sistemoje samprata: jis prisideda prie teisingumo vykdymo ir visiškai nepriklausomai ir vadovaudamasis viršesniais teisingumo interesais turi teikti klientui reikalingą teisinę pagalbą(21). Ši apsauga suteikiama mainais už profesinę drausmę, kuri yra privaloma ir kontroliuojama bendrojo intereso sumetimais(22).
57. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokia samprata atitinka valstybėms narėms bendras teisines tradicijas. Ji taip pat įtvirtinta Sąjungos teisinėje sistemoje, kaip tai matyti iš Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio(23), o tiksliau iš jo ketvirtosios pastraipos, pagal kurią „bylos šaliai Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme“.
58. Būtent atsižvelgdamas į tai, pats Teisingumo Teismas reikalauja, kad advokatai pateiktų dokumentą, patvirtinantį, kad jie turi teisę vykdyti veiklą valstybės narės ar kitos valstybės EEE susitarimo šalies teisme ir atstovauti šaliai, kuri yra pareiškusi tiesioginį ieškinį(24), taip pat kad galėtų naudotis Teisingumo Teismo procedūros reglamente tarnautojams, atstovams ir advokatams numatytomis privilegijomis, imunitetais ir lengvatomis(25). Galiausiai tam, kad būtų galima naudotis elektronine programa e‑curia, per kurią galima elektroninėmis priemonėmis pateikti ir įteikti procesinius dokumentus, reikalaujama tų pačių įrodymų(26).
59. Advokato, neįrašyto į Prancūzijos advokatūrą, negalėjimas gauti prieigos prie RPVA įrenginio paaiškinamas panašiais nuogąstavimais: pareiga užtikrinti advokatų, dalyvaujančių elektroninio pateikimo sistemoje, identifikavimo patikimumą ir, be kita ko, pateikiamos informacijos konfidencialumą(27). Iš tiesų 2009 m. balandžio 7 d. nutarimo 9 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad „advokatų prisijungimo prie RPVA saugumas užtikrinamas identifikaciniu mechanizmu. Šis mechanizmas grindžiamas sertifikavimo paslauga, kuria užtikrinamas fizinio asmens statuso kaip advokato autentifikavimas.“
60. Šiuo požiūriu prieigos prie RPVA įrenginys ir su jo gavimu susijusi tvarka prisideda prie gero teisingumo vykdymo ir galutinio teisinės paslaugos gavėjo apsaugos.
b) Dėl galimybės ginčijamomis priemonėmis pasiekti nustatytą tikslą
61. Be to, šios priemonės, t. y. prieigos prie RPVA įrenginys ir su jo gavimu susijusios taisyklės, atrodo tinkamos šių tikslų pasiekimui užtikrinti, nes už advokatų įrašymą į advokatų sąrašus ir jų atnaujinimą taip pat yra atsakingos ir vietinės advokatūros, o advokato, norinčio prisijungti prie RPVA, identifikavimas atliekamas naudojant asmeninį elektroninį sertifikatą, susietą su nacionaliniu advokatų sąrašu, kuris yra automatiškai atnaujinamas kasdien sinchronizuojant su visų Prancūzijos advokatūrų sąrašais.
62. Todėl pagal šią sistemą prie RPVA leidžiama prisijungti tik tiems advokatams, kurie atitinka būtinas sąlygas, kurias įvykdžius jiems leidžiama verstis šia profesija.
c) Dėl ginčijamų priemonių proporcingumo
63. Tačiau atrodo, jog nurodymas, kad Europos Sąjungos lygmeniu nėra advokatų sąrašo, skirtas atsisakymui išduoti prieigos prie RPVA įrenginį į Prancūzijos advokatūrą neįrašytiems advokatams pateisinti, viršija tai, kas būtina advokato statusui autentifikuoti, taigi teisinių paslaugų gavėjų apsaugai ir geram teisingumo vykdymui užtikrinti nagrinėjant bylas, kuriose advokato atstovavimas nėra privalomas.
