BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 12 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis – Išleidimas atostogų tarnybos labui – Automatiškas išleidimas į pensiją – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Dalinis nepriimtinumas – Teisės akto taikymo sritis – Nagrinėjimas teismo iniciatyva – Pažodinis, kontekstinis ir teleologinis aiškinimas“
Byloje T‑167/17
RV, buvęs Europos Komisijos pareigūnas, iš pradžių atstovaujamas advokatų J.‑N. Louis ir N. de Montigny, vėliau – J.‑N. Louis,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą G. Berscheid ir D. Martin,
atsakovę,
palaikomą
Europos Parlamento, iš pradžių atstovaujamo J. Steele ir D. Nessaf, vėliau J. Steele ir M. Rantala, ir galiausiai J. Steele ir C. González Argüelles,
ir
Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Bauer ir R. Meyer,
įstojusių į bylą šalių,
dėl pagal SESV 270 straipsnį pareikšto reikalavimo panaikinti 2016 m. gruodžio 21 d. Komisijos sprendimą vienu metu išleisti ieškovą atostogų tarnybos labui pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir automatiškai į pensiją pagal šios nuostatos penktą pastraipą
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
kurį sudaro pirmininkas M. Prek, teisėjai E. Buttigieg (pranešėjas) ir B. Berke,
posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. sausio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) įtvirtinti 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68, nustatančiame Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas bei Komisijos pareigūnams laikinai taikomas specialias priemones (OL L 56, 1968, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 5), iš dalies pakeistame, be kita ko, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15).
2 Pareigūnų tarnybos nuostatų 35 straipsnyje, esančiame Pareigūnų tarnybos nuostatų III antraštinės dalies 2 skyriuje „Administracinis statusas“, numatyta, kad pareigūnui gali būti suteikiamas vienas iš šių administracinių statusų: faktiškai dirbantis, delegavimas, atostogos dėl asmeninių priežasčių, rezervo statusas, atostogos karo tarnybai atlikti, vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogos ir atostogos tarnybos labui.
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnyje, kuris yra minėtame skyriuje, numatyta:
„Iki oficialaus pensinio amžiaus likus daugiausiai penkeriems metams pareigūnas, išdirbęs mažiausiai dešimt metų, paskyrimo tarnybos sprendimu gali būti išleistas atostogų tarnybos labui atsižvelgiant į organizacinius poreikius, susijusius su naujų kompetencijų įgijimu institucijose.
Bendras pareigūnų, kurie išleidžiami atostogų tarnybos labui, skaičius per metus negali būti didesnis kaip 5 % visų institucijų darbuotojų, išėjusių į pensiją praėjusiais metais. Taip apskaičiuotas bendras skaičius priskiriamas kiekvienai institucijai pagal atitinkamą pareigūnų jose skaičių praėjusių metų gruodžio 31 d. Tokio priskyrimo rezultatas suapvalinamas iki artimiausio didesnio sveikojo skaičiaus kiekvienoje institucijoje.
Tokios atostogos nėra drausminė priemonė.
Atostogų trukmė paprastai atitinka laikotarpį, kol pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus. Tačiau išimtinėmis aplinkybėmis paskyrimo tarnyba gali nuspręsti atostogas nutraukti ir pareigūną grąžinti į tarnybą.
Kai atostogų tarnybos labui išleistas pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus, jis savaime išeina į pensiją.
Atostogas tarnybos labui reglamentuoja šios taisyklės:
a) į pareigūno darbo vietą gali būti paskirtas kitas pareigūnas;
b) per atostogas tarnybos labui pareigūnas neturi teisės į paaukštinimą viena pakopa arba aukštesnio lygio suteikimą.
Pareigūnas, kuris išleistas tokių atostogų, gauna pagal IV priedą apskaičiuotą išmoką.
Pareigūno prašymu nuo išmokos mokamos įmokos į pensijų sistemą, apskaičiuotos pagal tos išmokos dydį. Tokiu atveju skaičiuojant pensijų draudimo stažo, įgyto tarnybos pagrindu, metus, kaip numatyta VIII priedo 2 straipsnyje, atsižvelgiama į tarnybos laikotarpį, kai pareigūnas buvo atostogose tarnybos labui.
Korekcinis koeficientas šiai išmokai netaikomas.“
4 Pareigūnų tarnybos nuostatų 47 straipsnis yra šių nuostatų III antraštinės dalies 4 skyriuje „Tarnybos nutraukimas“. Šiame straipsnyje numatyta, kad tarnyba gali būti nutraukiama atsistatydinant, priverstinai atsistatydinant, atstatydinant tarnybos interesais, atleidžiant iš darbo dėl nekompetentingumo, pašalinant iš pareigų, išeinant į pensiją arba mirties atveju.
5 Būtent Pareigūnų tarnybos nuostatų 52 straipsnio, taip pat esančio 4 skyriuje, pirmos pastraipos a ir b punktuose numatyta, kad nedarant poveikio 50 straipsniui (kuris yra susijęs su vyresniųjų pareigūnų atsistatydinimu iš pareigų tarnybos interesais), pareigūnas išleidžiamas į pensiją arba automatiškai paskutinę mėnesio, kurį jam sukanka 66 metai, dieną, arba jo paties prašymu mėnesio, kuriam buvo pateiktas prašymas, paskutinę dieną, jeigu jis sulaukė pensinio amžiaus.
6 Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priede nustatytos pareigūnams taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės.
7 Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„1. Pareigūnai, kurių darbo stažas 2004 m. gegužės 1 d. yra 20 ar daugiau metų, teisę į ištarnauto laiko pensiją įgyja sulaukę 60 m. amžiaus.
Pareigūnai, kuriems 2014 m. gegužės 1 d. yra 35 ar daugiau metų ir kurie pradėjo tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., teisę į ištarnauto laiko pensiją įgyja sulaukę šioje lentelėje nurodyto amžiaus:
Amžius 2014 m. gegužės 1 d. | Pensinis amžius |
60 metų ir daugiau | 60 metų |
59 metai | 60 metų 2 mėnesiai |
58 metai | 60 metų 4 mėnesiai |
<…> | <…> |
35 metai | 64 metai 8 mėnesiai |
Pareigūnai, kuriems 2014 m. gegužės 1 d. yra mažiau kaip 35 metų [metai], teisę į ištarnauto laiko pensiją įgyja sulaukę 65 metų amžiaus.
Tačiau pareigūnų, kuriems 2014 m. gegužės 1 d. yra 45 metai arba daugiau ir kurie pradėjo tarnybą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pensinis amžius lieka 63 metai.
Pareigūnų, pradėjusių tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., pensinis amžius, į kurį reikia atsižvelgti pagal visas šių Tarnybos nuostatų nuorodas į pensinį amžių, nustatomas pagal pateiktas nuostatas, išskyrus atvejus, kai šiuose Tarnybos nuostatuose nustatyta kitaip.“
8 Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 23 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad pareigūnas, pradėjęs tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., automatiškai išeina į pensiją paskutinę mėnesio, kurį jam sukanka 65 metai, dieną.
Ginčo aplinkybės
9 Ieškovas RV yra buvęs Europos Komisijos pareigūnas. Jis gimė 1956 m. sausio 10 d., o 1992 m. rugsėjo 1 d. pradėjo tarnybą šioje institucijoje. 2009 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas į Generalinį direktoratą (GD) „Regioninė ir miestų politika“. 2013 m. sausio 1 d. jis buvo paaukštintas į AST 9 lygį.
10 2016 m. lapkričio 30 d. raštu Generalinis direktoratas (GD) „Žmogiškieji ištekliai ir saugumas“ informavo ieškovą apie paskyrimų tarnybos ketinimą jį išleisti atostogų tarnybos labui nuo 2017 m. balandžio 1 d. pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį.
11 2016 m. gruodžio 6 d. elektroniniu laišku ieškovas patvirtino, kad gavo 2016 m. lapkričio 30 d. raštą, ir paprašė, kad jam būtų paaiškintos jo teisės į pensiją ir įvairūs praktiniai aspektai dėl jo išleidimo atostogų tarnybos labui pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį.
12 2016 m. gruodžio 8 d. elektroniniu laišku Komisijos „Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras“ (toliau – PMO) pateikė ieškovui laikiną išmokos, jam skiriamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį, skaičiavimą ir nurodė, kad šis elektroninis laiškas jam išsiųstas kaip informacinis pranešimas, bet ne kaip paskyrimų tarnybos sprendimas, dėl kurio gali būti pateiktas skundas.
13 Per pokalbį, kuris įvyko 2016 m. gruodžio 15 d., GD „Žmogiškieji ištekliai ir saugumas“ skyriaus „Karjeros valdymas ir judumas“ vadovas, be kita ko, ieškovui nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pastarasis sulaukė „pensinio amžiaus“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalį, ir tuo atveju, jei paskyrimų tarnyba nuspręstų jį išleisti atostogų tarnybos labui, jis tuo pat metu išeitų į pensiją nuo 2017 m. balandžio 1 d. Tą dieną, vadovaujantis iš PMO gautais skaičiavimais, ieškovas bus įgijęs 54,9 % teisių į pensiją ir jo pensijos dydis bus 4040,99 eurai. Ieškovas nurodė, kad jam nebuvo suteikta tinkama informacija dėl jo išleidimo atostogų tarnybos labui pasekmių ir kad jei jis būtų gavęs tokią informaciją, jis nebūtų davęs savo sutikimo dėl jo išleidimo atostogų tarnybos labui. Ieškovas taip pat nurodė nenorintis automatiškai išeiti į pensiją nuo 2017 m. balandžio 1 d., tačiau pageidauja likti tarnyboje tam, kad galėtų įgyti papildomas teises į pensiją. Ieškovas nurodė, kad tuo atveju, jei paskyrimų tarnyba nuspręstų jį išleisti atostogų tarnybos labui, išleidimas 2017 m. balandžio 1 d. būtų per anksti ir kad jam reikia papildomų dviejų ar trijų mėnesių tam, jog paruoštų savo išėjimą į pensiją.
14 Po šio pokalbio, t. y. 2016 m. gruodžio 20 d., GD „Žmogiškieji ištekliai ir saugumas“ skyrius „Karjeros valdymas ir judumas“ išsiuntė paskyrimų tarnybai palankią nuomonę dėl Tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo ieškovui.
15 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu paskyrimų tarnyba nusprendė pirma, išleisti ieškovą atostogų tarnybos labui nuo 2017 m. balandžio 1 d. pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir, antra, atsižvelgiant į tai, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalį ieškovas jau yra sulaukęs „pensinio amžiaus“, jį automatiškai išleisti į pensiją nuo tos pačios dienos pagal šių nuostatų 42c straipsnio penktą pastraipą (toliau – ginčijamas sprendimas).
16 2017 m. kovo 13 d. ieškovas pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.
17 2017 m. kovo 16 d. PMO skyrius „Pensijos“ išsiuntė ieškovui nuomonę dėl išmokos, numatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnyje, apskaičiavimo. Pagal šią nuomonę nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. ieškovas turėjo gauti minėtą išmoką, atitinkančią 100 % bazinio darbo užmokesčio, o jo teisė į ištarnauto laiko pensiją turėjo įsigalioti 2017 m. gegužės 1 d.
18 2017 m. kovo 31 d. ieškovo advokatas išsiuntė Komisijai elektroninį laišką, kuriame tvirtino, kad 2017 m. kovo 16 d. PMO „sprendimas“ pakeičia ginčijamą sprendimą, nes juo keičiama administracinė ieškovo padėtis, ir teigė, kad apie jį ieškovui nebuvo pranešta, taigi buvo pažeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnis ir gero valdymo bei gero administravimo principai, numatyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje. Todėl ieškovo advokatas patikslino, kad skundas paduotas taip pat dėl 2017 m. kovo 16 d. Komisijos „naujo sprendimo“.
19 Ieškovo skundas buvo atmestas 2017 m. liepos 27 d. eksplicitiniu paskyrimų tarnybos sprendimu.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 2017 m. kovo 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.
21 Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovas paprašė, kad taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 66 straipsnį jam būtų suteiktas anonimiškumas. 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.