64. Iš tiesų tam, kad nagrinėjama priemonė atitiktų proporcingumo reikalavimą, ji neturi viršyti to, kas būtina numatytam teisėtam tikslui pasiekti. Kitaip tariant, reguliuojančioji institucija turi iš galimų būdų pasirinkti tą, kuriuo nagrinėjama teisė ar laisvė ribojama mažiausiai.
65. Nors advokato tapatybės ir statuso įrodymų galima neabejotinai reikalauti kaip išankstinės prieigos prie RPVA įrenginio išdavimo sąlygos, kasdienė šio statuso patikra atrodo perteklinė, nes vien dėl techninių priežasčių tampa neįmanoma naudoti šiuolaikiškos, greitos ir apsaugotos ryšių priemonės(28).
66. Juo labiau iš to kylantis draudimas yra neproporcingas, nes dėl jo vienintelė galimybė komunikuoti su atitinkamų teismų kanceliarijomis yra paštas. Nemanau, kad toks būdas atitinka XXI a. pradžioje taikomus darbo metodus.
67. Be to, pažymėtina, kad pastaruoju atveju siekis užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir teisinių paslaugų gavėjų apsaugą atrodo mažiau privalomas, nes, regis, siunčiant dokumentus paštu advokato statuso patikros nereikalaujama sistemingai ir nuolat.
68. Šiomis aplinkybėmis pusiausvyrą tarp, viena vertus, advokato paslaugų teikimo laisvės šiuolaikiniame pasaulyje ir, kita vertus, teisinių paslaugų gavėjų ir gero teisingumo vykdymo apsaugos galima pasiekti reikalaujant advokato statuso įrodymus atnaujinti periodiškai arba, pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai yra nauja byla.
69. Žinoma, negalima atmesti, jog jei Prancūzija nuspręstų, kad advokatą reikėtų pasitelkti dirbti drauge ir tose bylose, kuriose atstovavimas nėra privalomas (tokia galimybė suteikiama Direktyvos 77/249 5 straipsnyje), draudimas paslaugą teikiančiam advokatui naudoti RPVA galėtų būti pateisinamas(29).
70. Vis dėlto tokios procedūros reikšmingumą, suvokiant, kad ji taikoma jau daugiau nei 40 metų, neabejotinai reikėtų įvertinti iš naujo, atsižvelgiant į šiuolaikinę advokato profesijos praktiką ir šiuolaikinius asmenų poreikius, kartu neatsisakant šių asmenų apsaugai būtinų garantijų. Tačiau toks nagrinėjimas nebūtų teismo užduotis ir jo prireikus turėtų imtis teisės aktų leidėjas.
VII. Išvada
71. Atsisakymas išduoti prieigos prie RPVA įrenginį tinkamai į valstybės narės advokatūrą įrašytam advokatui remiantis vien tuo, kad jis neįrašytas į valstybės narės, kurioje yra įdiegta RPVA, advokatūrą, yra paslaugų teikimo laisvės apribojimas.
72. Žinoma, šis atsisakymas paaiškinamas siekiu užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir asmenų, galutinių teisinės paslaugos gavėjų, apsaugą, užtikrinant advokato statuso autentifikavimą. Tačiau tokia priemonė viršija tai, kas būtina minėtiems tikslams pasiekti.
73. Todėl, atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal de grande instance de Lyon (Prancūzija) pirmininko pateiktą prejudicinį klausimą:
Atsisakymas išduoti prieigos prie advokatų virtualiojo privataus tinklo įrenginį tinkamai į valstybės narės advokatūrą įrašytam advokatui remiantis vien tuo, kad jis neįrašytas į kitos valstybės narės, kurioje jis ketina verstis advokato profesija laisvai teikdamas paslaugas, advokatūros sąrašą, prieštarauja 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, 4 straipsniui.