22 Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. kovo 16 d.) ieškovas paprašė, kad ieškinys būtų nagrinėjamas taikant pagreitintą procedūrą pagal Procedūros reglamento 152 straipsnį.
23 Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovas pagal SESV 278 ir 279 straipsnius pateikė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą, siekdamas, kad būtų atidėtas ginčijamo sprendimo vykdymas. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalį pagrindinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas.
24 2017 m. kovo 24 d. Nutartimi RV / Komisija (T‑167/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:218) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl skubos nebuvimo.
25 Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2017 m. gegužės 8 d. ir 12 d.) Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
26 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 4 dalį pagrindinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas po to, kai 2017 m. liepos 27 d. buvo priimtas eksplicitinis sprendimas atmesti ieškovo skundą.
27 Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimis, priimtomis 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir 16 d., Parlamentui ir Tarybai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
28 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi Bendrasis Teismas (antroji kolegija) atmetė ieškovo pateiktą prašymą nagrinėti ieškinį taikant pagreitintą procedūrą.
29 Atitinkamai 2017 m. lapkričio 29 d. ir 30 d. Parlamentas ir Taryba pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus.
30 2018 m. vasario 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija šalims pranešė apie rašytinės proceso dalies pabaigą.
31 2018 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį pateiktą ieškovo prašymą jį išklausyti per žodinę proceso dalį.
32 Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 89 straipsnį, paprašė Komisijos pateikti tam tikrą dokumentą, o visų bylos šalių – raštu atsakyti į tam tikrą klausimą. Visos bylos šalys šiuos prašymus patenkino per nustatytą terminą, išskyrus ieškovą, kuris savo raštišką atsakymą pateikė pasibaigus terminui. 2019 m. sausio 15 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi ieškovo raštiškas atsakymas bei raštas, pateisinantis pavėluotą pateikimą, buvo pridėti prie bylos medžiagos.
33 Per 2019 m. sausio 18 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
34 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
35 Dublike ieškovas Bendrojo Teismo prašo „prireikus panaikinti 2017 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimą, kuriuo [jis] automatiškai išleidžiamas į pensiją nuo 2017 m. gegužės 1 d.“
36 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
37 Parlamentas Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.
38 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl reikalavimo panaikinti 2017 m. kovo 16 d. Komisijos „sprendimą“ priimtinumo
39 Komisija teigia, kad reikalavimas panaikinti jos 2017 m. kovo 16 d. „sprendimą“, kuriuo nustatomos piniginės išmokos ieškovui, yra nepriimtinas. Viena vertus, ji teigia, kad šis reikalavimas Bendrajam Teismui nėra tinkamai pateiktas, nes nebuvo nurodytas ieškinyje, o ieškovas nepareiškė papildomo ieškinio šiuo klausimu. Todėl Komisija mano, kad ieškovas negali išplėsti savo ieškinio taip, kad šis apimtų minėtą 2017 m. kovo 16 d. „sprendimą“. Kita vertus, Komisija tvirtina, kad šis „sprendimas“ buvo priimtas vadovaujantis ginčijamu sprendimu ir jame tik nustatomos ieškovui skirtos piniginės išmokos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 10 straipsnį. Taigi, juo nekeičiama ieškojo teisinė padėtis.
40 Ieškovas savo ruožtu teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakymą į savo pateiktą skundą jis gavo tik po to, kai pareiškė ieškinį Bendrajam Teismui, jis turėjo teisę savo reikalavimus pritaikyti ir išplėsti taip, kad šie apimtų 2017 m. kovo 16 d. „sprendimą“.
41 Reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį priimtinais laikytini tik tie ieškiniai, kurie pareikšti dėl ieškovo nenaudai priimto akto.
42 Pagal suformuotą jurisprudenciją tik priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, kurios gali tiesiogiai ir iš karto paveikti ieškovo interesus ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį, gali būti laikomos aktais arba sprendimais, dėl kurių gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo (žr. 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Alsteens / Komisija, T‑328/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:671, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
43 Šioje byloje reikia priminti, kad viena vertus, ginčijamu sprendimu ieškovas buvo vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją nuo 2017 m. balandžio 1 d. pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir, kita vertus, 2017 m. kovo 16 d. PMO nuomonėje (žr. šio sprendimo 17 punktą), kurią ieškovas laiko „sprendimu“, buvo patikslinta, kad 2017 m. balandžio mėnesį ieškovas turėjo gauti Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio septintoje pastraipoje numatytą išmoką, kuri atitinka 100 % bazinės algos, o jo teisė į ištarnauto laiko pensiją turėjo įsigalioti 2017 m. gegužės 1 d.
44 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 10 straipsnyje nustatyta:
„Teisė gauti ištarnauto laiko pensiją įsigalioja pirmą kalendorinio mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pareigūnas automatiškai arba savo prašymu įgyja teisę gauti pensiją, dieną; jis ir toliau gauna savo atlyginimą iki tol, kol pradeda gauti pensiją.“
45 Kaip nurodė Komisija, ir tai nebuvo ginčijama, 2017 m. kovo 16 d. PMO nuomonėje vadovaujamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 10 straipsniu. Iš tikrųjų, pagal šią nuostatą ieškovas turėjo pradėti gauti savo ištarnauto laiko pensiją nuo 2017 m. gegužės mėnesio, t. y. nuo mėnesio, einančio kalendorinio mėnesio (2017 m. balandžio mėn.), kai pagal ginčijamą sprendimą jis įgijo teisę gauti šią pensiją. Per tą laiką, t. y. 2017 m. balandžio mėnesį, taikant minėtą nuostatą ieškovas turėjo gauti „atlyginimą“, kuris jo atveju ir, pasak Komisijos, turi būti aiškinamas kaip atitinkantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio septintoje pastraipoje numatytą išmoką, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu sprendimu jis buvo išleistas atostogų tarnybos labui nuo 2017 m. balandžio 1 d.
46 Taigi aišku, kad 2017 m. kovo 16 d. PMO nuomonėje tik patikslinamos ieškovui skirtos piniginės išmokos, kurios buvo nustatytos ginčijamame sprendime pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 10 straipsnį, todėl laikytina, kad PMO nuomonė buvo priimta vadovaujantis ginčijamu sprendimu. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į šio sprendimo 42 straipsnyje nurodytą jurisprudenciją reikia konstatuoti, kad minėta nuomonė nesukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios gali tiesiogiai ir iš karto paveikti ieškovo interesus ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį, nes jo padėtis nustatoma vien ginčijamu sprendimu, kuris šiuo atveju yra vienintelis jo nenaudai priimtas aktas.
47 Vadinasi, 2017 m. kovo 16 d. PMO nuomonė nelaikytina aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, o reikalavimas ją panaikinti turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl esmės
Dėl Bendrojo Teismo kompetencijos šioje byloje nagrinėti ieškinio pagrindą, susijusį su teisės akto taikymo srities pažeidimu
48 Grįsdamas savo ieškinį ieškovas nurodo keturis pagrindus, susijusius, pirma, su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir su neapibrėžto paskyrimų tarnybos įgaliojimų taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį perleidimo neteisėtumu, antra, su vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų pažeidimu, trečia, su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio neteisėtumu, kiek šia nuostata pažeidžiamos Reglamento Nr. 1023/2013 2, 14 ir 29 konstatuojamosios dalys ir nenumatomos pereinamojo laikotarpio priemonės, leidžiančios laipsniškai ją įgyvendinti, ir, ketvirta, su proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir rūpestingumo pareigos pažeidimu ir su akivaizdžia vertinimo klaida. Per teismo posėdį ieškovas nurodė atsisakantis antrojo ieškinio pagrindo.
49 Be to, savo pastabose dėl Parlamento ir Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimų ieškovas rėmėsi atitinkamomis 2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija (T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351) ištraukomis, tačiau nepateikė aiškių išvadų.
50 Iš tikrųjų 2017 m. gegužės 18 d. Nutartyje RW / Komisija (T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351) Bendrojo Teismo pirmininkas, kaip laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nurodė šioje byloje laikinai sustabdyti Komisijos sprendimo vykdymą, kiek pagal jį ieškovas vienu metu išleidžiamas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio penktą pastraipą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra „pensinio amžiaus“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalį (2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija, T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 16 punktas). Nagrinėdamas fumus boni juris ir du pirmuosius pagrindus, atitinkamai susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų 47 ir 52 straipsnių pažeidimu ir su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo srities pažeidimu, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas padarė toliau nurodytas išvadas.
51 Pirma, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas prima facie nusprendė, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 ir 23 straipsniais, kaip ir šių nuostatų 52 straipsniu, nustatomas aiškus skirtumas tarp teisės aktuose nustatyto pensinio amžiaus, kurio sulaukęs pareigūnas automatiškai išleidžiamas į pensiją, ir minimalaus pensinio amžiaus, kuris turi būti suprantamas kaip amžius, kurio sulaukęs pareigūnas gali pateikti prašymą dėl išleidimo į pensiją (2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija, T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 50 punktas).
52 Antra, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nusprendė, kad nors prima facie galėtų kilti tam tikrų sunkumų dėl suderinamumo struktūriniu požiūriu tarp Pareigūnų tarnybos nuostatų normų, bendrai reglamentuojančių išleidimą į pensiją ir tarnybos nutraukimą, ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio, vis dėlto pastarojo straipsnio penktoje pastraipoje aiškiai nustatyta, kad „kai atostogų tarnybos labui išleistas pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus, jis savaime išeina į pensiją“. Taigi, laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nuomone, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis turi būti laikomas lex specialis, vis dėlto reikėtų nustatyti jo taikymo sritį (2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija, T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 52 ir 54 punktai).
53 Trečia, laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nuomone, reikia nustatyti, ar pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį prima facie leidžiama vienu metu išleisti pareigūną, sulaukusį minimalaus pensinio amžiaus, atostogų tarnybos labui be jo sutikimo ir automatiškai į pensiją (2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija, T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 55 punktas). Jis nusprendė, kad prima facie pagal šią nuostatą tai nėra leidžiama, atsižvelgiant, be kita ko, į pažodinį jos aiškinimą (2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija, T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 56–63 punktai).
54 Minėti laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo argumentai, pateikti 2017 m. gegužės 18 d. Nutartyje RW / Komisija (T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351), yra susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo sritimi, nes taikant šią nuostatą tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d. pradėjęs pareigūnas buvo vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją dėl to, kad sulaukė „pensinio amžiaus“, o toks amžius, kaip aiškina Komisija, yra apibrėžtas Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penktoje pastraipoje. Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio penktos pastraipos sąveika su šių nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penkta pastraipa lėmė, kaip šioje byloje analizuoja Komisija, tai, kad atitinkamas pareigūnas buvo vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją (2017 m. gegužės 18 d. Nutarties RW / Komisija, T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 16 punktas).
55 Iš minėtų laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo argumentų taip pat matyti, kad dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo srities jis nusprendė, kad prima facie ši nuostata negalėtų būti taikoma pareigūnui, kuris sulaukė „pensinio amžiaus“, nes dėl tokio taikymo jis būtų vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją.
56 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis ieškovui buvo taikomas 2017 m. balandžio 1 d., nepaisant to, kad jam buvo suėję 61 metai ir kad jis viršijo „pensinį amžių“, kuris jo atveju buvo 60 metų ir 4 mėnesiai, kaip nustatyta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje esančią lentelę. Taigi ginčijamu sprendimu ieškovas buvo vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją. Todėl prieš nagrinėjant ieškovo pateiktus ieškinio pagrindus būtina išnagrinėti Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo sritį, kitaip sakant, reikia išsiaiškinti, ar ta nuostata gali būti taikoma pareigūnui, kuris, kaip ir ieškovas, jau yra sulaukęs „pensinio amžiaus“.
57 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad, kalbant apie šio sprendimo 56 punkte nurodytą probleminį klausimą, ieškovas nepateikė pagrindo, susijusio su teisės akto taikymo srities pažeidimu.
58 Taigi reikia pažymėti, kad trečiajame ir ketvirtajame ieškinio pagrinduose ieškovas nurodo pažeidimus, kurie turi būti nagrinėjami tik išaiškinus Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir apibrėžus jo taikymo sritį. Konkrečiau kalbant, pateikdamas trečiąjį ieškinio pagrindą ieškovas tvirtino, kad administracija, kartu taikydama Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir XIII priedo 22 straipsnį, gali „staiga nuspręsti gerokai sumažinti pareigūno tarnybos nutraukimo amžių, nenustatydama pereinamojo laikotarpio priemonių, kurių tikslas – apsaugoti tokio pareigūno lūkesčius dėl likimo tarnyboje tol, kol jis bus automatiškai išleistas į pensiją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 52 straipsnį ir XIII priedą“ (žr. ieškinio 109 punktą). Pateikdamas ketvirtąjį pagrindą ieškovas tvirtino, kad ginčijamu sprendimu jam buvo neteisėtai nesuteikta išmoka, skaičiuojama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IV priedą, ir buvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, nes šiuo sprendimu apribota ieškovo teisė į pensijos padidinimą pagal pastarąją nuostatą (žr. ieškinio 125-127 punktus). Taigi, šie pažeidimai yra siejami klausimu dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ir kitų šiuose nuostatų normų sąsajos, o siekiant išnagrinėti šiuos pažeidimus visų pirma reikia išaiškinti šią nuostatą ir apibrėžti jos taikymo sritį.
59 Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nors teismo sprendimas turi būti priimtas tik dėl šalių, kurios turi apibrėžti ginčo ribas, pareikštų reikalavimų, teismas negali apsiriboti tik jų nurodytais argumentais savo reikalavimams pagrįsti, antraip jam kartais galėtų prireikti grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais (žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Putterie-De-Beukelaer, T‑160/08 P, EU:T:2010:294, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vadinasi, šioje byloje Bendrasis Teismas privalo išnagrinėti, ar Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis gali būti taikomas pareigūnui, kuris, kaip ir ieškovas, jau sulaukė „pensinio amžiaus“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penktą pastraipą, ir kartu šios nuostatos taikymo sritį, nes toks nagrinėjimas yra būtina sąlyga tam, kad būtų galima nagrinėti ieškovo nurodytus atitinkamus pažeidimus (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Putterie-De-Beukelaer, T‑160/08 P, EU:T:2010:294, 66 punktą).
60 Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad pirma minėtas klausimas, susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo srities apibrėžtimi, nepatenka į ginčo dalyką, kurį apibrėžė bylos šalys, jau buvo nuspręsta, kad ieškinio pagrindas, susijęs su teisės akto taikymo srities pažeidimu, yra susijęs su viešąja tvarka ir kad Sąjungos teismai jį turi nagrinėti savo iniciatyva (1994 m. liepos 15 d. Sprendimo Browet ir kt. / Komisija, T‑576/93-T‑582/93, EU:T:1994:93, 35 punktas).
61 Iš tiesų šioje byloje Bendrasis Teismas akivaizdžiai neatliktų savo funkcijos spręsti dėl teisėtumo, jeigu savo iniciatyva neatkreiptų dėmesio į tai, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis teisės norma, kuri nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, t. y. Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsniu, ir jeigu vėliau nagrinėjamoje byloje jis priimtų sprendimą, taikydamas tokią teisės normą (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Putterie-De-Beukelaer / Komisija, F‑31/07, EU:F:2008:23, 51 punktą, kuris dėl šio klausimo nebuvo panaikintas 2010 m. liepos 8 d. Sprendimu Komisija / Putterie-De-Beukelaer (T‑160/08 P, EU:T:2010:294)).
62 Bylos šalys, pateikdamos rašytinius atsakymus į Bendrojo Teismo joms pateiktą klausimą pagal Procedūros reglamento 89 straipsnį (žr. šio sprendimo 32 punktą), turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę tiek dėl Bendrojo Teismo kompetencijos savo iniciatyva iškelti ieškinio pagrindą, susijusį su teisės akto taikymo srities pažeidimu, kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, tiek dėl to pagrindo pagrįstumo.
63 Kalbant apie klausimą dėl priimtinumo, pažymėtina, jog Komisija sutiko, kad pagrindas, susijęs su teisės akto taikymo srities pažeidimu, yra susijęs su viešąja tvarka, o jį Bendrasis Teismas gali iškelti savo iniciatyva. Komisijos nuomone, teisės akto taikymo sritis pažeidžiama tuo atveju, kai ginčijamas sprendimas priimamas remiantis „teisės norma, kuri nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma“, kaip tai suprantama pagal taikytiną jurisprudenciją. Taip būtų, pavyzdžiui, kalbant apie panaikintus ir dėl to ratione temporis netaikytinus norminius teisės aktus ar bendrojo pobūdžio įgyvendinimo nuostatas. Tačiau, pasak Komisijos, kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis yra galiojanti ir šioje byloje taikytina nuostata, Bendrojo Teismo iškeltas pagrindas yra susijęs ne su teisės akto taikymo sritimi, bet su šios nuostatos aiškinimu, visų pirma siekiant išsiaiškinti, ar ši nuostata gali būti taikoma konkrečiam pareigūnui tuo atveju, kai išleidimas atostogų tarnybos labui taip pat lemia automatišką jo išleidimą į pensiją. Komisija, be kita ko, tvirtina, kad bet kuriuo atveju pagrindas, susijęs su galimu teisės akto taikymo srities pažeidimu, nėra nurodytas skunde ir jis yra nepriimtinas dėl atitikties principo pažeidimo.
64 Taryba tvirtino, kad pagrindas, susijęs su tokiu teisės akto taikymo srities pažeidimu, koks nurodytas šio sprendimo 56 punkte, laikytinas pagrindu dėl ginčijamo sprendimo turinio teisėtumo, todėl Sąjungos teismas jo negali iškelti savo iniciatyva.
65 Kalbant apie šį Tarybos prieštaravimą, reikia pažymėti, kad jau buvo nuspręsta, jog Sąjungos teismas turi įgaliojimus ir, jei reikia, pareigą iškelti tam tikrus su turinio teisėtumu susijusius ieškinio pagrindus. Taip yra ir ieškinio pagrindo, susijusio su teisės akto taikymo srities pažeidimu, atveju (žr. šio sprendimo 60 punktą). Be to, absoliuti res judicata galia yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas dėl akto turinio teisėtumo, kurį teismas turi nagrinėti savo iniciatyva (2006 m. birželio 1 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, C‑442/03 P ir C‑471/03 P, EU:C:2006:356, 45 punktas).
66 Dėl Komisijos prieštaravimo (žr. šio sprendimo 63 punktą) pakanka pažymėti, kad iš jurisprudencijos nematyti, jog ieškinio pagrindas, susijęs su teisės akto taikymo srities pažeidimu, yra susijęs tik su nagrinėjamos teisės normos netaikymu ratione temporis, bet kad šis pagrindas yra susijęs su visais atvejais, kai teisės norma, kuria remiantis priimamas ginčijamas aktas, negali būti taikoma (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Putterie-De-Beukelaer / Komisija, F‑31/07, EU:F:2008:23, 51 punktą, kuris šiuo klausimu nebuvo panaikintas 2010 m. liepos 8 d. Sprendimu Komisija / Putterie-De-Beukelaer (T‑160/08 P, EU:T:2010:294)). Be to, tai, kad Bendrasis Teismas turi išaiškinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį, siekdamas nustatyti jo taikymo sritį, nereiškia, kad šio sprendimo 56 punkte pateiktas klausimas nėra susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo sritimi. Galiausiai reikia pažymėti, kad atitikties tarp administracinio skundo ir ieškinio principo laikymasis nereiškia, kad Sąjungos teismas negali iškelti su viešąja tvarka susijusio pagrindo savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 14 d. Sprendimo Kerstens / Komisija, T‑270/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:74, 66–70 punktus).
67 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 50–66 punktuose, šiuo atveju būtina nagrinėti pagrindą, susijusį su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo srities pažeidimu, kiek tai susiję su klausimu, ar ši nuostata gali būti taikoma pareigūnui, kuris, kaip ir ieškovas, jau yra sulaukęs „pensinio amžiaus“.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su teisės akto taikymo srities pažeidimu, pagrįstumo
68 Kaip jau nurodyta (žr. šio sprendimo 62 punktą), bylos šalys turėjo galimybę raštu pareikšti savo nuomonę dėl ieškinio pagrindo, susijusio su teisės akto taikymo srities pažeidimu, pagrįstumo.
69 Komisija, remdamasi argumentais, grindžiamais būtent Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio formuluote ir jo ratio legis, ginčija tai, kad ši nuostata negalėtų būti taikoma pareigūnams, kurie pasiekė „pensinį amžių“.
70 Parlamentas tik teigia, kad neatrodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs tokio apribojimo, ir patikslina, kad iki šiol jis netaikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pareigūnams, kurie pasiekė arba viršijo „pensinį amžių“, kaip apibrėžta Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnyje.
71 Taryba nepareiškė savo nuomonės dėl minėto pagrindo pagrįstumo ir nurodė, kad netaikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pareigūnams, kurie viršijo „pensinį amžių“.
72 Visų pirma reikia priminti, kad ieškovas buvo vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją pagal kartu taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio penktą pastraipą ir šių nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 15 punktą).
73 Iš tikrųjų iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio penktos pastraipos aiškiai matyti, kad atitinkami pareigūnai negali būti išleisti atostogų tarnybos labui po to, kai sulaukė „pensinio amžiaus“, o pareigūnų, pradėjusių tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., atveju toks amžius yra nustatytas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penktą pastraipą, todėl jei išleidimas atostogų tarnybos labui taikomas pareigūnui, kuris jau sulaukė minėto „pensinio amžiaus“, toks pareigūnas tuo pat metu turi būti automatiškai išleistas į pensiją. Ši analizė buvo taikoma ginčijamame sprendime, nes tą dieną, kai ginčijamas sprendimas įsigaliojo, ieškovas jau buvo sulaukęs „pensinio amžiaus“ (žr. šio sprendimo 56 punktą).
74 Vadinasi, nagrinėdamas klausimą ar Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis gali būti taikomas pareigūnui, kuris sulaukė „pensinio amžiaus“, Sąjungos teismas turi atsižvelgti į tai, kad dėl tokio taikymo toks pareigūnas vienu metu išleidžiamas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją.
75 Siekiant išnagrinėti šį klausimą būtina išaiškinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį.
– Dėl pažodinio aiškinimo
76 Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad atitinkamas pareigūnas išleidžiamas atostogų tarnybos labui „iki oficialaus pensinio amžiaus likus daugiausiai penkeriems metams“. Kaip iš esmės nurodė Komisija, Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamas terminas „oficialus pensinis amžius“ atitinka terminą „pensinis amžius“, kuris vartojamas šios nuostatos ketvirtoje ir penktoje pastraipose. Vadinasi, siekiant nustatyti pareigūnų, kurie pradėjo tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d. „oficialų pensinį amžių“, kaip šis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pirmą pastraipą, kaip ir nustatant „pensinį amžių“ pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ketvirtą ir penktą pastraipas, reikia remtis Tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penkta pastraipa, kurioje patikslinama, kad:
„Pareigūnų, pradėjusių tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., pensinis amžius, į kurį reikia atsižvelgti pagal visas šių Tarnybos nuostatų nuorodas į pensinį amžių, nustatomas pagal [pirma] pateiktas nuostatas, išskyrus atvejus, kai šiuose Tarnybos nuostatuose nustatyta kitaip.“
77 Formuluote „pagal [pirma] pateiktas nuostatas“, vartojama Tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penktoje pastraipoje, daroma nuoroda į pirmąsias keturias šios nuostatos pastraipas, kuriose nurodytas amžius, kuriam esant pareigūnai, pradėję tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., gali prašyti išeiti į pensiją ir gauti ištarnauto laiko pensiją.
78 Pareigūnų, pradėjusių tarnybą po 2014 m. sausio 1 d., atveju, terminu „oficialus pensinis amžius“, vartojamu Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pirmoje pastraipoje, daroma nuoroda į Tarnybos nuostatų 52 straipsnio pirmos pastraipos a punkte nustatytą amžių, kai pareigūnas automatiškai išeina į pensiją, t. y. 66 metai, ir tai bylos šalys patvirtino per posėdį.
79 Taigi, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio pirmos pastraipos formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje pateikiama informacija apie tai, nuo kada ši nuostata gali būti taikoma pareigūnui, t. y. „iki oficialaus pensinio amžiaus likus daugiausiai penkeriems metams“. Be to, kaip pagrįstai teigia Komisija, kalbant apie pareigūnus, pradėjusius tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., pažymėtina, kad minėtos nuostatos formuluotė neprieštarauja tam, kad ši nuostata būtų taikoma pareigūnams, kurie pasiekė ir a fortiori viršijo „oficialų pensinį amžių“.
80 Vis dėlto reikia priminti, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad atostogų tarnybos labui trukmė „paprastai“ atitinka laikotarpį, kol pareigūnas sulaukia „pensinio amžiaus“, tačiau „išimtinėmis aplinkybėmis“ paskyrimų tarnyba gali nuspręsti atostogas nutraukti ir pareigūną grąžinti į tarnybą.
81 Formuluotės „atostogų trukmė“ ir „laikotarpis, kol pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus“, vartojamos Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ketvirtos pastraipos pirmajame sakinyje, patvirtina laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo išvadą, pateiktą 2017 m. gegužės 18 d. Nutartyje RW / Komisija (T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 59 punktas), kad atostogos tarnybos labui turi būti tam tikros trukmės. Priešingai, nei teigia Komisija, šiame sakinyje vartojamas žodis „paprastai“ nepaneigia minėtos išvados. Iš tikrųjų, šis žodis turi būti suprantamas atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ketvirtos pastraipos antrąjį sakinį, kuris išdėstytas taip:
„Tačiau išimtinėmis aplinkybėmis paskyrimo tarnyba gali nuspręsti atostogas nutraukti ir pareigūną grąžinti į tarnybą.“
82 Taigi, atrodo, kad žodis „paprastai“ nereiškia, kad yra galimybė nukrypti nuo principo, pagal kurį atostogos tarnybos labui turi būti tam tikros trukmės: jis reiškia, kad yra galimybė nukrypti nuo principo, pagal kurį atostogos tarnybos labui baigiasi tą dieną, kai atitinkamas pareigūnas sulaukia „pensinio amžiaus“, o ši leidžianti nukrypti nuostata siejama su tuo, kad paskyrimų tarnyba gali „išimtinėmis aplinkybėmis“ nuspręsti tokį pareigūną grąžinti į tarnybą ir taip nutraukti atostogas tarnybos labui.
83 Išvadą, kad atostogos tarnybos labui turi būti tam tikros trukmės, patvirtina Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio penktos pastraipos formuluotė, pagal kurią, „[k]ai atostogų tarnybos labui išleistas pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus, jis savaime išeina į pensiją“. Iš šios formuluotės, konkrečiau iš joje vartojamo veiksmažodžio „sulaukti“, aišku, kad prieš atitinkamam pareigūnui automatiškai išeinant į pensiją, toks pareigūnas yra išleistas atostogų tarnybos labui tuo metu, kai sulaukia „pensinio amžiaus“, ir kad šios atostogos yra tam tikros trukmės.
84 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio formuluotė patvirtina išvadą, kad atostogos tarnybos labui turi būti tam tikros trukmės, o tai reiškia, kad išleidimas tokių atostogų negali sutapti su automatišku išleidimu į pensiją. Tai, kad nėra įmanoma, jog atostogų tarnybos labui išleistas atitinkamas pareigūnas tuo pat metu galėtų būti automatiškai išleistas į pensiją, reiškia, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 73 ir 74 punktuose, kad ši nuostata negali būti taikoma pareigūnams, kurie, kaip ir ieškovas, sulaukė „pensinio amžiaus“.
85 Reikia nagrinėti, ar šios išvados nepaneigia kontekstinis ir teleologinis Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio aiškinimas.
– Dėl kontekstinio aiškinimo
86 Reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis yra įtrauktas į šių nuostatų III antraštinės dalies 2 skyrių „Administracinis statusas“. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 35 straipsnį, esantį tame pačiame skyriuje, pareigūnui gali būti suteiktas vienas iš šių administracinių statusų: faktiškai dirbantis, delegavimas, atostogos dėl asmeninių priežasčių, rezervo statusas, atostogos karo tarnybai atlikti, vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogos ir atostogos tarnybos labui.
87 Vis dėlto „tarnybos nutraukimas“ yra reglamentuojamas Pareigūnų tarnybos nuostatų III antraštinės dalies 4 skyriuje. Šiame skyriuje esančiame 47 straipsnyje nustatyta, kad tarnyba nutraukiama atsistatydinant, priverstinai atsistatydinant, atstatydinant tarnybos interesais, atleidžiant iš darbo dėl nekompetencijos, pašalinant iš pareigų, išeinant į pensiją arba mirties atveju.
88 Nors atrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atostogas tarnybos labui laiko „administraciniu statusu“, kuris gali būti suteiktas pareigūnui jo karjeros Sąjungos institucijose laikotarpiu, Komisijos tvirtinimas, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis gali būti taikomas pareigūnui, kuris sulaukė „pensinio amžiaus“, ir kad tokį pareigūną galima vienu metu išleisti atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją, reiškia, kad nagrinėjama priemonė, kuri iš esmės laikoma „administraciniu statusu“, tampa vienu iš „tarnybos nutraukimo“ atvejų. Iš tiesų, kaip pažymėjo laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas 2017 m. gegužės 18 d. Nutartyje RW / Komisija (T‑170/17 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:351, 61 punktas), tai, kaip ginčijamame sprendime Komisija taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį, panašu į „automatišką išleidimą į pensiją tarnybos labui“ be suinteresuotojo asmens sutikimo.
89 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis yra įtrauktas į III antraštinės dalies 2 skyrių, nepatvirtina pirmiau minėto Komisijos teiginio ir bet kuriuo atveju nepaneigia šio sprendimo 84 punkte išdėstytos išvados.
– Teleologinis aiškinimas
90 Komisija teigia, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ratio legis yra optimizuoti institucijų žmogiškųjų išteklių valdymą. Šia nuostata suteikiama tam tikro lankstumo valdant darbuotojus, kurie išeina ar greitu metu išeis į pensiją, atitinkamiems asmenims suteikiant pagrįsto dydžio išmoką. Komisijos teigimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino į šio teisės akto taikymo sritį įtraukti tik pareigūnus, kurie neketina greitu metu išeiti į pensiją. Siekiamas optimizavimas reiškia plačios diskrecijos suteikimą, juo labiau kad, viena vertus, tai daroma atsižvelgiant į atitinkamo pareigūno interesus ir, kita vertus, numatyta priemonė visų pirma skirta greitu metu į pensiją išeisiantiems pareigūnams. Būtų paradoksalu, jei priemonė nebūtų taikoma pareigūnams, kurie jau sulaukė pensinio amžiaus. Todėl Komisija teigia, kad dėl tokio Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo srities apribojimo ši nuostata iš dalies netenka savo veiksmingumo ir prasmės.
91 Iš tiesų, kaip remdamasi Reglamento Nr. 1023/2013 7 konstatuojamąja dalimi pagrįstai pažymi Komisija, Tarnybos nuostatų 42c straipsnio tikslas galiausiai yra institucijų žmogiškųjų išteklių valdymo optimizavimas (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo FV / Taryba, T‑750/16, apskųsto apeliacine tvarka, EU:T:2018:972, 106, 118, 121 ir 123 punktus). Tačiau, kaip, be kita ko, nurodė pati Komisija, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad išleidžiant atostogų tarnybos labui būtų pakankamai apsaugotos atitinkamų pareigūnų teisės.
92 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio septintoje pastraipoje numatyta, kad pareigūnas, išleistas atostogų tarnybos labui, gauna pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IV priedą apskaičiuotą išmoką. Iš šio priedo vienintelio straipsnio pirmos pastraipos, siejamos su Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsniu, matyti, kad per pirmuosius tris priemonės taikymo mėnesius ši mėnesinė išmoka yra lygi atitinkamo pareigūno baziniam darbo užmokesčiui. Nuo ketvirto iki šešto mėnesio ją sudaro 85 % bazinio darbo užmokesčio, o vėliau ir iki automatiško išleidimo į pensiją – 70 % bazinio darbo užmokesčio.
93 Kaip nuostatą, kurią numatė Sąjungos teisės aktų leidėjas, siekdamas sušvelninti nepatogumus, kylančius atostogų tarnybos labui išleidžiamiems pareigūnams, taip pat reikia nurodyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio aštuntą pastraipą, pagal kurią iš esmės leidžiama atostogų tarnybos labui išleistam atitinkamam pareigūnui toliau mokėti įmokas į pensijų fondą tam, kad būtų padidintas išmokos, kurią jis gaus, kai išeis į pensiją, dydis.
94 Reikia konstatuoti, kad jei būtų leidžiama Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį taikyti pareigūnui, kuris sulaukė „pensinio amžiaus“, ir dėl to jis vienu metu automatiškai išeitų į pensiją ir būtų išleistas atostogų tarnybos labui, toks pareigūnas neturėtų jokios naudos iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio septintos ir aštuntos pastraipos nuostatų, nes atostogų tarnybos labui trukmė prilygtų nuliui. Šiomis aplinkybėmis pusiausvyra, kurios siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas, kai priėmė Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį, tarp siekio optimizuoti institucijų žmogiškųjų išteklių valdymą ir siekio pakankamai apsaugoti atitinkamų pareigūnų interesus, būtų pažeista pastarųjų nenaudai.
95 Be to, taip pat reikia konstatuoti, kad jeigu automatiškas išleidimas į pensiją sutaptų su išleidimu atostogų tarnybos labui, paskyrimų tarnyba neturėtų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio ketvirtą pastraipą suteiktos galimybės „išimtinėmis aplinkybėmis“ nuspręsti atostogas tarnybos labui nutraukti ir pareigūną grąžinti į tarnybą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad tokia prielaida yra sunkiai suderinama su šia nuostata, nes, viena vertus, būtų automatiškai apribota bet kokia institucijų galimybė veikti savo nuožiūra ir jos netektų darbuotojų valdymo priemonės, t. y. galimybės grąžinti atitinkamą pareigūną į tarnybą, ir, kita vertus, toks pareigūnas netektų galimybės grįžti į tarnybą.
96 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teleologinis Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio aiškinimas nepagrindžia Komisijos tvirtinimo, tačiau pagrindžia šio sprendimo 84 punkte pateiktą išvadą. Šios išvados niekaip nepaneigia 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimas FV / Taryba (T‑750/16, apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:972), kuriuo per posėdį rėmėsi institucijos. Reikia pripažinti, kad šiame sprendime Bendrasis Teismas, spręsdamas dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo pareigūnui, kuris nesulaukė „pensinio amžiaus“, teisėtumo, pažymėjo, kad priimdamas šią nuostatą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė optimizuoti institucijų investicijas į pareigūnų profesinį mokymą išlaidų efektyvumo požiūriu ir galiausiai institucijoms suteikti papildomą personalo valdymo priemonę (2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo FV / Taryba, T‑750/16, apskųsto apeliacine tvarka, EU:T:2018:972, 106, 118, 121 ir 123 punktai). Tačiau šie Bendrojo Teismo argumentai neprieštarauja tiems argumentams, kurie išdėstyti šio sprendimo 91 ir 94 punktuose ir yra siejami su pusiausvyra, kurios siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas, kai priėmė Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį.
97 Taigi, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnio aiškinimą, reikia daryti išvadą, kad ši nuostata negali būti taikoma pareigūnams, kurie, kaip ir ieškovas, sulaukė „pensinio amžiaus“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Vadinasi, Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą pagal šią nuostatą, pažeidė jos taikymo sritį, todėl ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nesant reikalo nagrinėti šio sprendimo 48 punkte nurodytų ieškinio pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
98 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
99 Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovo bylinėjimosi išlaidas pagal jo pateiktus reikalavimus, įskaitant tas, kurios buvo patirtos procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
100 Parlamentas ir Taryba turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. gruodžio 21 d. Europos Komisijos sprendimą, kuriuo RV vienu metu išleistas atostogų tarnybos labui ir automatiškai į pensiją.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Komisija padengia savo ir RV patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant tas, kurios buvo patirtos procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
4. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2019 m. birželio 12 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.